Įrašas su lydinčia tinklalaide podcast S02E27 buvo publikuoti 2021-05-03 Patreon:

Praeitos krizės metu dabartinė premjerė, anuomet buvusi po riaušėmis nuversto finansų ministro šalies iždo tvarkytoja, pradėjo kone su vagnorišku žiaurų akcijų prieš verslą užsidegimu kovą su šešėliu jos tuomet turguose primestais kasos aparatais.

Tai jau šešėlis išnyko?

Ne?

Oi, tai kaip čia taip… ir ne comme il faut apie tai dabar kalbėti?

Trūksta jusyse pozityvo – bent jau tų kasos aparatų pardavėjai gi tikrai smagiai užsidirbo!

O dabar jau ir žuvėdų bankai irgi to paties nori, nes nauja suknelė, ta pati panelė, t.y. nauja krizė, bet ta pati kovotoja su ja – tai kuo jie prastesni, jei jie dar ir bankai (suprask, tie licencijuotieji, kurie pinigus vartalioja)!

* * *

O VMI inspektorės ir toliau linkę pamiegoti bei iki visokių Gariūnų, kurie dar vis net nedirba užkarantinuoti kone tiek pat, kiek šita Vyriausybė, tauškia mums, jau dirbanti, tai juk anksčiau savo oficialaus darbo laiko net nelinkę nuvažiuoti, kad savo akimis pažiūrėtų, o tai kaip toji tikroji prekyba turguose išties ten vyksta?

Gal ir nenori pamatyti, kodėl turguose, ir ne tik juose, visa urminė prekyba ir toliau prasisuka gerokai iki aušros, kaip juk sukdavosi ir be formalių kasos aparatų (juk net važtaraščiams tų aparatų irgi nereikia).

Nors šalies ekonomikoje tas šešėlis, ir po kasos aparatų visuotinio įvedimo, taip sukasi anaiptol ne pro turgus ir dabar kriminalizuojamuose grynuose atsiskaitymuose – čia panagrinėjimui juk yra gilesnė problema, kurią dar uoliai savo kastuvais bei jau atsivaromais ekskavatoriais tik labiau dabartinės nemokšos vyriausybėje gilina.

Nes tiek Alma Mater Vilensis ekonomiką dar gūdžiais 1999-aisiais baigusiai studijuoti ir karjerą valdiškose įstaigose dariusiai šveikizmo magistrei, tiek ir absoliučiai daugumai mūsų valdininkų, niekada nebandžiusių pinigus užsidirbti versle, o ne užsitarnauti pataikavimu savo viršininkui kokios nors valdiškos įstaigos kabinete, yra išties labai sunku suprasti, kad kasos aparatas nėra mokesčių inspekcijos agregatas, prievarta pastatytas to verslo sąnaudų sąskaita, kad kažkokios inspektorės už verslą nuspręstų, kuriuos to verslo taip suskaičiuotus ir bendrai užsidirbtus pinigus šiam leisti paturėti ir kaip juos paskirstyti.

Jos to verslo nedaro – jos tik, kai labiau pasistengia, padaro verslą nepadaromu, atsiprašant už tautologiją, dėl ko dalis šio ir bando pabėgti į šešėlį, kad nenustiptų.

Šešėlį – tai ne juodąją zoną, kaip jums propagandos daltonikai vis įteiginėja, bet į pilkąją su 50 ar kiek ten atspalvių, kur tas verslas iš esmės būtų ir legalus, tačiau valdžia savo paikumu arba netgi tyčiniu kenkimu padėjo pastangas šį kriminalizuoti.

Na, taip nuoširdžiai atsakykite: cigaretė be muito ar akcizinės banderolės žudo labiau, nei su banderole?

Tai jei banderolę užsidės, tuomet jau bus to, ką klaidingai vadinate valstybe, leista cigarečių nupirkti ir kūdikiams vietoje čiulptukų, nes toks verslas, kuris atskaičiuoja legalizuotą atkatą tokiai ciniškai valdžiai, suprask, jau nuo to momento yra tik baltas ir pūkuotas?

