Kaip minėjau praeitame įraše, aš jau matau, kad pati populiariausia tezė, tampanti iš naratyvo jau ir nacionalinės vienybės šūkiu (kitaip tariant – reikalavimu vykdymui!), dabar yra ši:

  • kadangi ekonomika sustojo (arba: buvo valdžios dirbtinai sustabdyta – kaltininką reikalaujamam kredito apmokėjimu įvardiname taip, kad neišsisuktų nuo pareigos!), tai būtina paremti verslą, nes… (nes – ką?) nes būtina visiems mums sugrįžti į vakar išsaugoti ekonomiką!

Trumpam darom pauzę, kaip sako alko-psichiatras su ministerio portfeliu ir šaulio berete, ir darkart perskaitome tezę bei argumentą…

…kurie visiškai atitinka brandaus socializmo laikus menantį brežnevizmo epochos lozungą: ekonomika turi būti ekonomiška!

Arba kitaip: verslas dabar turi būti pašalpinis (remtinas), kad tas verslas būtų ekonomiškai (sic!) mums (?) naudingas, aha.

Aš tai tuomet visada tokių entuziastų paklausiu: o kai sakai “verslas“, tai ką turi omeny – darbdavius/verslininkus ar jų darbuotojus, o gal – tos įmonės klientus?

Ne, nu, sako, verslą, kaip tu nesupranti, verslą, tipo, nu. Bet šiaip gal ir žmones, nes jiems valgyti reikia. Bet vis tiek verslą, nes žmonėms juk valgyti reikia. Nes verslas. Nu tai, žodžiu, žmones, bet tuos, kur verslą. Nu supranti?!

Ne, nesuprantu. O jūs patys suprantate, apie ką kalbate?

Nes išties, tai turėtumėte tinkamai užduoti klausimą: kas tas verslas (kam konkrečiai?), kuriam duos (kieno?) pinigus (ir kiek?).

* * *

Makroekonomikoje yra tokia sąvoka – ekonominiai agentai (sąvokas pajuodinsiu).

Ji dabar nėra itin dažna kasdieninėje kalboje, nes paprastai mes arba įvardiname sprendimus ekonomikoje bendrai ir rinkoje konkrečiai įtakojančius ir priimančius subjektus ir objektus, arba tiesiog tas tris ekonomiką sudarančias sferas pavadiname tiesiogiai, nesuteikdami tokio bendro jiems pavadinimo, o sakydami, kad jie visi trys ir yra “ekonomika“:

  • valstybė (valdžia su visu viešuoju sektoriumi);
  • verslas (visas privatus; bet valstybinės įmonės vis tik turėtų būti priskiriamos prie valstybės pagal pavaldumą ir tą faktą, kad jos rinkoje gali vykdyti ekonominę valstybės politiką, pateikdamos rinkai produktus ne dėl pelno, bet dėl kokios visuomeninės “misijos“: pvz., dotuojamas keleivių pervežimas; strateginiai objektai; kainos rinkoje dempingas ir pan.);
  • namų ūkiai (viengungis nuomojame būste yra irgi toks pats namų ūkis, kaip ir vyras, kurio algą žmona atima paskirstymui šeimos labui – tiesiog ekonomikoje tokį vienetą skaičiuoti paprasčiau, nei konkrečias galvas, žiūrint, kuris ten kokius šeimoje sprendimus finansiškai priiminėja dėl išlaidų).

Šie trys ekonomikos stulpai tarpusavyje vykdo piniginius ir produktų (t.y. prekių bei paslaugų) mainus:

  • namų ūkiai gauna darbo pajamas ir uždarbį (samdomi – algą; kūrybiniai – honorarą, ir pan.), moka mokesčius valstybei (GPM, Sodra ir pan.), perka iš to gauto uždarbio rinkoje verslo parduodamas prekes ir paslaugas arba už sumokėtus mokesčius gauna “nemokamas“ valstybės viešąsias paslaugas (pvz. medicinos ar švietimo);
  • verslas gi parduoda prekes ir paslaugas namų ūkiams (vartotojams, savo klientams) arba valstybei (viešieji pirkimai), moka mokesčius valstybei (už darbuotojus, draudimo, apyvartos, įskaitant PVM ir pan.);
  • valstybė gi renka mokesčius, kuriuos perskirsto tiekti viešąsias paslaugas (visas viešasis sektorius) arba išmokėti kaip transferinius mokėjimus (socialinė visa išmokų sistema: pensijos, nedarbo ir pan. draudimai, pašalpos ir pan.) – verslas ir namų ūkiai naudojasi bendrai nacionaliniu saugumu, šalies infrastruktūra, teisine aplinka (įskaitant sutarčių laikymosi užtikrinimą verslo subjektams – tam yra komercinė teisė ir civiliniai kodeksai), ir t.p.

