Įrašas su tinklalaide PODCAST S02E30 publikuotas 2021-05-24 iš anksto Patreon paskyroje

Yra tokia kategorija “verslininkų“, kurie verkia nuolat dėl darbuotojų trūkumo prie bedarbių, suprask, pertekliaus.

Ir nepriklauso nuo to, ar ta ekonomika kyla, ar krenta – verkia ir verkia, kokie aplink juos vien tik netikę pašalpiniai ir tinginiai, kad neina pas juos, geradarius, dirbti.

O, atsiprašau, algą mokėti bandėte?

* * *

Aha, pasakysite, jei už algą, tai kiekvienas durnius darbuotojų ras! O tu va pabandyk surasti už minimalią pašalpą ar dar mažiau!

Ką, slabo bachūras, a-nea? Nu tai viarslo tu todėl ir nepadarai, lochas!

Nes pelnas, kaip jau rašiau tinklaraštyje anksčiau, dabar yra uždirbamas iš to, kad nupjauni kažkurioje eilutėje savo sąnaudas – tame tarpe ir darbo jėgai.

O jei dar sugebėsi apmulkinti tiekėjus? Jei dar ir valdžią? O jei dar ir pirkėjus?

Nors pastaruosius tai mulkinti lengviausia, aišku, bet reikia mulkinti taip ir tik tada, kuomet tie neturi kito pasirinkimo rinkoje, todėl grįš ir vėl ės tą tavo brukamą brangiai šūdą (atsiprašant už alegoriją).

Būtent tokio tipo pagal lygiai tokį patį mąstymą veikiantys versle “darbdaviai“ (nesgi darbą duoda, aha) ieško sau ir darbuotojų.

* * *

Ir labai pyksta, kai lengvai nesuranda.

Nes tie varguoliai darbo rinkoje turi pasirinkimą – ne tik dirbti pas kitus ar kur daugiau jiems sumokės, bet netgi ir kurį laiką išvis nedirbti, kuomet pajamos iš darbo ir taip faktiškai nebepadengia pastoviųjų asmeninių ir būtinųjų sąnaudų būstui ir maistui, nes homo sapiens kaip biologinė rūšis, deja, priversta per parą ir pavalgyti kažką, ir numigti kažkur, o klimatas ne visada leidžia išsitiesti ant žolės (oi, ir dar ten – erkės net sostinėje!), kai dar ir žolės rupšnoti savo dietoje net nesame pratę, nes paprastai juk ėdame tik ją už mus sau rupšnojančius.

Jeigu jau išties yra rinka laisva, tai, kaip seno tipo liberalas, aš esu tikras, kad kainą rinkoje nustato paklausos ir pasiūlos dėsnis: kaina krenta prie vis didėjančios pasiūlos ir ta kaina kyla, kuomet paklausa didėja atsiliekančios pasiūlos atveju.

Antraip pirmu atveju susidarys perprodukcija (o kiekvienoje neparduotoje prekėje yra dalis jos gamybos sąnaudų, kurios verslui reiškė jau patirtas išlaidas, dabar didėjančias besikaupiančiais nuostoliais), o antruoju atveju – turėsime deficitą, kuomet teoriškai prekės ir nebrangios, bet praktiškai jų nėra.

Pastaruoju atveju gaunasi toks tipinis planinės ekonomikos neišvengiamas palydovas – “partija ir vyriausybė rūpinasi liaudimi“, kad kainos būtų žemos ir prekės įperkamos, tačiau prekių pardavime faktiškai išvis net nėra, o jų gerokai per mažas ir pateikiamas rinkai nedidelis kiekis yra pačių prekybininkų perparduodamas iš po prekystalio tik pagal kyšius ir ryšius, vadinamus blatu (kaip ir dabar pinigingos vietos valstybės tarnyboje).

* * *

Jei jau taip ciniškai visus tokius proletarus, kurie prekiauja tik savimi kaip darbo jėga, laikysime tik savotiškomis gyvomis prekėmis toje vergų, atsiprašau, darbo rinkoje, tai iš ko susidarė dabar tuomet šių trūkumas?