Čia aš nesu linkęs dabar nukrypti į verslo ir moralės santykių problemą šiuolaikinėje ekonomikoje, diskutuodamas, tarkime, kiek kokia nors prostitucija yra verslo forma, ir kiek joje feminizmo, bet tiesiog labai liberaliai parodžiau, kiek moralizavimas apie šešėlio nusikalstamumą (kam?) taip absoliučiai nelaiko vandens savo paikuose jums brukamuose argumentuose, net kai tas verslas yra kenksmingas savo produktu vartotojui, nes visas tas manipuliatorių jums primetamas gėdos ir kaltės jausmams sukelti jų naratyvas yra absoliučiai apie visiškai kitą operą su ballet de la merlaison.

Juolab, kai tuo apmokestinimu galima tiek sumažinti pardavimų srautus, tiek ir sukurti visą ekonomikos šaką ir neapskaitomą bei nesukontroliuojamą po to šešėlinę ar juodąją rinką, ją taip dar kriminalizavus.

* * *

Verslas išvis nėra joks kvailas sutvėrimas, kuo jį klaidingai laiko tik pati klaidingai protinga save laikanti valdžia.

Ir visada primestas sąnaudas permeta vartotojui arba… nusimeta per korupciją – tad gal kasos aparatus statyti derėtų visuose klerkų kabinetuose, kurie, dirbtinai rinkoje įvedus visokius apribojimus, taip jie uoliai dalina “reikiamas“ (kam?) licencijas, sertifikatus, leidimus, akcizines banderoles, ir t.t.?

Juk iš esmės, tarkime, gi ir tas taip vadinamas “patentas“ verslui – tai yra iki pačios esmės išgrynintas užmokestis šiuolaikiniam feodalui už teisę jo teritorijoje kažkuo užsiimti, kas atneštų pajamas, tad yra taip avansu susimokėtas “investicinis“ mokestis, kurį reikia sau atidirbti po to gautinomis iš klientų pajamomis, o ne apskaitant (pvz., kasos aparatais) ir po to apmokestinant atskirai tą kiekvieną pro rankas pratekantį jau de facto banknotą ar monetą, į kurių srautą feodalas sau pasiskyręs visas primetamas teises.

Ir, kaip žinia, toks patento turėtojas jau to, ką klaidingai vadinate valstybe, nebekriminalizuojamas dėl visų nebesusiskaičiuotų jo pajamų, kai prie kiekvieno tokio buržujaus mokesčių rinkėjo nepastatysi, nors tos pajamos būtų ir neaiškios savo tikslesne suma, tačiau šešėlinėmis tokiu atveju jau nebelaikomos.

Galima iš valdiško godumo ir tautinio pavydo, genančio taip dar būtinai susiskaičiuoti svetimus pinigus, šiam patentininkui irgi liepti kasos aparatą įsigyti tikslesniam pajamų srauto sukontroliavimui, nes gal per mažai nulupama vietos iždui, bet labiau tikėtina, kad toks verslas tada jau ir pasitrauks į šešėlį, nes primestos ir visai su pačiu verslo pateikiamu rinkai produktu net nesusiję sąnaudos pagal šią valdininkų užgaidą viršys jam pasiliksiančio likučio nuo taip skrupulingai nugręžiamų pajamų buvusius verslo lūkesčius.

Žinote, versle dirba ir sąžiningi žmonės, ir net jiems kyla frustracija, kuomet nutinka tas inspektorių šnopavimas iš už nugaros į sprandą, gašliai dar šnibždant į ausį, kad, pasilenk tik, mielasis, tai tuoj iš galo kažką sukietėjusio žemiau kryžmens gausi, nes kažkaip: “aš uždirbu – tu atimi, nors man pritrūksta veiklai vykdyti!“.

Mūsų šalyje VMI pelnu vadina absoliučiai visas pajamas – neperdedu, VMI (kaip ir visus mokesčių bei buhalterinės apskaitos įstatymus rašantys seimūnai ir valdininkai vyriausybės bei ministerijų kanceliarijose) absoliučiai šių dviejų sąvokų neskiria. Tiesą sakant, daugelis pavydžių tautiečių, susiskaičiuojantys svetimas verslo pajamas, nes kaina tokiam šykštuoliui atrodo per didelė, šių nuo likutinio pelno po patirtų sąnaudų ir mokesčių atskaičiavimo, irgi juk neskiria – tai kaip ir nestebina.

