Reikia pagaliau suprasti, kad ekonominė krizė nėra tik dabar beprasidedanti, apie ką vapsi mūsų bankiniai propagandistai (jetus, pagaliau savo sapalionėms ir mauricai išsigūglino žodelį stagfliacija!), vietoje ekonomikos vadovėlių studijavę tik niekinių apmokymo įstaigų išduodamiems niekiniams diplomukams privalomas užskaitai neoliberalios propagandos brošiūrėles, iš kurių pasidarę sau visiems gyvenimo atvejams špargalkėles.

Tad dabar jomis ir vadovaujasi, dėl ko gaunasi ypač juokingi tokie pasiūlymai, kaip antai “su infliacija kovoti dar didesne infliacija“ – t.y. kai monetarAstui yra “per daug“ pinigų, tai jo monetaristinis instinktas yra tik finansiniai sprendimai, užliejant laužą žibalu.

Aš juk jau rašiau čia apie tai, ir net kada prasidėjo (kaip ir prognozavau dar 2018 metais savo interviu Romui Sadauskui – ir prasidėjo konkrečiai 2020-02-20), ir netgi kodėl to ekonominė krizė prasidėjo – tik šįkart nebe kredito, kaip anoji, o dabar jau ekonomikos balanse perteklinio debeto (arba tuščių aktyvų) krizė.

Ir todėl tik sutapusi pandemija pas mus pirmu karantinu jau iškart pystelėjo per visą tą išpūstą ir tuščią buvusią ekonomiką, vienu ypu taip nubraukdama jos trečdalį.

* * *

Bet tas turėjo ir taip nutikti, tik kitoks būtų trigeris.

Juolab, kad paminėtai dienai JAV Dow Jones Industrial Index ėmė sparčiai čiuožti žemyn ne todėl, kad Lietuvoje kažkoks prezimentas supanikavęs dėl COVID-19 įvedė karantiną, nors jokios epideminės bangos dar čia net nebuvo – juk pirmoji atėjo tik antram piškarantiniui su tomis neteisėtomis komendanto valandomis ir mentų užkardomis plentuose.

Ir smulkaus bei vidutinio verslo (SVV) nelaimei, deja, tuomet dar ir nubraukdama ne parazituojančius fondososikus su jų prOjektais, bet realius vartotojus aptarnavusį realų verslą su realiomis darbo vietomis, kurios vienu ypu taip tiesiog išnyko kaip daugiau nebereikalingos rinkoje.

Ir iki antrojo piškarantinio taip absoliuti diduma SVV ir nebeatsigavo, nes juk realaus poreikio nebuvo tam jų darbui ir to darbo sukuriamam produktui – kad ir kaip tuščių darbo vietų prastovos būdavo apmokamos kitų sąskaita, tokių jau pašalpinių verslų savininkams perkant NT ir keičiant gerus automobilius į dar geresnius.

Tokie procesai vyko ne tik Lietuvoje, be abejo.

Bet antruoju karantinu užsitvirtinusi savo valdžią dabartinė šaika su ypatingai buku uolumu ėmė kariauti prieš savo tautą ir šalies ekonomiką (PIŠ yra stropi kubiliatoriaus mokinukė!), labai sėkmingai išėmusi Lietuvą šiame regione iš globalių gamybos ir tiekimo grandinių – na, tarkime, tas baltarusiškas uostas Klaipėdoje išgabendavęs baltarusišką kalį, kurį iš Baltarusijos iki to jų uosto atgabendavo baltarusiškais riedmenimis geležinkeliais per Lietuvą.

O ir dabar, įsivedę karinę nepaprastą padėtį (taigi tuos panikuotojus jau dabar išties tie jų rusai puola!), laksto apsiputoję iš neapykantos su kuoka besidairydami, ką dar galima būtų čia pritvoti:

  • gal kokį gruzinišką kalnų mineralinį, surasdami jame tarp gausių mineralų ir rusišką (šiaip jau, tai žydišką) pėdsaką, nes juk antraip neperrėksi viešumoje to klausimo, o kaip ten Andriuko sūnelio ir Raselės brolelio versliukai Rusijoje;
  • o gal ir užvožti ir visą taip nekenčiamą Kėdainių rajoną, kažkada palankiu buvusį prakutusiam suvirintojui, drįsusiam priešgyniauti teisingų vagių politikai Lietuvoje, jo iniciatyva Seimo pripažinus šiuos kaip “turinčius teroristinės organizacijos požymių“ (tas Seimo komiteto sprendimas neatšauktas – pagaliau ir Kėdainiams bus kapiec!), tad išties – o kam mums ir pasauliui čia tos dabar trąšos prieš sėją (ir dar tegul oponentai valstiečiai su visais Naisiais badu pastips, aha).

