Čia originali 2014-12-07 versija, 

o po mėnesio 2015-01-08 jau 21:19 Vaido Saldžiūno kastruota (jo citata) versija yra publikuota mano vardu lrytas.lt, nesuderinus iš anksto su manimi, kaip žadėta, kurią redaktorius Liudas Dapkus išėmė, pasirodžius originalui tinklaraštyje, bet jau kitądien publikuojamas originalas ir Norvegijos Žiniose.

Tolimesni komentarai gal ir bus (yra jau parašyti), bet kol kas siūlau susipažint su nekupiūruotomis ir, svarbiausia, neiškraipytomis, tyčia ar netyčia, mano mintimis:

* * *

Aš gal tiek ugninio vandens neišgeriu, kad įsivaizduočiau “Veido“ apžvalgininką Audrių Bačiulį, apsivilkusį pūstu išaugtiniu balerinos sijonėliu ir stripinėjantį ant bukanosių puantų.

Net jei pamatyčiau tokį epinį reginį, aš nustebčiau mažiau, nei kad stebina mane pastaruoju metu įvairių karo ekspertais jau viešumoje tituluojamų “civiliokų“, nuo kokio mistinio klano atstovo iki URM pasiuntinio (be mažybinės formos) užu už Atlanto, ar jiems net nebe globėjiškai į ausį šnibždančių, bet atvirai antrinančių kariškių išvedžiojimai, kokios baisios ir efektyvios mūsų SOP (specialiųjų operacijų pajėgos).

Kad daugiau nei per du dešimtmečius kariuomenės pajėgumų bent iki generolo Jono Kronkaičio suplanuotų trijų brigadų neišvystėme ir pinigais prieš kiekvienus rinkimus kamšėme garsiausiai rėkiančių gatvinių koseres, nei karo šūksniais mūšių laukuose susišaukiančius uniformuotuosius, tai ir girtis čia neišeina – dabar jau nebe Garbės Pirmininko perspėjimuose, o visiškai realios Rusijos karinės grėsmės akivaizdoje esame mažiau apsirengę, nei gėdą pridengtų minėtasis pūstas balerinos sijonėlis. Mostaguoti nebėra kuo – tik retorika, save apgaudinėjančiai padrąsinant.

Taip ir matau, kaip Rusija be ceremonijų ir aukų užėmusi Krymo pusiasalį ir įtraukusį geografiškai vieną iš didesnių valstybių Europoje į laimėjimo nežadantį ilgalaikį karinį konfliktą bei supurčiusi didžiausio karinio aljanso istorijoje, kurio dalimi formaliai ir mes esame, ramybę, dabar bailiai drebina pakinklius dėl kelių šimtų mūsų vyrų-aitvarų.

Su visa pagarba šiems SOP kariams,  bet turiu konstatuoti karčią tiesą, kuri, labai įtariu, kelia tik šypsnį Rusijos generaliniame štabe, tačiau neišdrįstama įgarsinti pas mus, tuo pat metu kai kam, kas taikos metu ramiai knioksojo tarsi sniego besmegenis kokio nors A­-stano tarpukalnėse, dabar jau gresia virsti purvina balute, jei karščiau Saulė iš Rytų paspirgintų – mes specialiųjų pajėgų iš esmės net ir neturime.

Ir kol snaiperiškai mestas jūsų pasipiktinimo akmuo man neprakirto kevlariniu šalmu neapsaugotos makaulės, gal sutarkime, ką vis tik turime, ir ką galėtume turėti? Nes tai, kas yra mūsų išsigirtasis sau SOP “Aitvaras“, yra iš esmės tik sukarinta durų spardytojų statutinė organizacija kariškių uniformomis. Sukarinta policija KAM pavaldume, ir tiek.

Tokias pajėgas turi bet kuri senesnė imperinę praeitį menanti valstybė, vadindama juos žandarmerija.

Jei ne iki šiol dėl Pakaunės maištininkų naktimis pakrūpčiojančių brazauskinių paranoja, kad juos vėl kokie landsberginiai beretininkai ateis sušaudyti vardan tos, tai policijos antiteroristine (dar vienas nieko nereiškiantis čia oksimoronas) rinktine pasivadinęs Aras iš esmės tebūtų tik normali SWAT tipo policinė komanda, suformuojama iš atrinktų policijos pareigūnų ad hoc pagrindu greta jų tiesioginių pareigų, aktyvuojama ir suformuojama tik kai to prireikia.

Ir jei to pilnai pakanka JAV, kur ginklų apyvarta civilių tarpe yra konstitucinė vertybė, tai mūsų valstybei daugiau ir nebereikia, nei to prireikė per visą laikotarpį (priminkite, prašau, nors vieną antiteroristinę Aro operaciją). Tačiau turime irgi vien todėl Arą “už nomenklatūrą“ tarsi atsvarą “kubiloidams“ iš SOP, kai pirmųjų vadas Viktoras Grabauskas guodėsi dar kažkada negalintis gauti savo tarnybai nebe karinių, o labiau policijai pritinkančių šaudmenų?

