Žinot, kaip atpažinti vatines smegenis?

Paklauskite, kada yra tikrų vyrų (t.y. armijos arba kariuomenės) diena.

Jei atsakys, kad vasario 23-oji – šitas ir bus jūsų ieškomasis. Lietuvis turėtų atsakyti irgi 23-oji, bet lapkričio, ir ne armijos, o kariuomenės diena. Aš tarnavau abejose: pirmoje – per prievartą, esu DMB-91, o antroje – jau savo noru užsirašiau kitą dieną po Medininkų tragedijos 1991 metais.

Kiek ta sovietinė “vyriškumo mokykla“ buvusi absurdu, galima rašyti be galo. Tik jaunimas, kiek pastebiu, to nebesuvokia, nes ir jų tarpe vis daugėja tokių, kuriems “prie ruso buvo geriau“ (nors jie net nebuvo gimę prie to ruso).

O kadangi lrytas.lt redaktorius Liudas Dapkus temą savo FB užvedė apie AK ardymą, tai nuo jo ir šiandien toks ne visai kareivio Šveiko pasakojimas (jei kas Hašeko romaną esate skaitęs, tai šis ir dar Formano “Skrydis virš gegutės lizdo“ yra du tipiniai pavyzdžiai, ką derėjo perskaityti prieš einant į tą debilizmo kalvę, vadintą sovietine kariauna).

* * *

Mokyklose tuomet būdavę pradinio karinio parengimo pamokos. Karyba šiaip jau man nuo vaikystės patiko, o vat tos pamokos buvo daugiau tik prievolė, kurios neišvengsi – visa Sovdepija buvo savo esme militarizuota valstybė, indoktrinavusi visuomenę komunizmo, internacionalizmo (suprask, rusiškojo nacionalizmo) ir militarizmo (“NATO puola!“) idėjomis, kurios dabar žinomos rašizmo vardu.

Karinis parengimas mokyklose bei kariniai-sportiniai žaidimai “Žaibas“ ir “Ereliukas“ – buvo sudedamosios to dalys, kurių neišvengdavęs nei vienas moksleivis, privalėjęs dalyvauti ir tose pamokose, ir kokioje nors tų žaidimų rungtyje. Man teko AK-47 (avtomat kalašnikova – vokiško StGw-44 šturmo automatinio karabino rusiškas Kalašnikovo klonas) ardymas.

AK47XMP44

Niet analogov v mire™ – skaičius prie modelio rodo sukūrimo metus (iš stajnrt.blog.idnes.cz)

Na, rusai sako, kad laužyti – tai ne statyti, tad atrodė, kad tik tam ardymui ir esu tinkamas.

Tiesa, jau vėliau respublikinis laikraštis “Lietuvos pionierius“ rašė, kad aš esu gimęs būti vadu (vėliau padariau “karjerą“: buvau ne tik būrio, t.y. klasės, o ir bataliono – t.y. visos mokyklos vadu “Žaibo“ ir “Ereliuko“ žaidimuose), ir pirmąkart mūsų mokyklai (mūsų klasei!) laimėjus ne tik rajonines, o ir zonines varžybas ir patekus į respublikines, mūsų nugalėtojų klasė pakeista visa sudėtimi į vyresniokus, kurių klasės vadovas buvęs Trečiojo Reicho gauleiterio pavarde (!) Rozenbergas.

O vat dėl šitos publikacijos manęs pakeisti kitu negalėjo, nes komisija Šalčininkuose, kur ir vyko tas karinis-patriotinis “čempionatas“, manęs ten jau laukė kaip “žvaigždės“ (savo susierzinimo šituo faktu “gauleiteris“ neslėpė), į kurios statusą vyresnės klasės mokiniams buvę grynai nusispjauti (tad toks ir vadas), todėl finale logiškai ir laimėjom garbingą priešpaskutinę vietą, kas darkart įrodo Sun Tzu išmintį karo mene su sugulovėmis (deja, ką galėjo padaryti Sun Tzu, man leista to padaryti nebuvo).

HITL0029

Čia ne tas “Žaibas“, bet iš esmės, tai kone tas pats (iš wissen-digital.de)

O AK automatą derėjo kiekvienam ir taip išmokti išardyti bei sudėti pagal laiko normatyvus.

Jūs klausiate, kam to reikia?

Pirma, tai kaip jį kitaip išvalysi po kiekvieno (!) šaudymo, kuomet nuo prastos kokybės sovietinio parako šis užsiteršdavęs (rusiški šoviniai ir dabar tokie, kad dėžutės nespėji pistoletu išpleškinti, o jau vamzdis bei mechanizmai tiek užsiteršia, kad ima strigti – bet už tai “pigiai ir papiktintai“, kaip sakoma, “даёшь стране угля – хоть и мелкого, но дахуя!“).

