Jis prisikėlė, tai ir jums džiugesio daugiau po Velykų!

Jei tekstą skaitote, tai reiškia, kad gyvi, ir jums gyvenimas tęsiasi, net jei yra užšaldytas karantine. Ir tikiuosi, kad ir tai praeis, kaip ir viskas praeina (turiu omeny karantiną – gyvenkite ilgai ir laimingai!).

Rusų poetas, kuris yra, kaip jie sako, viskas jų kalboje, literatūroje ir poezijoje, Aleksandras Puškinas 1830 metais užsuko mėnesiukui į Boldino susitvarkyti asmeninių finansų reikalų (užstatyti už skolas dvarą), o užstrigo dėl antrosios choleros pandemijos, per rusų kareivius, parnešusius iš Azijos žygių, net trims, per kuriuos užbaigė 7 metus rašytą ir jo paties įvardintą kaip geriausia jo poema, “Eugenijų Oneginą“, išbandė dar ir prozą, susituokė su Nataša Gončiarova, ir dar tuo pačiu prirašė krūvą eilėraščių ir net parašė panegeriką, kas jam nebuvo būdinga, Rusijos imperatoriui carui Mykolui I, kuris ryžtingai kovojo prieš epidemiją (priemonės nelabai skyrėsi ir nuo dabar mūsų Vyriausybės priimtų) ir netgi cholerinius maištus (karantinu bei jo sukeltomis ekonominėmis problemomis ir tuomet žmonės nebuvo patenkinti), kurių vienas peraugo ir į mūsų 1830-1831 metų sukilimą, po ko rusų kareivių užnešta cholera išplito ir po Europą, o 1832 metais Didžioji Britanija formalizavo sienos kirtimo patikras uostuose, ir šios procedūros nuo to laiko yra iš esmės visame pasaulyje (anglai irgi turėjo choleros maištus, kuriuos teko malšinti dragūnams).

Šis pats produktyviausias laikotarpis A. Puškino kūryboje vadinamas kaip “Boldino ruduo“, o ir jūsų elegijos dėl karantino socialiniuose tinkluose apsčiai, kad iki rudens ir Seimo rinkimų išeitų net ne poema, o visas homeriškas epas.

Imkite A. Puškiną su katuku vardan pozityvo! (iš picuki.com)

* * *

Bet grįžkime prie mūsų finansų ir ekonomikos, ir, jei paguos, aš irgi kiurksau jau be darbo pasiūlymų, nes turėti darbo pokalbiai ir jau pandemijai įsibėgėjant tik susirašinėjimai dėl papildomų dokumentų pateikimo bei galimų darbo sąlygų, deja, dabar atidėti geresniems laikams po karantino, ir ne faktas, kad gali būti išvis atnaujinti, nes ekonominė situacija rinkoje keičiasi ne į pačią šviesiausią su kiekviena koronaviruso ir karantino diena.

Deja, bet ir pakilimas ekonomikoje, ką dabar bankiniai ar panašių finansinių institucijų etatiniai influenceriai, kažkodėl keistai vadinami ekonomistais ar finansų analitikais, irgi tą jau pripažino, piešdami ateities perspektyvas pagal užsakytus savo darbdavių scenarijus, yra pripažintas kaip pasibaigęs visame pasaulyje (pribūriau dar prieš pusantrų metų, nors priežasties ir negalėjau žinoti – banaliai nugalėjo mano optimizmas!).

Aš gi jums siūlau vis tik pozityviai žiūrėti į ateitį po karantino, ir dairytis galimybių jau dabar, nelaukiant vakar sugrįžimo. Juk kiekviena krizė – tai vieniems nuostoliai, o kitiems – naujos galimybės užsidirbti! Ar bent jau susirasti galimybes rytdienai nuo dabar.

Galop, išties nemažai tų verslų, kurie laukia vakar sugrįžimo, veiks puikiausiai vėl kaip vakar ir po karantino (kirptis peraugusius plaukus ar bendrauti su draugais restoranuose norėsis po karantino netgi labiau!), todėl visiškai radikalių ar revoliucinių pasikeitimų technologijose ir ekonomikoje jau taip iškart kitą dieną po karantino atšaukimo nėra ko tikėtis, bet manau, kad kiekviena pandemija keičia žmonijos istorijos kryptį, ir mes su jumis esame to virsmo pradžioje (bus ką papasakoti anūkams, tiesa?).

* * *

Juk viskas tikrai priklauso tik nuo jūsų požiūrio taško.

