PODCAST S01E26 iškart yra Youtube “ne tame kanale“ bei nuoroda paspaudimui į jį – šio teksto apačioje!

Pirmoje dalyje, kalbėdamas apie stiprėjančias pasaulyje nacionalistines idėjas, sakiau, kad dar ne per šiuos rinkimus, tačiau tautinėmis save vadinančių jėgų iškilimas yra galimas ir Lietuvoje, kuri paprastai nuo pasaulinių tendencijų atsilieka per vieną parlamentinę kadenciją.

Taip ir nutiko (ar dar nenutiko – nelygu kaip vertinsite) – išties ryškiausias nacionalistų susivienijimas, kuris kone taip tiesmukai ir vadinasi, nesugebėjo perlipti 5% rinkiminės kartelės, nors faktas, kad jie surinko virš 2%, leis dabar gauti mokesčių mokėtojų pinigų ateinantiems savivaldos rinkimams greta kitų nacionalinių parlamentinių ir užparlamentinių partijų.

Taip, visa tai, ką klaidingai vadinate valstybe, dukart daugiau nei šiems “tautininkams“, duos dar jūsų pinigų lenkais save vadinantiems nedamuštiems jedinstvininkams, kurie vos vos neperlipo to rinkiminio barjero, ir ačiū Viktorui, kuris su mano bendravardžiu Selu ir jo “neteisinga“ pirtele nusiurbė koloradinius rusų balsus, nors ir liko pats žvejui pažadėjęs, bet taip ir nesumokėjęs, už to pagautą lydeką, norų nepildančiąją, kas suponuoja, kaip ta jo Darba Parcyja irgi “vykdytų“ savo rinkiminius pažadus (klipą žiūrėti čia).

Bet šis lenkais apsimetantis koloradas, deja, jau pirmame ture dar ir išsilupo dvi Seimo vietas vienmandatėse bei realiai kovoja dėl dar vienos, kurią gali užimti šiuo metu vidaus reikalų ministerės pareigas einančioji.

Jei pažiūrėtume į kitas partijas, kurių ne tik pavadinimuose yra kažkas “tautiško“, tai realiai pasisekė rinkimuose juk tik Tėvynės Sąjungai, kuri su tautininkais ar net konservatoriais, kuriais save klaidingai vis pasivadina, nelabai ką jau ir bendro turinti, nepaisant to, kad rinkėjai į priekį šioje partijoje reitinguoja būtent tokius politikus, kuriuos “tolerantiškieji“ ar “neliečiamieji“ “nereitinguotini“ nustumia į galą, kaip anksčiau yra išvis išstūmę songailinius tautininkus iš šitos sąjungos vardan Tatos, Tėvynės ir dar “tos“ (tikrai ne tą partiją totoškėmis pavadino).

Labai įdomu, aišku, kas nutiks per ateinančius ketverius metus iki kitų Seimo rinkimų, ir kiek populistų bandys pasikinkyti patriotiškus arkliukus bei visiškai necharizmatiški nacionalistai apsitvarkys kosmetiškai ar net plastiškai savo fasadus, profilius ir anfasus.

* * *

Ir nors ekonominė politika yra mažiausiai įdomi tūlam rinkėjui, kuris balsuoja dėl ekonominės politikos Lietuvoje pagal bet kurį kitą, tik ne šituos kriterijus, tačiau pažiūrėkime, ką tautiškai palankaus siūlo partijos bei politikai, kam jūs patys pritartumėte:

  1. Šalies žemės, gamybinių pajėgumų bei intelektinio potencialo ir visuotinio aukšto išsilavinimo ištekliai turi būti kuo efektyviau išnaudoti ekonomikoje, siekiant konkurencinio pranašumo pasaulinėse rinkose.
  2. Kuo daugiau vietos, o ne importuojamų, išteklių turi būti naudojama galutinio produkto kūrime, ir turi būti siekiama parduoti eksportui galutinį produktą, bet ne turimus išteklius.
  3. Būtina kuo didesnė gyventojų įtrauktis į darbo rinką, ir gyventojų skaičius turi gausėti, tenkinant ekonomikos plėtrą.
  4. Valiuta neturėtų ištekėti iš šalies, ypač dėl neigiamo prekybos balanso, o suktis šalies ekonomikoje.
  5. Kitų šalių produktų importas turi būti ribojamas, pakeičiant juos vietos gamintojų produktais.
  6. Jei importas yra neišvengiamas, būtina mainais už jį siūlyti ne valiutinius išteklius, bet savo pagamintų produktų eksportą.
  7. Importą stengtis apriboti tik iki žaliavų, kurių neturima šalyje ir kurių neišeina pakeisti, lygio, stengiantis skatinti gatavų produktų, kuriuose jau didesnė sukurta pridėtinė vertė, eksportą.
  8. Užsienio ir prekybos politika turi būti nukreipta į vietos gamintojų produktų pertekliaus eksportą į kitas šalis už tvirtą valiutą.
  9. Siekiant palaikyti vietos verslą ir jo darbuotojus, riboti importą tų produktų, kurių pakankamai pagaminama šalies viduje.
  10. Palaikyti darbo jėgos konkurencingumą, prilaikant algų kėlimą ir ribojant profsąjungų spaudimą verslui; subsidijuoti eksportą bei apriboti importą vardan teigiamo prekybos balanso netarifinėmis priemonėmis (licencijos, leidimai, atitikties reikalavimai ir pan.) ir tarifais (importo muitai, akcizai, rinkliavos už papildomus dokumentus, leidimus, banderoles, atitikties ir kokybinius patikrinimus ir pan.); remti verslą valstybinėmis subsidijomis įvairioms investicijų, inovacijų ir netgi veiklos skatinimo programomis.

