Pirmoje dalyje aptariau, kas laukia mūsų, kada prasidės kampanija dėl trumpesnio prekybcentrių darbo laiko, motyvuojant socialiniu rūpesčiu dėl persidirbusių kasininkų ir tuščių kasų. Šią dalį skirsiu tam, kokios kvailystės jau dabar vyksta paties prekybos tinklo viduje, sprendžiant darbuotojų trūkumą.

Neminėsiu prekybos tinklo, nes panašiomis kvailystėmis perserga, persirgo arba persirgs artimiausiu metu absoliučiai visi pas mus veikiantys prekybos tinklai (beje, ne tik šie pradeda tokius vajus per savo procesus, tad labai piktai nedžiūgaukite). Daug smagiau pažiūrėti, kas daroma, ir kas paprastai iš to gaunasi.

Na, trūksta darbuotojų. Vadovai supranta, kad trūkumą sudaro jau apie 30 proc., o tai, sutikite, yra daug. Tiek daug urmu pasamdyti nėra iš kur. Tiesą sakant, bandoma buvo: sukurta papildomos personalo vadybininkų darbo vietos, išmėtyti pinigai darbo atrankos agentūros, priprotavėtrinta iki visokių skrajučių, kviečiančių įsidarbinti, dalinimo prie kasų – viskas veltui. Na, nenori, rupūžės, eiti dirbti tokiomis sąlygomis, o baudžiavą dar prie caro atšaukė, o mes gi ir nebe Rusijos dalimi esame.

Ir ką daryti, kuomet viso esamo darbo krūvio perskirstyti likusiems darbuotojams jau nepavyksta? Darbai ima strigti: prekėmis nebeužkraunamos prekėmis pakankamai lentynos, kainų ir akcijų pasikeitimai vėluoja, sandėliai nebepajėgūs susidoroti su centralizuotai siunčiamų prekių kiekiu ir užverčiami bet kaip, o tame sąvartyne paprasčiau nebe ieškoti, o nurašyti į nuostolius ir užsakyti iš naujo (gi vis tiek ne mano, – mąsto darbuotojas, kuriam jau nusišvilpti), ir t.t.

Genijai aukštutinėse vadybos laktose sumąsto, kad išgelbės procesų kompiuterizavimas ir panašios modernios nesąmonės! Valio! Valdyba išskiria reikiamas lėšas nupirkti procesų standartizavimo ir automatizavimo paslaugą, reikiamas programas bei paleidžia patį projektą, į kurį sudėtos begalinės ir daug kainuojančios viltys.

Kada aš, kaip tiekėjas, išgirdau iš savo key account šitą džiaugsmingą naujieną apie dviženklį skaičių išmestų tokiam modernizavimui milijonų piniginių vienetų (apjungiant sandėlio likučių apskaitos programą su judėjimo per kasas programa), iškart niūriai pasakiau:

– Neveiks.

– Kaip neveiks, jei tiek milijonų išmetėm?! Turi veikti! – nukirto “optimistai“ mano skeptiškumą, paremtą Lermontovo eilutėmis apie Krymo karą, kur viskas buvo sklandu popieriuje, bet pamiršta apie duobes, griovas ir rėvas.

Taip ir čia galop nutiko: kompiuteriai rodė prekėmis užkrautas lentynas, “centriukas“ tiekėjams skundėsi, kad tų prekės nejuda ir sistema naujų centralizuotai į parduotuves neužsako, o tiekėjai gi isteriškai siuntė šiems nuotraukas iš prekybos centrų su tuščiomis lentynomis, bandant parodyti, kad prekių lentynose iš tiesų tai trūksta! Klizma per vietos vadybininkus, kad tie vaikytų irgi mažėjančias salės darbuotojų pajėgas ir spėriau ieškotų užsimetančių prekių, veikė lygiai taip pat, kaip ir numirėlį. Nes teoriškai – arklys, o praktiškai – nepasikelia. Kiti tiekėjai spjovė į prekybcentrio įsipareigojimus ir tiesiog pasamdė merčerius (t.y. prekių priežiūros ir lentynų užkrovimo darbuotojus).

Metų nepraėjo – modernizavimą “laikinai“ su visam atšaukė. Kaip ir sakiau. Patvirtinimą gavau iš savo merčerių, ne iš prekybos tinklo, be abejo.

Tada pasikeitė jame vadovai, atėjo naujieji – su naujomis idėjomis, kaip teisingai identifikuoti problemą, kurią reikia spręsti, pačią problemą ir toliau ignoruojant.

Sako: tai jei darbuotojai persidirba ir nesusitvarko, tai reikia nebe procesų modernizavimo, bet procesų optimizavimo!

Kongenialu, hofmaršale! Lemingai ploja katučių ir vartosi iš džiaugsmo kūliais.

Juolab, kad dar dviejų dešimčių milijonų nebekainuos toks vadybinis vajus. Nekainuos investicijų apskaitos būdu, aišku, nes apie kitą kainą bus sužinota tik vėliau.

Aišku, optimizuoti darbuotojų skaičių, kas reiškia etatų mažinimus, jau nebėra kur – jie ir taip dirba ilgas darbo valandas, kurios niekaip neapskaitomos, motyvuojant tuo, kad gal, brangusis, esi nepakankamai kvalifikuotas, jei nesusitvarkai per darbo laiką su darbo krūviu? O kuris pripažins, kad nesusitvarko? Susitvarko. Jei reikia, anksčiau į darbą ateis, pasiliks pietų sąskaita, po darbo ar padirbės namuose. Kol susiras kitą darbą, bet šio paieškoms prie tokio krūvio laiko irgi nelieka.

