Jei jau pirmoje šio ciklo dalyje sutikome, kad ekonomika sustojo, ir rejke kaška dariti™, ir tas kažkas yra pašalpos dabar prašantis verslas, tai antroje dalyje išsiaiškinome, kas gi konkrečiai tas verslas, kuriam duoti, ir kas ta valstybė, kuri dabar jau privalo (o tikrai privalo?) duoti pinigų.

Taigi, sakote, juk ekonomika iš esmės sustojo, nes nustojo suktis tas gyvybinis verslo-valstybės-namų ūkių pinigų ratas: verslas nebeparduoda, namų ūkiai neperka, verslas nesamdo (tik formalumas, kada faktiniai bedarbiai bus jau išties išbraukti iš nominalių algalapių verslo subjektuose), namų ūkiai tuoj irgi pritrūks pinigų, nes juk jų pačių tas verslas irgi nebesamdo, ir valstybė, suprask, privalo (nes juk pati valstybė, rupūžė plaukuota, gi ir sustabdė ekonomiką!) tučtuojau gelbėti verslą žmones (!), nes tuoj nebeturės juk ir pati pajamų savo funkcijoms vykdyti iš tų surenkamų mokesčių, kadangi nei verslas, nei namų ūkiai nebeturės pinigų tiems mokesčiams valstybei sumokėti.

* * *

Realiai, tai dar nėra viskas taip jau katastrofiška (aišku, garsiausiai rėkia tie, kuriems skauda labiau arba turi gerą kakarynę – politikos arba žiniasklaidos tribūną), ir juk visi viešojo sektoriaus darbuotojai vis dar algas gauna (nu ne “kubyyyyyyylius!“ gi dabar, a’ ne-a?), nes valstybė neskuba taip jau jais spėriai atsikratyti (kol kas neskuba, jei paguos).

Bet tai kodėl dabar verslas reikalauja valstybę atimti pinigus iš “savo“ sektoriaus ir atiduoti “privačiam verslui“, kad valstybės finansai dar greičiau užsilenktų?

Nes, nugi, tai ir šiaip verslas yra egoistiškas (oi, praeitoje dalyje matėme gi, kad labai altruistiškas, nes darbo duoda)?

Nes – ką?

Nes verslo darbuotojai liks be darbo? Tai todėl reikia juos remti neverslo darbuotojų ir kitų namų ūkių sąskaita (pvz., kokie nors pensininkai ir šiaip socialiai remtini juk yra visiškai “ekonomiškai nenaudingi“ valstybei, nes mokesčių jokių nemoka, bet iš valstybės biudžeto dar ir daugiausiai paima, aha)?

Juk iš esmės be pajamų sustojusių verslų darbuotojai ir dabar jau likę, tik kad valstybė verčia darbdavius vis dar mokėti darbuotojams, neišbraukus šių iš algalapių, ir net atleisti jų taip paprastai neleidžia be didesnių pasekmių ir sankcijų darbdaviams. Kaip anądien pagrasino premjeras, kad paramos negausiantys verslininkai, kurie darbuotojus atleis – gerai, kad ne Huilostanas čia, kur net paramos nežadama, bet atleisti darbuotojus draudžia siloviki su baudžiamosios atsakomybės pagrasinimais!

Vakar, antai, prieš skelbdamas karantino pratęsimą nuo šiandien dar dviem savaitėms ir paguosdamas smulkiuosius verslininkus, kad jiems bus išimtys veiklai padarytos (bus čiurikas – koronavirusas jų neims, nes taip valdžia nusprendė, aha), premjeras dar paminėjo, kad bedarbystė ne tokia jau išties ir didelė (versle ir ekonomikoje nėra tokių sąvokų “didelis, mažas, geras ar blogas“ – yra tik skaičiai, o jau čia jūsų reikalas, kaip juos emociškai vertinsite ir argumentuosite savo reivą arba gedulą), mat, juk išties ne visi verslai, sako, sustojo, ir kiti verslai netgi plečiasi (pamenate, ką rašiau praeitoje dalyje apie verslininko gebėjimus rasti galimybes?) ir netgi persisamdo darbuotojus iš dabar sustojusių.

Bet juk taip ir turi būti laisvoje rinkoje – ir kuo ji laisvesnė, tuo rinkos išvalymas nuo dvėselienos vyksta sparčiau, ir su mažesniais viešųjų finansų iššvaistymais zombinei ekonomikai (antai sovietinė ekonomika irgi ten kažką lenktyniavimui su kapitalizmu savo planinėje ekonomikoje virš plano gamino, besimatuodama sistemomis: “dajoš šaliai anglių – nors ir smulkių, bet iki antakių!“ – originale rusų kalboje gerokai žemiau, kas reiškia gerokai daugiau, bet semantiškai nesvarbu, nes tais organais Sovdepija su Pindostanu, kaip ir dabar, taip ir tada matavosi).