Ar kai, ponai verkiantys neverslininkai, turite pinigėlių tik bambaliui, o norisi blue label, tai irgi verkiate prie alkoholio skyriaus, kad to samagono jums neparduoda, ir kodėl nepadaro nuolaidėlės, kai pilnos lentynos, matote, yra užgrūstos įvairiausio šnapso?

Aha, išties – o kodėl?

Tie verkiantys “darbdaviai“, kuriuos žmonės gal ne veltui praminė vergvaldžiais, išties jokios laisvos rinkos niekada ir nenori – matote, laisvoje rinkoje teks konkuruoti su kitais darbdaviais algomis, o toji tarsi nuo savo širdies atplėšiama algelė samdomam darbuotojui yra, pasirodo, nepakankama pasisamdyti deramus specialistus.

Ir aš net nekalbu apie tai, kas klaidingai vadinama valstybe, kuri represiniu būdu “gražiuoju“ pasiima nuo darbuotojo darbo užmokesčio tokią dalį visokioms einamosios socialinėms bei medicinos reikmėms, ar net be didesnių išvedžiojimų tiesiog kaip pajamų mokesčius, kad faktiškai versle taip galėtum pasisamdyti dar padėjėją tam pasisamdytam darbuotojui už nepilną etatą, kuris būtų patraukliu darbo pasiūlymu nepilnamečiams, norintiems įgyti darbo patirties, ir toms namų ūkio pusėms, kurios nuo buities yra laisvos samdomam darbui kitur tik pusdieniui.

Labiausiai būtent tas menamas verslas išties ir nemėgsta laisvos rinkos ir laisvos konkurencijos rinkoje – ar prekių, ar darbo, ar kapitalo rinkose.

Ir ne vien todėl, kad bet kuris verslas kaip bakterijos gamtoje yra linkęs plėstis iki taros maksimalaus tūrio ir tapti monopolistu.

Tiesiog rinkoje konkuruoti tenka dėl išteklių ir dėl pajamų.

* * *

Bet tą turi daryti juk ir ne verslas, o taip vadinami namų ūkiai, kuomet konkuruoja vieni su kitais, parduodami savo žinias, gebėjimus bei įgūdžius, ir mainais pirkdami geresnio gyvenimo kokybę.

Nėra mandagu atsakinėti klausimu į klausimą, bet jei klausia toks “verslas“, ką tu man duosi (nors į šį klausimą atsakymą turi surasti pats ir dar iki darbo skelbimo), tai darbuotojas, žinokite, net jei tokį patį klausimą vietoje atsakymo ir nutyli, tai irgi nori žinoti, o ką jis pats gaus mainais už gerą gabalą savo paaukoto gyvenimo svetimam atrakcionui, nes tų siūlomų iššūkių galima juk visada pasiieškoti ir kitur, ir gerokai smagesnių, nei tai, kas vadinama profesine veikla (t.y. tokiu darbu, už kurį mokami pinigai).

Aišku, tuomet tokie pasipiktinę verslininkai, įtraukę demagogijomis bei jiems įprastiniais mulkinimais nenutuokiančius paikenas, pradeda putotis, kad dera atimti mistines pašalpas iš dirbti pas juos (sic!) nenorinčių tinginių – tuomet tie pagaliau tikrai jau ateis dirbti!

Nes alkanas žmogus sukalbamesnis darbo pokalbyje – suprask, pasirašo dirbti už pavalgymą, kai pagal poreikius tuo metu alkis yra svarbiausias, ir kitiems dalykams būtinybės jau nėra, tai mielai dirbs už maistą netgi kenksmingose sąlygose bei rizikuodamas savo sveikata ir gyvybe.

