Revoliucijos – revoliucijomis, bet Advento laikotarpiu gal vis tik grįžkime prie ramesnių temų?

Ir šįkart tebūnie apie tai, kokios yra vyriausybės trys esminės funkcijos.

Aš nenagrinėsiu, atkreipkite dėmesį, kokios yra bendrai valstybės (primenu, tai visuma politinių, ekonominių ir socialinių sistemų) funkcijos, kurių vieni taip jums ant pirštų priskaičiuos gal 6 (gūglinkite savo džiaugsmui ir laimei!), t.y. skaičiuos, kiek ant rankos pirštų ir dar vieną vietoje piršto, kas yra iš esmės kurio nors punkto tas pats, kas ir yra ne pirštas vietoje piršto, o kiti ir visus10 per abi rankas, jei išvis ne kokį tuziną, pridėję tokius blėnis kaip “tvarumas“ (“žalias kursas“ link 14.4098° S ir 71.2990° W) ar rasistinėmis įteisintomis segregacijomis pasireiškianti menama “įtrauktis“ (angl. diversity).

Taip, vyriausybės vykdo, nes tam jos ir yra vykdomoji valdžia, valstybei pagal egzistuojančią santvarką priskiriamas funkcijas, kaip antai čia nenagrinėtiną karinę, kuri gali būti:

  • tiek nacionalinis interesas, išreikštas šalies gynyba, ir piliečių įtrauktis (sic!) joje bus tuo didesnė, kuo jų valstybė yra artimesnė šaliai ir tautai, o ne tik elito, ir ne vien nacionalinio, interesus atstovaujanti valdžia, kuri atskaitinga melagingai vadinamiems “tarptautiniams įsipareigojimams“ ir veikia kaip represinis aparatas bei išsunkiančios institucijos prieš čiabuvius (pvz., tautiečius – išvyti, imigrantus – paremti; ir pan.);
  • tiek ir imperinė užsienio politika, kuomet, perfrazuojant būsimame Kaliningrade gyvenusį prūsokų generolą Karlą iš KlauzevičiŲ, karas yra diplomatijos tąsa karinėmis priemonėmis, kuomet gerbiamas užsienio partneris nenori su mumis adekvačiai kalbėtis, ypač kai stambesni gatviniai nagli bachūrai tam paskatinančiai baksnoja nu davaj-davaj, ir todėl per drąsiai tarsi “atšalėlis“ savo linksmakočiu bando panosėje pamosuoti, idant pats į savo tą nosį gautų prisiprašytą spyrį kareivišku batu, o po to kaip būsimas lašinių paltis isteriškai žviegtų, kad jį, vargšiuką, čia neišprovokuotai muša ana va tas gauruotas kaimynas.

Man, kaip menamam “anarchistui“ politikoje ir su “marksistu“ painiojamam liberalui ekonomikoje, tai rūpi labiau ne tas padraikų antstatas su visomis jų savanaudėmis politikomis ir garbingais patapsiančiais po šimtmečio konjuktūrinių istorikų aprašytinais žygiais, o pati bazė.

Kitaip tariant, toji šalies ekonomika plačiąja prasme, kurioje santykiauja trys ekonominiai agentai.

* * *

Primenu, tais agentais ekonomikoje yra ne tik šioji klaidingai vadinama valstybė, bet ir bendrinis verslas bei sąlyginiai namų ūkiai, dažnai to verslo merkantilišku požiūriu esantys tik arba pajamas nešančiais vartotojais, arba tas pajamas sąnaudomis mažinanti darbo jėga, todėl besiprašanti utilizavimo, pajamų srautus perkėlus iščiulpimu per biudžetus ir fondus iš kvailių valstybės ir ją valdančių kvaišų bei tuštučių vyriausybės (ir taip, pastebėsiu, yra ne vien Lietuvoje – nesame kažkuo itin išsiskirtiniai, nors ir rungiamės su kolegomis savo glušystėmis).

