Tekstas žemiau yra įgarsintas PODCAST S02E14 Patreone:

Primenu tiems, kas dėl ketvirtą mėnesį besitęsiančio kretininio, atsiprašau, karantininio apribojimo judėjimui tarp savivaldybių pavėlavo į čia vykstančias dūzges, kad savo trijų dalių (gi tik jūsų patogumui, nes kas tiek dėmesį išlaiko!) įraše aš aptariu pandemijos įtaką verslo požiūriui į gamybinius veiksnius, kurie, žinia, yra trys, sąlyginai vadinami ekonomikoje kaip: žemė, darbas, kapitalas.

Pradėjau nuo ano galo – pirmoji dalis buvo apie kapitalą, kuris neigiamų palūkanų laikmetyje bei sustabdytoje karantinams ekonomikoje paradoksaliai tapo įmonėms pertekliniu ir netgi savotiškai atliekamu. Ir tikrai siūlau įdėmiau peržiūrėti aną įrašą prieš puolat čia iškart piktintis, kad juk “valže babkių viarslui nidoda!“©

Nes duoda.

Tik gal jūs svetimi toje gyvenimo šventėje, kur vyksta puota maro metu, palikusi jus už panosėje taip užtrenktų durų.

* * *

O kas nutiko per pandemiją darbo veiksniui, kurį dažniausiai suvokiame kaip samdytus darbuotojus (algininkus)?

Prie anos valdžios šiai valdžiai lojali šunauja labai klykavo, kad valstiečiai visą ekonomiką sustabdė ir nužudė, pakeliui dar kurdami policinę valstybę – o jau dabar prie trijų rūšių “liberalų“ ta įkurta minčių policija™, ir dar prie griežtesnių įvestų karantininių apribojimų, aišku, yra jau tik “labai išmintingos valdžios“ primestas mums visiems “visuotinis gėris“, aha.

Kas ne visai taip ir tuomet netgi buvusi tiesa: viešasis sektorius ir toliau gavo savo darbo užmokestį, net jei to darbo kitąkart išvis ir nedirbo – netgi ir nuotoliniu būdu.

O ir tie privataus sektoriaus darbuotojai, kuriems per karantiną vis tiek teko ir toliau dirbti (antraip, be maisto parduotuvių ir komunalinių paslaugų prapultumėte), kaip ir viešojo sektoriaus darbuotojai (antai – teisėsauga, medikai, ugniagesiai ir t.p.), be kurių neapsieinama nepriklausomai, ar už lango kieme karas, maras bei apokalipsės raitelis šaulio berete ir psichiatro chalatu, tai taip ir toliau vis dar turėjo savo darbu tuos atlyginimus užsidirbti, tiesiog prisitaikydami prie griežtesnių higienos ir sanitarinių reikalavimų.

Išmesti bedarbiais iš darbo rinkos tos jiems galinčios padėti karantiną pratempti paramos nelabai išties taip ir tegavo, nes bedarbio pašalpos yra panaikintos dar per aną krizę (taip, labas rytas – Lietuvoje nėra bedarbio pašalpos!).

* * *

Tai dabar iš didžiulės pagiežos tas nedarbo draudimo išmokas vis dar vadinant “pašalpomis“, tarsi to nedarbo socialinio draudimo jų gavėjai nebūtų susimokėję per savo mokesčius, kad dabar gautų draudimo išmokas.

Ir ta proga irgi primenu, kad bent pusantrų metų nuolatinės nedarbo draudimo įmokos užtikrina pusmečio, anos vyriausybės pratęstos dar trims mėnesiams, nedarbo draudimo išmokas, kurių faktiškas dydis priklauso tik nuo sumokėtų šio socialinių draudimo mokesčių dydžio.

