Kažkaip bežiūrėdamas į vis didėjančias eiles prekybcentrių kasose ir kasininkų jose trūkumą manau, kad ne mes geriau gyventi pradėjome, o kad greitu laiku sulauksime viešosios nuomonės formavimo vajaus “Nepirk per išeigines!“.

Ir, kaip jau įprasta, už šios socialinės akcijos, neva, siekiančios išlaisvinti vargšes kasininkes jų darbo vietose, kad šios šeimoje pabūtų, kyšos pačių prekybcentrių lobistų ausys. Nes būtent prekybos centrams reikia jau artimiausiu metu susimąžinti vis didėjančias darbo užmokesčio sąnaudas, sprendžiant ir problemą, kaip apsieiti su vis mažėjančiu norinčių už realiai pagal perkamąją galią menkstančią algą darbuotojų skaičiumi.

Juk, tarkime, viena ištisą parą veikianti be poilsio dienų darbo vieta reikalauja 4,2 darbuotojų (kas realiai yra arba 5, kad padengtų jiems tenkančius laisvadienius ir ligas, arba jei 4, tai už papildomas valandas teks mokėti viršvalandžius, bet, susirgus ar išėjus atostogų nors vienam, kiti trys ars kaip bėriai per ilgai sau ir per brangiai šeimininkui).

Jei prekybos centras veikia be poilsio dienų nuo 8 iki 22 val., kas sudaro 14 darbo valandų, tai vienai darbo vietai (kad ir kasoje) reiks 2,45 darbuotojo arba iš tiesų trijų, nes viršvalandžiai griežtai reglamentuojami bei ribojami, o susirgus netikėtai vienam darbuotojui arba paprastai jos vaikui, tai negali gi savaitę laikyti veikiančios kasos, aptarnaujamos vos vieno darbuotojo, dirbančio be pertraukos 14 val., nei jei apmautum sauskelnes ir prižadėtum sumokėti “kaip priklauso“.

Todėl matote vis daugiau neveikiančių kasų ir vis daugiau eilių prie vis dar veikiančių. O aš dar pamenu, kai veikė visos kasos, o prie kasininko būdavę po padėjėją, padedančią susikrauti prekes į maišelį.

Aišku, nominaliai skaičiuojant užmokesčiai nuo to meto išaugo, tačiau abejoju, ar dabartinis kasininkas įperka daugiau, nei anuometinis. Patys gi žinote: iki krizės iš parduotuvės “nieko“ neparsinešdavai už 50 litų, o per krizę – tą patį “nieko“ parsineši už 100 litų, kai jau prie euro teks viską pamiršti ir, perkrovus sistemą, pradėti šį žaidimą iš naujo: “nieko“ nebeparsineši už 30 eurų, ir t.t. Juk ir 30 yra mažiau už 50, ar ne?

Overworked

Persidirbęs ir nesukomplektuotas (iš floridainnocence.org)

Bet grįžkime prie prekybcentrių idėjos mažinti darbo laiką.

Tą galima visuotinai lengvai padaryti, kuomet iš esmės jau nebereikia ilgesniu (ir patogesniu pirkėjui) darbo laiku konkuruoti, nes iš tiesų rinka senokai išsidalinta, ir jau nebelikę vietos FMCG (fast moving consumer goods) konkurencijai – kelių metų senumo Nielsen rinkos tyrimo duomenimis, modern trade, kas ir yra prekybos tinklai, Lietuvoje sudaro kone 70 proc. visos rinkos prekybos (šioje šalyje nėra vietos “mažiukams“ – t.y. traditional market/trade ir HoReCa; palyginimui JAV, kurią mes taip mėgstame ir mėgdžiojame, nepaisant priklausymo ES, greičiau gali bet kada mieste ir už miesto įsigyti pigiai pavalgyti paruoštą patiekalą, net jei jis yra “priešpietinio“ greito maisto tipo, nei nusipirkti jam produktus paruošti, tad ten HoReCa valdo, lyginant su modern trade ir traditional market, o ir miestuose daugiau galimybių pastarąjai, bet čia kita tema).

Neskaitant tik dar vienos konkurencijos parodijos – prie prekybcentrių žemės ūkio ministerio Stankevičiaus krikščioniškai demokratiška prievarta prikergtiems ūkininkų turgeliams, kurie iš esmės sumažino tik prekybcentrių logistikos problemas tiekiant nekondicinį ir šviežią maistą, bet taip priviliojant “susipratusį“ pirkėją ateiti ir apsipirkti viso kito, ko turgelyje juk nerasi. Savotiškas vienos per brangios prekybcentriui ir neefektyvios paslaugos outsourcing, ir tiek.

Kodėl, atrodytų, gerus ketinimus sukelti konkurenciją prekybos tinklai priėmė taip geranoriškai ir visiškai ne priešiškai, dėl ko aš sakau, kad tai yra netikra konkurencija?

Jei pamenate, tuo metu jau prekybcentriuose ėmė stigti pigių ir prekinę išvaizdą turinčių daržovių ir vaisių. O čia ši, neva, sudaryta ūkininkų turgelių konkurencija, iš esmės reiškė tik prekybos centro sąnaudų sumažinimą tų daržovių ir vaisių tiekime ir paskirstyme, ir visų susijusių sąnaudų bei savikainos perkėlimą menkesnę ekonominę galią rinkoje turinčiam subjektui (“kaimiečiui“), kuriam šiuo atveju jau nebegalioja minimalaus uždarbio reikalavimai ir socialinės garantijos (jis taip tampa gi verslininku ir priverstas iš tos prekybos save išlaikyti, o jei dar nori dėmesį skirti ir ūkiui – tai neefektyviai dalintis sąnaudomis su samdytu žmogumi).

Ir net tuo atveju, jei tas pundelis morkų ar kibirėlis bulvių bus parduodamas centralizuotai per prekybcentrį ta pačia kaina, bet tuomet didesnes privalomas (dar vienas rūpestis iš mamos-valstybės) primestas darbuotojo sąnaudas teks išskirstyti kitoms prekybcentrio prekėms ir mažinti bendrą pelningumą (o žemės ūkį mes ir taip remiam bei dotuojam, tai permesti jam galima, ar ne?).

Tad galite iškart ruošti spragėsius, kai tik prasidės kampanija prieš ilgas darbo valandas kasose ir už trumpesnį prekybcentrių darbo laiką.

Jei įstatymu bus apribotas darbo laikas, tai pirmiausia išloš prekybos tinklai. Praloš pirkėjas, kuriam tik pailgės laikas, kuomet šis matys uždarytas parduotuvės duris. Praloš ir darbuotojai, kurių gal pradžioje netgi susidarys perteklius, tad galima bus mušti jų algos kainą žemyn. O paskui ir iš darbo rinkos pasirinkti daugiau galimybių, nei dabar, kada kasininkų darbo pasiūlymais viliojami pirkėjai netgi prie kasų.

“Norėjom kaip geriau, gavosi kaip visada“. Ar pirmas kartas?

Kitoje dalyje aš peržvelgsiu, kaip pats prekybos tinklas jau dabar kvailai kovoja su duotąja realybe.

Reklama