Jūs juk tikrai mylite Lietuvą?

Ir mylite gal ne mažiau už Marijoną, kuris apie tai dainuoja, tiesa?

Ir aš tikrai myliu Lietuvą
Aš tikrai myliu Lietuvą
Aš tikrai myliu Lietuvą
Ar mylit ją jūs?

Aš tikrai myliu Lietuvą
Aš tikrai myliu Lietuvą
Aš tikrai myliu Lietuvą
Tik ar mylit ją jūs?

Atsakykite tuomet labai nuoširdžiai pradžiai sau, prašau, už ką balsuosite per rinkimus:

  • A kandidatas pasisako JAV labui konkrečiai ir yra už Vakarus bendrai, didžiuojasi esąs tikras progresyvusis europietis, pašiepiamai pavadinamas euroleftistu, deklaruoja atitinkamas demokratiškas, liberalias ir tolerantiškas vertybes, ragina dar atsilikusią Lietuvą pasitempti, ir pasirengęs ta linkme jos labui dirbti – nes jis tikrai myli Lietuvą, tad ar mylit ją jūs (jei balsuojate už visokius “vatnykus“)?
  • B kandidatas net neslepia, kad žavisi Rusija kaip tradicinių ir konservatyvių vertybių puoselėtoja, laiko save tautininku ir konservatoriumi, nors yra vadinamas tik vatnyku, kadangi yra įsitikinęs, kad Rusijos kultūra gerokai pranoksta “dvasiškai“ visą supuvusią vakarietišką, pasisako už įstatymo vardan tvarkos ir stabilumo bei kartu tautos ir valstybės vienybę, ar net pastarosios viršenybę vardan tėvynės ateities, kritikuoja Vakarus už jų amoralumą ir destrukcinius veiksmus bandomos nustekenti Lietuvos atžvilgiu, ir pasirengęs prieš visa tai ir vardan tos bei ta linkme tautos ir šalies labui dirbti – nes jis tikrai myli Lietuvą, tad ar mylit ją jūs (jei balsuojate už visokius “euroleftistus“)?
  • C kandidatas išvis neaišku kas toks, nes nieko nedeklaravo, ir neaišku, ar jis už vakariečiius, ar jis už rusus, o gal išvis už kinus ar kokius zulusus, bet lyg ir pasirengęs viską daryti vardan šitos šalies ir čia gyvenančių žmonių, praeitimi ir tradicijomis per daug nesižavi, kartais net pašiepia kaip senovines ir atgyvenusias, tačiau nei jį progresyviu pavadinsi, nei dėl to ir konservatyviu, ir skeptiškas jis taip vadinamoms bendraeuropinėms vertybėms bei russkij mir ar neo-CCCP idėjoms, tai atrodo visiškai neaiškus tipas, bet vis tiek pasirengęs dirbti vardan Lietuvos ir jos gerovės, dėl ko iškart apkaltinamas euroleftistų, sprendžiančių pagal save, kaip siekiantis savanaudžių korupcinių tikslų, kai vatnykai gi mano, kad šis stokojąs moralės ir patriotizmo – bet jis irgi tikrai myli Lietuvą, tad ar mylit ją jūs (jei balsuojate už A ir B tipo kompradorus)?

Atsakėte jau sau, kurį renkatės?

“Teisingas“ testo atsakymas yra, be abejo, A.

O jei atsakėte kitaip, paaiškinkite, prašau, komentaruose – net jei paaiškėtų, kad prabalsavote kaip tikras “vatnykas“, nes čia, skirtingai nuo visokių feisbukų ir netgi telegų, yra vis dar laisvas kitokioms nuomonėms ir argumentuotiems įsitikinimams komentaruose pasireikšti tinklaraštis.

* * *

Jūsų A atsakymą aš žinojau iš anksto.

Nes aš tą iš pradžių išbandžiau ant draugo, kuris šiandien mini (nes vakar – atšventė) savo 44-tąjį gimtadienį (ir kuris išrinko čia ant mano ir savo, kaip dabar mato, galvos šaiką, dėl ko aš retkarčiais nepamirštu jo pabaksnoti, kad neužsimirštų iki ateinančių rinkimų ir vis atgailautų – bet nors jo dėka aš Katedros aikštėje pamačiau popiežių Pranciškų iš arti, aš nesu Romos Katalikų Bažnyčia, kad taip greitai šią nuodėmę atleisčiau per 3 tėvemūsų ir 10 sveikamarija!).

O ir vėliau galėjote šį mano testą išgirsti išbandant ir Šiaulių RS2 radijo stoties populiariausioje regione (!) autorinėje laidoje Sinkopės, kur įsitikinęs liberalas ir padefaultu proamerikietiškasis laidos vedantysis Laimontas Lainius Dinius net bandė nuo tokio akivaizdaus atsakymo man išsisukti, kad už kitus tai jis tikrai čia nebalsuotų, o aš čia taip tik trolinu jį bei provokuoju (“ir todėl dabar – muzikinė pauzė“!).

Bet provokuoju aš jus tik pradėti galvoti, nors tai itin sunku – jūs net nepastebėjote, kaip “teisingas“ atsakymas yra jums masiškai indoktrinuotas iki pavloviško šuns reflekso (angl. knee-jerk reaction) lygio – bakst, ir jūs išpyškinate nebegalvodami iškart taip, kaip reikia!

Kam to reikia? Ir kodėl to reikia?

O, svarbiausia, kaip tai nutiko?