Todėl optimizuojami… dabar jau patys labiausiai besiskundę tiekėjai ir jų siaurinamas tiekiamas asortimentas (vadovai siekia sumažinti darbo krūvį, o vadybininkai – atsikeršinti labiausiai užknisusiems per aną vajų tiekėjo vadybininkams). Be abejo, gi “aplinka kalta“ dėl kokių nors prekių kategorijų vadybininkų darbo krūvio, ar ne?

Ir nesvarbu, kad vienas tinklas tą tik pradeda, o kitas jau užbaigė susigriebęs, kad asortimento siaurinimas ir pelningumo kėlimas per pardavimo kainų pakėlimą ir pirkimo kainų numušimą, paliekant tik brangesnes toje kategorijoje ir pasididinat sau maržas (per krizę visų verslų pelningumas mažėjo, kai kurie bankrutavo, o prekybos tinklų pelningumas augo), tai kažkaip tų prekybos apyvartų nepadidino (kas yra logiška, bet juk būtina pačiam ant grėblio užlipti ir įsitikinti, ar ne?) ir įplaukų srautas anaiptol nepadidėjo, o netgi sumažėjo (neradęs pirkėjas čia reikiamos prekės nebūtinai rinksis kitą – pradės tiesiog ieškoti optimalaus ir jis sau varianto, kur labiau verta apsipirkti ir ką pirkti, o be ko ir galima apsieiti).

Svarbu yra kažką daryti, nes juk reikia kažką daryti. Kartais netyčia ir gaunasi, tai gal ir šįkart pasiseks, ar ne? O jei praneš visą vajų, kaip įprasta, savaime, tai žemesnės grandies darbuotojai atsidus, kaip įpratę, ir sakys tarsi patį Saliamoną cituodami: ir tai praeis.

Blogiau yra kitkas. Man prekybos tinklų durnavonės jų viduje rūpi menkai, tačiau…

bar

(iliustracija iš michaelannland.blogspot.com)

Mes, vartotojai, iš tiesų finansuojame ne tik tokias kvailystes, bet ir išlaikome tokią neefektyvią ekonominę sistemą ir tokius šios rinkos dalyvius. Jie gali kvailioti ir eksperimentuoti su modernizavimais bei optimizacijomis kiek tinkami – viską nurašys ant pirkėjo, kuris neturi kito pasirinkimo, ir tik čia palieka savo pinigus.

Kitas verslas tokios kvailystės vietoje paprasčiausiai jau žlugtų, ypač, jei jis būtų prie mažesnių – toks verslas paprasčiausiai negali sau leisti kvailioti, imituojant reformas, pertvarkas, modernizavimą ir visokius procesų optimizavimus, nes nuostoliai viršys pardavimų pajamas ir tokia įmonė bankrutuos, spaudžiama kitų rinkos dalyvių ir konkurentų. Prekyboje, kaip pirmoje dalyje minėjau, tokios konkurencinės grėsmės nėra ir artimiausiu metu nenusimato (todėl gali broliukai ir kiti giminiečiai netgi viešai pjautis, besidalindami parduotuves, prekybos sistemas ar akcijų paketus, pakeliui keisdami žmonas, meilužes, namus ir automobilius joms tarabanyti).

Bet kuo įmonė didesnė ir turi didesnę rinkos dalį, tuo labiau atspari vis labiau “kvailėjantiems“ jos vadovams ir šių klaidoms. Too big to fall, kaip sakoma. Bet ar ne per brangu tokias struktūras rinkoje palaikyti ir išlaikyti mums? Ypač kalbant apie kasdieninių maisto prekių rinką, kuri iš esmės yra krautuvininkų rinka, o ne bankų sistema, į kurią mūsų modern trade jau panašėja (nuolaidų bei mokėjimo kortelės, kreditavimas, telekomunikacija – jau irgi tapo šios prekybos dalimi)?

Pigu ar brangu – subjektyvi sąvoka. Objektyvu gi tai, kokio verslo savininkai puikuojasi turčių topuose.

Ar ten jie atsidūrė dėka savo verslumo ir efektyvumo rinkoje, ar dėka rentos (ekonominė sąvoka, reiškianti priedą prie kainos už išskirtinumą rinkoje arba dėl to, kad išteklius yra ribotas) bei politinės korupcijos (artėjantis vajus už kasininkų teises į poilsį – irgi to paties medžio vaisiai) – tai juk yra klausimas, į kurį visuomenė nesąmoningai nori atsakymo, bet iki šiol tinkamai pati šio klausimo nesuformulavo per savo politikus (kuriems arba pyderai, arba ruskiai puola, arba visi vagia, o mes žinom kaip tvarkingai ir teisingai reikia, ir pan.).

Tad jei šiandien parduotuvėje pasigesite kokio mėgstamo produkto, o panašiam bus kaina “nežymiai“ kilstelėta, nebesipiktinkite. Susimokėkite ir ateikite dar. To iš jūsų čia ir norima.

Nes apie tai – irgi jau pagalvota.

Reklama