Pirmiausia, nustokime apsimetinėti, kad jos nėra. Arba kad ją dera vadinti ne emigracija, o tiesiog “laikinu gyvenamos vietos pakeitimu ES ribose“. Expat yra tie, kurie gyvena ilgiau nei pusmetį kitoje šalyje – netgi tarptautinės vairuotojų konvencijos nurodo pasikeisti pažymėjimą į vietinį.

Norvegija nėra ES, priminsiu, o ir JK yra taip savotiškai toje Sąjungoje, kad net ES sutartyje parašyta išlyga JK, faktiškai jau tuomet įteisinus šios statusą tarp pilnų narių ir asocijuotų, ir netgi JK nevartoja EU Resident savo įstatymuose, kada apibrėžia teisę į imigraciją ir darbą joje, o rašo EEUEuropean Economic Union, Europos Ekonominė Bendrija, ne Europos Sąjuga (į pastarąją britai nestojo, o stojo į EEU 1973 metais).

Ar emigracija yra problema?

Na, galima sakyti, kad tikrai ne: juk tiek daug marozų išvyko, kad dabar Lietuvoje gyventi yra rojus.

Tik vis dar kažkaip išvyksta ir ne visai marozai. Jau išvyksta. Anie marozai išvyko prieš gerą dešimtmetį, integravosi ir iš jų padarė žmones Ispanija, Anglija, Airija, Vokietija bei Norvegija.

Kitiems išties yra visiškai nusispjauti – juk žuvis ieško kur giliau, žmogus kur geriau, ir kai liks žmonių kaip Estijoje, tai bus daug laisvo ploto, laisvos gamtos ir mažiau spūsčių pakeliui į darbą. Na, tuomet gal jau ir dirbti nereiks, bet vis tiek smagu, ar ne?

Ir jokia politinė partija nekėlė sau prioritetinių tikslų ar planų emigracijai stabdyti. O ir kam?

Dešiniesiems dar geriau, kad emigruoja kairieji rinkėjai (nes marozai gi), o kairieji taip provincijoje viską perėmę, kad politinę valdžią užsitikrino dar bent dešimtmečiui į priekį, ir pagal Lietuvos rinkimų sistemą, kuomet rinkimų apygardos vienmandatėse apylinkėse niekaip nekoreliuoja su rinkėjų skaičiumi ir proporcijomis, tai laimės dar ir ne vienus rinkimus, o tie, kurie išvažiuoja, tai ir ne rinkėjai buvo. Išvis, jų rinkėjai yra dėkingi dėl darbų, kuriuos partijos parūpino vietose, ypač kai atsirado galimybė merą išsirinkti tiesiogiai, ar ne?

Galop Lietuvoje įsivyravo toks susitaikymas su padėtimi visuose visuomenės sluoksniuose, kad atsiranda visada svarbesnių temų eikvoti energiją: pradedant alkoholio draudimu degalinėse (šiaip valdžiažmogiai uždraustų ir BMW už stotelių griovimus pagal tokią logiką, bet negi save uždrausi?) ir baigiant… o kuo baigiant, tiesą sakant? Tuščiomis diskusijomis apie korupciją, kada antikorupcijos institucijos vadas mėgavosi korupcijos teikiamais malonumais, ar kad FNTT “generolas“ buvo iki pat pensijos turtingiausiu (sic!) valstybės pareigūnu prie anaiptol ne didžiausios algos?

Na, dar galima išdiskutuoti šeimos ir partnerystės sampratą, kur vardan kompromiso pilnaverte šeima bus pripražinta nepilna šeima, kad tik vienalyčių partnerių šeima nebūtų šeima. Šiaip šalia manęs autobuse prisėdo du tėčiai su dukra. Ne iškart supratau, kad du tėčiai, nes maniau, kad rūpestingas tėvas su dukra, kuris važiuoja su draugu. Apie proverbines norvegų lesbietes, įsivaikinusias lietuviukus, tai net banalu kalbėti, bet ten gyvena pingvinai, kurie siurbia naftą.