Todėl čia dėl to būtų įdomus tik konkretus santykis bei kiekiai skaičiais, kiek tų darbuotojų persamdyta, o kiek atliko rinkoje dabar dar bedarbiais (blogiau, kad sienos uždarytos visur, tai emigracija įprastiniu būdu problemos neišspręs).

Bet statistiką visada vėluojama suvesti, tai galima tik prognozuoti pagal esamus darbuotojų ir ekonominių veiklų rūšis joms, tačiau vis tiek nebus tikslu, nes įmonė įmonei nelygi: išvežiojimo paslauga maistui gali dar labiau plėstis kaip “transportas“, o nemaisto prekėmis prekiavę gali jau pradėti prekiauti einamiausiais maisto produktais (kaip nutiko su statybinių prekių pardavėjais Senukais, ir kaip asortimentą praplėtė ir padidino apyvartas tame degalinės, ir pan.) – todėl jų darbuotojai gali būti rizikos grupėje kaip paslėptas nedarbas, tačiau realiai netgi persidirbti su užsakymų vykdymais, tiesa?

Va ko dar nepaminėjo, tai vis tik privatus sektorius savo darbuotojais Lietuvoje yra daugiau nei 2.28 karto didesnis už viešąjį – t.y., kalbant skaičiais pagal pernai metų paskutinį ketvirtį, tai viešame sektoriuje dirbo tik 372.3 tūkst., o privačiame dirbo net 849.4 tūkst. darbuotojų (čia taip laisvai faktus interpretuojantys institutai mėgsta pašilėninti, kad pastarieji pirmuosius ir išlaiko, tai kaip bus dabar, kai anie šiuos prašomi išlaikyti?).

Ir jei viešame sektoriuje daugmaž ir užsitęsus sunkmečiui darbuotojai turi daug daugiau šansų išlaikyti savo darbo vietas, tai tikrai tas “nedaug“ įdomus privačiame, kiek ten išties realiai yra paslėpto nedarbo, nes darbdaviai tikisi sugrįžti į tą buvusį “vakar“ artimiausiu metu.

* * *

Iš čia ir kitas klausimas: o ar privalo valstybė dabar mokėti algas verslo samdiniams, ir jei tą daryti turėtų, tai kokiu dydžiu?

Kaip minėjau praeitoje dalyje, rinkai neveikiančio verslo darbuotojo vertė jo kainoje to, kuris kad ir kiek kvalifikuotas, ir to, kuris nekvalifikuotas už minimumą, yra visiškai abiejų vienoda ir abiejų artima nuliui.

Tiesą sakant, tas nekvalifikuotas gali ramiai iš užsidariusio verslo pereiti jau į kitą, kuriam dabar reikia jo fizinės jėgos ir rankučių, todėl netgi pastarojo vertė yra banaliai didesnė už dar neatleisto aukštai kvalifikuoto vertę, o kainą rinka nustatys ne pagal jų kvalifikacijų “vertingumą“, o kai vieną arba kitą veikiantis verslas pasamdys (aš labai abejoju, ar nepatrūks net po keletos vanilinių kavyčių užsitonizavęs taip perkrovimui ne vieną porą palečių sandėlyje koks stiliovas sūtraukėlė susivėlusiais į kaltūnus plaukais, plikačiurniškomis aptemptomis kelnytėmis ir skysta medkirčius, neva, pamėgdžiojančia barzdele).

Išties valdžiai politiškai neparanku fiksuoti masinį nedarbą, jei darbdaviai iš savo neveikiančių verslų imtų tiesiog atleisdinėti “bedarbius darbuotojus“.

Bet juk ir tokiais atvejais yra numatytos nedarbo draudimo išmokos (nepainuoti su bedarbio pašalpa!). Klausimas: tai kaip ir kodėl darbuotojui mokėti dabar nedarbo draudimą, jei tas dar “turi“ darbą?

Realiai verslui parama būtų tame, kad darbdaviai galėtų šiuos įsipareigojimus savo darbuotojams be didesnių nuostolių nusiimti (oi, jūs gi norite išsaugoti verslo įmones, ar jau nebe?) – štai apie ką dabar ir vyksta visas tas jų spaudimas valstybei, kad ta privalo sumokėti algą verslo darbuotojams, kad tik tas verslas vis dar galėtų šių nepaleisti ir neatleisti!

Jei sutartume, kad Sodra (neduoktudie, mūsų visiškiems stasiams pasiūlyti dar ir privačius draudimo fondus!) įgali dar būtų ne tik nedarbo draudimą mokėti (o ji įgali buvo net iki šio karantino?), bet ir tokių masinių prastovų draudimą, tada tiek politikai (valdžia), tiek ir jų rinkėjai rastų gal tą bendrą sutarimą, užuot visą naštą dabar užkabinę verslininkui (kaip tą padarė Raškoje jų valdžia – visiems karantinas, už kurį privalo susimokėti verslas).

