Tekstas žemiau yra įgarsintas PODCAST S02E13 Patreone:

Nu taip labai “įdomus“ ir gausiai susidomėjusių pritraukiantis pavadinimas, aha.

Bet kuomet praeitame įraše kalbėjau, kur link pasisuko politika ir ekonomika Lietuvoje per pastaruosius pandeminius metus, tai sąmoningai palikau nuošalyje detalesnį makroekonomikos nagrinėjimą, nes vienu ar kitu klausimu – jau ir taip per metus tinklaraštyje būta ne vieno labai išsamaus įrašo konkrečia tema.

Tačiau šįkart aš noriu pažvelgti, o kaip pandemija jau dabar įtakojo mikroekonominiu lygiu pačias verslo įmones ir jų verslo modelius, atsižvelgiant ne vien tik į trumpalaikius ir tik karantinams skirtus įmonių ar verslų sprendimus, kaip nuotolinis darbas ar prekybinės vitrinos iškėlimas į virtualias parduotuves.

Čia priminsiu, kas mikroekonomikos nestudijavęs, kad dar liberalizmo tėvu vadinamo Adam Smith amžininkas David Ricardo yra įvardinęs tris gamybinius veiksnius, be kurių joks verslas iš esmės išvis neįmanomas, ir kurie žinomi sąlyginai kaip žemė, darbas, kapitalas – ir ne, jei taip pagal sąvokas toks įspūdis kilo, bet nebuvo jis nei kokiu marksistu (Karlas jį pats studijavo), nei socialistu, ir jis pats iš dabartinių liberalais save vadinčiųjų smagiai dar ir pasišaipytų.

Tai kaip gi pandemija dabar privertė peržiūrėti ar net pakeisti verslų požiūrį į šiuos tris veiksnius?

* * *

Pats ryškiausias mąstymo pokytis versle įvykęs, mano galva, kaip tik žemės veiksnio srityje – tame, kiek verslas yra priklausomas nuo veiklos ploto nuomos ar panaudos.

Lietuva tame turi savus niuansus, ypač provincijoje, tad tema yra platesnė (todėl perkelta į kitą dalį), tačiau pradžioje pakalbėkime apie kapitalus, nes niekas taip nemėgsta kalbėti apie svetimus pinigus, kaip tūlas tautietis, jau atitrūkęs nuo žemės, tačiau ne nuo valstietiško “ūkiško“ mąstymo, kartais vis dar nukvankantis ir tarsi genetiniame lygyje vis sugrįžtantis į sodus tame suraustame savo darželyje kapstytis, net jei ir būtų didmiestyje gimęs bei ant asfalto užaugęs.

Paprastai net ir ekonomikos vadovėliuose sakoma, kad joks verslas neturi jokių “nuosavų“ tų išvardintų gamybos veiksnių: nei plotų, nei pinigų, nei, juolab, darbuotojų, kad ir ką direktorius, užuot pakėlęs algą, motyvaciniais tikslais ten savo pavaldiniams skiestų, kokie jie yra brangiausias įmonės turtas – brangiausi, aišku, pagal sąnaudas ir įsipareigojimus, kas nėra joks turtas.

Tą dera priminti vergvaldžiais pravardžiuojamiems darbdaviams, juolab, kai šiemet dar ir 160-ies metų baudžiavos panaikinimo jubiliejus Lietuvoje. Bet apie tuos lažininkus bei proletarus – irgi bus vėliau.

* * *

Kas nėra verslo pats kūręs, tam sunku suvokti vieną nemalonią, kol su ta mintimi neapsipranti, tiesą: įmonės neturi savo kapitalo.

Nes arba tas kapitalas yra skolintas ir ne jų (net jei ir įmonės akcininkų, tad – savininkų), arba dar ir ta prasme, kad yra investuojamas į veiklą (t.y. iš kasos ar sąskaitos išneštas ir “atiduotas“ bei panaudotas) – tai jis kaip ir yra, bet jau išties ir nebėra, kol apyvarta neprasisuko ir nepradėjo grįžti vėl įplaukomis, kaip tai Eglei prie Šiurpilio ežero lenkiškoje Suvalkijoje prie kranto atsistojus rypaujant dėl Žilvino atplaukimo balta arba raudona (kas buhalteriškai žymi nuostolius) puta.

