Nuoroda į PODCAST S02E06 yra tekso apačioje:

Turiu nuojautą, kad tuoj vienas bankinis propagandistas, save klaidingai vadinantis ekonomistu, neteks darbo.

O kažkaip gaila jau būtų, ir ne todėl, kad šiame nuolatinio gerbūvio kilimo šėlsme tokiu vienu jomarko pupų dėde su nutąsytu akordeonu mūsų pramogai mažiau pataps (ir patikslinus – visa toji gerovė juk irgi kyla tai tik establišmente esančiam 10-čiai procentų, o jūs, runkeliai, tai čia kuo dėti?).

Bet kad ir su darbais dabar sunku, kai net apie viską pagalvojusios™ toji vyriausiojo apAčių, bet tikrai ne apačiŲ, genties vado pareigas ėjusi čingačgukė, jankių kaubojų paprastai vadinama sutrumpintai PMC (t.y. professional managerial class), atleista iš to Lietuvos mažmeninės prekybos rinkos monopolinio dildinimo per tas 51-vieno visai taip ir ne pilko atspalvio linksmybes su šantažais iš savo kūnsargio (kad ir ką tai dabar bereikštų, išdykėliai jūs…), kone metus užtruko, kol vėl darbą galėjo susirasti, nors ir tas gautas dabar vadovavimas humanitarinei dar nepribaigtųjų pagelbėjimo organizacijai Lietuvoje jau pramuša savo ironija naujas ribas profesinės vadybos istorijoje.

Tik gal ne visi tame išties humoro gilumą įžvelgia, tai ir aš neužsiimsiu papildomu anekdotų aiškinimu ant pirštų, nes ir nedėkingas tai darbas, ir dar turime juk kitų atrakcionų!

Štai matau, kad jau tas Žygimanto Maurico kokso vakarėlis užsitęsė, ir jau ten ne pirmą proškas primenantį takelį sušnioja, skirtingai nuo samdytų maurulių™, tai toks bent jau pats-sau-banku esantis Tautvydas Marčiulaitis, dabar mus jaunatviškai su pelnyto prakutėlio aplombu (jaunas ir aš toks buvau, bet jaunystė – greit praeinantis trūkumas) vis džiuginantis Naujaisiais Vasiukais tapusio, nors milijono gyventojų neturinčio, miestelio prie gudų sienos ant Vilijos ir Vilnelės santakos šviesiomis didmiesčiams būdingomis perspektyvomis.

Tai kažkaip panašu, kad Nerijus Mačiulis per anksti šiame beau monde nulūžo, nes jau matomai pradeda iš transo ūko atsipaipalioti, užuot vėl naują dozę kelionei į žaižaruojančius psichodelikos tolius įtraukęs (gal jam antikoroninis antsnukis tam trukdo, o gal Žygimantas nusprendė daugiau Nerijui skolon nebeduoti?), kadangi jau mums dabar sako, kad, oi, vaikinai ir merginos, gi Lietuvoje dabar jau kainos didės, bet ekonomikos atsigavimas vėluos.

“Šitas prisukamas apelsinas jau sugedo“ – tuoj žuvėdiškos kontoros čingačgukai jam darbdaviškai konstatuos, liepę susikrauti nuo darbastalio šeimynines nuotraukytes ir stalo kalendorių su katukais į kartoninę dėžutę nuo mokasinų, kad jį iš apačios iškviestas apsauginis palydėtų jau link išėjimo.

Ir kur jam po to eiti?

Gi net ir lietuviškame Patreone visą dėmesį iš vartotojų susirinkęs tik Skirmantas Malinauskas, o dar ir greitą (sic!) praėjimą link kasos užgriozdinęs tarsi koks begemotas Audrius Bačiulis.

”Smuikininkas nereikalingas“ – kaip sako pacakai.

* * *

Bet palikime mano mizantropišką empatiją nuošalyje, kadangi ir sustojęs laikrodis ant sienos dukart paroje laiką teisingai parodo, tai va taip ir šitas maratonus nusibėgiojęs ir jau nušiurusį oposumą primenantis Lietuvos makroekonomikos komentatorius iš esmės įvardino tai, kas ekonomikoje yra apibrėžiama kaip stagfliacija – t.y. infliacija plius stagnacija.