Lietuviai gi vis tik toliau sau emigruoja kaip emigravę, nelygu ekonominis sukrėtimas nutiktų, kuris padidina srautą ar apmažina, bet srauto kryptis “iš“ nekintanti ir nenutrūkstanti. Kada įstatymais priverčia juos deklaruoti išvykimą (PSD, verktiniai ir pan.), tada būna emigracijos pliūpsnis – jei opozicija netingi, tai įkanda valdantiesiems, bet paprastai tokia diskusija greitai nurimsta, nes šaknys būna gerokai gilesnės ir liečia juos pačius, dar buvusius valdžioje, o ir einamosios priežastis abiems pusėms žinomos, tai kam ant savęs bačkas ridenti?

Galop, abejingumas dėl emigracijos problemos yra grindžiamas ir tarpukario patirtimis – ir tada lietuviai gausiai emigravę. Po to amerikoniukai tarpukariu Lietuvos ir Nepriklausomybei padėję pinigais, ir va Europos krepšinio čempionų auksą smetoniniams lietuviams parvežė. Suprask, tradicija lietuviui yra iš Tėvynės bėgti. Mano senelis iš tėvo pusės irgi ūkiui užsidirbo kažkur Chicago.

O jei ne tautos tradicija, kuri juk būtų nulemta istorinių aplinkybių (pvz., britų kolonializmas arba žydų iki Izraelio sukūrimo padėtis)?

O jei imti ir pažiūrėti, ar yra istorijoje kita šalis, kur emigracija buvusi tokia pati gausi, ir kur Tėvynė ėmė ir problemą išsprendė, kada nereikia jos piliečiams palikti savo šalies vardan geresnio, o dažniausiai – tiesiog gyvenimo?

Ta šalis, kaip ne keista, yra Švedija.

Kuri 19 ir 20 amžių sandūroje prarado 25% savo gyventojų (panašu masteliais kaip ir dabar Lietuvoje, kur prieš prasidedant Nepriklausomybės emigracijai, Lietuvoje gyveno beveik 4 mln. gyventojų, Marijonui pradėjus dainuoti apie 3, dar skaičiavome 3 su puse, o dabar oficialiai tik 2.8, bet net ir iš šitų daug yra “laikinai išvykusių“ arba “išvykusių, bet to nedeklaravusių“ – šiaip smalsu, jūsų toks tempas negasdina?).

Ir tai šalis, kurios emigrantai visi buvo ekonominiai, kaip ir lietuviai dabar. Ir kuri taip pat neturi naftos, kuri būtų išsprendusi problemą vienu ypu (kalbant apie mitą dėl norvegų, kurie buvo didžiausi skandinavų varguoliai, kol suomiai nuo rusų neatsiskyrė).

Tada jų parlamentas susigriebė: dešiniesiems patriotų mažėjimas karalystėje kėlė neramumą, nes jei karas, tai iš kur gauti karių, o kairiesiems tų pačių savo klasės narių mažėjimas irgi nežadėjo šviesios ateities ateityje prie “lovio“. Ir sudarė jie komisiją, kuri privalėjo atlikti tyrimą ir pateikti sprendimo būdus bei išvadas.

Darbas užtruko ne vienerius metus, ir cinikai sako, kad viską išsprendė Pirmasis Pasaulinis karas bei JAV priimtas imigracijos ribojimo aktas, kuris užkirto kelią imigruoti švedams taip gausiai, nei būta iki tol, nors dar iki šio įstatymo buvo visa pramonės šaka, veikusi švedų verbavimo ir transportavimo į prerijas žemės ūkiui plėsti kryptimis, atlikusi paslaugą nuo durų iki durų (kaip ir dabar lietuvių yra sukurta ir veikianti visa verbavimo, transportavimo ir įdarbinimo sistema, mažai įdomi VMI, ir per kurią aš čia atvykau).

Septyni tomai medžiagos surašyta. Kai kurios išvados ir pasiūlymai buvo svarstomi Rikstage, kai kuriems pritarta, kai kurie atmesti. Tarkime, Lietuvos BK irgi yra baudžiamasis straipsnis už emigracijos propagandą, ar ne? Švedai juo irgi pasirūpino, nors nelaikė kaip mūsų politikai, kad tuo jau ir viską išsprendė.

Beje, karo prievolės vengimas ir tada švedams buvusi viena priežasčių išvykti iš šalies (paradoksalu, bet Raškoje turčių vaikai išvyksta irgi dėl to ir gyvena užsieniuose, bet Lietuvoje gi lietuvių “auksiniam jaunimui“ gyventi saugu, žinant, kad tikrai nepaims į kariuomenę, ar ne?).