Sakote, kad kažkur šitos idėjos jau girdėtos, o ir priemonės šiai ekonominei politikai netgi ir taikomos?

Taip, ir jūs būsite teisūs, tik… gal patys to nežinodami, kuria prasme, nes ir aš čia nieko neišradau.

Nes 10 punktas yra tiesiog priemonių apibendrinimas į bendrąją ekonominę politiką, o va į jį vedantys punktai nuo 1 iki 9 imtinai yra truputį perfrazuoti šiuolaikiškai kalbai iš 1684 metų Philipp Wilhelm von Hornick (1640-1714) devynių punktų programos jo šalies ekonomikai skirtoje knygoje “Austrija virš visko, jei tik ji to panorės“ (vok. Oesterreich über alles, wann es nur will – kas, be abejo, jums žinoma ir tokiame nacionalistiniame himne, kur Austrija virš visko yra jau Vokietija, tiesa?)

Jūs tikrai ne tik girdite politikus bei stambaus verslo atstovus dažnai kitais arba net šiais žodžiais dėstant štai šitas programines tezes, kurios virsta ir įteisinta ekonomine politika. Tai jo autoriaus laikais ši konkrečiai politika vadinta kameralizmu, kur kertine idėja buvo kuo daugiau valstybės ir kuo daugiau funkcijų perdavimo valstybės žinion vardan tos.

Ir vėl nieko naujo, tiesa?

Galima įmerkti į socialistinį padažą ir pavadinti “gerovės valstybe“, tarkime, arba kai jūs ar jums teigiama, kad tai, ką klaidingai vadinate valstybe, turi (?) ne tik administruoti visuomenės narių gerbūvį, jų šeimų priežiūros ar auklėjimo reikalus, rūpintis globa, vadinama socialine politika, ar santuokos formomis, vadinant tai tolerancija arba moralės išsaugojimu, bet dar ir kad ta “valstybė“ vis labiau užsiimtų verslu, kuris paprastai juk ne tik gamina prekes, bet ir teikia paslaugas, pradedant ne tik kokia nors monopolizuota technine apžiūra ar notarinėmis sutartimis, bet neužbaigiant ir švietimu, sveikatos apsauga, pensijomis, teisėsauga ir t.t.

Kameralizmas buvo gana populiari 18-19 amžių nacionalinė politika Šiaurės Europos šalyse – Prūsijoje bei Švedijoje, todėl nenuostabu, kad dėl skandinaviškos gerovės valstybės bei vokiškojo pragyvenimo lygio alpėjantys, kaip ne keista – kairieji politikai, šias idėjas mielai stumia ir į Lietuvos nacionalinę ekonomikos politiką.

Ne ką geriau pas mus ir su taip vadinamais dešiniaisiais, kurie žavisi tuo, kam priskirtinas ir šis kameralizmas kaip viena iš atšakų, greta kokio nors prancūziškojo kolbertizmo, istorijoje valstybių bei ekonominės minties vystymesi – merkantilizmui.

Dar nuo sovietmečio istorija mokyklose supaprastintai dėstoma taip, tarsi po feodalizmo iškart stojo kapitalizmas.

Bet būta juk tarpinio pereinamojo etapo, kada dar nebuvo susiformavusios kapitalistinės visuomenės, tačiau ir feodaline vadinti nelabai išeina, ir kuris buvo paskatintas geografinių atradimų, kovos dėl užjūrio kolonijų ir karų tarp valstybių dėl prekybos kelių ir rinkų, bei iš viso to sekusio ir pramonės kūrimosi, kas jau atvedė į kapitalizmą 19 amžiuje, kai ši aukščiau paminėta knyga, primenu, yra dar 17-tasis amžius, ir ji tinka iš esmės iliustruoti merkantilizmo epochos ekonomikos įsivyravusias idėjas bei daugiau ar mažiau taikytą to meto valstybių merkantilizmui būdingą jų ekonominę politiką.