Aš kol kas nieko naujo ar nesuprantamo nepasakiau, tiesa?

Tai tuomet atsakykime, o kas tas dabar naratyvo fantominiais subjektais paversti verslas ir kas ta valstybė ekonomikoje, nes tikiuosi, kad bent jau sutarsime, kad namų ūkis yra ne apie būstą ar namų augintinius, bet apie žmones.

* * *

Kai man papūgos kvarksi “vals-tyyyyy-bė! vals-tyyyy-bė!“, tai toks kipšas anarchistas manyje pabunda ir klausia: o tai kas ta valstybė? Galite man pavardinti pavardėmis konkrečiai?

Ne, brangusis, jei taip naiviai dievagojiesi, bet tu tai tikrai pats nesi jokia valstybė.

Valstybė renka mokesčius (žr. aukščiau).

Bet jei tu pats pabandysi šį valstybės monopolį privatizuoti kokia nors dalimi ir pradėti sau rinkti mokesčius, tai valstybė tokios konkurencijos apraiškos netoleruos, įvardins tave reketininku ir uždarys į cypę be didesnių ceremonijų.

Ir tavo pasirinkti konkretūs “mokesčių mokėtojai“ visiškai su šia tavo valstybingumo ar suvereniteto apraiška, siūlyta jiems kaip “stogas“, tikrai nesutiks, pasirinkdami kažkodėl valstybę. Ir aš nenuklysiu dabar į Linksmųjų Devyniasdešimtųjų peripetijas, nes ten įdomi tema, bet ne šįkart.

* * *

Beje, valstybė ir savo pinigų neturi.

Darkart ypatingai glušiems: valstybė savo pinigų neturi!

Valstybė disponuoja tik mokesčių mokėtojų pinigais.

Darkart neprigirdintiems pakartoju: ne valstybės – o mokesčių mokėtojų!

Ir jei tų pinigų valstybės ižde pritrūksta (biudžetas yra deficitinis), nes tie mokesčių mokėtojai kažkaip užsinori (taigi dosnūs pažadais politikai jiems už tą teisę būti išrinktiems svetimų pinigų padalinti prižadėjo!) atgauti paslaugomis iš valstybės daugiau, nei mokesčių iš jų yra surenkama, tai valstybė pinigus tuomet skolinasi: tiek iš centrinio banko (iš esmės, tai dažniausiai tiesiog paleidžia pinigų spausdinimo mašiną), tiek iš finansų rinkos (skolinasi išleisdama valstybinius skolos popierius – obligacijas); arba pakeldama visiems dar labiau mokesčius deficitui padengti.

Kai valstybė “gamina“ rinkoje pinigus, tokią politiką vadiname monetarine, o kai “melžia“ rinką nuo pinigų, tai tokią politiką vadiname fiskaline (net kai melžia mažiau, o išmelžtus vis tiek išdalina “socialinio solidarumo“ labui).

Netgi tas pasakymas, kad mes visi esame valstybė, tėra tik gražus šūkis, skirtas vienyti piliečius po bendra nacionaline idėja, užmotyvuojant juos patriotiniams veiksmams bei pasiaukojimui ką nors atlikti dykai vardan tos.

Ir visas pasiaukojimas bei idealizmas irgi yra gražu (aš pats prie šitų durnelių, nors ir negaliu to įrodyti ordinais), bet jau praeitame įraše sutarėme, kad ekonomikoje čia mes nevartosime subjektyvių jausminių sąvokų, kas yra gražu, gera ar teisinga, idant neiškreiptume esmės – na, kaip fizikoje, kur gravitacijos veikiami krenta obuoliai, nepriklausomai nuo to, kam ant galvos, ar bumsi šiaip dėl grožio ir derliaus.