Ir kai visos pajamos yra iškart pelnas, tai ir pelno mokestį, kuris dar pas mus sumokamas avansu (taip, net ir negavus įplaukų, nes jos laikomos uždirbtomis pajamomis, tad jau ir gautomis, suprask, pagal išrašytą sąskaitą!) susimoki nuo tos sumos, kuri tau lieka, kai VMI jau tau leido (sic!) atskaičiuoti tam tikras, taip ciniškai leistinomis ir vadinamas, sąnaudas.

Nes išties juk nėra čia ko pralakti ne savo, o iškart padefaultu valdžiai priklausančias tavo uždirbtas pajamas, arba kodėl čia dar tas pridėtinės vertės mokestis nuo kokio automobilio taip turėtų būti susigrąžinamas jį permokėjus, nes taip tik dar nusipirksi geresnį už tą iš savo mokesčių jau nupirktą valdžiai limuziną, tai labai skaudu ir apmaudu valdininkui toks akis jam badantis ir tik juodą pavydą širdelėje sukeliantis neteisingumas, žinote.

–  Э! Gyrdž? Neturi babkių? A jei rasiu? Pašokinėk, opa-opa!… – sako toks gopnykas, atsiprašau, valstybės įgaliotasis tarnautojas, tiesiantis gobščią rankelę į svetimas, kurias jau laiko savomis, pajamas, kaip kažkokį nusavintiną pelną ar net viršpelnį, jo supratimu, užsidirbusiam savo rankomis ir galva be valdžios malonės privatininkui.

* * *

Kiek lengviau atsisakoma turimų lėšų tuomet, kai dalį jų išleidi brangesnį turtą įsigydamas ar išlaikydamas, nes už jas per tokius mokesčius taip nusiperki tas vadinamas ir tau būtinas viešąsias paslaugas: mediciną, švietimą, teisėsaugą, krašto apsaugą, teisingumą su skaidriais teismais, socialinį ir pensijinį draudimą, paslaugią biurokratiją su visais patogiais skaitmenizavimais, kelius ir infrastruktūrą, ir t.t.

Pikta, kai pakeliui link to turto jau buvai apipešiotas, o besoti valdžia, nepatikslinus, kur išleis dabar dar ir nuo turto atimtus papildomus mokesčius, lupa darkart ir dar.

Pikta, kai susimoki mokesčius už tai, kad valdininkas gautų gerokai didesnę algą (taip, privačiame sektoriuje pagal statistiką dabar jau atlyginimai yra šimtu eurų mažesni už viešąjį, kurį išlaikome iš mokesčių!), ir dar tu privalai jam sumokėti papildomai tą dalį, kurią tas giriasi šio sumokėtais, neva, pajamų mokesčiais, ir dar tau turi akiplėšiškumo priekaištauti, kad jei užsidirbai mažiau už jį, tai esi sukčius ir vagis, nuslepiantis nuo jo savo pajamas visokiuose vokeliuose.

Pikta, kuomet tuos tavo sumokėtus valdininkui mokesčius tas priskaičiuoja šio susigalvota formule kaip privilegijuotą teisę gauti tik didesnę pensiją, kurią tu jam ir mokėsi iš savo pajamų mokesčių.

Pikta, kuomet valdininkas ne iš algos perka turtą, už kurį nieko pats susimokėti jau nebenori, todėl, kaip jam ačiū už tai, net tavęs, suprask, neapmokestins, nors dar ir dievagojosi, kad čia jo pajamos yra ne šešėlinės, ir mokesčiai už jas jau yra sumokėti (tik va nepatikslina, kad tu už jį tuos jo “mokesčius nuo mokesčių“ sumokėjai iš savo mokesčių!).

Pikta, kuomet supranti esąs kvailinamas, tačiau už tai irgi turi visokiems fondačiulpiams ir propagandistams susimokėti mokesčius tarsi baudą savo ir savo vaikų gerovės bei triūso sąskaita.

Ir tai išstatytai ir vis besipučiančiai sąskaitai apmokėti tau nurodomas pasistatyti kasos aparatas arba bankinių kortelių skaitytuvas – nes, neduoktudie, dar nusuksi savo pajamas, kurios net neuždirbtos jau avansu yra seniai nebe tavo, o šitos klaidingai vadinamos valstybės pajamomis!

