You are currently browsing the category archive for the ‘Politika’ category.
Apsikask tu po pernykščiais lapais! – sako vienas iš lietuviškų nedraugo pasiuntimo už akiračio būdų, o aš šiurenu jau demisezoniniais batais auksaspalvius klevų lapus po Vilniaus grindinį (#šimašeu!) ir galvoju, kai toks gražus tas sezoninis intarpas rudenį, vadinamas bobų vasara pas mus, o indėniška – anapus Atlanto, tai va tuomet pats sveikiausias dalykas yra “neskaityti bolševikinių laikraščių“, anot profesoriaus Preobraženskio iš Michailo Bulgakovo romano “Šuns širdis“ patarimo jo kolegai daktarui Blumentaliui.
Reklama
Šiandien kaip tik sukanka 10 metų, kada Rusija karine jėga įsiveržė į Gruzijos (dab. ir orig. Sakartvelo) teritoriją.
Nors galima sakyti, kad ji jau ir taip ten buvo, “žydrašalmiškai“ prievartaudama Pietų Osetijos ir Abhazijos teritorijose vietinius gyventojus, kartu instaliuodama sau palankų politinį režimą ir finansuodama karo išvakarėse jau 2/3 viso šitų dabartinių Novorosijų gruziniško prototipo biudžeto (Gruzija, pati stokodama išteklių, dar ir finansavo sau priešiškus regionus bent jau trečdaliu, kas, tarp kitko, stebima buvo, o vietomis ir yra, Ukrainos rytuose).
Labiausiai pagiežingo politinio susivienijimo kaip TS-LKD partija, ko gero, Lietuvoje nerasi.
Šiaip konservatoriais aš vis vadinu socdemus (kurie stabdo progresą, traukia į praeitį ir atstovauja stambųjį, jų pačių užprichvatizuotą, kapitalą), o ne TS-LKD, net kai tie glušiai patys save pasivadina konservatoriais (nuo kokios šyvos kumelės naktinio košmaro – gal vardu Gediminas “Indeksuotas Talonas“ Vagnorius?). Nes norisi sąvokas tiksliau naudoti: krikdemai, kaip Tėvynės Sąjunga ir vadinasi oficialiai pagal partijos pavadinimą (LKD – tai ne Lithuanian Kolkhoz Demolition), kur ir krikščioniška meilė bei atjauta artimam savo, ir demokratija, kaip sprendimų derinimo būdas, apeliuojantis į tą patį supratingumą bei įsiklausymą. A-ne?
Bet jei konservatyvumą sieti su tamsybe, nepakanta šviesesnėms iniciatyvoms ir laisvesniems žmonėms, noru riboti ir drausti, dūsavimu dėl pagedusio jaunimo, įžeistų egzaltuotų jausmų isterišku kaišiojimu ar graudulingu rypavimu dėl herojinės (?) arba trauminės šalies praeities – tai būtų kaip tik apie šią partiją, nors jūs kažkaip pasiskaitėte protėvyniasąjungininių burbulų purslojimų ir sakote, kad tai išties jums susišvietė čia apie valstiečius. Taip, tai yra ir apie valstiečius.
Ramūno Karabaso-Barabaso lėlių teatras su Buratinu Sauliumi, lenciūginiu (bulg.) Artemonu Veryga, mėlynaplauke (kai žilus jos paprastai taip pasidažo) Malvina Širinskiene, liūdno vaizdo Seimo Pjero Pranskiečiu. Už Arlekiną ten Gražulis ar Skardžius dabar, nepamenu?
Pridėjus opozicinius katiną Bazilijų Palucką su lapiuke Alisa Anūkėliu, tai tik į Kvailių lauką jiems pinigų sodinti traukti – taip ūkiškai, užkasant žemelėje, hipsteriniam targetui tai vardinant kaip plyno lauko arba startuolių investicijas atitinkamai.
Užsikriokiau iš juoko, kaip vakar POTUS Doncė prasuko ant savo štolco visą šitą glušių karalystę™ su abiem vadovaujančiom merginom – jos didenybe Babce bei jos praimerybe Kvanka.