Taip, valstybė irgi yra žmonės, tačiau mums svarbūs šioje sąvokoje tik tie, kurie priima vienokius ar kitokius sprendimus tą ekonomiką įtakojančius sprendimus – tik tie žmonės atstovauja savimi fiziškai valstybę kaip ekonominį agentą: ne tik valdžiažmogiai, bet dar ir viešasis sektorius, nes mokytojas valstybės vardu gali iš tavęs padaryti pilietį, o gydytojas atkurti tavo sveikatą vardan tolimesnio darbo valstybėje, ir pan. – kai, jei taip suabsoliutinant ir supaprastinant, privatus sektorius gali apmokyti ar gydyti už pinigus anaiptol ne dėl “valstybininko“ požiūrio, tiesa?

Ir mes jau nebesame jokia absoliutinė monarchija, kur karalius gali sakyti, kad valstybė yra jis, ir va jis vienvaldiškai spręstų, kam leisti gyventi ekonomikoje, o ką nustekenti ar pražudyti, todėl žinome to žmogaus vardą konkrečiai. Demokratijoje mes vienaip ar kitaip savo valdytojus pakeičiame kitais, net jei pirmieji geresni už naujuosius, bet vis tiek kadencijas esame linkę riboti, tuo pačiu ribodami ir galią “suprivatizuoti“ valstybę po viena konkrečia pavarde (bet juk net ir Huilostanas savo valdžios vertikalėje nėra tik vienas Huilo).

* * *

Tad valstybė per se – tai yra institucijų (kuriose dirba žmonės) ir tam tikrų sisteminių politikos bei ekonomikos institutų (parlamentas, vyriausybė, teismai, teisėsauga bei jėgos struktūros, įskaitant mokesčių surinkimą, ir t.t.) visuma, kuriai jos piliečiai suteikia tam tikras funkcijas (ne visose netgi demokratinėse valstybėse yra visuotinė nemokama medicinos apsauga arba privalomas vidurinis išsilavinimas, tarkime).

Paprastai žmonės valstybėje (kaip šalyje su valdymo sistema) ir iš valstybės (kaip institutų visumos) nori sau veiklos laisvės ir lygių teisių – tad valstybės funkcija yra užtikrinti visų joje gyvenančių asmenų saugumą, kuris leistų patenkinti ekonomikoje patiems žmonėms jų būtinus fiziologinius poreikius (valgio, būsto) ar visuomeninius aukštesnius poreikius (bendravimo dvasiškai, lytiškai ar socializuojantis; šeimos sukūrimo ir religijos bei įsitikinimų laisvės; savęs realizavimo – ir t.p. pagal Maslow poreikių piramidę): valstybei tiek rinkoje būti visiems arbitru, tiek ekonomikoje padėti socialiai pažeidžiamoms grupėms ar asmenims – tai, kas leistų užtikrinti civilizacijos pagrindą.

Todėl neapgaudinėkite, prašau, savęs, kada sakote, kad valstybė kažką “turi“, “privalo“ ar yra “skolinga“, ir kad “valstybė nusprendė“ – juk tą daro konkretūs žmonės konkrečiose institucijose, turintys konkrečius vardus ir konkrečius įgaliojimus veikti ar priimti sprendimus (respublika – kaip atstovaujamos demokratijos forma), tad ir sakykite, kas konkrečiai ką, ir kieno labui bei kieno sąskaita.

Nes pati gi valstybė – tai tik institucijos; arba viešojo intereso operacinė sistema, jei taip norite.

* * *

Verslas yra irgi tik tokia pati operacinė sistema, kuri tiesiog yra privati, ir tiek.

O kadangi privati, tai tą sistemą kažkas valdo nuosavybės teisėmis – konkretus žmogus su konkrečia pavarde, arba jų bendrasavininkų grupė.

Iš esmės, verslas tėra tik įmonės antspaudas (kurio dabar jau ir nebereikia netgi) arba registracijos kodas valstybės numatytame registre, o verslo organizavimo forma pagal nuosavybę ir atsakomybę bei apskaitą ir atskaitomybę, įskaitant mokesčių mokėjimo ypatumus, nėra joks žmogus, net jei jį vadinsime “juridiniu asmeniu“.