Aš netgi anksčiau rašiau, kad jokių papildomų kompensacijų, kurias dabar numato Darbo Kodeksas, verslininkai savo atleidžiamiems darbuotojams išvis neturėtų mokėti, atsiskaitydami su atleidžiamais darbuotojais tik už atliktą darbą (aš visada taip dirbau, todėl kiek nustebau to perdėto negatyvo savo adresu, kurį dėl šitos pastabos gavau) – tam, kaip minėjau, yra juk nedarbo draudimas, ir tik po pusmečio gali pretenduoti jau į nedarbo pašalpą, jei darbo nesusiradai arba Užimtumo Tarnyba tau jo nepasiūlė.

Kiek jų dydžiai adekvatūs pagal mokėtų mokesčių nuo darbo užmokestį dydžius – yra atskira diskusija, bet kai dabar girdžiu, kad laikinai padidinsime šias išmokas tiems nevykėliams, kurie dar iki šiol buvo “vykėliai“ iki tapo tuo, kuo yra kiti bedarbiai, kuriems skaičiuota iki tol, tai noriu paklausti, ar vyriausybėje paslapčiomis nuo sveikatos apsaugos ministerio lakama ištisomis naktimis, o po to neišsiblaivius lendama į eterį, saugantis nuo peregaro sklaidos medicinine kauke?

Kitaip tariant, visi reikiami įstatymai ir sumos bei biudžetai šioje valstybėje jau dabar yra!

Kaip sakiau, gal jau nustokime reketavę vieni kitus: verslininkai – valstybę, nes toji, neva, jų verslą sužlugdė (nei landsberginiai, nei karbauskiniai jums čia koronaviruso neužvežė!); valstybė (valdžia) – verslininkus “išnaudotojus“ ir “sukčius“, kad tie, suprask, iš kažkur dabar nupieštų pinigų darbuotojams už tai, kad anuos labai myli, tiesiog va taip ir atiduotų; darbuotojai – verslininkus ir savo darbdavius, kad tie “vergvaldžiai“ jiems už tą “garantuotą“ darbo vietą be darbo tiesiog sumokėtų, ir dar savo valstybę, kad toji būtinai irgi primokėtų, nes jei verslas moka už prastovas, tai gautinos sumos gi pilnai dabar nepadengia visų pasiimtų paskolų ir lizingų, o realiai didesnių santaupų taigi nėra, išslidinėta ar pan.; ir panašios tik tų žmonių turimos lytinės dramos.

Primenu: valstybė savo pinigų neturi.

Ir neturės, aišku, dar labiau, jei valdžia, bijodama rinkėjų pykčio, bus neįgali kuo greičiau ir su mažiausiais nuostoliais strategiškai išspręsti tas besikaupiančias nemokumo problemas.

* * *

Kartais JAV Prezidentui Ronald Reagan dėl šio humoro jausmo, bet dažniau ekonomistų dar JAV Prezidentui Harry Truman pagal anekdotą priskiriamas posakis, kad tas, neva, sušukęs:

“Duokite man pagaliau vienarankį ekonomistą, nes kai tik paklausi jų kokio patarimo, tai visada būna – “o iš kitos pusės…“ (on the other hand – pažodžiui, kitoje rankoje paėmus)!“

Todėl nėra teisingo sprendimo vienai ar kitai ekonominei problemai – visada yra pasekmės, ir, manau, tame yra visas ekonomikos, kaip mokslo, grožis, dėl ko tiksliukai bumba, kad todėl ekonomikos negalima laikyti tiksliuoju mokslu, nepriklausomai nuo bandymų ten viską matematiškai apskaičiuoti, o dauguma humanitarinių nemokšų yra šventai įsitikinę, kad jie todėl irgi gali ekonomikos dėsnius savo nežinojimu ignoruoti, nes juk išmano ne prasčiau, tik kad jų požiūrio taškas kitas, bet, ginkdie, tikrai ne prastesnis, aha.

Ir išvis, ko čia svarstyti: atimti iš buržujų (ar valstybės?) ir padalinti liaudžiai (ar verslui?)!

Tikrai, kad visi kostiumuoti šarikovai labai tame panašūs: visiems dabar taip imti ir padalinti teisingai, kad visko ekonomikoje būtų daugiau, ir taip visiems dosniai pridėti iš nieko stebuklingai neatėmus, nu.

* * *

Bet gal jūs patys sau atsakykite, kaip tie dabartinės būklės sprendimo būdai “geri“ ar “nelabai“ (aš juos pajuodinsiu skaitymo patogumui):

  • Valstybė išmoka visiems vartotojams (namų ūkiams) vienodai pinigus (taip vadinami helicopter money – buvo Japonijos, o dabar ir JAV variantas, ir į tai gali būti linkę kai kurios ES valstybės), kurių užtektų pragyventi iki ekonomika vėl galės išeiti iš karantino (iš recesijos nebeišeis dabar jau ilgam – Lietuvoje, pagal ankstesnių krizių patirtį, tai sunkmečio duobės piką praeiname tik po 3-4 metų).

