Praeitoje temoje “Kai automobilis – ne transportas“ skaitytojas Petras, užsiminus apie FB vykusią diskusiją, nuliūdo negalėjęs sudalyvauti, tai kodėl gi dalies tos diskusijos teiginių dabar neperkėlus į šią atskirą temą, kaip anoje ir užsiminiau?

Juolab, va ir proga yra – šiandien prasidėjo mano paskutinioji savaitė mokykloje.

Taip, mokytoja, pernai parašiusi prašymą pratęsti jos atostogas iki vaikui sueis dveji, ir vėl šiemet per tarptautinę linksmybių darbe dieną persigalvojo, nes labai pasiilgo mylimo darbo mylimoje mokykloje su mylimais mokiniais, kurie jos irgi be galo, reikia manyti, pasiilgę pareinant. Tad aš ir vėl esu atviras jūsų darbo bei verslo pasiūlymams ir avantiūroms, kaip jau aukščiau minėtoje temoje parašiau.

Nors dabar palyginau praeito mėnesio uždarbį su iki pernykščio nepriimto (mokytoja gi prasitęsė metams, pamenate?) pasiūlymo, kur dėl algos tuomet darbo pokalbyje vyko kažkokie ungurių šokiai aplink vedlinės stulpą, o skelbimą, kad jie vis tik ieško žmogaus, mačiau anądien, tai sakau, kad mokytojai Lietuvoje išties per gerai uždirba, lyginant su verslu, nes uždirbau net 10 eurų daugiau, nei radau pagaliau nurodyta darbo skelbime (ačiūdie ir Seimui, kad tą daryti privertė!).

Tad kai palyginu kelionę 10 minučių iki mokyklos ir bent 40 minučių iki ten už tuos pačius, tai irgi patys pritartumėte, kad tam momentui labiau vertėjo likti padirbėti dar truputėlį mokytoju iki surasiu kažką adekvatesnio. Nors jei būtų pasiūlę prie to uždarbio tarnybinį automobilį, tai Kalėdoms mokykla būtų likusi be anglisto, aišku. Bet nepasiūlė.

* * *

Ir, neslėpsiu, man tas darbas su vyresnėliais netgi ir patiko (aštuntokams nesakykite, kad jie man smagiausia klase tapo po to, kai viena mokinė dar anais mokslo metais persivedė į kitą mokyklą – oi, ten išvis atskiro pasakojimo verta istorija!).

Smagiai pats mokyti įsivažiavau, ir atsirinkau, atsisveikindamas su naiviomis savo can-do ir must-do attitude paskatintomis iliuzijomis, kur vis tik sąmoningumas ir motyvacija nebeveikia (ypač, kai vaikai iš socialinės rizikos aplinkos), ir reikia tuomet kitokių darbo metodų (jau esu rašęs: mokytojai net už tą pačią algą eina į privačias mokyklas, nes turi laisvę kūrybiniam darbui ir nevargsta klasėje su kasdienine ir dažnai net piktybine demotyvacija), ir kad klasikinė pedagogika todėl ir yra klasikinė bei efektyvi, kad mokslas ir išmokimas yra darbas (labai nemadingas žodis, gimusiems šiame tūkstantmetyje), o ne vien pramoga ar cirkas, ir visos bėdos su mimozomis, baigiančiomis mokyklas dabar, yra išdava klasikinio mokymo suniekinimo (sakoma, negriauk užtvarų, kol neišsiaiškinai, kam jos buvo pastatytos!), neteisingai interpretuojant ir sureikšminant visokius šou elementus (nors vaikai sako, kad gaila, jog išeinu – nebus su kuo įvairiomis temomis paprikolinti ar padiskutuoti; nors aš tai vadinu kontekstiniu mokymu, bet šis įrašas dabar ne apie tai).

Jei taip palyginčiau rezultate man buvusius sunkiausius mokymui pradinukus (aš turėjau 2-10 klases), tai vietoje dar pernai turėtų trečioje klasėje iš 18 vaikų su 4 probleminiais tik dviejų buvusių A lygio, jau jiems perėjus ketvirtoje turiu dabar tris su A (ir dar tiek pat potenciale!).

Ir netgi probleminiai drausme (čia ne mano vieno tokia nuomonė) šių metų trečiokai po paskutinio testo (o aš vietos “supermamkų“ nepasitenkinimui, turiu reputaciją tokią, kad vertinu tiek, kiek jie išties dirba ir padaro), tai po paskutinės patikros dabar turiu klasėje net keturis (!) A lygiu (čia 9-10 pažymiu) bei du PG (čia 7-8, tačiau procentais veikiau abu yra netgi 8, ir dar gali augti) – kai toje klasėje vos 12 mokinukų, ir trims reikia, deja, palengvintų mokymo programų, o tądien trys iš klasės tiesiog sirgo, tai gali būti dar bent du A arba PG prie anų pasiekimų.

Čia iš tos klasės būta, ko gero, daugiausiai skundų, kad “mokytojui trūksta kompetencijos“, aha. English? Do you speak it? ©

Šiaip esu nekart sakęs, netgi per TV, ir dar pakartosiu: pradinukų ir ikimokyklinukų mokytojos yra šventosios, kurių atlyginimo koeficientas turi būti tučtuojau padvigubintas, net jei ministerijų ir savivaldybių klerkams atrodo, kad jos net neturi (sic!) pilno krūvio. Nes jos padaro tai, ant ko po to kitiems mokytojams jau galima dirbti – išmoko skaityti, rašyti ir skaičiuoti (ir ne tik). Jų atlyginimas negali būti mažesnis už Seimo nario algą, jei norite su šiuo koeficientu lyginti.

Tad va taip į tą man nuolat užduodamą klausimą, kaip man ši avantiūra mokytojauti sekėsi, tikiu, kad šie keli pavyzdžiai yra ne tik mano asmeninis džiaugsmas.

