Po vasaros paskutiniojo mėnesio šventės apie nekaltų merginų skrydžius dangun, kažkaip netikėtai (sic!) susiejant tai su žole, laikas eina jau rudeniop, ir jau daugumai šiandien vakarop jums bus ir vėl pelnytas dviejų dienų poilsis net (!) po dviejų dienų darbo, kai aš eisiu už fantikus su karalienės portretu prižiūrėti prie Skrybėliuočių Užeigos čiabuvių, kad tie, prisivartoję ugninio vandens, nepradėtų straksėti genčių šokių, galinčių išvirsti į tradicinio gatvinio angliškojo sporto paveldo atgaivinimą, tai jums pasiskaityti gal ir tinklaraštyje reikėtų duoti apie tai, kas jau yra jūsų mintyse po darbo kaip artimiausias taškas – ir tai, aišku, prekybos taškas, o ne G taškas.

Tad dabar tebūnie – apie prekybos tinklus Lietuvoje, nes paminėjau juos ir praeitame įraše, o ir esu rašęs prieš pusketvirtų metų, kokie numanomi pokyčiai jų laukia. Dabar gi, prieš vasarį lankydamasis Lietuvoje, mintyse pasidariau kai kurias išvadas sau, o išdėstau jas jums vaizdingo epo forma bent jau bendram išsilavinimui arba, kas temoje, tai diskusijai, kad papildytumėte arba pastebėtumėte, kur galėjau, galbūt, net ir suklysti, nes šįkart nebeturiu po ranka pasidėjęs jokių rinkos tyrimo duomenų, o remiuosi tik savo empyriniais pastebėjimais.

Todėl šioje dalyje aš tik pakomentuosiu, kaip persistumdė žaidėjai rinkoje ir kodėl; o antroje – kuo prekiauja prekybos tinklai ir kodėl tą vertėtų žinoti ne tik dėl bendro išsilavinimo ir ne vien dirbantiems su prekybos tinklais; ir, trečia, kokias verslo galimybes jums suteikia ši rinkos situacija (gi norite pozityvo, nekalbant apie pinigus, ar ne?).

Nuorodos į ankstesnius šia tema įrašus (galima paspausti ir žymą prekybos tinklai) bei ateinančią dalį kitai savaitei yra pridėtos šios dalies gale.

* * *

Nuo mano minėtojo dviejų dalių (pirmoji yra čia) įrašo apie prekybcentrių godas dėl kasininkų trūkumo (antroji, kaip kvailioja spręsdami, o jūs už tai susimokate – čia), rinkoje situacija pasikeitė (nors kasininkų ne kažin kiek ir padaugėjo): į Lietuvą per tą laiką pagaliau atėjo dar vienas prekybos tinklas – LiDL.

Tuomet aiškiai galiojo mano pasakymas, kuomet dirbau distributoriumi su tinklais, kad Lietuvoje yra pusantro tinklo (aišku, Maxima ir dar koks nors vienas bantukas iš šoniuko). O dabar apie viską pagalvojusiai™ teko pergalvoti pačiai iš naujo, ką galvoti kaip įpratusi ir už jus, ko jums ten “reikia“ – nebūtinai, ko norite, bet ko privalote norėti, nes nieko kito nei pas juos, nei aplink nenusipirksite.

Ko gero, ir jūsų liūdesėliui, tai vis tik antrasis mano to meto pasakymas, kad jei tavęs nėra Maxima tinkle, tai tavęs nėra rinkoje, vis dar Lietuvoje galioja.

* * *

Nes kiek užbėgant į kitą mano pastebėjimų dalį, bet LiDL banaliai turi savų tiekėjų sąrašą ir savų prekių asortimentą, todėl visus link jų sėlinančius su savo ekskliuzyviniais pasiūlymais vietos distributorius Waffen-LiDL obergefreiteris Hansas sušaudo iš savo šmaiserio vos tik pasirodžius jo akiratyje.