Štai mano FB draugas Bernaras Ivanovas anądien konstatavo artimiausią perspektyvą Lietuvoje – cituoju, jei jis neprieštarauja, įdėdamas savo komentarus po jo teiginiais, kurie, tikiuosi, jums pakeis požiūrį į tą niūrią perspektyvą:

Kaip dabar nuskurs dauguma žmonių?

Nuskurs ne visi, ir netgi kažkas uždirbs daugiau (pvz., kaip ir per praeitą krizę – labiausiai prekybos tinklai, padidinę pardavimus). Kaip ir nemažai papylavos mūsų etatinių biudžetinių aptarnautojų iš tos ES skirtos paramos, nukentėjusiems nuo koronaviruso.

Ir tikrai padaugės naujųjų varguolių™ – tačiau ar tai išties blogai, kad truputį performatuosime savo vartojimo įpročius, kurie, tarp kitko, ekonomikai pradėjus kilti padės “netikėtai“ turtėti (jei vėl jų nepakeisite į švaistūniškus)? Kai kurie hobiai, kurie kuriami rankomis, gali realiai tapti amato ar smulkaus verslo pradžia, ar netgi padėti susirasti gerokai malonesnę profesinę veiklą, o visos pramogos bus gal jau nustotos vadinti hobiais.

1. Emigruoti kol kas nepavyks, tad darbo galimybių lieka mažiau;

O gal tai, pagaliau, geros galimybės mūsų ekonomikai, kada vienu ypu tiek daug darbingų žmonių sugrįžo iš emigracijos?

Pagaliau rinkoje auga vartotojų skaičius! Ir nors ne perkamoji galia vienam vartotojui, tačiau suminė perkamoji galia rinkoje akivaizdžiai išaugs, nei kaip kad yra dabar, kai mažėja vartotojų, o darbo uždarbis jiems kyla lėčiau, ir rinka iš esmės susitraukinėja?

2. Nedarbo lygis pasiekia neregėtas aukštumas. 2000 per dieną jau dabar;

Jau rašiau praeitą kartą, kad išties tas nedarbo augimas nėra tiek drastiškas – patinka tas premjero Sauliaus Skvernelio pareiškimas, ar laikote jį cinišku ir atmetate, nes “visi nebedirba“.

O juk nedirba tikrai ne visi – visas viešasis sektorius ir toliau nemažinamas, ir nemažai netgi bedarbių iš vienos darbovietės perėjo iškart į kitas, kurios veikia ir karantino metu, nes juk ne visa ekonomika sustabdyta (netgi ne visas aptarnavimo sektorius!).

Ir dar, antra, gal liūdnas, o gal ir pozityvus (sakau, priklauso nuo požiūrio!) faktas tame, kad daug provincijoje yra “bedarbių“, kurie turi realiai šešėlines pajamas ir netgi šešėlinius amatus bei smulkius verslus (kaip kad duobkasiai, suvirintojai, akmentašiai, staliai, kirpėjos, manikiūrininkės, kulinarės ir konditerės pagal užsakymus, ir pan.).

Ir ačiūdie – nes jei juos krutini visokiais kasos aparatais ar papildoma buhalterine apskaita (maksimum, kuo jie atsiperka nuo VMI priekabiavimo – susimoka už verslo liudijimą, taip vadinamą veiklos “patentą“), tai jie tik formaliai pašalpoms užsiregistruoja, kad paliktų juos ramybėje (net jei bedarbio pašalpos ir negauna – bet nereikia rūpintis PSD pagalvės mokesčiu), o ne kažkaip džiugiai neaišku dėl kurių priežasčių po pagirių staiga atiduoda savo “juodai“ uždirbtas pajamas iš visokių chaltūrkių, nes to labai norisi valdžiai, kovojančiai žodžiais su visokiu ekonomikos šešėliu (provincijoje ne tik į sistemines partijas kreivai žiūri, bet ir valdžią toleruoja tik tiek, kiek toji gali duoti).

Aš suprantu, kad ofisiniam planktonui toks jų darbas atrodo žemas tiek “prestižo“ prasme, tiek ir tuo, kad, suprask, nemoka, nevidonai, tų mokesčių, kaip “visi“! Bet juk visame pasaulyje amatininkai yra frylanceriai iš realios ekonomikos, o ne tik tie frylanceriai, kurie generuoja visokius startuolius virtualioje erdvėje, pakeliui instagramuose haipindami sėkmingą sėkmę™ ir pan.