Trūkumas ne tame, kad gaus visi “pašalpiniai“, arba kad tas, kuriam iš esmės dar nereikia, todėl išleis kokiai nors “nemoraliai“ pramogai (alkoholis, kekšės ar pornografija – tikrai ne savo parapijos Caritas paaukos), todėl jam irgi nedera duoti. Ir, suprask, va tu pats tai juk dirbi, ypač dabar, rizikuojant koronavirusu užsikrėsti darbe, kai, kurmi tu basakoji, kitas gi va gaus tą patį dykai, sėdėdamas, rupūžė plaukuota, sau namie prie televizoriaus!

Juk tūlas lietuvis mieliau sutiks, kad jo karvė nustiptų, bet kaimyno – pastiptų bent dvi (užsiveržti diržą, bet kad kaimynas užsiveržtų kilpą)!

Problema vis tik yra tame, kad valstybė neturi savo pinigų (prisimenate dar?), todėl spręs šitą problemą užliedama “dykais“ pinigais iš paskolų (dabar jau ir ES svarsto koronavirusinių euroobligacijų emisiją), kurios drastiškai padidins biudžeto deficitą (įdomu, kad dabar Lietuvoje šis klausimas nebekelia aistrų, kaip buvo Didžiosios Recesijos 2008 metais metu, ir ne todėl, kad ne A. Kubilius premjeras ir ne I. Šimonytė finmin, kurie, suprask, turi kažkokios užslėptos neapykantos tautiečiams – veikiau dabartiniai pikti ir kerštingi™ sociopatai valdžioje jos turi gerokai daugiau, ką demonstruoja savo sprendimais ir uždraudimais) arba paleis pinigų spausdinimo mašiną (sukels infliaciją ar net hiperinfliaciją).

Bet džiugu, kad turime ne litą, o eurą, ir mūsų centrinis bankas LB tėra tik Frankfurte esančio ECB filialas Vilniuje, todėl net monetomis tiek neprikals dabar papildomos emisijos rinkai, kiek dabar tų pinigų reikėtų vienu ypu.

Tačiau infliacija – tai tik dar viena mokesčio rūšis, kurią sumoka visi vartotojai rinkoje (aš jums siūliau Milton Friedman klipą būtinai pažiūrėti, paskaičius praeitą dalį, kur jis pasako, kad – inflation is a form of taxation?). Tai, kad dabar gausite dykų pinigų, išpręs net ne visiems jų einamąsias problemas, o sudarys gerokai jų daugiau ateityje, sugriaunant iš esmės bet kokį finansų sistemos stabilumą.

Tiesą sakant, jei dyki pinigai rinkoje padėtų visus iš skolų ištraukti, tai gera valdžia galėtų sukurti gerovės valstybę vienu ypu, tuos pinigus ne tik pažadėję, bet ir į sąskaitas išdalinę antrą dieną po laimėtų rinkimų. Tik va tose šalyse, kur pinigus valdžia dalino, tai nelabai liko to pasekoje valstybės, viešojo sektoriaus ar bendrai kokios finansų sistemos, galinčios aptarnauti jų ekonomiką.

Tad pagunda pamėtyti tarsi iš sraigtasparnio dykai gautus svetimus pinigus yra smagi, tačiau labai realu likti su krūva mažaverčių fantikų rankose: kaip ir visi “milijonieriai“, bet – lūšnynų milijonieriai.

Nors galima pajuokauti: kur dabar tas UBI (universal basic income – visuotinės bazinės pajamos), kai jų labiausiai reikia?

Juk iš esmės didesnė dalis neefektyviai veikiančio viešojo sektoriaus ir savivaldos yra tos pačios mokamos bazinės pajamos, kurias galima tiesiog pradėti mokėti tarsi jau dabar žemdirbiams už žemės nedirbimą, taip ir visiems valdininkams ar viešojo sektoriaus tarnautojams, ypač regionuose, kad tie bent jau neemigruotų ir kad mažiau popieriaus vardan tos prigadintų.

Nors gal popieriaus pardavėjai su šiuo pasiūlymu ir nesutiktų, bet net Grigeo šita koronavirusinė krizė ir taip buvo kaip dovana už visą tą jų susimovimą dėl ekologijos ir taršos sukčiavimų, tai tik peršiko ir atsipirko dabar šikpopieriumi, tai net protestuodami labai nepapypaus.

* * *

  • Nuimti verslui darbo samdos prievoles, kurios mažina jo kreditingumą ir palaiko tik užslėptą nedarbą (darbo vietos be darbo).

Kaip minėjau, politiškai labai nepopuliaru (iš esmės tai reiškia iškart prapiltus rinkimus), daugumai samdytų darbuotojų psichologiškai nepriimtina, o ir ženkliai išauga socialinė rizika.