Tad aš galėčiau sakyti, kad tos trys mano čia žemiau išskiriamos funkcijos yra visos apie tą patį, tačiau realybė rodo, kad jos tik teorijoje yra viena kitą papildančios ar viena iš kitos išplaukiančios, o va prileisk kvaišas prie valdžios, tai ne tik “pokyčiai po pokyčių“ bus kaip visuotinė destrukcija (ir anaiptol ne kūrybinė, kaip apie tokią pasisakęs austrijokas Joškė Aloyzičius Šumpetrikas), bet ir tos esminės funkcijos pabirs sau, taip viena kitą griaunančiu būdu.

Kodėl aš apie tai čia kalbu?

Kad bendram išsilavinimui ne šiaip žinotumėte ir mulkinami daugiau politikų bei propagandistų nesileistumėte – ir ne, su tuo nieko irgi vis tiek nepadarysite, nes šioje šalyje yra “liberali demokratija“, todėl jums bus leista leistinu būdu išmesti savo balsą į urną, kai jau bus leista ir už kuriuos leista, renkantis tik iš A sąrašo A kandidatus, kurie vienodai dėstys savo šaikų, menamai vadinamų “partijomis“, bendrą valstybės programą: jūsų pinigus pavogsime teisingiau! ©

O kalbu išties čia vien tai maniškei piktdžiugai – kad tik man vienam taip nykioje vienatvėje nuo “sėkmingos sėkmės“ apsėstųjų tame (a)socializacijos užribyje su paskutinio viskio taure nebereikėtų patirti tų moralinių kančių, graužiančių sąžinę tarsi kirvarpos tūlą nacionalistą ir kvailą patriotą, kad brangioje kainomis tėvynėje visa šita stebima šikna dar nepilnai apibrėžia tą vyksmą, kuris prašosi daugiau nei proktologo įdėmaus žvilgsnio į tą slėpiningąjį menamam vidiniam grožiui priskirtą peristaltikos pasaulį, finale pagaminančiam iš bet kokio įmantraus ten patenkančio patiekalo tik tą patį galutinį išeigoje produktą.

* * *

Bene pagrindine ir kone dažnai vienintele neoliberalizmu, atsiprašant už kai kurių priimamą kaip keiksmažodį, persmelktuose ekonomikos “vadovėliuose“ (nes tai seniai nebe mokslui skirta knyga, o propagandinių klišių kratinys, skirtas indoktrinuoti studentus pagal globalistinę sociopatinio finansų kapitalizmo ideologiją) funkcija makroekonomikoje, priskiriama vyriausybėms, yra ekonominė, kuri įvardinama kaip visuminio vartojimo skatinimas.

Juk kuo daugiau apyvartų rinkoje – tuo daugiau pajamų verslui, prekių vartotojams ir mokesčių įplaukų valstybei, ir pan.!

Nors tai, švelniai tariant, ne pilnas teiginys.

Kurį, deja, ir ždanofkės ekonomistė, dukart ekselencija iš partškolos čia mums ant galvos pasitulpinusi, nelabai suvokusi, kai per praeitą krizę vyriausybės vadovui Andriui Kubiliui trepsėjusi savo hapkido kojytėmis ir reikalavusi… stabdyti tą visuminį vartojimą (sic!) prie užklupusios dėl kreditavimo deficito visuminio vartojimo krizės (t.y., tam vartojimui ženkliai smukus, kurio ir finansinės institucijos daugiau neišgalėjo pūsti kreditais).

Džiugu, kad tą ano dukart premjero “ekonomikos“ vadovėlį apie tai, kaip pribaiginėti komoje esančią ekonomiką kuvalda per maumenėlį, pažadėjęs parašyti tuometinis Gedimino 11 pasėdėtojas pats toje ekonomikoje supranta tiek pat, kiek ir jį patvirtinusi krizės gilinimui tuometinė patrepsiukė iš Daukanto aikštės gubernatūros tarp alma mater alaus mėgėjų ir Totorių gatvės uniformuotų štabistų, todėl mes taip ir nesulaukėme jų kvailybės įforminimo nebent bukinistams ir psichiatrams vertingoje makulatūroje kietais viršeliais.