Kitaip tariant, tai tokia situacija ekonomikoje, kuomet kainos visuotinai kyla, tačiau nėra jokio ekonominio pakilimo, kas iš esmės pastarojo atveju reiškia gamybos ir pardavimų smukimą bei nedarbo augimą.

Kai infliacija įprastai rodo gi ekonomikos kilimą (su baime perkaisti ir turėti tuomet burbulo pokštelėjimą su visa iš to išplaukiančia krize), nes yra sąlygota visuminės paklausos dėl išaugusios perkamosios galios (nu tai darbo užmokesčiai kyla gi!), tačiau gamybai ir pardavimams nesuspėjant dar šios tenkinti, nes nedarbas, matote, tiek jau sumažėjęs, kad nėra kaip, klasikinės ekonomikos požiūriu, iš tos darbo jėgos samdos verslui uždirbti produkto gamyboje ir jo pardavime, nusisavinant kapitalistams, kaip pasakytų toks Londono ekonomistas Karlas, tą sukuriamą pridėtinę vertę.

Stagfliacija, kaip reiškinys, pirmiausia ekonomikos moksle buvo pradėta rimčiau nagrinėti praeito amžiaus 70-aisiais metais (t.y. aštuntame dešimtmetyje, kai jau ir aš gimiau, nors pačią stagliacijos sąvoką sugalvojo dar 1965-aisiais iki man gimus britų torių partijos politikas Iain Macleod – aha, legendinė pavardė), nes tuomet pasaulinę buržujų ekonomiką supurtė naftos krizė.

O sovietams, kaip ir rusams dabar, gyvenusiems iš pigių angliavandenilių eksporto, tuomet tiesiog akyse nušvito toms kainoms beprotiškai rinkoje sukilus, iš ko socialistinėje SSRS ekonomikoje netgi gavosi tas ankstyvojo brežnevizmo ekonominis pakilimas, deja, bet po dešimtmečio Godžiųjų 80-ųjų gale nuvedęs tik į stagnaciją bei būtinumą iš pradžių jau poinsultinės vėlyvosios brežneviškos “ekonomiškos ekonomikos“, ir po jos – į gorbačiovišką “spartinimą“ bei “ūkio pertvarką“, Vakaruose žinomą originaliu Perestroikos vardu.

Kaip bebūtų, bet 70-ųjų pradžioje irgi kapitalizmo pasaulyje spėriai išaugo infliacija ir tuo pačiu nedarbas, iš esmės sugriaudami tą visą kalifornietiško vyno paskatintą ekonomikos teoriją su JAV prezidentinei administracijai ant restoraninės servetėlės nupiešta Phillips kreive, iliustruojančią, neva, atvirkštinę koreliaciją tarp nedarbo ir infliacijos lygių.

Tačiau stagfliacija, kaip reiškinys, buvo stebima juk ne tik JAV, ir ne vien britų Parlamento kalbose, ir ne vien tik tuomet – jums iš istorijos pamokų turėtų būti gerai žinoma juk vokiška Veimaro respublika su milžiniška infliacija, pavadinta hiperinfliacija, ir masiniu nedarbu bei užstrigusiu Pirmąjį Pasaulinį karą pralaimėjusios šalies ekonominiu augimu.

Man, dabar pagalvojau, įdomu, ar savo laiku JAV Prezidentą Ronald Reagan_ą irgi vadino “naujuoju Hitleriu“, kaip tokiu vadino tik ką kadenciją buvusį Donald Trump_ą, kai tas su savo reigonomika, ar šitas su MAGA, tarsi fricų Adulis tarpukaryje, infliaciją šalyje sugalvojo sumažinti, o ekonomikos augimą padidinti?

* * *

Kaip bebūtų, bet jei neimsime domėn paikai tik naftos kainų kaip stagfliacijos priežasties, juolab, kai dabar šios kainos drastiškai smuko prieš kone metus, tai stagfliaciją sukelia vyriausybės per centrinį banką ženkliai padidinta pinigų pasiūla rinkoje, tuo pačiu dar ir įvedant drastiškus apribojimus ekonomikoje (nemanykite, kad tik vienas Andrius Kubilius su savo vadovėliu “Kaip pribaigti merdinčią šalies ekonomiką kūjeliu į momenėlį“ yra toks išskirtinis genijus pasaulyje).