Bet kol to nepadaryta, tol įmonių kreditingumas sparčiai mąžta, didindamas jų neišvengiamo bankroto tikimybę, o prastovose užstrigę darbuotojai net negali kreiptis nedarbo draudimo išmokos, nes formaliai yra “dirbantys“. Ir dar visi kiti ten sukaišioti Darbo Kodekso niuansai, kurie tiek darbuotojus atgrąso nuo noro patiems išeiti ir kuo greičiau susirasti veikiančią darbo vietą su realiai mokamais pinigais, tiek ir pačius darbdavius verčia verčiau pralaukti dar truputį, tikintis įplaukų atsinaujinimo arba bent jau “pašalpos verslui“ iš valstybės.

Tai darbo rinka mūsų ekonomikoje išties nėra tiek ir laisva, kiek atrodo, ir dar Darbo Kodekso pataisos jau dabar laikomos drastiškomis ir išnaudotojiškomis, nors realiai nei vienas tą teigiantis negali argumentuotai pagrįsti, ir netgi ironiška, kad labiau į darbuotojo argumentus vardan bendro kompromiso savo laiku įsiklausė būtent verslas, o ne samdiniai su visomis profsąjungomis ir jų interesus padefaultu atstovavusia valstybe, kažkokiai dar ir tulpinei ten paklykaujant gervės giesme iš Daukanto a., nors jai pačiai pajuokos verti buvo švedų žurnalistų klausimai apie mūsų tautiečių išnaudojimą nugalėjusio socializmo karalystėje.

* * *

  • O jei valstybė, savo pinigų neturėdama, dabar kompensuos darbaviams jei net ne visą darbo užmokesčio fondą, o iš esmės mokėdama už prastovas iš kitų mokesčių mokėtojų kišenės, tai nemaža dalimi iššvaistys ir taip trūkstamus finansinius išteklius:

Nes tokiu būdu, deja, dabar parems jau gal net galimai nebeatsigausiantį verslą (tą sprendžia rinka, o ne valdininkas!), todėl išties tik de facto bankrutavusį (kas įvyks de jure po karantino).

Arba dar ir tiesiog permokėdama už darbo vertę, kuri dabar yra lygi nuliui (darbo taigi nėra), kai kitų verslų darbuotojai turi ne tik užsidirbti rinkos kaina, bet ir verslas konkuruoja su valstybės dempingu algose, ir tie darbuotojai turi uždirbti tas kompensacijas aniems nedirbantiems, kurios bus išmokamos iš jų mokesčių (t.y. dalies nusavinto darbo valstybės naudai).

Maža to, jei duos pinigus pačiam verslininkui, tai jis savo verslo lėšas perskirstys irgi savo nuožiūra – juk verslui taip darbo jėgos sąnaudų taigi nebelieka, todėl turimą finansinį kapitalą ar kažkokį netgi turimą dar pajamų srautą galima nukreipti net ir ne pačiam verslui, o savo asmeniniam turtui kaupti (ar tikrai smagu gydytojui taip sužinoti, kad jo apsauginėms priemonėms valstybei pinigų neužteko, tačiau vietoje šio algos fondo dalį pinigų iš mokesčių valstybė skirs kokio verslininko lėktuvo kurui finansuoti, nes to įmonei sumažėjo sąnaudos darbuotojams ir atsilaisvino įmonėje apyvartinių lėšų?), užuot tam verslininkui, kuris aiškina lochams, kad tie mažai savo verslo planu tiki, nes tėvų buto neužstato verslo paskolai paimti, kaip tik dalį va savo anksčiau sukaupto asmeninio turto pardavus tam, kad pagerintų įmonės likvidumą, nes reikia sumokėti algas.

Ko gero, tas rėkavimas, kad valstybė kažkodėl privalo paremti verslą (duoti pinigus verslo savininkui, kuris įkaitu turi darbuotojus, neva, kuriems ir skiriami pinigai), yra pats ciniškiausias iš visų galimų sprendimo variantų.

Jei esate samdomas darbuotojas ir to dar vis niekaip nesupratote (gerai, kad pamaldų laikinai nėra – primuštų gi tik bažnyčioje nuėjus!), tai va dabar įsivaizduokite, kad jums, užuot tiesiog pakėlę algą, duoda tarnybinį automobilį asmeniniam naudojimui su degalų kompensavimu (kas, tarp kitko, daugelio čingačgukų motyvacinio algos paketo dalis ir taip yra).

Taip jūsų asmeniniame biudžete juk atsilaisvino nemaža suma transporto išlaidų, kai formaliai gi algos niekas nepridėjo, tiesa? Ar jūs vis dar skirsite tas lėšas transportui, dotuodami kaimynų važinėjimą arba susimažindami sau algą tą sutaupyta suma?

O jei va atvirkščiai: atimtume dabar tą jau turimą jums duotą tarnybinį automobilį – net girdžiu, kaip jau klykiate tarsi tie viarslinykai, kuriems valstybė kažkodėl vis dar privalo paremti [jų] verslą; o gal vis tik dar tos algos pakanka, padidėjus sąnaudoms, tai juk jums tikrai tikrai taip nėra jokio skirtumo, iš savo algos važinėti, ar iš darbdavio – ar vis tik yra skirtumas?