Logikos tose sėjamos neapykantos keršto akcijose čia jau ieškoti nebeverta, bet toksine kloaka šioje teritorijoje prie Baltijos tapusi šalis primena man tos Krikkit planetos gyventojus iš Douglas Adams knygos Life, the Universe and Everything trilogijoje iš penkių dalių (nes atsakymas yra 42).

Kaip ir mūsų valdininkus, taip ir vogonų planetoje geriausius technokratus visoje Visatoje evoliucija išugdė atpratindama ką nors galvoti (kadras iš k/f The Hitchhiker Guide the Galaxy)

Apspangimas ir nebematymas, kad taip ir Lietuvoje esama ekonominė sistema kaskart kris vis į gilesnes krizes iki vieną dieną natūraliai (arba priverstiniu būdu) užsibaigs, yra arba paikumo (“oi kaip juokinga – aplinka kalta!“ – bet jau nebejuokinga, kuomet viarslaz tampa pašalpiniu), arba sąmoningo (!) piktybiškumo požymis (“jūsų pinigus pavogsime teisingiau!“ – pastarųjų rinkimų visų “partijų“ leitmotyvas).

* * *

Bet aš jau minėjau, kad šitą ydingą rentų ekonomiką, aptarnaujančią naująją ir senąją kompradorų nomenklatūras bei merkantiliškai išstumiančią tautiečius iš tėvynės lauk, galima sugriauti tik dviem būdais – ir abu jie iki šiol buvo čia nerealūs ir neveiksnūs:

  • nes vidinės įtampos buvo iki šiol nuimamos masine emigracija (gyventojų skaičius čia jau nukrito iki Stalino laikų ir be Stalino tremčių) – štai todėl dabar matote nebepasibaigiančias visokių šeimų maršų ir basakojų (sic!) protesto akcijas, nes emigracija pasidarė faktiškai beprasme arba legaliai nebeįmanoma (pvz. dėl Brexit), o tos įtampos “antroje Lietuvoje“ ir toliau taip susikaupė, ir tikrai tie visi besitęsiantys protestai yra ne apie vienalyčių keistuolių analinio santykiavimo metrikacijos reikalus, kaip bandoma naratyvuose dvaro šunaujos melagingai pavaizduoti, o apie tą pačią ekonomiką, kurioje elitiniai raudonšikniai babuinai begėdiškai atiminėja paskutinius bananus iš vietinių kvailų makakų;
  • ir išorinis pakeitimo būdas per okupaciją atmestinas dėl narystės NATO – nors masiškai pasus atsinaujinusiems ir pirkusiems bilietus į vieną pusę teko, akivaizdu, staigai pagaliau jau atsitokėti, suvokiant realius mūsų šalies ir valdžios negebėjimus, nes NATO sutarties 5 straipsnis numato pirmiausia gynybą savomis pastangomis, ir tik po to NATO šalys vienbalsiai turės nuspręsti, ar šis straipsnis aktyvuojamas, ir po to pačios sau individualiai nuspręsti, kokiu būdu užpultai jos padės (tame tarpe ir tai, kad pietinės narės ir net vengrų honvedai, kuriais nepasitikėjo kareivio Šveiko sugėrovas pionierius Vodička, tikrai padės ant šitos mūsų gynybos didelį ir sunkų savo linksmakotį).

Dabar, vykstant nepaskelbtam karui Ukrainoje, aš jau liūdnai stebiu šios ne tik mirusios respublikos (kaip atstovaujamos demokratijos formos), galutinai sau išsitąsomos šaikos ir jų pataikaujančių bei papirktų šakalų agoniją.

Matau ir tai, kad tos ekonominės įtampos pasaulyje sukėlė ir šį karą, kuriam su dideliu smagumu ne vien mūsų kvaišos valdžioje nurašys visas jų sukurtas ir iki jų susikaupusias bėdas dėl stagnuojančių ar krizes patiriančių savo šalių ekonomikų – bet tas karas Ukrainoje tėra tik išdava, o ne pasekmė to, ką mes dabar matome.

Ir kas neišvengiamai juoda perspektyva ne vien ekonomikoje tvenkiasi ir virš mūsų klaidingai vadinamos valstybės.

* * *

Visas dabar vykstantis procesas, įskaitant aktyviai JAV pradėtą ir dar ES įtraukus ekonominį karą, turi dar ir grįžtamąjį bei griūtį paskatinantįjį efektą.