Dar iki karantino tą šešėlio Lietuvą, gyvenančią neaišku iš ko, provincijoje visai atvirai ir dienos šviesoje mačiau, kada nuolat prekybos centruose eilės prie savitarnos kasų, priimančių grynais, ir nuolat tuščios tos kasos, kurios priima tik kortele. Tai tikrai ne visi kontrabandininkai (įsiminė toks vienas zimagoras, rūkantis cigarą Norfos aikštelėje prie savo universalo – kaip sakęs A. Kubilius: kontrabandininko passato™) ar PVM grobstytojai (šie sėdi didmiesčiuose ir renkami į savivaldybių tarybas, nors gali net tame miestelyje negyventi), kaip įsivaizduojate iš savo burbulo.

Vadinasi, kažkas negerai su mūsų pajamų mokesčių sistema, bet tema ne tame šįkart – o sistemą dera peržiūrėti, ir gal dabar būtų gera proga.

Esmė tame, kad tie žmonės paramos iš valdžios neprašys (kas susitvarkęs popierius – tas ir taip ją gauna), kaip ir nerėkalos, kad jiems valdžia duotų darbą. Nebent užsiregistruos bedarbiu, kad atsiknistų ir nereikalingų klausimų jokios tarnybos neuždavinėtų. Tai registruotas bedarbis Lietuvoje – tikrai nebūtinai darbo norintis bedarbis.

3. Socialinės paramos praktiškai nėra;

Šitas pasišūdeliavimas toje taip vadinamoje socialinėje paramoje, kada išmėtoma begalė smulkių sumų visokiai formaliai paramai, o realiai nelabai žiūrima gavėjo turtinės ar pajamų padėties (gali turėti viešbutį ir per teismą prašyti rentos, ar ne?), gal pagaliau galėtų baigtis, nes sistemą dera išskaidrinti (pradžiai nustojus pezėti prezidentiniu lygiu apie “gerovės valstybę“).

Juolab, kad skirtumo tarp nedarbo draudimo ir nedarbo pašalpos nelabai kas mato, o dabar, kai įmonės priverstinai turi mokėti už prastovas, o valdžia jaučia pareigą darbdaviams tą kompensuoti, paaiškėjo, kad nedarbo draudimas išvis yra beprasmis savo paskyrimo esme ir suma, nes taip tik švaistomos pašalpos toms prastovų kompensacijoms, apsimetant, kad tiems, kurie yra ne algalapyje, bet Užimtumo Tarnyboje registruoti, turi kažkodėl visiškai kitokias šio nedarbo “draudimo“ apskaitos sumas mokėti, nors realaus, o ne popierinio, darbo neturi nei vieni, nei kiti.

Kaip ir nedarbo pašalpa – kuo toji skiriasi nuo būtinų pragyvenimui išlaidų kompensavimo (socialine pašalpa, reikalinga dėl regioninio nedarbo padėties)?

Gal galima pradėti socialinę ir mokestinę politiką pertvarkyti kompleksiškai, kad jau socialinė apsauga dabar yra biudžeto dalimi, supaprastinant išmokų ir draudimų teikimo tvarką, ir kad draudimas dėl nedarbo priklausytų nuo visiems suprantamos apskaičiavimo formulės ir sumokėtų pajamų mokesčių, o ne valdininko malonės, kokią “formulę“ tam iš biudžeto skiriamam kiekiui perskirstyti dabar arba išvis nebe, nes savivaldybės skatinamos taupyti gaunamas dotacijas socialinės srities sąskaita – kaip įprastai ir per krizes, visada pirmiausia skriaudžiami socialiai pažeidžiamiausi.

Todėl matyčiau pozityvą tame, kad šią sritį būtų galima išties pertvarkyti ir nustoti švaistyti biudžeto lėšas, imituojant paramą ir pakeliui kiršinant vienas visuomenės grupes su kitomis.

Džiugus faktas jau dabar: pagaliau prasidėjo diskusija dėl netikrų darbuotojų ir netikrų darbdavių – save įsidarbinusių, visokių frylancerių, kuriems irgi turėtų priklausyti nedarbo draudimas dėl prarastų pajamų, kai jie nebegali vykdyti savo veiklos.

4. Biudžetas bus perskaičiuotas, išmokos, neabejoju, sumažintos, o gal panaikintos visai;

Pozityvą matau dabar tame, kad socialinė sfera perkelta tiesiogiai į biudžetą, o ne palikta nuošalyje, kur, tarsi, “nesiskaito“, ir kas leidžia populistams visokių išmokų prižadėti ir po to vyriausybei netesėti, nes realiai galai nesueina. Arba Sodros biudžeto deficitas banaliai perfinansuojamas iždo deficitu, kai to reikia, ir persukama vėl atbulai, kada kitaip reikia. Melo ekonomika™, anot dr Aušros Maldeikienės.