* * *

Sakysite, čia kaip ir paminėtoji kovotoja su šešėliu Gariūnuose (kur, matyt, ją yra skausminga sumele kažkada apsukę, kad tokia jos asmeninė neapykanta rusena amžina nežinomo didvyrio ugnele iki šiol – kaip antai tai jos globėjai tulpinei ekselencijai liepsnoja neužliejamu artekišku laužu dėl JAV?) formaliai taip juk buvo teisi – kasos aparatas išties taip juk apskaito gaunamas pajamas grynaisiais pinigais (kaip tą dabar padaro ir kortelių nuskaitytuvas).

Bet skirtumas yra tame, kas yra šio proceso kontrolierius ir kokiu tikslu: inspektorius, prižiūrintis verslo grynąsias pajamas ir sprendžiantis, kurias kaip tam panaudoti; ar vis tik pats verslininkas, kuris samdo darbuotoją tuos pinigus paimti jo vardu iš savo pinigais balsuojančio už verslo teikiamą produktą kliento, kuomet taip pastarasis net ir prižiūri, kad tas darbuotojas, kuriam pačiam apskaitai juk užtektų ir užrašų knygutės, nevagiliautų iš verslo (ir pasakęs, kad ne viską užsirašęs, o čia jo asmeninė “grąža“ taip dienos gale tik atlikusi, arba ir nesirašęs, nes juk visi pinigai yra jo uždirbti, aha).

Jei verslas su savo klientu nori bendrauti grynais be tarpininkų ir, juolab, be pašalinio tik erzelį ir sąnaudas sukeliančio kontrolieriaus – tą jie padarys ir be kasos ar kortelių aparatų.

Ir nebūtinai visa šita veikla yra tik nelegali ar iškart taip jau ir “šešėlinė“, kuo padefaultu kaltinamas su visokiomis sankcijomis visas verslas iš VMI ir panašių, rodos, iš mokesčių mokėtojų išlaikomų, institucijų pusės.

Laisvoje rinkoje ir be demagogijų, sankcijų ar propagandos tas kasos aparatas atsiranda verslininko iniciatyva kaip jo pajamų apskaitos pagalbininkas, kai to jam pačiam jau reikia, o ne kad to užsimanė kažkoks prižiūrintis jo verslą inspektorius, turintis didžiulę motyvaciją nulupti devynis kailius nuo vienos avies, nes dar nebuvo tokios valdžios, kuriai pajamų į biudžetą būtų kada užtekę.

O mokesčių inspektoriai tuomet irgi nesiblusinėja prie kasos aparatų, paskęsdami mikromenedžmente, ir per medžius jau miško nematydami – visos pajamos, kurios atlieka po būtinų verslui išgyventi sąnaudų padengimo, juk išsilieja finale vis tiek į labai aiškiai matomą (nebent tyčia nenori matyti) turtą bei aktyvus, kurių kilme ir reikėtų tuomet šiems pasidomėti.

Ir gal tada pats jau prakutęs verslininkas pasakys: žiūrėk, čia yra netgi mano kasos aparato išrašas – viskas buvo apskaityta, kaip ir į grossbuh‘ą suregistruota, o ne mylima uošvienė, kaip jums, mieli mūsų valdininkai, taip tradiciškai, sprendžiant iš fiktyvių deklaracijų, “padovanojo“ iš kalgotkės savo susitaupytus pagrabinius.

– Žiūrėk, brangus visomis prasmėmis mano samdytasis darbuotojau, padėjęs man uždirbti šešėlinių pinigų, – sako toks nuolat įtariamas šešėliu verslininkas. – Aš šituos šešėlinius pinigus iš šešėlinio verslo įnešiu į nešešėlinę sąskaitą nešešėlinių švedų nešešėliniame banke, ir tada jie tau išmokės taip ne šešėlinę, o nešešėlinę algą vietoje šešėlinio atlygio už šešėlinį darbą.

– Šefs, aciprašom, a tu gal vakar daug išlakei i da neatsipaipaliojai? Davaj tik mano babkes če nestabdęs!