* * *

Tikiuosi, kad įdėmiau skaitėte arba klausėtės podcast mano kone paskaitos ilgio įrašą “Pamirštos istorinės stagfliacijos pamokos“ apie Vakarų 1970-ųjų stagfliacines ekonomikas, ir visų pirma JAV – kuo mes dabar vis labiau sugrįžtame į tą laikmetį (juk ir esame vakarietiškoje “laiminčioje“ sankcijų prieš Rusiją pusėje).

Ten aš kalbu daugiau apie ekonomikas, kurios įtakojo ir pačią to meto politiką – netgi anuomet po POTUS Richard Nixon atstatydinimo bei valdančiųjų GOPnykų visiškos politinės krizės, kuomet kadencijos galui net ir POTUS tapęs konstituciškai, tačiau visiškai niekieno nerinktas Gerald Ford, bet irgi pralaimėjo visiškam “kosTmonautui“ demokratų kandidatui Jimmy Carter 1976-aisiais, taip dar pratęsusiam visišką JAV politinės sistemos krizę iki tiek, kad jau 1980-aisiais respublikonai leidžia nominuoti visišką prašalaitį ir vesterno žanro filmo aktorių Ronald Reagan, kuris ir laimi prieš pareigas einantį minėtąjį POTUS nuo demokratų, neturėjusių irgi jokio kito geresnio savo kandidato.

Ne tik ekonomikoje, bet ir politikoje šiais abiems įvykiais JAV ir vėl panašėja į tą laikmetį, kai ne tik panašu, kad šių metų lapkričio rinkimai į JAV Senatą ir Kongresą bei neabejotina visiška demokratų nesėkmė gali šiuos priversti dėl “sveikatos“ tiesiog atstatydinti aplinkoje tiesiogine prasme nesiorientuojantį einamąjį POTUS Joe Biden, ir net abejoju, ar jo “pirma ledi“ šio vadinama VPOTUS Kamala Harris dėl savo toksiško bukumo tą vietą ilgam užimtų kaip ir anuomet viceprezidentas Spiro Agnew (tokio net neįsiminę, spėju?).

Ir kaip iš tėvo NT spekuliacijų Manhatane pinigų sau rentą susikūręs bei TV šou su bukomis gražuolėmis bei ne mažiau bukais “vabybininkais“ pagarsėjęs Donald Trump buvo 2016-aisiais rinkėjams jau geriausias JAV kandidatas ne tik GOP, bet net ir lyginant su DEM “progresyviąja“ buvusia senatore bei netgi JAV Valstybės Sekretore (bei amerikiečių fyfoms, barakudoms ir emancipuotoms feministėms nebūdingai nusprendusia nebūti buvusia POTUS Bill Clinton žmona) Hilary Clinton.

Atrodytų, kad sukeitus dėmenis vietomis – sumos reikšmė nesikeičia. Pagal matematikos dėsnius (linkėjimai gimtadienį švenčiančiam!).

O vis tik MAGA doktrinos “aktorius“ dar neaišku, ar, antrąkart lipdamas į tą pačią politinę upę, galės padaryti tai, ką anuomet JAV ir Vakarų bei bendrai pasauliui padaręs “tik aktoriumi“ tebuvęs Ronald Reagan.

* * *

Aišku, tuomet JAV ir Vakarų pasaulį, užuot suklupusį negyvai pritvojus, iš esmės išgelbėjo geopolitikoje “apkiautusi“ SSRS, ir ne tik plūstelėjusia į rinką Sibiro nafta, nukonkuravusia OPEC “sankcijas“ prieš “baltuosius imperialistus“ (ir kuo iš esmės lengvais doleriais ir visanuperkamumu faktiškai sustabdė SSRS ekonomikos vystymąsi bei technologijų kūrimą ne vien kosmoso užkariavime, kuriame sovietai lyderiavo iki POTUS John F. Kennedy atėjimo, nukreipusio JAV lėšas link Mėnulio tiesiogine prasme).

Nes jei sovietų valstybės Politbiurui būtų vadovavęs koks nors stalinistas (kuriuo buvęs atstatydintas Nikita Chruščiovas, grąsinęs sunaikinti “imperialistus“ branduolinėmis raketomis, kurias sovietai gamino, neva, kaip dešreles) ar, neduoktudie, išvis apie pasaulinę revoliuciją kliedintis trockistas (šiuos Lietuvoje dar 1926-aisiais perversmo metu likvidavo, jau nekalbant apie pačią Sovdepiją), o ne karo veteranas ir frontininkas Leonidas Brežnevas su panašia komunistinio elito kompanija, mačiusia, kokią nebeatitaisomą žalą patyrė jų šalis (iš čia ir ta mantra: “svarbiausia, kad karo nebūtų!“), sunaikinus ne tik 40% visų turėtų iki tol materialinių vertybių ir nacionalinių aktyvų, bet, svarbiausia, manau, jau rinktinius “leniniškos sąšaukos“ stalinistinės nomenklatūros morališkai išugdytus socialinių instinktų lygyje naujo tipo ir idėjinius komunistus bei nepartinius homo sovieticus, kuriuos visuomenėje ir politiniame valdyme taikos sąlygomis pakeitė KPSS ideologo Michailo Suslovo “komjaunuolišku šaukimu“ į funkcionierius ir naujai nomenklatūros pamainai sukviesti, deja, tik “dešros komsomolcai“, tapę pasekoje dabar mums žinomais oligarchais (ačiū paikenai ir Vakarų mylėtojui Michailui Gorbačiovui!), tai Šaltasis karas būtų va po Vietnamo karo JAV finansinių ir ekonominių nuostolių pasibaigęs tikrai ne bendra Vakarų pergale.

