You are currently browsing the category archive for the ‘Politika’ category.
Neigimo karalienė™ Kvanka, išgelbėta airių kolaborantų, paukščio (vištos irgi paukščiai, ša!) teisėmis dar kurį laiką panervins mielą katuką Larry iš 10-to namo, o Madame Tussauds panoptikumo vaško iš šūdo minkytojai dabar turės nulipyti jos balvoną, kaip to reikalavo Kvankos personalinės dargužaitės vos ši apsiapgreidino iš naminės sekretūtkos į prietaisus.
Gegužės 9-oji vietoje džiaugsmo taika eilinį kartą sukelia pliūpsnį piktų ir neigiamų emocijų – vieni piktybiški koloradkėmis bemosuojantys draskys berankovius marškinukus sau ant krūtinės, kaip jie (bent jau besitapatinantys su savo diedais) išvadavo pusę Europos, o “išvaduotieji“ (ypač nuo nuosavos valstybės ir privačios nuosavybės socialistinio nacionalizavimo metu) jiems baksnos pirštu, kad ta jų neišvaduota Europos dalis tai kažkaip anuomet ir liko laisva, skirtingai nuo “išvaduotosios“.
“- Ha! – pagalvojau iškėlęs abiejų rankų po du pirštus į dangų, – esu kiečiausias tarptautinės politikos ir ekonomikos analitikas Lietuvoje!“
“- Gal, ne… – netgi pasikuklinau, trankydamas kinkongiškai kumščiais į išpūstą krūtinę, – esu kiečiausias netgi visoje Jungtinėje Karalystėje! Tik gaila, kad jie lietuviškai Punkonomics neskaito, tai to dar nežino“.
Jei koks nors girtas konservų propagandistas išvadina šimašoidu, tai belieka tik pasisakyti, ką galvoju dabar apie lietuviškų liberalų mirtį per Gavėnią, ar ne?
Nes va Jėzus prisikėlė, o LRLS, sako, tuo pačiu ir numirė, nes… taip parašė liberobline vadinama spauda?
Buka tauta – kažkada imliai savo tautiečius įvertino dr Aušra Maldeikienė, dar sakydama, kad visa tokios tautos išmintis pareina iš balos (kaip ir gražumas iš ten pat), ir tai yra pasekmė menko išsilavinimo, siauro akiračio ir negebėjimo mąstyti bei analizuoti faktus. Lietuviškas išsilavinimas yra apie popierius, todėl tvarką įstatymų popieriuose turintys palaikyti apidiplomuoti “teisės“ specialistai tinka, geriausiu atveju, tik Mėslitoje dešroms kimšti.
Kaip man iškart nedašuto?
Iš vienos pusės gerai – tai reiškia, kad vis mažiau Lietuvos peripetijos terūpi, o iš kitos gal negerai, jei dar rūpi ir susiprantu ne iškart. Pamenate tą Agnės Zuokienės šmeižtą dėl dr Aušros Maldeikienės, kuriame šioji skandalistiškai dėstė, kaip pastaroji nuslėpė susitikimo su alkoholio pramonės lobistu faktą, apie kurį ji pati sužinojo… iš viešai (!) paskelbtos informacijos pačios (sic!) dr A. Maldeikienės asmenraštyje?
Žinote, šita istorija apie Gretą ir jos sponsorių Ramūną šiek tiek jau užsitęsė – netgi ilgiau, nei muilo opera, kaip visą savaitę krikdemai ėjo į koaliciją su valstiečiais, nors tų niekas nekvietė. Bet tada jau trečią dieną visai Lietuvai nors linksma buvo, o dabar savaitė jau antra į galą, o galo tai ir nesimato, ir vienintelį galą jei kas ir mato, tai Greta Karbauskio, bet ne pabaigą, o darbo objektą.
Kuomet NATO pajėgumų atkūrimas po truputį sugrįžta į Europą, o į Lietuvą sausio gale irgi atvyksta vokietukai kaip NATO pagalbinis, nors ir simbolinis, “kontingentas“, nuo ES iki Lietuvos atsklinda irgi visokios įdomios idėjos, kaip antai vėl atnaujinta diskusija dėl ES kariuomenės būtinumo.
