Serganti policija

Esu rašęs apie virkaujančią policiją dar kone prieš septynetą metų, ir per tą laiką prasisuko iš esmės trys kadencijos generalinių komisarų – nuo dabartinio prezimento Buratino per instagraminę tuštutę™ iki neseniai patvirtino, pasidomėjus, tokio paties uniforminio eismo prižiūrėtojo, sugebėjusio pasėdėti pasienyje prie šlagbaumo.

Ir išties nerašyčiau apie tą lietuviškos teisėsaugos dekadensą vien todėl, kad prieš pusantrų metų į Londės džymus pasitobulinti savo taip ir neišmoktos darbo metu už asmeninėms reikmės iššvaistytus mokesčių mokėtojų pinigus yngliš šnektos išvykęs steroidinis nebūtų akivaizdžias policijos sistemos drumzles iškėlęs savo akis badančia nekompetencija 911 kabinete Saltoniškių 19, dėl ko glušiai man gali dabar priekaištauti, kad čia aš, suprask, asmeniškumus demonstruoju ir sąskaitas, neva, suvedinėju, nors tos prarasto pasitikėjimo sąskaitos nei vienas mentu iš policininko, pamiršęs duotą pareigūno priesaiką saugoti, ginti ir padėti, tapęs (o gal visada ir buvęs?) instragraminis, bobinas ar matonėlis neapmokės.

Kas laukia 2020-aisiais (4/4): čia Lietuva, čia eurais lyja™

Berašant tris pirmas mano šių metų “horoskopų“ dalis, kilo poreikis vis tik atskirai parašyti apie Lietuvos ekonomikos prognozes šiemet.

Ir va pradėjus kompiliuoti šį tekstą supratau, kad pasakyti galima gerokai daugiau, nei išeina sutalpinti netgi man į vieną tinklaraščio įrašą. Ir iš čia kilo tuomet klausimas, ar iškart sudėlioti brošiūrą pdf formatu atsispausdinimui su daug spalvotų paveiksliukų ir lentelių su skaičiukais bei mano komentarų prie jų, ar tiesiog nubrėžti tendencijas, kas galėtų įvykti, taip per daug jūsų neapkraunant statistika ir makroekonominiais rodikliais teiginiams iliustruoti.

Kas laukia 2020-aisiais (3/4): Lietuva – naujas lovys, senos kiaulės™

Sveiki sulaukę Trijų Išminčių, o su jais – ir trečiosios dalies prognozių, kas laukia 2020-aisiais metais, ir šioji dalis yra skirta brangiai Lietuvai tėvynei, kuriai paskirsiu dar ir ateinančiąją dalį, atskirdamas čia politiką nuo ekonomikos ten.

Labai daug išminties nostradaminant ir vėl man nereikia, nes tiek JAV politikoje suplanuoti POTUS rinkimai, tiek JK tikėtinas ketvirtąkart (sic!) Brexit, tiek ir Lietuvoje mes juk turime šių metų, manau, svarbiausią įvykį politikoje – ateinančius naujojo Seimo rinkimus.

Suleiman kaput, arba – Ko verkia vanilinės čegevaros™?

Nors metų pasikeitimas yra tik kalendorinis formalumas, kuriam tik smagūs girtuoklėliai suteikia šventinę prasmę, nes dar tūlas romėnas metus skaičiavo nuo kovo 1 dienos, kadangi pagal logiką jie ir prasideda nuo kalendorinio pavasario, o ne vidury žiemos per Švč. Mergelės Marijos gimtadienį, bet metų pradžia, matau, suteikė svarbių įvykių, kurio vieno ir šis tinklaraštis negalėjo praleisti nepakomentavęs, todėl įsiterpiu į savo horoskopus (trečioji ir ketvirtoji dalys apie Lietuvą – jau pirmadienį ir ketvirtadienį atitinkamai!).

Ačiūdie ir POTUS Doncei (nepainioti judviejų, nors iš esmės šiuo atveju tapatu), bet šįkart JAV ilgai nesiterliojo ir nepradelsė kaip dėl Osamos “Direktoriaus“ bin Ladeno su jo Al Queda, ir iranėnas Qasem Soleimani, vadovavęs paramilitarinei Quds, susitiko su savo 76 nekaltais rekrūtais pas Alahą, kurie ten jam dabar galės atlikti visas tinkamas džigi-džigi-tų rojaus apeigas.