Nes ir savo ekonomikos pike iki Afganistano karo SSRS BVP jau siekė 80% nuo JAV (panašiai kaip dabar pasiekė kinai), o ir sovietinis blokas vien Europoje turėjo ne mažesnę už dabartinės mūsų ES politinę ir ekonominę integraciją, tiek ir savo valiutą “eurą“ pervedamuoju rubliu, tiek ir apjungė ekonomiškai per įvairias programas ir sąjungas bei paramas visas Trečiojo Pasaulio šalis su šių “liaudies demokratijomis“.

Čia sutiksiu su rusų istoriku Klimu Žukovu: Antrąjį Pasaulinį karą Sovietų Sąjunga formaliai ir taktiškai laimėjo mažiau nei pusamžiui tik trumpojo periodo (1945-1991) prasme, tačiau pralaimėjo strategiškai ir ideologiškai bei ekonomiškai jau ilgojo periodo prasme, nes antraip nebūtų 1991-aisiais visiškai sužlugusi ir nebeatsikūrusi per pastaruosius kone tiek pat užtrukusius dešimtmečius.

Dėka Leonido Brežnevo, žinomo anuomet pasaulyje už jo taikias ir nusiginklavimo iniciatyvas, SSRS pasirinko taikų sugyvenimą su kapitalistiniais Vakarais viename pasaulyje su dviem ekonominėm sistemom (nepaisant to, kad SSRS branduoliniai strateginiai pajėgumai faktiškai galėjo nušluoti nuo žemės paviršiaus bet kurią vakarietišką valstybę), taip šalies viduje kovojant su ideologiniais nukrypimais minėtam Michailui Suslovui (ką ir prisimena iš jaunystės vakarietiška muzika domėjęsis Laimontas, kaip ir man rokas ir per jį anglų kalba buvo langu į “laisvą ir civilizuotą“ Vakarų pasaulį). Ir visas draudžiamas pranašesnes technologijas pasivagiant per GRU ir KGB žvalgybas, o leidžiamas (pvz., naftos ir dujų verslovėms) – nusiperkant už gaunamus gausiai naftos dolerius, už kuriuos, įsibėgėjant stagnacijai, žinomai brežnevinio sąstingio laikotarpiu, jau buvo perkamas net maistas, nors Plėšiniai tose pačiose Ukrainos stepėse kaip nacionalinis sovietų projektas turėjo stagnuoti pradėjusią SSRS paversti didžiausia pasaulio grūdų eksportuotoja, o ne importuotoja (kas pavyko Rusijai tik dabar prie Vladimiro Putino ir įvestų vakarietiškų sankcijų prieš Rusiją dar nuo 2014-ųjų metų Antrojo Krymo karo pradžios).

Bet kokie ekonomikos planuotojai KPSS Plano komitete – toks, žinote, ir socializmas.

Visada sakau, kas tie žmonės (kone kaip J. Stalinas: “kadrai lemia viską“, aha), kai kalbame apie politiką, ekonomiką, verslą, valstybę ar namų ūkius ir t.t..

Išties, kas tie žmonės anoje pusėje ir… po to – šioje?

* * *

Tai aname įraše apie pamirštas stagfliacijos istorines pamokas aš kalbėjau per ekonomiką, tačiau POTUS Ronald Reagan – tai ne tik reigonomika, kuri Britanijoje virto tečerizmu, ir šis, kaip suprantate, buvęs gal daugiau apie britų naująją, nors skamba kaip oksimoronas, konservatyvizmo politiką (atkreipsniu dėmesį, kad britiškame labai konservatyviame ir prašalaičių nepriimančiame establišmente Margaret Thatcher buvusi tokia pačia prašalaite kaip ir amerikietiškam establišmentui Ronald Reagan – bakalėjininko dukra, kuri nei aristokratiška, nei iš finansinio elito, nei iš kokių nors prakutėlių turčių, ir dar netgi moteris!).

Kalbėdami apie Ronald Reagan mes šioje pasaulio pusėje jį visada pirmiausia priimame kaip politiką, o ne jo pavadintos ekonomikos modelio ir JAV atsigavimo autorių – jam netgi priskiriamas trumaniškasis anekdotas apie “vienarankį ekonomistą“. Netgi tada jau rašiau, kad jis ir šalia nestovėjo greta tų respublikonų tuomet jaunų ir įtakingų veikėjų, pasekoje prie George W Bush Jr tapusių Viceprezidentu bei Gynybos Sekretoriumi (visą trijulę vienaip ar kitaip savo laiku aš pasitikau ir išlydėjau Vilniuje), kai buvo ant servėtėlės restorane pabraižyta rinkimams Phillips kreivė apie atvirkštinę nedarbo ir infliacijos koreliaciją, skirta įveikti JAV stagfliaciją, bei dar ir pridėta į fiskalinę reigonomikos politiką Laffer kreivė apie lūžio tašką, po kurio didinamas mokesčių tarifas mažina mokestines įplaukas į iždą (prie Ronald Reagan JAV biudžeto deficitas išaugo dvigubai, nors respublikonai iki tol visada būdavę šį tik mažinti).

Tad jūsų dabar neturėtų stebinti ir mūsų sorošėkų LLRI nuo seno propaguojamos šios abi idėjos, tiesa?

Bet aš ne veltui paminėjau Ronį iš JAV su Margo iš JK.