Netgi neskaitant to, kad šiemet su direktoriumi suderinome ir dar vieną mano darbo vertinimo KPI – išmokyti nuo 5 klasės (nes joje mokomasi present perfect) bent 50 dažniausiai naudojamų anglų kalboje netaisyklingų veiksmažodžių visomis trimis formomis (pagal programą teoriškai jie turėtų mokėti 80-140 tokių, bet tam aš ir studijavau verslo vadybą, kad Pareto dėsnį pritaikyčiau ir čia, nes tų 50 prireiks daugiau nei 80% atvejų – o pagal juos likusius 20% dažnai galima atspėti), ir dabar rezultatas mokykloje perkopė gerokai per pusę pagaliau išmokusiųjų (juokavau, kad iki metų galo damuščiau bemaž visus 100% – tik be vieno tyčinio užsispyrėlio, vardo kurio dabar neminėsiu), ir ko, varge bau, ar rasite kitose įprastinėse mokyklose, tiesa?

Tokios istorijos paaiškina, kaip priemiesčių mokyklų direktoriai sugeba po to pritraukti mokinius iš miestų. Maža to, čia ne aš vienas toks kietas (greičiau jau šiaip trenktas entuziastas) – galėčiau dar bent tris mokytojas nurodyti, pas kurias atvažiuoja iš miesto pasimokyti gimnazistai (mokykla pas mus dešimtmetė). Jos realiai konkuruoja rajone, tačiau esama sistema tokia, kad, skirtingai nuo Suomijos, mūsų direktoriai negali juk kasmet sudarinėti darbo sutarčių ir rinktis geriausius (tėvai, manau, daugeliu atvejų tam pritartų), ir dar įvairiuose konkursuose bei olimpiadose jų mokiniai gali būti tyčia žlugdomi anų vidutinybių. Aš jau esu rašęs, kaip veikia provincijos tuštėjimo dėsnis – jis veikia ir švietime, tačiau tam dabar nesiplėsiu.

Kas nemokate angliškai, tiesiog dar pastebėsiu, kad šie veiksmažodžiai, pasitaikantys dažniau už taisyklingus, prie kurių tiesiog pridedame galūnę –ed, yra kaip daugybos lentelė matematikoje, ir jų antroji formos yra tiesiog būtasis paprastasis laikas (past simple tense), kai trečioji (past participle) yra ne tik sutinkama atliktiniuose visuose laikuose, bet ir pasyvios išraiškos (passive voice) sakiniuose (aktyvių taip yra 16 veiksmažodžių laikų, o pasyvių – 10, tai šie pasitaiko, kaip matote, bent 19 veiksmažodžių laikų, kuriuos mes lietuviškai dar vadiname ir dalyviais, padalyviais, pusdalyviais, trečdalyviais, ketvirtdalyviais bei dešimtdalyviais tuzino šaknies logoritme).

Žodžiu, vertinant ne biblijinius verksmus ir dantų griežimą, vis tik man pasisekė pasiekti išmatuojamų rezultatų netgi su ta amžiaus grupe, kuri man asmeniškai, kaip minėjau, buvo sunkiausia dirbti, ir tikrai nemažai mokinių prakuto išdrįsti jau kalbėti angliškai, kaip atsiliepė dar ir pernai baigusieji, ir jau dabar turinčių aiškesnius gramatikos pagrindus, ant kurių galima statyti anglų kalbos žinias toliau, tik turint noro ir motyvacijos. Tos lentelės žemiau man užteko stojant į universitetą ir laikant stojamuosius anglų kalbos egzaminus – dukrai, tikiuosi, padėjo ir pernai, laikant IELTS testą.

Tarp kitko, anksčiau pažadėjau pasidalinti, tai jei tik jums norisi naudoti, štai viena iš mano sudėliotų anglų kalbos gramatikos darbinių lentelių 16 tenses in active voice – gal ir jums pravers suprasti veiksmažodžių laikus (mes, lietuviai, turime tik 4, kadangi kitus, anglų supratimu, vadiname minėtais dalyviais ir pan.), nes kokia nors kinų kalba gal ir yra daiktavardžių (jie prisipaišę paveiksliukų daiktams), o lietuvių kalba yra būdvardžių kalba (dėl deminutyvų ir subūdvardintų priesagomis veiksmažodžių), tačiau anglų kalba yra veiksmažodžių kalba (o esu minėjęs, kad kaip ir paprastas žmOgus™ su savo praeities nostalgija rusui, taip ir past simple elgiasi gramatikoje kaip budulis?):

Verb tenses2

* * *

Bet juk tema ši išties ne apie mane, o apie švietimo sistemą.

Nes PISA rezultatai ir bendros švietimo kokybės tendencijos rodo smukimą žemyn. Estų mes per artimiausią dešimtmetį, ko gero, net nebepavysim, bet ir lenkai, murkdęsi net mums iš paskos, mus jau aplenkė. Beje, Bartoszyce buvau mokyklų bendradarbiavimo projekte praeitais metais, tad buvo įdomu palyginti, kaip ir kas sekasi jiems.

Nes mūsų švietimas yra seniai apie mokytojų algas, o ne švietimą. Rajonų mokyklos – tai socialinės rūpybos įstaigos. Kas taip pat reiškia, kad skubėdami jas uždaryti, problemos neišspręsime, tačiau prikursime kitų. Pamenate, ką apie užtvarų griovimą aukščiau rašiau?

Dar pakviestas kalbėti Seimo nario dr Manto Adomėno surengtoje konferencijoje apie švietimo mitų dekonstravimą tą patį pasakiau (kolegos nenulinčiavo), ir pateikiau skaičius iš bendrosios statistikos, kaip yra išties – mes mokytojų turime per daug. Nepaisant to, ką jums peza propagandistai žiniasklaidoje.

Dar pernai švietimo skyriaus vedėjas klausė, ar norėčiau tęsti – bet juk etato man rajone net nėra, pastebėjau, ir jis liūdnai sutiko. O kur jūs matėte, kad valstybinė įstaiga įsidiegtų konkurencinę aplinką? Aš tai mačiau, kai dirbau amerikiečiams, bet ten yra JAV, o ne mūsų Respublika.