Kas laukia 2020-aisiais (2/4): JK ir ES – Brexit is Brexit™

Kas jau vakar perskaitė pirmąją atėjusiųjų metų tradicinių prognozių dalį apie JAV, tiems įdomu, kas svarbaus laukia JK ir ES santykiuose.

Skirtingai nuo POTUS rinkimų rezultato, Brexit įvykimo galimybė šiais metais jau turėtų viršyti 90 procentų – po 3 atidėjimų, manau, taip triuškinančiai laimėjęs rinkimus Labradurnius išties būtų durnius, jei iš ES neišsigrūstų net ir be sutarties ar su belenkokia, kad turėtų kuo pamosuoti glušavotam savo breksitiniam rinkėjui tarsi 1938-aisiais po Miuncheno pirmtakas Neville Chamberlain.

Kas laukia 2020-aisiais? (1/4): JAV – Make POTUS Great Again™

Tradiciškai po praėjusių metų apžvalgos – prognozės dėl ateinančiųjų.

Ar jau atėjusiųjų 2020-ųjų, jei tiksliau – labas rytas, girtuoklėliai mano mieli!

Aišku, šitas prognozavimas yra iš esmės tik būrimas iš žvaigždžių rūke, neturint net horoskopų žvaigždynams astrologiškai panaglišulinti, bet visumoje yra juk bendros tendecijos ir trendai, ir galima paspėlioti (!) apie galimus įvykius ir politikos bei ekonomikos posūkius Lietuvoje, JAV ir JK bei ES – tai, kas mums visiems yra svarbu, net jei kuri šalis ar tendencijos jums asmeniškai gal nėra tiek aktualios.

Juolab, kad kai kurie įvykiai yra pasaulyje suplanuoti ir be mano įsikišimo ar prognozavimo, nors jų baigtis bus aiški tik jiems išties įvykus.

* * *

Metų žmonės ir įvykiai: Top 2019

Metai jau baigiasi, ir gera tradicija, kaip ir pernai, yra įvertinti, kas tokio svarbaus nutiko pasaulyje bei Lietuvoje, ir kas šio tinklaraščio požiūriu buvo verta dėmesio, kad čia buvo šiemet aprašyta ar pakomentuota: pirmoji pusė teksto – apie tai, o antroji – nuorodos į metų įrašus tinklaraštyje (todėl realiai teksto nėra tiek daug – neišsibėgiokite, skaitymo aristokratai!).

Tad pradėsiu šįkart nuo brangiosios tėvynės.

* * *

Grybavimo sezoną uždarius

Metai jau į galą, tačiau metų apžvalgą padarysiu kitąkart, o dabar juk laukiate Kalėdoms kokios nors dovanos, tiesa?

Ir tai, kad šio įrašo nebuvo tuomet, kai visi dvaro ir savamoksliai politologai puolė nagrinėti pasibaigusias, pagaliau, abi jos ekselencybės Dalios “Trepsės“ Grybauskaitės kadencijas, rodo tiesiog faktą, kad tame liaupsių ir pataikavimo liūne, kuris nelabai skiriasi nuo liūno vidaus politikoje ir ekonomikoje, mano komentarai pasimestų.

Dabar gi, manau, su šiokia tokia distancija verta pažiūrėti, kokį čia mėnulio peizažą (nebent e-tulpes laikysite žydinčiu sodu?) turime po jos prezidentavimo, ir netgi tai, kad kažkas pasakys, kad neaktualu dabar šį tekstą skaityti, tiesiog įrodo faktą, kiek išties nyki ir tuščia asmenybė pasitraukė iš posto, nes jos politinis palikimas, kaip suprantu, nevertas dėmesio – bent jau tiek, kad verta man parašyti čia.

Tai pradėkime nuo jos “išrinkimų“, kas yra svarbiausias jos prezidentavimo kadencijų požymis.

Marazmo bankas

Kartais galvoju, iš kur randasi glušiai ir marazmatikai partijose? Ar ten juos visus kaip ant patepto medaus traukia, ar tiesiog mūsų partijos kaip politiniai dariniai yra toksiški tiek, kad žmonėms jose nučiuožia stogas ir tie ima pezėti blėnis?