Ir tas faktas, jei pinigų įmonė turi sąskaitose “atliekamai“, visiškai neparodo, kad tos įmonės savininkas yra taupus ir negobšus žmogus, neišleisdamas tų pinigų dar ir savo gerbūviui, šeimai ar meilužėms – ko išties niekaip negali suprasti niekuomet versle ne tik nedirbę, bet net ir jokio verslo neturėję mūsų valdininkai, net jei per savo karjerinius gebėjimus prasimuša iki pat vyriausybės vadovo kėdės, o po to peza, tarsi pataloginiai suvalkiečiai nuo Kapsuko, kad tos įmonės, kurios neturi atliekamų pinigų krizei pergyventi, tai “gal su jomis ne viskas gerai“.

Kaip tik ne viskas gerai yra su tomis, kurios turi nepanaudotų apyvartinių lėšų! Nes taip kapitalas įmonės balanse išties tik guli be jokios naudos ir tampa tik karpytu popieriumi be jokios grąžos.

Pinigai turi daryti pinigus, ir ne veltui Warren Buffett iš savo valdomų įmonių direktorių atiminėja tų atliekamus pinigus, nes gali pats efektyviau panaudoti juos kitur – o kuris čia taip geriau išmano verslą: šis iš investavimo ir įmonių valdymo prakutęs senolis, ar koks buvęs mūsų premjeras arba dabartinė premjerė, kuri antai praeitos krizės metu dar kovojo su šešėliu kasos aparatais turguose, bet ta kova jau yra tapusi permanentine, tarsi bolševiko Leono Trockio idėjos apie pasaulinę proletariato revoliuciją?

* * *

Ir, deja, nei mes turėjome kada vyriausybės vadovą, atėjusį iš savo paties sukurto verslo, nei kada sulauksime, kaip mūsų valdininkija, tapusi valdančiuoju šios valstybės elitu ir prichvatizavusi tai, ką klaidingai vadinate valstybe, sulauks savo saulėlydžio, o mokesčių mokėtojai – pagarbos jų pinigams, taip iš jų atimamiems va šitų biurokratinių neo-feodalų asmeninei gerovei. Kaip nuoširdžiai leptelėjo kartą buvusioji dukart prezidentinė Tulpė: gal tas per kvailas, kas iš valstybės tarnybos neprasigyveno?

Todėl, žinote, visos viešųjų finansų jums priklausę arba priklausysiančios lėšos ir toliau bus smagiai taškomos, įsisavinamos, pasisavinamos ir nusavinamos – jau šitie tai tikrai nepaliks atliekamų jūsų pinigų nepanaudotų, nes jei kam ir pritruks, tai tik šitos klaidingai valstybe vadinamos balastui: kone už bazinį pajamų dydį dirbantiems viešojo sektoriaus žemiausios grandies darbuotojams, o taip pat ir “pašalpiniams“ pensininkams, neįgaliems, bedarbiams bei kitiems gyvenimo ir šalies ekonominės sistemos nuskriaustiems varguoliams.

Taip visada per krizes, kai tik pritrūkstama biudžete pajamų, tai kilpos užveržiamos būtent šioms sąnaudoms, kurias valdininkija bei įvairių užvaldytų, bet valstybinėmis klaidingai vadinamų įstaigų, įmonių ir kontorų, funkcionieriai pirmiausiai linkę efektyviai sumažinti tarsi nuosavas, nepamiršdami jums pakeliui dar parduoti patriotinio naratyvo “vardan tos“.

Tad nenuostabu, kodėl įvairūs tyrimai nekart parodę, kad Lietuvoje tas klaidingai viešuoju sektoriumi vadinamas užvaldytasis veikia gerokai efektyviau privataus verslo sektoriaus, o ir sėkmingas verslas Lietuvoje yra visiškai priklausomas nuo viešojo sektoriaus jūsų pinigų išsiurbimo savo savininkų naudai – mes neturime valstybinio kapitalizmo, bet mes turime privatizuotą valstybę, kad ir ką taip klaidingai ja vadinate, ir todėl taip tarpsta rentų ekonomika šioje mirusioje respublikoje™.

Ir būtent dabartinė pandeminė krizė šiuos procesus apnuogino.