O LiDL gi suteikia jau savo išskirtinę malonę vietiniams gamintojams tik užpildyti jų lentynas tuo, ką pasiimti iš kitur, net jei tai ir nebūtinai jam meine lieben Vaterland, o tik mums ir jiems kaimyninė prošepanstvinė–viską-gaminame-Europai™ šalis, kadangi antraip jiems patiems būtų tiesiog per brangu ir per ilgai parsivežti, ir tai, aišku, yra greito apyvartumo prekės (angl. FMCG) kaip pieniukas, duonytė, sviestukas, mės… nein!, švainės vis tik geriau eina iš Grzegorz Brzęczyszczykiewicz z Chrząszczyżewoszyc powiat łękołody.

Kitaip tariant, jų suformuotas asortimentas yra visiškas no-name net LiDL požiūriu, ir už mažiausią įmanomą kainą fokiška kokibe™. Jei mano karta dar prisimena sovietinius filmus apie Didįjį Tėvynės karą (tą Antrojo Pasaulinio karo dalį, kur jau sovietai buvo “geriečiai“, o vokiečiai nebe sąjungininkai, nes juos pačius užpuolė, kad sovietai nespėjų fašistų pirmiau užpulti), tai vokiečių kareiviai vaišindavę šokoladu vietinius, o patys imdavę tai, ką išvardinau – pieną ar lašinius.

Tai va tokia ir LiDL prekybos strategija, ir ne, jie nėra joks hard discounter, kaip mačiau apie juos “ekspertus“ pakliedint, o tokio tipo parduotuvių galimybės Lietuvos rinkoje būtų, manau, visai kito įrašo tema. Tad LiDL numuš pirkimo ir vėlesnio perpardavimo kainą dėl to, kad gali sau leisti užsisakyti masinę gamybą, dėl ko yra pajėgūs ir diktuoti patenkintam tokiu masyviu užsakymu gamintojui (gamyba ir prekyba – skirtingi verslai!) savo norimus dar ir kokybinius reikalavimus prekei.

Gal per kvailumą norite konkuruoti su LiDL jų žaidimo lauke pagal jų žaidimo taisykles, suremdami ragais vienodas savo ir jų strategijas?

Tada arba eikite į kitą aikštelę, arba bent supraskite, kad turite jau pradžiai gebėti užsisakyti dar daugiau ir dar pigiau už aukštesnio lygio kokybinius reikalavimus, o ten tų parametrų vienam gaminiui yra tiek daug, kad net nespėsite išbėgti žaisti, o minėtam Hansui net nereiks šovinių ant jūsų eikvoti, nes mirsite minų lauke anapus perimetro.

Ne mūsų metodas, Šurikai. ©

* * *

Apie LiDL asortimento formavimo esminį principą privalėjau parašyti, nors apie tai bus jau antroje dalyje, kad suprastumėte, kodėl rinkoje įvyko persistumdymas visai ne taip, kaip piktdžiugiškai dauguma vylėsi.

Arba išvis neįvyko, arba nukentėjo visai ne tie, kuriems prakeiksmus pavydu gyvas tūlas tautietis siuntė – tylėjo mirę pagonių dievai, kurčias buvo Jėzus su visa dangiška apaštalų kompanija, ir visai ne todėl, kad ant naujų “vokiškųjų okupantų“ rinkoje diržų sagčių turėjo būti tradiciškai užrašyta Gott mit uns (o dėl kitų – mums per skardinį būgnelį dzin).

Turėčiau nukreipti vėl į savo įrašą, kuris paaiškina, kaip skiriasi pagal savo lygius prekybcentriai, bet, nors yra daugiau, čia tik jums primenu, nes ir taip susivokiate iš bendro išsilavinimo – minimarket, supermarket ir hypermarket (ten dydis ir asortimentas koreliuoja sąlyginai, bet bendrai įsivaizduojate skirtumus, ko gero, o jei ne – tai skaitote paaiškinimą čia).

Iki LiDL invazijos apie viską pagalvojusioji Maxima dominavo absoliučiai visuose trijuose lygiuose.

