Įrašas su tinklalaide PODCAST S02E32 buvo publikuotas 2021-06-07 Patreon paskyroje:

Kartais įrašas taip tarsi savaime susidėlioja netgi kokioje asmeninių pranešimų programėlėje.

Tai juk man valgyti neduok – tik duok pakalbėti, ypač apie karate ar buriavimą, bet geriau apie juos nekalbėti, o tą eskapizmo formą praktikuoti. O ir kalbėjome ne apie buriuojančius karatistus, kur mūsų Varėnos jūra siunčia linkėjimus Kauno marioms bendrai bei mane ten škvaliukų gaudymo meno pamokiusiam konkrečiai Andriui, kuris puikiai suderina abu nukrypimus į vieną, nors labiausiai mėgsta kiloti geležį, ypač kai tos “daug ir sunkiai“, o Kauno netikras jachtklubas jau reikiamo jam svorio seniai neužtikrina.

Tai apie ką aš čia?

Juk ne apie karate ar buriavimą, kurio tinklaraštis išeina vasaros atostogų, nes tie vėjų ir bangų valkatėlės ir taip nieko neskaito, išskyrus ugninio vandens etiketes, kiurksodami po burėmis ant vandens.

Apie ekonomiką – ir dabar turėtumėte būti už šį įrašą dėkingi mano Patreon rėmėjui Tomui, kuris yra dievo žmogus ugninio vandens tėvynėje Airijoje, bet šiaip jis dar dievas yra kompiuterių bei serverių viduriuose, o aš tai nieko neišmanau, tai todėl galiu drąsiai apie viską komentuoti.

* * *

Ir Tomas dar ketvirtadienį taip atsakymą, vertą įrašo microblog, bet jau akivaizdžiai į tą vieną ten A4 lapą Ariel 12 dydžiu netilpusio, o čia užėmusio kiek daugiau nei septyniskart irgi daugiau, atsiprašant už tautologiją, bet jau į savo klausimą iš manęs gavo.

O vis tik tokio pobūdžio mano komentarais, papildytais platesniu kontekstu, gal vertėtų, manau, pasidalinti su jumis visais, nes tema tikrai nėra čia kažkuo asmeninė, o yra ekonominė.

Ir kas, atrodytų, liečia visus, tačiau realiai yra pati neįdomiausia tema mūsų lemingams, neaišku už ką ir kaip po to per rinkimus balsuojantiems, ir vien dėl jų portalai pervadinę rubriką į “verslą“, nors verslas yra visiškai apie kitus reikalus, tik kad nerastum tokio žiurkėno, kuriam godulys akutėse neprakunta nuo šio gundančio žodžio viaaaaarslaz…, skirtingai nuo tos nuobodžios ir dar kažkokio elementaraus išsilavinimo reikalaujančios ekonomikos.

Juk, galop, dabar jau ir sveikatos apsauga per pandemiją galima rūpintis arba abstinencijos sindromo psichiatras, arba bankinis kasininkas, ir teismus bei teisininkų kvalifikaciją prižiūrėti tik su fondososinės kontoros sekretorės patirtimi, ir šalies finansams galima vadovauti padirbus pas brolį apskaitininke ir tik baigus Mėslitos dešrų kimšėjų diplomų šėpą, ir ekonomikoje kelti dūzges su lopatologijos popierėliu, ir pan.

Toks jau čia dabar “35% kartos“ valdančiųjų elitas – profesionalesnės profesionalės už bet kurios profesionalus, aha.

Vis tik jau verslui bendrai ir Tomui konkrečiai kilo klausimas: o tai kodėl dabar taip drastiškai pabrangę pasaulyje žaliavos?

* * *

Paprasčiausias atsakymas, kad centriniai bankai supanikavusių dėl užkarantinuotų ekonomikų jų vyriausybių prašymu tiesiog prispausdino fantikų (na, arba prirašė nuliukų elektroninėse sąskaitose, nes kova su grynaisiais turi sumažinti ir iškertamų tokios makulatūros gamybai miškų plotus), todėl tų pabrangusių žaliavų atžvilgiu čia išties taip tik pinigai atpigo.

