Pankiškas požiūris į ekonomiką, politiką ir visuomenę
Šiandien yra ne tik rusų imperialisto rašytojo Fiodoro Dostojevskio, amerikiečių humanisto rašytojo Kurt Vonnegut bei aktoriaus ir prodiuserio Leonardo DiCaprio gimtadieniai (iš šios trijulės, tik pastarasis švenčia – kaip ir aš nuosava proga), bet ir Lenkijos Nepriklausomybės bei Pirmojo Pasaulinio karo pabaigos šimtmetis.
Kai jau skaitėte pirmą dalį, tai supratote, kad ten tebuvo įžanga, skirta pakalbėti truputį kita ir apibendrinta tema, kiek klientų aptarnavimas išties yra tikrasis jūsų įmonės marketingas, ir kaip netinkamas klientų aptarnavimas realiai niveliuoja visas investicijas marketingui ir nukerta jau artimiausios ateities pajamų srautus.
Tačiau juk turėjo būti ir priežastis tokiam ano įrašo pretekstui, ar ne?
Ir, kaip sakiau, ko gero, verta šią seriją, kaip jau apie CV, HR ir kitokius darbo skelbimus bei nesusipratimus, dar ir apie klientų aptarnavimą tęsti su konkrečiais pavyzdžiais (nors anoje dalyje irgi buvo konkrečios situacijos aptartos, tiesiog neįvardinant įmonių). Nes kaip kitaip pakeisti nederamas verslo praktikas rinkoje?
Važiuojam:
* * * Skaityti pilną įrašą »
Ko gero, greta HR “linksmybių“ reikia mano verslo rubriką papildyti nauja temų serija – klientų aptarnavimu.
Šioji sritis įmonėje yra visa marketingo esmė (nors atskiras marketingo skyrius įmonėje po HR skyriaus yra antras pagal nereikalingumą), ir bet kokio pardavimo pagrindas, o be pardavimų, žinia, nebus pajamų, tad nebus ir uždarbio, o tai reiškia, kad tokiam verslui pareis paskutinioji.
Bet va ne visada, ir labai dažnai nereiklioje rinkoje (užsirašom: čia jums galimybė konkurencijai!) įmonė gali nepersistengti su klientų aptarnavimo tobulinimu, nes jų prekę ar paslaugą ir taip nupirks. Juolab, kad aptarnavimo kartelės pakėlimas nuo bazinio iki aukštesnio tampa nauju baziniu tą pačią minutę, kai tik pakėlė, todėl bandymas po to sugrįžti prie bazinio iškart klientui reiškia produkto, įskaitant aptarnavimą, kokybės smukimą.
Nors kokybė šiaip irgi gamtoje (ir rinkoje) neegzistuoja, tačiau šįkart tema ne apie tai.
– Kysa, kam tau pinigai? Tu gi neturi fantazijos! – sakė Didysis Kombinatorius™ Ostapas Suleimanas Berta-Marija Bender-bėjus Zadunaiskis (upė tokia, ne kalnas) Ilja Ilfo (Илья Арнольдович Файнзильберг – nukankintas NKVD 1937 metais) ir Jevgenijaus Petrovo (Евгений Петрович Катаев – kaip karo korespondentas žuvo 1942 metais sudužus lėktuvui, grįžtančiam iš Sevastopolio fronto) romane “12 kėdžių“. Įsižeidęs, kad negaus pinigų pašvaistymui, Kysa perpjovė gerklę užmigusiam Ostapui.
Ir dabar taip nesuradau youtube, nes gal net neįkelta, senos laidos Vakaras su Marijonu iš LNK, kur jo svečiu buvo Viktor Uspaskich. Pastarasis Marijonui nuoširdžiai (kaip jis visada moka) atsakė, kad jei, Marijonai, turėtum tu tą meleoną, tai vis tiek nesugebėtum jį tinkamai panaudoti, tai ir iššvaistytum – lygiai taip pat, ką tą banaliai kaskart padaro visokių loterijų laimėtojai, netikėtai praturtėję, ir kuriems net Olifėja nemokamai (!) siūlo asmeninių finansų konsultantą pasiimti ir paklausyti patarimo.
Jūs jau man atleiskite, kad taip dažnai ir šiam tinklaraščiui būdingų temų nepublikuoju – vis tik mokytojo darbas bent jau šiuo metu atima daugiausiai laiko ir išnaudoja daugiausiai smegenų veiklos. Pirma dalis neskaičiusiems – čia.
