Kad taip iškart po vieno teksto LondoNews Nr. 25 rašyčiau staiga kitą su įžvalgomis, tai dažnai nepasitaiko man, tad arba aš išties nušokau nuo proto per naktinius budėjimus, arba esu toks dar nepripažintas genijus, kas išties paprastai reiškia, kad taip ir numirsiu durnas ir biednas, o pripažinimas gal ir, jei išvis, ateis todėl tik po mirties, bet labai siaurame specialistų ratelyje, kurie, barškindami ledukais pabrangusio viskio krištolinėse taurėse, kažkur savo privačiuose klubuose kalbės tarpuose tarp oro ir futbolo naujienų aptarimų:

“- Žinai tą su niekaip neištariamu vardu – graikas jis ten kažkoks ar šiaip lenkas imigrantas buvo? Tai va, gi teisingai pasakė, kad baksui kaput, o ir pasauliniai finansai, kaip mes juos žinojom, sugriuvo juk, nors ne jis vienintelis tą, reikia pripažinti, prognozavo – galima būtų kokį Nobelį jam tada duoti, bet tai jis net ne mokslininkas ar išvis ekonomistas, ir jei wikipedia neapgauna, kad kažkokiu kūnsargiu lyg ir dirbo ar šiaip buvo kosmonautas“.

O lietuviai tai ir neprisimins (nebus vertimo į lietuvių kalbą vikėje iš anglų!), nes jei emigravai – ir nebe lietuvis jau esi, pardavei Lietuvėlę (mažybiškai mielai), nebeturi teisės apie Tėvynę (būtinai tik didžiąja!) rašyti nieko jau kritiško, ir pasą iš tavęs, rupūže, atimti, o ne antrą pilietybę tokiems čikenfektoriams kaip tu!

Na, gerai – iš savęs pasišaipiau, jums laiko jau tam sutaupiau, tai eikime prie reikalo esmės.

* * *

Du faktai preambulei:

  1. Aš išties nuo 2009 metų pradžios dar Livejournal (į šį Punkonomics straipsnis apie pigusį USD perkeltas 2010 metais), bet įtariu, kad pradėjau 2008 metais dar tą sakyti: pirkite baksus! © – turėkite omeny, kad prof. Kęstutis Glaveckas su pasakymu, kad doleris ir Afrikoje doleris, buvo jau gerokai prašovęs – litą persiejus nuo dolerio link euro, baksius barkštelėjo žemyn (kas iš esmės dėjo žiaurų smūgį netikėtai pabrangusiam Lietuvos eksportui, turėjusiam tik pigumo pranašumą, tačiau tuo pačiu atpigino mums energijos išteklius, tačiau dėl korupcinės ir neskaidrios Lietuvos bei Rusijos energijos verslo aplinkos, tai gyventojai atsiradusį šį arbitražinį skirtumą sumokėjo tiems, kas tame versle sukosi, pakeliui papildydami bent jau akcizais ir Lietuvos biudžetą bei pagerindami tuo kelių tiesimą, iš ko jau kita chebra babkes atsikatalino, bet tema juk ne apie tai), tuo pačiu nuvertindamas ir mano turėtas dolerines santaupas (dirbau jankiams – algą mokėjo savo valiuta pradžioje, kas buvo visai comme il faut, esant keturiems litams pririštiems prie vieno dolerio, o viso brangaus turto kainas žmonėms ir toliau šalyje skaičiuojant tik doleriais).
  2. Visos valiutos yra iš esmės tik fantikai, ir tik baksas yra pinigas, nes tai pagrindinė (sukasi apie 70 proc.) pasaulio rezervinė valiuta (paaiškinu ant pirštų: skirtumas nuo tiesiog užsienio valiutos prekyboje, kuria gali atsiskaityti dvi šalys tarpusavyje kokia tik jos abi besutartų, nors ir kramtoškės etiketėmis ar dantų krapštukais, kad vis tik JAV yra vienintelė tokio masto šalis pasaulyje, kur gautus jos piniginius ženklus gali padėti kaip santaupas į iždo popierius arba privačias obligacijas arba investuoti į trečdalį pasaulio BVP dydžio finansų sistemą, kur yra didžiausias lyginamasis finansinis skaidrumas ir likvidumas – skirtumą supratote, kodėl doleriui iki šiol neprilygsta joks kitas fantikas?).