Nes tas simbolinis lūžio taškas Šaltame kare prieš socialistinį pasaulį, užtikrinęs bendriniams Vakarams strateginę pergalę, mano galva, įvyko 1982-aisiais, kuomet POTUS Ronald Reagan savo kalboje Vestminsterio rūmuose britų parlamentarams pasakęs, kad jiems būtina pergalei prieš tą priešą SSRS, jo kitais metais įvardintą kaip blogio imperija (Evil Empire), “skatinti demokratijos infrastruktūrą – t.y. sistemą laisvos spaudos, sąjungų, politinių partijų, universitetų“ (citata):

“to foster the infrastructure of democracy – the system of a free press, unions, political parties, universities.“

Kitais jau 1983-čiaisiais metais, JAV Kongresui išskyrus $31.3 mln (pernykščiais dabartiniais pinigais – tai $85,2 mln) tokiu prototipu ir pradininku visų JAV bendrapartinių ir valstybės finansuojamų organizacijų tapo NED – National Endowment for Democracy.

* * *

Galiu lažintis, kad dauguma jūsų pirmąkart dabar išvis girdite apie tokią iki šiol veikiantį JAV įtakos ir poveikio įrankį kitoms valstybėms per nevyriausybines, politines, žiniasklaidos, visuomenininkų, verslininkų, kultūros ir akademinės srities organizacijas, fondus ar žinomus bei įtakingus atitinkamų sričių asmenis, tiesa?

Ir jei kažkas “temoje“, tai be Bretton-Woods sistemoje JAV tokiais įrankiais pasaulyje sukurtas JTO, NATO, Pasaulio Banką ar TVF, dar paminės nebent JAV valstybinę agentūrą USAID, kuri atvirai veikė ir Lietuvoje net po netyčinio susprogdinimo per klaidą anapus medikių bendrabučio, kol mes JAV establišmentui netapome jau “pakankamai išsvystyti“ bei į ES inkorporuoti per kelių dienų pritariamąjį referendumą su nuolaidomis alui ir skalbimo milteliais.

Na, ir kaip gi “neaišku kodėl (aha, kodėl gi taip?) visokių vatnykų demonizuojamą“ ALF (nieko bendro su 1940-ųjų nacionalistų škirpininkų LAF, kurių 1941-ųjų birželio sukilimo Kaune metines neseniai paminėjome!), kai pastarasis paprastai žinomas kaip George Soroš “Atviros Lietuvos“ fondas.

Ir būtent šios finansinės ir įtakos kiaulidės (žinote, kur orveliškai vieni gyvuliai “lygesni“ už kitus) peniūkšlius (fondososus – © Audrius Bačiulis) aš ir praminiau sorošėkais, tačiau šių žvieglių ir knyslių legionas, ir veislė šių tokia tikrai ne vien tik pagal minėtą Jurgį ir jo dabar švabiška jau pramintą politinę dienotvarkę.

Aš vis galvojau, kodėl nevyriausybiniu lygiu buvo pasirinktas ne kitas taip iš JAV iždo mintantis ar per mokestines lengvatas savo spekuliacijas ir machinacijas legalizuojantis “investicijų“ fondas, bet būtent vengrų žydo, Londono Ekonomikos Mokyklos absolvento ir JAV filantropo George Soroš (kurio knygas apie reflektyvumo teoriją ir dabar jums rekomenduoju – senis labai kompetetingas savo temoje, jei Anglijos Banką sugebėjo anuomet valiutinėse rinkose parklupdyti!)?

Paskui supratau – būtent godžių, šykščių ir pavydžių žmonių Lietuvai su savo provincialiu nacionalizmu (įskaitant Holokaustą), noru tapti “elitiškais“ europiečiais bei dar susloviškai nenusovietinta ir mitologinį tarpukarį menančia nostalgija apie “tikrus Vakarus“, tai juk šis tikęs labiausiai:

  • ir vengrai savo tautiniu mentalitetu išties yra nacionalistais (kame, manote, Viktor Orban penkta iš eilės sėkmė, kai jis išsivijęs iš šalies sorošėkus?);
  • ir žydiškas auklėjimas suformuoja tam tikrą smegenų tipą (be to nacistinio “išrinktosios tautos“ naratyvo dabar, prašau);
  • ir britiškos jį prametusius visuomenės mentaliteto (išties – modus operandi) suvokimas;
  • ir jį priėmusi amerikietiška verslo aplinka, kuri ne tik daro pinigus, bet kur pinigai daro politiką, o politika pinigus, ir dideli pinigai daro didelę politiką (didesnę už savo šalies ribas, netgi tokios didelės JAV).

O NED netiko – būtų laikytinas kaip tiesioginis JAV kišimasis į pažadėtą SSRS “neutralumą“ Varšuvos Pakto ir vėliau postsovietinėse valstybėse net ir 1997-aisiais vis dar sekusiuose jankių susitarimuose su Rusija, todėl NED kaip toks atvirai “valdiškas“ ir likęs nuo viso bereikalingo dėmesio šešėlyje, o taip visas akcentas ir garbė atiteko aktyviai veikusiam ALFui tik kaip “privačiai iniciatyvai“.