Paprastas atsakymas paprastai yra paprastas paprastiems žmonėms.

Mes gi su jumis, žinia, komplikuojame viską lygioje vietoje ir bandome iškapstyti priežastinius ryšius, kontekstus ir visokias įžvalgas, kuriomis savo galvelių seniai nekvaršina mūsų melagienų glušpetrių nuolat cituojami bankiniai propagandistai, melagingai save vadinantys ekonomistais, nors dabar bet kuri moraliai paklydusi ir savo kūnu prekiaujanti deivė jau pelnytai save gali prisistatinėti šia profesija vietoje seniausios, kaip tą daro turčių trofėjinės žmonos, visos pavirstančios dizainerėmis, stilistėmis ir netgi verslininkėmis – nes bet kuri kekšė su ekonomikos realybe ir piniginiais santykiais turi gerokai daugiau ryšio, nei tas “verslo“ rubrikas savo pezalais užpildantis ofisinis planktonas, atidirbantis oraliniu būdu tas gerokai per dideles kaip jų proteliui numetamas už tokį marketingą algeles: vienas švedbankiui liūdnuoju cirko klounu, o kitas – prisišniojęs miltukų jau ryžiku kažkokiam šviestuvų salonui, neaišku kodėl irgi besivadinančiam banku, nors su tokiu pavadinimu ten, akivaizdu, seniai viskas iki lemputės, sėdint tik ant bankės.

Tomas paklausė mano nuomonės, nes anie klounai jiems būdingu cirkininkų stiliumi dalinosi savo susigalvotais pokštais ir reprizomis, kas sutrumpinama į dvi PR raides – tuo jie ir užsiima, manydami, kad taip atstovauja tas svetimšalių žongliravimo jūsų piniginėmis sąskaitomis kontoras mūsų krašte.

* * *

Vis tik, jei laikysime auksą irgi žaliava, tai, tarkime, juk 1999-aisiais per Azijos (pas mus žinomą kaip Rusijos) krizę, aukso kaina liepos 14-tai nukrito net iki $253.30 už unciją nuo $399 aukščiausios per visą dešimtmetį iki tol, ir buvusios dar 1996-aisiais vasario 26-tą – nelabai kas savo pinigus nuo sudegimo aukso užsipirkimais gelbėjo, tiesa?

O Didžiosios Recesijos, t.y. per aną kreditinio mokumo krizę, tai dar išvakarėse aukščiausia aukso kaina buvo 2008 m. kovo 13 dieną – $1’003, kai jau lapkričio 13 d. irgi taip nusmuko iki $734.35 – ir niekas, atrodytų, ir tuomet savo fantikų nekonservavo į tokį konservatyvų aktyvą, iš esmės nugulantį tonomis tik abonentinio mokesčio besiprašančiu pasyvu kokių nors laikrodininkų kalniečių seifuose.

Po to JAV NObama pasakė, kad “yes, we can print“, ir taip įjungė dolerių spausdintuvą, pavadinęs QE (k..ę?) – ir aukso kaina fantikų atžvilgiu tada tikrai natūraliai taip pasiekė jau 2011 m. rugsėjo 7d. net $1‘814, bet – juk po to vis tiek dar nusmuko, kartą taip tarsi traukuliu dar tik šoktelėjus 19 dieną, tačiau net ir tuomet kone šimtine iki tos kainos nedašokus.

Ir auksas vėl pasiekė šį kainos rekordą jau tik po dešimtmečio pernai (!) liepos 20-tą, taip perlipdamas iki $1817.30, o pati didžiausia aukso uncijos kaina istorijoje buvo tik pernai rugpjūčio 6-tąją – $2’070.05.