Ir jei būtų kitaip, tai pagal rinkos dėsnius, kad ir kaip juos neigtumėte, tačiau nebūtų mokytojų atlyginimų vidurkis vos 88.5% nuo šalies vidutinio atlyginimo (2018 metų duomenys).

Taip, yra mokytojų, kurie uždirba gerokai daugiau vidurkio, ir kažkokios rajoninės žiniasklaidos kvaišos anądien per nacionalinę tuo dar netgi ir piktinosi, tačiau tie mokytojai tik susirenka valandas iš keletos etatų (apie kokybę kalbėti tuomet neišeina – aš taip nemokėčiau, aš sėdžiu darbe, kol man interneto neatjungia) ir dar jų valandinis tarifas dėl visokių pedagoginių laipsnių bei stažo yra gerokai didesnis už tokių “minimalistų“ kaip aš.

Visumoje, deja, daug mokytojų tų pilnų etatų net neturi (pilnais dažniausiai dirba mokyklose tik lituanistai, matematikai ir anglistai – kiti turi apjungtas specialybes arba blaškosi tarp kelių mokyklų), nes ir dėl demografinės padėties bei pertekliaus kolegų rinkoje jų paslaugų nelabai jau taip ir reikia (kai direktoriai neranda, tai neranda tik kokiai nors trupmenai to etato neaišku kokiu atstumu kelio iki jų važiuoti).

Kitąkart todėl ir išgelbsti tik visiški idiotai idealistai, bet kai aš girdžiu apie “pašaukimą“, tai suprantu – už darbą pinigų nemokės. Kiek mūsų politikai tokių “pašauktųjų“ profesijų vardina: gydytojai, mokytojai, policininkai, kariai, ugniagesiai (tie, kaip ir mokytojai pagal prezimentą Buratiną, juk vis tiek didesnę dalį dienos “nedirba“) – kaip čia niekas taip tik “nepašaukia“ seimūnų (tie patys atsišaukia tautai padėti nekviesti), valdininkų, teisėjų ir pan.?

Todėl mokyklų tinklą, kur pagal statistiką klasėje yra 11 mokinių, o mokyklai tenka 35 mokytojai (2018 metų duomenys, ir čia ne apie etatus kalbama, o specialistų skaičių – tiesiog per daug dar susmulkinta ir mokymo dalykų!), privalu pervarkyti nacionaliniu mastu, nes savivaldybės dėl vietos politikos to padaryti objektyviai neįgalios.

Mokytojų algoms, o juk švietimas yra imlus darbo jėgai, o ne kapitaliniams asignavimams (kad ir pastatų išlaikymui), buvo skirta 2018 metais 18.7% nuo visų asignavimų. Jei žiūrėtume ciniškai iš verslo pozicijos, tai geriausias verslo pasiūlymas užsienio investuotojams išties būtų mūsų švietimo sistema – rezultatai pagal PISA patikras nuolat prastėja, tad motyvas yra tame, kad rejke kaška dariti!™.

Maža to, išlaidos algoms yra bent 10 procentinių punktų mažesnės už šalies vidurkį (pigi darbo jėga, nors visi aukštos kvalifikacijos – būtinas aukštasis išsilavinimas ir profesiniai įgūdžiai mokyti kitus!). O jei perpirkus turtą su sąlyga, kad biudžetas vis tiek finansuos (tai pavadinama kokiu nors verslo ir valstybės konsensu?), tik vadinsis tai jau, ko gero, asignavimai “ekonomikai“, tai bendrosios pajamos iš nekilnojamojo turto ir susietų objektų valdymo per metus sudarytų 2018 metų skaičiais €1’817’899’960.

Kitaip tariant, pertvarkius visus srautus, gerinant EBIDTA, galima rinkoje uždirbti daugiau, ir dar sutaupyti lėšas mokesčių mokėtojams (kad tie neklykautų dėl uždaromų kaimo mokyklų). O jūs galvojote, kodėl tebūnie grietinėlę nusigraibo privačios mokyklos, tačiau su gera vadyba jos yra visiškai legalus (ir netgi taurus!) pelningas verslas?

Realiai mokymo rinkoje paklausa (ir potencialūs pinigai) yra dar didesnė – jei ne apie mokytojų skaičių ir jų algas kalbėtume. Ir realiai tą faktą todėl pasistengė valstiečiai nugrūsti kuo toliau, kai tik verslo subjektus administravęs ministeris Rokas Masiulis pasidarė greitą švietimo sistemos realų auditą, pavaduodamas tuomet nustreikintą švietimo ministrą, ir gauti realūs skaičiai pradėjo lįsti į šviesą.

Kuriuos čia pat vėl suslėpė ir sukėlė tokį jovalą su eilinėmis administravimo “reformomis“, kad dabar belieka išties tik uždaryti ministeriją su visomis pavaldžiomis įstaigomis ir išmėtyti mokykloms pinigus tiesiogiai, nekvaršinant daugiau galvos nei apie efektyvumą, nei apie programas ar pasiekimus – blogiau nebebus, dar ir pigiau pavyks prasisukti. Nes geriau nenorėta.

* * *

Kaip suprantu, vėlgi tų pačių 2018 metų skaičiais, vieno vaiko išmokslinimui per metus skiriamas €4’781.

Jei reikia išlaikyti kuo daugiau mokyklų ir etatų, tai vaiką laikyti 10 metų “pagrindiniame moksle“ ir dar dvejus priverstinai mokslinti profesinėje amatų mokykloje, jei tas nepatenka į gimnaziją, irgi yra apie mokytojų išlaikymą, o ne švietimą – nes kuo ilgiau suole laikai ir kuo daugiau įvairių dalykų mokai, tuo daugiau ši pramoga biudžetui kainuoja.