Dar buvo atkreipta dėmesys ir dėl kito neteisingumo jausmo – kad turto cenzas neleidžia piliečiams jaustis pilnateisiais savo šalyje demokratijos procesuose, ir kad karalystė yra labai konservatyvi klasėmis pasiskirsčiusi, tarsi luomais (toks modernus feodalizmas). Tad išties visuotinė rinkimų teisė ir demokratizacija buvo priimti vis tik vieningai abiejų pusių partijų, o karalystė formaliai buvo juk konstitucine monarchija iš anksčiau.

Formaliai tą “demokratizaciją“ turėjo ir tarpukario, baigusi autoritarizmu ir ko pasekoje – totalitarine okupacija, ir dabartinė “oligarchinė“ Lietuva (oi ne, gi nėra formaliai turto cenzo, ribojančio rinkimų teisę, ir šis cenzas nėra galimybė tapti aukštutinių Parlamento rūmų senatoriumi ar lordu, nes… nėra aukštutinių rūmų, ar ne?).

Bet formaliai juk – antraip, nebūtų to visuotinio jausmo, kad balsavimas juk nieko nelemia, nes VRK tiesiog užsimerkia balsų pirkimo atvejais arba, kaip minėjau, miesto rinėjo balsas yra menkavertis, lyginant su provincijos rinkėjo balsu (daugiau balsų reikia surinkti viename Vilniaus miesto rajone, nei kad kokioje Trakų-Elektrėnų apygardoje). Išties, “maža agrarinė valstybė“, kur demokratijoje kaimietis, būdamas mažumoje statistiškai, turi didesnį svorį už miestietį.

Ir, be abejo, pagrindine priežastimi buvo įvardintas skurdas ir menkos galimybės sukurti sotesnį ir padoresnį gyvenimą savo šalyje.

Iš vienos pusės, tai sudarė pagrindą ateiti švedų socialdemokratams į valdžią (vis tik pamatus padėjo liberalai, kurių profesorius ir vadovavo šiai Emigracijos mažinimo komisijai), iš kitos pusės komisija ir vėliau nacionalinis sutarimas priėmė strateginį sprendimą “atkelti Ameriką į Švediją“, kad nereiktų švedams į ją vykti.

Na, kaip kažkada Atgimimo aušroje prof. K. Antanaičio leptelėta “gyventi kaip Švedijoje“.

194818

Švedijos simbolis “kaip Amerika“ iš volvotrucks.com

Kada buvo nacionalinis sutarimas, tada ir pradėta įgyvendinti visuomenės bei ūkio reformos – darbo vietų kūrimas pramonę iškeliant į regionus, sudarant sąlygas patiems pradėti verslus (amatus, kas ne tas pats, kas išdalinti verslo liudijimus, prisiimant jų socialinę naštą dirbantiems samdomą darbą), stambių korporacijų apmokestinimas (tiksliau, tarifinis reguliavimas, kai Lietuvoje, priminsiu, maksimos valdo 70 procentų visos mažmeninės prekybos rinkos maistu!) ir pan.

Taip, tai daugiau liberalizmas, nei išties socializmas.

Nors mūsų liberalai irgi rėktų ne vien dėl bandymų pažaboti mokesčiais maksimas ar rubikonus: va, su savo progresiniais mokesčiais švedai socializmą, suprask, tik sukūrė! O mūsų vietos socdemai bumbėtų, kad nereikia jokių čia tiesioginių užsienio investicijų jų savivaldose (tėvonijose?), nes taip tik jų ir jų giminių bei draugų versliukus užgoš (tokių verslo kunigaikštukų suagituoti vietos liumpenai gali uždrausti danų bekonus, amerikiečių skalūnus ar netgi krematoriumą miesto prakraštyje prie laidojimo namų).

Sukūrė jie ten pas save pasekoje švedišką arba karališkąjį socializmą. Net CŽV savo faktų knygoje dar prieš porą metų neturėjo skurdo lygio rodiklio Švedijoje (2011 metų duomenimis jis yra 14% – matyt, imigrantų antplūdis nebeleidžia taip slėpti, nei kad anuomet, kada toje šalyje lankiausi, ir kada Lietuvoje skure gyveno vos… 4% gyventojų pagal statistiką, ir kas labai stebino, ko tie švedai neemigruoja masiškai į Lietuvą, kad jau taip?.