Mažiau džiugu, kad to anuometinė finmin ir šios protege dėl to tapusi dabar kalbančia kojine™ minėtame pastate poliarizuotais stiklais už dr. Vinco Kudirkos stovylos buvusioje sovietinio generolo Černiachovskio aikštėje, dabar geba labiau tik kareivį Šveiką cituoti, nei kažką pagal pareigas priderančio apie ekonomiką, kurią, dar mažesniam džiugesiui, dabar kuruoja iš rūsio tarp buvusio Gestapo ir Trečio Reicho karinės komendantūros tik plastmasinių garbanų lėle ant vestuvinio merso kapoto tinkanti tiktokinanti visokių inovacijų kosTmonautė su niekiniu politinės astrologės diplomu iš užsakomosios lopatologijos instituto.

Nes šiaip tas paminėtinas makroekonomikoje visuminio vartojimo skatinimas, be abejo, toje šalies vidaus rinkoje dar nebūtinai yra savaiminis gėris.

Juk galima tiesiog užmušti visą vietos verslą bei šalies pramonę, kaip ir nuskurdinti tuomet pačius namų ūkius, valstybės mastu šalies ekonomikoje taip suteikiant preferencijas importui, ir ne tik pačių įvežamų prekių, bet ir darbo jėgos (tuo numušimu iki vergiškų atlygių juk džiaugsis tik eksportui dirbantys visokie merkantilikai) bei, aišku, ir finansinio kapitalo (komerciniai bankai, investiciniai fondai, finansinio draudimo institucijos ir t.p.).

Sakote, kad po tokio šios šalies akivaizdaus vaizdelio, atsiprašant už tautologiją, jau ir jūsų ranka dabar tiesiasi link tos degtose ąžuolinėse statinaitėse ne vienus metukus užsistovėjusios sijonuotų kalniečių, dainingų keltų mušeikų ar net užubalės kolonistų palikuonių samanės taurelės gal vietoje tautinės karčiosios ar slaviškosios tyros tarsi nusitašiusių natašų ašara skaidriosios degtinytės?

Na, tai – į sveikatytę!

O mes einame prie kitos funkcijos, kurią vietinė abiejų lyčių kvaišų vyriausybė iki šitos ar anos šimonyčių ne prasčiau, atsiprašant už būro leksiką, sušikusi.

* * *

Be abejo, aš kalbu ne šiaip fiskalinę (ar be mandrų sąvokų – tiesiog mokestinę) politiką, bet bendrai apie finansinę vyriausybės funkciją.

Ir tai ne tik apie tai, kaip suvesime nuolat augantį biudžeto deficitą naujais įvedamais mokesčiais (melagėlės taip dabar jau įkruš jums ir visuotinį jūsų nekilnojamo turtelio mokestuką, taip galutiniai sudirbdamos šią kitame kontekste neblogą idėją tiek, kad jos taisymas bus tiesiog eilinė korupcinė lobistų schema prie ateinančių kadencijų), arba senų mokesčių keliamais tarifais (ir ne vien užsitęsusiu “laikinu“ PVM padidėjimu ar “natūraliai padidinamu“ PSD, ir pan.).

Šiai funkcijai juk užtektų ir į jos nekompetencijos lygį įstumtos buhalterės, kuria toji, nepaisant gautos pravardės, net gyvenime nėra dirbusi, kaip ir jos girta pavairuoti mėgusios bendrapavardės iš iždo subalansuotojų net tos broliukas savo firmelėje į buhalteres neprileidęs, o ir bankinis kasininkas nuo valstybės finansų auditavimo persodintas pagal savo pataikūniškumą į sveikatos sistemos nubalansavimą link dirbtinės komos, nes populiacija dar nepakankamais tempais šioje šalyje nyksta, tai jau sekantis tikėtinas žingsnis bus įteisinta čia eutanazija.