Tiesa, Lietuvoje bedarbio pašalpos panaikintos dar per aną krizę, o nedarbo draudimas mokamas tik išpildžius gana rimtas sąlygas darbo rinkoje – išmokoms pagal šį nedarbo draudimą teisę įgyji tik po ne mažiau nei pusantrų metų nenutrūkstamo darbo stažo iki tol, ir išmokos dydis susijęs su tuomet turėtomis pajamomis (kitaip tariant, nuo to darbo užmokesčio pusantrų metų nuosekliai mokėtais pajamų mokesčiais, nes esi, žmogau, mažvaikis, nesugebantis savo pinigais pasirūpinti, todėl mama-valstybė tavo dalį pajamų pataupys už tave juodai dienai).

Visos kitos socialinės išmokos yra pašalpos skurdui sumažinti ir visiškai nėra su darbo rinka susijusios, išskyrus netikrų krikdemų susigalvotą dar anos krizės metu rafinuotų patyčių iš savo politinių priešininkų elektorato formą, varant tuos į lažą tarsi baudžiauninkus atidirbti ponui vaitui, atsiprašau, seniūnui už maisto talonus ribotai sumai (ir tai dažniausiai tokie bėdžiai gauna paramą kruopomis, tarsi vištos ar gaidžiai, atsiprašant, nes antraip – būtinai prasilaktų).

* * *

Šiaip pastebėsiu, kad mūsų susiliejanti vaikų kartoje į vieną senoji “socdemiška“ ir naujoji “krikdemiška“ nomenklatūros labiausiai baidosi ir nekenčia būtent tų, kurių interesus skelbiasi savo “partijų“ iškabose atstovaujančios.

Tad dar 1992-asiais Aukščiausioje Taryboje tas su brazauskinių pritarimu prastumtas landsberginių kompromisas, prieštaraujantis Konstitucijos 55 straipsniui, vietoje dalies tiesiogiai renkamų seimūnų paliko juos parinkti partijoms, kas, neva, kaip buvo melagingai arba naiviai (toks tad ir pasirinkimas tuomet, kad tėvyniasąjunginiai yra arba melagiai, arba durneliai) šias partijas, kaip būtiną demokratijos instrumentą, taip sustiprins ateityje politiškai, akivaizdu, kad ir šiame kontekste per tris dešimtmečius kvailo eksperimento, padėjusio išlikti valdžioje antraip neišrenkamiems politikos nevykėliams, jau žlugo, o ir tos partijos bei jų politika vis mažiau turi ryšio su jūsų lūkesčiais politikoje.

Sakykite, ar daug matėte “socdemų“, kurie dialoge tarp verslo ir profsąjungų atstovautų pastarąsias? Kaip prichvatizacijos metu nusavino nacionalinius aktyvus, taip ir toliau kiaulių akutes išvertę sau sysina ant mokesčių mokėtojų galvų apie gerovę sau kitų, t.y. – jūsų, sąskaita.

Kur tie progresyvios visuomenės aktyvistai liberalai, kurie aršiai talžytų monopolijas bei spardytų šiknas konkurencijos tarnybų vadovams už kitąkart, matyt, ir tyčinį (ne už ačiū gi) šių neveiklumą, ir kurie ne simbolinį laisvės nuo mokesčių akmenį po prospektą tampytų (o LLRI pagrindinė tampytoja dabar bus kosminių reikalų viceministre gi!), kai jau šių dar labiau iki progreso išlaisvėjusio, net iš nedžiuginančios santuokos, sostinės merui jau ir atitvėrus užkardomis priešais Vyriausybę tą tampymo kelią prie lietuviškų nacional-liberalų tėvo dr Vinco Kudirkos paminklo?

Ir kad jie dabar ne teisiami už korupciją būtų ir dar kurtų intrigas prieš provincijos valstiečius, bet savo įstatymais kurtų tas galimybes smulkiam ir vidutiniam verslui – tiems verslaujantiems namų ūkiams, nepriklausomai nuo to, ar anie yra vaivorykštiniai fondačiulpiai, ar save įgyto išsimokslinimo dėka darbu išlaikančios ir mokesčius mokančios tradicinės jaunos šeimos?

O gal jūs matėte nors keletą “krikdemų“, kur kelios kregždės, atsiprašant už kalambūrą – dar ne pavasaris, kurie ne pilnais žandais per maldos pusrytukus tik apsimestinai va taip rūpintųsi socialinės rizikos grupėmis, balansuojančiomis tarp skurdo ir skurdo rizikos?

