Jūs mane žinote: aš esu ES federalistas, ir tai, kas darosi Europos šiaurės vakarų salose esančioje glušių karalystėje™, mane irgi liečia, net jei ir nebūčiau ten pusketvirtų metų pragyvenęs – Anglija taip ir liks mano dvasine tėvyne, o va požiūris į ją sąlygotas kone 14 metų darbo maištingiems ir laisvę mylintiems buvusiems šių kolonistams, todėl ir įvykius aš ten dažnai vertinu per jankių prizmę, būčiau šalies viduje ar žiūrėčiau iš šalies.

Kiek tame lietuvio ar netgi europiečio požiūrio bei mentaliteto, ko gero, jau tik antraeilis klausimas, panašu. Tad man tai, kas dedasi britų salose, iki šiol įdomu, o jei jums įdomu, tai apie juk irgi čia skaitote, tiesa?

O kadangi ketvirtadienį įvyko neeiliniai Parlamento rinkimai, tai ir mano komentarai žemiau.

* * *

Dar ketvirtadienį savo paskyroje FB rašiau:

Prieš daugiau nei trejetą metų save neapykanta į šiandieną įstūmusi šalis, dabar per pilnatį renkasi su dar didesne jau tarpusavio neapykanta tarp Labradurniaus ir Nupušėlio.

Norėčiau sakyti, neduoktudie Lietuvai sulaukti tokios situacijos, bet po to pagalvoju, kad kol vokiečių mokesčių mokėtojai mums sumoka už mūsų paikus atrakcionus, tai nei mes ant ES pykstame už savo glušumą, nei tarpusavyje dar tiek susipjovėme, kad rinktume tarp buko ir bukesnio. Kas ne faktas, kad to dar nesulauksime.

Nes šita šalis turi per daug svetimų pinigų ir per mažai nuosavo proto.

Tiesiog JK yra amžino rudens šalis, o Lietuva – nuolatinės pilnaties.

Ir jau penktadienį reziumavau:

Tai glušiai pasirinko: Nupušėlis bukesnis už Labradurnių – tas aišku net saviems buvo. Kaip JAV balsavimas 2016 vyko ABC (Anybody But Clinton), taip JK dabar – BBC (Boris is Better than Corbyn).

Belieka laukti škotų žodžio.

* * *

Tai rinkimai, kuriuose laimėjo visi.

Sakote, kad taip nebūna? Bet taip yra.

Aš netgi liepos gale, kai Borisą išsirinko praimu, rašiau, kad mažiau reikia panikuoti ir dejuoti, nes šis turėtų pagaliau užbaigti tą besitęsiančią ir trijų pratęsimų sulaukiusią Brexit politinę krizę, iš esmės stumiančią penktąją pasaulio ekonomiką į ekonominę krizę (primenu tankistams: 2015 metais po 2008 metų recesijos Britanijos ekonomika buvo pakilime ir turėjo mažiausią nedarbo lygį per dešimtmetį, nekalbant jau nuo krizės metų – tai ne, glušiams prireikė pasireferenduminti, nes pikta darėsi, kad ne jie vieni taip gerai tose salose ima jau gyventi).

Tai, kad Labradurnius, visus mulkinęs iki apkvaitimo ir pats jau savo meluose pasimetęs (jau nieko nebedomino nei oficialus ir ciniškai nukištas tyrimas dėl rusų įtakos ar iškilęs viešumon įrašytas pažadas jankiams parduoti sveikatos apsaugos sistemos pelningiausias sritis), paskelbė išankstinius rinkimus, turėjo arba jį patį išgelbėti nuo cypės pagal Brexit derybų proga priimtą įstatymą, kurio nesilaikė, o viskas dėl pato situacijos Parlamento debatuose vedė tik į išėjimą be jokios sutarties, arba ir vėl, kaip 2016 metų referendumo metu, suteikti visą norimą politinę galią, kurios neįstengė konsoliduoti tokiu pačiu žingsniu pirmtakė Kvanka.