Esmė tame, kad valstybė bendrai juk turi fantikų leidybos ekonomikoje monopolį – taip, formaliai ne vyriausybė, o šalies centrinis bankas yra tas jų spausdintuvas iš oro, tad ir ne pats vyriausybei pavaldus iždas, kuriame dėl nuolatinio piniginių ženklų trūkumo kasoje finansų ministrė atsibrazdina su prekybcentrio maišiuku nuo paties ryto, ir prie to bankelio durų užsiima eilę dar prieš pensininkus, kuriems irgi po to paskolinius pinigėlius padalina, besidievagodama geraširdžiams (sic!) bankininkams, kad tikrai tikrai tas skolas jiems sugrąžins, net jei reiks vėl iš jų mūsų vardu pasiskolinti tų skolų palūkanų padengimui, ir bankininkai, nupiešę tuos trūkstamus milijonus iš oro, ja patiki visiškai kaip padoria moterimi, o ne kažkokia barakuda, net neprašydami mums į biudžetą jos pričiulpti ar kažkaip negeisdami ją įvairiose pozose natūra atsikamasutrinti (bet už tai toji iždo tvarkytoja po to kerštingai atkamasutrina mus per visus galus ir mokesčius, tai dar čia klausimas, kas čia kam realiai čiulpia).

Aš nesileisiu dabar į analizę (ša, husarai, temą su sueitimis, iš užpakalio ar per, jau palikome už banko durų, o kas nutinka tame šalies finansų rinkų kazino – ir lieka už tų durų!), kuo išties taip skiriasi nuo šiuolaikinės realios pinigų teorijos (kurią Lagavulin praeitų rinkimų lažybose laimėjęs Šaras iš kontoros priešais Londės Dirty Dicks pub pavadinęs #MMT “taro kortomis“, o buvęs “dešros komuniagų“ užsienio reikalų profesorius “su lapine kepure“ Paška – jo asmeniniu didžiu atradimu makroekonomikos pažinime po marksizmo-leninizmo gairių politekonomikoje) tas supaprastintas iki primityvo “tikintiems mokslu“ glušiams paaiškinti naratyvas, atsiprašant už kalambūrą, kaip valstybė, suprask, pirma susirenka mokesčius, o jau po to dalina savo transferines išmokas (pensijas ir socialinę paramą) bei perka rinkoje paslaugas arba jas teikia (apmoka gaisrininkus su mokytojais bei medikais, kaip ir visą likusį savo represinį ar biurokratinį valstybės aparatą).

Iš kur paima tie mokesčių mokėtojai, kad susimokėtų tai klaidingai vadinamai valstybei tuos savo mokesčius, tai klausimas čia nekeliamas.

Bet va kyla miglotas įtarimas, kad gal jiems komerciniai bankai duoda?

Kurie, savo ruožtu, pasiskolina iš centrinio banko, o jau tas, kad iš oro nenupieštų reikiamų kaip kraujas ekonomikoje tarpusavio atsiskaitymo piniginių ženklų, tai tikrai ne iš lempos milijonus taško, nes… jo to gi taip paprašo vyriausybė, mainais duodanti įsipareigojimų lakštus, pažodžiui taip ir vadinamus obligacijomis!

Tada taip va ir gaunasi, kad biudžeto deficitas finansuoja tą šalies ekonomiką!

Taip, jūs dabar teisingai supratote – šalies, kurioje pinigai yra monopolizuoti valstybės, ekonomikos dydis tiesiogiai priklauso nuo tos valstybės biudžeto deficito.