Ir klausimas buvo tik vienas: kas ten antras – nors supermarketuose antruoju “arčiau jūsų“ buvo IKI, o hypermarketuose “visada pasirenkanti“ – RIMI, karts nuo karto jų konkurentams pasispardant atskirose vietovėse ar pagal kokią vieną prekių kategoriją, tačiau ten kalbos net nebuvo, kad imperator Maximus VP Marketus nuo sosto būtų nuverstas, ir ne todėl, kad turėjo sočiai pretorijų savo purpurinės didenybės apsaugai (nors šių irgi). Bet kad ir jūsų tribūnai iš Kainų ir Konkurencijos Tarnybos (galėjo komitetu arba komisija pasivadinti – KKK smagiau trumpinti) buvo akli kaip kurmiai kokį nors minėto tinklo dominavimą rinkoje išvis įžvelgti.

Sunkiausiai LiDLo atėjimo būtent maksiminiams ir buvo laukti, ir visiškai ne dėl konkurencijos baimės – plėstis norų ir galimybių buvo, o tas dirbtinis susitalpinimas į formalų nuolat patvirtinamą 38 procentų, suprask, neviršijantį 40 procentų įstatymu numatyto dominavimo rinkoje, jau trūkinėjo per siūles (priminsiu, kad Nielsen duomenimis, iki LiDL atėjimo visa modern trade, t.y. prekybos tinklai, užėmė apie 70 procentų visos Lietuvos mažmeninės prekybos rinkos bakalėjoje!).

Dėl to teko dalį minimarketo rinkos performinti į “laisvą ir nepriklausomą“ Aibės tinklą, o vėliau kurti netgi “nepriklausomą“ Barboros tiekimo tinklą, tarsi tas savo prekes ne iš Maxima XXX parduotuvės Vilniaus Akropolyje ėmė. Teko parduoti ir patį Akropolį Kaune (nesakyčiau, kad nepelningai – išvis NT valdymas nėra prekybos tinklo verslas). Teko vilkinti anaiptol ne dėl prieš bebrus (pun intended) kovojančių medžių glamonėtojų ir pačių nomenklatūrinių bebrų spaudimo dar vieno Akropolio statybas Vingio parke, skaičiuojant, kur ką patrumpinti, kad šitoji įsitektų į reikalaujamus rinkos dalies procentėlius.

Nors kai kurios parduotuvės, tarkime, kaip Palangoje, ne sezono metu turėjo žemesnį lygį (iš supermarketo į minimarketą), tačiau kaskart atidarant didesnę parduotuvę (kaip Trakų Vokėje) tekdavo ne tik sukti galvą, bet netgi ir verstis per galvą, kurią parduotuvę galima uždaryti arba dirbtinai apmažinti jos formatą, kad vėl išsitektum tramdomuosiuose seniai išaugtuose marškinukuose.

Tai ačiūdie, kad dar koks norfinis Dundulis (tokia to valdytojo pavardė) sudurnavojo ir sugalvojo pats staiga plėstis – ne konkurentas, aišku, bet kiek džiaugsmo KiKTukams perskaičiuojant tuos rinkos dalies procentus ir, jei taip netyčia prisiskaičiuoja kiek daugiau, tai pasiskambinti apie viską galvojantiems ir pasiūlyti pergalvoti kažkaip, kada jau nebūtų problemos paskelbti (jei piktinatės, tai priminsiu, kad jos ekselencija Trepsė taip po surašymo prigimdė papildomai lietuviukų, kad taip virš 3 milijonų tuomet Lietuvai būtų). Tai kaip ataskaita – taip vis tie 38 procentėliai, o Maxima tiesiog jūsų akyse didėja tai šen, tai ten.

Aišku, pasakysite, kad tai mažai ką reiškia – kai IKI turi tiek pat parduotuvių, bet parduoda kone perpus mažiau. Bet tai IKI ir dirba tik supermarketo segmente (“arčiau jūsų“ ir dar “myli maistą ir žemas kainas“, pamenate?), nes hypermarketo vidutinis čekis visuomet didesnis (todėl RIMI ne veltui savo būstinę turi Rygoje – toks tipiškai latviškas būdas dirbti nepersidirbant už didesnes pajamas).