Bet ar man dabar reikia priminti, kad tupime jau antrame karantine, vėl sustabdžius kaip konservatoriams valstiečiams anoje kadencijoje, taip dabar konservatoriams “liberalams“, Lietuvos ekonomiką, tik dabar iš valdžiai palankios šunaujos to klykavimo apie verslo žlugdymą dėl kažkokio “gripo“ yra gerokai mažiau, nes, iš esmės, sklinda vien tik propagandinės liaupsės, kaip anie ribojimais žlugdė, o šitos, suprask, dar griežtesniais draudimais tik skatina ir skatina, aha.

Ir juk tuo pačiu, nepamirškite, vien per praeitus metus iš ECB buvo gauta apie 6 milijardus eurofantikų mūsų valdžiai, kad ir kas jais čia bebūtų, pataškyti ekonomikoje (deja, bet savo nuožiūra, o ne su proverbinio šlubo vokiečio su lazda priežiūra), taip bent kažkiek kompensuojant tas pandemijos pasekmes mums, kaip Europos Sąjungą palankiausiai vertinančiai narei.

Tai, palyginimui, preliminarus pernykštis Lietuvos BVP yra 35.1 milijardo eurų, o biudžeto išlaidų šiems metams suprojektuota apie 15.5 milijardo eurų, tad mūsų ekonomika gavo pašalpą iš Franfurto prie Maino ECB “spaustuvininkų“ maždaug atitinkamai po 17% nuo BVP arba kone 39% visų numatytų metinio biudžeto išlaidų, kas, simboliškai dar lyginant, sudarytų maždaug pusę dabar mokamos Lietuvoje žmogui nedarbingumo išmokos dydžio.

O daug tai ar mažai – spręskite dabar patys, nes ekonomikoje, kaip ir versle, tokių matavimo dydžių, kaip “daug/mažai“ arba “gerai/blogai“ ir “teisinga/neteisinga“ nėra. Bet santykiniais skaičiais akivaizdu, kad prie valdžios tiesmukų apribojimų ekonomikoje, mes jau turime dar “reikiamą“ vieną veiksnį, sukeliantį stagfliaciją Lietuvoje.

Ir ar reikia vėl priminti, apie ką jau išsamiai kalbėjau, kur ir kam tie per valdžią FIRE rentininkų iščiulpti mūsų taip ir nepasiekę fantikai nuėjo, kad ir sukeliant NT kainas per šią krizę (bei tą naratyve dėl šito trykštančią euforiją visiems koksiniams finansininkams), ir kodėl ne tik bendrai Lietuvoje net prie neigiamų palūkanų buvo pernai fiksuota arba infliacija, kai gretimos ekonomikos turėjo netgi defliaciją, arba gerokai mažesnė defliacija, kuomet lyginama su kitomis eurozonos ekonomikomis?

Tai ar pakako šito veiksnio, kai ekonomika jau antrąkart užkarantinuota, ar vis dar “nesiskaito“, nes dabar valdžioje kitos, ir šitos, suprask, geriau (tik kam tas geriau, ir kas čia per matavimo vienetas “geriau“)?

* * *

Kuo pavojinga stagfliacija ekonomikoje, ko gero, aiškinti nebūtina – ar jūs nagrinėsite iš klasikinės ekonomikos mokslo pusės, ar tiesiog prisiminsite istoriją (kuri yra negailestinga mokytoja, nes vis priverčia neišmoktas pamokas kartoti ir kartoti, kol tos pagaliau išmokstamos ir klaidos nebekartojamos, bet lietuviai nuolat išsirenka valdžią, kuri turi įgimtą polinkį laipioti ant to paties grėblio).

Nedarbas ir dabar jau drastiškai auga – turime kone 6 registruotus bedarbius į 1 registruotą, ir iš esmės tik “popierinę“, darbo vietą, ir net dar nepriskaitant užslėpto likusio nedarbo prastovose. Jau dabar atsargiai skaičiuojama, kad nedarbas po mėnesio gali ne tik siekti 20%, bet ir šitą skaičių gerokai viršyti.

Juolab, kad ana valdžia stengėsi taip dėl rinkimų užslėpti visą tą esamą realų nedarbo lygį, mokėdami kyšius darbdaviams (t.y. stambaus kapitalo savininkams, nes nėra tokio padaro gamtoje, kaip “verslas“), kuo paramą jam vis politikai savo glušavotiems rinkėjams pavadina, nepatikslindami konkrečiau, kokie žmonės tuos jūsų pinigus gaus. Ir dar pernai net pamėtydami kažkokius trupinius smulkiesiems, bet net kompensuodami rentininkams tų banaliai dėl karantinų prarandamas dėl nesamų įplaukų nuomos pajamas.