Aišku, šita neapykanta tarp vienų socialinių grupių kitoms mūsų establišmento labai nuoširdžiai propagandistų skatinama ir nuolat valstybiniu net politikų lygiu palaikoma, nes – skaldyk ir valdyk, pravardžiuojant ir tokių išmokų gavėjus tik pašalpiniais, bei raginant jiems išvis jokio draudimo išmokų nebemokėti, kad tie, tinginiai, darbo, net jei už tą ir nebus atlyginimas mokamas, priverstinai tučtuojau susirastų (aha, čia taip prie oficialaus registruoto nedarbo su kone 6 bedarbiais į 1 darbo vietą, jau nekalbant apie provinciją, kur to darbo be savivaldybės administracijos siūlomų ir prižiūrimų seniai iš esmės ir nebelikę?), arba – dar ir įdarbinti per prievartą tas labai mizeriškas ir visiškai laikinas išmokas seniūnijose atidirbti.

Tokiais atvejais aš jau nesu tikras, ar tas sovietmetis su privalomu “visuotiniu užimtumu“ bei gulagais ir šaraškino kontoromis baigėsi, ir ar tikrai net baudžiava buvo prieš 160 metų Lietuvoje panaikinta – už jūsų nuomą darbdaviai turi susimokėti galvos panaudos mokesčius tarsi už baudžiauninkus tam dvarponiui, ką klaidingai vadinate valstybe, o šioji vis dar turi teisę panaudoti savo lažui tokius baudžiauninkus, pervadinus fiktyviai piliečiais, kurie privalo patys dar ir susimokėti privalomus socialinio draudimo mokesčius net kai neturi pajamų.

Išties jokio skirtumo, kad melagingai save socdemais vadinanti šutvė tėra tik mirusi partija Lietuvoje, ir kad krikdemai išnyko iš esmės taip ir neatsiradę, nes net patys save apgaulingai vadina konservatoriais, kurių iškamšą maskuotės tikslais taip liberaliai tamposi iš rinkimų į rinkimus, kadangi šitam, persunktam neapykantos artimam savo, psichočernobyliui™ atsikvošėti nepadėjo net ir popiežiaus Pranciškaus vizitas, kuriuos jis dėl savo amžiaus ir sveikatos atlieka paprastai tik į masinių nelaimių vietas.

Kadangi tiktokeršų darbotvarkėje šie darbo rinkos ir sukelto nedarbo klausimai jokio dėmesio nenumato, tai ir aš jus nuoširdžiai užjaučiu, jei jau nedarbo draudimo išmokų mokėjimas pasibaigęs, arba buvote tik laikinai susiradę darbą šiuo pandeminiu jau virš metų užsitęsusiu laikotarpiu, tai taip jokio reikiamo nedarbo draudimo išmokoms stažo neužsidirbote, arba išvis nepriklauso tokios išmokos, nes esate tik “patys save įsidarbinę“ pagal visokias individualias veiklos pažymas, tuo akiplėšiškai save iš lažininkų į duoklininkus persirašydami.

Jei kam buvo sunku sekti mintį, tai kai kitąkart jums koks netgi privatus draudimas turės sumokėti draudiminio įvykio atveju, tai nepamirškite irgi tos draudimo išmokos atsisakyti ir būtinai atidirbti visuomenės labui: tarkime, įvažiavo jums į automobilį – tai ir susiremontuoji savo sąskaita, ir dar šaligatvius nuo eismo įvykio po kilometrą į vieną ir kitą pusę nušluoji. O automobilį vis tiek privalai apsidrausti, nes tie civilinės atsakomybės draudimo mokesčiai yra tavo prievolė!

Bet ne apie bedarbius ir jų draudimą, o vis tik darbo jėgą kalbame.

* * *

Maža to, per karantiną paaiškėjo, kiek išties įmonėse yra nebūtino ofisinio planktono, ir kad popramoniniame amžiuje metas išnaudoti tas seniai jau vystomas, bet, kol taip išties rimtai neprispyrė, dažnai iš inercijos, arba dėl sociopatinių tendencijų turinčių vadovų bei susireikšminusių čingačgukų noro jaustis viršesniais, net ignoruotas kibernetines technologijas – labai daug tokio kontorinio darbo, pasirodo, galima atlikti tiems darbo jėgos kūnams fiziškai net nebūnant konkrečioje nekilnojamoje erdvėje, vadinamoje ofisu.