Kas šiaip yra labai ironiška jankių atveju, kurie perėmę iš britų šimtmečiais besitęsiančią tradiciją, kad kiekvienas His/Her Majesty ar We The People pavaldinys patriotiškai dirba savo šalies interesams, net jei nėra jokiu formaliu MI6 ar CIA agentu – o mūsų tautietis su visokių čekistų atkruštais įsitikinimais gi niekuomet stengsis nebendradarbiauti su jokiu, netgi tautiniu, saugumiečiu. Nors ironiška kitaip ir pas mus, nes pagal KGB stukačių skaičių lietuviai, teigiama, pranokę ir vokiečių kolegas prie Stasi, iš kurių žinomiausi pripažintais yra buvusi pirmoji premjerė bei “Mikės Pūkuotuko“ vertėjas, o įtariami tokiais buvę be tvirtų įrodymų, tai tik pagal savo tėvą dukart tulpinė ekselencija ir net niekaip nelegitimuojamas pirmuoju šalies vadovu profesorius – todėl tikėtis Liustracijos čia yra bergždžias reikalas.

Tad jau gal sutiksite, kad deramą pagarbą per sorošėkų pavadinimą reikia atiduoti būtent George Soroš, išties daug nuveikusio Lietuvos demokratizacijai, kol toji, į kurią mes visi dar toliau paminėto Sąjūdžio laikais patikėjome, jau kompradorų šaikos, už kurių A tipo kandidatą gi visada balsuojate (nes juk “rusai puola!“ – mūsų esminis politikos naratyvas jau trys dešimtmečiai, o štai dabar ir vėl…), dėka ir taip visiškai tapo limitrofine valstybe užsienio politikoje bei mirusia respublika vidaus politikoje.

* * *

Aš čia tikrai nebaksnosiu pirštu, kas konkrečiai tie sorošėkai pas mus Lietuvoje vardais ir pavardėmis, pareigomis bei jų institucijomis, kurie visiškai tarsi nebepagydomas vėžys užvaldę Lietuvos politiką, ekonomiką, verslą, nevyriausybines organizacijas, partijas (koks skirtumas, už kurios sorošėkus balsuosite?), dvaro šunaujos propagandinę melagienasklaidą ar visokius ekspertus, politologus, influencerius, inteligenščiną ir t.t.

Nes absoliučiai, žinote, nesvarbu, ar koks krapinavičius nusmaukys olandiško rumpelio būdu kokiam petruškai už to strategines įžvalgas permanentinio karo prieš Rusiją adresu, ar, neva, opozicinę nuomonę per klasikinių ideologinių dogmų analizių pavyzdžius lemingams padėstys koks alausius.

Svarbu, kad jūs visada gausite tų pačių sorošėkų paletę, kaitaliojamą priklausomai nuo politinės konjuktūros.

Arba iš anksto reikiamai suformuotą naratyvą taip kokio nors JAV atašė pareigas einančio kuratoriaus, kultūringai priėmusio visokius įtakotukus buvusioje kazachų ambasadoje Akmenų g., kaip iš tos pasakos, tik čia ne pasaka: ir aš ten (per klaidą) buvau, visoje jums žinomų blogerių, influencerių, kolumnistų apsuptyje sėdėjau, ir pokarinio Amerikos Balso naująjį ekvivalentą internetuose argumentuotai pasiūliau, bet per mano (landsberginę) barzdą varvėjo, ir nieko burnoj (be Islay single malt viskiu pataisomo skonio), tai daugiau neturėjau, taip pinigus tai kovai tik tapinoidams įsisavinus, o už tą kovą žiurkėnams ordinus užsikabinus (tiesiogine prasme).

Ir jei koks išties net po taivanietiškos nepriklausomybės furšetus paslampinėjęs nepriklausomas nidas filosofinėmis alegorijomis apie lapių jauniklius ką pazakarauskins – tai atidirbtas cancel culture mechanizmas iškart užamsės botiniais jorkšyrais ir melagingais skundais tą menamai haidparkinę virtualią arba “sisteminės“ žiniasklaidos aikštelę prižiūrinčiai administracijai, kuri iškart ištrins iš bet kokio nekontroliuojamo viešojo disputo, palikdama tik reikiamą demokratinę teisingą nuomonę (ne, orveliškieji 1984-ieji yra apie Britaniją ar Vakarus, o paminėtas Gyvulių ūkis apie SSRS ar Rusiją – prašome nepainioti!).

O gali net ir mentus atsiųsti.

Kodėl jūs manote, kad policinė valstybė ant slenksčio gali būti tik tuomet, kai buvęs policijos komisaras yra oligarchiniu statytiniu Gedimino 11 kėdėje, ir jau po rinkimų taip drastiškai neperlipti to menamo slenksčio prie tokių fainų mergičkų su visokiais segregaciniais pišpasiais ar teisių netgi naudotis legaliai atsiskaitinėti savo teisėtai uždirbtais fantikais atiminėjimais?

Šaikos enforceriu dirbančiai VRM dukart nuotakai nuo pajūrio dabar netgi “desovietizuotų“ goblinų VST vadas užkliuvęs, kaip nepakankamai uoliai pasirengęs smurtauti prieš visokius penktakolonius riaušininkus (faktiškai, visą tą didesnę nepatenkintos esama valdžia tautos dalį, kuri vietoje saldžiūniškų nezabūtkių renkasi tautines Trispalves).

* * *

Šalies ateitį išties nusprendžia ne šiaip atstovaujamų (demokratija) ir visuomenės viešuosius interesus (respublika) bei viešąsias gėrybes kuriančių ir perskirstančių institucijų (bendrinė valstybė, ne tik pati valdžia) funkcionavimo kokybė (nusavinanti ir rentas bei privilegijas kurianti versus įtrauki ir konkurencingus socialinius liftus suteikianti pagal kompetencijas bei talentus), bet ir jo politinio elito, kuris yra šias koordinuojantis savotiškas borto kompiuteris (dirbtinis intelektas, aha), sudėtis ir jo proporcijos – rašiau jau čia.