Deja, už buvimą ES pasisakantiems šie rinkimai iškart nežadėjo nieko viltingo. Tiesiog nebuvo tam jokių priežasčių, ir man kitąkart buvo keista skaityti visokius apžvalgininkus, kurie save tuo apgaudinėjo. Netgi Boriso oponentai pasisako už Brexit, o antro pakartotinio referendumo klausimas niekada net nebuvo rimtai svarstomas Parlamente – nes, sutikite, toks klausimas savaime yra absurdiškas, ir pats Parlamentas, jei būtų to tik norėjęs, tai būtų Kvankos išsiųstą prašymą dėl atsiskyrimo nuo ES procedūros pradėjimo pagal ES sutarties 50 straipsnį tiesiog atšaukęs.

Ir net ES institucijoms tas britų “išstojimo“ klausimas atrodė dirbtinis: JK nebuvo Maastrichto ir Šengeno sutarčių subjektu – neturėjo įsipareigojimo įsivesti eurą, derinti savo biudžeto rodiklius su ES ar likviduoti šalies sienas, tad daugiau buvo už ES ribų, jei pačioje ES.

Todėl ir ES pratęsinėti tą britų pasitraukimo datą absoliučiai nekainavo jokių politinių ar ekonominių pastangų – veikiau ES derybininkams kainavo nervų diskutuoti su jokioms diskusijoms ir deryboms visiškai nepasirengusiais glušiais, bet čia jau jų asmeninė problema, už kurią moka nemenkus pinigus.

* * *

Ir kad jau liepą rašiau, kad “pagaliau Brexit is Brexit yra taip, kad tikrai bus Brexit.“, tai debatams ir suderinimui dabar nei atsistatydinęs spykeris John Bercow trukdys savo principingumu laikytis įstatymų ir demokratijos principų, nei pasikeitusi parlamentarų sudėtis, kur toriai gauna buldozerinę daugumą.

Šie rinkimai išties buvo apie Brexit (kaip juos inicijavęs Labradurnius ir sako:- čia jums buvo antrasis referendumas dėl Brexit, verkšlentojai, šekite!), o ne apie vidaus politiką. Ir daugiau už Kamasutrą pozicijų dėl Brexit turėję darbiečiai išties prapylė dar ir tuo požiūriu: jie prarado maždaug 2 mln balsų už pasilikimą pasisakiusiems kandidatams ir tik 400 tūkst. už pasisakančius dėl išėjimo iš ES, ir dar reikėtų konkrečiai pagal apygardas panagrinėti, kokie kandidatai ten varžėsi, nes gal abiejų požiūris į Brexit sutapo, tačiau pasirinko kitą pagal kitokius kriterijus.

Kaip bebūtų, darbiečiai ir dabar nežino, ko jie nori iš ES ir iš Brexit, kai su toriais viskas išaiškėjo galutinai – ten dabar jau iš esmės nacionalistinė UKIPistų partija (kaip savo laiku komunistai LDDP užvaldė socdemiškus rudimentus turėjusią LSDP ir visi tapo iš esmės dėdėpistais po socdemų kaukėmis).

Beje, kaip rašiau liepą – “O kokia Apokalipsė bus ar nebus – tai ir pamatysim spalį.“ – ir jokia apokalipsė neatėjo, o tiesiog ES trečiąkart Brexit atidėjo, dėl ko ir gavome šiuos išankstinius rinkimus. Bet jais Brexit klausimas juk nesibaigia – ir po jo vyks daug pokyčių, kurie palies visą britų visuomenę, dėl ko dar savo laiku vidaus reikalų sekretorės Teresės priimtas, bet atidėtas vykdymui iki jai tapus praime, Hostile Environment Act (priešiškos aplinkos svetimtaučiams sukūrimo įstatymas) dabar bus tik nežymaus nemalonumo prisiminimas, kadangi ir imigrantų teisės bus apribotos (ypač tą pajus ES piliečiai, nes trečių šalių piliečiams čia nebus nieko naujo – tiesiog sulygins ES ir trečių šalių piliečių teises), ir peržiūrėta daug nusistovėjusių ir pagal ES normas priimtų visuomenės bei ekonomikos sąrangos dalykų.