Visiškai užsispyrę, aišku, nuo 16 metų jau gali nebesimokyti, tačiau jie yra nepilnamečiai be profesijos, o tai reiškia, kad jie darbo rinkoje absoliučiai niekam nereikalingi, todėl tik tampa socialinių pašalpų gavėjais ir išlaikytiniais. Ir po dviejų metu, užtikrinu, jiems jau nebeatsiranda motyvacija siekti bent vidurinio išsilavinimo, nes to noro nebuvo ir iki tol. O profesijos be jo irgi neįsigysi – juos ir spiria politikai bei jų įkaitais tapę mokytojai kaip blešionkę pakeliui, kad tik pagrindinę mokyklą formaliai pabaigtų, rašydami jiems “teigiamą“ pažymį 4 iš 10.

Realiai, kai tokie nebrendylos “gimnazistai“ išsireikalauja iš mokytojų to ketverto už tai, kad atėjo į klasę, o ne už parodytas žinias per kontrolinį, tai taip jie po to ir socialinės rūpybos skyriuose reikalauja pašalpų už nieko neveikimą, nes va atėjo pašalpos. Jiems nereikia aukštesnio pažymio, jiems nereikia aukštesnių pašalpų už esamą minimumą – jiems užtenka ketverto mokykloje ir “ketverto“ (minimalkės) iš valstybės, ir kad niekas galvos nekvaršintų.

Tiesą sakant, disputas mūsų šalyje apie bazinių pajamų įvedimą gerokai post factum, nes ta socialinė klasė jį seniai jau gauna de facto, ir kitąkart jų pajamos yra netgi didesnės už tų pačių čia minimų “pašauktinių“ mokytojų. Tai būtent mokytojai, dažnai nusivylę, pavargę dėl nuolatinio spaudimo iš tėvų bei administracijos, ir taip dėl ramios galvos, išmoko vaikus po to tik būti pašalpiniais, kada rašo ketvertą už “gražias (aš pasakyčiau – naglas) akis“.

Aš su vaikais, kaip ir saviškiais nuo mažens, esu bendrauti linkęs kaip su suaugusiais žmonėmis (aišku, turėdamas omeny, kad jie dar auga ir tik pradeda pažinti pasaulį, tai patirties ir sprendimų priėmime gerokai atsilieka – tam ir yra įstatymo nustatytas pilnametystės amžius), ir kurių tikrai nereikia nei popinti, nei utiutiukinti, po ko mamos niekaip nesupranta, kaip jų vaikai užauga infantilais. Nes tai jos neduoda vaikui suprasti, kas yra atsakomybė. Jo. Asmeniška.

Bet tai argi ne absurdas, kad dabar “vaikas“ baigia mokyklą jau virš 19-os (!) metų sulaukęs, kai mes savarankiškai važiavome stoti po mokyklos baigimo į universitetą neturėdami ir 18-os? Sulaukę tų metų gaudavome ginklą armijoje ir galėjome būti pasiųsti atlikti “internacionalinę pareigą“ už šalies ribų kaip dideli. O dabar Lietuvos kariuomenė snarglius privalo valyti visokiems verktiniams, kurie, atrodytų, turėtų tapti jei ne jiems nesuvokiamos tėvynės, tai bent savo mamų, seserų, merginų, žmonų ir vaikų gynėjais nuo visokių neprašytų buriatų vaikų™ su kalašnikovais.

Ką apie tai galvoja jų merginos ir jų mamos? Kurios, po kelintos jau kartos išmokytų tokioje “tautinėje mokykloje“ irgi nebeturi nei supratimo apie atsakomybę, nei suvokimo apie savo pareigas – net ne valstybei, o savo šeimai ir artimiesiems savo. Kristus pasakęs mylėk savo artimą kaip pats save – nepasakęs, kad popink savo artimą. Bet gal aš ne taip interpretuoju šventraštį – aš hermeneutikos su egzegeze nestudijavęs.

Bet šis dirbtinai ištemptas mokymosi laikas mokyklose yra ciniškas siekis mokesčių mokėtojų sąskaita tik išlaikyti “būtinus“ mokytojų etatus – švietimas dabar biudžete yra trečioji pagal dydį išlaidų eilutė po pensininkų ir verslo rėmimo (buvo antroji – pernai valstiečiai papudruotą Sodros lavonėlį perkėlė iš šaldytuvo į prekybos salę).

Todėl aštuntoje klasėje visi mokiniai privalo laikyti pagrindinio mokslo baigimo egzaminą, ir neišlaikiusieji 7-tui ir aukščiau – drožti tiesiai į profesines mokyklas, kol dar pakankamai jauni ir nepajėgūs pasipriešinti prievolei mokytis iki 16 metų pagal įstatymą. Tad gal ir tie dabar iškilę blėnys viešoje diskusijoje, kaip sujungti buldogą su motociklu profesinę mokyklą su gimnazija (nes trūksta mokinių!) baigsis.

Po to tėvai va ir tampa nebeįgalūs priversti mokytis bent kažko, ir kai kurie netgi skatina jau nebesistengti – o ir kam, jei pašalpą savivaldybė duos (juk vaikutis be profesijos!), blogiausiu atveju, tai privertus už tai paimituoti gatvės šlavimą, tokiu būdu dempinguodama dar ir darbo kainą už šį darbą.

* * *

Dar smagiau, jei lyginsime rajonus, ir toks, kaip Varėnos, yra ne vienintelis. Varėnos rajonas ir sovietmečiu buvo didžiausias plotu ir mažiausias gyventojais, tačiau ką su juo daryti, tai nežinojo iki šiol niekas, pradedant Lietuvos kompartijos vadu Antanu Sniečkumi, kuris bent jau su šiaurės Lietuvos emigracija kovojo pramoniniu užtvaru nuo Latvijos (“į Rygą, į Rygą, į kaliošų fabriką!“).