Bet tos viršvalandžius dirbančios fantikų spaustuvės visame pasaulyje kažkodėl šito brangaus metalo, turinčio savyje bent jau kažkokią piniginę, atsiprašant už kalambūrą, vertę, skirtingai nuo popierinių fantikų (angl. fiat money), jau tiek dar kol kas ir nebepabrangę, ir tam Tomo klausimo ketvirtadieniui siekė kaina “tik“ $1’893.01, o ir kovą dar buvo žemumose, kokiose tas auksas buvo dar 2012-ais gruodį, kuomet pasaulio ekonomika dar nebuvo tiek atsigavusi po sukrėtusios Didžiosios Recesijos krizės.

* * *

Galima peržiūrėti dar ir naftos – kaip energetinės žaliavos kainą.

Tačiau pernykštis kovo ir balandžio OPEC arabų kirtis išnaglėjusiems ir kartelio OPEC+ susitarimų nesilaikiusiems ir sukčiavusiems rusams bendrai keičia tą vertinimo paveikslą, kas iki tol išvis baigdavosi arba Rusijos kaip SSRS išsivaikščiojimu, arba Rusijos visišku nemokumo defoltu, kuomet prakeikti pindosai turi siųsti labdarinę vištieną, kad ta “analogų neturinti“ ir “labai dvasinga“ jobnuta nacija neišstiptų, nes nebus kam ginti nuo visokių imperialistų kėslų šeštadalio sausumos, ir taip per skystai apgyvendintos totorių su mongolais genetiškai ir mentališkai modifikuotų čiabuvių, taip ir netapusių vikingų palikuoniais variagais.

Tai va pagrindinė tos įžūlios šalies iždo ir jos oligarchų kišenių pildytoja Brent nafta savo kainoje, kuri yra dar ir didesnė už sieringosios jų parduodamos Ural, dar gegužės mėnesio galui siekė $66 už statinaitę, ir yra dabar maždaug tik ekonomiškai sėkminguose 2014, 2018 ir 2019 metų lygiuose, ir kas, tiesą sakant, labai juk ir neparodo nei to “paradigminio energetinio lūžio į žaliąją ekonomiką pokyčiuose po pokyčių“, nei labai jau taip ir dar atsigavusios po pandemijos sukrėtimų globalios ekonomikos.

* * *

Beje, atsiprašau, kad palysiu ant jūsų parado.

Bet kad ir ką jums tas koksinis blėnių dyleris iš šviestuvų salono pezėtų apie Lietuvos ekonomikos stebuklingą BVP augimą per pandemiją taip $55 milijardais, tai čia yra nominaliais skaičiais (nominaliai – arklys, realiai – pastipęs).

Nes pagal perkamosios galios paritetą, ką paskaičiavo TVF ir kas realiau vis tik, mano galva, atspindi tą faktą, kiek čia mes to bendrojo vidaus produkto savo ekonomika sukūrėme, o kiek jį statistikoje išpūtė vokiečių dovaniniai fantikai, tai pernai Lietuvos BVP išties… sumažėjo kone dvigubai šito sovietiškai atraportuoto apie “primilžius iš hektaro“ skaičiaus – net $107 milijardais.

Pridėjus, kad mūsų nuo šios valdžios pradžios vėl sumažėja šalyje po 2000 kas mėnesį, kur ne tik numirę nuo koronaviruso ir apleisto negydymo nuo išties trijų širdies, kraujagyslių ir vėžio ligų epidemijų šalyje, bet yra suaktyvėjusios ekonominės politikos “išvyk tautietį iš tėvynės“ aukos, ir kurių yra gerokai daugiau, nei rodo statistika, nes paprastai išvykstantys dabar įforminami tik kaip “ilgalaikėje komandiruotėje“, tad formaliai vis dar čia šlitinėjančios mirusios sielos.

O susidaro įspūdis, kad toms valdančiosioms abiejų lyčių kvankoms pagal jų prioritetus tie masiškai emigruojantys, matomai, yra tik netradicinės seksualinės orientacijos, kurie, suprask, yra esminiai mūsų BVP generuotojai, todėl reikia skubėti jų protų ir rankų atitekėjimą užkardyti.