O taip, lietuviškai dar ir Jungtinė Karalystė bei Anglija irgi moteriškos giminės, jei aršios abiejų lyčių feministės dabar apsiputoję pradėsite straksėti, kaip tie glušiai proteste Londone (bet apie juos irgi žemiau).
Pirma, nu kai durnums šitos tautos, kuri nesupranta, kad po to, kai ES jau pusantrų metų nepabaigia patyčių prieš glušiukus brexitukus, POTUS (President of the United States – jei kam skamba kaip potnas vertakas) Doncė atvyko ištiesti pagalbos ranką.
Iškart privalau deklaruoti savo interesus, nes jų prikaišiojimo neišvengsiu.
Šio įrašo, mano dideliam liūdesiui, o jūsų nusivylimui, deja, bet neapmokėjo MG Baltic koncernas, ir nemanau, kad sumokės man post factum – profesoriaus Liudo Mažylio honoraro pavyzdys parodo, kad su pažadėtais pinigais išsiskirti nėra taip lengva, kaip juos žadėti, net kai jų yra daugiau, nei tūlas lietuvis uždirbs per dešimtmetį (ar netgi visą savo darbingą gyvenimą).
Labai gaila, kad ilgesnės diskusijos tinklaraštyje yra itin retos, o ir, galop, tą tikrai patogiau daryti Facebook – vien dėl visokių galimybių spausti like, reaguoti emociškai pagrandukais, pridėti gif ir pan.
Tuomet, kai ta FB neblokuoja – o taip, ilgai netruko.
Jos ekselencija Trepsė trypė kojytėmis, skeryčiojosi rankytėmis ir kvykavo kaip pempė ant dirvono prieš gandrinius valstiečius, kad jei reiks, tai dar ir savaitgalį dirbs, bet čia tie mokestiniai įstatymai tai pro Daukanto aikštės generalgubernatūrą taip paprastai į mases bei kodeksus nepraeis.
Ir ką?
Ogi nieko – tylėdama pasirašė viską urmu, ką jai pakišo, ir tuomet peršasi dvi išvados:
Apsižiūrėjau, kad čia nerašiau jau pusmetį, ir dar būčiau toliau nieko nerašęs, jei ne FB mano užblokuotos visokios raimondėlės (sako, kad nesikeikčiau, nors lenkiško italų kilmės “su išlinkimais“ žodžio lietuviškas atitikmuo kekšė skamba kaip pupa-uoga, tai va ir kalbėsiu eufemizmais čia jūsų padorioje kompanijoje dabar), kurios randa sau laiko patyliukais sekti mano įrašus kita susikurta paskyra, o po to lėkti FB administracijai stuksenti, kad aš publikuoju kažką pornografiško.
Štai anąkart buvo Youtube klipas su jachta bangose (kas pasakė, kad tai nėra sexy?!), o šįkart ir 4 minučių netruko, kuomet A. Tarkovskis Joninių proga pasirodė nepriimtinas dorai (o, ne ū) kataliko sielai, kas yra ironiška, nes sveikinime buvo palinkėjimas atšvęsti pagoniškai lakant ir krušantis, ir kad laimintų Pizius (Naisių romuvos dievas toks – čia kaip Šventoji Dvasia, kuri nekaltas mergeles apvaisina, jei nežinote apie pagonybę iš bendro išsilavinimo, ir ne, čia ne apie Seimo narį vis dar Petrą).
Dar nesibaigė pirmasis šių metų mėnuo, kaip ir varžytuvės dėl glušos ir glušesnės tautos vardo tęsiasi, įgaudamos naujas aistras ir peripetijas. Šiaip paprastai LondoNews yra trys naujienos iš mano glušių karalystės jūsų piktdžiugai, bet šįkart rezultatas 3:2, nors vis dar pirmauja maniškiai feodalai prieš jūsiškius respublikonus.