Nes jei sąskaitoje yra 10’000, ir išmoki 1’000, tai, žinok, ne 9’000 liko sąskaitoje, bet dar 9’000 buvo išmokėti, nors ir liko sąskaitoje 9’000, tad išmokėta 10’000 iš viso, iš kurių 9’000 juk yra tikrai šešėliniai, nes…

Nu va čia kažkaip taip su ta nuskaistinta iš šešėlio šimonyčių logika ir buhalterijos paskaičiavimais joms gaunasi.

* * *

Bet aš esu seno mąstymo liberalas, du su puse (nes VšĮ kaip verslas be pelno yra pusinis savo esme) mano privataus prekybinio verslo yra jau kaput, o finansų auditą studijavau pas Lietuvos audito tėvą prof. Joną Mackevičių, kai dar buhalterinę apskaitą pas britų sertifikuotą tarptautinės apskaitos asociacijos buhalterį dr Gediminą Kalčinską, tai ką aš išvis čia šiuo klausimu išmanau.

Tik gal vis tiek nereikia tuomet viešai tokioms tikrai paikoms mergaitėms manęs durninti (kai aš jau akiplėšiško URM apšepusios nediplomatijos ikonos versliosios sutuoktinės melo dėl sukčiavimo ir pasisavinimo viešojo turto esu sotus!), ir kai dabar jau ir antroji finmin Šimonytė, nors ir Gintarė, bei Skaiste iš Skaistienės madingai pasivadinusioji, man taip sako, kad jei iš grynų pajamų įneši į banką, o bankas išmokės tavo darbuotojui priklausančią algą, pasiimdamas už šitą atrakcioną savo “muito“ mokestį, tai bus įveiktas ir šešėlis, ir neapskaitomos pajamos, ir algos pakils, nes bus tik “baltai“ (ir pūkuotai, aha).

Va bankas tai čia – kam dabar reikalingas, jei šešėlinis verslas nori pasidalinti per vokelį savo šešėlinėmis pajamomis su jas padėjusiu uždirbti darbuotoju?

“Smuikininkas nereikalingas!“ © – kaip sakė filme Kin-dza-dza.

Viena finmin Šimonytė kovojo su šešėliu kasos aparatais, dabar kita finmin Šimonytė kovos su šešėliu bankomatais (kai abi labi tokios, tai gal jau bendrinėmis kovotojų su šešėliais pareigomis tą jų mergautinę pavardę derėtų mums padaryti?)

Iš principo, tai kovą provincijoje jau kaip ir laimėjo, kur bankininkystė yra kažkas iš tolimųjų praeito tūkstantmečio Linksmųjų Devyniasdešimtųjų laikų – keistas prisiminimas ir ekonominis nesusipratimas einamojoje realybėje:

– Ė, Jonai, nu pamiršau pinkodą nuo šitos plastmasės!

– Tu po vakar dar gerai, kad tos kortelės išvis nepralakei! Bet tai, ž’ėk, šitą paduosi Zosei “Aibėje“ užstatu ir pasakysi belenkokį kodą, ir ta duos tau skolon, kaip man, o po to atsirokuosi, kai rajonan nuvažiuosi iki to vienintelio bankomato.

– Nu blemba… kada aš dabar centran važiuosiu tau? Man tik kitą mėnesį biržoje registruotis! Ir dar vis tiek reikia iki to laiko tą prakeiktą kodą prisiminti!…

Man rajono prekybcentryje niekada nebūna eilės prie savitarnos kasos, kur priima atsiskaitymus tik bankinėmis kortelėmis, tai dar to čia betrūko, kad valdžia ne tiek man eilę panosėje iš grynųjų kasos perstums, bet lieps visiems apsipirkinėti vietos parduotuvėse tik aplink per “bankinę inkasaciją“ didmiesčiuose, kai mūsų ganėtinai tipinėje savivaldybėje išvis tėra likęs vos vienas Šiaulių Bankas.