Todėl ir negaliu kol kas startuoti su tuo planuojamu Youtube projektu – nebent rasčiau partnerį, kuris apsiimtų vystyti techninę dalį, o aš užpildyčiau turiniu (tiesa, turėjau tokį internetinį projektą kuriant portalą su diskusijų forumu, tai sėkmingai nuo manęs pavogė, pakeliui nepasivarginę apdergti, todėl dabar esu kiek atsargesnis su tokiu galimu sprendimo būdu). Kita vertus, pirmoji projekto dalis gi įgyvendinta – aš jau esu Lietuvoje, ir gal tai netgi leis pasirengti geriau, nors matau randantis konkurentų su panašiomis idėjomis (dėl suprantamų priežasčių jų ir nevardinsiu), tačiau aš matau ir tai, ką darysiu kitaip.
O tamkart – jums šiek tiek dar iš mano dabartinės avantiūros, kai kitai savaitei įdėsiu kažką arčiau verslo, ekonomikos arba politikos (iš esmės, tai temų netrūksta – trūksta laiko prisėsti ir parašyti). Publikavau savo FB paskyroje, tad kas ten neseka, tas skaito čia (galop, ir archyvuose čia lengviau būna surasti, nei toje tuštybės mugėje).
Ačiū, kad paremiate tinklaraštį per paypal čia!
O skaityti Mokytojo Dienoraštį™ galite įvairiems mano blėnims skirtame tinklaraštyje pagal šią nuorodą.
* * * Skaityti pilną įrašą »
Apsikask tu po pernykščiais lapais! – sako vienas iš lietuviškų nedraugo pasiuntimo už akiračio būdų, o aš šiurenu jau demisezoniniais batais auksaspalvius klevų lapus po Vilniaus grindinį (#šimašeu!) ir galvoju, kai toks gražus tas sezoninis intarpas rudenį, vadinamas bobų vasara pas mus, o indėniška – anapus Atlanto, tai va tuomet pats sveikiausias dalykas yra “neskaityti bolševikinių laikraščių“, anot profesoriaus Preobraženskio iš Michailo Bulgakovo romano “Šuns širdis“ patarimo jo kolegai daktarui Blumentaliui.
Šeštadienį Lietuva deramai perlaidojo Adolfo “Vanago“ Ramanausko palaikus – pirmojo Sąjūdžio (LLKS – Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdis), nuo kurios gimė ir antrasis, mums labiau artimesnis Sąjūdis, laikinai ir, kaip parodė istorija, amžinai LLKS ėjusį vado pareigas (nes Jonas “Vytautas“ Žemaitis tuomet jau buvo patyręs insultą).
Kadangi įrašų publikavimas rugsėjį aprimo, tai kyla skaitytojams natūralus klausimas: kas gi nutiko šio tinklaraščio autoriui?
Pirmiausia, tai noriu padėkoti visiems rėmėjams, kurie peipalino ir ne tik – pirmasis etapas įvykdytas sėkmingai, ir aš dabar jau persikėliau į Lietuvą. Tiesa, dar gitaros, knygos ir kai kurie asmeniniai daiktai nepersikraustė, bet laukia supakuoti parvežimo.
Trijų dalių mano pastaroji tema apie prekybos tinklus, ir koks jie žvĖris, natūraliai sulaukė reakcijos ir atsiliepimų – ačiū už juos! Tema vystoma dar ne paskutinį kartą, ir jau ne pirmą, aišku – spauskite žymą prekybos tinklai, ir bus jums tekstų pasiskaitymui dar daugiau.
Tai FB draugo Vitalio, kas visumoje tėra tik vienas iš gana tipinių, nes remiasi išties propagandiniu teiginiu, kurį mėgsta pavalkioti politikai, kovojantys už paprasto valgytojo teises, besidarydami sau karjerą, pareiškimų yra apie tai, kad prekybos tinklai naikina smulkų (suprask, teigiamą ir gerą) verslą, nes “visi tą žino“.
Sunkoka ginčytis su religine bendruomene “visi tą žino“, nes toks ir argumentas – kas tie “visi“ kaip jūsų dievas, ir ką tie “visi“ jie “žino“ (nežinomi Viešpaties keliai, aha).