Be abejo, netgi ši samdyta darbo jėga dažnu atveju pasijautė taip nuskriausta – iššvaistydami nemažą dalį darbo laiko “socializacijai“, bet už šitą savo tauškėjimo malonumą gaudami darbo užmokestį, dabar jau turi fokusuotis tik į darbo rezultatą, o ne patį darbo procesą, kurį buvo galima imituoti. Ir ne vieno etato atveju jau apsižiūrėta, kad tie irgi buvę sukurti tik tokių vadovų reikalingumui pagrįsti, arba vardan išvis tuščių procesų, nesiorientuojant į tokios darbo vietos sukuriamą rezultatą ar kokią nors pridėtinę vertę.

Taip, yra ciklinio pobūdžio ir pasikartojančių veiksmų bei procesų, tačiau drastiškai kritus įmonių pajamoms pradėta analizuoti, kokias proceso grandis dera gal išvis jau panaikinti (pagal visokius lean darbo “kūdumo“ organizavimus) arba išvis tik automatizuoti bei robotizuoti, nes ta darbo jėga išties yra ir brangi savo sąnaudomis (kaip galvos panaudos mokesčiai), ir komplikuota primestais to, ką klaidingai vadinate valstybe, verslui įsipareigojimais (kaip prastovų ir atostoginės bei išeitinės kompensacijos), ir dar paveiki ligoms bei visokiam prakeiktam užkratui.

* * *

Ir aš jau nekalbu apie ekonomikoje įvairiais būdais taip užslėptą nedarbą, kur mane labiausiai “žavi“, aišku, dabartinės socialinės apsaugos ministrės toks neatmušamas jos sociopatinis noras nustoti išvis registruoti bedarbius, kad pasigerintų taip savo feikinę statistiką.

Ir dar kuomet prastovose esantys darbuotojai juk išvis jokios pridėtinės vertės nebekuria, tačiau jų išlaikymo įdarbintais sąnaudos arba prievarta stipresniojo teise perkeliamos pačiam verslui, arba tam, ką klaidingai vadinate valstybe, kuri labai stengiasi savo visais socialinius įsipareigojimais jums atsikratyti, bet tik neatsikratyti tais atimamais iš jūsų mokesčiais.

Juk tie namų ūkiai net ir karantino metu nori valgyti ir vartoti, nors jiems reikiamų prekių ir paslaugų pobūdis gali drastiškai pasikeisti – svarbu gali tapti jau tik banalus išgyvenimas, o ne atostogos ir pramogos, kurių gal ir morališkai trūksta, pripratus prie to gero ir infantiliai norint sugrįžti į vakar dieną, bet anksčiau prisiimti finansiniai įsipareigojimai bankams ir komunalinėms tarnyboms dėl būsto, kaip ir banalus išgyvenimas, kai negali karantinui paliepus dantų ant lentynos pasidėti, tampa kritiniais.

Deja, bet ne visada tokiu kritiniu tampa mąstymas, taip ir neužduodant sau klausimo, netekus pajamų, kur darbas vis dar yra jų šaltinis: o tai kas išties yra toji klaidingai vadinama valstybė, kuri ana kaip prašosi visaip mylima ir išlaikoma, bet siūlo eiti šunims per blakstienas trankyti, kai bėda, kitąkart iš jos gerų norų sukelta, užklumpa?

Bankai, žinia, irgi skolina skėtį saulei šviečiant, bet visada atima, kai lietus jau kaupiasi.

Ironiška, kad ekonomines savo įžvalgas paprastai Lietuvoje todėl ir dėsto visokie bankiniai pyarščikai, melagingai save vadinantys ekonomistais, įskaitant ir gyvulių ūkio™ “lygesnį už kitus gyvulius“ rentininką kotletų profesorių™ iš Lito Buhalterijos valdybos.