O ir bendrai už jūsų švaistomus pinigus čia atsivežami rusakalbiai vietoje čiabuvių aukštaičių, žemaičių, dzūkų ar suvalkiečių šią šalį ir tautą tikrai “praturtins“, aha. Juolab, kad kuo daugiau išvyksta – tuo daugiau gi BVP žmogų lieka, ir dar iki pandemijos mes pagal šį rodiklį nominaliai buvome tikrai labai turtinga pasaulyje šalis, lyderiaudami… penktame dešimtuke.

Ir nebandykite šiame džiugesyje dar pasiskaičiuoti to JT skelbiamo socialinio indekso, kiek kartų gi taip skiriasi 10% turtingiausių ir vargingiausių pajamos mūsų šalyje, nes tas 10.4 skaičius reiškia, kad kai jums darbdavys numeta €100, nuo kurių daugiau nei pusę tai, kas klaidingai vadinama valstybe, pasiims, tai vidutiniškai savo darbdaviui turite uždirbti €1’040 – ir nuo to tikrai gali subjurti jūsų nuotaika.

Nes dar nesutikau tautiečio, kuris neskaičiuotų svetimų pinigų (juk ir jums šitas intarpas bus smalsu, tiesa?), ir kurio nedžiugintų, jei nepastiptų kaimyno karvė ar nesudegtų jo tvartukas (ypač tūlą pradžiugintų šio gaisras Kačerginėje, nes gal taip vėl būtų atkurtos sužlugdytos didžiausios Baltijos šalyse žiedinės lenktynės).

* * *

Vis tik žaliavos, įskaitant maistą, pasaulyje brango drastiškai nuo 70-80% iki kai kuriose pozicijose ir dvigubai, perkant ne biržiniuose sandoriuose, o iš žaliavos tiekėjų.

Štai geležies rūda, kaip visos sunkiosios pramonės esminės žaliavos rodiklis, taip per penketą mėnesių nuo pernykščių gruodžio 31-osios $155.84 už toną jau šį birželį pasitiko $204.90 už toną.

Jei žiūrėsime tuos lėtapėdžius valstiečius, kur maisto pagrindiniu rodikliu vietoje kiaulienos papilvės gal paimsime tik “duonutę kasdieninę“, tai per metus grūdai už bušelį (kas yra 25.4 kg) pabrango lygiai dvigubai: nuo $3.31 pernai birželio 1-ą iki $6.62 šiemet gegužės 31-mąją, ir jei paguos, tai grūdų kaina gegužės 3-čiąją buvo pakilusi net iki $7.73 už tą ketvirtį centnerio grūdų.

Spekuliacinis niekalas, kuris nei pinigai, nei žaliava, tas bitcoin nuo aukščiausios kainos balandžio 13-tąją, buvus $63’587.85, tai juk jau sugrįžęs į kainą, kuri buvo dar sausio mėnesį, ir birželio 4-tąjai, penktadieniui, yra tik vos per keletą mėnesių atpigęs jau kone perpus iki $36’900.57.

Tad sutikite, jei taip pažiūrėsime į platesnę aktyvų ir žaliavų panoramą, o ne “ką čia taip išmanaus papezėjus iš savo blizgančio bankinio ofisiuko lemingams šiandien nuo antros kavos iki vidurdienio kompleksinių pietukų išsinešimui“, tai išvada apie “viskas pabrango, nes pigių pinigų per daug“ yra viena koja šluba arba tik vieno smegenų pusrutulio išgalvota (kas ir taip yra dukart daugiau, nei tiktokeršos iš ekonomikos ministerijos rūsio).

Vis tik, kaip čia taip tie fondačiulpių dabar net neapžiojamai tarsi gaisrininkų žarna į gaisrą vietoje vandens pumpuojamų fantikų srautai pervedami investicijoms ne į tradicinį finansininkų fetišizuotą auksą ar netgi kalorijomis ekonomikos organizme vartojamą juodąjį auksą, o kažkodėl tik visokias banalias gamybines žaliavas, per pandemiją tai juk gamybai iš esmės daug kur sustojus, kaip sustojo ir prekyba?