Nors merkantilizmas buvo tipiškas nuo 1558 metų valdžiusios Anglijos karalienės Elžbietos I-osios (1533-1603) politikai, leidusiai tokiai tik Europos nuošalėje esančiai gana skurdžiai salai (palyginkite to meto Anglijos ir net Lietuvos bažnytinio ar dvarų meno paveldą – mūsų šlėktos ir vyskupai gana iš aukšto žiūrėtų į tuos prasčiokus) pasekoje tapti pasauline jūrų imperija, tačiau šios epochos ekonominės minties pradininku yra laikytinas vėlesniųjų Renesanso laikų italų ekonomistas merkantilistas Antonio Serra, parašęs 1613 metais “Trumpą traktatą apie tautų turtą ir skurdą“ (angl. A Short Treatise on the Wealth and Poverty of Nations).

Kiek ironiška, kad dabartiniai liberalai mėgsta labai Adam Smith (1723-1790), nuo kurio faktiškai ir prasidėjo klasikinis ekonomikos mokslas, ir kuris ne tik buvęs merkantilizmo kritiku, bet yra parašęs 1776 metais panašiu pavadinimu savo traktatą “Tautų turtas“ (pilnas pavadinimas angl. An Inquiry into the Nature and Causes of the Wealth of Nations).

Beje, LLRI šią knygą yra išleidęs kone Biblijos formatu.

* * *

Kodėl aš jums dabar užsiminiau apie merkantilizmą, kalbėdamas apie tautinę ekonomikos politiką?

Nes neabejoju, kad apie tai girdėsite ateinančiais metais vis daugiau ir vis dažniau, nes pandemijos pasekmės pasaulinėje prekyboje ir ekonomikoje ne vien Lietuvos politikus spaus priiminėti populistinius, nors ir kitąkart nepopuliarius, sprendimus, kurie labiau, suprask, atitiks tautos ar valstybės, kad ir ką tuo žodžiu vadinate, interesus.

Dabar mūsų mokyklose ekonomikos pamokoms skiriama itin menkai dėmesio – vos vienais metais ir tik vos viena pamoka per savaitę. Todėl pamokas veda paprastai matematikos mokytojai, kuriems ekonomika – tai tie patys uždaviniai, kur sąlygose, neva, daugiau įdėta “verslo“, o visa teorija, žinia, yra beletristika apie nieką, taip nieko ir neturinti bendro su praktika (t.y. matematiniais uždavinių sprendimais).

Kartais ekonomikos pamokas veda ir mažai paklausūs mokykloms istorikai, bet nesu matęs dar istorijos mokytojo, kuris spjautų į nurodytą švietimo ministerijos privalomąją programą ir savo dalyką pateiktų per ekonomikų vystymąsi, būtas tuomet ekonomines sąlygas ir ekonomines politikas bei su tuo susijusį ekonominės minties vystymąsi.

Tiesą sakant, ne tik Lietuvoje, bet ir Vakarų universitetuose beveik jau niekur nebedėstoma ekonominės minties istorija, laikant šį akademinį dalyką nereikalingu net būsimiems ekonomistams.

Todėl nesistebėkite, kad ir pas mus veikiantys bankai, ar komerciniai skandinaviški, ar ta Lito Buhalterija su pertekliniu personalu, besinaudojančiu rentomis jūsų sąskaita, jau seniai net nebeturi ekonomistų, o tik savo PR specialistus taip klaidingai besivadinančius, ir todėl net ir pačiai visuomenei neįdomios jokios ekonominės politikos taikymo galimos arba patiriamos pasekmės, plojant katučių kitąkart tik aukščiau išvardiniems dar merkantilizmo epochą siekiantiems teiginiams (pvz., kaip kad apie tautinį investavimą svaigo šitos partijos šulai dar prieš 7 metus), virstantiems šalies ekonomine politika.

Tai ir į klausimą, o kas tame merkantilizme blogo, taip va ir nėra gero atsakymo, ko gero.

Ir kai prekybcentryje kitąkart vėl stovėsite prie pieno lentynos ir niekaip nesuprasite, kodėl kaimynų latviškas ar lenkiškas pienas kone perpus pigesnis už “tautinį“ toje pačioje lentynoje tame pačiame prekybos tinkle (sic!), ir kodėl dar prie “kairiojo“ LDDP premjero Stabilizatoriaus prichvatizuotas Agropromo kompleksas klykavo štai dabar per karantiną, kad reikia uždrausti įvežti latvišką ir lenkišką pieną į Lietuvą, prisiminkite, kad visa tai – juk tik vardan tos ir dar tautos, aha.

O aš dėkoju tiems, kurie per PayPal ar Revolut savanoriškai nemerkantiliškais tikslais paremia mano tinklaraštį.