Jei tarpukariu dabartinė Senoji Varėna buvo reikšmingas bent jau gynybai pasienio miestelis, sujungtas geležinkeliu su Alytumi, tai dabar net Alytus nebėra geležinkelio miestas (čia šeštasis pagal dydį ir dar kažkada buvęs pramoninis miestas Lietuvoje!), ir Senoji Varėna galop tapo tik kaimu, o Varėnos geležinkelio stotis jau tuomet tapo rajono centru (“miestu“!), kuris iš esmės yra net ne Alytaus apskrities, bet Vilniaus pakraščio miestu de facto (net meras ir administracijos direktorius gyvena Vilniuje), ir tas formalus priskyrimas Alytaus apskričiai yra išties absurdiškas – pati Varėna niekada nebuvo prie Alytaus net ir ypač lenkmečiu, o geležinkelį, pasikartosiu, sugriovė ne su Vilniumi jungusį, o su Alytumi.

Tuomet per savivaldos reformą šį rajoną perskėlė išvis į dvi savivaldybes – Varėnos rajono ir Druskininkų miesto (sic!). Tai pastarasis, ko gero, ten išvis yra Lietuvai kaip yra kokia Aliaska JAV, nes Neringa tuomet labiau su Lietuva susieta.

O va šitaip susitraukęs ir jokių ryšių su formalia apskritimi neturintis rajono centras turi net tris (!) gimnazijas: vieną mieste (šią baigiau dar iki tol, kol nebuvo gimnazija), vieną Merkinėje, kad vaikai į gerokai didesnius ir reikšmingesnius Druskininkus neperbėgtų, ir vieną senuose Valkininkuose, kad iš čia vaikai į gretimą rajoną ar net Vilnių nepabėgtų.

Bet kad Naujieji Valkininkai, kaip ir arčiau jų geležinkelio stoties gyvenantys, tradiciškai savo vaikus leido ir leidžia į pačią Varėną, o ne į pavadinimą davusį seniūnijos centrą su auksinio liūto herbu, kaip ir ši dirbtinai prie geležinkelio stoties sukurta gyvenvietė visada buvo ne varėniška, bet išties vilnietiška – tiek per vaikų tuberkuliozinę sanatoriją “Pušelė“, tiek ir per suaugusių kardiologinę reabilitacijos ligoninę (dar prieš gerą dešimtmetį jie čia net savų kapinių neturėjo – savo mirusiuosius vietiniai išsiveždavę palaidoti į gimtąsias vietas).

Beje, toks įdomus faktas: pažiūrėkite VRK archyvus, kai Artūras Paulauskas balotiravosi – Varėnos rajonas rinko jį (kaip buvusį Varėnos prokurorą), o va Pušelė dėl antros žmonos, kurią pamena dar sanatorijoje pajodžarga buvus, balsavo prieš. Tad “stotis“ su “miesteliu“ turi tiek pat bendro, kaip varėniškiai su “rūškynėmis“ (čia apie Senąją Varėną).

Tai aš atsiprašau – kokios dar trys (sic!) tokios savivaldybės teritorijoje gali būti gimnazijos, kai didžiausias rajono “miestas“ (beje, vienintelis visame rajone, nes Valkininkai ir Merkinė yra tik “miesteliai“) jau prieš dešimtmetį nebeturėjo ir 10 tūkstančių gyventojų?!

Čia net ne švietimo įstaigų tinklą reformuoti reikia – čia jau būtina iš esmės daryti teritorinę savivaldos reformą! Ir ne šiame rajone, bet per visą Lietuvą.

Nes iš to plaukia kita bėda: dar toje aukščiau minėtoje konferencijoje teisingai pastebėjo Vilniaus Licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius – visiškai Lietuvoje sužlugdyta vidurinio išsilavinimo sistema, nes gimnazijos neatskirtos nuo vidurinio išsilavinimo. Dabar gi visos mokyklos, kurios turi 9-12 klases, turi ir gimnazijos statusą.

O taip, pagrindines mokyklas tarsi formaliai ir atskyrė (taip lygiai formaliai atėmę 11-12 klases – bet tik tiek), ir gimnazijos dabar turi atskirus ir dažnai tik pustuščius pastatus, kurie buvo suprojektuoti pilnavertei visų klasių mokyklai rajonuose. Tačiau 9-10 klasės pagrindinėje ir 9-10 klasės gimnazijoje bei 11-12 klasės gimnazijoje ir 11-12 klasės profesinėje amatų mokykloje (jos dabar vadinamos verslo mokyklomis, nors taip išties vadinami praktiniai vadybos ir verslo fakultetai prie universitetų, ruošiantys magistrus, tačiau kai kam ministerijose pasirodė, kad master of business administration yra tas pats meistras, kuris yra kvalifikuotas darbininkas), yra jau minėtas aukščiau laiko ir lėšų švaistymas, kankinant nemotyvuotus ir to perteklinio formalaus mokslo visiškai nebereikalingus iš esmės jau suaugusius žmones.

Pagrindinėje mokykloje 9-10 klasių mokiniai ir taip negauna dėl didesnės dalies bendraklasių abuojumo reikiamo gimnazijos lygio mokymo – tai kam laikyti didumą mokinių, kurie trina suolus, užuot mokęsi verčiau amato ir sėdėję ne tėvams ant sprando po “mokyklos baigimo“, bet atsisėdę ant savo šiknos ir savimi galintys pasirūpinti, nes užsidirbantys?

* * *

Anądien vienos dešimtokės globėją teko be didesnių ceremonijų išprašyti lauk, nes chamiškai atsigrūdo su nepagrįstomis pretenzijomis, kad dėmesį, matai, skiriu didesnį tiems, kurie dar nori mokytis, o ne straksiu aplink jos mokytis net nesiruošiančią “mergaitę“ (čia turėtų būti atvirkštinis deminutyvas), kuri pamokoje tik įkniubusi nosimi į telefoną, bet va teikėsi (pagaliau, valio – gal koks cūcikas pastips, aha!) padaryti seniai būtą užduotą ir jau prieš gerą savaitę patikrintą (tų, kas padarė) namų užduotį, bet aš, suprask, nepuoliau dėl to jos girti (čia citata) ar gal rankutės bučiuoti (čia mano citata).