Ko gero, tiesa yra abiejų veiksnių darinys.

Ir jei taip, tai gal vis tik vertėtų susigrąžinti vienintelį būdą rinkti į Seimą tik mažoritariniu būdu (apygardose tik iš asmenų), ir mat juos šunes tas partines šutves! Mes asmenybių Atkuriamąjį Seimą turėjome, ir ten tikrai buvo apstu asmenybių. O ne tokių asmenų, kurie puikuojasi savo neišmanymu ir menku išsilavinimu (nors bendrame rinkėjų menko išprusimo fone, aišku, jų mintys atrodo kongenialios).

Kalbu apie socdemų patijos antrąjį vadovaujantį asmenį po teismo už sukčiavimą nuteisto šios šutvės vadovo – Rasą Budbergytę, kuri sugrasildėjo ir antai Delfyje nukliedėjo iki tiek, kad net teko tam skirti atskirą įrašą tinklaraštyje.

* * *

Brexitania™: agonijos pabaiga ar naujų kančių pradžia?

Jūs mane žinote: aš esu ES federalistas, ir tai, kas darosi Europos šiaurės vakarų salose esančioje glušių karalystėje™, mane irgi liečia, net jei ir nebūčiau ten pusketvirtų metų pragyvenęs – Anglija taip ir liks mano dvasine tėvyne, o va požiūris į ją sąlygotas kone 14 metų darbo maištingiems ir laisvę mylintiems buvusiems šių kolonistams, todėl ir įvykius aš ten dažnai vertinu per jankių prizmę, būčiau šalies viduje ar žiūrėčiau iš šalies.

Kiek tame lietuvio ar netgi europiečio požiūrio bei mentaliteto, ko gero, jau tik antraeilis klausimas, panašu. Tad man tai, kas dedasi britų salose, iki šiol įdomu, o jei jums įdomu, tai apie juk irgi čia skaitote, tiesa?

O kadangi ketvirtadienį įvyko neeiliniai Parlamento rinkimai, tai ir mano komentarai žemiau.

* * *

Tai kur ta krizė?

Anądien bendravome su apžvalgininku Romu “Grumpy Dzūku“ Sadausku, ir kad jis prieš metus iš manęs, grįžusio iš emigracijos, ėmė tuomet interviu, tai jam pajuokavau, kad aš kur tik atsidurčiau su savo verslo planais – taip tik pyst, ir krizė pareina: ar baigus mokyklą subyrėjo LSSR; ar po sovietų armijos grįžus, kaip ir žadėjau joje zampolitui, subyrėjo galutinai SSRS; ar man atėjus į taupkasę (LTB) ją nupirko skandinavo-estai ir padarė Hansabank (iš akcijų, įsigytų kaip darbuotojas, aš visai neprastai užsidirbau, beje – ar jau galiu vadintis finansiniu vanagiūkščiu, žaidžiančiu krizių metais?); ar vos tik nuskridau į JAV – taip ten ir 9/11 teroristinis aktas (ša, turiu alibi… nors buvau visai šalia, prisipažinsiu: Kartuvių kelias Virdžinijoje JAV sostinės priemiestyje pakeliui link Pentagono); ar vos tik išėjau iš Gosdepo į verslą – taip atėjo Didžioji Recesija; ar kai emigravau į JK, taip va ten jums ir Brexit.

Tai man grįžus į tėvynę, tai ko dar gero galima laukti?

* * *

Tik eilinės krizės, aišku!

Trys procentai demokratijos

Gerokai per retai čia rašau pastaruoju metu užsimokytojavęs, o derėtų susiimti ir ne tik rašyti reguliariai, bet įsijungti kamerą ir atšnekėti į ją, nes skaitymas pramogai yra elitinis užsiėmimas (ir tokiu visada buvęs – kaip sakė internetų žvaigždė prof. Jordan Peterson), todėl ir šį tekstą perskaitys tik dvasios aristokratai tie, kurie tam turi laiko ir geba susikaupti.

Aš norėčiau, kad tokių būtų gerokai daugiau – tuomet ir valstybę bei valdžią turėtume kokybiškai geresnius.

