Šis įrašas iki Evergrande aptarimo čia buvo visumoje parašytas dar 2021-09-26, o šia apimtimi iš anksto publikuotas Patreon 2021-11-13:

Tai, kas ne pirmi metai bręsta Ramiojo vandenyno pietryčių Azijos dalyje, mažai kam čia rūpi.

Nekalbant net apie mūsų durnačioku paskiepytą glušiuką URMe, kuris ir į valstybės tarnybą pateko anaiptol ne dėl savo kokių nors analitinių ar administracinių gabumų, o privačiam verslui išvis nebetinka (sakoma, kad jau ant vaikų gamta ilsisi, tai šiuo atveju – ne tik į pensiją išėjo, bet dar ir keršija), ir apie ką pašaipiai atsiliepė net jo uošvis, dukrelės godžiomis rankutėmis nusavinęs šiai “jaunai ir remtinai šeimai“ (citata) sklypą sostinėje už euriuką, kurį toji įkeitė “estams“ už 8 milijonus, gaudama paskolą už 12 milijonų.

Nes – o kodėl ir ne?

Jei viskas logiška, arba kaip sakoma, vsio zakonno, nors mano patirtis su VMI buhalterijos praktiniame taikyme versle sako priešingai – kas taip pat reiškia, kad trūksta man “gabumų“ prasisukti per tai, kas klaidingai čia iš inercijos vis dar vadinama valstybe (uošvis, berods, dar vadovavo ir tai skandalingai, neva, žemės ūkio “valstybinei“ agentūrai, kur atlyginimai viršijo prezidentinę algelę tris ar keturis kartus?).

Daugiau nuopelnų iš titulinio anūko nėra, išskyrus pradėtą dar vieną šaltąjį karą, tik šįkart su kažkokia, pamanykite, ki-ki-ki, anot jo senelio juokučio, Kinija.

* * *

Tuo tarpu pačioje Kinijoje penkto lygio į apačią tik aštuntame iš devynių pagal svarbą departamentų vyresnysis asistentas jaunesniąjam funkcionieriui net susirado gaublį Made in China, kad pažiūrėtų, o su kuo čia taip nedelsiant gali tekti jiems kariauti.

Sugaišęs gerą ketvirtį valandos šitos šalies paieškoms, nors ne vien geografiją mokykloje mokęsis tik puikiems pažymiams, kurie jam padėjo po universiteto pagaliau gauti, tik po sunkių išties jo išlaikytų kvalifikacinių valstybinių egzaminų, šį darbą šioje institucijoje, konsultuojančioje Kinijos Liaudies Respublikos Užsienio Reikalų Ministeriją, lengviau jau atsiduso: kai jų kaimas eidavo kung-fu demonstruoti prieš kitą kaimą dėl vietinių merginų šokiuose, tai jų susirinkdavę daugiau peštukų net vienoje pusėje, nei gyvena toje taip vadinamoje “valstybėje“ Europos ar Rusijos pakraštyje (nelygu iš kurios pusės žiūrėsi).

Bet reikėjo gi jam kažką į tą ataskaitą parašyti.

Tad atsidusęs ėmė paišyti hieroglifus, reiškiančius vienu metu krizę ir galimybes bei miegantį drakoną, kuriam čirpimu trukdo cikados septynios paros gervės skrydžio link saulės laidos (ir tai, jei tos, beskrisdamos su BeiDou navigacija, dar nepaklys kažkur tarp persų ir kitų arabų).

Kaligrafiškai paišydamas ataskaitą dar prisiminė, kad vien pernai iš Lietuvos kinai už savo eksportą pasiėmę kone pusę tos šalies biudžeto deficito, arba tiksliau – $1.34 milijardus nuo to viso (sic!) savo $2’591.12 milijardų (sulyginant jums “vardiklius“, kad skaičius palygintumėte lengviau) pasaulinio eksporto, neskaitant taip dar ir papildomai $548.77 milijardų iš to jų nuo 1999-ųjų atsiimto iš opiuminių britų Honkongo, taip jau pakeliui ir link Taivanio atgavimo.

Kaip bebūtų, ši kinų už pardavimus karingiems, kaip juos ten, save susireikšminusiai vadinantiems aštradančiams iš 立陶宛 (pahieroglifiui užrašius jų šalies tarimą kaip “panašiems į stovinčias puodynes“) toji pasiimta suma sudarė beveik du su puse procento nuo visos $54.63 milijardų tų čiabuvių prie Baltijos ekonomikos BVP, sukurto dar metai iki mieli nevėkšlos Uhanio šikšnosparnių gurmanai taip va netyčia paleido plaučius naikinantį virusą, sumodeliuotą už JAV sveikatos apsaugos duotus grantus tokių virusų genetinių dirbtiniams patobulinimams.

Kringelių keverzotojas atsaniai sau truktelėjo pečiais: pagal amerikiečių skaičiavimus, tai Kinijos BVP pernai susitraukęs panašiais tokiais 2.3% – ir kas tie tuomet 2.45% kinų importo į Lietuvą nuo BVP?

Tik kad ne procentais gi prekiaujama, o už žalianugarius fantikus, ir šiais tuomet tie skaičiai jau visiškai nepanašūs.

* * *

O ir Kinijos BVP iki šių metų galo vis dar planuojamas sudaryti ne tuos, kiek ten – $54.63 milijardus kaip tų karingų tolimos periferijos “stovinčių puodynių panašumo“ čiabuvių, o bent jau $14’600 milijardų (čia skaičiuojant milijardais, kad skaičius galima būtų vieną šalia kito palyginti).

Daugiausiai eksportuojančios valstybės 2020 metais milijardais dolerių (iš statista)

Tik, panašu, kad kai dar ir skaičiuoji ne -jardais, o tik -jonais, tai tie kone 15 tilijonų skamba impozantiškiau tiems jardiniams, kurie skaičiuoja tik kaip 15 bilijonų, ir tada kiniški kone 55 milijardai atrodo irgi kaip lietuviški 55 bilijonai ne jardais skaičiuojantiems, todėl taip išties labai pakelia kovinę dvasią mosikuotis linksmakočiais rytų pusėn, nes 55 yra daugiau nei 15, ar ne?

Susipainiojote ir jūs taip demagoginiuose skaičiuose, tiesa?

Juk, kaip minėjau, ir į mūsų URM ne už matematinius gabumus priima, ir tas vienas sąlyginis euriukas už dykutį, kaip sako kapsai, jau gali būti lygus tuzinui milijonų pagal pažymukę, padauginusią tą euriuką aštuonis milijonus kartų.

Bet čia tik skaičiai, kurie absoliučiai daugumai išvis nieko nereiškia šioje “stovinčių puodynių panašumą“ turinčioje mirusioje respublikoje™, kurioje ir valdininkai, funkcionieriai bei biurokratai atrenkami ne pagal meritokratinius kriterijus, o korupcinius ir įprastinį sovietmečio privilegijų pagimdytą nepotizmą.

Kadangi įteisintų vagių šaikoje niekada nepasiskaičiuojama, o kiek tai kainuos kitiems jų žygiai ir visas nemokšiškas ir kitąkart piktybiškas išsidirbinėjimas – kaip ir pagarbos nėra ne tik savo tautai ar de facto jų pamintai Konstitucijai, bet ir ištaškomiems bei nusavinamiems mokesčių mokėtojų pinigams, kaip dar ir patiems tų mokesčių mokėtojams, jau dabar permokantiems klaidingai valstybiniu vadinamam išlaikytinių sektoriui daugiau, nei jų pačių atlyginimai privačiame versle (beje, taip yra dar nuo PIŠ laikų, kai ji prie Andriaus Kubiliaus II-ojo finmin pareigas ėjo, ir tai viskas, ką jums reikia žinoti, kas šioje šalyje ką išlaiko, nes LSD duomenų palyginimui iki 2011 metų iš privataus sektoriaus neteikia).

Lenkija, Latvija, Rusija, Baltarusija, o dabar ir Kinija – dirbtinai susikurtų Lietuvai priešų sąrašas, kiek suprantu, dar net nėra baigtinis.