Turi savo rinkoje labai aukštas kainas. Kurios įmonėms leidžia turėti aukštas pajamas. Ir dėl to valstybei aukštus mokesčius – priklausomai nuo pajamų (mūsų lervoms iš LSD progresinių mokesčių idėjos niekada nesuprasti, todėl kai tik išgirdote kurį systelėjus ta tema, taip ir pystelėkite į tą jo gnomo barzdą). Ir labai gerą socialinio draudimo sistemą, kuri švedui nevaro streso, jei tas netektų darbo.

Priminsiu, Lietuvoje nedarbingumo draudimo išmokas, lygias arba mažesnes (!) už MMA, gavo mažiau nei 15% darbą praradusių žmonių, kuriems jos priklausytų, ir tai tik po pusmečio, ir tai tik pusmečiui (ilgiausiai, nes paprastai 2-3 mėnesiai), ir dar priverčiant daugumoje savivaldybių atidirbti viešuosius darbus dykai, ir dar stigmatizuojant, kaip pašalpines utėles – va šitos “utėlės“ ir išvyko iš Lietuvos, ir negaila juk, ar ne?

Kitaip tariant, visa vidaus politika išties yra apie ekonomiką, o visa ekonomika išties yra apie kiekvieną žmogų (nors ekonomistai juos vadina “namų ūkiais“), ir kam šalyje gera gyventi ir kam pasiseka išgyventi.

Bet tai – politekonomija, o šis mokslas yra Lietuvoje miręs ir “neegzistuoja“ (neskaitant vienos entuziastės dr. Aušros Maldeikienės, kuri nesigėdija pabrėžti, kad ji yra būtent politekonomė, kuo yra, tarp kitko, ir Ingrida Šimonytė, ir Raimundas Kuodis, tarkime, ir netgi prof. Romas Lazutka, nors nei vienas jų savęs taip nevadina, todėl tik viena Aušra ir lieka “skandaliste“?).

O kai politinei partijai nereikia think-tank (aš nesu tikras, ar LLRI yra priedas prie liberalų, ar veikiau anie yra priedas prie LLRI), o tik PR kampanijos organizatorių (kurie nesidrovi mesti lauk iš darbo vėžiu susirgusias direktores, ar ne, leonidės be pykčio™?), tai ne tai kad ilgai, bet išvis niekada Lietuvoje nebus strateginės politikos ir nacionalinių sutarimų kad ir emigracijos klausimu.

Dviračio išradinėti nereikia – švedai tą darbą dėl emigracijos jau atliko 20a. pradžioje, belieka tik nuvykti ir perimti patirtį. Tik šiukštu nei vieno komandiruotėje iš LSD ar DP! Nes, deja, jie pagrįstai raukia nosį dėl mūsų LSD smirdukų, o dešiniesiems juk ne lygis važiuoti pas politinius oponentus.

Bring America to Lithuania – būtų geras šūkis, tik jis suprantamas kitaip, nei anuomet suprato švedai.

O kol jūs ten apsižiūrėsite, kad gal jau daugiau nei 25% emigravo kaip anuomet švedų, tai aš turėsiu JK piliečio pasą. Ir išties galėsiu emigruoti į JAV, jei to panorėsiu.

Nes aš ir iš Švedijos, tiesą sakant, emigruočiau – man ten pasirodė per daug esant to socializmo, kuris su žmogišku veidu ir saujomis geriamais antidepresantais, o ne tas, kuris mums pažįstamas ir bolševikinis, išžagino žmogų.

Bet, ko gero, vis tik tas socialinis stabilumas ir aukštų kainų bei pajamų ekonomika būtų tikrieji emigracijos iš Lietuvos žudikai. Nes nesutikau dar lietuvių, kurie nenorėtų grįžti į Tėvynę, jei turėtų ne prastesnes sąlygas, kaip turi einamuoju metu. Kai kas netgi su aukštomis pajamomis grįžta, jei tik darbas leidžia dirbti už Lietuvos ribų, o gyventi Lietuvoje.

O kam gera gyventi Lietuvoje pajamų prasme tuomet?