Tam tikra prasme, tai JK taps labiau JAV, nei Europa, ir nebūtinai pagal geriausius JAV pavyzdžius (tarkime, zero-hours contracts jau ir dabar yra, o NHS ištąsymas ir privatizavimas – tik laiko klausimas jau). Tad gal kiek nukrypstant, tai ši dalis, kaip pats skaitau dabar, pasirodė įdomiausia:

“Svaras, aišku, paritetą gali įgyti ne tik su euru, bet dabar ir su doleriu, tačiau ir euras dėl Brexit gali susiharmonizuoti su doleriu, tad jei jau neįvyks “eilinio impyčmento“ Doncei JAV, tai, kaip sakau: pirkite baksus ©.“

Kol kas dėl aiškumo, kas bus, svaras šoktelėjo aukštyn, tačiau ir toliau manau, kad vėliau vis tiek nučiuoš žemyn, kad susilygins su doleriu ir euru, bet… va kad POTUS laukia ne tik rinkimai kitąmet, bet prieš Kalėdas dar jam nori impyčmentą surengti, tai iš esmės prikarksėjau, ir jei smuks doleris, tai svaras atrodys visai stipria valiuta jo fone, ne?

* * *

Na, ir po šių rinkimų mano kita prognozė pildosi, nes Borisas gauna visas kortas į rankas:

“Per artimiausią pusmetį ir pats Borisas perdėlios šalies vidaus politiką, pravalys partiją nuo drungnų konservatorių, ir savotiškai padės darbiečiams išsiaiškinti su savo Nupušėliu, ko jie patys nori ir, svarbiausia, kurioje Kama Sutros katalogo pozoje čiulpti mieliausia.“

Kaip rašiau aukščiau, šie rinkimai atnešė pergalę ir darbiečiams – jiems pralaimėti šiuos rinkimus buvo dabar vienintelis kelias atsikratyti Nupušėlio ir jo hunveibinų Momentum gaujos.

Todėl, manau, kaip ir demokratų JAV atveju, taip ir leiboristų JK – vyko tas pats protesto balsavimas: už belenką, tik ne už šitą Jeremy Corbyn, nes jį jau seniai metas iškrapštyti, o partija per didelė ir marga savo įtakos grupėmis (profsąjungų balsų nenustumsi partijoje), kad tą padarytų iš vidaus.

Aišku, dar ir britų rinkiminė mažoritarinė vieno turo sistema pasiteisino, kur du netgi adekvatūs libdemas su darbiečiu surinks kartu daugiau balsų už vieną torių kandidatą, tačiau laimės pastarasis. Tai nelaimėti Borisas net ir formaliai negalėjo, o aš darkart stebiuosi žiniasklaidos, tapusios arba propagandos, arba paikumo ruporais, užsispyrusiu noru švęsti fantomines pergales.

Norai tie ir man suprantami, tik kad alternatyva Labradurniui buvo klaikiai nupušusi bei galinti vienu ypu pribaigti ir taip nestabilią šiuo metu JK ekonomiką bei šalies finansus.

* * *

Ir dar prisiminkime, ką rašiau liepą (atsiprašau, kad tiek save cituoju):

“Na, ir dar Borisas spręs jam pakeliui nukritusias demokratijos ir ekonomikos krizes, kurios rasis nori-nenori. Labai ką pakeisti ar išspręsti jis negali, bet siūlau prenumeruoti Parlamento youtube kanalą ir pasiruošti spragėsių jų debatų stebėjimui.“

O va tos naujos problemos – tai airių Sinn Fein su škotų SNP bei gerokai mažiau pastebimi Velso ir Kornvalio savivaldų klausimai.