Skirtingai nuo žmogaus (fizinio asmens), tam juridiniam asmeniui, kaip ir valstybei aukščiau, visiškai nėra jokių fiziologinių poreikių, ir nei jis valgyti prašo, nei jam pamiegoti reikia, nei jis kokiu virusu užkrečiamas, kad numirtų nuo komplikacijų – jei norite taip supaprastintai ir tiesmukai.

Privačiai veiklos organizavimo ir mokestinės atskaitomybės valstybei formai ar operacinei sistemai (patentas veiklai arba verslo pažymėjimas, IDV, IĮ, MB, UAB, TŪB, KŪB, AB, VšĮ, VĮ, kas angliškai kitur bus Ltd, GmbH, Inc, LLP, LLC, Corp. etc.) nereikia tad ir jokios pašalpos arba paramos – kam konkrečiai pinigus čia duosite? Registracijos kodui, susietam su banko sąskaita, nes pats įmonės kodas neturi nei kojyčių ateiti pasiimti, nei rankyčių, kad tuos pinigėlius į saujytę pasiimtų?

Darkart ypatingai gudriems: jokia įmonė mokesčių nemoka, kad ir ką jos vardu pervedimuose nurodo tų įmonių buhalteriai.

Semantika visi tie “korporatyviniai mokesčiai“, kaip teisingai sakė dėdulė ekonomistas Milton Friedman (siūlau pažiūrėti čia darkart perskaičius, nes jo paskaita yra plačiau už šio skyriaus teiginius, ir prireiks trečioje dalyje):

Visus verslo mokesčius sumoka finale tik tos įmonės savininkai (akcininkai), darbuotojai arba klientai – konkretūs žmonės ir iš tų pajamų, kurias įmonė gauna už savo parduodamus produktus.

Taip, pakartoju itin spėriai tekstą suvokiantiems: su ta įmone, kaip veiklos organizavimo (operacine) sistema, taip vienokiu ar kitokiu santykiu susiję žmonės tuos mokesčius ir išties sumoka, o ne pats įmonės registracijos ar mokėtojo kodas – nepainiokite buhalterijos su ekonomika, kaip sakė aukščiau minėtasis politekonomistas.

Jūs galite beždžioniauti paskui kairuoliškus politikus (čia tie, kurie už darbo liaudį) irgi pasisakyti, aišku, už didesnį kapitalo (o čia kas?) ar verslo įmonių apmokestinimą, bet jūsų tuos primestus mokesčius galop sumokės juk ne įmonės registracijos kodas, o finale tik tie aukščiau minėti asmenys – tai ir sakykite, ką konkrečiai norite iš jų apmokestinti, jei vis tik ne tų įmonių darbuotojus.

Tai va taip, kaip mokesčių atimti, tai ir pašalpos jūs negalite niekaip duoti “verslui“!

* * *

Jūs galite paskirti paramą tik konkrečiam su tuo verslu susijusiam asmeniui, net jei pinigus pervesite “registracijos kodui“ į konkrečią banko sąskaitą (kuria disponuoja kas konkrečiai pagal pavardę?):

  • arba paskirti savininkui (kapitalistui, verslininkui, darbdaviui), kuris sprendžia, kaip ir ką paskirstyti (ir net jei parama tikslinė, tai atlaisvins ir savaip dabar perskirstys turimą privatų kapitalą savo nuožiūra dabar jau kitur, išskyrus formaliai tą tikslinę dalį sąskaitose, kurią dotuosite, bet irgi iš esmės turėsite stovėti su žvakele prie buhalerinės knygos, kad tų jūsų pinigėlių “nepavogtų“ – ar daug turite tam STT ir FNTT agentų visose įmonėse pristatyti?);
  • arba paskirti darbuotojui, nes kol kas vis dar darbas = pajamos namų ūkiui, ir proletarai (samdomi darbuotojai) į darbą eina ne iš simpatijos darbdaviui ir jo puikioms idėjoms ar kavos aparatui bei stalo futbolui ofise (ar koks ten dar susigalvotas priverstinės socializacijos paketas vietoje pinigų sugalvojamas?), o kad algą už darbą moka, ir dardavys išties juk ne darbą duoda (darbų mes visi patys ir be geradario darbdavio susirasti galime apsčiai iš neturėjimo ką veikti, kaip ir hobiai tam skirti), o vis tik samdo darbuotoją tam jo veiklos sistemos (verslo) darbui atlikti, jei jau visi gyvename kapitalizme ir laisvoje rinkoje, ir darbdavys moka už tai darbuotojui darbo užmokestį (iš čia klausimas: kiek dabar kompensuoti to prarasto darbo užmokesčio, kai versle nebėra pajamų, ir kada jau paleisti tą darbuotoją nuo prievolės darbdaviui, ir atleisti darbdavį nuo prievolės mokėti darbo užmokestį, net neturint pajamų?);
  • arba paskirti tiesiog vartotojui (taip vadinami helicopter money), kuris pats savo nuožiūra jau balsuos rinkoje tais pinigais už jam reikalingus produktus tuo metu ir ta jam reikiama bei norima apimtimi (tad verslo subjektai turės tenkinti vartotojų poreikius, kaip paprastai ir yra laisvoje rinkoje, o ne planinėje ekonomikoje, nes koks nors politbiuras per plano komitetą nusprendė už pačią tautą, ko ir kiek dabar tai jų valdomai tautai reikia).