Nors jei aną nuorodą aukščiau laikyti apie Aktą, tai santykis susilygintų, nes ten tas minimas nuorašas pas jus jau atkeliavo apžiūrai (ir gal per atostogas ir aš spėsiu jį pamatyti savo kukulakėmis). Bet likime prie vienos rankos pirštų, ir jei ne staliai, tai lankstom visus 5 ir skaičiuojam: Skaityti pilną įrašą »
Kad jau priprašytas, tai pratęsiu, ir šis LondoNews įrašas jau kaip ir jubiliejinis, matau, nors formatas, aišku, išliks įprastinis – trys naujienos iš Londės su mano komentarais smagiam pasiskaitymui tautiečiams, kuriems yra truputį smalsu ne vien, kas Vilniuje susprogdino seksualumo bombą, kokie nauji absurdiški draudimai gelbės šalį nuo progreso, ir kaip gera tėvynėje gyventi kasdien vis labiau su kiekviena diena ar po kiekvieno nuėjimo į parduotuvę likus paskutinei savaitei iki algos.
* * * Skaityti pilną įrašą »
Aišku, jūsų mirusioje respublikoje™ yra dabar aktualiau ir įdomiau alkofobikų plėšomi užsienietiški žurnalai, už ką talibiškai nubalsavo visi konservatoriai in corpore (valstiečiai, socdemai ir krikdemai), o Trepsė pati įstatymą pasirašė, tačiau pastarieji kažkaip dabar verkia, kaip čia taip anie blogi, bet ne jie patys, kurie balsavo ar pasirašė (ir tai dar viena priežasčių tokią respubliką išties vadinti mirusia – nors gal linksmuoliai pavadintų šizofreniška, ir būtų teisūs, bet juos už tą linksmumą pramintų nelabai gražiais seksualinę mažumą apibrėžiančiais žodžiais, tai mat juos šunes), bet aš jus, pagalvojau, kad pralinksminsiu kokiomis naujienomis iš glušių karalystės.
* * * Skaityti pilną įrašą »
Pasitaiko, kad kai jau sugalvoji, kad neberašysi, nes jau kone treji metai tuoj, kai aš išvykęs, ir paremigruoti realiai nėra jokių galimybių, nepaisant dabar Seime svarstomo prof. Kęstučio Masiulio pateikiamo Grįžimo [koordinavimo] įstatymo, ir kad prasmingiau tuomet išties daugiau dėmesio skirti mano kitam tinklaraščiui Seiikan, kuris irgi lietuviškas (vis dar), tai va pačios aplinkybės priverčia rašyti, net jei tos aplinkybės, vardu Facebook, realiai nušalina nuo galimybės ką nors publikuoti ir netgi spausti, kad patinka, mane trims paroms.
Ir nebūčiau parašęs, jei ne keletas sutapimų.
Dar pradėjau gilintis, ir pasidarė dar įdomiau. Nors dabar daugumai jūsų atrodys, kad išsigalvoju. Tik kad sakoma, jei vieną kartą, tai atsitiktinumas, jei dukart – tai sutapimas, o jei triskart – tai vis tik sistema. Ir čia buvo trečias kartas, kaip matau, ir sutapimai liečia irgi dar bent tris kitus žmones.
Bet apie viską iš pradžių.
Visada žavėjausi profesoriumi Vytautu “Tata“ Landsbergiu – dėl jo gebėjimo vesti tautą į kovą dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.
Tiesa, jam kartu su Adolfu “Vanagu“ Ramanausku abiems toli iki tikro Lietuvos Didvyrio™, su ginklu gynusio tėvynę nuo okupantų, Gedimino “Melagėlio“ Kirkilo, bet čia juk kita tema.
Nes tema čia gi bus apie patriotizmą. Ir kai pastarasis apsimelavęs bei apsivogęs šunsnukis patriotizmo kažkaip neprideda, tai tenka va jau ir pirmąjam dėti taip kalbos apie dergimą ir visokias bjaurastis, tarsi šiojo būtų maža. Ir dėti belieka tik patriotiškos kalbos, nes nei sprendimų, kaip tą keisti, nei netgi įsitikinimo, kad tą išvis dar galima pakeisti. Tada belieka apeliuoti į sąmoningumą vardan bendrojo gėrio, bent jau užčiaupiant nepatenkintųjų koseres, ir ačiūdie, kad ne jėga.
Profesoriaus tekstas lakoniškas, glaustas ir labai imlus (vos 172 žodis!) – kas yra dar vienas žavingas jo, kaip politinio lyderio iki grabo lentos, kad ir kokį titulą ten bandytų vieni tarsi memorialinę lentą prie žmogaus-paminklo prisriegti, o kiti trūks-plyš atšriubuoti su atsišriubavusiais savo pamėkliškų protelių varžtukais, būdo bruožas.