Gal dar širdy ir ne ruduo, bet jau baigiasi gi kalendorinė vasara – baigiasi ir mano šis mažasis trijų dalių ciklas apie prekybos tinklus, kuris, tikiuosi, jums buvo įdomus tiek smagumu skaityti dėl mano komentarų, tiek ir pažintinis savo informacija bei realiais gyvenimiškais pavyzdžiais.
O kam labai buvo per daug raidžių ir daug kraujo aprašyme ir dabar atrodo, kad viskas jau prarasta ir beviltiška, kad tik į baltą drobulę susivynioti ir sliūkinti su pagrabine žvake kapinių kryptimi, nes jau visą lėtūvėle™ išsidraskė gabalais piktieji prekybcentrių maitvanagiai, tai ši dalis nors ir nėra ašarėles nusišluostyti skirta nosinaitė (apimtimi gal greičiau paklodė, kaip įprastai), tačiau turės jei ne paguosti, bet gal nors suteikti viltį, ir, aš pats viliuosi, padėti jums patiems atsakyti į klausimą: o tai ką dabar mums, mažutėliams prekeiviams, dabar daryti, ir kur rasti vietos po apsiblaususia tėviškės saule?
* * * Skaityti pilną įrašą »
Judame Vilniuje spūstyje Basanavičiaus gatve žemyn link Trakų gatvės, ir priekyje taip pat kiurkso baltas mersas kabrioletas vardiniais numeriais: VINTED.
Nusistebiu man nežinomu, kaip vėliau paaiškėja, prekės ženklu, dar ir įprastai pasišaipęs, kad gal čia vairuotojui varžtelis atsisukęs, jei taip iš rusų kalbos (nes Vilniuje visokie ruskiai mėgsta mersus, o Kaune kawenski gi bemsus – todėl otvintylsia, suprask, kaip ir marozas).
Brangioji (dabar jau treji metai kaip eks, bet brangumas gali būti ir ne perkeltine prasme išmatuojamas, tiesa?) tuomet neapsikentusi mano bajerių paaiškina man, nesusipratėliui, kad čia tie garsieji pastarojo meto startuoliai, kurie paleido virtualų skuduryno turgų.
Iš krauju permirkusio mūšio lauko, nusėto besivoliojančiais aimanuojančių ir gargaliuojančių, merdėjančių bei sumaitotų karių kūnais, persikelkime už apsikasusių priešininkų priešakinių pozicijų pašniukštinėti užnugaryje po jų šaudmenų ir kitokio karo gėrio prikrautas gurguoles, ir ką jie ten turi pasisandėliavę ištratinimui (nebūtinai tik pirkėjų ir tiekėjų) rinkoje.
Ir kai manęs anuomet, kaip distributoriaus, klausdavę, kas komercijos prasme domina visas maksimas, tai sakydavau, kad šiems terūpi tik trys dalykai: Skaityti pilną įrašą »
Po vasaros paskutiniojo mėnesio šventės apie nekaltų merginų skrydžius dangun, kažkaip netikėtai (sic!) susiejant tai su žole, laikas eina jau rudeniop, ir jau daugumai šiandien vakarop jums bus ir vėl pelnytas dviejų dienų poilsis net (!) po dviejų dienų darbo, kai aš eisiu už fantikus su karalienės portretu prižiūrėti prie Skrybėliuočių Užeigos čiabuvių, kad tie, prisivartoję ugninio vandens, nepradėtų straksėti genčių šokių, galinčių išvirsti į tradicinio gatvinio angliškojo sporto paveldo atgaivinimą, tai jums pasiskaityti gal ir tinklaraštyje reikėtų duoti apie tai, kas jau yra jūsų mintyse po darbo kaip artimiausias taškas – ir tai, aišku, prekybos taškas, o ne G taškas.
Vasara ar ne, bet pirmadieniais neatostogaujantiems prasideda ofisinio lažo savaitė, tai kaip aš jūsų, mieli skaitytojai, negalėčiau dabar nepalinksminti darbine (sic!) tema?