Ir tai įvyko ne tik dėl sutraukytų tiekimo grandinių, ar savaitei Sueco kanalą nuo krovinių srauto iš pasaulinių dirbtuvių ir gurmanų platinamų virusų užblokavusio konteinerių laivo.

Kad tą suprastum, reikia ne visažiniu kiurksoti ekonomikos parazitinės dalies kontoroje, bet suktis realioje ekonomikoje – toje, kuri gamina prekes ir jas rinkoje parduoda.

* * *

Kiekviena krizė supurto rinkas ir pravalo ekonomiką nuo gaišenų.

Aišku, mūsų valdžia, kuri ar anoji, ar šitoji nei vienas nėra dirbęs versle, o atsidėkoti savo rėmėjams svetimais pinigais skubėjo paknopstomis, patys su savo partine ir prijaučiančia tokių pačių čiulpikų ir kramtukų šušarėle pakeliui visokais atkatukais ir užsakymukais jūsų pinigus išsitąsę, tai finansavo tiek gaišenas, tiek ir nevykėlių, bet labai savų ir svarbių, turčių gerbūvį, kad, neduoktudie, anie kokiu milijonu kitu nenuskurstų.

Tačiau ir pas mus yra verslininkų, kurie per pandemiją buvo priversti požiūrį į lig tol įprastinį veiklos organizavimą.

Visumoje visame pasaulyje apsižiūrėta, kad toji neoliberalizmo dar Godžiaisiais Aštuoniasdešimtaisiais pagimdyta ekonomika tapo JIT – just in time.

Vakaruose ištisos ordos vadybos ir kokybės konsultantų bei verslo profesorių (sic!) atnašavo religijai iš LEAN, TOC, Toyota ar General Electrics methods, Six Sigma ir panašioms tikėjimo bažnyčioms, kurių bendras dievas buvo finansų apyvartumas ir atlaisvinimas.

Kitaip tariant, akcininkams pataikaujantys direktoriai dailino tarsi fitnesu ir dietomis tuos įmonių balansus, kur įmarinuotos lėšos žaliavoms ir atsargoms buvo sumažinamos iki minimumo, taip jas atlaisvinant ir formaliai padidinant užkeikimais tapusius visokius EBITA bei panašius KPI.

Būtent ši kapitalistinė JIT ekonomika ir įveikė globaliai tą planinę ekonomiką, kuomet pastaroji, ką matėme paskutinį SSRS gyvavimo dešimtmetį, tiesiog vis labiau stagnavo, kai vis daugiau įmonės ir organizacijos kaupė tuos perteklinius “materialinius rezervus“, statybos trestai pradėdavę vis didesnes “amžiaus statybas“, o prekystaliai išsivysčiusio socializmo šalyje vis labiau tuštėjo dėl prekių deficito.

Juk tas brežnevizmo laikų šūkis, kad “ekonomika turi būti ekonomiška“ – tai va šitas marazmatinių senolių Politbiuro komunistinės sielos šauksmas apie šitą lean idėją.

Aš jau pasakojau, kaip per pandemiją visame pasaulyje keitėsi požiūris į nuosavas patalpas: jei neturi savo nuosavybėje patalpų veiklai – tu neturi savo verslo.

* * *

Daugmaž šitą pasąmoningai suvokė dar iki šiol visas smulkus ar net vidutinis verslas mūsų provincijoje, bet aš tikrai per pastaruosius metus nemačiau mūsų viešumoje diskusijos šia tema.

O ir iš kur jai kilti, kai mums nereikia ekonomistų, net vienarankių (apie ką juk irgi rašiau), o ir mūsų klaidingai vadinama valstybė jūsų pinigais remia rentininkus, dėl ko pernai NT kainos natūraliai šoktelėjo virš 40 procentų.