Sorošėkas pagal apibrėžimą yra tik kompradoras.

O sorošėkų užvaldytoje klaidingai vadinamoje valstybėje kitokiems vietos juk banaliai ir nepaliekama.

Nes, matote, sorošėkais tampa irgi ne patys talentingiausi ir kokias nors profesines kompetencijas turintys (akis badanti dabartinė IVA+ Vėlinių raganų™ bobiausybė) – atrenkami kaip tik su užaukštintomis ambicijomis ir paskatinamai puoselėjimu jų menamu reikšmingumu išties visokie tipiniai maumai, paprastai neturintys ypatingesnių ar kiek didesnių už vidutinį talentų ir gebėjimų, kuriuos galima būtų toliau vystyti ir puoselėti visuomenės labui kokioje nors srityje (manote, kad taip atsitiktinai mūsų tautinė švietimo sistema yra “nevykėlių“ stumiama degradacine linkme?), tačiau norintys tapti reikšmingais ir įtakingais, tad stokojantys “nedidelės paramos“ iš šalies.

Talentas dažniausiai, nors ne visada (kartais visuomenės struktūroje sukurtos “stiklinės lubos“ yra stipresnės, kaip matome iš to paties George Soroš ribotumo prakusti Londone), ir taip prasimuš, bet labai daug “nepripažintų genijų“ išties numiršta skurde, ir apie juos sužinome tik per atsitiktinumą (pvz. matematikas Grigorij Perelman, kuriam kažkaip dar pasisekė – o Johan Sebastian Bach gal ir buvo įdomus gyvu būdamas tik savo parapijoje, tačiau pasaulis apie jo genialumą sužinojo jau po šimtmečio!).

Ir, žinote, net ne visi sorošėkai išties yra fondačiulpiais – kai kurių jų turimos moralinės savybės neleidžia banaliai juos nupirkti pinigais, už kuriuos šie jau patys įsigytų viską, ko jiems trūksta toms ambicijoms ar dominavimo instinktui patenkinti (“Kysa, kam tau pinigai – juk tu neturi fantazijos!“), nes jiems gal tereikia stumtelėjimo į viršų ten ar šian profesinėje ar akademinėje karjeroje, gal kokių pareigų ar auditorijos, gal kokio prestižinio titulo net ir simbolinėse dūzgėse, ir panašaus “reikšmingumo“ savo dominavimo, o ne mitybos ir reprodukcijos, instinkto tenkinime (beje, netradicinės orientacijos atstovai tokie talentingi ir prasimušę visuomenėje tikrai ne dėl savo pomėgio pakaišioti savo tą ten, kur jūs pasiunčiate paprastai tik kvailus oponentus, kurie ta vieta galvoja, jūsų nuomone, kurią turi visi, anot patarlės, kaip ir tą vietą, kurią tradiciškai netradiciniai pabaksnoja).

Pats sorošėkas gali būti labai nevykęs lovoje meilužis ar bananus iš beždžionėlių neįgalus gudriau nukniaukti babuinas, tačiau – ir daugiavaikis, ir profesorius, ir “visaip kaip gerbiamas akademinės bei kūrybinės inteligentijos atstovas“. Žodžiu, sėkmingas žmogus™ (o tu ką gyvenime pasiekei, pavyduoli ir nevykėli, ką?)

Na, kaip iš anekdoto: “tu mane gerbi, ar tave gerbiu, ir mudu abu esame gerbiami žmonės“ – visiškai taip veikia socialinių ryšių sorošėkų tarpusavio tinklas, į kurį retkarčiais per kokį prOjektą ar nevyriausybinį fondą kas nors mesteli pašalpėlę, vadinamą grantais, fondais bei “sutelktinio finansavimo biudžetais“ ir pan.

Pastebėsiu, kad įtakos agentui, skirtingai nuo misiją ar kokią nelabai legalią užduotį turinčiam “šnipui“, dažniausiai jokių pinigų mokėti ir kaip agentūrą, kurią valstybės saugumas ir kontržvalgyba vienądien išrištų ir į cypę įkištų, juk išlaikyti nereikia – sorošėkai dažnai patys to net nesuvokdami praeina kruopščią atranką, įskaitant neformalius jų pratestavimus, o po to ir papildomą apmokymą (labai gerai visokius docentėlius veikia akademinės stažuotės, bet tik šiais neapsiribočiau), ir toliau veikia patys, padedant jiems integruotis į reikiamą visuomenės elitą.

Prisipažinkite, kad jau kai kurie jūsų mintyse dabar susiplanavote vardan nei pro kur nesavanaudiškos (sic!) demokratijos plėtros belstis Vilniuje į Akmenų g. 6 vartus ar į duris Antakalnio g. 2?

Su jumis susisieks. Laukite!

* * *

Tokių beau monde sorošėkų dūzgių yra ir Lietuvoje apsčiai, ir po vieną jau nebesusikaičiuosi.

Ir netgi yra jau per daug šioje šalyje, kurios faktiškai savarankiškume prarastą valstybę (dėl kurios apgynimo ir aš kairiame Neries krante su ginklu tarsi Bugailiškis-Prūdas paromis 1991-aisiais smaksojau, jums ją gi atidavus dešiniojo kranto partškolos skyriaus vedėjai iš antinepriklausomybininkų Mykolo Burokevičiaus TSKP partijos!) dabar va taip stumia, britų kuratorių paraginimu ir amerikiečių vis dar finansine parama, į atvirą karą prieš mums priešišką Rusiją (ar jau suveikė NED išdresiruoto šuns refleksas?).