Ir todėl kiekinės pinigų teorijos QMT pakalikai dar nuo Mykolo Koperniko laikų baisisi, kad toks nesureguliuojamas iždo deficitas išties juk pribaigs valstybę, ir todėl jiems – šiukštu švaistyti mūsų visų pinigus (tegul juos geriau pasivagia oligarchai per jiems pavaldžius činovnykus, bet – nei cento dykai runkeliams bei pašalpinėms lervoms!)!

O va šiuolaikinės pinigų teorijos MMT sektantai mielai pasitaškytų visais jiems prieinamais ir įmanomais fantikais per tokį “atbulinčių liberalizmą“, kur pašalpinės ekonomikos vertelgos turėtų eiti ir užsidirbti tuos pinigus iš taip vadinamų namų ūkių, visaip kaip rangydamiesi tarsi striptizininkės aplink nupoliruotą valstybės šerdies strypą, siūlydami toje perteklinėmis lėšomis disponuojančių vartotojų rinkoje savo konkurencines prekes bei paslaugas ir dar visaip kaip bandydami privilioti išpaikytą socialinio užtikrintumo vietinę darbo jėgą tų jų gėrybių kūrimui.

Turbūt, nereikia dabar aiškinti, kas ir kodėl jums visada sakys, kuo viena teorija nuo kitos praktikoje yra pranašesnė – kaip ir visi politikai, taip viena ir kita pusė siekia iš kitų tuos pinigus pasivogti sau teisingiau.

Ir vyriausybės funkcija čia yra ne tik šiaip subalansuoti šalies iždą, bet ir subalansuoti šiuos esminius prieštaravimus, kuomet valstybė išties ženkliai nulemia ir vartojimo dydį per savo paslaugas, ir reikiamas investicijas į visuotinėmis gėrybėmis tarnausiančią šalies infrastruktūrą (kurią vertelgos, susimokę su politikais valdžioje, visada sieks iš mūsų pasisavinti, kreivalūpiškai tą motyvuodami nesamu būtinumu padengti per didelį biudžeto deficitą, taip pasisavindami mūsų bendrą turtą, o mus paversdami jiems pajamas nešančiais baudžiauninkais).

Ir taip per mažai vyriausybės tiesiogiai, ar per kitas institucijas (pvz., bankus), išskirtų pinigų ekonomikoje reikštų tik stagnaciją (netgi “ekonomiškai nenaudingais subjektais“ minėto aukščiau šykštaus kuvaldinio premjero išvadinti pensininkai, žinote, yra vartotojais rinkoje!), o per daug tokių pinigų – infliaciją (kuri gali būti ne tik monetarinė, sukelta centrinio banko vykdomos pinigų emisinės politikos, bet, kaip suprantate, ir fiskalinė dėka “švaistūniškos“ vyriausybės politikos arba išvagiamų iš realios ekonomikos pinigų, kurie nueina FIRE sektoriui).

Aišku, pasakysite dabar jau iš liūdesio besipildami antrą stiklą tauraus gėrimo, kad mūsų vyriausybė turi nepralakamą talentą sujungti du viename – infliaciją su stagnacija, pagimdydama tik stagfliaciją.

Tai – makt jums ant antros kojos, o mes pažiūrėkime į trečią vyriausybės funkciją.

* * *

Trečioji funkcija yra socialinė, ir šioji ypač prie sociopatinės socialinių reikalų ministrės yra visiškai nesuprantama.

Juolab, kad tai ne tik šios ministerijos rūpestis.

Socialinis stabilumas bei vardan to mažinimas socialinių skirtumų, kurie ir veda į visuomenės ir politinės santvarkos nestabilumą (o iš čia – ir į visokius maištus, sukilimus bei revoliucijas), yra bendra vyriausybių funkcijas ir viena esminių jų strateginių užduočių.