* * *

Deja, bet Lietuvos ekonomika ir taip turi jau virš 30 metų perteklinę darbo jėgą, kurią ir toliau keičia tik įsivežami ir įmonėms sąnaudomis gerokai pigesni gastarbaiteriai iš trečiųjų šalių.

Bet bepigu ir toliau šios problemos iš esmės jokiai valdžiai nespręsti, kai visada šioji išsisprendžia savaime, be jokių organizacinių pastangų ir finansinių investicijų tą tautiečių perteklių iš tėvynės išgrūdant į emigraciją arba “ilgalaikes komandiruotes“ (kai tie vis menkstančias pajamas užsidirba svetur, tačiau iš ten jų socialiniai ir sveikatos apsaugos įsipareigojimai yra tokiu atveju jau tų šalių yra permetami atgal Lietuvai – t.y. jūsų sąskaitai).

Pandemija ir užkarantinuoti judėjimai tarp šalių bei apribojimai įprastinėms darbo vietoms svetur išryškino visų iki tol, įskaitant ir esamos, valdžių nenorą ir netgi intelektinį neįgalumą šią problemą strategiškai pagaliau spręsti.

Kas prieš du dešimtmečius dar piktino, įskaitant ir ekselencijos Trepsės tą treptelėjimą kojele per visuotinį surašymą privesti statistikoje gyventojų skaičių virš “adekvatesnio“ trijų milijonų, kai dar Marijonas savo nemirtingame šlageryje užsiėmė taip “tautos genocidu“, nes juk buvo “beveik keturi“. Tai va jau gerą dešimtmetį tik abuojai stebimas tas šimtų tūkstančių dabar prieaugis toje jo dainoje tik, deja, jau “mirusiomis dūšiomis“, nes nebesiekia ir trijų anksčiau suskaičiuotų ir apdainuotų.

O ir paaugusį dabar imigracijos saldo kokybiniu požiūriu panagrinėti yra labai “neprogresyvu“, rizikuojant būti nu_cancel_intam kaip “nacistui“.

Aš netgi pasakyčiau, kad establišmento, kurio dalimi, be abejo, yra visi valdantieji ir jiems formaliai demokratijoje oponuojantys, “iki galėsite sau kitus (iš riboto pasirinkimų tarp blogių sąrašo) išsirinkti, kai vėl jau bus leista“ atlikti tą “pilietinę pareigą“ (sic!), ekonominės politikos siekis yra sumažinti tautiečių skaičių Lietuvoje dar bent milijonu.

* * *

Kas nereiškia, kad maždaug dar tiek pat darbo jėgos iš trečiųjų šalių nebūtų įsivežta, nes ne visus darbus apsimoka robotizuoti, kai juos gali atlikti rankutėmis žemesnės kastos įvežtiniai “naujieji vergai“.

Tik šie, deja, nėra pilnaverčiais vartotojais vidaus rinkoje, todėl ekonomika tik dar sparčiau keis savo pobūdį nuo būtinybės skatinti visuminį vidaus vartojimą ir toliau persiorientuojant tik link rentų ekonomikos, taip pasiimant šių pakaitinių darbuotojų pinigus nebe iš konkurencinės prekių ir paslaugų pasiūlos plėtros, bet išsunkiant per bazinius maisto paketus (kitąkart, užteks ir pigaus žinybinio pamaitinimo gamyklose, atskaitant iš algelių) bei visokių “euro-lūšnynų“, kur butuose gyvena ne įprastinis vienos šeimos namų ūkis, bet susigrūdę tik pigios darbo jėgos įsivežtiniai vienetai, nebent tik dar su juos buitiškai aptarnaujančiais išlaikytiniais (žinote, darbo pasidalinimas ekonomikoje gi niekur nedingsta!) – skalbimas, maisto ruoša, rekreacinis seksas susikaupiančiai darbe ir va tokioje “buityje“ įtampai nuimti, kai jau pigus alkoholis negelbsti, o “gyventi juk norisi“.