Tai gal galima sužinoti, kiek va jau taip uždirbome šitiems išsidirbinėjimams kompensuoti iš tų draugiškų valstybių, kurių sąrašas, manau, visiškai sutampa su vietos valdančiųjų, tarsi kolonialinė administracija, lietuviškų kompradorų užsienio darbdavių sąrašu? Ar jums toji gudų neišrinkta kotletinė “prezidentė“ už prieglaudinę lietuvišką dešrą jau pažadėjo atsimokėti atiduodama kokią nors BelAZ gamyklą?

Už šalies ekonomiką ir jos žmones čia taip klausiu, o ne apie šių “elito“ ponų asmenines kišenes ir asmeninę susikurtą gerovę bei nuolatines nedarbines pajamas atnešančias rentas sau ir savo mažorams gabumų neturintiems ir fiktyvias kvalifikacijas turintiems vaikams kitų sąskaita šioje vis dar, ar jau nebe, valstybėje.

* * *

Dabar kiek atsitraukime nuo mūsų mielojo pelkyno, perfrazuojant 45-tąjį JAV Prezidentą, ir pažiūrėkime į tas abi jo ir čia paminėtąją “vidurine (arba kitaip – centrine) valstybe“ 中国 save užsirašančią Kiniją.

Britų istorikas Niall Ferguson simboliškai šitą JAV ir Kinijos ekonominį bendradarbiavimą yra pavadinęs Kimerika (angl. Chimerica), čia sudėdamas Kiniją (China) ir Ameriką (America) į vieną bendrą ekonominį darinį: kinai, kaip pasaulinės dirbtuvės, nuolat gamina prekes, kurias perka pasauliniai vartotojai amerikiečiai, atsiskaitantys už jas savo fantikais, kurie vis dar yra pasaulinė rezervinė valiuta.

Tad kad ir kiek kinai prigamintų prekių, bet už jas visada amerikiečiai ras kaip atsispausdinti dolerių.

Kadangi amerikiečiai šiuos fantikus taip išveža iš savo šalies mainais už importuojamas realias prekes, tai šie atspausdinti žalianugariai didesnės įtakos JAV viduje galimai sukilti infliacijai vis tiek nedaro, o kad taip negrįžtų pas juos atgal per užsienio “investicijas“, tai yra apriboję dolerių patekimą į JAV ekonomiką visokiais administraciniais draudimais bei apribojimais, prisidengiant “pinigų kilme“, “nešvarių pinigų plovimu“, “nacionaliniais gynybiniais interesais“ ir pan.

Ir iš esmės palikdami kontroliuojamą tik labai nedidelį spekuliacinį kanalą per Wall Street, kas padidina finansinių aktyvų vertę ir taip turtina finansinį šalies elitą, kartu dar ir atribojant išpūstomis tuos aktyvus menamai atstojančiais “vertybiniais popieriais“ (čia raktinis žodis – popieriais) jų kainomis savo plebsą nuo galimybės išties perimti realią įmonių kontrolę (leidžiama šiems tik palošti spekuliuojant su kitais tokiais pačiais lošėjais šiame kazino, bet visi durniai su pinigais greitai ten vis tiek atsisveikina), ir niekada netampant tikraisiais tų įmonių ir jų aktyvų bendrasavininkais, kuo prieš šimtus metų tos akcijos buvę dar Honorable East India Company, kurios vėliavą JAV nusikniaukė, laikais, atsirandant toms pirmosioms joint-stock company.

Na, o jei jau JAV patys net nebepajėgtų atsispausdinti tiek, kad užtektų susimokėti už visus tuos tūkstančius konteinerių, tai banaliai net paprašytų pačių kinų, kad tie patys už juos ir atsispausdintų, jei jau vis tiek turi tam dirbtuves ir darbo jėgą.

* * *

Tačiau šis globalios ekonomikos dvi didžiausias BVP dalis apjungiantis ir vienas kitą maitinantis tandemo darinys nėra juk amžinas, nors jau ir ganėtinai, sakyčiau, dabar ilgaamžis pagal vienos žmogaus kartos amžių (istorijos požiūriu – tai tik trumpas epizodas, kuris vargu bau ar įeis į istorijos vadovėlius kitame šimtmetyje).

Tiesiog pati Vakarų neoliberalia vadinama ekonomika (kartais klaidingai taip vadinant ją “kapitalizmu“) turi ribas, kurios, galima sakyti, savaip vis prasiplečia eilinės, šias rinkos ekonomikas supurtančios, krizės metu, kuomet turtingesni ir galingesni vėl taip nusavina aktyvus iš mažiau pasiturinčių, pervesdami pastaruosius arčiau skurstančiųjų duobės, ir kas šiaip nuolat vyksta nuo pirmosios Babilono karalių dinastijos laikų, kai jokio marksistų susigalvoto “kapitalizmo“ kelių tūkstančių metų perspektyvoje net nesimatė.

Galop, maniškė to “lūžio prie Baltijos“ karta subrendo ne tik lytiškai, emociškai ir intelektualiai (pastarasis žodis labai sąlyginis, bet sąlyginai sutarkime ir nenukrypkime) kaip tik to ekonominių sistemų lūžio metu, kuomet laimėjo progresyvusis vakarietiškasis laisvos rinkos (sic!) kapitalizmo ekonomikos pasaulis prieš tą stagnacinę (sic!) planinę sovietinio socializmo ekonomiką (skandinaviškoji vadinama ne kokiu nors labiau jos esmę apibrėšti galinčiu “karališkuoju socializmu“, bet tiesiog gerovės valstybe, kad negriautų šio naratyvo apie visuotinę kapitalizmo pergalę pasaulyje).

Todėl maniškei jau penkiasdešimtmečių kartai, tikinčiai (sic!) liberalia demokratija ir rinkos ekonomika, išties taip trūksta smegenyse reikiamų neuroninių jungčių suvokti, kad realusis pasaulis gali būti truputį kitoks. Ir net ne truputį, bet tikrai kitoks.

Mes net ir sunkius Linksmuosius 90-uosius taip smagiai ir viltingai juk pragyvenome ant testosterono ir panašių hormoninių audrų, dažniau ne analizuodami įvykius ir reiškinius iš net neturimos laiko ir patirties perspektyvos, išskyrus tik šventą įsitikinimą, kad tie 80-ieji Sovdepijoje buvo tikrai blogai ir be prošvaisčių (išskyrus gal tik čia prasismelkusią roko muziką, kuri apgailėtinai arba gana originaliai buvo mėgdžiota vietinių entuziastų – aš vis dar turiu Roko Maršo marškinėlius), o dabar blogai, suprask, yra tik laikinai, nes yra daug vilties, kai kažkas, žiūrėk, jau ir prasisuka su babkėmis, bet nėra pasodinamas kaip spekuliantas, net jei ne vieną susprogdino ar šiaip nušovė ir pakasė miške – kaip ir mūsų galva daugiau laiko buvo užimta tik mintimis, kur įkišti tą turimą antrąją, mažesnę.

Ir kai viso šito pasekoje dabar vis labiau ateina tik tos galvutės suformuota morale ir etika jaunimas, kuris be skrupulų, atsiprašant už mano prancūzų, jau atkruša visus ir nukruša, kiek įmanoma iš visur pinigų, kuriuos keičia į dominavimą (t.y. mostagavimą tuo pačiu linksmakočiu, nepriklausomai nuo lyties), tai man belieka tik atsiprašyti, kad to lūžio moraliniame ir vertybiniame vakuume susiformavę sau psichopatines tendencijas babkių maugliai jau kitokie nebebus, ir mano karta dar turės susimokėti už tas proverbines rogutes, kuriomis jie be skrupulų išveš į mišką pastipti.

Tiesą sakant, veža jau ir dabar, jei matėte socialinius ir demografinius mūsų ekonomikos sistemos nuostolius, bet jei jums panašiai tiek, kiek mano kartai buvo anuomet po to lūžio, tai nemanau, kad irgi galvojate tais pusrutuliais, kurie turi vingių, o ne ant kurių sėdite – ir kai nenusėdite, tai ir galvojate tik minėta linksmakočio galvute.