* * *

Ir čia – kaip dangiška mana Mozės suvargėliams dykumoje: LiDL ateina į Lietuvą!

Nespėjus pasisotinti, tai dar ir vyno upė ištryško tiesiog po kojomis – LiDL plėtra rinkoje masiška ir kone vienu ypu! Kaip?! Išties, kaip neprisigerti iš tokio džiaugsmo (kai ministerio Verygos net horizonte nesimatė)???

Ačiū tau, dievuli, už šitas geras žinias – staiga Maxima, nieko absoliučiai nepadarydama ir neprikvailiodama, tiesiog formaliai praranda rinkos dalį toje grėsmingoje antimonopolinėmis sankcijomis zonoje! Ir dar plėstis dabar laisvai gali!

Aš suprantu, kad jūs, gal netgi visokiuose delfių komentaruose prisidžiūgavę, kad va dabar tai atėjusi LiDL sutvatins Maximą, dabar papučiate įžeidžiai lūpytes: suprask, gi valgytojų rinkoje tai juk nepadaugėjo!

Taip, bet kas jums sakė, jog pagal juos ten kas valdiškų cerberių kontorose tas rinkos dalis skaičiuoja?

Antraip, ir emigracijos statistiką mikliai pakoreguotų kaip miglas pučiančią ir aptarnaujančią tik politinį naratyvą, ir tokios kaip Nielsen rinkos tyrimo bendrovės verslo čia netektų, nes kam mokėti joms brangiai už faktinės rinkos ir jos dalių tyrimą pagal eurus ir pagal prekes bei gal netgi regioninį pasiskirstymą, kai viską gali būtų tiesiog pasiimti dykai iš tų linksmakočių drožtukų KiKTe?

Tad Maxima truputį papanikavo dėl gandų, po to ant savo laurų (sic!) pasėdėjo, už jus ir save pagalvojo bei su pypke padūmojo, genties taryba atsainiai sau ranka numojo, o jų čingačgukai putlias rankytes patrynė ir nukulniavo vaikyti savo aksakalų, kad tie ne padus, o delnus pasipustytų ir pagaliau griebtų rinką už kasos iš užpakalio vietoje savo kumščiuose tik sugniaužtų nenulaikomų spurdančių myžtukų, norinčių pamylėti visus, visas ir viską, kas aplink kruta ir turi nors kokią ertmę, o jei tos nėra, tai akį išlupti ir paturėti (čia tiesa, kad Maxima pavadinimas savo laiku nužiūrėtas vikingų kraštuose, ne?).

Nes vokietYs į geltonkasių šalį ateina, ir nors dabar juodą vėliavą su kaukuole galeone kelk – viskas tampa jau galima ir įmanoma, hoist the Jolly Roger, no quarter given, ahrrrr!

O kas ne su mumis – tą lenta eiti už borto (aš teisus apie gandus, kad VP Market dabar vyksta naujieji “šlovingieji 1937-ieji SSRSe“?).

* * *

Kas labiausiai išties išsigando LiDL?

Du rinkos žaidėjai:

  • Norfa, kuri iš esmės laigė lauke, kuriame šarvuoti teutonai paprastai viską geležiniu kumštimi valdo, ir ne kreivakojams totoriams ant savo ponių čia kaip po stepes ganytis – žr. aukščiau, kaip LiDL gauna kainos ir kokybės pasiūlymą rinkai, ko prisižebravoję rytinių slavų bazaruose norfiniai niekada kokybiškiau ar netgi pigiau nepasiūlys.
  • IKI, kurių strategijoje yra menama kokybė, tačiau niekaip neįgalūs gauti tokios kainos, kokią sau susikuria (!) LiDL – nes IKI priversti pirkti tai, ką gamintojas siūlo rinkai, o ne užsisakinėti (išskyrus pavienius žaidimus su private label).

Tiek IKI, tiek ir Norfa sėdėjo supermarketo segmente, o tai juk – LiDL teritorija. Ir LiDL atėjo jos pasiimti, žiūrėdama panašiai kaip maurus per Rekonkistą išsigrūdę šarvuoti ir geresnėmis kokybiškesnėmis žudymo technologijomis ginkluoti konkistadorai Naująjame Pasaulyje į tuos plikašiknius plunksnuotus čiabuvius.