Bet ir anapus Atlanto strateginis požiūris čia keičiasi.

Juk iki šiol vyravo įsitikinimas iš tos pačios religijos srities: nuoširdžiai tikėta, kad įmonės balansas yra lieknesnis ir veikla žvitresnė, kai aktyvai yra išreikšti ne plytų ir betono nekilnojamu turtu, o finansinėmis priemonėmis, ir verslui reikiamas plotas tiesiog išsinuomojamas rinkoje pagal poreikį, taip, suprask, minimizuojant tą pasyvą.

Kita vertus, rašiau, kad prekybos tinklai prekiauja ne prekėmis, o asortimentu ir vieta, ir savo viršpločius paprastai išnuomoja visokiems parazituojantiems jų sraute versliukams, kurie papildo prekybos salėje esminį asortimentą savo specializuotomis parduotuvėlėmis į gylį, taip išlošiant abiem pusėms: mažieji gauna prekybcentrio generuojamą srautą, o prekybcentris optimizuoja asortimentą, mažindamas savo vidinės logistikos ir tiekimo sąnaudas.

Bendrai paėmus, gal tik prekybos tinklai ne savo įžvalgumu ar norais, o kad prekiauja FMCG (fast moving consumer goods – greito apyvartumo greitai gendantys produktai) toje šiuolaikinėje prekyboje (modern trade) ir sugebėjo dar išbalansuoti tarp seniai kitų verslų prarasto atsargų ir žaliavų valdymo meno bei šitos įsivyravusius “lėšas nuo atsargų“ išlaisvinančios religijos, dažniausiai, aišku, iškreiptu sodominiu būdu bei ciniškai tas sąnaudas dėl praradimų ar sugedimų bei dažniausiai kasdienių prekių tiekimo just-in-time įsipareigojimus permesdami savo tiekėjams.

Nenuostabu, kad per pandemiją būtent prekybos tinklai ženkliai padidino ir savo pelningumą, nors pradžioje per šikpopieriaus ir grikių bei konservų paniką atsargų jiems pardavimui pritrūkę – tačiau matome, kaip greitai ir efektyviai šioji ekonomikos dalis persiorientavo.

Nemačiau skaičių Lietuvoje (o rausvųjų žinių laikraštienai, virtusiai portalu, kaip ir minėtiems kostiumuotiems klounams iš bankinių marketingo skyrių, tokie dalykai gi nerūpi), bet kitose šalyse išties padidėjo tiek logistikos sandėlių skaičius, tiek ir plotas – kaip bebūtų keista, bet ir prekybos tinklai ir jų pagrindiniai maisto prekių tiekėjai ėmė kaip kokie žiurkėnai kaupti didesnes atsargas, o gamintojai pradėjo verkti, kad jiems banaliai jau trūksta žaliavų – pieno, mėsos, miltų ir pan.

* * *

Lygiai taip pat ir kitos šitos lean religijos davatkėlės susigriebė ir pradėjo kaupti žaliavas bei atsargas – jei taip anksčiau jų kiekį palaikydavę maždaug 1-2 mėnesiui, tai dabar džiaugiasi, jei gali sukaupti bent 3-4 mėnesiams, nes kai visiems rinkose to prireikė iškart kone dvigubai, tai kiek, jūsų galva, turėjo ir šių žaliavų kainos pakilti?

Kai kurie sektoriai savo žaliavomis apsirūpinę, panašu – jų kainos stabilizavosi arba netgi truputį pasmuko dėl mažesnės paklausos.

Tai gal, banderlogai, nevapsėkite tame paikenų chore, kad “vis daugiau fantikų – ir viskas natūraliai dėl to brangsta“.

Nes fantikų išties daugiau ir daugiau, o brangimas, kaip minėjau skaičiais ir pavyzdžiais aukščiau, jau išsikvepia – gi ne žaliavomis, kurios taip brangsta ir brangsta (nes jau – nebe) vieni su kitais gamintojai dabar prekiaus, kad vėl atnašautų tų kvankų finansininkų sukurptam tikėjimui apie lieknąją gamybą prie laisvųjų lėšų, tiesa?