Nes jiems Boriso pergalė – tai papildomas kuras jų separatistinei politikai. Kol kas dar ne 1916-ieji, kur britai, sąjungoje su daugelį amžių buvusiais priešais bei dinastijos pusbroliu yra iki ausų įklimpę į pasaulinį karą prieš valdančios dinastijos aikštingąją giminę ir tos ašį su nukvėšusiais konkurentais Habsburgais, o tuo naudojasi “britų negrai“ airiai. Bet 1920-ieji atėjo gerokai anksčiau, nei atrodė netgi 1916-aisiais ar 1918-ais tą pasaulinį karą laimėjus, kai airiai ginklu pasiekė savo.

Atsikratyti Ulsterio gali būti visai pragmatiškas anglams sprendimas, net jei airių respublikonai nesiims šių savo salos šiaurinių provincijų nukrymnašinti – tiesiog ES jau dabar primetė faktinę sieną britams jų šalies viduje, o ne išorėje, ir taip įsivaizduokite, kad važiuojate iš Vilniaus į Palangą, o tenka praeiti muitinę kažkur prie Klaipėdos LEZ, ir va jei dar klaipėdiečiai piečiau turi ne atsibasčiusius iš stepių į Mažąją Lietuvą ruskius tame “jų“ Kaliningrade, o pilnaverčius Rytprūsius su vokiečiais, pro pirštus žiūrinčiais į kokį nors “grosdoičių visuomeninį judėjimą“ už tautos vieningumo istorinę būtinybę? Kažkur jau pažįstamas jausmas, tiesa?..

O škotai šįkart rimčiau žiūrės ir į savo atsiskyrimo referendumą, juolab, kad už vieną muštą dešimt nemuštų duoda, ir patirties rengti bei įtikinėti debatuose svyruojančius yra gana šviežios ir solidžios.

Aišku, jie dar ir turi šiokią tokią nuoskaudą, kad dar prieš keletą metų ES (konkrečiai vokiečiai, prancūzai, ispanai ir belgai) nepalaikė jų vilties visose JK sutartyse su ES padefaultu išsibraukti Jungtinė Karalystė ir įsirašyti Škotija.

Bet tas prisiminimas, kaip Silikoninis Deivas ten raitėsi unguriu bei žadėjo pasilikti ES, kad tik škotai liktų kartu su anglais, ir kaip po to išdūrė bei suorganizavo “pasilikimo ES“ referendumą (ir virkavo, kad čia jis pats išsidūrė, aha), vis tik škotuose stipresnis už galimą pragmatišką balsą.

Silikoninis škotus dar atšnekėjo – o dabar jau eilė įšnekinti škotus arba priversti juos būti britais ir Labradurniui (foto Peter MacDiarmid iš radiotimes.com)

Tad Labradurniui gali tekti nemaloni šalies vientisumo užtikrinimo užduotis, kur teks paaukoti airiams Ulsterį vardan gerokai svarbesnės Škotijos, nes the United Kingdom of Great Britain and Northern Ireland taps antraip The Disunited Kingdom of England and Wales with Cornwall and Three Sexes of Sus-, Wes-, and Es- arba tik Britain formerly known as Great (kažkaip primena tą kvailą serbų ir juodkalniečių darinį FRY, kur Federal pakeista į Former Republic of Yugoslavia: Serbia and Montenegro).

* * *

Apibendrinant, stebuklo laukti nebuvo priežasčių, ir bendras jausmas yra toks visumoje liūdnas, tačiau bent jau ramus – ir šuo kariamas pripranta.

Kitais metais, tikėtina, pagaliau po keturių atidėjimų ta JK išeis iš ES.