Ką apie ateivius išgirdę tuomet dar padarė IKI?

Supsichavo (apie tai rašiau, nes tuomet asmeniškai patyriau kaip distributorius ir kaip pirkėjas parduotuvėje po langais) ir ėmė rėžti perpus asortimentą, taupydami ant visko, kas įmanoma (iš čia nuo “arčiau“ perėjo prie “meilės kainoms“), bandydami kaip maksiminiai dar išmelžti tiekėjus (nes juk turi ne mažiau parduotuvių kaip Maxima, nu!), į ką tiekėjai ne vienu atveju palinkiniams pasiūlė verčiau vorele susikabinus už rankučių nueiti į Sodų gatvės tarpuvartę prie stoties, kad jiems va ten ir pačiulptų, arba įsigyti guminę lėlę, jei norisi dar ir pakaišioti – jūs tą išties galėjote pastebėti savo IKI parduotuvėje prie namų, kai dingsta kai kurių prekių, netgi brand‘inių pasirinkimas, ir nesupranti, ką ten išvis pirkti bei… apsisuki ir patrauki į tolėliau gal esančią konkurentų parduotuvę arba apsiperki pas konkurentus prie savo darbovietės.

Iš esmės, IKI sėkmės istorija nuo Linksmųjų Devyniasdešimtųjų Lietuvoje buvo paremta menamo elitiškumo strategija: nors ir brangiau, bet gresnės kokybės prekės gurmanams (spėkite, kieno tai yra private label?), o visa kasdienė FMCG bakalėja jiems – tai tik priedas, kai jau, ačiū, kad čia užsukote. O čia staiga IKI pabandė apsimesti LiDLu.

Epic fail. Latvijoje, kaip mažesnėje ir konkurencingesnėje rinkoje, kur latviai turi savus pontus, va toks bandymas baigėsi IKI išėjimu išvis iš rinkos.

Norfa gi desperatiškai investavo į užlipimą į hypermarketo segmentą, dėl ko matėte vis daugiau hyper stiliaus Norfos parduotuvių, kur L (kaip supermarket) virto į XL (hypermarket), arba degino babkes plėtrai, statydami parduotuves šalia konkurentų (vienu metu juokauta didmiesčių naujuose rajonuose, kad kas ten dar šalia Norfos yra – bet atkreipkite dėmesį: juokautojas kaip pirkėjas savo galvoje vis tik prioriteto Norfai neatiduoda, nes klausia, o kas kitas), arba imdami papildomai rinką per tiekimą (kvailiausias to meto Statoil sprendimas buvo rinkos lyderį distributorių Sanitex pasikeisti į Norfą, o po to bučiuoti išduotiems tiekėjams žiedą ir prašyti jau gelbėti, nes bėda su “jaunu ir perspektyviu“ naujuoju).

* * *

Ką tokie jų desperatiški judesiai išties paveikė rinkoje?

Maximą, dėl kurios tiek pikta linkinčiųjų pritarškino komentarais delfinius portalus, kad jų saugojimui jau vietos serveriuose nebeliko? Gi sakiau – ne, nes Maximai tokia plėtra buvo tik papildomos galimybės išnaudoti jau turimą savo plėtros potencialą.

O va netikras tinklas (nes tos trys parduotuvės neturėjo centralizuoto aprūpinimo – teko vežti į visas net trejas pačiam atskirai) Prisma gavo gerą klizmą, po kurios nebeatsigavo ir išleido ne tik paskutinį kvapą. Aš išvis nesuprantu, ką jie čia ketino veikti ir ką norėjo pasiekti, kai ten čingačgukai administracijoje net neturėjo supratimo, kaip formuojamas asortimentas, ir išvis nesuprato, kas jų klientas ir ką jam pasiūlyti (nebent priimamus į darbą kategorijų vaBybininkus kiti tinklai vedžiojo prie lentynų parodyti, kaip nereikia dėlioti nei asortimento, nei planogramų) – tai va ryt netyčia gavęs meleonų ir sukliedėjęs, kad galiu tapti vienu iš topinių britų roko atlikėjų, aš, lažinuosiu, pasiekčiau daugiau (aš turiu daugiau nei tris savo dainas angliškai, o jie teturėjo vos tris parduotuves, priminsiu).