Leisiu sau cituoti iš Lietuvos Žinių ir tą jo tekstą dekonstruoti kuo trumpiau, ir gal jums kada gyvenime tie principai pravers (motyvuojant chebrą eiti kitai chebrai malkų pakrauti ar per rinkimus tautai nacionalines idėjas stumiant, ką aš žinau, kokie blėnys jums į galvą šaus?):
Ką aš galvoju apie visą šitą susimovusios pyarščikės Rūtos Vanagaitės sukeltą šurmulį, kuomet nusprendė savo vištos galvos paskvilių rinkinį pareklamuoti skandalu, šmeiždama didvyrį jį nukankinusio budelio melu, po kurio leidykla natūraliai išmetė iš prekybos netekusią paklausos prekę, tai geriausiai iliustruoja šis paveiksliukas: Skaityti pilną įrašą »
Ruduo ateina tėviškės miškais ir kloniais, ir niaukiasi dangus virš derliumi beatsikračiusių laukų. Ne ką kitaip jau ir Lietuvos politiniame kraštovaizdyje, nors medžiai dar vis džiugina savo spalvomis. Beveik poetiškai gavosi, matau.
Ir nors dar matau, kad jums, kaip ir visai Europai, darosi nebeįdomi nuošalėn save įsistūmusi mano šita Brexit glušių karalystė, apie kurią vis dar parašau savo LondoNews rubrikoje, tai pagalvojau, kad bent jau apie lietuviškas partijas derėtų pasidalinti kažkokiu apibendrinimu 2017 metams artėjant į pabaigą – net jei šis įrašas savo paskirtimi daugiau turės vėliau tik istorinės retrospektyvios reikšmės man pačiam, kaip ten pas jus viskas vyko ir nutiko, juolab, kad jums iš vidaus lietuviška demokratija gal jaučiama kitaip, nei man ji matosi iš šalies (vis dar turiu LR piliečio pasą, tad turiu ir teisę reikšti savo nuomonę apie Lietuvos politinę sistemą ir reiškinius ne mažesnę už tų, kurie mielai tą pasą atimtų ne tik iš kriaučiaus Juozuko, bet ir manęs, sakydami: “išvažiavai ir neturi teisės ką nors apie tai sakyti mums!“ – citatos pabaiga).
Partijos yra svarbi sudedamoji demokratijos dalis, ir nuo to, kaip jos funkcionuoja, labai priklauso pačios respublikos, kaip atstovaujamos demokratijos, gyvybingumas. Tad lankstykime penkerius (jei ne staliai) savo pirštus, skaičiuodami rudeninius viščiukus pagal jų garsiausią cypsėjimą:
* * * Skaityti pilną įrašą »
Apsiverkusi, klūpanti ir maldaujančiai bučiuojanti Junkerso rankytę – tokia “strong and stable ©“ buvo praimė Kvanka, kaip buvo nutekinta atsiliepimas iš savaitgalio vakarienės dėl ES ir Brexit derybų pajudinimo iš mirties taško.
Betrūko, kad dar pasiūlytų nučiulpti, bet po to holivudinio kuilio išviešinimo ES pareigūnai tenkinasi JK sodomizavimu vietoje pietinių malonumų. O tokiu atveju visiškai nesvarbu, kieno tai pasturgalis – Boriso ar Teresės. Vis tik pastaroji išsimaldavo, kad ją ES paliktų kabinete pas katuką Larry vietoje Labradurniaus Boriso, kuris iškeistų į šį savo katuką Palmerstoną.
Snukeliu į mišrainę – taip galima konstatuoti bendrą vaizdą po pasibaigusios torių partijos konferencijos Mančesteryje su jos zombiška (dead woman walking, anot darbiečių Nušepėlio) vadove praime Kvanka.
Nors ir mišrainė čia greičiau ne vinaigrette, bet tas jovalas, į kurį dar 2015 metais Jungtinę Karalystę įstūmė elitinis Eaton koledžo Oksforde kiaulės galvos krušlys Deivukas, ir mišrainė jau iki 2017 metų galo gerokai pradėjo rūgti.
Bet į mišrainę – tai vis ne į asfaltą.