Kaip ES federalistas, tai aš būčiau už. Klausimas tik, ar tie, kurie siūlo, panašiai įsivaizduoja tos ES kariuomenės reikalingumą kaip ir aš?
Praeitą slunkių kadenciją rašiau, kad LSD pašlemėkams derėtų įsiklausyti į savo idėjinio vado Lenino patarimus imti paštą, telegrafą ir telefoną, pritaikius šiuolaikiškai ir sutelkus dėmesį į komunikaciją socialiniuose tinkluose. Aišku, vietoje to mes gavome tokias kvankas kaip Atvėsaitė, o Prietaiso komunikacija dėl nesusišnekėjimo net jam pačiam su savimi prikūrė daug lūlzų ir veiklos Trolibanui.
Tačiau latifundininkas Karabasas ne toks kvailas, o ir planų turi realiai paskaičiuotų ir apmąstytų – jau po rinkimų vien mano paskyrą paliko netikėtai per vieną naktį virš 100 sekėjų. Ir ne tik vien mano – taip nutiko ne vienam dešinės krypties apžvalgininkui, ir panašu, kad valstiečiai nebuvo tokie žali, kai komunikacijai pasirengė, ir po pasiekto rezultato tiesiog paskyros iš PR agentūros nebebuvo finansuojamos.
Aš suprantu, kad Lietuva – depresijos žemė, todėl rašydamas prognozes 2017 metams ir ironiškai muzikinį klipą įdėjau, ir netgi optimizmui specialiai sukelti po juo kelias pastraipas, kad, kaip rodo istorija, ir didžiausių krizių metais žmonės kūrė bei gimdė ir augino vaikus, o pasaulis fiziškai nesustojo suktis.
Galop, šitiek per praeitą šimtmetį virsmų išgyvenusiai Lietuvai, kai gal seneliai ir tėvai kai kurių prisimena istorinius tiesog valstybinio masto kataklizminius pokyčius (aš paskaičiavau, kad mano tėvas 1942 metų gimimo patyrė 8 pinigų reformas!), tai neklizmuos ir sakys, kad – paduok tą krizę, kalsim jai į… kaip Doncė siūlo!
Tai ne. Apokalipsė, barstomės makaules pelenais, susisupam į baltas marškas ir kėblinam smėlio kalnelio link.
Ir jei kas sugebėjo netgi viską perskaityti (dėl ko buvau skeptiškas iš pat pradžių), tai vis tiek neišgirdau nieko panašaus, kad, suprask, klysti, nes va – a, b, c todėl. Geriausias čia buvo tik norėjimas, kad aš geriau jau klysčiau, bet vėlgi, matau – koks negatyvas, kad čia aš prašaunu! Nes šiaip jau viskas – tik išties fatališkas susitaikymas su tuo doom and gloom.
Tad sutarkime taip: be panikos, ir jei aš esu teisus (negirdžiu prieštaravimų – kur jūsų rankos?!), tai aptariam, ką ir kaip daryti, kad ateinančiai krizei būtų galima pasirengti, gerai?
Kad jau praeitame įraše įvertinau 2016 metų įvykius, tai jūs čia norite ir horoskopo, kokie trys esminiai dalykai iš esmės laukia pasaulio 2017 metais, mano pliušine galva, kimšta pjuvenomis, ir remiantis mano pernykščiu (kone vakarykščiu) trejetuku.
Tai teks jį papildyti, nes ne viskas telpa tik į tris – tegul būna penketas kaip pirštų ant rankos (jei nesate stalius), ir pradedame juos lankstyti, pradedant nuo to, kas man arčiau kūno (ar kur mano kūnas yra arčiausiai):
- 1
Brexit yra neatšaukiamas, ir prasidės šios procedūros JK atsiskyrimo nuo ES jau kovo 31 dieną.
Metai baigiasi, tai metas suvesti svarbiausius politikos arba ekonomikos įvykius, nutikusius 2016-aisiais.
Aišku, svarbiausia būtų tai, kad atnaujinau rašymą Punkonomics, nors ne tai yra svarbu – kažkaip galvoju, kad šiame tinklaraštyje yra per daug man dar su Lietuva susijusių temų.