O dabar dėlioju įvadinius faktus kaip priešistorę:

1970-ieji – atsižvelgdamas į JK veiksmus 1968 metais nuvertinant staiga svarą, POTUS (President Of The United States) Nixon paskui britus iš esmės sugriauna Breton Woods 1944 metų sistemą – tuo to momento JAV nebeįsipareigoja auksu atsiskaityti už dolerius, tad prasideda nepadengto dolerio (ir kitų valiutų tuo pačiu de facto) laikai, pradėjus iki šiol populiarią ideologiją apie plaukiojantį valiutos kursą pagal rinkos kainą, kurį lemia pasitikėjimas šalies ekonomika, padengimas prekėmis ir sukuriamu BVP, bei mintis, kad auksas nebėra pasaulinės finansų sistemos dalis (kas studijavęs ekonomiką, tas dabar linksi galva pritardamas ir pakelia antakius, kuo čia aš dėl to stebiuosi dabar?) – t.y. mintis tame, kad auksas nebe pinigas, o tik žaliava (rasite ir pas mane apie tai vis užsimenant, o aš aukso kainą vis pasižiūriu traukinyje namopi City A.M. laikraštyje būtent Commodities skiltyje, o ne ten, kur apie pinigus ar obligacijas).

1980-ieji – įsitvirtina JAV dolerio kaip pasaulinės valiutos hegemonija, nes vietoje aukso pasauliui išties reikia tvirto pasaulinio pinigo. Iš čia ir profesoriaus Kęstučio Glavecko einančio pareiškimo šaknys (pakalbam apie būtinybę studijuoti visą gyvenimą ir neužmigti ant titulų, ką?). Taip nutiko, aišku, ne savaime vos atsisakius aukso (priminsiu, kad šveicarai mielai jį saugo savo kalnų masyvuose, o abu GLD ir LBMA aukso sandėliai yra… Londone): taigi abu POTUS, tiek Nixon, tiek ir Ford, nuvyko pas saudžius, ir mainais už tų nacionalinį saugumą regione (priminti neramius laikus ir ajatolų revoliuciją Irane ir karą tarp šių bei irakėzo Huseino?) sutarė, kad tie, kaip OPEC lyderis, už naftą prašys dabar tik JAV dolerių – taip gimsta fantominis petrodoleris, kuris ir yra dolerio dvasinė stiprybė, nes visas pasaulis sėdi ant naftos adatos, o jei prekyba pagrindiniu juoduoju auksu eina tik doleriais, tai kam vietoje būto aukso dar ieškoti kitų fantikų kitai tarptautinei prekybai, tiesa?

1990-ieji – dvipolis antagonistinis kapitalizmo ir socializmo su trečiu “neapsisprendusiu, bet prijaučiančiu (priklausomai nuo to, kuris daugiau pinigų duos“) pasaulis  sugriūna, lieka supervalstybė JAV su kapitalistiniais sąjungininkais (iš esmės visais NATO klubo nariais). Ar reikia sakyti, kokią valiutą supervalstybė pati naudoja? Prasideda nauja ekonominio vystymosi era – post-komunistinis pasaulis trokšta dolerių, nes jie yra pati kapitalizmo esmė, o buvusi SSRS, tapusi Rusija, de facto dolerį naudoja kaip savo nacionalinę valiutą (kas nepamena Linksmųjų Devyniasdešimtųjų, tie gali pasidomėti tų laikų atspindžiu rusų kinematografe). Dabar visas pasaulis yra arba kapitalistinis išsivystęs, arba iš esmės tik “trečiasis“ – TVF, valdanti antras oficialias aukso atsargas pasaulyje (ir kuriame 16 proc. balsų turi JAV, kai visi likę 84 proc. neturi teisės net susivieniję ką pakeisti, nes reikia 85 proc. kvorumo), tarp kitko, randa sau vaidmenį reformuoti neprakutusias iki išsivysčiusio kapitalizmo valstybes, nepaisydama visų sekančių socialinių pasekmių.

O pakeliui trukusias finansines ir ekonomines pasaulyje krizes (1997 metų Azijos, sklandžiai perėjusi į 1998 metų Rusijos defaultą), palietusias ir pačias JAV (2001 dot com burbulo sprogimas, ko dabartiniai IT hipsteriukai nepamena, nes yra mileniumo karta, todėl svaigsta, kad jų profesija bus pelninga amžinai), aš praleisiu, nes tai yra juk kapitalizmo netobulumo pasekmės, Karlai (aš turiu omeny ne proverbį, bet tą Marx, kuris guli Aukštų Vartų kapeliuose Londone).

Truputį paspartinu chronologiją (nors tarpas irgi įdomus tyrinėjimams):

2008-ieji – nuo JAV, ir joje nuo 2007-ųjų, jau prasideda pasaulyje Didžioji Recesija. Naujai išrinktas POTUS Obama jau kitąmet įlieja į JAV ekonomiką trilijonus dolerių, gelbstint tuos “per didelius, kad sugriūtų“ bankus nuo visiško sugriuvimo, nors tais metais investicinė bankininkystė JAV iš esmės numirė (mano Londonas po to džiūgavo tapęs pasauline investicinių bankų sostine). Silpnas doleris iššaukia valiutų karus visame pasaulyje.

2010-ieji – de facto įsitvirtina idėja apie silpną dolerį, taip nubraukiant 1980-ųjų įdirbį (žr. aukščiau). Jau ir post-Breton-Woods pasaulinė finansų sistema (norite – NObamos, norite – Didžiosios Recesijos dėka) sugriauta – nebėra “auksu padengto dolerio“ kaip iki 1974-ųjų prie Breton Woods, bet ir nebėra “stipraus dolerio plaukiojančio valiutų kurso rinkoje“ kaip po to iki 2010-ųjų. Pasaulis įžengė į neapibrėžtumo periodą, “per dideli, kad sugriūtų“ bankai tapo dar didesni, o skola kone pasidvigubino per trumpą laiką (pats metas naujai pasaulinei krizei, sakyčiau).

2013-ieji – gruodį POTUS Obama, nepaisant savo musulmoniškų šaknų, įkala proverbinį štolcą į akį saudžiams, pripažindamas Irano, šių didžiausio priešo, teisę į branduolinę energetiką ir urano sodrinimą, atverdamas ateityje iš esmės kelius į branduolinių valstybių klubą ir taip de facto įtvirtindamas Irano (persai), o nebe Saudo Arabijos (arabai) lyderystę naftingame regione.

O va čia ir prasideda dabar jau pats cimesas.

* * *

Nuo 2009 metų Rusija ir Kinija spėriai didina savo aukso rezervą – pirmieji pasidvigubina, o pastarieji pasididina net keliskart (nors TVF privertė kinus inventorizuoti nuo tų metų savo aukso rezervus ir juos skelbti, bet oficialios Kinijos centrinio banko atsargos Pekine tėra tik virš 1700 tonų, kai neoficialiai aukso Kinijos armijos saugyklose Šanchajuje yra, ekspertų skaičiavimu, jau virš 4000 tonų, kurių kinai neapskaito ir oficialiai dabar neskelbia; JAV turi 8000 tonų, ir kinai siekia sukaupti panašų kiekį).

2014 metų liepą Kinija ir Rusija pasirašo didžiulę komercijos sutartį dėl dujų ir naftos bei kitos eksporto plėtros. Rusija tuo pačiu pasirašo ir panašų susitarimą su Iranu.

Klausiate, kam Rusijai importuoti dujas ir naftą iš Irano, jei pati ji eksportuoja tas dujas ir naftą?

Nes Iranas ir Rusija turi dolerines prekybos sankcijas šių pardavimui. Iraną iš dolerių atsiskaitymo sistemos JAV buvo netgi vienu metu išvis išspyrusi, o Rusiją išspirti (arba atjungti nuo SWIFT) vis pagrasina. Iranas dėl to negali parduoti naftos tiesiai kinams, o tie už tai gali pirkti iš rusų, kaip ir rusai gali pirkti iš iranėnų, kadangi šiems abiems kaip ir tėvas rentgenas tarptautiniu kodu (pė iks – papa x-ray) ant JAV sankcijų, o kinai tame išsaugo švarias rankas prieš JAV, nes JAV gi nieko prieš, kad rusai parduoda kinams naftą (formalių sankcijų tame pries kinus nėra), bet yra labai prieš, jei Iranas tiesiogiai parduotų naftą kinams, kurie irgi taip gauna JAV dolerines sankcijas dėl prekybos su tokiomis “nepalankiomis valstybėmis“ kaip Iranas.

Schema aiški?

Labiausiai šių sandėrių šalis erzina dar Niksono ir Fordo su saudžiais sutartas petrodoleris. Ir kinai dabar kažkaip netikėtai iš šveicarų užsimano tų frankų. Kuriais ir atsiskaito su rusais už iranėnų naftą, gautą iš rusų, o rusai apeina įvestas euro (gi ES ekonominis karas vardan vilnios Ukrainos!) ir dolerių sankcijas, pasikeisdami šveicarų frankus per BRICS banką.

Taigi, naftos prekyboje jie visiškai apsieina be petrodolerio!

O ir jei ką patys turės užsidirbę taip pirkti už dolerius, tai per va tokias šveicariško franko stiliaus operacijas ir trečias šalis nusipirks ir dolerių, kad susimokėtų, jei labai prireiks, taip iš esmės apeidami dolerines sankcijas. Ir europines euro įvestas, jei to reikės ir ES toliau elgsis nedraugiškai Didžiosios Rusijos atžvilgiu. Mano įtarimas, kad ES tas sankcijas prieš Rusiją iš esmės įvedė ne politinių, bet gilesnių tikslų siekdamos – norėdamos pristabdyti Rusijos aukso karštinę ir laimėti laiko, pergrupuojant savo rezervus ir finansus, nes realiai jiems nusispjauti į Ukrainos vidaus reikalus (tuomet interesų išties Ukrainoje teturi vien JAV, o ne ES valstybės – ir tų tik strateginių, prisidengiant TVF ekonomine veikla “pagelbstint“).

O va kaip tik dabar 2017 metų rugpjūtį į ES pafrontę atvyksta Vokietijos prezidentas Frank-Walter Steinmeier ir sako pribaltams, kad nederėtų padefaultu ir amžinai pyktis su Rusija, ir mūsų patriotai jį tiesiog jau jiems įprastu padefaultu išvadina banaliai vatinuku, prikaišiodami nenuoseklumą ES sankcijų taikyme prieš Rusiją.

Tuo pačiu vokiečiai, kaip jau rašiau dieną prieš tai, parsiveža galop savo auksą namo – beje, Vokietija įeina į turtingiausių auksu ketvertuką, ir jų aukso rezervo santykis su BVP yra vienas didžiausių pasaulyje, siekiantis 4 procentus (JAV jis tėra 1.7 proc., ir tai gana ironiška, kaip ant šito laikosi iki šiol visa pasaulinė finansų sistema).

Čia nuo akivaizdžios jau darytinos išvados aš truputį atitrūksiu link kitų dar dviejų Europos šulų – anglų ir prancūzų.

* * *

Pastarieji nukentėjo nuo JAV sankcijų ne vien per apribojimus jų komercijai, bet labiausiai šiems įsiminė, ko gero, tie patys 2014-ieji, kada prancūzų didžiausias bankas BNP Paribas buvo JAV nugręžtas $9 milijardais už JAV sankcijų prieš Iraną pažeidimus, nepaisant to, kad transakcijos vyko nesusietai su pačia JAV (Prancūzija, Iranas ir Šveicarija), bet doleriniai atsiskaitymai prasisuko per JAV Federalinį Rezervą (Fed) ir JAV Iždą, todėl JAV prokurorams tai buvo pretekstas taikyti baudą.

Prancūzams tai iš esmės bausmė yra už dolerio naudojimą tarptautinei prekybai (klyringams tarp euro zonos ir dolerio dar yra prisimenamas toks eurodoleris) ne pagal šio fantiko išleidėjo norą, ir tai žeidžia jų nacionalinius jausmus skaudžiau, nei kerta per kišenę – pasakykite, kodėl šie ir toliau norėtų prekyboje naudoti dolerį, o ne eurą (ir iš kur tos kalbos ten apie Frexit bei franko atkūrimą?), jei tik pastarasis išties galėtų atsverti dolerį (ES yra kitas viso pasaulio BVP trečdalis, tik va finansiniai pajėgumai ir likvidumai atsilieka gerokai nuo JAV, o ir netgi Vilniaus biržą, primenu, valdo amerikonai NASDAQ).

O kad apie Brexit ir anglus, tai vienas leitmotyvas čia kerta per smegenis, kurį stengiausi vis ignoruoti, nes ar maža ką tie glušiai, pagalvojau, pliurpia? Kalbos apie tai, kad JK privalo išeiti iš ES jurisdikcijos pasaulinėje prekyboje ir finansuose, kas suteiks London City naują impulsą ir naują vaidmenį globalioje finansų sistemoje. Skamba per gerai, kad panašėtų į realų planą, o ne šyvos kumelės sapną.

Po 2015 metų referendumo net šveicarams tas darosi neįdomus Londonas, nes visus klyringus su eurozona darė jie per Londoną, bet kai Londonas nebebus ES, tai reiks kito centro (šveicarų sutartys su ES turi išlygas dėl laisvo kapitalo judėjimo, kuo naudojasi britai, aptarnaudami Europos Ekonominės Bendrijos narius, juridiškai esančius už ES ribų), ir čia ranką pagalbai tiesia jau LDK – Liuksemburgo Didžioji Kunigaikštystė.

Tad kur jie lapatoja nuo kalniuko, atsikratę kone visomis savo aukso atsargomis, ir net GLD sandėlį Londone ištuštino 2014 metais kinams parduodami 500 tonų aukso, pasilikę tik 800 dabar, tad nebegalintys pakartoti nieko panašaus, nes tuomet ne vien ETF rinka sugriūtų dėl stabilumo užtikrinimo nepakankamumo?

* * *

Jei suvesime dabar visus taškus, tai tiek vokiečiai, tiek prancūzai, tiek anglai, nekalbant jau apie tuos blogiukus iranėnus su rusais ir kinais, visiškai, panašu, nebenori dolerio, kuris jiems dabar tik trukdo verslą daryti – pasirengę konkrečiai užmušti pradžioje bent jau petrodolerį.

Ir jei užmuši petrodolerį – užmuši ir dolerio stiprybę (kaip sakė rusų herojus jų kultiniame filme Brat-2: “kame jėga, brol?“).

Ir aš dar prisiminsiu didžiausią Europoje padirbtų eurų Garliavoje sulaikytą dar prie generalinio komisaro Vytauto “Katanio“ Grigaravičiaus partiją, tuo pačiu VSD tyrėjams iš apmaudo nusigraužus nagus (čia inside info iš praeito gyvenimo – daug jau vandens Šešupe į Nemuną nutekėjo), kad policija nemokšiškai įsikišo į planuotą operaciją ir viską sužlugdė, susižerdama sau šlovės laurus.

Jau tada, vykstant karams Irake ir Afganistane, ginklų prekybai (oi, čia gal vanduo kažkur prie Kauno HES truputį užstrigo) prireikė nebe dolerių.

Tad tas posūkis nuo dolerio link alternatyvų nenutiko vakar ar dar 2015 metais, kada Rusija skaudžiausiai pajuto įvestas JAV, o po to ir ES, ekonomines sankcijas. Juolab, kad Rusijos valstybiniai hakeriai buvo jau sustabdę NASDAQ biržos veiklą dienai dar 2013 metais rugpjūčio 22 dieną (kaip ir ketverių metų minėjimas dabar!), tad tuos valiutos karus kariauja seniai nebe konvencinėmis priemonėmis, ir JAV dolerinės sankcijos prieš Rusiją, nereikia sureikšminti, tikrai nėra Antrasis Krymo karas. Juolab, kad finansų kare po apsikeitimo smūgiais (tu sustabdai mano biržą, o aš tavo už tai!), tai JAV gerokai skauda labiau – Rusijoje banaliai nėra tiek finansų rinkos ir išvestinių saitų su pasauliu, kad Maskvos biržą atjungus net savaitei kažkas labai už MKADo apsiverktų.