RIMI atsibudo, kai jau Norfa buvo ne prie miesto vartų, o pjaustė gerkles jų miestelėnams ir vilko už kasų merginas iš pradžių džigi-džigi, o po to ir į vergiją. Drebėdami užsidarę savo bokšte sugalvojo, kad geriausia mintis staiga imti ir va išplėsti masiškai jų hypermarketus po visą rinką vienu ypu – tai susijungti su apipešiota IKI: suprask, mūsų know-how, kurios trūksta IKI, su jūsų jau turimu reikalingų to hyper-lygį atitinkančio upgrade parduotuvių skaičiumi, ko RIMI čia reikia iš IKI.

Planas ne pats kvailiausias, turiu pripažinti, nes kai kurias IKI parduotuves, ypač naujesnes, išties galima išplėsti iki hypermarketo ploto (tarkime, kaip toji prie Oslo Namų Vilniaus Naujamiestyje jau iškart yra tokia pastatyta, o kur dar ir Vilniuje Minsko IKI nuo seno?), o ir abiejų tinklų strategija dėl asortimento pagal kokibe™ yra artima savo strateginiu požiūriu, nes šįkart jiedu jau ne konkuruotų (kur du pešasi, tai laimi kas?..), o bendradarbiautų ir taip apsisaugotų ir nuo LiDL, kuri išstumia IKI iš supermarketo rinkos segmento, ir apsigintų nuo suįžūlėjusių Norfa dunduliukų (suprask, kas čia žino geriau, kaip formuoti asortimentą, ką?).

Ne, šiedu antros lygos žaidėjai iliuzijų dėl tiesioginio konkuravimo su Maxima nei vienas neturėjo, nors berniukams, jei jų vardas ne Martynas, ir reikia beribio dangaus, kaip dainuoja noneiminė visa lietuvių estrada (nes brand-name čia yra Selas, ir kaip jis pats sakė per radiją, jis yra dievas, o kas netiki, tas balvonas).

Jie tik iliuzijų turėjo, kad KiKT nederino iki tol savo išvadų ir tyrimų su VP Market, naivuoliai.

Todėl aš, tarkime, nematau jokių objektyvių priežasčių neleisti IKI ir RIMI tinklams apsijungti į vieną, nes toks susijungimas (o nei vienas tinklas man nesumokėjo už influencinimą čia dabar!) išspręstų vartotojams gresiančią nemalonią problemą jau netolimoje ateityje:

  • pirma, gali gautis Maxima lygio vertas tinklas, sukursiantis tikrą konkurenciją, o ne “pusantro tinklo rinkoje“ – gal ir liks ilgą laiką tas naujasis RIMI-IKI tik antrasis, bet tai bus jau pirmos lygos žaidėjas, spaudžiantis todėl netgi rinkoje lentynos kainas jums žemyn, ir dar paliekantis Numerį Vieną be konkurencinės strategijos (visi mes truputį norime būti prie elito, ar ne?);
  • antra, apsaugotų abu RIMI ir IKI tinklus nuo galimo bankroto ir išėjimo iš rinkos arba nuoseklaus nykimo ir jei jau išlikimo kas sau, tai tik tokiu mizeriu, kad pardavimų apimtimis modern trade Lietuvos rinkoje bus IKI bei RIMI mažesni už dabar dar RIMI turėtus 10 procentų.

Interesai neleisti jungtuvėms čia aiškūs kieno kyšo, ar man ant pirštų darkart pabaksnoti?