Piliečiai sau valdžią renkasi ne tam, kad kažkokie perėjūnai ten spręstų savo ir savo artimųjų gerovės reikalus, tarsi ta “populiacija“, kuriai kilniaširdiškai valdžia suteikė teisę prabalsuoti, bendrai šiam “elitui“ yra reikalingi tik kaip koks nacionalinių aktyvų ir iždo grobstytojų valdžioje procentinį perskirstymą tarp skirtingų vienos šaikos frakcijų lyg kauliukas ruletėje nulemiantis atsitiktinis veiksnys, o tarpuose tarp lošimų šie tebūna tik mokesčių mokėtojais, kurie tam iždui duoklę moka – nes demokratijose ir renkasi tą valdžią sau, kas sunkiai suprantama mirusiose respublikose™.

Kitaip tariant, kad esama valstybės santvarka ir jos valdžios politika, kurią todėl ir atstovauja ideologijomis (arba kitaip – sisteminiais būdais, kaip viena ar kita visuma priemonių turėtų būti įgyvendinama dėl vienokių ar kitokių bendravalstybinių tikslų) besiskiriančios partijos, taip užtikrintų piliečių interesus, kurie, žinote, ne tik šioje godžioje, šykščioje ir pavydžioje tautoje yra grynai merkantiliniai – t.y., o kas mums iš to asmeniškai mūsų turtėjimo labui, ką jūs čia siūlote padaryti?

Ir jei tik turi galimybių ar mato geresnes perspektyvas svetur – tie piliečiai nusprendžia nebebūti piliečiais pilna to žodžio prasme ir labai “demokratiškai“ balsuoja kojomis iš tos šalies išvykdami, kurioje nebėra jiems ar jų vaikams ateities ekonomine prasme.

Aišku, visada užtenka įvairių propagandonų nukoučintų paikų beždžionėlių, kurios ploja katučių ir straksi džiugiai ratuku aplink iš jų atimtų proverbinių jau pūti pradedančių bananų krūvą, ant kurios viršuje tupi kokiu milijonieriumi, oligarchu, magnatu, turčiu ar buože vadinamas raudonšiknis babuinas, tarsi savo tą pasturgalį demonstruojantis visiems tokią savo “sėkmingą sėkmę“, kurios kiti gali tik pavydėti.

Sakote, gamtoje toks “sėkmingasis“ tiesiog nuo likusių sėkmingai gaus į marmūzę, ir tuo visas jo išsidirbinėjimas sėkmingai užsibaigs?

Tai gal esate koks marksistas?!

Žmonės, kaip homo sapiens, juk yra (tikrai yra?) gerokai protingesni, todėl yra sapiens, nors ir elgtųsi kaip homo, bet ne žmogaus, o ta kita prasme, kur vienas kitą savanaudiškai atkruša.

Ko gero, tik toks sociopatinis yra dabartinis “liberalizmo“ suvokimas, kuris šioje šalyje taip privedė jau prie kone 11 kartų (mums už alaus bizalą ir proškas stojant į tą ES bauginta, kad, priartėjus jei ne prie 8, tai prie 10 kartų dydžio – tikrai visuomenė destabilizuosis, ir va todėl, aha, socialinių neramumų jokia ES neprileis, todėl gyvensime geriau nei kokioje Švedijoje!) esamo ir nenustojamai augančio pajamų skirtumo tarp 20% didžiausias pajamas gaunančių ir 20% mažiausias pajamas gaunančių, kur ir skurdo bei skurdo rizikos lygis seniai šitą statistinę imtį viršijęs.

Ir toji socialinė atskirtis toliau sparčiai didėja, nebepalikdama jokių ekonominių galimybių šios tautos ateičiai, ką juk ir akivaizdžiai rodo visi mūsų demografiniai rodikliai, taip “sėkmingai“ vos per 30 metų sugrįžus atgal pagal gyventojų skaičių į tuos gūdaus okupacinio sovietmečio dar prie post-stalinistų metus, nuo kurių mūsų čia, kaip bebūtų keista net prie vokiečių bendrapiliečius žydus išžudžius, o po vokiečių bendrapiliečius lenkus išsitrėmus, taip vis tik šalyje sparčiai gausėjo, o ir baby boom mūsų šalyje išpuolė išvis prie Lionios laikų, kažkodėl vadinamų “stagnaciniu“ laikmečiu (aha, liandzberginė lietuvėlė™ sugedo – neškite kitą!).