Mandagiai pasiūliau poniai ta proga gal jau pagaliau pasiskaityti mano surašytas pastabas e-dienyne (dar ir esu laišką tėvams parašęs, po kokių atliktų “namų darbų“ tėvai turėtų ateiti aiškintis dėl vaiko pažangumo – atsakymus į savo klausimus gautų dar net neatėję, o tiesiog patikrinę pastabas; sąsiuvinį, kiek ir kas užsirašyta kiekvieną pamoką; namų darbus ir pratybas; testų lapus su mano pastabomis), ir kurias esu surašęs šiai jos “skriaudžiamai“ (kaip?) šia ir kitomis progomis (aš esu daugiausiai pastabų, bet ir pagyrimų taip pat, rašantis mokytojas). Tai gal tuomet nekils tas paikas noras atsigrūsti su savo “teisėmis“, mokytojo stumdymu, niekinimu bei net niekuo nepagrįstomis pretenzijomis.

Prie to, kad dar tada ir paskaitą atskaičiau mokinei apie tai, kas yra ne tik anglams rude ir kaip toks jos nuolatinis (sic!) elgesys mano pamokoje yra išties chamiškas (įsivaizduokite, ateinu pas jus į namus, įsijungiu televizorių, jūs abstulbę, o aš sakau – a gyrdž, netrukdyk man če žiūrėti seryjalo, nu!) – tai gal išties būtų buvę paprasčiau tiesiog išmesti jos telefoną per langą, nes vis tiek nei žodinės, nei rašytinės pastabos ir elgesio taisyklių bei mandagumo paskaitos nepadeda (šitai, deja, jos atveju irgi nepadėtų).

Bet sakoma, kad obuolys nuo kriaušės toli irgi nebumbsi. Arba, kaip esu irgi rašęs tėvams: vaikai – tai jūsų šeimos ambasadoriai mokykloje – pasirūpinkite, kad jus ir jūsų šeimą atstovautų viešoje vietoje tinkamai (nesijuokite, buvo mamų, kurias įžeidė žodis “ambasadorius“ – my mind boggles…).

Tai šiuo atveju bent jau ji pasipiktdžiugavo, kad tokių kaip aš mokytojų niekur nereikia, ir mane pagaliau išmetė (sic!) iš darbo. Džiugu, kad sukėliau atsisveikinant tiek teigiamų emocijų. Tai kaip ir pretenzijų tuomet vienas kitam nebeturime, manau.

O jūs dar papezėkite apie mokytojų profesijos prestižą – pradžioje gal apsaugokime mokytojus nuo va tokių išpuolių? Aš tai apsiginsiu, o ką daryti kolegėms ne vienoje lietuviškoje mokykloje?

Londone teko saugoti mokyklą, tai tokie “supertėvai“ galėdavę patekti į mokyklos teritoriją tik iš anksto susitarę ir su leidimu, ir administratorius ar pavaduotoja ugdymui (iki direktoriaus net neprieidavo) priidavo tada, kai galėdavę, o iki mokytojų pretenzijos ir skandalistai net neprieidavę (jei paskandalintų atėję – būtų apsaugos išspirti lauk, ir dar turėtų problemų su policija).

Ne, tėvai nėra mokytojų klientais; ir pagal įstatymus pas mus darbdavio atstovas yra direktorius. Tėvai turi pareigą savo vaiką priduoti valstybės nurodytam švietimui privaloma tvarka (teisę turi jie pasirinkti mokyklą, jei nepatinka ši), ir pasirūpinti, kad tas jų vaikas laikytųsi mokykloje nustatytų taisyklių (o pakalbame dar apie lankomumą?). Mokytojas yra atskaitingas direktoriui, nes mokyklos direktorius ir yra tos valstybės įgaliotinis, visiškai ne tėvų – kai pastarieji mokės iš savo kišenės, tada galės šokdinti direktorių. Taškas.

Kai šitai pagaliau bus suvokta, tada apie teises ir lūkesčius tėvai atėję kalbės ne iš aukšto ir su chamiškomis pretenzijomis, bet kaip su lygiaverčiais partneriais.

Juolab, kad irgi esu tėvams rašęs: išmokimas yra trišalės pastangos – mokytojo, kuris moko; mokinio, kuris mokosi; tėvų, kurie padeda jam mokytis (tik jokiu būdu neruošia namų darbų už vaikus, nes po to irgi virkauja, kad namų darbai jų vaikų tai padaryti, o vaikelis ir vėl testo neišlaikė – sakau, kad namų darbus ir testą laikė skirtingi žmonės, tad tikiu jumis, ponia, kad jei jūs laikytumėte, tai jums tikrai pasisektų, nes namų darbus darėte).

Deja, bet dėl šito iškreiptų, nesuvokiamų ir primetamų teisių pervertimo ant galvos mokytojo profesijai deklaruojamo “prestižo“ niekad nesulaukti. Bent jau aš tikrai to nebesulauksiu.

Tik apmaudu dėl taip vis niekinamų paliekamų dabar kolegių net ne šitoje mokykloje (direktorius savo sveikatos sąskaita mus dar saugo).

Na, kokia dar jų apsauginė reakcija? Kaip nuolat mušamo šuniuko: prisitaiko, aišku, dar apsimeta, kad nieko nevyksta, nuolaidžiauja, kartais palūžta, dažniausiai nuoskaudas nuryja ir numoja ranka į darbo džiaugsmą bei kūrybiškumą (vis garsiau kalbama apie mokytojų “perdegimą“) – finale, tai tik rašo pažymius tokius, kokių išsireikalauja tėvai, kuriems nereikia žinių, o tik pažymių popieriuose.

Bet jie nesutampa su tais, kuriuos parodo PISA tyrimai.