* * *

  • Mokesčių atidėjimas ir paskolų verslui garantavimas, atrodytų, irgi yra puiki idėja?

Ir kuri valstybei, tarsi, net “nieko nekainuoja“, nes va, suprask, įmonės kreditingumą padidina, ir po karantino toji atsidariusi galės kuo puikiausiai veikti bei skolas grąžinti.

Iš dalies ir tik konkrečiais atvejais – taip. Na, jei, tarkime, tavo kreditiniai (t.y., tu skolingas kitiems) įsipareigojimai yra įvykdomi per ilgesnį laiką, nei debitiniai (kiti skolingi tau)… ai, pala – paaiškinu ant pirštų iš savo būto verslo pavyzdžio, nes ne visi jūs buhalteriai, ir tikrai ne visi verslininkai, kurie varto meleonines apyvartas, bet va kaip nėra įmonės sąskaitoje pinigų, tai ir vis dar nėra.

Tarkime, jūsų pirkėjas yra puikiausiai dabar veikianti verslo įmonė (pvz., prekybos tinklas – ten ne tik grikiai ir šikpopieris eina padidėjusiais XL čekiais už vieną apsipirkimą), kuri už pateiktas prekes atsiskaito su jumis pagal to mėnesio jiems pateiktas jūsų PVM sąskaitas-faktūras tik po 4 (kaip mano turėtos sąlygos) arba netgi 6-8 mėnesių (labai dažnas terminas rinkoje).

Deja, bet VMI jus pripažinę PVM mokėtojais, todėl tą PVM privalu sumokėti ne pagal faktines įplaukas už parduotas prekes, bet pagal išrašytas PVM sąskaitas-faktūras, ir tą deklaruotą skirtumą sumokėti (gi prekiaujate į pelną!) kas mėnesį.

Jei jūsų prekių galiojimas yra pusmetį (kaip sakiau, FMCG, arba greito apyvartumo dėl trumpo galiojimo prekės), ir jums dar net nesulaukus pirmų atsiskaitymų iš pirkėjo reikia jau mokėti gamintojui, kadangi užsakote naują partiją (pridėkite pagaminimo ir atgabenimo terminą ir atimkite terminą iš galiojimo, per kurį turės prekybos tinklas dar parduoti, galiojimui nepasibaigus), tai jūs negalite laukti, kol visi reikiami pinigai sugrįš, ir jūsų balanse kreditiniai įsipareigojimai tik dar labiau išauga, reikalaujantys papildomų apyvartinių lėšų.

Dabar suprantate, kodėl koks nors Senukų pareiškimas, kad savo smulkiuosius tiekėjus jie suko ventiliatoriumi ant linksmakočio, nes neskubės vykdyti savo įsipareigojimų jiems ir atsiskaitys gerokai vėliau sutarto termino, iš esmės pribaigia smulkesnius, kuriems tų apyvartinių lėšų šiai prievolių savo kitiems klientams ir valstybei poreikį dar labiau sukelia, ir kuriems gauti verslo paskolas ne taip lengva, kaip didiesiems?

Be abejo, valstybė čia gali paprasčiausiai pakeisti kad ir PVM atsiskaitymo su VMI tvarką – sumokant tuos apyvartų mokesčius iš faktiškai gautų įplaukų, o ne pagal deklaruotas pardavimo sąskaitas. Be abejo, ir valstybinės kredito laidavimo įstaigos gali padėti gauti tuos papildomus komercinius kreditus, jei jau skolų tiekėjai nebeskuba atiduoti, kad įmonė vykdytų savo įsipareigojimus ir prievoles.

Ir netgi galima padaryti visuotinę kreditų tarpusavio užskaitą, kaip tą siūlo ekonomistas dr Raimondas Kuodis. Nors, sutikite, mano konkrečiu atveju to net nereikėtų (nebent verslas uždaromas, todėl suvedami visi galai): prekybos tinklas juk visiškai mokus, atsiskaitys, tikėtina, juk irgi pagal terminą, ir dar užsakymus kartoja reguliariai, ir net apyvartinių lėšų poreikis realiai nėra išaugęs, todėl ir su gamintoju atsiskaityti galima, ir netgi su valstybe, tiesa?

Bet kažkur toks piktybiškas liberalas, pasisakantis už lygią konkurenciją rinkoje, manyje kužda, kad supaprastinus ir standartizavus smulkiesiems tuos bankroto ieškinius tokiems situacija besinaudojantiems ir skolų nenorintiems mokėti stambiesiems verslams, manau, ne tiek daug tos tarpusavio užskaitos dabar išvis ir tereikėtų.