Mūsų SOP iš esmės yra tinkamas šturmu imti objektus, ką daro ir Aras. Tai ir yra teisėsaugos institucijų viena iš funkcijų – tame tarpe ir kova su terorizmu, vaduojant įkaitus. Tam nebūtina policininkus sukarinti. Nors Minsko aukštosios milicijos mentalitetas iki šiol gyvas, kad kažkada policijai nukrapščius antpečius, šie ne tik vėl atsirado dabartinėse uniformose, bet ir turime visą govėdą “vidaus tarnybos“ generolų su tokių pačių “karininkų“ tuntais – netgi šnipinėjimo šachmatų VSD vadas irgi yra “generolas“! Ir kam visa ši paralelinė vidinė kariauna tarnauja?

Būtent žandarai Prancūzijoje istoriškai yra buvę kariškiais, kuriems patikėta policinė funkcija. Anapus Lamanšo tuo užsiimdavę dragūnai.

Mūsų VST, kaip neseniai atkreipė dėmesį ir Audrius Bačiulis savo interviu Delfi, nieko bendro su žandarmerija neturi ir yra tos pačios gyvuliškos politikų baimės reliktas – seniai turėjo būti pervesti iš VRM pavaldumo į TM Kalėjimų departamentą, o kuomet policijos pareigūnai jau turi ir konvojavimo mokymų bei kvalifikacinės patirties, tai dveji ginkluotų kariškiais apsimetančių žmonių pulkai yra ne šiaip lėšų švaistymas ar nesusipratimas, bet nacionalinio saugumo sąmoningas silpninimas. Bet aš ne apie juos, o apie SOP.

Daugiausiai, kam juos galime prilyginti, yra Rusijos armijos struktūroje įprastinės desantinės šturmo brigados (DŠB). Tiesa, šias DŠB formavo dar sovietmečiu iš skurdaus suvokimo, kad netgi geriausiais savo metais elitine laikyta VDV (oro desanto kariuomenė, pravardžiuota pagal jos kūrėją generolą Dėdės Vasios Kariauna) tesugebėjo į orą pakelti vos 70 proc. vienos divizijos, tad apie kažkokį masinį desantavimą netgi Aerofloto lėktuvais (kurie naudoti ir filmuojant kultinį šiuos desantininkus šlovinusį kino filmą “Ypatingo dėmesio zonoje“) svajoti sovietiniam imperialistams nederėjo.

Gi net mūsų plikbajoriškumas neleidžia savęs apgauti, kad 200 tikrai nėra jokia brigada – viso labo tik dvi kuopos. Kadangi kariniame režime gali veikti tik trečdalis karinio padalinio (du likę yra arba performuojami ir apmokomi, arba gydomi ir ilsisi), tai mes teturime vos vieną kuopą šturmuoti apmokytų kareivių labai trumpam veiksmų periodui. Net prie 1991 metų savanorių budėjimo Parlamente, kai eidavome į postus kas antrą parą, galiu pasakyti, kad vien dėl nuovargio kovinės kuopos dydžio veiksnaus padalinio nebeteksime gana greitai. Jei dar į juos šaudys ir atsiras nuostoliai, karas, ponai, bus trumpas, nors, tikiu, efektingas savo tipine lietuviams (ar vis tik slavams?) Pilėnų dvasia.

Specialiosios pajėgos visų pirma yra giluminė žvalgyba – ten mažai reikia grenadieriaus stoto (beje, YPT, kuris sudaro Aitvaro pagrindą, emblemoje yra būtent grenadieriška bombikė), gebėjimo petimi išstumti ar batu išspirti duris ar daug ir taikliai šaudyti, kuo SOP dabar gali didžiuotis.

SOP

Žandarmerija užklupo spirito kontrabandininkus… oi, soriukas – “Lietuvos SOP kariai pratybose. A.Vaitkevičiaus nuotr.“ iš lrytas.lt

Daug svarbiau yra gebėjimas nepastebėtam įsiskverbti į priešo gilumą, rinkti karinę žvalgybos informaciją vietoje (Lietuva dar tik pradėjo žaisti su palydovais, priminsiu, tad iš varnos skrydžio ne kažin ką surinksime, tai dar gerai, kad yra NATO ir konkrečiai JAV, parūpinanti visus gelžgalius mūsų “batams“), nustatyti ir koreguoti “protingų“ bombų ir raketų taikinius.

Būtent dėl šito gebėjimo tokie daliniai yra vertinami kaip galintys atlikti ir diversines bei tolimojo ir autonominio patruliavimo užduotis. O va tai, kuo po komandos Erelis02 užsiėmė po to Aitvarai Afganistane, jau buvusios nebe karinės misijos, o policinės, įskaitant ir taikos mums patikėtoje Goro provincijoje palaikymą jėgos atgrasymu bei įtariamųjų sulaikymą, slaptų arsenalų naikinimą, išminavimą ir pan. Tipinė policinė ar žandarmerijos veikla ypatingo pavojingumo sąlygomis, ir tiek.