* * *

Bet kad taip vadinami namų ūkiai bei smulkus ir vidutinis verslas, staiga iš jų atėmus iki tol turėtas pajamas nepraregėtų ir nepradėtų uždavinėti labai pragmatiško klausimo “valstybe, o tu kas?“, tai buvo establišmento ir dvaro šunaujos dėka įveltas į visokias pykčio ir neapykantos (o tai – stipriausios emocijos) kampanijas dėl absoliučiai nereikšmingų pseudo-politinių sprendimų šalyje, dabar jau patyrusioje pirmąją koronaviruso bangą, taip gilinančią krizę Lietuvos ekonomikoje (ne, nesuklydau: kai ignoruoji bendro mirtingumo statistiką per pastaruosius keletą metų – tai tuomet ir kliedi jau net apie trečiąją bangą, nes gal ES dar pasivogtinų pinigų duos tai permanentinei kovai).

Tarkime, toji pastaruoju metu aršias aistras išaukusi ir net trijų Vėlinių raganų bei vieno rankinuko nešiotojo koalicijos tvarumui grėsmę kelianti taip vadinama Stambulo konvencija, pasirašyta mūsų užsienio reikalų ministerio geranoriškojo Lino Linkevičiaus 2013-aisiais, buvo gi Europos Komisijos priimta dar 2011-aisiais, kai išties Lietuvoje dar irgi tais pačiais 2011-aisiais tą pačią konvencijos priėmimo gegužę yra jau tapusi įstatymu dėl smurto artimoje aplinkoje užkardymo – tad aistros ir vienas kito durninimai čia dabar yra apie ką, atsiprašau?

Juk ir vienalyčių santuokų, pervadintų partnerystėmis, siūlytinas įstatymas būtų absoliučiai su šia konvencija net nesusijęs, ir jei Bažnyčia nenori tokių “netradicinės sueities namų ūkių“ metrikuoti bei laiminti, tai kuo čia išvis dėtas valstybiniu vadinamas civilinės metrikacijos aparatas ir atitinkami turtinių santykių pasikeitimai Civiliniame Kodekse?

Bet, kaip sakę romėnai, kurie nekliedėję paikai apie jau įveiktą korupciją šalyje – follow the money!*

* [“sek paskui pinigus“ – frazė iš 1976 metų filmo All the President’s Men; lotyniškai išties cui bono – kam naudinga; arba cui prodest – kas iš to pelnosi; ir ad cuius bonum – kieno naudai, gerovei].

* * *

O va kai įžengėme į neigiamų palūkanų laikmetį, formaliai tie atliekami nuo apyvartos fantikai tarsi pelningiau tampa įmonei išties pasilaikyti sąskaitose ar net įmonės kasoje, nes jų vertė fiktyviai auga šių nebeatidavus jokioms pinigų vertės nebeišsaugančioms investicijoms.

Todėl išties bankų depozituose fiksuojamos rekordinės nebepanaudotų pinigų sumos – tačiau svarbu pasidomėti net ne iš kur tie pinigai atėję prieš padedami, bet kieno tie pinigai. Ir nenustebsite, kad, lažinuosi, bet šie bus būtent užstrigusių verslų – įmonių bei tokių įmonių ar verslų savininkų, kurie banaliai neturi kur jų investuoti, kad tie neprarastų savo vertės.

Tad tarsi ir ekonominė stagnacija dėl investavimo alternatyvų nebuvimo (ir čia nekalbu apie todėl rekordiškai irgi užbrangusį nekilnojamą turtą, ypač nuomai), bet kartu suprantate, kad turime infliacija paprastai vadinamą vis labiau įsibėgėjantį pinigų nuvertėjimą, kai net jiems spausdinti skirtas popierius tampa sąnaudose brangesnis už šių nominalią vertę, ir kas juk istorijoje panašiai yra nutikę monetoms, anksčiau kaldintoms iš tauriųjų metalų.

Bet aš nesiplėsiu, nes jau keliskart kalbėjau ir apie stagfliaciją, ir apie neišmoktas jos pamokas.

* * *

Jums vis tiek, ko gero, įdomiau klausimas, o tai ką dabar dėl šito susidariusio atliekamo kapitalo fenomeno daryti?