Ir kadangi senokai jau komentavau tinklaraštyje darbo skelbimus, o praeitą savaitę kolega buriuotojas Gintautas mane patrolino pas Vidą Kaupelį (Small Planet Airlines vienas iš Der Grosse Schlangen-fuehrer – apie čingačgukus skaityti čia), atsilygindamas man, rupūžė, dėl diskusijos apie Rusijos karo Gruzijoje dešimtmečio, tai kavos (!) poveikio šiame aplinkybių susimetime mes dabar nekaltinsime, bet jos siūlau pasiimti prieš skaitant ir įsitaisyti patogiau.
Nes, kaip dainuoja indėnų liaudis, seniai aš į rankas neėmiau ilgojo peilio, tad balnok, skvo, mustangą, nes reiks karo taku joti ir skalpų primedžioti.
Apskrities centriniame mieste N buvo tiek daug kirpyklų ir laidojimo biurų, kad atrodė, jog miestiečiai gimsta tik tam, kad nusiskustų, apsikirptų, pakvėpintų galvas spirituotu žibuoklių šlakstalu ir iškart numirtų. O išties apskrities centre N žmonės gimdavo, skusdavosi ir mirdavo ganėtinai retai. Miesto gyvenimas buvo ramutėliausias. Pavasariniai vakarai buvo svaiginantys, purvas mėnesienoje švytėjo tarsi antracitas, ir visas miesto jaunimas buvo iki tiek įsimylėjęs į miesto komiteto komunalinio ūkio sekretorę, kad tuo trukdė jai rinkti narystės mokesčius.
– Ilja Ilf ir Jevgenij Petrov – “12 kėdžių“; mano vertimas iš rusų k. (antracitas – blizgi lyg žėrutis ir kietesnė už akmens anglį šio kuro rūšis, kaloringumu ją lenkianti, bet nusileidžianti skalūnams; o tas šlakstalas originale yra surusintas žodis végétale, parfumuoto vandens pirmtakas)
Šiandien kaip tik sukanka 10 metų, kada Rusija karine jėga įsiveržė į Gruzijos (dab. ir orig. Sakartvelo) teritoriją.
Nors galima sakyti, kad ji jau ir taip ten buvo, “žydrašalmiškai“ prievartaudama Pietų Osetijos ir Abhazijos teritorijose vietinius gyventojus, kartu instaliuodama sau palankų politinį režimą ir finansuodama karo išvakarėse jau 2/3 viso šitų dabartinių Novorosijų gruziniško prototipo biudžeto (Gruzija, pati stokodama išteklių, dar ir finansavo sau priešiškus regionus bent jau trečdaliu, kas, tarp kitko, stebima buvo, o vietomis ir yra, Ukrainos rytuose).
Labiausiai pagiežingo politinio susivienijimo kaip TS-LKD partija, ko gero, Lietuvoje nerasi.
Šiaip konservatoriais aš vis vadinu socdemus (kurie stabdo progresą, traukia į praeitį ir atstovauja stambųjį, jų pačių užprichvatizuotą, kapitalą), o ne TS-LKD, net kai tie glušiai patys save pasivadina konservatoriais (nuo kokios šyvos kumelės naktinio košmaro – gal vardu Gediminas “Indeksuotas Talonas“ Vagnorius?). Nes norisi sąvokas tiksliau naudoti: krikdemai, kaip Tėvynės Sąjunga ir vadinasi oficialiai pagal partijos pavadinimą (LKD – tai ne Lithuanian Kolkhoz Demolition), kur ir krikščioniška meilė bei atjauta artimam savo, ir demokratija, kaip sprendimų derinimo būdas, apeliuojantis į tą patį supratingumą bei įsiklausymą. A-ne?
Bet jei konservatyvumą sieti su tamsybe, nepakanta šviesesnėms iniciatyvoms ir laisvesniems žmonėms, noru riboti ir drausti, dūsavimu dėl pagedusio jaunimo, įžeistų egzaltuotų jausmų isterišku kaišiojimu ar graudulingu rypavimu dėl herojinės (?) arba trauminės šalies praeities – tai būtų kaip tik apie šią partiją, nors jūs kažkaip pasiskaitėte protėvyniasąjungininių burbulų purslojimų ir sakote, kad tai išties jums susišvietė čia apie valstiečius. Taip, tai yra ir apie valstiečius.
Pirma dalis yra čia, o dabar apie Angliją ir jos “verslumo aplinką“. Gal trejų metų pakanka pasidaryti tam tikras išvadas?
Ši šalis, nustebinsiu jus, bet išties paradoksaliai (!) net nelabai palanki pradėti verslą.