Taip va ir apsimetinėja krikščionimis demokratais besivadinantys, kurių politika nei krikščioniška, nei demokratiška, o tik persmelkta totalia neapykanta savo tautai, kuriai tarsi su neslepiamu įsiūčiu kerštaujama.

Kaip ir tokiais labai sėkmingai apsimetinėjo šių pamaininiai socialiai demokratiškais melagingai besivadinę rėmėjai tik stambaus išsunkiančio darbo jėgą vietinio kapitalo, ciniškai išvogto jų bendrapartiečių funkcionierių po SSRS žlugimo per prichvatizaciją, kur jų politikoje, imituotoje palydovais ir palydovėmis (sic!) visokių darbiečių, tvarkiečių ar valstiečių, iš esmės niekada nieko socialaus ar demokratiško taip pat nebuvo.

Godi, šykšti ir pavydi tauta niekada negalės išsirinkti kitokių savo atstovų, kurie nebūtų tokie patys, kaip jų rinkėjai.

Dzinkt! – trečias stiklas tauraus gėrimo į nelabai taurią fizionomiją atspindinčio veidrodžio stiklą.

* * *

Sakote, primaukę dabar visokių svaiginančių gėrimų, o tai ką toliau daryti?

O ką jūs norite daryti?

Visokie revoliucines čia permainas galintys atnešti ir dėl valdžios radikaliai kovojantys politiniai nacional-socialistiniai “tautinės gerovės valstybės“ (kas nesutrukdys valdžioje esanties labai nesunkiai čia įsivesti fašizmo, kaip matėme tą iš ausvaisinių pišpasių ir karantininių komendantūrų keliuose) ar, neduoktudie, žegnojasi tūlas lietuvYs, komunistiniai judėjimai yra tiesiog uždrausti.

Ir todėl jokie esminiai esamos valstybės sandaros pokyčiai šioje šalyje ne tik neįmanomi, bet netgi ir pačių žmonių čia nepageidautini, kuomet vietos proletarai su savo pūkuotukinėmis profsąjungomis net padoraus streiko surengti neišgali, jau nekalbant apie visokius protestuotojus, kurie bučiuoja ponams merijoje rankutes, kad tik jiems susimildami leistų paprotestuoti kur toliau prie bažnyčios šventoriuje ar per upę parkelyje tarp erkių, o ne valdžios erkėms po jų langais.

Ir todėl, jei iš čia neišmausite kitur, nors ir kitur jums vietos jau nebėra, tai jūs ir jūsų vaikai (nes abejoju, kad skaito elitukas ar jų mažorikai) šioje šalyje gyvens vis prasčiau, o geriau gyvens tik gyvenantys jūsų sąskaita visokie ponai, nes rentų ir turto perskirstymas vyksta tik iš apačios į viršų!

Tuščiai postringauti apie šios klaidingai vadinamos valstybės savaiminį pagerėjimą ar sąmoningą pagerinimą yra mažiau prasmingas užsiėmimas, nei degustuoti tauriuosius gėrimus, atrandant juose ten nesamų produktų natas, kurios tėra tik alkoholio paveiktų ir gyvenimo patirčių nulemtų tą interpretuojančių smegenų neuroninių jungčių žaismas.

Ir tame yra dar viena svarbi pamoka be aukščiau išvardintų vyriausybės trijų esminių funkcijų.

* * *

PAPILDOMAI ir tradiciškai jau – praeito antradienio Šiaulių radijo stoties RS2 Laimonto Diniaus vedama laida Sinkopės, ir dar su jo atliekama muzika:

Ir didelis ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas buvo publikuotas 2022-12-03, o taip pat dar dėkoju atskirai pabalsuojantiems savo pinigais per PayPal!