Tekstas žemiau yra įgarsintas PODCAST S02E09 Patreone:

Į klausimą, kame tas blogis dėl neigiamų palūkanų, galima nesunkiai atsakyti per palyginamąjį ir priešingą tam pavyzdį.

Tiesa, tas faktas, kad ir vėl gaunasi daug teksto, parodo, kad aš nemoku trumpai rašyti tai pasitarnauja dar ir platesniam konteksto bei pasekmių suvokimui.

O tarp mano įrašų sekėjų dar yra, kas pamena Linksmuosius 90-uosius, kuomet Lietuvoje siautėjo infliacija (t.y. 10-12% per mėnesį buvo jau įprastinis pinigų nuvertėjimo dydis, kai pernai metinis, primenu, yra užfiksuotas vos 0.2%), ir atlyginimai, atsižvelgiant į sparčiai kylančias kainas rinkoje, būdavę nuolat indeksuojami Vyriausybės, kurios premjeru buvo ir įsimintiniausias konservatorius Gediminas Vagnorius, nes vietinius laikinuosius priešlitinius porublinius pinigus su įvairių žvėrelių atvaizdais pavadino talonais, o žmonės šituos fantikus tiesiog praminė jo vardu vagnorkomis.

Prie tokios infliacijos, vaizdžiai tariant, atrodė, kad tuomet pinigai tarsi degė rankose!

Todėl žmonės įprato juos kuo greičiau išleisti ką nors pirkdami prieš eilinę pinigų devalvaciją ir vėluojančią iš paskos atlyginimų indeksaciją, kai tik Vyriausybei reikėdavę vėl susivesti biudžeto deficitą, vykdant savo įsipareigojimus.

Infliacijos smagratį smagiai suko, aišku, ne vien tik viešasis sektorius, bet bepigu kelti ir šiems algas, kai galima ne tik skolintis pinigų, o paleisti jų spaustuvę, tame tarpe ir ne be centrinio banko pagalbos, kurį neapsikentęs Tarptautinis Valiutos Fondas vieną dieną privertė mūsų Vyriausybę pagaliau paversti tik į valiutos keityklą, pavadintą, kas klaikiai ironiška, Valiutos Taryba, ir nuo to laiko jau tinkama tik banaliai buhalterinėms operacijoms atlikti, kuo iš esmės net ir prie euro tas mūsų-nemūsų LB telikęs tik ECB Lito Buhalterija.

Ir, be abejo, Lietuvos Bankas dar tuomet nustatydavęs ganėtinai aukštas bazines paskolų palūkanas, kas atrodo iš šalies dabar gana paradoksaliai: juk taip tarsi mūsų vietiniai pinigai kainuoja daug (t.y. jų aukštos palūkanos rodo didelę pinigų kainą už tuos pinigus bankų sektoriui, skolinančiam verslui bei namų ūkiams), tačiau, kaip dar pašaipiai sakyta sovietmečiu: ačiū nomenklatūrinėms partijoms (LDDP, nusipirkusiai LSDP vardą, bei Tėvynės Sąjungai, suvalgiusiai tais pačiais tikslais krikdemus) ir jų vyriausybėms, kad mūsų visų algos net valdiškame darbe irgi nuolat tik kyla ir kyla!

Valio, draugai!

Ir dėl to buvo išties geriausia pirkti viską, ko reikia, iškart po algos – nes iki kitos algos už tą pačią sumą jau nupirksi minėtais infliacijos procentais gi mažiau.

Tad vartotojai išties skubėjo paleisti savo turimus pinigus į vartojimą, dėl ko pakyla ir bendrai ekonomikoje visuminis vartojimas, ir taip kyla visuminė paklausa prekėms ir paslaugoms – ir su tuo kyla visa šalies ekonomika, verslams plečiant gamybą ir prekybą, tik dar tiesiog į savo pelnus dabar įskaičiuojant tą “infliacijos maržą“.