Ir, beje, objektyviai žiūrint ir labai nebaksnojant į sorošėkus atitinkančius tikrus, o ne pravardžiuojamus, Kremliaus agentus, tai juk išties tas Russkij Mir nieko pozityvaus bent teoriškai Lietuvos tautai nesiūlo, kaip anuomet buvę bent jau teoriškai (kas praktikoje, švelniai tariant, laaaaabai išsiskyrė savo ne tik socialinės atrankos, bet ir biologinės atrankos metodais) siūlė 1939-1941 metais mus sau inkorporavusi SSRS, kuomet komisarų atėjimą dar pradiniame etape džiugiai palaikė tiek mūsų intelektualusis ir kultūrinis elitas (liaudiškai vyriausybei vadovavo, primenu, ne šiaip kažkoks dzūkų rašytojas, bet dukart šaulių sąjungos vadas, nukrymnašinęs 1923-aisiais mums Klaipėdą!), kuris juk buvęs visiškai nustumtas 1926-1939 metais nuo politinių sprendimų, tiek ir 1934-1937 metais nesėkmingais sukilimais Užnemunėje bei riaušėmis ir streikais sostinėje Kaune už savo ekonomines ir politines teises valstybėje kovojusi prastuomenė, tada vadinta liaudimi, o dabar pravardžiuojama buduliais (© Rimas Šapauskas) bei runkeliais (© Audrius Bačiulis), ir kurios šaika (© Žygis Pavilionis) nenori ir dabar kaip nežmonių (© Vytautas Landsbergis) prileisti prie politinio valstybės valdymo, nes juk ir taip dėl grožio valstybės simboliais “kaip visose demokratiškose (sic!) valstybėse“ turime manekeną Daukanto a. 3, iškamšą Gedimino 53 bei kalbančią kojinę Gedimino 11.

Jei paguos, o aš visada jums optimizmo galiu parduoti du už trijų kainą, tai visi šitie kompradorai ir sorošėkai nuoširdžiai mano, kad ne desperatiškai kabinsis į paskutinio išskrendančio amerikiečių lėktuvo ratą tarsi tą matėme neseniai jankiams bėgant iš Afganistano, bet kaip lygiai taip pat ir ankstesnių naglosaksiškų kolonijų į vietos administraciją paaukštinti konclagerio capo pareigoms čiabuviai, jog jie spės (manote, iš kur dabar isterikavimas apie Suvalkų koridoriaus, kuris pagal logiką yra svarbus tik tuo atveju, jei mus puola “trečia šalis“, o Rusija ir Baltarusija yra neutralios, ir jokie lenkų ulonai kirsi Kaliningrado sienų negali de jure?) išlaikytinėmis (“kotletinėmis“!) cihanovskomis į tuos savo civilizuotus briuselius, londonus ir vašingtonus.

Todėl jiems absoliučiai nebesvarbu, kas nutiks šioje šalyje su šita antrarūše tauta – t.y. jumis, šunauja, kirmėlynu ir t.t..

O kad iš valstybės Lietuvoje seniai tėra tik simukliaras – tai kam, jei ne sorošėkams politiniame elite, tą geriau žinoti?

* * *

Bet nedera visą garbę, atidavus tik sorošėkams, minėtojo patriarcho NED nuopelnus palikti šešėlyje.

Ir to puikiausiai iliustracijai aš pasirinkau 2017 metų Kovo 11-osios NED Prezidento Carl Gershman kreipimąsi Seime į ten dalyvavusias Abiejų Tautų Respublikos ekselencijas – Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę bei buvusį Lenkijos Žečpospolitos Prezidentą Lech Walęsa (visas orginalus tekstas čia).

Štai dirbtinio intelekto išverstos per google minėtojo NED Prezidento kalbos citatos, bet jų tinklapyje ir kitur, manau, NED nuopelnų diegiant JAV įtakos agentus, grupes ir organizacijas, kaip POTUS Ronald Reagan 1982-aisiais britams Vestminsteryje minėtą “demokratijos infrastruktūrą“, surasite ir gerokai daugiau:

Rėmėme Sajūdžio reformų judėjimą ir „Katalikų bažnyčios kroniką Lietuvoje“.

Padėjome Lietuvos ir JAV nevyriausybinėms organizacijoms, kurios padėjo pokomunistiniam šalies perėjimui į demokratiją.

Finansavome tarpvalstybines programas, kurias vykdo Lietuvos NVO, dirbančios Kaliningrade ir Baltarusijoje.

Rėmėme demokratines baltarusių tremtinių ir diasporos grupes, įsikūrusias Vilniuje, bet dirbančias Baltarusijoje.

Rėmėme Tarpparlamentinio mokymo institutą, per kurį Lietuvos Seimas dalinosi gerąja patirtimi su parlamentarais ir jų darbuotojais iš Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos.

Su Lietuvos vyriausybe ir Seimu dirbome organizuojant Demokratijų bendrijos ministrų susitikimą Vilniuje 2011 m., kai Lietuvai pirmininkavo Bendrijai. Būtent tada sutikau savo brangų bičiulį Žygią Pavilonį ir Emanuelį Zingerį ir pamačiau, kaip maža šalis gali veikti kaip pasaulinė demokratijos ir žmogaus teisių jėga.

Ir turėjome privilegiją 2013 metais Vašingtone surengti ceremoniją, kurios metu Nacionalinis demokratijos fondas įteikė Lietuvos nepriklausomybės tėvui Vytautui Landsbergiui medalį „Už demokratiją“.