Kai tik pelną (nesi)dalintis, taip visi mūsų viarslinykai yra iškart už laisvą rinką!

Kai tik pasakai, kad tegul tą valstybės paramą pasiima visi vartotojai rinkoje ir tuomet va jau patys vartotojai sprendžia, kaip ir už kokius jiems reikalingus produktus dabar rinkoje jie gali balsuoti (kam reikia grikių, o kas nors ir PornHub abonentą gali susimokėti – koks jūsų, suknisti moralistai, reikalas dabar čia?!), nes tai juk yra jų mokesčių pinigai (žr. aukščiau, kieno pinigais disponuoja valstybė!), tai va taip visas “verslas“ jau rypauja choru, kad oi ne, taip negalima (?!) – reikia duoti juk tiesiogiai verslui, o jie jau tikrai žinos, kaip “teisingai“ (o čia – kaip?) tą dotaciją paskirstyti (grubiai tariant, ne jūsų reikalas, lochai mokesčių mokėtojai, kiek šaunusis verslininkas numes jūsų pinigų savo darbuotojų algoms, o kiek už juos degalų į savo lėktuvą įsipils)!

Darbuotojai šioje viešoje diskusijoje dabar ne tik paimami įkaitais, nes jų vardu dabar darbdaviai ir verkia, kad duos patys savo, ir tik savo (!) darbuotojams!

Ir tarsi, suprask, tuomet jau nebegalima būtų iškart duoti visiems vartotojams, kadangi valgyti tai reikia visiems, nepriklausomai nuo kvalifikacijos (t.y. kiek tas vakar dienos darbo užmokesčio dydis dabar jau neveikiančiame versle išties yra svarbus), kai iš rinkos juk įmonei nebėra pajamų, tai ir diferencijavimas, atmetus “teisingumo“ ar “nusipelnymo“ kriterijus, gi jau net nebeturi jokios prasmės, nes ar tu kvalifikuotas IT specialistas, ar tu padavėja hipsterinėje kavinėje, o va dar rinkai (iš esmės, tai ir verslui) jūs abu naudingumo prasme esate tas pats dydis, artimas nuliui.

Nes, oi, pamiršau priminti: darbo kainą laisvoje rinkoje irgi nustato ta “nematoma ranka“, apie kurią kalbėjo vienas pirmųjų politekonomistų Adam Smith (kitaip tariant, paklausos ir pasiūlos susikirtimas, kuris ir parodo produkto rinkos kainą, o alga – ta pati kaina už jūsų darbą, o ne norus bei diplomus). Bet, primenu boksą vietoje šachmatų praktikavusiems, gi rinkoje tos paklausos tarp darbdavių dabar yra beveik nulis, o va darbuotojų pasiūlos dabar rinkoje – nors į Sibirą vagonais vežk, atsiprašant, tai kaina tokiai darbo jėgai ir yra arti plintuso.

Todėl, žmogau, tai vakar tu dar buvai verslininkas, o šiandien esi tik vartotojas be pajamų.