Juolab, kad Seimas jau priėmė rinkimų įstatymą, nuleidusį partijų išrinkimo cenzą nuo 5 iki 3 procentų, ir tik jo ekselencijus Gražusis (vos neparašiau Gražulis) dabar gali vetuoti ir grąžinti Seimui pakeisti nuomonę, ko mums išties reikia. Nes Seimo, kaip politinio turgaus visuomenės grupių viešojo intereso derinimo biržos, prestižas gerokai smukęs, ir kai sakome prestižas, tai turime omeny pasitikėjimą jo veiksnumu.

* * *

Konferencijoje apie švietimo mitų dekonstravimą

Ne visai tas Youtube formatas, kurį norėčiau padaryti, bet tiems, kurie nepratę jau skaityti, o nori vaizdą matyti, galite pažiūrėti mano pasisakymą konferencijoje Seime apie švietimo mitus ir jų dekonstravimą.

Kadangi nesu pedagogas per se, tai pagalvojau, negi aš mokysiu gerokai labiau mokytus mokytojus apie mokymą?

VilNews (3): padangos, savivalda ir gerovė nuo valdžios

“Metas keisti ratus!“ – primena račių reklama, ir aš, prisikrovęs į kabrioletą kur tik betilpo įgrūsti komplektą prie šio pirkinio rugpjūtį dovanai gautų žieminių padangų, nuvažiuoju perauti savo auto avalynę (ar padangynę, jei tiksliau).

Pakalbame su meistru, kuris, paaiškėja, esąs baikeris (Kawasaki Vulcano, jei ką), ir pas kurį vos pats nepalieku ant klientų odinės sofutės prie televizoriaus savo baikeriškos striukės, kurią vasarop pirkau važinėtis būsimu motociklu, tačiau vietoje to rugpjūtį įsigijau kabrioletą, o tai, sutariame abu, yra saugesnė transporto priemonė šiame žioplų arba išprotėjusių vairuotojų pasaulyje, kurie jaučia pareigą tave nustumti nuo kelio, nes tu gi jiems ir taip vietą užimi. Aš gi į pakabos visiškai nenumatytą, net per dvi viena kitą sekusias tech.apžiūras kone vienos savaitės eigoje, remontą sukišau savo planuotą “motociklą“, tai belieka padūsauti ir atsisveikinti iki pavasario, kada vėl permontuosim ratus iš žieminių į vasarinius.

Nauji mokesčiai – kaip dvigubas kerštas iš dispanserio

Gyvenant šiame psichočernobilyje™, visai nenuostabu, kad žudosi ir tie, kurie turėtų gyvybes gelbėti, kad vis daugiau suserga vėžiu, kad valstybinės institucijos mėgsta savaitgaliui ateinant arba prieš šventes pasiuntinėti psicho-teroristinius laiškus su grasinimais mokesčių mokėtojams, idant anie nepamirštų būsimos savo prievolės, ar mentai (nes policininkai, skirtingai nuo vėl sugrįžusių prie šio instagraminio komisaro, dar priesaiką prisimena) tampa paštininkais, apsivelka uniformas ir šventadienį vežioja grasinančius laiškus mokytojams, pamindami Konstituciją, ar net va gali sulaukti, kad ir mokyklos kolega bando užmušti pakeliui namo, nes nori pasimatuoti savo linksmakočiu, o kito būdo kelyje nemato (tad ir mokytojų tarpe visokių pasitaiko, jei taip apie “prestižinę profesiją“ kalbėsime).

Aš anąkart rašiau čia, kokius mokesčius jau Karabaskino nurašytas prezimentas™ Buratinas ketina mums įvesti, ir kad pagrindinė priežastis, panašu, yra banalus kerštas savo šeimininkui, kuris ne tik nurašė “perspektyvų politiką“ ateinantiems Seimo rinkimams, bet kad, sako, dar ir per prezidentinius rinkimus prieš pirmą turą savo investicijas atsiėmė, nebetikėdamas šio galimybe išsirauti į antrą turą.

Žaiskite – nereikia jums skaityti

Prasideda mokinukams eilinės atostogos, ir kol dar aš pavaduojantis anglų kalbos mokytojas provincijos mokykloje, tol tų atostogų cikliškai teikiamais privalumais irgi naudojuosi.