* * *

Problema čia bendrai net ne mūsų Lietuvos, ir ne tik mūsų Lietuvoje – ta yra bendra Vakarų civilizacijos (jei tokia išvis egzistuoja, bet sąlyginai sutarkime, kad NATO, ES, JAV ir šių organizacijų sąjungininkai yra būtent tai, kai jau nebelikę vis tiek europiečių, nors ir komunizmo kūrėjų, o kam šiame ideologiniame naratyve terūpi minėtieji savo socializmą susikūrę vikingų palikuonys?) vertybinė krizė.

Aš jau rašiau apie pamirštas stagfliacijos pamokas – tuomet išties JAV ir likęs Vakarų pasaulis buvo atsidūręs didelėje krizėje ne tik savo ekonomikose, kaip ir pasaulyje teko JAV Prezidentui Richard Nixon banaliai panaikinti Bretton-Woods veikusią sistemą, pakeičiant sąlyginį aukso standartą piniguose į menamą ir sutartinę fantikų vertę kaip pinigus.

Tuo metu SSRS, iki tol net nelaikyta pasaulyje išvis kokia nors rimta energetinių išteklių eksportuotoja, staiga tos krizės pasekoje atkuto ant eksportuojamos naftos, kurios iki tol Vakarams net nereikėjo, kai turėjo pigesnę OPEC, gautų dolerinių įplaukų, ir kuomet sovietų aukščiausi funkcionieriai pasijautė labai nepelnytai ir netikėtai jau turtingi kaip šeichai, tačiau vis dar senos bolševikų kartos ir jų atrankos įtakoje nusprendė ne banaliai pasivogti tuos pinigus, kaip dabar, o išties investuoti į planinę ir norimų rezultatų “liaudies ūkiui“ neduodančią savo šalies ekonomiką.

Iki 80-ųjų išties ankstyvasis brežnevizmas, nuvertus sukvailiojusį savo eksperimentais moksle ir ekonomikoje chruščiovizmą, paikai vardan pagreitinto komunizmo kūrimo panaikinusį šalyje buvusį smulkųjį verslą (taip per privačias arteles šie sukurdavę iki 70 procentų visų SSRS reikiamų vartojimo prekių dar prie Stalino!), ženkliai visumoje už dolerius taip ir pagerino planinę socializmo ekonomiką (kurios metu mano karta ir gimė), lyginant su konkuruojančio Vakarų pasaulio kapitalistine ekonomika, strigusioje dideliame dviženkliame nedarbe ir dviženklėje infliacijoje, nepagrįstoje jokiu BVP augimu rinkoje.

Va šita už mus vyresnė karta, iš kurios dar taip neseniai tyčiotasi, ir prisimena savo jaunas dieneles, kuomet jiems išties “prie ruso buvo geriau“.

O JAV ir Europa nebeturėjo tuomet jau ko savo ekonomikoje ir prarasti, tad pasirinko neoliberalizmą, kurį praktiškai savo politikoje prastūmė tuomet išrinktasis JAV Prezidentas Ronald Reagan, remdamasis jau Čilėje prie Augusto Pinocheto išbandytomis Čikagos ekonomisto Milton Friedman idėjomis ekonomikoje, taip ir sukūrdamas tai, kas pasekoje pavadinta reigonomika. Ir dar prisijungus tokioje pačioje ekonominėje užsitęsusioje krizėje buvusiai Britanijai, kurios dėl to net nepriėmė keliskart besiprašančios į būsimą Europos Sąjungą, kad serganti ekonomika neužkrėstų vokiečių ir prancūzų “reichų“ varomos ekonomikos, kai premjere tapo Margareth Thacher ir toji taip pat pradėjo tečerizmu pavadintą politiką savo ekonomikoje, tai prasidėjo ir bendras kapitalizmo sistemos atsigavimas (nors pirmąkart istorijoje Britanija iš eksportuojančios pramoninės šalies tapo importuojančia ekonomika).

Kai tuo tarpu mano karta jau prisimena puikiai antrąjį brežnevizmo etapą, pasekoje pavadintą stagnacija.

Ir kai šis nevykęs socializmo, patekusio į aklavietę, modelis žlugo, tai verkiančių daug nebuvo netgi tarp tų, kuriems prie to ruso buvo geriau, kai jie dar susikūrė savo gerovę 70-tųjų ekonominio augimo dešimtmetyje SSRS. O ir SSRS žlugimas suteikė taip naujas paskatas iki tol jau išsikvėpusiam miltoniškam neoliberalizmui, pervadintam kaip nugalėtojui tarp dviejų sistemų šiame etape jau į globalizaciją, kas dar nebuvo tuomet keiksmažodžiu, kokiu tapęs dabar.

* * *

Šiame kontekste, kurį tenka priminti demencijos kamuojamiems bendraamžiams ir natūraliai galvelėse šių žinių neturinčiam jaunimui, tai Kinijoje 1989-ųjų Tiananmenio aikštės maištas buvo rimtas signalas ir Kinijos komunistų partijai, kad žaisti tą savo teorinį socializmą vardan komunizmo pažado ilgai jau nepavyks, jei žmonėms nebus tučtuojau suteiktos bent iliuzinės neoliberalizmo teikiamos, suprask, visame pasaulyje galimybės.

Kaip bebūtų nemalonu mums, nukentėjusiems nuo rusiškojo komunizmo, čia pripažinti, bet vis tik kinų kompartija išties savo liaudžiai tą jų nerašytinį “socialinį kontraktą“ išpildė, nepriklausomai nuo to, kaip mes vadintume tą jų santvarką ir tą jų “komunizmą“ – ir tik todėl mes va dabar ir turime šią kinų didžiausią eksportuojančią ekonomiką pasaulyje, nors kinams taip ženkliai pralenkti didžiausius iki šiol Europoje eksportuojančius vokiečius užtruko vos keletą dešimtmečių, ir galima būtų sakyti, kad ir čia neoliberalizmas praktiškai laimėjo prieš socializmo ideologiją ekonomikoje.

Bet mes gal tik dabar pradedame atkreipti dėmesį, kaip tos didžiausios iš privačių artelių iki pasaulinių bendrovių išaugę nacionalinės mega-bendrovės išties yra… nacionalizuojamos, įskaitant ir pas mus gerai žinomą Alibaba, kurios savininkas Jack Ma neatleistinai (kinų komunistų partijos vadovų požiūriu) taip įsijautė esąs lyg rusišku oligarchu, bet kai savaitę pabuvo pradingęs net savo artimiesiems, tai po to faktiškai “pats ir nieko neverčiamas“ jau padovanojo savo įmonę kinų valstybei ir dar įsipareigojo dešimtis milijonų savo pelno po mokesčių skirti neatlygintinai kinų socialinei gerovei.

Ir kol dar jis savo įmonėje gali būti reikalingu čingačguku, tol toji įmonė nėra galutinai tapusi nacionaliniu aktyvu vardan kinų tautos ir valstybės, nepriklausomai nuo to, ką jie ten patys ir jų komunistai įdeda prasmėje į šiuos žodžius.

Maža to, Kinijos ir ekonomika finansuojama kitais principais, nei tie veikia mums įprastinėje liberalioje ekonomikoje, kur pas mus, primenu, sąveikauja, apsikeisdami produktais ir pinigais, trys ekonomikos agentai (verslas, valstybė ir namų ūkiai), o valstybė savo pinigų neturi, nes nuolat skolinasi iš jai nepavaldaus centrinio banko, skolą šiam atiduodama surenkamais mokesčiais, kai po to jų trūkumą padengdama arba nacionalinių aktyvų, ypač natūralių monopolijų, išpardavimu privačiam verslui, arba kitu biudžeto deficitu – ir kuris faktiškai taip ir finansuoja šalies ekonomiką, kurioje savo produktais ir disponuojamais pinigais keičiasi tie trys ekonomikos agentai (verslas, valstybė ir namų ūkiai).

Tai faktiškai yra finansinio kapitalizmo modelis, iš kurio užsidirba daugiausiai tie, kas ir valdo tuos finansus, t.y. taip vadinamas parazitiniu FIRE (finances, insurance, real estate) sektorius.

O parazitiniu jis yra pavadinamas ne dėl kokių nors emocinių epitetų (ekonomikoje nėra tokių gera/bloga, teisinga/neteisinga matų) dėl banalios priežasties – tame ekonominių agentų trikampyje juk formaliai net nėra vietos ne tik centriniam bankui, gaminančiam fantikus šiam pinigų ir produktų apytakos ratui ekonomikoje, bet juk dar ir žemės bei kapitalo veiksniams, kurie duoda nedarbines pajamas, vadinamas renta ir palūkanos, ir šios pajamos ateina veiklos, kuri tiesiogiai pati jokio produkto negamina, o yra sąnaudomis jo gamyboje greta darbo veiksnio.

Kitaip tariant, turime finansinio kapitalizmo ekonomikoje visiškai neatitinkantį realybės etaloninį modelį tokio, neva, pramoninio kapitalizmo, įveikusio merkantilizmą, kur tie kapitalo ir žemės veiksniai yra tik gamybiniai ir tik gamybos sąnaudų dalimi, o ne patys iš savęs yra “verslas“, ir kas mus sugrąžina atgal prie to paties Karl Marx ir jo “komunizmo“, nepaisant to, kad modelį iš esmės sudėliojo klasikiniai liberalai ekonomikoje iki jo – Adam Smith, David Ricardo bei John Stuart Mill.

Be šio klasikinio ekonomikos modelio supratimo neįmanoma suvokti, nors tik juo negalima apsiriboti, to konkrečiai Kinijos ir bendrai Kimerikos dabartinio fenomeno.

* * *

Ir kol naują ekonominę politiką pasirinkusi įžengdama į Linksmuosius 90-tuosius Kinijos ekonomika rėmėsi, atrodytų, tais pačiais rinkos dėsniais savo ekonomikoje kaip ir likęs liberalusis Vakarų pasaulis, vis labiau paversdamas savo ekonomikose buvusį gamybinį produktų kapitalizmą į finansinį, tol nelabai visiems prakutėliams pažangiesiems terūpėjo, kas išties toje pasaulinės ekonomikos globalizacijoje vyksta, periodiškai ekonomikas sukrečiant tai dotcom burbulo sprogimui (linkėjimai aityšnykams!), tai užėjusiai Azijos krizei, kurią sukėlė eksportuota reigonomika (rašiau apie tai pamirštose stagfliacijos pamokose), pas mus labiau žinoma kaip Rusijos default arba dar ir Rusijos krizė; tai ir dešimtmečio “šviežumo“ mokumo krizė, pavadinta Didžiąją Recesija.

O ir kam rūpintis ta imlia darbui ir technologijoms, kas taip pat reiškia, kad daug nacionalinių viešųjų ir verslo finansų bus nukreipta į nebūtinai iškart atsiperkančias investicijas, užuot politikams finansavus net ne savo pinigais savo asmeninį išrinkimą į valdžią, taip paperkant paiką elektoratą, arba gudrašikniams “verslininkams“ suradus jau greitesnius ir pelningesnius kapitalo gausinimo bei prabangos kūrimo būdus vietoje vargo vystant tą savo amatą ir komerciją.

Juolab, kad viską, ko tik reikia Vakarų pasaulio prakutusiam plebsui vis daugiau ir daugiau suvartoti, jau ir taip pagamina mutavusio imperializmo periferijos, iš pradžių Antrąjį Pasaulinį karą pralaimėjusios ir už kontribucijas atidirbinėję vokiečiai bei japonai, o vėliau prie jų eksportuotojais prisidėję ne tik Kinijos, bet ir Pietų Korėjos, Singapūro ir Taivanio gamintojai savo “prakaitinėse“ (angl. sweatshops).

Šis modelis puikiausiai juk veikia taip ir mūsų Europos Ekonominės Bendrijos ekonomikos masteliu – juk turime viskuo ES aprūpinančius lenkus kaip savotiškus “kinus“, prie kurių prisidėję kokie nors tradiciškai metalistai čekai, ar mūsų pigią darbo jėgą išnaudojantys, ir ne tik ją į emigraciją bei “ilgalaikes komandiruotes“ eksportuojantys, lietuvių fabrikantai iš “plyno lauko investicijų“ bei parazitinio dėl visiškai į mūsų biudžetą nemokamų menamam “eksporte“ mokesčių ir dar dempinguotų pervežimo kainų savo darbuotojų sąskaita visokie transportininkai, ir panašus va toks mūsų vakarykščių funkcionierių “elitas“, prichvatizavęs nacionalinius aktyvus ir toliau šitoje “komsomolcų“ oligarchijoje palaikantis nusavinančią ir tik jiems naudingą bei rentas savo mažorams vaikams užtikrinančią čiabuvių sąskaita ekonominę ir socialinę sistemą, sugrąžinusią prie lažo atgal į naujo tipo baudžiavą.

* * *

Tad jokio didelio idėjinio ar ideologinio konflikto ir pačios Kimerikos viduje nebuvo taip iki pat jau FIRE ir “demokratinio“ establišmento bei “progresyvios“ žiniasklaidos, pavadintų pelke, karu su tą įvardinusiu Oranžiniu [menamu rusų] Agentu, 45-uoju JAV Prezidentu Donald Trump.

Kol buvo melais ir machinacijomis pagaliau prastumtas 46-tuoju JAV Prezidentu finansininkų statytinis dabartinis demensinis Joe Biden, faktiškai savo pareigas perleidęs aršiai nepriklausomų namų ūkių išbuožintojai viceprezidentei Kamala Harris, ir kurios paskirtis valdžioje, ne jos pačios užgaida, taip ir yra susprogdinti iš vidaus esamą socialinę sanklodą JAV, kurią maniškė karta prisimena iš tų nepriklausomų finansiškai ir drąsių, nes savarankiškų amerikiečių (ypač iš pietinių valstijų baltaodžių, kur Teksasas, kaip visa to simbolis, yra dar išlikęs paskutine nežlugusia anos Amerikos citadele).

Skirtumas nuo socialistu pravardžiuojamo užkimėlio senolio Bernie Sanders, kurio ketinimai yra tik perdalinti nacionalinius aktyvus ir perorientuoti tuos nacionalinius pinigų srautus nuo finansinių oligarchų establišmento link tų vadinamų namų ūkių – kad minėtoji “vicemis“ Kamala Harris neturi jokių panašių krikščioniškomis (ji išvis yra iš karvašūdžio garbintojų tautos) ar demokratinėmis vertybėmis vadinamų skrupulų, kuo pasižymi juk ir mūsų lietuviškieji krikščionimis demokratais užsirašę, tačiau net patys save melagingai vadinantys konservatoriais iš Talibų Sąjungos šaikos.

Tiems visų pirmą JAV establišmento finansininkams kelia rūpestį ne šiaip auganti Kinijos ekonomika, bet būtent tas kinų vis stiprėjantis socialaus kapitalizmo modelis, ant kurio šioji ekonomika pastatyta – kaip sakęs dar po maoistų durnizmų ekonomiką “kinų dualizmu“ atkūrinėjęs Deng Xiaoping: “nesvarbu katuko spalva, o tik tai, kaip jis peles gaudo“.

Nes, prisimenant tą aukščiau paminėtą klasikinį ekonominio trikampio modelį, bet Kinijos ekonomikoje valstybė ir yra centrinis bankas.

Čia būtina padaryti pauzę tiems, kurie iškart tą centrinį banką, kaip valstybę su melžiama karvute, sau asociavo tik su žinybine stolofke bei dykais kotletukais vardan laimės ekonomikos pagal visokių kuodipezų nusodrintą asmeninę sąskaitą, remiantis “kaštų (kitiems) ir naudos (sau) analize“.

O va Kinijoje toji valstybė gali pagaminti sau ekonomikai pinigų tiek, kiek jų reikia finansuoti infrastruktūros plėtrą (vėlgi, čia aš kalbu apie viešąsias gėrybes, o ne mokesčių mokėtojų pinigų nusavinimą per trinkelizacijas), ir lygiai taip pat net be mokesčių atiminėjimo išimti iš ekonomikos savo išleistų fantikų perteklių bei jį buhalteriškai ar net fiziškai sunaikinti, taip kontroliuodama ir galimą infliaciją, kuri pagal monetaristus ir kyla tik dėl įjungiamo pinigų spausdintuvo.

Maža to, be šito, kuo dabar vakarietiškame ekonomikos diskurse vadinama MMT (modern monetary theory), yra dar ir antrasis mūsų ekonominio mąstymo paradigmos neatitikimas: tuos iš eksporto gautus fantikus Kinijos vyriausybė, kaip ir jos partnerė Kimerikos santykyje, taip pat nėra linkusi “investuoti“ į savo ekonomiką (o kam jiems to reikia, kai savo fantikus savo ekonomikai, kaip minėjau, juk gali ir patys atsispausdinti!).

Kur dabar kinai deda tuos iš eksporto uždirbtus dolerius?

Taigi mielai perka išteklius, technologijas ir aktyvus svetur – kai mums įprastame finansiniame kapitalizme verslo, esančio pagrindine ekonomikos varomąja jėga, planavimas apsiriboja tik finansinių rodiklių išpūtimu atsiskaitymui prieš akcininkus reguliariais ketvirtiniais arba, geriausiu atveju, tik metiniais periodais, tai Kinijos komunistų partija šalies ekonomikos planavimą atlikusi numatomomis piatilietkomis iki pat 2035-ųjų metų imtinai.

Reikia tikrai būti paskiepytam duračioku, kad pagaliau dabar jau nesumotum, kas šioje Kimerikos santuokoje jau prieš ką mosuos tuos proverbiniu linksmakočiu tais minėtais visai netolimais metais.

Tad, panele, kad ir kokios lyties bebūtum, o savo kelnaites smauk žemyn ir – BOHICA, kur C ir A gale ne China ir America.

* * *

Jei aukščiau paminėtu istoriko Niall Ferguson teze apie Pirmojo Pasaulinio karo priežastis pasiremti, tai jis labai argumentuotai teigia, kad to sukelto pasekoje pasaulinio karo, nepaisant užsiangažavusio keletą metų iki jo pradžios Anglijos, valdžiusios visą pasaulį per jūrų kontrolę (ar priminti, o kuri šalis šiuo metu turi daugiau lėktuvnešių, nei visos kitos valstybės kartu sudėjus?), karūnos giminaičio vokiečių kaizerio kerštingų ambicijų, tai labiausiai reikėjo patiems anglams.

Kurie tam susirado puikų sąjungininką prancūzuose, siekusiuose revanšo už pralaimėjimą 1870-ųjų metų kare, kurio išdavoje Versalyje ir gimė toji vokiečių imperija, ir kuri to pasaulinio karo išvakarėse jau ketvirtadaliu lenkė prancūzus tiek pagal savo ekonomiką, tiek ir pagal žmogiškus bei finansinius išteklius.

Maža to, dar nuo Napoleono karų laikų britų Parlamentas įpareigojo savo karališkąjį laivyną turėti dukart daugiau laivų, nei dvi kitos didžiausios valstybės turi kartu sudėjus – ir vokiečių ginklavimosi varžybos, įskaitant drednoutų statybą, jau pagal šiuos rodiklius britų buvo akivaizdžiai pralaimimos. Ir jei vokiečių ekonomika ir toliau galėjo augdama užtikrinti augančias savo kaizerio ambicijas, tai britų ir prancūzų ekonomikos braškėjo gerokai per siūles bei nebepajėgė vytis.

Net pasekoje iš vokiečių tradicinių sąjunginkų (dar iki vokiška kultūra ir pasiekimais susižavėjusio Petro I gi Moskovijoje rinkoje cirkuliavo vokiški taleriai, vadinti jefimkomis) pagaliau sėkmingai per caro Mykolo II kvailybę atėmus į kapitalizmą atėjusią Rusiją bei padarius bendros šių britų ir prancūzų Antantės nare, jau buvo akivaizdu, kad vokiškasis valstybinio kapitalizmo modelis, numalšinęs ne tik prūsokų durtuvais, bet ir bismarkinėmis ekonominėmis ir socialinėmis reformomis 1848-ųjų proletariato kovas Berlyne, taip biurgeriams prie madinga tapusios prūsokiškos darbštumo, kruopštumo ir taupumo (santaupos ir investicijos versus spekuliacijos ir finansinės machinacijos biržose) moralės ne tik laimi, bet ir kelia grėsmę trapiam socialiniam stabilumui savo tokiu sėkmingu pavyzdžiu tose šalyse, nuolat purtomose vietos profsąjungų streikų ir riaušių (tuos savo komunizmo filosofinės, socialinės ir ekonominės koncepcijos kūrėjas Karl Marx Londone tuomet savo “revoliucinius“ veikalus rašęs kone iš natūros).

Jei Antrasis Pasaulinis karas iš esmės buvo tąsa neišsikariauto galutinai dar Pirmojo Pasaulinio, kurį “per anksti“ banaliai, taip ironiškai žiūrint iš šių dienų koronaviruso pandemijos laikų, taip nutraukė ispaniško gripo pandemija, atėmusi iš generolų “patrankų mėsą“, tai tolimesni taip per pastarąjį karą ekonomiškai pasaulyje iškilusios JAV tikslai buvo ne tik sukurti naują pasaulio ekonominę tvarką per Bretton-Woods sistemą, paremtą dabar jau JAV doleriu (ir labai nelaiku britams, patrauktiems šių karų iš pasaulinio dominavimo, sunkiai susirgo, o po to ir numirė jų derybininkas John Maynard Keynes), per savo įtakos instrumentus – TVF bei Pasaulio Banką, per vietos įtakos agentūras, kaip USAID ir pan. (ar priminti, kurioje tik ką buvęs LB vadovas gavo dabar savo darbuką kaip kompradoriukas, ir nekyla klausimas, už ką jam čia taip “nuskilo“ ta rentukė?).

JAV tapo šios planetos ekonomikos naujuoju centru ir savo kapitalizmo modelio eksportuotoju – visokios savotiškos skandinaviškos periferijos ar naujais pagrindais atstatytos vokiečių bei japonų ekonomikos, kaip ir chuntomis nuolat destabilizuojama Lotynų Amerika (įskaitant ir mūsų europinėje pusėje buvusius tokius pačius graikus, už kurių “juodųjų pulkininkų“ pučą, suorganizuotą CIA, yra jau viešai graikų atsiprašęs JAV Prezidentas Bill Clinton) nebuvo svarbiausiais priežiūros ar įtakos tikslais.

Juk vienaip ar kitaip toms šalims būdavo įsiūlomas amerikietiškojo kapitalizmo modelis (kur amerikiečiai gali diktuoti žaidimo taisykles my way or high way), o jei neveikdavęs, tai čia, suprask, tik jau čiabuvių kvailumo ir tingumo kaltė (kiek ten kartų Argentiną vien TVF įvairiais patobulintais ekonominiais modeliais “gelbėjęs“?).

Tačiau Šaltuoju Karu pavadintoje ištisoje epochoje didžiausiu priešu buvo tapusi sovietinė socializmo sistema, griovusi pasaulinį liberalaus kapitalizmo vyravimą savo kitokiais ekonomikos (juk Stalinas maisto korteles po karo panaikinęs dar nesibaigus penktam dešimtmečiui, kai ribotas pardavimas pagal normas ir korteles Britanijoje užsitęsė kone iki septintojo dešimtmečio galo) ir socialinės pertvarkos principais bei, sutikite, kilniomis humanistinėmis idėjomis, besiremiančiomis ne tik prancūzų revoliucijos šūkiais apie laisvę, lygybę ir brolybę, bet ir pastarojo šūkio atveju – dar ir socialiai teisingesnės ir palankesnės “paprastam žmogui“ sistemos nors ir iliuzine, bet kažkokia suteikiama ateičiai viltimi (kaip mano kartoje buvo juokaujama: “komunizmas – tai kaip horizontas, kuris nutolsta kaskart, kai prie jo artėji“).

Tai, kad šita “socializmo“ sistema pareikalavusi šimtai milijonų aukų daugiau, nei fašizmas ir nacizmas kartu sudėjus, šiandien naujieji marksistai, vadinantys savo “progresyviaisiais“, prisiminti nebenori ir mums apie tai nebetiktokina.

Ir Linksmieji 90-ieji buvo ne tik “linksmi“ aktyviais turto perdalinimais, įskaitant ir paskutinio kąsnio atėmimu per šoko ekonomiką ar konkurentų žudymus, bet ir tuo, kad Šaltasis karas užsibaigė, kaip mums atrodė – visiškai pelnytai, liberalaus ir demokratiško Vakarų pasaulio bei jų kapitalizmo ekonominio modelio pergale prieš susimovusią socialistinę planinę ekonomiką.

* * *

Niekšai tie klastingieji kinai – jie tik apsimetė, kad taip ir jau kuria kapitalizmą ir, atrodė, jau tuoj tuoj įsivyrausiančią ten liberalią bei ekonomikos pasekmių iššauktą visiškai kapitalistinę sistemą, paremtą neoliberalizmo principais!

Kur, primenu:

  • valstybė savo pinigų neturi, o skolinasi iš centrinio banko,
  • kuris taip iš oro sukurtus pinigus (valstybės skolą) perskolina komerciniams bankams,
  • kurie taip finansuoja visą šalies verslą su namų ūkiais ir “kuria“ ekonomiką;
  • neišvengiamos šios valstybės vis didėjančios skolos po to yra padengiamos nacionalinių aktyvų pardavimu svetimšaliams ir vietos oligarchams, vadinant tai “investicijomis“;
  • taip visos natūralios monopolijos šalyje yra prichvatizuojamos,
  • tas jų sąnaudas perkeliant namų ūkiams,
  • o vis didėjančius pelnus atiduodant privatiems savininkams,
  • bet šiukštu ne į biudžetą (o tai bus išmesta socialinėms reikmėms ir infrastruktūrai, o jei jau taip norisi socialinio draudimo, tai tegul dirbantieji namų ūkiai ir sumoka patys, kai infrastruktūrai privalu įsiskolinti ir po to parduoti praskolintus objektus, ir t.t. pagal aukščiau minėtą schemą);
  • darbo jėga priversta taip arba emigruoti, arba tiesiog eiti lažą už maistą,
  • nepriklausomai nuo to, kad tam darbdavių privačiam verslui, kaip anksčiau dvarininkams baudžiauninkai, ir nuosavybės teise formaliai nepriklauso (o jei yra socialiai remtimi, tai tas menkas pašalpas lygiai taip pat privalo atidirbti tijūnui, atsiprašau, seniūnui);
  • ir t.t.

– ir apie ką esu jau keliskart rašęs.

Kinai dėka savo politinio elito, kas toje komunistuojančioje šalyje buvo tik komunistų partija, taip patyliukais per tuos tris dešimtmečius jau sukūrė savo ekonominę ir socialinę sistemą visiškai kitokiais pagrindais, nei čia mums taip įprastais (ir su tuo susitaikytais).

Ten funkcionieriai iki šiol senu Ming ir Qin dinastijų “konfucišku“ papročiu fiziškai likviduojami (deja, bet kitokiu būdu mūsų “babuinų“ valdžioje jūs irgi neperauklėsite – kaip rašiau anksčiau, tai “netinkami“ smegenys atskiriami nuo veikėjo, ar konkretaus valdininko, kūno tik su visa jo galva), jei tą sistemą (įskaitant ir minėtąjį “socialinį kontraktą“) apgauna ir ateina į valdžią dirbti išties tik savo ar savo artimųjų naudai išgrobstyti, o ne prižiūrėti materialinės gerovės kūrimą vardan tos padangių liaudies valstybės (ar kaip dabar vadintųsi čia mums, iš mūsų “stovinčių puodynių“ šalies).

Kol dar toje politinėje sistemoje nėra kritinės masės apsimetėlių, kaip nutiko ne tik mūsų dešros komsomolcų tarpe SSRSe 80-taisiais po pirmojo brežnevizmo nafta prafinansuoto ekonominio ir socialinio pakilimo, tol kinų komunistų partija vis gali pasiūlyti naujas strategijas tam, ką pas mus klaidingai vadina valstybe, ir su kuria, patikėję Konstitucijos preambule, jūs, kaip tautos dalis, save taip pat klaidingai tapatinate (bet tik pabandykite patys iš savo bendrapiliečių susirinkti mokesčius kaip toji valstybė – ir greitai ateis tikroji “valstybė“, kuri yra valstybė šioje “valstybėje“).

Taip, tikrai – ir pas juos yra liberalių ekonomikoje komunistų kokių nors diansiaopininkų frakcija, ir yra konservatyvių kokių nors maodzedūnistų frakcija (nekalbant jau apie imperinius karinguosius, kurie nors ryt atsiimtų Taivanį), taip ir dabartinis Kinijos Prezidentas Iksas i trumpoji, ko gero, yra tik kompromisas tarp vienos ir kitos grupuočių.

Tik gal skirtingai nuo mūsų visokių “prietaisų“ ar už sukčiavimus nuteistų “pirminykų“ bei titulinių anūkėlių partijų kompromisinių vadovų, šis, manau, yra labai aktyvus ir stiprus lyderis kinų komunistų tarpe.

Na, bet jo atrankai sau įsivaizduokite ir tą konkurencijos mastelį skaičiais – ne koks patriarchas Tata “parekomendavo“, ir šaika pasitvirtino vieningai, bet kiek Kinijoje yra net ne šiaip gyventojų, bet bent jau kinų komunistų (95 milijonai, jei ką), ir už kurios juk turėtum būti gerokai pranašesniu, nes taip, kaip pas mus, ten niekas tavęs pagal pavardę ir vėl partijos vadovu nepasitvirtins be imitacinių rinkimų (kai mūsų visi premjerai, manau, net kinų kaimų, kurie yra didesni ir už mūsų sostinę pagal gyventojus, kokių nors seniūnų vietos net nesugebėtų jokioje konkurencinėje kompetencijų kovoje laimėti, gal tik išskyrus velionį AMB kuriame nors užkampyje arčiau Tibeto).

O ir patiems kinams jų kompartija, kaip minėjau, iki šiol visus lūkesčius savo duotais pažadais įvykdo.

Ar manote, kad dar net iki šios kinų liaudies respublikos įkūrimo 1947-ais, kai po imperatoriaus nuvertimo ir Sun Yat-sen per ankstyvos mirties, per tarpukarį Mao Zedong komunistai laimėję prieš nacionalistu vadintą Chian Kai-shek tik kažkaip atsitiktinai?

Tiesiog Kuomingtang partija, kuri, pralaimėjusi ginkluotame konflikte komunistams tėvynėje, ir įkūrė antrąją Kiniją Taivanyje, tada savo plebso kinams tepasiūlė (kaip savo laiku 1917-aisiais Vasario revoliucija Rusijoje) tik tą pačią išnaudotojišką, nors ir tautinę, sistemą vietoje nuverstosios imperatoriškosios, kai tuo tarpu komunistai – šių konkurencijai dar pasiūlė ir nacionalizmą, ir socializmą (kažkur tik labai jau girdėtas junginys…).

O truputį bent mokykloje Kinijos istorija besidomėjusiems turėjo įsiminti ne vienas kinų liaudies visokių geltonų raiščių, raudonųjų valstiečių, visokių “boksininkų“ ir pan. sukilimas jų istorijoje, tad, filosofiškai žiūrint, jiems ir Kultūrinė Revoliucija bei Tiananmenio aikštės maištas tebuvo iš tos pačios bendrų įvykių serijos – tiesiog kinų komunistai, pasivažinėję per savo “suvakarėjusius“ studentus tankais, iškart pasidarė laiku ir tinkamas išvadas.

Ir iki šiol kinams davė tai, ką ir pažadėjo: pirmąją eksportuojančią ir dabar gal jau ir didžiausią ekonomiką pasaulyje.

Ir kas taip pat apsimokėjo daugumai, o ne tik pasakiškai per tai pralobusiam establišmentui – tą visuotinį gerovės pakilimą, kurio niekuomet nebuvo iki tol kinų istorijoje, o iki tokio masinio ir klaikaus skurdo mūsų vargetos niekada net nebuvę niekuomet nukritę (net jei kone iki merkantilizmo epochos šimtmečiais Kinijos ekonomika dar lenkė bet kurią europinę!).

Ir ką pasiekė tik per kinų kompartijos (nesikeikiant!) pradėtas socialines gerovės valstybei būdingas reformas: jau pradėtos mokėti pensijos valstybei tarnavusiems, vis labiau plečiama visuotinė nemokamos medicinos ir vakarietiško lygio socialinė sistemos, jau skatinamas gimstamumas, sumokant už trečią vaiką, ir pan.

* * *

Naivu būtų tikėti, kad Kinijoje nėra jokių ekonominių ir socialinių problemų, kaip ir mūsų varguoliai, išstumti iš vis labiau besitraukiančios darbo rinkos, vis dar ne į Kiniją užsidirbti emigruoja (o konkurencinį mastelį darbo rinkoje čia man dabar priminti?).

Labai netgi tikėtina (piktdžiugiškai – netgi pageidautina!), kad Kinijos ekonomikos modelis iš esmės jau išnaudojo savo spartaus BVP kūrimo galimybes, ir kinai vis labiau ima jausti vidutinių pajamų spąstų poveikį ekonomikoje, ir netgi rinkoje galimybių privačiai iniciatyvai sumažėjimą smulkiame versle, kaip ir per minėtą Alibaba nacionalizavimą – tą dabar jau atimtą viltį aršiausiems rinkoje pasekoje tapti oligarchais, nors 626 milijardierių skaičiumi Kinija jau pralenkusi ir tą pačią JAV, kur tėra “tik“ 614 milijardierių.

Tik matosi, kad kol kas dar sunkiai, kaip pasisekė savo laiku rusams (mus įskaitant), sekasi kinams, ir ypač jų partiniams funkcionieriams, parduoti tą dabartinį mūsų finansinio kapitalizmo modelį – kol dar jų politinė ir ekonominė sistema laikosi ne tik ant kvalifikuotų savo profesines pareigas tinkamų užimti ir jas eiti, bet ir dar neatsiranda kritinė masės susigundančių nusavinti nacionalinius aktyvus savo ar draugų bei tovariščių šaikos naudai, kaip mūsų ne tik premjerai savo laiku (nes juk taip buvo tiems apmaudu išleisti iš kibių nagų tokį turtą, iš kurio maitiniesi, dauginiesi ir po to vaikai ne tik išlaikomi, bet ir įgyja išsilavinimą bei galimybes visuomenėje ir tame establišmente, juolab, kad savo gabumais ne tik patikėtą objektą ar sektorių išlaikytum ir toliau, bet ir naudą iš to pasisavintum).

Man iš šalies smalsu stebėti tokį kinų biologinės (kur babuiniška motyvacija prisigrobti daugiau fantikų, už kuriuos pirktum ne tik paėsti ar pateles, bet ir dominavimą prieš kitas tautines “beždžiones“) ir dirbtinės socialinės atrankos (komunistinės meritokratijos) eksperimentą – ir kur taip šalį toliau šis kinų komunistų partijos strateginis kelias nuves, ir kurio tas pradas, minėtasis biologinis, ar vis tik pakoreguotas naujas “komunisto moralės“ ideologinis, čia pasekoje nugalės (tautinis mentalitetas yra tik mažas veiksnys ir greičiau netgi tik išvestinė).

Tai labai įdomus eksperimentas visos žmonijos tolimesnės evoliucijos prasme – ar gali homo sapiens tiek išvystyti savo smegenis, kad po to sąmoningai ir jau dirbtinai savo valia pakeistų ir paneigtų biologinius evoliucijos (d.ž.k. darvinizmo) dėsnius šitų primatų visuomenėje?

Mes juk nežinome, ir net nesidomime, kas išties vyksta kinų visuomenėje, ir kaip formuojami kinų ne tik jaunesnių (kur 3-7 metų vaiko makaulė ir taip dar tuščia, dėl ko jo gyvenimas yra nerūpestingas), bet ir vyresnių smegenys tame kritiniame laikotarpyje iki jų hormoninių audrų (maždaug nuo 7-8 iki 13-14 metų), ir kaip kinų partija utilizuoja šio laikotarpio metu pagamintą biologinį šlaką, nebeatitinkantį keliamų kriterijų piliečiui pagal tą indoktrinuotą moralę, ir kuo ši taip išties remiamasi (maoizmu, marksizmu, konfucianizmu, ir pan.?) prie tos dabar visuotinai diegiamos “socialinio kredito“ sistemos (šiaip išties tai nėra jokio skirtumo, kas į jus tik kaip į “varžtuką“ ar kokius disposables ar deplorables žiūri: ar merkantiliškas kapitalistas, ar komunistinis funkcionierius).

Nes jei būtų palikta “laisvos rinkos ekonomikos“ savieigai, tai tie 626 vietos milijardieriai ir tas komunistinis Jack Ma aktyvų nusavinimo pavyzdys labai greitu laiku išsprogdintų kinų visuomenę iš vidaus, nušluojant ir kinų komunistų valdymą, kaip tas įvyksta peraugusiose dirbtinai stabilizuotose visuomenėse – ar koks jiems patiems žinomas nepajudinama atrodžiusios Qin imperijos žlugimas, ar koks kaimyninis Japonijoje shogun‘atas per Meiji revoliuciją, ar ne tokia ir sena SSRS griūtis, ar “tūkstantmetis“ Trečiasis Reichas, kurį pribaigė Antrasis Pasaulinis karas Europoje.

Gali būti, kad Vakarų pasaulis, vedinas JAV, mielai pasirinktų va šitą Trečiojo Reicho likvidavimo kelią (tiesa, nacionalsocialistų ir ekonomikos modelis buvo nukreiptas į tai, kad to likvidavimo finale ant savo šiknų prisiprašytų – Antrasis Pasaulinis karas išties buvo žūtbūtinė žmonijos istorijoje kova dėl tolimesnės visuomenės evoliucijos krypties), nes anie keliai, panašu, čia nesuveikė.

Nes vakariečių kolonializmui Kinija taip ilgainiui per dvi konkuruojančias tautines jėgas vis tiek atsispyrė ir iš vidaus pati komunistų partija po 1989 metų Tiananmenio jau pasuko vardan savo visuomenės progreso, kadangi kinų funkcionieriai, skirtingai nei tie sovietiniai visi komsomolcai, į oligarchus masiškai persimesti, nepanašu, kad dar nori, kai tą galimą to norinčiųjų kritinę masę tiesiog fiziškai ne vien hunveibinų pagalba jau sunaikino, atlikdami biologinę rūšies selekciją.

Tai kas belieka šiame “civilizacijų“ konflikte, kas iš esmės yra ne tik skirtingų ekonominių sistemų konkurencija – ir kurią dabar JAV prieš Kiniją, kaip ir paminėti anuomet prieš šimtmetį britai prieš vokiečius, vis labiau pralaimi (nors du pasaulinius karus britai, atrodytų, prieš vokiečius ir laimėjo)?

* * *

Pramogos dėlei vardan naudingos pauzės pažiūrime šitą humoristinį klipą, kuris Australijos TV eteryje pasirodė gerokai anksčiau AUKUS karinio aljanso sudarymo:

Aha, tikrai viskas čia “logiška“: britų Sandraugos valstybei Australijai tame Pietryčių Azijos ir Ramiojo vandenyno regione apginti nuo Kinijos savo jūrinius prekybos kelius su Kinija padės… JAV.

Ir kur kaip anuomet prieš Pirmąjį Pasaulinį karą vietoje revanšistų kolonialistų prancūzų britų sąjungininkais, taip dabar patys opiumo karų pakartotinos šlovės prisisvaigę, atsiprašant už kalambūrą, britai įsiprašo sąjungininkais amerikiečiams (Europos pakraštyje esančios salos tauta, sakyčiau, visad stengiasi smogti aperkotą ne pagal savo svorio kategoriją tame geopolitiniame ringe).

Keista, kad tie britų katorgininkų palikuonys dar nepaprašė pačių kinų patiekti jiems povandenlaivių apsaugai nuo kinų – kam čia tuos “neutraliai“ Europoje kiurksojusius prancūzus reikėjo net klibinti, o po to tik nuvilti?

Bet prancūzai ne dabar su savo prapiltu povandenlaivių tiekimu kengūriečiams, o dar aname šimtmetyje iškrito taip išvis iš Indokinijos regiono žaidėjų, užleisdami vietą JAV, kai dėl to jankiams net teko praeiti ne tik žmogiškų ir finansinių aukų pareikalavusį ten Vietnamo karą, bet iš esmės taip ir pirmąkart po jo pralaimėti ne tik karine prasme (tas Korėjos karas buvo kaip neišspręsta Pietryčių Azijos regione tik Antrojo Pasaulinio karo tąsa, kur sąjungininkai bent jau pasiekė paliaubas).

Pasekmės atsiliepė ne tik pasaulinei dolerinei aukso standarto Bretton-Woods užfiksuotai pokarinei finansinei sistemai ir ne tik mano jau anksčiau aprašyta 70-ųjų stagfliacija JAV bei susijusių po Maršalo plano europietiškų valstybių, taip sėkmingai dalinantis Trečiąjį Pasaulį.

Tik va esminis skirtumas buvo tame, kad vakariečiai (iš esmės, tai supervalstybė JAV, nes britai ir būsima ES nelabai ką jau pokaryje tereiškė, kaip iš esmės vis dar yra iki šiol – nes ne ES stipri prieš JAV taip tuščiai besimaivydama, bet JAV dabar per silpnos šiai savo ES kekšei parodyti jos pareigą atlikti surogatinės “žmonos“ pareigas!) to naujojo kolonializmo būdu iš ten išteklius išsiurbinėjo, kai va durni sovietai į ten savus, iš pirmąkart istorijoje atsiradusiam poreikiui jų naftai, iš eksporto gautus išteklius įpumpavo vardan “pasaulinio socializmo“ sukūrimo – ir po to tuos jų auksinius rublius jankiai vietinių korumpuotų šaikų dėka persiveždavo į savo Fort Knox seifukus.

Pridėkite prie šito dar ir smagiausią JAV Prezidento Ronald Reagan blefą su Žvaigždžių Karų strategine iniciatyva – ir matysite, kaip tie paikenos sovietai iš savo imperinio didžiarusiško mentaliteto, pasireiškiančio nenugalimu noru apsišikti, bet nepasiduoti, dar ir į kosmosą tikrąja to žodžio prasme išpyškino likutinę reikšmingą savų nacionalinių finansų, atimtų iš savo visuomenės (namų ūkių), dalį, ir net amerikiečiams jokio karo su tais angažuotais durniais nebereikėjo!

Visą SSRS su visa ta “marksistine“ ekonomine baze bei ideologiniu antstatu, jau užbaigė, kaip pripažino savo interviu Gorbis, užsitęsęs jokių geopolitinių tikslų tame regione nepasiekęs Afganistano karas ir po to driogstelėjęs Černobylis bei amerikiečių tuo pačiu metu per OPEC numušta pasaulinė naftos kaina iki vos 8 žalių už statinę – ir taip toji komunistinio maršo muzika Sovdepijoje groti nustojo, nes “brandus socializmas“ sėkmingai sugrojo tik į “medinį makintošą“.

Bet amerikiečiams taip laimėjus Europoje – nebūtinai laimėjo dar ir Indokinijoje, kaip ir pačioje Kinijoje konkrečiai, su kuria pasekoje ir gimė ta neformali Kimerikos sąjunga, atrodžiusi tokia pelninga JAV.

* * *

O gal va dabar kaip tik ir atėjo šio gerokai pribrendusio vidinio šios Kimerikos konflikto atomazga?

Tik nieko gero mums nežadanti, nes Šanchajaus barbarai yra ne tik prie Vilniaus vartų, bet ir pirmieji “hibridiniai kariai“ jau mūsų sienas kirto.

Tačiau kai mūsų ne tik politikos lyderiai durnačioku paskiepyti nuo bent elementariai valstybei valdyti pageidautinos kompetencijos, bet ir kariuomenės vadai savo generoliškus antpečius tik iščiulpė iš pastarųjų valdžios koridoriuose, o ne užsitarnavo karinėse misijose, šių bailiai išvengdami (gi žinote, būna, kad ir kare nušauna…), ir kai net kariniai ordinai dabar duodami ir civiliokams bei tik už gvazdikus netyčia šleptelėjusiam agresoriui, tai belieka man tik viena viltis…

…kaip minėjau pačioje pradžioje, labai norisi tikėti, kad tame gaublyje tas proverbinis smulkusis kinų funkcionierius mūsų tiesiog bent jau nesuras.

Nes jei vis tik suras – tai galime būti tiesiog ištrinti ne tik iš jo gaublio, ir ne tik kaip valstybė, kas nutikę nekart istorijoje, bet ir kaip tauta.

Nes šita “stovinčios puodynės panašumo“ godi, šykšti ir pavydi tauta, išsirinkusi sau tokį patį politinį pagiežos persunktą, kerštu besivadovaujantį ir dabar visuomenę kiršinantį elitą, sukūrusį savo bendrapiliečiams psichočernobylio sąlygas tėvynėje bei linkinti tik “karstelio mokestėlio“, kas taip natūraliai pasekoje ir pasireiškia milžinišku savižudybių, alkoholizmo (lėtinis būdas žudytis) ir emigracijos (socialinė savižudybė) skaičiumi, bei užsitikrinusi tik sau ir savo mažorikams tą babuinišką gerbūvį per išsunkiančią šalyje rentų ekonomiką.

Todėl ir bijau, jau po dar vienos okupacijos jokia kita lietuvių tauta tokiu sulaužytu moraliniu stuburu bei turimu tik kompradoriniu ir ciniškai amoraliu save šaika vadinančiu elitu jau istorijoje toliau nebeatgimtų (pagalvokite kada apie žydų tautos “pažadėtos žemės“ bei “išrinktosios tautos“ mitą, kaip ideologinį kone iki religinio lygio jų tautinės moralės pagrindą, ir kodėl jiems net po kelių tūkstantmečių pavyko atkurti Izraelį – o mes patys turime kažką bent panašaus?).

Nors jei kinai okupuotų, tai mūsų kompradorikai jau kitądien išverstų kailį.

Taip ir toliau URM bei Talibų Sąjungai vadovautų pirmininkas Lan Chi-yau[sk], vyriausybei – Xi Mon-[nee]tea, parlamentui – Chmi Lee-[nil]sen.

Vienas per kitą šaikos personažas dievagotųsi, kad nuo vaikystės skaitęs Konfucijų ir viešai cituotų atmintinai Mao iš “raudonosios knygutės“, o valdžios išlaikomi influenceriai persivadintų hunveibinais (kuo ir šiaip yra), tapinoidai vadintų save “progresyviaisiais taipinais“, ir Monikutės propagandinė Lithuanian Russia Today vadintųsi tiesiog “stovinčių puodynių xin hua“, kur žinių ten būtų lygiai tiek pat, kaip ir dabar – tai yra ni skiemuo vietoje xin prieš hua.

Koldūnai visuotinai pakeistų kol kas dar populiaresnius kebabus, ir penkios žąsys pasikeistų į penkias pekiniškas antis reitinguose, kai tiedu kulinariniai “brolis ir sesutė“ mus iš ekranų ir portalų jau pamoksliškai mokytų, kaip teisingai reikia paruošti vyšnios skonio kiaulieną prie ryžių garnyro su kiaušinienės pėdsakais ir E621, savo apžvalgose dar vertindami, ar teisingai lietuviška virtuvė išmoko būti kiniška, nes juk ir “mūsų“ baltoji mišrainė, žinia, yra ne rusiška, bet atėjusi dar iš Ming dinastijos laikų per Marco Polo.

Ir krepšinį nacionalinės religijos statuse pakeistų kanfū (© Tomas Lapinskas), o socialinio kredito sistema jau ir dabar mums įPIŠinta. Ir taip suvalstybintą Trispalvę galima netgi pakeisti į “istorinę“ Vyčio vėliavą, nors ir be paties Vyčio.

O man, taip pozityviai dabar apibendrinant, tai nors apsimetinėti nereikėtų, kai mano okinavietiška Goju-ryu karate iš esmės yra archatinė Fujian Baihe-quan (t.y. Fudzianio baltosios gervės kumščio) versija.

危机是乘风破浪的机遇。