Taip, ir va tu, žmogau, tai vakar buvęs darbuotoju, bet tu šiandien darbą turi tik nominaliai ant popieriaus, nes tave atleisti nėra taip iškart paranku dėl Darbo Kodekso ar valdžios grasinimo sankcijomis, ir tas tavo dabartinis šunyčio vertas žvilgsnis į darbdavį, kad gal pinigėlių duos kaip dar vakar buvo įprastai (sic!) pagal tą dabar mažai vertingą algų ir darbo sutarčių popierių, yra paremtas tik tikėjimu į darbdavį ir jo geranoriškumą (bet, verslininkai, sakykite: šildo truputį narcizišką širdutę šitas dabartinis jūsų darbuotojų atsidavimas, ar ne?), kuris irgi dabar jau nebeturi iš ko tau už tą (ne)darbą sumokėti (arba žada, kad mokės, nes juk suktis moka – koks dar daiktavardis, priminkite, irgi turi šią šaknį?).

Todėl judu abu dabar eisite solidariai (sic!) susikibę už rankučių verkti valstybei į liemenėlę, kad tik jums duotų paramą verslui pašalpą:

  • vienas kaip namų ūkis, nes valgyti tai juk reikia (ir dar būsto paskola, ir automobilis lizingu, ir dar vartojimo paskolėlę pasidengti už paslidinėjimą reiks, ir pan., vaje vaje…) – bet prašys ne dėl savęs (tam yra nedarbo draudimas, tarp kitko), o dėl savo pono darbdavio (!);
  • o kitas kaip verslas, nes “jaučia socialinę atsakomybę už savo darbuotojus“ (ir dar labai norisi grįžti į tą mielą vakar, kai buvai bosas ir prie babkių, nes gi viarslinykas, ir visą turtą kažkaip išlaikyti reikia, ir į prastesnę mašinytę nepersėsi, ir namai namučiai patys neparsiduos, ir šiaip gi ne lochas, ir tavo trofėjinė žmona bei vaikai mažorai pripratę prie tam tikro gyvenimo standarto, ir tu sau negali pripažinti, kad verslas taigi užsibaigė, ir gal rytoj jo nebus, net kai karantinas baigsis, nes jam naujoje rinkoje vietos nebėra, bet kalta dėl to valstybė, o tu visas toks šaunus ir “galimybes randantis“, nes kiti neturi gabumų kalti babkes – tik kad tavo babkės jau nebesikala, valstybė ar kalta, ar ne, bet verslas taigi va dabar jau ir užsibaigė, nepastebi?).

* * *

Kai, tarkime, mano verslai užsidarė dėl pasikeitusių rinkoje sąlygų net ir be užklupusios pandemijos ar paskelbto būtino visuotino karantino (iš stichinių nelaimių patirta – tai tik kalnų griūtis), tai aš, kaip “verslas“, pašalpos už tą savo nukentėjimą kažkaip jokios negavau (gal per mažai verkiau?), nors gal turėčiau (?) kaltinti, ko gero, net ir ES direktyvas ar LR įstatymų bei institucijų neveiklumą arba stambaus verslo korumpuotumą ar jo čingačgukų paikumą – gi juk mano produktui realiai rinkoje klientų skaičius augo (!), ir prekinio ženklo žinomumas didėjo, augindamas tuo ir paklausą jam (papasakokite, kad aš praktinio socialinio marketingo neišmanau, kai pradėjau tada, kai visi dabartiniai guru dar pamokas mokykloje ruošė, aha).

Čia toks lyrinis nukrypimas palyginimui, jei taip, kas aš toks išvis, ir taip dar irgi būtų apie verslumą ir verslo, kaip sistemos, vadybos kokybę, dabar klausiate, nes juk ir tada, kaip jums dabar, kaip tai “ne mano kaltė“, tačiau juk tąkart galimybių banaliai man nebeliko, ir tiek. Ir, nepaguosiu dabar visų tų verksniukų verkslininkų™: ta rizika visada yra verslo aplinkos vienas iš esminių veiksnių! – kaip kapitalo mokestis už riziką yra palūkanos, o verslo, kaip “kapitalo“ plačia prasme, mokestis už tą verslo riziką yra jo uždirbamas pelnas.

Darkart vis dar verkiantiems: verslas yra veiklos sistema, paremta galimybių suradimu einamose ir nuolat besikeičiančiose laisvos rinkos sąlygose.