* * *

Grįžtant, tai todėl dabar reikia vėl gimnazijas padaryti ne tik su stojamaisiais egzaminais (arba 8 klasių baigiamuoju egzaminų balu), bet ir palikti tik tiek, kiek jų išties reikia pagal esamą vaikų skaičių, ir nevietiniams steigti bendrabučius, jei privežioti neišeina. Tarpukaryje gimnazijos išties buvę tik apskričių centruose – išmanūs telefonai nemokšų ir nemotyvuotų gimnazistais dabar savaime nepadarė, kad turėtume jų skaičių, o ne mokslo bei žinių kokybę.

O tai taip pat reiškia, kad pradinėje mokykloje nebereikia ir esamų 4 klasių, jei jau yra priešmokyklinukai, ir pagrindinis išsilavinimas turėtų būti aštuonmetis, kai viduriniam, įgyjamam kartu su profesija, ir išmetus begalę vieni kitus dubliuojančių dalykų, pakaktų 10-ties, ir tik gimnazistams, jei jau taip norisi dėl neaiškių ir paikų priežasčių, primetus iki 11-likos.

Tik va anglų kalbos mokymą dar būtina išplėsti bent iki 4 pamokų per savaitę vietoje esamų 3 nuo 5 iki 10 klasių, kaip dabar – ir čia kalbu ne kaip “anglistas“, tačiau tema gerokai platesnė, kaip ir buvo FB minėtoje diskusijoje. Pasaulis kalba angliškai – informacija internete irgi ne baltiškuoju sanskritu ar mandarinų kalba sudėta.

Tada kvykavimai apie mokytojų trūkumą baigtųsi – ir nereikėtų tokių avantiūristų kaip aš priimti, kuomet rajone trimis mokytojais perteklius, tačiau tais metais kaip tik vieno ėmė ir pritrūko, nes rinkiminiais metais vietos politikams pritrūko valios uždaryti negyvas dvi kaimo mokyklas, o maniškėje mokykloje mokytoja pagirtinai nusprendė pagausinti tautiečių skaičių.

* * *

Ir pažymiais metais vertinti jei ne pirmokėlius jau nuo antrojo pusmečio, tai antrokėlius, o ne penktokus po pusės semestro, kad tie nepatirtų, neduoktudie, “psichologinės traumos“.

Aš ir dabar parašau testų procentus, kiek klausimų atsakyta teisingai – koks skirtumas, ar ten saulutes su gėlytėmis paišome, ar šviesoforo spalvas, ar A (9-10), PG (7-8), PT (4-6) rašinėjame, ar dar kokią nors fikciją susigalvojame tam pačiam pažymiui užmaskuoti.

Maniškiuose Oxford universiteto anglų kalbos vadovėliuose jau padefaultu vertinimas sudėliotas viena, dviem arba trimis šypsenėlėmis, kas atitinka kokius nors amerikietiškus iš Harvardo paplitusius ir jų vidurinėse mokyklose C, B, ir A lygius. Primenu, kad Vakaruose teigiamas balas dažniausiai yra ne žemiau C, ir jis reiškia 70-75 procentus (nors dabar įvestas D, pasiekusiems 60-65% tiems ypatingai “gabiems“, kuris reiškė viduramžiais dunce, ir po jo eina nebe E, o F – fail).

Taip, teigiamas yra nuo 60%, net ne nuo pusės – tai čia mane alma mater KTU “skriaudė“, kai VU ir kiti universitetai laikę 4, kaip yra mokyklose ir dabar, teigiamu, o kauniečiai nusprendė, kad 5 yra minimumas, nes ant vienos kojos gali tik stovėti, o ne eiti pirmyn (prie dabartinės mokyklinės vertinimo sistemos ir stovėti vietoje negali).

Todėl tokiu būdu dr Austėjos Landsbergienės įsteigtoje Karalienės Mortos vardo mokykloje, adaptavusioje prie mūsiškės privalomosios ir Kembridžo mokymo programą, tik 8-10 išties yra vertinami kaip teigiami pažymiai, o ne 4, kaip yra “pašalpinėmis“ tapusiose valstybinėse mokyklose, ir kas nesiektų net aukščiau paminėto D lygio.

Ir todėl metas šitus cirkus su “teigiamais ketvertukais“ jau baigti, pradžioje išsireikalavus bent pusės (!) žinių rezultate, o ne 35% (sic!), kurie dabar suapvalinus ir tesudaro “teigiamą ketvertą“. Ir jei neišlaiko – tai ir kursą kartoja (kas nekelia jokių psichologinių traumų suomiškoje mokykloje, linksniuotoje pas mus kaip “viena geriausių pasaulyje“).

Tik taip turėtų būti normalu.

Ir visokie maitvanagiais suvažiuojantys auditoriai, kuriuos teko ir man patirti, turėtų ne mokytojo vedamos pamokos cirką vertinti pagal savo skonio receptorius ar kažkokias susigalvotas biurokratines instrukcijas (po to pezate apie profesijos “prestižą“?), bet tiesiog atlikti neplaninę patikrą pasirinktoje bet kurioje klasėje pagal jos privalomą ministerijos patvirtintą programą – ir jei mokytojas prirašęs užaukštintų pažymių, o realus lygis yra visiškas melas (kaip sovietinės pripyskos), tai mokytoją tuomet lauk iš profesijos, kaip sakęs barzdotasis redaktorius Aurelijus Katkevičius, už šį melavimą ir žalos darymą nacionaliniu mastu.

Nes kai pažiūrime, tai, ypač regioninėse mokyklose, visi kažkaip mokosi “puikiai“, bet tik kaip tik PISA patikra – taip ir  rezultatai po to parodo viską priešingai. Neįmanoma gauti geresnių rezultatų PISA, kol pažymiai mokyklose pritempinėjami tėveliams pataikaujant ir paikinant jų tinginius vaikelius! Aišku, ir sustojęs laikrodis dukart paroje parodo teisingą laiką, tačiau laiko matavimui jis visiškai netinka.