Nors cinikas manyje sako, kad valstybė (valdžia) ir vėl parems stambiuosius, tie prames smulkiuosius su vidutiniokais, ir pastarieji būtent bankrutuos, nes stambieji, suprask, didesnė vertybė ekonomikoje (labai mėgstama skaičiuoti sukurtas darbo vietas), nes dėl to yra labiau matomi, kai turi daugiau darbuotojų, kurie dabar įkaitai, kad mokesčių mokėtojų pinigai būtų ne tik stambių verslų darbuotojams, neva, sumokami, bet ir neleistų, suprask, smulkiems šių tiekėjams bankrutuoti, aha.

Tik va dar vienas niuansas buhalterijos nestudijavusiems: atidėtos mokėjimui skolos yra vis tiek skolos, kurios kaupiasi ir tik didina balanse įsipareigojimų (pasyvų, kretinę, kapitalo – dešinę) pusę. O balanso esmė, kad kairioji turto (aktyvų, debitinių skolų mums, ne mūsų kitiems) pusė turi būti lygi su dešine, tad kai jau tas buhalterinio balanso “kreditas“ jame viršija “debetą“, tai ir būna jau tas finansinis bankrotas balanse.

Nebent į įmonės kasą (debito pusė balanse) įneštum pinigų, pavadinęs juos ne pašalpa, o parama verslui (priminti, kad įmonės savininkas paskirstys šią paramą savo nuožiūra per to balanso eilutes?).

* * *

Iš čia, aišku, kyla ir dar vienas jau socdemiškas pasiūlymas – duoti valstybės paramą už dalį įmonės akcijų.

Šiaip ši operacija vadinasi dalinis (gali būti ir pilnas – nelygu paramos dalis pagal akcinio kapitalo dydį) nacionalizavimas, aišku, tik yra dar ir kiti variantai, kurie Lietuvoje nėra populiarūs arba net nežinomi.

Akcinės bendrovės išleidžia ne tik paprastąsias akcijas, bet yra dar ir privilegijuotos akcijos. Jų privilegija tame, kad jos balso teisės neturi (sic!), tačiau jos turi pirmumo teisę į dividendus (gali būti nustatytos dividendų ribos, bet dividendai nemokami, jei įmonė neturi pelno). Nenuostabu, kad UABų Lietuvoje™ tai nėra praktikuojama, nes įmonės savininkai dažnai dividendus pasiima kita forma, o įtakos įmonės valdyme prarasti nenori.

Ir dar yra įmonės obligacijos – tai ta pati paskola, tik susmulkinta į dalis, kurias lengviau perparduoti kitiems, nei performinti kredito sumą. Obligacijos turi nustatytą palūkanų dydį (taip vadinamą kuponą), ir jos nėra akcijos, bet dividendų (įmonės pelno paskirstymas akcininkams) dalybose apmokamos pirmiausia (jų kuponą apmokėti privalu net neturint pelno), o po jų pelno dalybose jau seka privilegijuotos akcijos, ir tik po jų, kas liko, lieka paprastų akcijų savininkams (gali gauti ir daugiau už privilegijuotas, kai tų dividendų dydis ribotas, o pelnas buvo didesnis).

Jei verslas išties nori finansinės paramos įmonei, nes mato perspektyvas po karantino, tai nebūtina jį taip iškart nacionalizuoti, perleidžiant dalį savo akcijų valstybei, kad įmonę dabar jau valdytų kažkokie paskirti valdininkai (o kaip “valstybė“ sugeba savo valstybines įmones valdyti, tai anekdotas nejuokingas ne tik tarp užkietėjusių liberalų).

Tam tikrai pakaktų įmonės obligacijų (skirtingai nuo fiksuoto kredito, šiomis juk būtų galima prekiauti ir nacionalinėje biržoje, taip didinant paskolos likvidumą ir investicinį patrauklumą!) arba privilegijuotų akcijų, kurios paverčiamos paprastosiomis, kada nėra pelno jų dividendams apmokėti – t.y. įmonė vietoje tiesaus kelio į bankrotą išties būtų nacionalizuojama, dėl ko ją galima efektyviau ir be didesnių finansinių bei socialinių (bedarbystė) nuostolių restruktūrizuoti, ir gal vėl perparduoti (privatizuoti, perleidžiant kitiems, kurie geriau sugeba verslą valdyti – antraip, iš kur rastis bendrai vadybos kokybei Lietuvoje?).

Sutikite, yra ne tik iš esmės reikiami įstatymai (kaip ir galima juos nesunkiai papildyti labai greitu laiku), bet ir verslininkams lieka gerokai daugiau pasirinkimų, yra gerokai daugiau įrankių paremti verslą sunkmečiu, ir dar valstybė už mūsų pinigus gauna didesnes garantijas bei gerokai didesnes galimybes, kad tie paskolinti pinigai grįš į biudžetą, o ne bus, kaip įprastai, nusavinti arba tiesiog iššvaistyti, padidinus biudžeto deficitą, kurį teks dengti iš didesnių mokesčių ir paskolų, neleidžiant ir padidinti kasmet vis pažadamų socialinių programų (pensijų, švietimo, medicinos, krašto gynybos ir t.t.).