Štai aną kadenciją “krikdemų“ šimonytė atiminėjo pensijas, be jau minėto bedarbių sutalžymo ir išvarymo iš tėvynės ar neįgaliųjų pagydymo apmažintais neveiksnumo procentais vietoje įprastinių neįgalumo grupių, o šioje jau kita šimonytė krauna anos įprastiniu būdu skolas mums, atsisakydama Europos suteikiamos paramos ekonomikai iš karantino pasekmių traukti (tai, suprask, neduosime bankams, nes taip NT kainos kyla, bet pasiskolinsime iš bankų, kad jiems investuoti nereikėtų – čia tokia šitos mėslitos dešrų kimšėjų “MRU ekonomistės“ logika?).

Ir dabar jau net triskart per nagus gavo taip vadinama “kridemiška“ socialinių reikalų ministerė, kad neatiminėtų iš bėdžių (bedarbių, vaikų ir neįgaliųjų), kuriais turinti lyg ir rūpintis pagal užimamas pareigas, kol, atostogaujančios “nuotolinėje komandiruotėje“ jos viceministrės Ispanijoje už mūsų pinigus skandalui nukreipti jau nulėkė glaistyti privedimo prie savižudybės sveikatos apsaugos ministerijai pavaldžioje ligoninėje, nes tos lyg ir valstybinės įstaigos vadovo aukščiausiasis vadovas, pagal profesiją tik banko kasininkas, turi empatijos lygiai tiek, kiek prosas nukirptu laidu, o jo įmigis darbe yra toks, kad gal dar jo staliniame kalendoriuje yra tik kokie 2019-ieji metai (geriausiu atveju).

Stebiuosi, kodėl, visuomenės pasipiktinimui vis kažkaip iki eilinio antradienio nenurimstant, ten nenuvažiavo tuomet karantininė vidaus reikalų ministerė, jei tai “vidinio tyrimo reikalas“, arba gal ir krašto apsaugos, jei čia irgi apsauga, nors ir sveikatos, aname Šiaulių krašte?

Dar, dievagojosi tokia apšepusi nediplomatijos ikona, kad užsienio reikalų pagrindinis rūpestis yra reprezentacinio pareigūno sutuoktinės prievartinis paskiepijimas, nes tas jos šeimos gydytojas, tikras neišmanėlis, kad nesuvokia einamojo politikos momento svarbos, užuot taip galimai numarinęs tos sveikatos būklės pagerėjimo belaukdamas – tai toks medicinos mokslų politologas, manau, ne tik savo žmonos privataus nešvietimo jūsų pinigų ir aktyvų nufinansavimu galėtų kaip stogelis savo pareigose rūpintis, bet ir per ligonines prasinešti su gerąja naujiena apie kovą su kinų virusu vardan tos.

Beje, o kur ta nuo stovėjimo be šlepečių ant suoliukų pabėgusi gudų namų šeimininkė dabar prapuolusi – jau šis tą nušimašino Batkai kaip A. Beliackį? Ar gavo toji skiepuką mūsų biudžeto sąskaita pagal URM rūpestėlį, ar užsiregistravusi jau Užimtumo Tarnyboje, kad gautų medicinines paslaugas, nemokėdama PSD?

Oi, tiesa, ir Flečeris-Ibelhaubtienius gi gavo Lietuvos pilietybę, tai norisi žinoti, ar jau pateikė pirminę pajamų ir turto deklaraciją VMI, ar susimokėjo į priekį minėtąjį PSD, ar jau pasirinko šeimos gydytoją vietos poliklinikoje (siūlyčiau Karoliniškių – ten šeimistai virš 4000 uždirba, sako, tai britui turi būti tuomet ir karališki, atsiprašant už tautologiją, tos karoliniškos poliklinikos specialistai)?