Ne, tai ne tai, ką pagalvojote, kad ir man atostogos – kai įrašas publikuojamas, aš riedu link Vievio (sic!) į seminarą su kolegomis, ir tai yra mano darbo dalis, nes mokytojai neturi atostogų, o užimtumo (projektinės veiklos ar privalomojo kvalifikacijos kėlimo) jiems prigalvoja visi vadovaujantys bei kontroliuojantys organai (įskaitant ir tokius, kuriais dauginasi primatai).

Ir, ko gero, tame yra sovietmečio paveldo mūsų mentaliteto ir Darbo Kodekso problema, kad algos skaičiuojamos mėnesiui, o ne paskaičiuojamos metams kaip įprasta Vakaruose, todėl ir atsiranda visokie nesusipratimai su kontaktinėmis ir nekontaktinėmis valandomis ir “trečių kišenių“ apmokėjimais, o koks nutėkštas prezimentas™ Buratinas peza, kad tie mokytojai pusę dienos gi išvis nedirba, o lemingai kinkuoja pritariamai galvutėmis, kad taip taip, jie dar ir atostogų antai kiek daug turi, aha.

Kaip bebūtų, atsirado vis tik mano dyko laiko šiam įrašui ir jo temai – apie skaitymą, ir kaip baisu, kad vaikai dabar nebeskaito: kas kaltas, ką daryti, ir kam išvis reikia skaityti, jei jau kaltų neradome, o ką daryti dėl to nežinome.

O gal ir daryti nieko net nebereikia, nes juk visi ir taip šiais laikais raštingi?

Tik kad raides mokykloje išmoko, tai dar ne faktas, kad jie moka be gramatinių klaidų parašyti žodžius ir iš jų kažkokią rišlią mintį su tariniu ir veiksniu sudėlioti, kaip dar ir tame faktas, kad ne visi jau geba mano tekstus perskaityti, nes tekstai čia yra kaip plačiajuostis internetas, daugiakanalė transliacija ar lygiagretus elektros schemos jungimas vietoje nususinto portaluose naratyve nuoseklaus, kur, vienai lemputei perdegus, visa grandinė nebeveikia.

Tačiau ir vėl aš čia hiperbolizuotomis alegorijomis nuo generalinio kurso laviruotėse į vėją nuklystu, ar ne?

Ar išties baigėsi krizė Lietuvoje?

Klausimas atrodo tikrai keistas, ir ne tik todėl, kad jau ne tik aš primenu apie pareinančią p**ę ateinančią krizę, bet ir establišmento pyarščikai, prisistatantys bankų ekonomistais, pradeda atsargiai bėdavotis.

Tai jų darbas yra ne makroekonominė analizė, o propaganda, bet mes pažiūrėkime, ar išties toji 2008 metų krizė Lietuvoje pasibaigė – ir niekas taip geriau mums nesumeluos, kaip oficialus statistikos portalas.

Taršos mokestis – kaip TUVlitos dalybos su Regitra

Vakar skaitinėjau apie planus apmokestinti automobilių išmetamąsias dujas – gazenvagenai yra mažiausiai baustini kaip ekologiškesni, o va traktoriniams varikliams teks mokėti daugiau už benzininius.

Juokingiausias pasiūlymas buvo pažiūrėti tech.pase į V.7 punktą – ten įrašas maniškio toks: –.

Reiškia, visai nesu taršus – nulis eurų nuo mano CO2?

Netikri Seimo rinkimai

Savaitgalį prašurmuliavo kelių procentų rinkėjų dalyvavimu keletoje rinkimų apygardų laikinų Seimo narių mažai prasmės turintys rinkimai. Kaip įprastai nutinka per įprastinius, tai daugumai ir čia ir vėl išrinko “ne tuos“.

Man Rūtos Janutienės pralaimėjimas (kaip etatinis Kristupo Krivicko dalyvavimas visur) neatrodo kažkuo ypatingas, nors dauguma kažkodėl šiam faktui skiria daugiausiai dėmesio: suprask, zombinimo dėžė pralošė profkės direktoriui.

Trys prekybinės naujienos

Taip paliekant kapitalistines draugų ir šeimynų rietenas dėl turto ir pinigų Lietuvoje (kalbu apie kryptosukėjus ir dviejų našlių konservų dalybas), tai man pastaruoju metu pasirodė šios trys prekybinės naujienos įdomiausiomis, o su jomis – ir jums mano nuomonė apie jas: