Bolševikų vadas Leninas sako kalbą proletarams:
– Kai mūsų revoliucija nugalės, visi dirbs po 8 valandas per dieną ir 5 dienas per savaitę!
– Valio!… – džiūgauja minia.
– O po to visi dirbs po 7 valandas per dieną ir 4 dienas per savaitę!
– Valio!!… – minia toliau džiaugsmingai ploja.
– O dar po to visi dirbs 3 valandas per dieną ir 2 dienas per savaitę!
– Valioooooo!!! – minia iš džiaugsmo kraustosi iš proto.
O Leninas pasisuka į greta stovintį Gorkį ir sako:
– Na, ką, Maksimičiau, aš ir sakiau? Gi nei velnio tie rupūžės dirbti nenori!

* * *

Šį anekdotą prisiminiau, kai spaudoje išgarsėjusio Lietuvos Bedarbio Nr.1 apsimetėlis klonas Zenonas Zebkinas paliko dar 2013 metų rugpjūtį komentarą pas mane FB (kopijuoju, paryškinta mano):

Iki 2002 m. dirbau, vėliau nedirbau, nes nerasdavau darbų su oriu darbo užmokesčiu. Tikrai nebuvo taip, kad neieškojau darbo. Bet čia kritiką nukreipti reikėtų į Vyriausybę, kuri nesudaro tinkamų sąlygų ir neskatina verslo, kuris dirbtų produktyviai, gamintų pasauliniu mastu konkurencingą produkciją ir darbuotojams mokėtų orius atlyginimus – panašiai kaip senosiose ES valstybėse narėse.

Visus tuos 10 m. gaudavau socialinę pašalpą. Bet kai praėjusios kadencijos Seimas priėmė antikonstitucinį įstatymą, pagal kurį į socialinių pašalpų dalinimą įtrauktos savivaldybės ir vietos bendruomenės – tiksliau šviesuomenės (mes taip vadiname, nes ten dauguma ponai) – o už tą pašalpą privaloma atidirbti, man nustojus priverstinai atidirbinėti, pašalpos mokėjimas buvo nutrauktas.

Bet tai neteisėta, nes pagal Konstituciją priverstinis darbas draudžiamas, kas tau dar neaišku? Tiesa, kurį laiką pašalpa buvo mokama natūra, t. y. pašalpa buvo pervedama į vieną parduotuvę, kad galėčiau įsigyti būtiniausių produktų. Bet manęs tai netenkina, nes pats noriu spręsti kur ir kaip panaudoti tuos pinigus

Pragyvenimui taip pat užsidirbdavau iš tokio versliuko – ardydavau senus automobiulius ir dalis priduodavau į metalo laužą – kol neužlaužė aplinkosaugininkai. Bet toks monkės biznis tebuvo laikinas.

* * *

OK, it’s so wrong on many levels…

Bet pradėkim nuo to, kad apie pašalpas ir priverstinį darbą aš esu jau rašęs 2010 metų lapkritį,  ir dera prisiminti – pamenate, kuomet Kubilius atskuto į Gerosios Vilties (sic!) Darbo biržą vaikyti vargšų bedarbių, atėjusių registruotis iš esmės pašalpai ir lengvatoms bei kompensacijoms, nei kad darbui (kad jums Darbo birža surastų darbą, tai, matyt, net patys tos kontoros darbuotojai netiki, pašiepiami asocijuota fraze “kas šieną ravi“)?

Nekuklu, bet pats save pacituosiu (ten žiūrėkite daugiau konteksto labui):

Bet va kas tikrai jau nieko nebestebina, tai brukama mintis, kad visi bedarbiai privalėtų atidirbti už gaunamas pašalpas.

Pagal tokią logiką, tai pensininkus derėtų įpareigoti privaloma tvarka užsirašyti organų donorais (o jei dar gauna šildymo kompensaciją – užrašyti savo būstą po mirties valstybės naudai), visos motinos – įsipareigoti įvaikinti bent po vieną našlaitį, ligoniai – pasveikę eiti keisti antukes arba plauti morgo šaldytuvų, neįgalieji – dalį gaunamų pinigų bent jau pervesti savanoriškai degalų akcizui dengti, ir t.t., ir t.p.

Negi taip sunku suprasti, kad jei yra viešieji darbai, tai už juos dera mokėti normaliai kaip už darbą, ir be jokių bandymų pažeminti ar primesti kaltę jaustis skolingam, sumokėti priklausantį už tą darbą atlyginimą, nuo kurio turėtų būti atskaičiuojami visi priklausantys mokesčiai?

Nėra gėdinga šluoti gatves ar kasti sniegą – daugumai bedarbių labiau gėdinga pripažinti, kad jie dar nesusirado darbo, nes į juos žiūrima ne šiaip kaip į tinginius, bet kaip į nevykėlius. Juolab, viešieji darbai – tai dalis viešųjų išlaidų, pagal keinsistus, skatinančių ekonomiką ir kovojančių su laikinu nedarbu nuosmukio metu.

Bet kai tau sako “tarnauk!“ ir tada, naudodamiesi tavo nepavydėtina padėtimi, primeta kažkokį “užduočių vykdymą“, kažkodėl vadinamą “viešaisiais darbais“ – čia yra ne tik ciniška, bet ir labai neatsakinga šios valstybės atžvilgiu.

Už darbą turi būti mokama alga, o ne pašalpa.

Antraip nedera piktintis ir “viarslinykais“, išnaudojančiais savo darbuotojus ir numetančius jiems irgi algą ne ką didesnę už minėtąją pašalpą – kuo tuomet šie “buržujai“ blogesni už valdžiažmogius?…

Iš esmės, tuo ir būtų galima baigti. Bet jei jau jūs baudžiate žmogų darbu – tas darbas tampa nebepatraukliu į jį samdytis laisvam darbuotojui, ypač, kai valstybė nesąmoningai dempinguoja to darbo kainą (apie metus be atlyginimo iš Vilniaus Miesto Savivaldybės prie mero Zuoko dirbusius kiemsargius – čia iš viso kita košmariukų serija), taip darydama meškos paslaugą ne tik mokesčių mokėtojams, kurie šią solidarumo programą finansuoja (ciniškai – ypatingai sunkmečiu, kai pačių pajamos drastiškai sumažėja!).

Aš manau, sutiksite, kad iš mūsų surenkamas be ceremonijų 34 proc. nuo gaunamų uždarbio pajamų mokesčių (jei taip naiviai manysite, kad iš jūsų 15 proc. GPM ar 6 proc. ligonių kasų formaliai nieko Sodrai “negrįžtamai nepaskolina“) tikrai būtų galima kažkaip naudingiau panaudoti, nei surinkti govėdą nekvalifikuotų darbuotojų ar nelaimingų laikinai darbo nerandančių bėdžių trumpalaikiam “įdarbinimo projektui“, mainais pasiūlant mažiau nei minimalų (pati valstybė savo įstatymų nesilaiko, kai aš, kaip buržujus, esu akylai prižiūrimas jų nepažeisti?) uždarbį, uždedant dar ir stigmą – gi ne patys samdėsi, gi, suprask, nevykėliai (sic!), surankioti iš visokių pakampių. Galop, juk ir socialines išmokas galima būtų kažkur naudingiau skirti, nei verslui, kuris šia veikla nebesidomės (nes nepelninga) ir neplėtos (nes laikina), siūlydamas paslaugą už rinkos kainą.

Ir nebūtinai tik pigiau arba tik brangiau, nei valstybė nustato pagal savo išgales sumokėti pašalpą ir pagal savo turimą politinę galią prievarta priversti už tas pašalpas šiaip ne taip atslunkinti nustatytas minimalias darbo valandas už mokesčių mokėtojų pinigus.

crisis_of_rich_and_poor__alfredo_martirena

Krizė turčiams ir vargolemzœ™ (iš cartoonmovement.com)

Toks mokesčių mokėtojų lėšų švaistymas ir ne per sunkmetį yra neatleistinas.

* * *

Kuomet prieš dvejus metus taip surašiau, tai pasilikau juodraštyje, bet praeitą savaitę dr Aušra Maldeikienė, dabar dirbanti ir Vilniaus Miesto Taryboje, atkreipė dėmesį kaip politekonomė, o ne šiaip politikė, kad problema išties veikiau pagilėjo, nei situacija pagerėjo. Štai kaip ją cituoja dienraštis Lietuvos Žinios (paryškinta mano):

„Jeigu savivaldybė turi darbo vietą, bet socialiai remiamo žmogaus neįdarbina, vadinasi, ji nori darbuotojo pusvelčiui – gerokai pigiau, nei siekia minimali alga. Reikalaudami atidirbti už socialines pašalpas griauname ekonomiką – tai labai sudėtingas ekonominis reiškinys, kaip nupiginti darbo jėgos kainą. Tie žmonės verčiami dirbti už mažesnį nei minimalų atlygį, tada ir jūs, ir aš gauname mažesnes algas, nes taip mažinamas bendras atlyginimų lygis šalyje. Visa tai daroma apeliuojant į visuomenės neišmanymą, kalama į galvas, kad socialiai remtini asmenys neva nieko neveikia, tik gauna socialines išmokas“

Tuo pačiu aš pridedu vietinę, dabar jau Londono Miesto, patirtį – čia savivaldybė tiesiog nesamdo įmonių (ir darbuotojų sau, aišku), jei šių darbuotojai negauna bent jau Londono Miesto nustatyto minimalaus valandinio uždarbio £9.15/h, kuomet šalyje šiuo metu yra £6.50/h.