Kur tas URM šefo selfiukas su Dalios užkuraičiu – ar įmetė į tiktoką kaip garbanotas pudeliukas iš rūsio tarp Gestapo ir vokiečių komendantūros, taip ten ir ieškanti kosminių pokyčių po pokyčių užžiedintų inovacijų ekonomikoje?

Sakysite, kad labai nuklydau nuo darbo rinkos į politiką, bet priminsiu, kad visa politika – tėra tik girta paslydusi ant didelio kakučio ekonomika, kur darbo rinka yra sudedamoji bet kurios ekonomikos dalis.

* * *

Tai kaip ten su tais niekaip dirbti nenorinčiais (o tikrai?) pašalpiniais, kur alkis ir skurdas – geriausias motyvatorius parsiduoti už pašalpą ponui “darbdaviui“?

Ir, sakykite, kiek apgailėtinai šūdinos jūsų siūlomos algos, kad jos negali konkuruoti su dar šūdinesnėmis numetamomis pašalpomis?

Iš tos pačios dejonėmis (sic!) vietos sklinda, ant kurios sėdima ir kuria galvojama tarpuose, kai ja nekakojama, kaip ir per rinkimus “krikdemų“ isterijos dėl €200 vienkartinės paramos per pandemiją pensininkams, išsileidusiems grikiams, tualetiniam popieriui bei paracetamoliui, nes tik tiek krikdeminė partinė programa ir tebuvo verta (kaip dabar per pusmetį įsitikinome praktiškai, tai išties net verta mažiau to šūdo)?

Jau per tris dešimtmečius mūsų stambusis verslas, išdidžiai save vadinantis dabar darbdaviais, o ne darbo jėgos išnaudotojais, buvo įpratęs, kad jų nedamokėtą neigiamą ekonominę rentą padengdavusi, kaip įprastai savo prarandamais, lyginant su gautina nauda, mokesčiais klaidingai vadinamai valstybei tik vidurinė klasė.

Kažkaip realiai atėjusi per pandemiją perspektyva netekti dalies turtelio ir pinigėlių šituos “verslininkus“ vieningai nuginė pas valdžią išsireikalauti sau paramos kaip dar didesniems pašalpiniams, kai ir jų atleisti dėl kritusių KPI rezultatų ieškotis naujų gyvenimo ir karjeros iššūkių funkcionieriai iš PMC (professional managerial class – samdiniai, mūsų durnalistų paikai irgi vadinami “verslininkais“) sulindo irgi kažkodėl į valstybines ar menamai “visuomeninėmis“ vadinamas vieteles.

Nei vienas jų sau įprastai psichopatiškai nekoučino tuomet mūsų, kaip gerai jiems yra nuskursti, nes dabar, suprask, jų motyvacija verslui padvigubėjo, o verslumas šovė į dar neregėtas aukštumas, todėl Lietuva tuoj pagal sukuriamą BVP aplenks jei ne JAV, tai Kiniją su Japoniją kartu sudėjus, o vokiečiai paliks savo fabrikus atbėgėliams ir atvyks dirbti gastarbaiteriais pas mus.

Lietuvos turčiaus Nr. 1 ir Forbes milijardieriaus, triušinančio jau išsibreksitinusiame Londone trofėjinės žmonos pareigose antros dinastinės kartos LLRI propagandistę, iš užsienio per neaiškius statytinius valdomas didžiausias prekybos tinklas Lietuvoje pernai ne tik buvo vienu iš tokių nukentėjusių pašalpinių verslų, bet pasididino pelną 24%, tuo pačiu, koks netikėtumas, kažkaip net iškrisdamas kaip mokesčių mokėtojas iš pirmojo penketuko į antrąjį (tapęs tik vos aštuntuoju).

* * *

Ne, tai tikrai nėra svarbi įmonė Lietuvoje, aha.

Ne, neturi ji jokios monopolinės galios rinkoje, ir ne, ji tikrai niekaip neįtakoja šiuolaikinės prekybos, o ir tradicinės ne, ypač beatodairiškai taip užkarantinuotos, Lietuvoje – ir tą ekonominę rentą, išreikštą ketvirčiu išaugusiu pelnu per užkarantinuotą ekonomiką, toks nereikšmingas, bent jau Kainų ir Konkurencijos Tarnybos požiūriu, stambusis verslas pasiėmė iš dažniausiai jau be pajamų per karantinus klaidingai vadinamos valstybės paliktų namų ūkių.

Nes užsidirbama yra tik laisvoje rinkoje konkuruojant, primenu, kai ekonominė renta išties yra tik pasiimama – gi klasikinis liberalios makroekonomikos ir mikroekonomikos vadovėlis, draugai ir tovariščiai viarslinykai!

Taip, pasiėmė tą priedą prie įprastinio pelno tik iš jūsų ar jūsų artimųjų, nes maisto kainos ne veltui vadinamos mažai elastingomis, ir niekur nesidėsi, nes ėsti reikia, antraip – nudvėsi. Pasiėmė iš visų tų, kurie eilėje prie klaidingai vadinamos valstybės, kai jau atsitiko nacionalinio lygio bėda, buvo palikti pačiame gale, dabar jau tiems pirmiau gavusiems prasisukėliams dar ir tyčiojantis bei priekaištaujant, ko čia stovite joje, pašalpiniai!

Eikite dirbti!

Ką reiškia “nėra tiek darbo vietų“ (nes po 5 registruotus bedarbius į vieną dažniausiai fiktyvų darbo skelbimą – nesiskaito)?! Gi laisvų darbo vietų kiekis, kaip svaisčioja propagandistai, dabar jau rekordinis (čia jums ne JAV, kur sumažėjo triskart) – iš kur tokia bereikalinga čia bedarbystė?!

Tinginiai jūs!

Nepatinka – varykite lauk iš šalies, nes čia vėl atsiveš trečio pasaulio darbuotojų vietoje jūsų! O pakeliui jums patyčių palies gerai apmokami įtakotukai, kad koks tu nevykėlis, nes tavo vietą, matai, imigrantas atėmė!

Ką čia atsišneki dar, kad tai net nebuvo jokia darbo vieta, ir kad esi laisvas rinktis kitur dirbti, ir kad taip nežabota imigracija, pataikaujant stambiems darbdaviams, apsaugant jų pelnus nuo sumažėjimo, ne tik nuskurdina vietos darbo rinką, bet dar ir prekių bei paslaugų rinką!

Gal tu išvis koks nacis trumpistas, kad taip šnekėtum – nu dar pasiūlyk Oranžinę Sieną pasienyje pastatyti?!

Cha-cha-cha! – šmaikštu.

* * *

Valdžia tokiems “darbdaviams“ tikrai sau iki šiol įprastu būdu labai padės – o kas nenorės savo pašalpos klaidingai vadinamai valstybei arba konkrečiam privačiam menamam verslui atidirbti, tas badu padvės.

Jei turėtume išties valstybę, o ne mirusią respubliką, tai neliktų tokios nevykusios ir tik mokesčių išteklius veltui ryjančios socialinių reikalų ir darbo ministerijos bei užimtumo tarnybos, kurios net nesugeba prasivalyti net savo darbo skelbimų nuo fiktyvių darbo pasiūlymų, nuo siūlomų pašalpinių darbų, nuo darbų, surašomų per visas savivaldybes, kur Varėna, pasirodo, yra Olandijoje, Druskininkai – kažkur Vokietijoje, o stalius iš Alytaus turi pasiūlymą savo Švedijos rajone kažką obliumi padrožti iki vakaro, kai grįš namo.

Net darbo skelbimai privačiame versle su atrankomis virš mėnesio, taip nebūtų nuolat atnaujinami ne siekiant surasti darbuotoją, bet siekiant tik ieškoti ir ieškoti… Kažin, ir čia ta paieška darbdaviams nekainuoja, ar ištemptas mulkintinų lochų už pigiai toks darbo portaluose medžiojimas išties atsiperka, kai darbuotojo reikėjo, atrodytų, jau vakar – ar ne efektyviau rezultate tiesiog būtų HR mergaites pakeisti į gebančias surasti ir įdarbinti, o ne imituojančias procesą?