Antra, AK “neturėjo analogų pasaulyje“, nes šaudė ištrauktas iš purvo, kaip iki šiol vatinukai juo giriasi. Iš tiesų, kaip ir kiekvienas mechanizmas, tai ir jis užsiteršdavęs vos nukritęs net į švarų smėlį – per daug ertmių ir grubaus štampuoto darbo, kad neužsiterštų (M-16 šiuo požiūriu turi tik vieną ertmę – vamzdžio galą, ant kurio ir maunamas prezervatyvas, kad apsaugotų vidinius mechanizmus nuo smėlio). Ir šaudydavęs AK tik tuomet, kai tos detalės tarpusavyje gerokai išsimalę (prastas metalas greitai gi ir nusidėvėdavęs), todėl tarpuose ir lengviau pribyra, bet ir didesnė paklaida leistina, kad mechanizmas suveiktų ir iššautų, kada viskas išsimakaluoja per laiką tą AK eksploatuojant.

Bet kuriuo atveju, jei jau pametei ar numetei, tai geriau išsiardyti greitai, pravalyti ir vėl čia pat sudėjus naudoti mūšyje. Tam ir reikia mokėti ardyti ir sudėti greitai – laikui.

Ir man jį, pamenu, pabodę taip vis ardyti anąkart po pamokų (nes labai prastai sekėsi, tai buvau paliktas pasipraktikuoti). Patraukiau į valgyklą, AK nugrūdęs po suolu į lentyną.

Nespėjus man dar įpusėti kotleto, kuris, ačiūdie, nebuvo paskandintas tuo šlykščiu baltu padažu, atlėkė isterijoje besikratantis visas išraudęs kaip komunisto snukis mūsų vojenrukas (rus. vojiennyj rukovoditel – karinio parengimo vadovas) Guntulionis (prie laisvos Lietuvos perėjo dirbti į mokesčių inspekciją, jei klausiate) – jam gi kalėjimas už tai, kad AK pavogs, kur aš nukišau???

Šiaip ir ko tą AK vogti – mano vaikiška galva? Juk adata dužiklyje nudildyta, o ir vamzdis įpjautas, tai kaip iššausi (kitur dar būdavęs užlituojamas, bet mūsiškiuose AK tai galėjai ir vamzdžio valymą iešmu mokytis, nes eidavęs kiauriai, o ir graižtvai matėsi netgi).

Nežinau, ar tuomet mane dar ir pakratė (iki humanistinių idėjų pedagogikoje buvo ketvirtis amžiaus), bet apetito likusiam paknebinėtam kotletui bei neliestam burokėlių garnyrui prie bulvių pliurzės kaip ir nebelikę, tad nuspūdinau su juo į klasę parodyti, kur nukišau, o ne susikišau, kur nesueina, ką jo mintis suponavo, kaip ir mano mintyse išrašyta jam komandiruotė tuo adresu.

Tada jis kiek atvėso ir ėmė prižiūrėti, kaip ardau.

Sekėsi prastai. Liepė kartoti dar ir dar. Iki kraujuojančių panagių (ne, čia neperdedu, nes paskui lygiai taip pat maniakiškai galėjau mokytis groti gitara arba atidirbinėti karate veiksmus ar laikyti egzaminą traumuotas, nebebūdamas “popa“).

akm_2

Taip atrodo dalinai išardytas AK – dar iš buožės reikia ištraukti “penalą“, neprisispaudus piršto, su šveitimo šepetikais ir nuimti jo dangtelį (iš huntsmanblog.ru)

Ir kai durnumas iš manęs išgaravo ir pradėjau neužsikirsdamas ne tik prisiminti seką, bet ir vis spėriau ardyti ir sudėti, artėdamas prie normatyvinio laiko “patenkinamai“, jis parodė keletą triukų, kaip išardoma dar greičiau, kaip ir variantų, kaip užtaisomas AK šūviui be spynos atitraukimo, o buožės smūgiu į grindis (į sieną geriausia, bet tinkas nubyra).

Mūsų mokyklos AK ardymo rekordas buvęs 10 sekundžių, oficialus Sovietinės Armijos normatyvas puiku (penketui iš 5) – 18 sek.

Per mokyklos varžybas aš išardžiau per 8.

Gavau šioje rungtyje netgi prizą – knygą “Kaip kovėsi revoliucija“. Reiktų kažkur pas tėvus nukištą susirasti – vis tik relikvija, kaip ne kaip.

Ir ponui Guntulioniui esu už šias AK pamokas labai dėkingas, netgi kažkiek skolingas, kad anuomet jam priešinfarktinę būseną sukėliau. Bet AK ir dabar galiu išardyti užrištomis akimis (taip, praktikavausi ir taip, jei domitės). Kiek dabar pasipraktikavęs, vėl tilpčiau laike ir į geriausius normatyvus.

O AK ardymo įgūdžiai pravertė ir čebatuose, į kuriuos dviem metams paėmė 1989 metų birželio 10 dieną (į karinį bilietą įrašė 12 – tas dvi dienas karantine Dzūkų g. numuilino, rupūžės), bet apie tai – kita dalis.

Reklama