Jei žvilgterėtumėte į moderniausią ir galingiausią, tad etalonu laikytiną (ir netgi Rusijoje mėgdžiojamą iki uniformų aklo kopijavimo beigi įpročio “nestatutiškai“ nešioti ginklą) JAV kariuomenę, tai jų SpecOps ir yra būtent tokio tipo – jūros pėstininkų korpusas juos taip netgi vadina Marine Recon (t.y. jūrų pėstininkų žvalgyba), kai armija turi reindžerius (istoriškai pavadinimas jau jų funkcijas apibrėžia kone kaip tolimojo ir autonominio ginkluoto patrulio), laivynas – “ruonius“, visų pirma ir suformuotus kaip narus priešo uostų ir infrastruktūros žvalgybai bei diversijoms, nes laive sargauti arba duris paspardyti gali ir iš laivo išmetami jūrų pėstininkai (iki šiol šių karininkų kepurės viršuje turi išsiuvinėtą kryžių, kad nuo kapitono tiltelio geriau atskirtum, kuris yra laivyno nuosavybė, o kuris tik išmetamas iš laivo su karo šūksniu gyvas balastas), kai oro pajėgos – “oro komandą“ (oro, kaip meteorologijos, ne erdvės, iš kurios su parašiutu leidiesi!), kurios viena iš pagrindinių užduočių irgi yra žvalgyba. Netgi britų komandosai, iškėlus jiems diversijų funkciją kaip esminę, visų pirma buvo rengiami pagal visą žvalgų metodiką, nei kad spardyti naktimis įmigusiam Gestapui duris.

Tad ne, mes kariuomenėje iš tiesų ir neturime jokių specialiųjų pajėgų, kad ir kiek rusišku papročiu vadintume savo tam tikrus specializuotus padalinius “specnazu“. Norėčiau, kad vis tik vyrautų Forum Cinemas, nei Piervyj Baltijskij pristatoma kino produkcija, kuri formuoja ir visuomenės požiūrį, kas iš tiesų yra SpecOps.

Iš dalies, aišku, tas funkcijas atlieka turimas ir ganėtinai į nuošalę dabar nustumtas, nes juk yra SOP “aitvarai žaliukai“, jėgerių batalionas, kuris Afganistano okupavimo metu ir atliko būtent tas giluminės žvalgybos bei taikinių koregavimo ir tolimojo autonominio karinio patrulio užduotis kaip kad Erelis02 komanda (teisybės dėlei, kartu su YPT, bet pastarieji ten buvę veikiau dar tik mokinukais). Dabar gi jėgeriai, suprask, saugotų perimetrą, kol jo viduje SOP duris šturmuodami spardys, aha.

Todėl manau, gana jau čia to tarzaniško klykavimo apie mūsų SOP – metas rimtai atlikti namų darbus. Jei mums iš tiesų reikia tikrų specialiųjų pajėgų, o ne kaukėtų žaliūkų, burzgiančių bekele savadarbiais keturračiais, apkaišytais eglišakiais, besipuikuojant liepsnojančio kalavijo emblemomis.

Taip, reikia mums ir durų spardytojų – apie juos geru žodžiu atsiliepia bet kuris NATO ir ypač JAV karininkas, kurio pavaldume buvo mūsų SOP kariškiai, okupuotoje teritorijoje atliekantys policinę misiją. Tačiau bet kuri brigada karo veiksmų zonoje yra paprasčiausiai akla, jei neturi geros giluminės žvalgybos ir diversinių dalinių, o prieš policines misijas, kurioms esame tikrai jau pasiruošę, tai dar reikia ir karą pradžioje savo teritorijoje laimėti, nelaukiant, kol tai už mus padarys JAV ar NATO. Gal tie vaikinai iš SpecOps paprastai yra ne tokie išvaizdūs palyginus, kaip ir kupranugariai nėra arabiški ristūnai, bet be maisto ir vandens apsieina, viską užnugaryje iššniukštinėja, daug sprogmenų paneša, o šaudymo malonumą pasilieka tik poligonui.

Specialistų yra. Supratimas to, į ką čia atkreipiu dėmesį, tikiuosi, gal irgi atsiras su nauja grėsme ir realijomis. Bereikia tik tarpusavio sutarimo, o ne žinybinio paklodės tampymo į save, ir aukščiausio šalies lygio politinio palaikymo veikti. Laiko veikimui ne tiek gali būti ir daug, jei ir toliau tik matuosimės linksmakočiais ar mostaguosime jais rusų pusėn.

Antraip “Veido“ apžvalgininkas balerinos kostiumėliu ir liks tik baisiausia agresoriaus atbaidymo priemone.

* * *

Susiję temos:

Lietuvos kariuomenė, kurios nebus

Užsimetus dozės – saugu ir gera

Lietuvos KOP: kodėl vienas yra pusė

Lietuvos KJP – kurių irgi nebus

Šią dieną 1991-aisiais

Virkaujanti policija

Trojos pegasas