Jei tas jums nėra priimtina – eikite tuomet dirbti samdomu darbuotoju: gausite pastovią algą ir būsite patenkinti savimi bei gyvenimu (juolab, kad daugumą vadovų vis tiek durnasklaida ir paikuoliai pavadina “verslininkais“, o ir gerai veikiančiame versle dažnai samdyti specialistai bei vadovai uždirba daugiau už to verslo savininkus, kurie pelną investuoja į verslo plėtrą, o ne “sėkmingos sėkmės“ demonstravimą instagramuose, kaip ten jų givenimas paviko™).

Tu tikrai nesi verslininkas ne todėl, kad bankrutuoji, nes sąlygos objektyviai pasikeitė drastiškai į nepalankias ar užsidarė galimybių langas rinkoje. Bet nesi tuo verslininku (entrepreneur) tik todėl, kad tau reikia išsiverkti pašalpą iš valstybės, nes rinka, matai, staiga pasikeitė (ir nepriklausomai nuo kokių priežasčių pasikeitė – tavo veiksmų, valstybės, konkurentų, stichijos, karo ar kokio maro, ir t.t.), ne tavo, vargšiuko, naudai, o tau vaikiškai (!) dėl to dabar norisi sugrįžti į tą mielą gerą vakar, užuot jau šiandien žiūrėjus į rytoj ir jau ten suradus naujas galimybes (netgi jei tos pačios, kaip vakar bus).

Ir jetus, kaip iš šalies atrodo tie apgailėtini rentininkai, kurie dabar irgi verkia paramos, kai vis tiek laiko tuščius apartamentus, nors savivaldybės užsimušdamos neranda kur išnuomoti karantinuotiems; ar visi tie tuštybę maitinusieji ir savimyliškumą generavusieji įkakotojai, vaidinantys influencerius, tie įvairių “projektų“ vadovai, sėkmingos sėkmės™ koučeriai bei socializavimosi išsiilgusi ofisinė ir ta nebeturinti kokius brendus jau ir endorsinti dabar visa ta dabar niekam nebereikalinga marketinginė fauna.

Sakyčiau, eikite dirbti, kad verslauti nebemokate, bet… taigi darbo jums rinkoje dabar irgi juk nėra!

Ir tuo visas jūsų “reikšmingumas“ vienu ypu užsivožė. Šekite nosinaitę.

* * *

Va kam tikrai negaila iškart dabar duoti pinigų, tai tiems žmonėms, kurie mitybos grandinėje laisvoje rinkoje dažniausiai lieka paskutiniai, ir per sunkmečius nukenčia, deja, pirmutiniai, kuomet vartotojų poreikiai susitraukia iki minimumo – duoti kultūrai, nepriklausomai nuo to, klasikinė aristokratiškoji ar pramoginė plebso.

Tie mus linksminantys ar dvasiškai kažkiek vis tiek pagerinantys mus žmonės juk ir per karantiną gali vaidinti bei muzikuoti dabar online transliacijos būdu, arba parašyti knygas ar tapyti paveikslus jums persiuntimui paštu. Jų juk reikia visuomenei kaip tik dabar.

Ir jei jau valstybė ką turi būtinai paremti pirmoje vietoje, kai paprašo visų gyventojų saviizoliuotis, tai juk būtent kultūra dar gali mums padėti neprarasti ūpo ir nenusiristi iki gyvuliškų instinktų, kada jau perki nebe maistą, o tik kalorijas, ar lieji agresiją ant “kaltų“ ar “nesusipratėlių“ iš bedančio “tautos žiedo“. Juk ir Renesansas, kai pagalvoji, gimė karų, marų ir suirutės fone, kaip ir William Shakespear to juodojo maro, visuotino Londono gaisro ir net karo (su Europa!) fone sukūrė savo nemirtingas dramas – žmonėms kultūros ypatingai reikia išties sunkiais periodais, o ne kai ekonomika kyla, tu džiaugsmingai kali babkes savo materialiniams troškimams malšinti ar patenkini tik savo tuštybę blizgučiais ir niekučiais (bling is da thing, yo!).

Bet apie tai, kaip ir ką derėtų, jūsų nuomone, padalinti paramoje ekonomikos agentams – jau trečioje šio ciklo dalyje.

Šiam kartui – ačiū jums už pasidalintus su manimi savo finansinės paramos vienetus!