Ir šito reikia net ne dabar – to jau reikėjo dar iki bet kurio sunkmečio, kas būtų sumažinę visus šalies ekonominius ir socialinius nuostolius, ir į tokio tipo beprecedenčius karantinus dėl pandemijos leistų įeiti gana sklandžiai bei turint funkcionalų priemonių paketą, o ne breinstorminant idėjų (dieve, kokios idėjos mūsų mažamoksliuose “profesionaluose“), ką daryti, ir dairantis išsižiojusiai, ką daro kitos valstybės (ir nesuprantant priemonių bei jų poveikio – pridarant tik dar daugiau žalos, nei išvis nieko nedarius).

* * *

Daug šalių dabar rems vienu ar kitu aukščiau išvardintu būdu, ar netgi tų priemonių kombinacija vienokiu ar kitokiu dydžiu, skaičiuodamos, kuris metodas leis patirti jų ekonomikoms ir viešiesiems finansams mažiausius nuostolius. Nes jie yra, kaip matote, prie bet kurio būdo, ir nėra nei vieno “teisingo“.

Tik va teisingai dar paklausė toks Doičlando anarchistas: ką tai išspręs ir kuriam laikui?

Kaip ir ankstesnių krizių metu, milijonai mokesčių mokėtojų pinigų bus valstybės vardu iššvaistyti vėjais. Daug verslininkų bankrutuos, ypač mažieji (stambius valdžia paprastai visada gelbsti), nemažai verslininkų netgi praturtės kitų sąskaita (kaip ir praeito sunkmečio metu, prekybos tinklų pelnas išaugo): nes kas krizė vienam yra tik nuostoliai, tas kitam – naujos galimybės ir dar didesnis pelnas.

Prašyti, kad valstybė vienų atimtus pinigus perdalintų kitiems – ta pati daina, kaip ir visada. Manyti, kad valdininko ranka yra išmintingesnė svetimus pinigus perskirstyti geriau, nei tą padaro nematoma rinkos ranka – dar ir kvaila.

Nors kvailystė dabar madoje – liberalizmas (laisva rinka) tapo jau keiksmažodžiu, ir net patys save vadinantys liberalais dažnai sąvokas bei tezes pakeičia pagal einamąją visuomenės nuomonės konjuktūrą, todėl liberalu ar libertaru gali būti tiek ir marksistas, tiek netgi ir jau koks anarchistas.

Mes visi panikoje per tokias epidemijas ar suirutes tampame šiek tiek anarchistais, nes imame klausti: valstybe, tu kas tokia? Aš juk tau tiek savo darbu sukurto produkto mokesčiais atidaviau, kad turėčiau užtikrintumą ateitimi ir saugumą tokių visuotinų nelaimių metu, o tu, pasirodo, nelabai ką padėti gali, kai net pinigų man dalį sugrąžinti pagaili?!

Jei žmogus yra išties suaugęs už save atsakyti, tai jis greičiau paklaus savęs, ne ką iš valstybės gali gauti, o kaip gali padėti kitiems – ir tai pačiai valstybei, su kuria klaidingai (nes mokesčių jis nerenka – primenu pražiopsojusiems ankstesnes dalis) susitapatina.

Ir jei verslininkas išties yra verslininkas, o ne pašalpinis verksmininkas™ arba sukčius ir ant svetimo organo jojantis viarslinykas™ – jis matys galimybes netgi tokioje ekonominėje situacijoje uždirbti, ir suras būdus savo verslą pertvarkyti naujai rinkos realybei, ir perplanuoti įmonės (ir savo verslo bendrai) veiklą į ateitį. Tada jam ne paramos iš valdžios reikia – tada jis perka jo verslui reikalingus gamybinius veiksnius už esamą rinkos kainą: ar tai būtų žemė, ar tai darbas, ar tai kapitalas.

Deja, dauguma žmonių balsuoja už dar daugiau valstybės, kada valstybė tokioje ekonomikoje savo neįgalumu įtakoti ekonomikos dėsnius vardan “bendro gėrio“ (sic!) arba nesugebėjimu garantuoti saugumo piliečiams yra jau de facto žlugusi.

Istorija rodo, kad tai reiškia įsivyraujantį valstybinį kapitalizmą: su tautinės gerovės valstybės pamušalu tai vadinama nacionalsocializmu; su privačia nuosavybe – fašizmu; be privačios nuosavybės (su bendruomenine) – komunizmu. Formaliai būtina, neva, tik vienpartinė sistema tuomet prie esamos nomenklatūrinės demokratijos ir vyraujančio nepotizmo, deja, tai tėra tik semantika, kuri esmės nekeičia, gal tik pridėdama dalelytę neo-.

Matrix got you, Neo ©

Juk jūs jau norite dar daugiau valstybės jau dabar, prie šitos pašalpine tapusios ekonomikos, tiesa?

* * *

Valstybė neremia, tai bent jums ačiū už pašalpą mano tinklaraščiui čia.