Pas mus jus tai būtų, deja, neįsivaizduojama: prie Zuoko opozicija rėktų, kad taip meras švaisto mokesčių mokėtojų pinigus, o post-zuokiniame Vilniuje liberalams dabar belieka tik muštis ranka į krūtinę dievagojantis (sic!), kad mažesnį už minimalų uždarbį nustato nematoma rinkos ranka, ir, suprask, jie visada suranda, kas atidirbtų – netgi ir už pašalpas, jei reikia.

Aš kol kas palieku nuošalyje mano dar vieną mylimą politekonomą Milton Friedman (puikiai žinomą ir LLRI liberalams, nors jų von Mises šį ir išvadino socialistu), juolab, nesileisdamas į disputą su Maynard Keynes argumentais, nes šis, kaip pasirodė anądien FB, išvis yra kai kam keiksmažodžiu, baisesniu ir už Karl Marx (kas netrukdė Harvardo universitetui pastarąjį pripažinti vienu iškiliausių visų laikų ekonomistų – go figure, tskant).

socilaim-rich-capitlaism-poor

Socializmas – turtingiems? (iš permanentculturenow.com)

Aš truputį grįžtu dar prie kaip niekad vis dar, ačiūdie, gyvos Lietuvos politekonominės minties klasikės (jei žinote kitą, kas galėtų Keynes teoriją 3D grafiškai pavaizduoti, pakelkite ranką) dr Aušros Maldeikienės ir cituojamo aukščiau laikraščio (paryškinta mano):

Ekonomistė labai pritartų, jei socialiai remtiniems gyventojams, kurie neranda darbo, būtų suteikiama pirmenybė dirbti darbus, už kuriuos mokamas atlyginimas.

Ji taip pat pažymėjo, kad, užuot vertus dirbti socialiai remtinus žmones, reikėtų kovoti su problema, kai socialinės išmokos skiriamos asmenims, kuriems jos nepriklauso. „Savivaldybėms leidus pačioms skirti pašalpas, neretai pasitaiko, kad rajonuose socialinę paramą gauna ne tie asmenys, kurie anksčiau gaudavo išmokas ir toliau turėtų jas gauti, bet savivaldybės darbuotojų draugai“, – teigė A. Maldeikienė.

Taigi, great minds think alike, arba, kaip sako rusai, мысли у дураков сходятся, kas yra iš esmės, anot romėnų, tas pats vynas, tik kitoje taroje (husarai, tylėėėėt!). Ir čia aš pereinu prie kitų politekonomų, kuriuos abu atradau irgi per dr Aušrą Maldeikienę, ir kurių mintys atsišaukia panašiai – lordą Robertą Skidelskį ir a.a. Nobelio premijos laureatą input-output modelių srityje Wassily Leontief, kuris gal net ne giminė LLRI Kajetanai.

Jų mintys yra savotiška įžvalga į pasaulio ekonomikos ir darbo jėgos ateitį – apie pajamas ir visuotinį užimtumą. Pasidomėkite prie progos bendram išsilavinimui. Kitaip tariant, jei dabar dirbame tam, kad pragyventume (duonai ir sviestui), ir kuomet darbas ir pajamos yra susiję (nebent esate rentos gavėjai ar disponuojate taip vadinamomis pasyviomis pajamomis), tai bedarbystė gi iš esmės reiškia ir mirtį iš bado (kovoti su tuo ir buvo sukurta socialinės rūpybos sistema, kurią dera tobulinti pagal naujas ekonomikos realijas – viena iš jų konkrečiai Lietuvos atveju yra emigracija).