Ir todėl dar palikite pavaduotojas ugdymui dėl to “pažangumo“ ramybėje! Tai jos turi rūpintis priežiūra, kad tas vertinimas ir be audito būtų visada teisingas, o ne kad išpūstas, nes, suprask, “blogai dirba“ jos pagal bendrus mokyklos pažangumo rezultatus, tai reikia gerinti pažangumą.

Jos nedirba būtent tada, jei nacionalinės patikros neatliekamos tinkamai (ir dar gerai būtų, kad mokyklos mastu visiems, o ne tik tiems, kurie pasirinko, nes žino, kad išlaikys), ir jei po tokių patikrų rezultatai, paaiškėja, išties buvo fiktyvūs. Nors žinau, kad tuomet ne pavaduotojas, o labai daug jų prižiūrėtojų iš savivaldybių ir ministerijos tektų mesti lauk iš darbo, nes reikalavo iš pavaduotojų ne to, ko išties derėjo.

Ir jei mokytojas padarė viską, kas nuo jo priklauso, o visokios supermamkos ateina akučių padraskyti dėl savo skriaudžiamų vaikučių, tai baudos už nelankomumą, už tai, kad vaikai išvežami į turistines keliones ne mokinių atostogų metu, už tai, kad jų vaikai neatlieka užduočių ir nesimoko, turėtų būti privalomos ir numatytos jau švietimo įstatyme kaip ir baudos už KET pažeidimus.

Parašė mokytojas pastabą, kad namų užduotis neatlikta – mėnesio gale mokykla išstato tėvams sąskaitą susimokėti už veltui iššvaistytą mokytojo laiką ir mokesčių mokėtojų pinigus tokio nieko neveikiančio vaiko mokymui. Nes pinigus jis tokiu būdu pavogė. Ir tėvai susimoka, nes jie nepasirūpino, kad užduotys būtų atliekamos.

O kaip kitaip?

Sąmoningumas savaime neatsiras, tris dešimtmečius griovus bet kokią tėvų ir jų vaikų atsakomybę, kaltinus tik mokyklas ir užsipuldinėjant mokytojus, nepaisant politikų papezėjimo apie “pašaukimą“ bei “profesijos prestižą“, tuo pačiu jau baigiant užauginti trečią kartą mokinių, kurie įprato per ketvertus gauti dar mokykloje “pašalpas“ už nieko neveikimą.

Ir kol estai siekia žinių ir rezultatų, tol lietuviai mokyklose tik vis “ugdo kompetencijas“, net nesuvokdami, kad šios priemonės tikslui pasiekti taip jau iš tikro tapusios savitikslėmis, o tikrieji tikslai lietuviško švietimo yra, kaip minėjau, tik apie algas, o ne išmokslinimą. Ir finale – mokytojo apkaltinimą, kad tas, suprask, neišmoko.

Išvis, gabumai – tai tinginio pasiteisinimas. Nėra negabių. Yra tik spec.poreikių, bet apie juos kita kalba būtų.

O aš per tuos mokytojo pusantrų mokslo metų prisiklausiau tiek daug ir įvairių pasiteisinimų, kad surašyčiau daugiau, nei dabar prirašiau aukščiau.

* * *

Tai gal tuo ir baigsiu. Mane kolegos dabar už šį tekstą ilgai muš, o gal ir kojomis spardys, iš gailesčio vėliau nušaudami už sporto salės kampo, žinau, tai labai bloguoju jūs manęs neminėkite. Geriau perveskite valiutos pedagoginiam bedarbiui į PayPal – ačiū jums!

O man gal jau ir šiaip gana tiek daug apie Lietuvos švietimą rašyti – asmeninė patirtis buvo smagi ir įdomi, labai pažintinė, kuomet sugrįžau į mokyklą kitokiu statusu 30 metų po jos baigimo.

Nei kiek nesigailiu. Džiaugiuosi, kad nors truputį kažkokį pokytį padariau, ir dėkingas kolegoms už visus patarimus, direktoriui už palaikymą (atsiprašau už suėstus nervus…) ir ypač pavaduotojai ugdymui už visą tą metodinę ir administracinę pagalbą man (beje, įdomi detalė horoskopų mėgėjams: jos gimtadienis sutampa su mano karate mokytojo gimtadieniu – gal tikrai tie mano guru gimsta tądien?).

Gal man svarbiau išties buvo net ne tiek anglų kalbos mokyti, kiek kitokio požiūrio į gyvenimą bei suteikti viltį vaikams, kad ir iš provincijos galima prasibrauti į didmiesčius, ir kad pasaulis tikrai gerokai platesnis už tą, ką jie mato kitu metu nuo mokyklos. Anglų kalba juk – irgi vienas iš langų į tą pasaulį.

Nors taip pat dar žinau, kad rūpi ir, ko gero, rūpės ateityje, net jei mokytoju ir nebedirbsiu.

Todėl ir mintys aukščiau yra to mano apmaudo, kodėl ir kas blogai, ir yra taip pat įtakotos nuoširdaus noro, kad būtų geriau. Mano dukra jau baigusi mokyklą (dabar studijuoja Olandijoje), sūnui dar pusė laiko joje likę, ir dabar jam tai yra trečioji mokykla gyvenime. Norėtųsi, kad spėtų dar ta mūsų lietuviškoji mokykla pagerėti, nes išvežti “kur geriau“ galimybių ne tik aš asmeniškai neturiu, bet ir tūkstančiai Lietuvos tėvų, kuriems ir kurių vaikams dar vis reikia ne pažymių, o vis tik žinių.

Ir – nu vis tiek prakeikti tie estai su ta “savo“ PISA, sutikite!

* * *

PAPILDYMAS Vasario 16-tai:

Labai simboliška, kad prezimentas™ Buratinas Jo Ekselencijos sušauktą pasitarimą dėl švietimo pavadino “pertekline diskusija“.

Kol mentai vežios grasinimus mokytojams dėl jų net klaidingai interpretuojamos nuomonės, tol mirusioje respublikoje™ policinėje valstybėje tokios diskusijos išties yra perteklinės. Nuff said.