Tad ne LiDL didesnę grėsmę kelia Maximai, nors tas LiDL atėjimas rinką smagiai perstumdė – geležimi kaustytų kryžiuočių rikiuotė “kiaulės“ pleištu įsirėžė į margaspalvę “sąjungininkų per prievartą“ rikiuotę. Galimas priešpastatyti kartelis, matote, yra gyvybingas iki tol, kol pirmasis jo narys nesugalvoja pasitraukti iš kartelinio sutarimo. Ir jei nori jie laimėti kaip prie Žalios Girios kaimuko, tai kur tie jų manevringieji totoriai, kur viską koordinuojantis Vytautas, kur lenkų geležimi centrą laikantis Jogaila, ir kur tie Smolensko rusai, kurie kaip šlakas čia didvyriškai žus vardan tos, o šlaku ir didvyriais iš Smolensko, žinia, nei vienas kartelinis būti nenori (priminsiu, kad Lehman Brothers buvo tokiais parinkti tik todėl, kad jie nedalyvavo susirinkime, kada parėjo 2008 metų kapiec ant Sienos gatvės JAV)?

Nes tame Rytprūsių lauke istorijoje būta dviejų mūšių: mums pergalingo 1410-ais, kurį mes sovietmečiu išsitiražavome rusams pritariant, nes juk prieš vokiečius (nors ir ne visai fašistus), ir tiems vokiečiams, kurie nepamena “didžiausio mūšio viduramžiais“, bet pergalingo prieš rusus 1915-ais – todėl Tanenbergo mūšio pergalės jie ir mes nesuprantam. Panašu, kad 1410-ieji lietuviškiems tinklams buvo tada, kada SPAR invazija nepasisekė, ir visi darbuotojai lietuviai, taip nuoširdžiai stengęsi šiems padėti ateiti į rinką ir ją pasiimti, po to grįžo toliau dirbti į savo “gimtuosius“ prekybos tinklus (čia jei kas dabar raunasi plaukus, kad oi durni tie lietuviai, durni – nu kad ne, skaitau).

Kita vertus, LiDL atėjimas yra ir šiaip labai teigiamas dalykas Lietuvos rinkoje, be abejo, ir teigiamas visų pirma pačiam vartotojui – t.y. jums, net jei šalia jūsų namų ir nėra LiDL parduotuvės, o jūs nebandote pratrysti nuo “tautinio“ ėdalo Dainų šventėje.

Nors ne visus jūsų lūkesčius tas vokiečių atėjimas ir išpildė, ypač, kai nuosavi valdininkai taip tuos vartotojus gina ir saugo nuo jų lūkesčių išsipildymo.

* * *

Tęsinys – apie tai, kuo išties prekiauja mažmeninės bakalėjos prekybos tinklai (modern trade) ir kokios jūsų verslo galimybės tą žinant bei suprantant.

Ankstesni įrašai apie prekybos tinklus:

  • Kaip ne visi karteliai laikosi susitarimų: 2009-06-10)
  • Apie nesėkmingus bandymus reguliuoti antkainius prekybos tinklams: 2010-10-07 ir 2010-10-09
  • “Sargiai brango ne dėl kartelio“ – humoristinio interviu forma apie kainų “savaiminį“ kilimą: 2010-10-31

Jetus, kone penkerių metų pauzė!…

  • Apie PVM kaip politikų pasiteisinimą: 2015-01-08
  • Prekybcentrių godos dėl kasininkų trūkumo: 2015-01-02 ir 2015-01-09
  • Dvi kainodaros strategijos: 2015-02-04
  • Kainodara palendant po lentynos kaina: 2015-02-17
  • Kaip apie viską pagalvojusioji su (?) kainomis kariavo: 2015-02-11
  • Prekybos tinklų skirstymas lygiais: 2015-02-24
  • Pirminės mano pastabos apie prekybos tinklus Londone: 2015-05-20
  • Apie kalafiorus ir papiktinusias pirkėjus kainas tinkluose Lietuvoje: 2016-04-29

Kadangi prekybos tinklai manęs niekaip neremia, nors va rašau ir rašau apie juos, tai tą galite padaryti JŪS, ir AČIŪ jums už gerą širdį, komentarus, o ypač:

papeipalinimą čia

– kuo išties prisidedate prie mano noro sugrįžti į Lietuvą ir paleisti dar ir youtube kanalą lietuvių kalba – ačiū darkart!