Deja, imigrantai gyvena visur panašiose sąlygose, ir nuvilsiu – bet Lietuva, iš kurios ir toliau vis dar bėgama užsidirbti svetur, negali pasiūlyti ne tik savo piliečiams, bet juolab ir atvykėliams aukštesnių gyvenimo sąlygų, o tik dar gi ir materialine ar buities prasme prastesnes, nei gauna, palyginus, mūsų tautiečiai svetur (nors juk prastesnes, nei jie turėjo savo namuose tėvynėje).

* *

Sakysite, o kaip šie “nevykėliai“ išvykėliai ir atvykėliai bei visa ta jų apgailėtina būtis taip liečia jus, tokius “gražius ir protingus“?

Matyt, praleidote tą dalį, kur sakiau, kaip keičiasi prekių ir paslaugų pasiūla rinkoje – jūs tampate vis mažiau verslams rinkoje įdomūs, ir jūsų galimybės ne tik dabar jau siaurėjančiame pasirinkime rinkoje sumažėja, bet ir mažėjančių pajamų spiralė sukasi tik žemyn, dėl ko verslas bendrai ekonomikoje mažina darbo jėgos sąnaudas tol, kol dar išgali, o po to jau ir banaliai užsidaro.

Turintys aukštas ir, kaip jiems tik atrodo šiame fone, vis tarsi didėjančias pajamas, pradeda irgi savo pinigus išleisti ten, kur dar yra ką už juos pirkti – t.y. išveža svetur, nes ten yra prekės ir paslaugos, kurių jau nebelikę šalyje.

Ką, beje, atlaisvinus karantiną praeitą vasarą savo “regioniniame burbule“, pastebėjo ir visas vietinis verslas Lietuvoje, kai tie anksčiau išvežami aukštesnės vidurinės klasės vartotojų pinigai buvo išleisti jau vietos rinkoje, taip sukeliant kainas pramogoms bei atitinkamoms jų prekėms ir paslaugoms, ir kai, tarkime, verkė dėl vartotojų antplūdžio net begėdiškai lupikaujanti vėl nomenklatūriniu rezervatu tampanti Neringa.

Bet ilgainiui (kas netrunka išties labai ir ilgai, o tik prasisukus vienam ekonomikos ciklui) taip samdomiems darbuotojams (o jūsų čia tokia absoliuti dauguma, tiesa?) ima mažėti tokioje ekonomikoje ir galimybės pakeisti savo darbo vietą, kai gerai apmokamų vis labiau mažėja, šias dėl sąnaudų sumažinimo keičiant įsivežtiniais darbo jėgos vienetais (juose jokio žmogaus juk niekas ir nebenori pamatyti, tiesa?), arba ir išvis tuos verslus uždarant, nes jau per brangia tapusiai rinkoje prekei bei paslaugai nebelieka jas įperkančios vartotojų paklausos.

Neguoskite savęs mintimi, kad išliks toks pats, arba net didės kvalifikuotų, ar, suprask, “didesnę pridėtinę darbo vertę kuriančių darbo vietų skaičius“, apie kurių gausinimą nuolat peza valdininkai, kai pridengia tarsi dūmine uždanga jūsų pinigų nusavinimą per visokius “inovacijų skatinimus“, “žalią kursą“ ar “žiedinę ekonomiką“.

Ir kurias tikitės, kad visada galėsite užimti, jei ir toliau mažės bendrai darbo vietų skaičius šalyje, arba šalyje gausės tik tokių darbo vietų, kurios yra sukuriamos “nevartotojams“ gastarbaiteriams (šiems juk reikia susitaupyti ir išsivežti iš čia pinigus į savo sąlyginai žemesnio pragyvenimo lygio tėvynę) bei pastovių pajamų nebetenkantiems ir už minimalias kone išmaldai prilyginamas bei tik priešokiais šitoje gig economy gaunamas pajamas (bet gi jūs, tarkime, taip norite jaustis ponais šlėktomis, nors taip esate tik krachaborais, ir važinėti netikru taksi, vadinamu “pavežėjais“, ar ne?).