Tik santaupos iš esmės dabar yra jau pravalgytos, o milijardai jau išsidalinti, šitoms dabar statytinėms vos suspėjus nukreipti paskirstytus visokius srautus nuo kažkokių “ekonomikos DNR planų“ iki “savesnių“ savų. Tuo pačiu labai puikuojantis viešai zoominiuose eteriuose dar kažkam iš mikroverslininkų taip numetamais menkais 257 euriukais, ką teisingai, nepaisant mano nuoširdžios ir pagrįstos nemeilės jam, buvęs premjeras pavadinęs imliai sovietine sąvoka pakazūcha.

Šiaip jau pastebėsiu, kad gyvūnėlių kankinimas yra nusikalstama veika, tai gal jau gana per tas konferencijas kankinti visus tuos pudeliukus ekrane, kurių snukučiuose atsispindi ne tik begalinis nuobodulys vyksmu, bet ir akivaizdus bukumas nesuprantant, apie ką ten išvis kalbama. Na, prie ekonomikos pakilimo ir įprastinėmis sąlygomis šitie dekoratyviniai namų augintiniai gražiai tiktų prie interjero, eksterjero ir belenkokio kito premjero.

Tik jau dabar – gal verčiau paslėpkite nuo mūsų akių, nes realiai savo nykumu ir neįgalumu jau baugina, kad pareina toks 3,14zdiec ekonomikoje, kurio nesame matę per visas ankstesnes kartu sudėjus, ir šitų paikų entuziastų akyse atsispindi vietoje smegenų tik šniūriukas kaukolėje, laikantis ausis, kad tos neatkristų.

* * *

Įrašą vis tik baigsiu pozityviu pastebėjimu – ir apie tai, nuo ko pradėjau.

Jei Nerijus taps dėl tų mano tikrai nelinkimų jam karjeros peripetijų tik kokiu blogeriu kaip aš čia, tai aš bent jau džiaugiuosi, kad jis pradeda matyti nebe šitos Matrix sugeneruojamą jam iliuzinį Lietuvos ekonomikos vaizdą. Na, nesinori tikėti, kad tokia išvada paskatinta tik mano paties geranoriška iliuzija, kad jis netyčia, ir dar tik taip santūriai, tą stagfliaciją Lietuvoje jau įvardino – noriu gi aš vis tik remtis tuo optimistu savyje (ir nebūtinai tik tuo, kuris sako, kad jei manote, jog blogiau tikrai nebus, tai tikrai dar bus).

Negi neigsiu, kai dar 2019-ųjų gale, kalbėdamas su “dzūkų Šreku“ Romu Sadausku, ir čia jau rašiau (cituoju pats save, atsiprašau):

Nors daugmaž mudu su Romu ir čia sutariame: gal tokio smagaus finansų burbulo pokštelėjimo kaip 1999 ar 2008 metais neišgirsime (nes dar nebūta neigiamų bazinių palūkanų situacijos rinkose, tačiau tais metais irgi už pajamų piniginį ženklą mokėta gerokai brangiau jo uždirbimo sąnaudomis), tačiau stagfliacija (ūkio nuosmūkis, lydimas aukštos faktinės infliacijos ir didelio struktūrinio nedarbo) užtikrintai atslinko į Lietuvą, ir tik laiko klausimas, kada tusofkės ekonomistai apsičiupinės, nuleidus vandenį baseine, jame besimaudę be kelnaičių.

Antikos graikai apie neišsilavinusį žmogų sakydavę, kad tas nemoka nei rašyti, nei plaukti. Tai jiems plaukioti be triusikų, jau užstatytų vokiečiams, taip dar nuo 2008 metų tapo įprastine būsena, o mums beliks prisipratinti, nes graikišku keliuku, kaip ir prognozavau, mes jau straksime linksmai sau pasišvilpaudami – linksmai, kol dar kišenėse ne vėjai švilpauja, aišku.

Tai šia pozityvia gaida ir baigsiu, tuo pačiu sakydamas ačiū už jūsų paramą per Patreon!