Šitai netgi man kažkuo primena George Soroš sukurtą reflektyvumo teoriją, kurią jis labai sėkmingai praktiškai pritaikęs, aišku, fondų biržose (britai dėl svaro iki šiol žagsi jį prisimindami – bausmė jiems už tai, kad nepriėmė Londono Ekonomikos Mokyklą baigusio Vengrijos žydo į britišką aukštąją visuomenę) – pabraukta mano:

I believe that market prices are always wrong in the sense that they present a biased view of the future. But distortion works in both directions: not only do market participants operate with a bias, but their bias can also influence the course of events. This may create the impression that markets anticipate future developments accurately, but in fact it is not present expectations that correspond to future events but future events that are shaped by present expectations. The participants’ perceptions are inherently flawed, and there is a two-way connection between flawed perceptions and the actual course of events, which results in a lack of correspondence between the two. I call this two-way connection “reflexivity.“

Nors likusiai ir didesnei pasaulio daliai šitos baltųjų peštynės aplink dviejų “rusų“ tautų per aštuonerius metus jau suaktyvėjusį karinį konfliktą iki taip ir per visą mėnesį nepaskelbto karo (tai Ukraina de facto pritaria Rusijos formuluotei apie “spec.operaciją“, pati neturėdama jokio casus belli, nesupratau?) yra politine prasme visiškai nusišvilpti.

Nes kokiai Afrikai, nepalaikiusiai JTO rezoliucijų prieš Rusiją, tai dabar labiau rūpi ne visi tie ir mūsų propagandistų brukami pezėjimai apie “demokratijas“ (jiems tai – čia tik baltojo kolonialisto žaisliukai, kuriais su visokiais negrais šie anksčiau net nesidalino), bet dabar rūpi tik, kaip Rusijos ir Ukrainos grūdus jiems atgabens iš Juodosios jūros, nes antraip kils ir vėl badas, kurį žemynas buvo pagaliau įveikęs prie JAV Prezidento George W Bush (o jums “progresyvioji žiniasklaida“ nerašė, kad tas yra afrikiečių labai gerbiamas žmogus, už šiuos nuopelnus gavęs ne vieną jų šalių valstybinį apdovanojimą?).

O ir BRICS augančių ekonomikų šalys su 40% planetos gyventojų ir ketvirtadaliu globalios ekonomikos realiu ir sparčiau kylančiu BVP, dabar panašu, yra ne tų karingųjų “demokratų“, konjuktūriškai mosikuojančių švedų karališkosios dinastijos spalvomis (kurios ATR laikais, primenu, ir mūsų dviejų tautų valstybei buvo priešiškos), pusėje.

Kaip ir jums iki šiol išties mažai rūpėjo visi karai ir konfliktai kitose gaublio pusėse – taip labai natūraliai ir kitoms gaublio pusėms rūpi tai, kas mums rūpi čia.

Neoliberalių džiugenų jau tik “globaliu kaimu“ vadintas pasaulis išties yra labiau kaimas pagal savo mentalitetą, nei globalus savo bendrais rūpesčiais.

* * *

Tad ir tos Vakarų vedamas ekonominis karas prieš Rusiją yra visiškai kitaip (pst! – kaip imperialistinių vakariečių visiškai nepagrįsta agresija prieš juos!) vertinamas tų pačių BRICS šalių ir kokios nors Šanchajaus Bendradarbiavimo Organizacijos, kuriose Rusija užima labai svarbią vietą, ir kokios taip ir nebuvo gavusi Vakarų ne tik G-7 pasaulyje, laikančiame šitą oligarchų išvaginėjamą valstybę tik žaliaviniu priedu prie Vakarų ekonomikų.

O kas, jei tas bendrinis Kremlius ir konkretusis jo V. Putinas jau seniai nebenori daugiau į tuos Vakarus maldaujamai, kaip iki tol prie Boriso Jelcino, prašytis?

Ach tos areštuotos itališkos vilos, ach tie visi deficitu tampantys vakarietiški žaisliukai!…

…ir kurie juk buvo prieinami labai siauram prakutusių žmonių ratui, dabar taip išgąstingai išsilaksčiusiam po europas “gydymosi“ ar “poilsio“ reikalais iš tėvynės, su jų šuniška viltimi kuo greičiau sugrįžti prie savo valdiškų pajokų ir vakarietiškų fondososinimų (kur ir pastarieji yra įmanomi tik tuomet, kai “kovoji prieš režimą“, o ne tampi išlaikytiniu rusų emigrantu be jokios naudos bendriniams Vakarams).

Bet akivaizdu ir tai, kad Kremlius per pastaruosius aštuonerius metus visam šitam labai rimtai ruošėsi, kol mes šaipėmės iš visų jų importozamieščienijų ar niet analogov v mirie.

Ir dabar tos beprecedentės istorijoje vakarietiškos sankcijos prieš Rusiją išties veikia taip, sakytume, gana įdomiai, nes… taip gilina dar ir mūsų pačių ekonomines krizes.

* * *

(kita dalis – bus čia)

Ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas visa apimtimi iškart buvo publikuotas 2022-03-27, ir dėkoju dar balsuojantiems savo pinigais per PayPal!