Jei praeita stagnacijos kadencija prasidėjo laimėjus socdemams ir jų pašlemėkų koalicijai su šūkiu “Mes ne Kubilius – atsuksim laiką atgal“, tai šitoji valstiečių ir padugnėn nuėjusių socdemų jau eina su šūkiu “Aš neturiu – ir tau nereikia“.
Ir visose srityse, kur tik jie nesiima dabar iniciatyvos kažką patvarkyti: ar alkoholio prekyba, atiduodant visą rinką į vieno ją kontroliuosiančio oligarcho (tai kapitalas, suaugęs su valdžia, priminsiu apibrėžimą sąvoką vartojantiems laisva forma) rankas (“aš negeriu – ir tau neleisiu“); ar nusavinant visus pensijų fondus ar sunaikinant gyvybės draudimo produktus kaip investicinius su garantuota tarsi valstybės obligacijos grąža (“aš neturiu – ir tau nereikia“); ar dievo bausme kovojant su nepageidaujamu nėštumu (“aš nesikrušu – ir tu eik nx poteriaut“) arba nevaisingumo sprendimais (“nedavė dievulis – tai ir nenorėk“), ir t.t.
O žinote, aš visiškai pritariu liberalų ir jų lyderio Eugenijaus Gentvilo nenorui palaikyti Landsbergiuko kandidatūrą formaliam opozicijos lyderio postui. Nes joks jis ne lyderis. Juolab, kad kalbėtų visos opozicijos vardu.
Aš suprantu, kad moralinės teisės liberalai kalbėti apie moralinius lyderio įsipareigojimus ar derėtinus žingsnius dar ilgai neturės dėl tos gyvenimo skubos™. Bet jie savo partijos lyderį tai juk pasikeitė – per gerai įsibėgėjusius rinkimus, nors perkėloje arklių, sako valstiečių (sic!) išmintis, ir nekeičia, o nuvarytus vis tiek nušauna.
Kaip ir prognozavau, dar viena prognozė išsipildė dideliam nenutylančiam kelintą dieną hilariukų verksmui – Donald Trump bus išrinktas (nes teoriškai GOP rinkikai gi dar gali apsigalvoti ir balsuoti už DEM kandidatę) 45-uoju JAV prezidentu.
Aš į tą faktą iš esmės žiūriu pozityviai. Dar rezervuotai, bet tikrai optimistiškai, ko nepasakyčiau apie Brexit – todėl šių dviejų įvykių taip tiesmukai vertinti kaip tapačių nedera. Dar nesuformulavau sau, kodėl taip, bet tas jausmas toks yra, kad tai – visiškai netapatūs įvykiai. Kol kas tai tik mano emocija, ne logika. Suformuluosiu ir tada pasidalinsiu, manau.
Man, kaip 1991 metų Parlamento gynėjui be medalio, tai dėl Vytauto “Tatos“ Landsbergio visada viskas aišku: arba gerai, arba nieko.
Kaip jau rašiau praeitą kartą, mat ją šunes tą politiką, ir gana apie rinkimus. Nes kaip pasakė PR-imadona Mykolas Katkus, kažkas kažką Lietuvoje renka, o valdo visada socdemai.
Todėl tik trumpai priminsiu įžangą bendram supratimui tiems, kurie neskaitė arba pamiršo, ką aš rašiau, o skaitę todėl gali eiti tiesiai prie kito skyriaus.
Nuo diskusijų apie prostitucijos legalizavimą iki alkoholio valstybinio monopolio – taip galima apibūdinti Lietuvos “pažangą“ per pastaruosius tuziną metų.
Kai praeitą kadenciją 2012 metų Seimo rinkimuose pergalę po antrojo turo iš TS-LKD (krikdemų) ir LRLS (liberalų) daugiau balsų surinkusios darbinės ir per Krizę išbandytos koalicijos pasiėmė banaliai socdemiškų zombių LSD partija, sumetusi skudurus su totoškėmis, kokoškėmis ir jedinstvininkais, tai galvojau, kad tą laikmetį derėtų vadinti revanšistiniu, nes jie ėjo į rinkimus su šūkiu “mes ne Kubilius, grąžinsim viską kaip buvo iki jo!“.