Jei turite priėjimą prie tokio nepanaudoto ir tik marinuojamo kapitalo, tai dabar turite ir unikalią galimybę skolintis gerokai pigiau, nei tai būna paprastai prie teigiamų kredito palūkanų ir kontroliuojamos infliacijos. Bėda tik, kad anos sąlygos ir būna tik tuomet, kai ir taip ekonomikoje viskas gerai ir toji kyla.

Dabar skolintis galite tik arba rizikingai spekuliacijai (kaip kriptovaliutos), arba investuodami į sparčiai kylančius rinkos kainoje aktyvus (kaip minėtieji butai nuomai), arba į visokias nuosavas plyno lauko investicijas, nes, kaip sakęs karalius Saliamonas ne apie pandemines perturbacijas, bet – ir tai praeis.

Be abejo, šiose investavimui galimų aktyvų sektoriuose jau yra susiformavęs burbulas, todėl reikia išties turėti ilgalaikę strategiją, ką darysite, jei tas galop pokštels – ir kol tokios neturite, tai esate tik lošėjais toje rizikingų spekuliacijų zonoje.

Jei jums išties jūsų versle atlieka kapitalo, tai klausimas tėra tik toks: kur padėti dar be depozito, kad tie fantikai išsaugotų savo vertę – ir paminėtos spekuliacijos, deja, tokios vertės neišsaugo, nors sukuria gobšumo apakintiems iliuziją, kad savo vertėje netgi kyla, tai va kokia čia šauni investicija ir kokie čia šaunūs verslininkai bei investuotojai.

Šaunūs visi, iki vandenį baseine nuleis, ir tada paaiškės, kokios spalvos kieno glaudės, o kas mėgsta išvis turkštis plikšiumi būdamas, nes kam dar tą trikotažą ant savo kūno skalbti?

Ekonomika turi ciklus, todėl ir šis numanomas įvykis – irgi tėra tik laiko klausimas.

Ir kontroliuojamai paspartinti jį galėtų strategiškai mąstanti vyriausybė, tačiau ar buvusioji “profesionalų“ piktų ir kerštingų™ vyrų ir moterų, ar esamoji “profesionalesnių už profesionalus“ patauškų ir tuštučių™ merginų ir vyrukų, bet su strategija jokios partnerystės sutarties nesudarę ir net negyvena susimetę tarsi nedorėliai kartu tame vyriausybiniame Gedimino prospekte.

* * *

Tad, atrodytų, yra labai paradoksali ir anksčiau krizėms neįprasta situacija, kuomet dabar yra investicinių ir verslo plėtros projektų, o ne prieinamų, įskaitant ir iš jūsų nusavinamų, kapitalų trūkumas.

Net ir makroekonominiu lygiu dabar yra ne vartotojų arba namų ūkių rinka, bet stambių kapitalų – klaidingai vadinamos valstybės ir klaidingai save vadinančių stambių verslų, kurie iš gamybinio ciklo pinigai-prekės-pinigai išmetė vidurinę grandį, nes pinigai uždirbami nebe iš gamybos ir prekybos realioje ekonomikoje, o tiesiog perpumpuojami iš vienos kišenės (kuri kažkada buvo jūsų) į kitą (kuri dabar yra ne jūsų).

Tad ir privataus sektoriaus mokesčiais išlaikomo viešojo sektoriaus algos pagal statistiką jau dabar, ir netgi iki pandemijos taip, yra kone šimtu eurų didesnės.

Nenuostabu, kodėl dabar propaguojama gerovės valstybė™ pas mus tapo tik eufemizmu “gerove valstybei“, arba tam, ką jūs klaidingai ja vadinate, bet reiškia išties, kaip ir tarpukario gale Lietuvoje, tik valdininkiją, nes jūs nesate jokia jos dalimi, bet taip nuo žodžio visiškai (na, pabandykite susirinkti sau mokesčius, ir klausimų, ar esate “valstybe“, gal daugiau nekils, nes ta “valstybė“ ateis pas jus su visa savo teisėsauga ir teisėtvarka).

* * *

Ir todėl kita įrašo dalis – jau apie gamybinį veiksnį, vadinamą darbu.

Ačiū tiems, kas remia mane per Patreon, kuriame gauna įrašus iškart jų parašymo dienai iki publikavimo tinklaraštyje bei gali dar klausytis audio formate kaip podcast!