O biudžetą būtina bus vis tiek perdėlioti, nors politinėje diskusijoje dabar deficito auginimas nėra kritiniu nesutarimų klausimu – panašu, kad visos partijos jau iš esmės sutaria dėl biudžeto deficito ir išlaidų namų ūkiams bei verslui padidinimo.

Iki šiol pylavodavę tos, kurios buvo valdžios partijos (iš čia ir kiaulių prie lovio palyginimas tautosakoje), o dabar yra galimybės perskirstyti jau ne tik establišmentui.

5. Stambūs darbdaviai grubiai ir ciniškai mažins algas per pusę, o gal ir labiau, nes juk krizė. Tai mes jau matome;

Nebūtinai per pusę, bet nemažai rentininkų išties turės tenkintis mažesnėmis pajamomis, kaip ir tai, kad išpūstos algos kai kuriuose “madinguose“ sektoriuose sugrįš į šalies ekonomikai būdingą bendrą lygį. Žemiau minimumo nekris, jei guodžia.

Ar tai blogai, kad darbo rinkoje keisis darbo jėgos kaina?

Nemanau – versle keisis tuomet ir sąnaudų struktūra, o padidėjusi darbo jėgos tarpusavio konkurencija skatins ir jos kvalifikacijos augimą bei netgi verslo investavimą į darbuotojų parengimą bei lojalumo didinimą. Gal netgi sumažės chaltūrščikų, gaunančių per daug už savo “kvalifikaciją“, kaip ir prasivalysime nuo čingačgukų.

Beje, ofisai irgi sumažės, nes dalį darbuotojų galima išties pervesti į darbą online būdu arba iš namų. Ofisiniam planktonui sumažės eilės prie stalo futbolo ir kavos aparatų. Gal netgi tiek spūstyse mieste nekiurksosite.

6. Gali kilti pagunda įšaldyti kainas. Tai tiesus kelias į deficitą ir juodą rinką, tai dar vienas skurdinimo būdas, tiesa, kažkodėl jis kai kurių nelabai protingų žmonių tarpe populiarus;

Kainų reguliavimas administraciniu būdu tikrai sukuria būtinų (o jų kainas valdžia ir siekia pareguliuoti) prekių deficitą.

Tik priminsiu, kad įstatymu kainos po euro įvedimo irgi buvo įšaldytos pusmečiui, ir kažkaip prekyba nesustojo. Tai, kad kai kurių grupių kainos vers atkreipti dėmesį, gali priversti peržiūrėti PVM tarifų ir akcizų taikymą skirtingoms prekių grupėms, kas nėra vienareikšmiškai tik blogas dalykas, tiesa? Nes dabar dėl kokių nors alkoholikų paikysčių valdžioje kaimyninės šalys gauna mūsų vartotojų pinigus.

Ir tai, kad kainas ir konkurenciją prižiūrinti tarnyba pradės aktyviau tirti galimus kartelinius susitarimus rinkoje, irgi bus į gerą visiems. Kaip ir deficito patenkinimas rinkoje – kažkam komercinė galimybė.

7. Populizmo puota viską vainikuos, juk rinkimai.

O gal kaip tik prasidės politiniai debatai ir diskusija dėl ekonomikos ir šalies finansų?

Nes pastaruosius dvejus rinkimus buvo tik vienas ir bendras tas pats naratyvas, kaip Kubyyyyylius viską sugriovė ekonomikoje, o Ingrida praskolino Lėtūūūūvėlią™, ir “grąžinsime kaip buvo“ (Prietaiso vyriausybė) arba “piktų ir kerštingų“ dabartinė Buratino vyriausybė.

Gal tas populizmas privers opoziciją išties sukurti šešėlinę vyriausybę? Nes dabar įvardinkite, prašau, kas yra šešėlinis sveikatos apsaugos ministras, kuris darytų kitaip vietoje einančio pareigas, ir kad galėtume palyginti, kurio strategija mums būtų priimtinesnė.

Tiesa, aš be google ir ūkio ministerio neįvardinčiau – ne tik kad šešėlinio.

Tad ar įmanoma kokybiška politinė diskusija? Ne. Nes tą ir rinkėjas mato: valdžia kažką daro, o kiti, nesvarbu kuo save įvardintų, rėkia belenką, o už savo žodžius neatsako, todėl valdžios rėmėjai ir pyksta, kad kažkas trukdo juos atstovaujančiai valdžiai dirbti. Ir jie gerokai teisūs, sakyčiau, nepriklausomai nuo to, kad einamoji valdžia man, švelniai tariant, ne prie širdies.

Tad jei populizmas reikš politines diskusijas – tai tik į gerą!

* * *

Tai šia gera gaida bei dotacija šiam tinklaraščiui ir užbaikime – ačiū, ir sėkmės jums!