Labiausiai dirbome su Lietuva atremdami Rusijos pastangas griauti ir griauti demokratiją Lietuvoje, Europoje ir pačioje Rusijoje. Rėmėme Lietuvoje įsikūrusio DELFI ir Rytų Europos studijų centro veiklą stebint, dokumentuojant ir kovojant su Rusijos dezinformacija Lietuvoje ir Baltijos šalyse.

Su Lietuva bendradarbiavome padėdami aktyvistams ir disidentams iš Rusijos, kurie bando atsispirti didžiausiam susidorojimui nuo sovietinių laikų. Nė viena šalis taip nepadėjo, kaip Lietuva, darant dalykus, kurie skiria skirtumą tarp gyvybės ir mirties bei tarp laisvės ir kalėjimo. Kalbu apie vizas, kurios išduodamos greitai; padėti žmonėms prisitaikyti prie naujų aplinkybių ir išlikti aktyviais remiant vis dar atliekamus darbus Rusijoje; ir net kalbėdamas su jais jų gimtąja kalba.

Lietuva aiškiai mato skirtumą tarp Rusijos valstybės ir rusų, dirbančių už žodžio laisvę ir demokratiją, ir jie aiškiai ir nuosekliai konfrontuoja su pirmaisiais, o antruosius gina savo namuose ir visose Europos ir tarptautinėse erdvėse.

Lietuva remia viso regiono demokratus diplomatinėmis pastangomis propaguoti geresnę politiką, suteikdama prieglobstį demokratams, kuriems gresia pavojus, rengdama susitikimus ir konferencijas, kuriose būtų galima tobulinti demokratines idėjas ir plėtoti demokratinius tinklus.

Lietuva taip pat yra demokratinio regiono ir pasaulio solidarumo simbolis. Gruzijai ir Moldovai tai yra perėjimo prie demokratijos pavyzdys ir draugiškas partneris bei patarėjas.

Kadangi tuo metu JAV buvo POTUS Donald Trump, tai, suprantate, kodėl nei žodžio apie paramą Ukrainai, kurios užtvojimas į rusų tanką buvo bendras JAV ir JK projektas, tada ketveriems metams “putinisto“ Doncės laikinai pristabdytas.

O ir JAV Valstybės departamentas tuomet publikavęs dabar pratrintus jiems neramumą keliančius oficialius pranešimus apie pravasekų neonacistų išbujojimą Ukrainoje, pažymėdami dabar britų MI6 kuratorių propagandoje paverstų “xep-ojais“ nacbataliono Azov ukronacikus, naudojančius neonacių “juodosios saulės“ bei nacistų SS 2-os divizijos Das Reich simboliką, ir dar palikdami vos užsiminimą tik dėl patyliukais užmarštin nueinančiam C14 (tariasi “sič“) ukronacikų projektui, kurio atgarsius galima surasti bent jau kokio Reuters to meto archyvuose (nesikartosiu, ką jau rašiau su nuorodomis ir iliustracijomis kaip perspėjimą jums apie Pirčiupių tragediją).

Bet šiaip, juk čia yra tikrai gera ir iliustratyvi kalba – ne tik su svarbesniais šios ir kitų valstybių įtakojimais bei veiksmais, o ir su konkrečiai įvardintais netgi kai kuriais įtakos agentais.

Kaip iliustruojanti dar ir tą faktą, kad jei tame nematote nieko blogo, tai nustokite stebėtis, kad VSD šnipų negaudo.

Kokia VSD? Kokių šnipų?

Sutiksime, kad visa tai yra geros visos esminės išvardintos iniciatyvos (ša, vatnykai!), geras finansavimas ir gera parama buvo, yra ir bus – didžiulis ačiū JAV už “mūsų“ Sąjūdį ir Lietuvos Nepriklausomybę!

* * *

Mane lengva pagauti, lengva nubausti
Lengva priversti gėdytis ir rausti
Aš tam pasiruošęs, tai – teisingumas
Valdo kasdien šventas solidarumas.

Mane moko doros ir atsakomybės
Moko, kad būtent šitaip veikia valstybė
Tu jautiesi niekas nacionaliniam banke
Kitas stato namus nacionaliniam parke.

Virš tavo galvos armija ministrų
Patarėjų, sargų, jaunų specialistų
Ar jie dirba tam, kad būtų tau lengviau?
Ar tu balsuoji už juos, kad jiems būtų geriau?

Atsiskaityk už savo ligas ir nelaimes
Mokėk už nesėkmes savo ir baimes
Yra daug gudresnių už tave, nėr kur dėtis
Tai kaina, nes bandai būti geras pilietis.

Ir aš tikrai myliu Lietuvą
Aš tikrai myliu Lietuvą
Aš tikrai myliu Lietuvą
Ar mylit ją jūs?

Aš tikrai myliu Lietuvą
Aš tikrai myliu Lietuvą
Aš tikrai myliu Lietuvą
Tik ar mylit ją jūs?

Ačiū rėmėjams Patreon, kur šis gegužės 29-tąją sumanytas įrašas buvo publikuotas išvakarėse, 2022-06-26, vietoje Liepos 4-osios (pirmadienio!) arba mūsų valstybinės (sic!) Liepos 6-osios.

Dėkoju dar atskirai pabalsuojantiems savo pinigais per PayPal. Bet JAV ir JK ambasadoms bei Rusijos Federacijos, ar bet kuriai kitai ambasadai, nedėkoju, nes neturiu už ką.

Linkėjimai VSD ir LR prokurorams!