Šiaip domiuosi, nes reta kuri darbovietė net automatu padėkoja mano CV gavusi, nekalbant jau apie tai, kad išsamiau, jei išvis bent jau mandagiai, teiktųsi informuotų apie atrankos rezultatus.

Ir gal taip tuomet toji oficialioji statistika gal pagaliau sugebėtų suregistruoti ne menamą darbo jėgą nuo 15 iki 74 metų (nei kas ima į darbą nepilnamečius, nei pensijoje tūlas tiek išgyvena, ne tai kad dar ir dirbtų), o pagaliau susiskaičiuotų registruotus, bet negyvenančius, provincijoje ir realiai darbingus žmones – ir kad pagaliau po 30 metų gal jau būtų pradėta politikų nacionaliniu mastu spręsti ir tą provincijos tuštėjimo bėdą su visomis iš to dėsnio išplaukiančiomis pasekmėmis Lietuvos dabarčiai ir ateičiai, kol kas taip viską nurašant tik kokiam nors mistiniam šešėliui ar nelegaliam, bet kažkaip įteisintam, darbui?

Mūsų vėl kas mėnesį, pasikeitus valdžiai, dabar sumažėja po 2000 gyventojų, o mirtino koronaviruso pandemija pernai nusinešė per visus metus tik 2266 asmenis – jei tai guodžia, aišku.

Nes va jei taip savivaldybėms tektų išmokėti realias nedarbo išmokas kaip bazinius pragyvenimo dydžius tiems namų ūkiams, užuot prišūdeliavus įvairiomis populistinėmis pašalpėlėmis, kur kitąkart popierius, ant kurio toks paskyrimas surašomas, ir raštininko darbas kainuoja gerokai daugiau, o po to tas savivaldybes, kuriose šios transferinės išmokos nepadengiamos savivaldybėje surenkamais mokesčiais, tiesiog kitiems rinkimams jau ir uždaryti (nu taip soriukas, kaimiečiai, kad neišsirinkote tiesiogiai geresnio sau mero, aha), ir jei jau tas Vilnius irgi taip savo eurų neprisispausdina bei gyvena tik iš savo surenkamų mokesčių, bet kažkodėl dar turi remti žiedines pašalpines savivaldybes, kurių merai su savo šeimomis išvis dar ir sostinėje gyvena?

Tai gal metas šitų rentininkų ir išlaikytinių klasę nuimti nuo vis labiau įvairių užgaidų dėka prisigalvotais mokesčiais slegiamų vidurinės klasės pečių, kuriuose tyčia kurstomas pasipiktinimas nelabai tikrovę atitinkančiais teiginiais, kad tie taip išlaiko proverbinius pašalpinius?

* * *

Tik aš labai abejoju, kad sulauksiu to laiko, kada valdininkai ir politikai ims gerbti jiems patikėtus mokesčių mokėtojų pinigus, kaip ir abejoju, kad psichopatinių tendencijų turinčiuose “verslininkuose“ prabus empatija, ir kurie bent jau savikritiškai savo manipuliacijomis brukamą demagogiją ir mulkinimą prisitaikys bent dalinai sau – tam rastis objektyviai net nėra iš ko.

Paprastai visuomenė turi instrumentus tokių tipų destruktyvios ir egoistiškos saviraiškos apribojimui, tačiau mūsų psichočernobylyje ir visuomenė yra ne ką geresnė – tiesiog tie prasisukę stambieji verslininkai (nes smulkiuosius kaip sukčius teisėsauga retkarčiais sugeba pričiupti ir į cypę įgrūsti, ir net kokį prasižengusį valdininkėlį kartais nuo jo niekdarbių nušalina) bei niekuo jiems nenusileidžiantys valdininkai, seniai prichvatizavę šią “valstybę“, yra tokie tipiniai ir etaloniai iškreiptai suvokiamos sėkmės pavyzdžiai.

Sektini ir godotini.

* * *

Ačiū remiantiems mane per Patreon, kur yra daug visokių gėrio bei išankstinės ir išskirtinės medžiagos!