Lordas Skidelskis gi sako, kad irgi galima grįžti vėl prie visuotinio užimtumo (čia ypač džiūgauja tie, kurie remia iš savo mokesčių pašalpinius, ar ne?), kaip būta karo metu, tačiau klausimas: ką visuotinis užimtumas tuomet reikš? Akivaizdu, kad ne 8 valandų darbo dieną ir 5 valandų darbo savaitę, kaip yra dabar, ir kas, pastebėsiu, yra tik dalinis užimtumas, jei lygintume dar prieš kokį šimtmetį buvusia darbo diena ir savaite, ir nekalbant apie tai, kad neretai vadovai ar kūrybingi darbuotojai dirba nenormuotą ir gerokai ilgesnę darbo savaitę (ir maniškės darbo valandos šį mėnesį, tarkime, sudaro 225.75 vietoje standartinių 168).

Jo straipsnis yra kiek kitokia tema, bet rasite gretutinių minčių ir prie šitos – skaitykite jo tinklaraštyje. Nes vieni gal matysite raginimą atsisakyti išvis pašalpų mokėjimo, kiti purkštausite dėl pernelyg didelio socializmo siūlymo (tik kur čia socializmas, kada jis siūlo priešingai – jį mažinti?).

Ir dar man įdomiausia, kad jis siūlo keisti ekonominę darbo-pajamų sistemą per mokesčius, kas išties yra akivaizdus pripažinimas ir fakto, kad mokesčiai yra visų pirma tik politikos (arba ideologijos, jei taip norite), o ne grynai ekonomikos sritis (pastaroji mokesčius gali nustumti diskusijoje į šalį, paslėpdama juos po sąnaudų arba įplaukų sąvokomis, tarp kitko).

Leisiu sau laisvai išversti jo straipsnio baigiamąją pastraipą:

Ilgą laiką puoselėjamas tiek laisvos rinkos, tiek ir socializmo mąstytojų, šis “bazinių pajamų“ (t.y. visi piliečiai gauna pajamų dydį, reikiamą pragyvenimui, nepriklausomai nuo to, ar jie tas pajamas uždirba – mano past.) pasiūlymas visada nepasiekdavęs dviejų tikslų: visuomenės yra per daug vargingos, kad galėtų sau tą leisti, ir kad tai numuštų paskatas dirbti išvis.

Pirmas teiginys, akivaizdu, jau nebėra tiesa turtingose ekonomikose; o antras yra teisingas tuo atveju, jei tikslas yra ne paskatinti darbą, o suteikti galimybę žmonėms išvis pragyventi be darbo (įsiterpsiu: jei skatina egzistavimą už pašalpas, kaip yra dabar ir Lietuvoje, tada lordas Skidelskis yra prieš tokią sistemą!). Besąlyginės bazinės pajamos suteiktų galimybę dirbti nepilną darbo dieną tiems, kurie dabar turi dirbti pilną už minimalią algą, kaip ir suteiktų visiems darbuotojams tą patį pasirinkimą, kiek dirbti ir kokiomis sąlygomis, ką dabar turi tik ženklaus kapitalo savininkai. 

Kaip tai padaroma gal jau yra atskirų diskusijų verta tema, o aš grįžtu prie pradžios – atrodytų, kad lordo Skidelskio pasiūlymai gali būti labai lengvai pritaikomi pagal dabar egzistuojačią Lietuvos mokesčių, darbo ir pašalpų sistemą, juk “pašalpiniai“ gauna “bazines pajamas“, ir už jas turi atidirbti “pagal išgales“, ar ne?

Vis tik bėda kitame: valstybė dempinguoja darbo rinką ir stumia bendrą pajamų iš darbo (algų ir atlyginimų) sistemą žemyn. Žemos pajamos – mažos išlaidos ir rinkoje, stumiamoje prie nuosmukio ir vartojimo mažėjimo, nes kiekvienas šis ir socialiai remtinas asmuo yra ne vien išlaidos valstybei ir išlaidos mokesčių mokėtojams, bet ir pajamos verslui, kada šie perka prekes ar paslaugas.

Ką pasakytų tuomet šiuo atveju Keinsas, manau, priminti nereikia?

Klausimas, manau, vis tik kitas: ar Lietuva jau tiek turtinga, kad išgali dalyvauti globalios ekonomikos konkurencinėje kovoje, persišovusi sau koją?

Ir klausimas ne retorinis. Atsakymo reikėjo jau vakar, o ne rytoj prie progos, save guodžiant mintimi “ai, važiuojam toliau, po to užsivesim“, kada ir benzino bake nebėra.

Nes toks “vaiduoklis be motoro“ gali važiuoti tik nurusėjusios Lietuvos Kino Studijos  filme su maestro Donatu Katkumi “Seklio Kalio nuotykiai“ – apie švedus, norintiems gyventi kaip Švedijoje, beje.

Reklama