Ir netgi vis labiau tos verslui darbo sąnaudos yra kertamos per įteisintą “darbo nuomą“, kuri pasirodė labai patraukli būtent tokių pandemijų ir iššaukiamų karantinų atveju.

Išties, kam įmonei įdarbinti nuolat darbuotoją, kai galima arba nupirkti konkretų jų darbu (t.y. šiems prisiimant visas su darbu susijusias sąnaudas, aišku) sukuriamą užsakymą iš visokių “laisvųjų ulonų“ (freelancers), net kai tie paverčiami, neretai piktnaudžiaujant darbo įstatymais, taip nuolatiniais “tiekėjais“, arba netgi ir išsinuomoti tos darbo jėgos konkrečiam gautam didesniam užsakymui įvykdyti, neprisiimant jokių darbdaviams antraip privalomų įsipareigojimų.

Kaip filme “Penkiolikmetis kapitonas“ sakė sukčius Negoro, įsidarbinęs brigantinoje koku: “- Aš kapitonas Sebastianas Pereira – prekeivis juodaisiais buratinais, negociantas!“*

* [išties tokios frazės “Oi, ne, aš ne Negoro. Aš – kapitonas Sebastianas Pereira, prekeivis juoduoju medžiu, gal girdėjote, negociantas!“, kuo turimas omeny Afrikos vergų prekeivis, paties Julie Verne knygoje nėra – ji buvo įdėta sovietiniame 1945-ųjų metų filme]

* * *

Tad prekariatas vis labiau darbo veiksnio struktūroje išstums pramoniniame amžiuje vyravusį proletariatą ir taps dominuojančia darbo jėgos forma popandeminėje ekonomikoje.

Jūs ir jūsų vaikai galimybių susikurti darbu savo gerovę šitokioje ekonomikoje turės vis mažiau ir mažiau…

Smulkus ir vidutinis verslas bei samdomi profesionalai, kurie buvo vidurinės klasės stuburas, vis labiau arba nunyks, nepakeldami darbo jėgos sąnaudų, kurias arba yra priversti jau perkelti ant pačių darbuotojų, verčiamų minėtais fiktyviais tiekėjais bei nuomojamais “buratinais“.

Arba, kalbant taip apie profesionalus, tai šie pereis dirbti tik funkcionieriais į tą sektorių, klaidingai vadinamą valstybe, kuri jau dabar statistikoje nukonkuravo privatų sektorių pagal siūlomus vidutinius atlyginimus, net jau nekalbant apie užtikrintas socialines garantijas bei visokių formų “kotletukus“ kaip nefinansines šių pajamas natūra, kurių jokia VMI, nors ir priklausytų pagal įstatymus, neapmokestina, nes kaip toji “valstybė“ pati save apmokestins?

Tad dar anksčiau, kaip ir pirmosios dalies įraše, sakiau, kad taip kuriama “gerovės valstybė“ yra tik jūsų gerovės sąskaita ne jums, o tiems, kurie save pelnytai laiko šita valstybe, nes ją jau prichvatizavę, ir net pasitraukdami į pensijas gaus iš jūsų per visokias “asmenines sąskaitas“ (koks atvirai ciniškas pavadinimas!) nukniauktas sau rentas toje pačioje Sodroje, kuri yra jūsų mokesčiais išlaikoma.

* * *

O kad jau apie rentas, kurios pirmine reikšme reiškę nedarbines pajamas iš nekilnojamojo turto nuomos, tai metas pažiūrėti, kaip pandemija pakeitė verslo požiūrį į trečiąjį gamybinį veiksnį, sąlyginai ekonomikoje vadinamą žeme.

Ačiū tiems, kas remia mane per Patreon, kuriame gauna įrašus iškart jų parašymo dienai iki publikavimo tinklaraštyje bei gali dar klausytis audio formate kaip podcast!