Gal net kurie dirbate gamyboje – sakykite, ir pas jus apleisti sandėliai jau vėl užpildomi, ir gal net teritorijoje apgriuvusiuose sandėliuose prasidėjo remonto darbai, nes ne visas žaliavas galima tiesiog sukrauti atvirai lauke, net jei ir neišvogs?

Pigių pinigų dabar atsargoms ir žaliavoms užpildyti pamirštus sandėliavimo plotus, panašu, nepritruks, o va atsargų valdymo meno, panašu, prisieis iš naujo mokytis, ir čia mano patarimas paprastas: spyris į pasturgalį kiekvienam kvaišai, prisistatančiam verslo konsultantu, kuris dabar atbėgs jums pamokslauti, kaip čia jis pagal seną savo religiją dabar visą atsargų valdymo procesą optimizuos, nes kada, jei kaip tik ne dabar, aha.

* * *

Kaip ekonomistui-mėgėjui (nes aš šiaip vadybos procesų organizavimo praktikas ir turiu vadybos administravimo akademinį laipsnį su ta specializacija tarptautinio verslo ekonomika ir vadyba, tai nesu tas tikrasis profesionalus ekonomistas), tačiau man labai įdomus šios mano prikarksėtos dar iki Uhanio gurmanų sukeltos pandemijos ir atėjusios jau ekonominės krizės poveikis tam strateginiam mąstymo pasikeitimui versle, ir tie ekonomikos agentų, kuo, primenu, yra verslas, namų ūkiai ir valstybė, pasitampymai, dažnai, deja, lakstant kaip vištai be galvos po kiemą.

Keičiasi, kaip matote, ne tik požiūris į žaliavas ir atsargas, bet ir bendrai gamybos veiksnius, kas yra, primenu, žemė, darbas, kapitalas, ir santykį į jų valdymą ar nuosavybę.

Gal čia nelabai vis tik keičiasi dar požiūris į darbo veiksnį (nekalbat apie tą švabiškąjį, kur visi tapsite vergais, nieko neturėsite, bet būsite laimingi), o verslams ir valstybei, kuo toji klaidingai vadinama, šį vis ciniškiau ir beatodairiškai drožiant, taip merkantiliškai (apie ką jau rašiau) mažinant šio dėka savo verslo sąnaudas.

Ir kas pasireiškia proverbinių verslininkų raudomis, kad niekas nenori dirbti prie tokio didelio nedarbo, ir niekas taip netvirkina darbuotojo, kaip jam mokamas darbo užmokestis, nes tas, suprask, vos tik gauna algą, taip tik pyst – ir praranda motyvaciją dirbti, todėl alga turi būti mokama tik minimali, darbo krūvis už ją didinamas, darbuotojų asmeninės sąnaudos, kad jie galėtų dirbti, vis labiau didinamos nuo verslo permetamomis sąnaudomis (šitaip gi dirba visi appsų vergai), o ir algą geriau vėluoti išmokėti, kad tas lean darbo jėgoje šiems jėgos darbui neatimtų.

Kažin, jei taip tuos verksnius išbuožinus, ir padarius irgi lean – tai gal ir jų verslumas bei efektyvumas padidėtų kartais?

Ne faktas, aišku, bet religija, net jei ji vadinasi “atsargų valdymo mokslu“, sakė, reikia tikėti.

Šventas reikalas, aha.

* * *

Didelis ačiū mano Patreon rėmėjams! Ačiū ir jums, kas skaitėte ar klausėte!

Ir ačiū sakome dar Tomui, kuriam, kaip tam “neviernam Tamošiui“ Apaštalų Darbuose, kažkaip kyla klausimų dėl tokio va tikėjimo netikrais apaštalais, ekonomistais besivadinančiais. Amen.