O kol Kinija savo $3.2 bilijonų rezervuose turi virš $2 bilijonų (angl. trillion) dolerinių JAV iždo skolos popierių ir šios valiutos (likusi dalis auksas, eurai ir kt.), tol prieš JAV su savo alternatyvomis jie nešokinės, nes pastarieji tiesiog nuvertintų dolerius, ir kinai, kaip pasaulinės dirbtuvės, už savo eksportuotą triūsą liktų vargšiukai su menkaverčiais fantikais nagingose rankelėse, kuriais galėtų išsitapetuoti visą savo Didžiąją Sieną, o Oranžinis Doncė šaipytųsi, kad toji iš popieriaus, kai jis pastatys True Wall™ (tik greičiau nebe meksikiečiai į JAV, o jankiai į Meksiką tuomet per ją laipios užsidirbti). Pigus auksas dolerio atžvilgiu (t.y. stiprus doleris pagal auksą) kinams dabar labiausiai naudingas, nes jie perka auksą ir turi per daug dolerių – žinau iš Jackie Chan, kad mandariniškai ačiū yra še-še (谢谢 xièxiè), ir už tai tikrai jiems tenka padėkoti.

Bet bendrai paėmus, ne auksinis červoncas (apie auksu padengtą rublį kacapynas kliedėjo jau prieš keletą metų – ir aš apie tai 2015 metais šaipiausi Punkonomics, bet, dabar pažiūrėjus, tai gal nėra dūmų be ugnies tose prasimušusiose į viešumą kalbose?) ar juanis gal bus išleistas, bet va dar 2009 metais Pentagonas pravedė simuliacinį žaidimą apie valiutų karus, analizuodami įvairių scenarijų pasekmes jų ekonomikai, kur vienas iš scenarijų numatė variantą, kad kinai su rusais susiperka aukso ne mažiau už JAV, sumeta jį kartu kaip garantą, įsteigia tarptautinį klyringo banką kur nors Šveicarijoje ir paskelbia, kad doleriui, kaip tarpautinei mokėjimo priemonei, tėra prekyboje dabar tik viena alternatyva – jų sukurta bendroji valiuta, padengta auksu, tad jei norite naftos, dujų, iškasenų ir prekių, prekyba galima nuo šiol tik šia nauja valiuta, o nebe doleriais, todėl prašome į klubą.

Juk komercijos esmė yra ne prakišti prekes ar paslaugas, bet iš esmės už jas gauti pinigą – tam šiuos ir išrado senų senovėje, nes būtų pakakę prekių mainams ir barterio. Todėl išties svarbu, kas pasaulinėje prekyboje yra būtent tas pinigas, o kas tėra tik fantikas. Tarp kitko, po minėtojo Niksono žingsnio, aukso kaina nuo $35 už unciją pasitiko 1980-uosius jau $800 už unciją, ir nepasakysi, kad Fedas nieko neveikė, kainai pasiekus jau $42 už unciją (todėl 1980-ųjų dešimtmečio šūkis apie “stiprų dolerį vietoje aukso“ prie tokio kainos pokyčio atrodo ironiškai).

Ir man kol kas dar neaišku, ką dabar šioje alternatyvoje daro išties prancūzai (apie juos daug informacijos salose nėra, o aš prancūziškai neskaitau), bet anglų ir vokiečių veiksmai bendrame šiame kontekste darosi, švelniai tariant, labai įdomūs, ar ne?

Klausimas gi išties ne tame, ar vokiečiai parsivežė auksą namo nepasitikėdami amerikiečiais su britais dėl kažkokių sentimentų ar ambicijų, ar jie išties visgi taip realiai rengiasi tapti naujos pasaulio finansų tvarkos šulais, jau dabar pavertę eurą iš esmės savo doičeoiru.

Vokietukų gimtasis aukselis – vienos uncijos buljonas (iš terapeak)

Klausimas juk paprastesnis: ar baksui išties jau ateina kaput, kad jau net fricui tapo aišku?

Ir jei taip, tenka pripažinti: pirkite baksus nebent tik tamkart – turėjau pakeisti šią plokštelę gerokai anksčiau, kaip dabar matau.

Bent jau tikiuosi, kad nauja pasaulinė finansų krizė, kuri perdėlios visą sistemą, įvyks iki artimiausio pirmadienio.

Nes kur aš kaip kinas dabar savo baksus dėsiu, svarui riedant link pariteto su euru?

* * *

Tuo tarpu šiandien City A.M. mane informuoja:

Auksas: 1289.00 (+2,35 per parą nuo vakar, kada parašiau apie auksą)
£/€ 1.0847 (+0.0010)
£/$ 1.2800 (+0.0002)
€/$ 1.1799 (-0.0011)

Ir dar manau, kad dabar ilgokai čia nerašysiu – nebent kokią knygą pristatyčiau ar tikrai kas nors ypatingo įvyktų.