Ir abu geopolitiniai junginiai toliau kurs savo atskirus gyvenimus, kiek ironiškai, dar ir stengdamiesi nesubyrėti dar labiau. Matyt, žmogus visuomeninis vis tik irgi vystosi, ir evoliucija rodo, kad atstovaujamos demokratijos lygių, kuriuose jis kaip žmogus politinis, gali dar vienaip ar kitaip dalyvauti ir kažkiek įtakoti sprendimus, yra ribotas skaičius, todėl biurokratizuotas technokratų darinys, vadinamas ES “valdymu“, turėtų irgi neišvengiamai keistis, jei nori likti gyvybingu.

Bet apie tai dar 2016 metais ir ES parlamente dėl šitos britų desperacijos kalbėta, tik išties valdžią ES realiai turi biurokratiniai, o ne demokratiniai dariniai – komisarai su savo technokratų šutvėmis bei šalių vyriausybių vadovų vienadienės komandiruotės pasirašymui popierių, kuriuos parengė jų kanceliarijų klerkai bei sekretoriai.

Kalbėta, bet nieko realiai juk nedaryta – manant, kad tik britai tokie jau visiški glušiai, o viskas gerai toje ES iš esmės (be abejo, kuris biurokratas savikritiškas?), ir, tarkime, JAV pilietinis karas tarp Pietų ir Šiaurės visiškai, suprask, neturi nieko pamokančio bei bendro su “civilizuotais“ europiečiais (jau toooookiais civilizuotais, kad sukėlė du pasaulinius karus, neskaitant visų smulkesnių iki to ir po to, kur amerikiečiai turėjo gelbėti ir netgi dar po to atspardyti šiknas savo išgelbėtiems prancūzams ir anglams dėl tų sukeltos Sueco krizės, ir net nekalbu apie dabartinę situaciją Sirijoje, kur turėjo susitvarkyti šaunios prancūzų ir anglų pajėgos bei jų įžvalgūs politikai, aha).

Tai kol britai užimti iš vienos pusės, ir europiečiai – iš kitos, su tuo nelemtu Brexit, tol besikaupiančios ir nesprendžiamos pačios ES demokratizavimo problemos neatrodo dabar dar svarbios. O jos taps. Ir tai reiškia ne tik pabaigą mums svetimų pinigų pataškymui vardan nuosavos kvailybės.

Už Ketvirto Reicho finansų sienos bepigu Europos pašalpiniams kiurksoti, postringaujant prie vyno ar alaus taurės ne germaniškos kalbų grupės tarmėmis apie tai, kaip teisingiau atimti ir padalinti, pakeliui dar pakūrenant milijonus klimato kaitai ar kokteilių šiaudelių pakaitalams. Bet kai vokiečiai ims tarpusavyje aiškintis ne tik Vakarų ir Rytų susijungimo pasekmių sąskaitas, o ir istorinį skirtumą tarp prūsokiško ir biurgeriškojo mentalitetų, ir kodėl vokiečiui vis dar reikia amžinai girto ir paiko ruso žaliavų mainais į vokišką inžineriją bei komerciją, tai ES išsisklaidys kaip amžinasis Šventosios Romos imperijos fantomas – tarsi ir būta, tarsi ir prisisapnavo, ir… bala jos nematė, nes ar maža kas kam sapnavosi, kai toliau savo nosies nematai.

Tai nei čia mane kažkokia desperacija, nei menama piktdžiuga dėl britų pasitraukimo kamuoja. Manęs vis dar neapleidžia ES pilietinio karo nuojauta, nes ES vis tiek man yra svarbiau už JK. Gi sakiau, esu ES federalistas, ir čia su breksitinių glušių tampytu už “nepriklausomybininko pavyzdį“ seru Winston Churchill aš sutinku, kad Europai reikia savų Jungtinių Valstijų – su senąja linksmąja Anglija ar be jos. Federalinės ir demokratinės sąjungos kaip JAV, o ne dabartinės biurokratinės ir konfederacinės laikinų kompromisinių sutarčių paketų pagrindu.

Bet artėja Kalėdos, ir ką po jų atneš Nauji Metai – jau kito įrašo tema.

Ačiū už jūsų kalėdines dovanas pinigais per PayPal čia.