* * *

Ta kažkaip vis labiau mūsų ekonomikoje atsižadama laisva rinka ir joje konkurencija bankų, kaip verslo įmonių, o ne VMI pagalbinių quasi inspekcijų, su tais mūsų naudojamais grynaisiais bus jau tuomet, kai šias bankų primetamas mums paslaugas ir be jokio įstatymo (kurio gi mūsų, kaip vartotojų, interesams užtikrinti juk net nesiūloma!) gausim rinkoje nemokamai ir dar su papildomais siūlomais patraukliais bei viliojančiais priedais, kaip pvz.: palūkanomis už likutį, vartotojišku kreditu dykai “iki algos“, pridėtais centais už pirkinius kortele per mėnesį už didesnę sumą, ir pan.

T.y. visa tuo, ko neduoda tas kriminalizuojamas grynasis fantikas rankutėse ar kojinėje, bet ką ne aš vienas dar pamenu buvus Linksmaisiais Devyniasdešimtaisiais, kai bankai tarpusavyje konkuravo rinkoje dėl mūsų, kaip vartotojų, pinigų, siūlydamiesi būti paslaugiais mūsų pagalbininkais, kuo paprastai verslas klientui rinkoje ir yra (jei tai išties verslas, o ne įteisinto reketo forma).

Aš neprašiau, kad tai, kas klaidingai vadinama valstybe, dabar svetimos šalies seniai nebe verslo subjektams mano sąskaita sudarytų išskirtines monopolines sąlygas dar ir šioje rinkoje, prisidengiant net ne mano problemos sprendimu.

Aš nepamenu sultimis prekiaudamas, tarkime, kad būtų taip valdžios liepta lietuviams kaskart apsiperkant parduotuvėse privalomai nusipirkti po litrą sulčių išgėrimui kas rytą, nes – sveika. Jūs kažkaip patys juk savo pinigais balsuojate rinkoje, pirkti jums rytiniam išgėrimui sultis, kavą, arbatą ar alaus (nes antraip diena, skaityk, prapuolė).

Man akivaizdu, kad turime čia didelę ir vis labiau aiškėjančią problemą iždo tvarkytojos kėdėje, ir ne tik dėl nulinio strateginio ar net loginio mąstymo, bet ir grynai bazinių ekonomikos, nepaisant to, kas jos tame niekiniame diplome klaidingai užrašyta, žinių neturėjimo.

Jos broliukas savo firmelėje, ko gero, sesutę vertino adekvačiai, ir leido tai dešrų kimšėjų akademijos “mokslų daktarei“ tik sąskaitėles išrašinėti jo klientams, bet griežtai buvo ją nuvijęs nuo savo buhalterijos apskaitos tvarkymo.

Ir tuo padarė meškos paslaugą naiviam rinkėjui, kuris ją savo “pareigingu balsavimu“ taip pasirinko jo pinigus tvarkyti klaidingai vadinamos valstybės mastu – būtų toji bent kažko gal išmokusi!

Ne faktas, aišku, kuomet savo “studijoms“ renkiesi diplomų spaustuvę (nes reikia ne studijų, o diplomo), bet nors gal bent išmoktų taip dažniau patylėti ir savo blėnių viešai nekomunikuotų.

Gal.

Aš neturiu objektyvių duomenų šiai pozityviai išvadai padaryti, bet, būdamas labai pozityviu žmogumi, tai tokiai prielaidai bent teorinę galimybę palieku.

* * *

Šios patauškų ir kvankų vyriausybės problema nėra prasta komunikacija – kuo, sakosi, PIŠ visą pusmetį tik ir užsiima, užuot dirbusi, ar bent savo “vaikus“ toje valdžioje, tapusioje kažkokiu vaikų darželiu, prižiūrėtų!

Esminė juk problema, kad net nėra apie ką išvis gerai komunikuoti.

Vykite šią net prekybcentrio kasoje darbo negausiančią apsišaukėlę iždininkę lauk nuo mūsų pinigų tvarkymo!

Kaip ir kitas ten ne ką už jas geresnes – tos 100 dienų buvo daugiau nei pakankamai jų kvailybei atsiskleisti, ir ta varoma visais kanalais jau šleikštulį kelianti propaganda, kokios šitos durnės, atsiprašant, yra šaunios, manęs neveikia niekaip (ačiū klasės auklėtojai už antipropagandinį skiepą mokyklinės kelionės į Maskvą metu).

O jums – ačiū, kad skaitote tinklaraštyje, klausotės tinklalaidžių (podcast) ir remiate per Patreon!