* * *

Tačiau namų ūkiams tokiu infliacijos atveju vienintelis būdas išsaugoti taip spėriai nuvertėjančias, ačiū partijoms ir jų vyriausybėms, turimas santaupas (t.y. pinigus, kurių nepaleidai į vartojimą), buvo juos sutaupyti, nors lietuviai iki dabar įpratę paikai sakyti – “investuoti“, tik taip banaliai nusiperkant gerokai mažiau infliacinę, lyginant su vietine, užsienio valiutą (dolerį arba doičmarkę, nes euro dar nebuvo), o ir visas brangus turtas (butai, sodybos, automobiliai) Lietuvoje kainose ne tik skaičiuojamas, bet dar ir atvirai būdavo nurodomas tik doleriais.

Taip vėliau, kovojant su įsisukusia infliacija, jau litą su doleriu susiejus, tai keturi litai buvo lygūs vienam JAV doleriui, kai šia rezervine pasaulio valiuta ir iki šiol yra skaičiuojami gi visi energetiniai ištekliai pasaulyje. O kai mes pasukome dar ir link Europos Sąjungos, tai ir mūsų litas persietas tokią simbolišką 2 tūkstančiai 2-rų metų 2-ro mėnesio 2-rą dieną prie euro visų vėl mintinai iškaltu nauju “aukso standarto“ santykiu 3.4528 lito už €1.

Beje, auksas, kaip sovietmečiu, jau nebuvo tuomet tiek populiari pinigų vertės išsaugojimo priemonė, nes Lietuva ta proga persižiūrėjo ir prabavimus link vakarietiškų, tad viskas auksu net ir pelenuose žibantis, kas yra žemiau 585 prabos (o rusiškas net “vestuvinis“ žiedų auksas turi dažniausiai 583 prabą), reiškė tiesiog žemesnės aukso 375 prabos metalo laužą (t.y. karatais tokie juvelyriniai dirbiniai tiesiog nuprabuojami nuo 14 tik iki 9, faktiškai auksą taip jo vertėje “devalvuojant“).

O ir auksiniai dantų protezai išėjo iš mados, kaip ir sovietmečio įprotis rytietiškai puoštis, apsikarstant solidžioms damoms ir nuvorišams auksine juvelyrika – juolab, kad pigesnis įvežtinis čia visoks “turkiškas“ auksas paprastai svyruoja praboje apie 10 procentų, tad, parduodant Lietuvoje, galima gauti vėlgi įkaltą gerokai žemesnę už jų pirminius paženklinimus prabą (nebent taip parduotum iš rankų į rankas kaip “juvelyriką“, tačiau tokiu atveju juk bendrai aukso likvidumas yra dar labiau ribotas).

Bet čia aš nuklystu, tiesiog paaiškindamas, kodėl Lietuvos postsovietinėje rinkoje auksas neteko tos vertės ir populiarumo, kurią turėjo sovietmečiu, kuomet dar sovietų ir buvo baudžiama už valiutos turėjimą, ir todėl SSRS privačių paslaugų sektoriuje, atsiskaitant su meistriukais, greta “medinių“ rublių vietoje tvirčiausios valiutos cirkuliavo degtinės puslitris, kai gydytojai, gerokai iki muitininkų Sovietyne buvę kyšininkų sinonimu, taip turėjo ir savo konjakinę vietos valiutą (nes savo kavą spiritu darbe ir taip gali gi atsiskiesti).

Ir, primenu dar, padėkokite už Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą priversti Lietuvą nebepūdyti iki teismo įtariamųjų nelaisvėje ilgiau 3 mėnesių dėka to Linksmųjų 90-tųjų meto liberalų propagandisto verslininko Arvydo Stašaičio, kuris atsėdėjo Lietuvoje kalėjime net 5 metus iki teismo, laukdamas nuosprendžio pagal jau nebegaliojantį sovietinį BK straipsnį dėl valiutinių operacijų, už ką buvo numatyta maksimali 5 metų laisvės atėmimo bausmė, ir dėl ko buvo teismo pagaliau paleistas net nenuteistu, taip ir neradus jo nusikaltimo sudėties, bet dėl ko jis ir prisiteisė sau kompensaciją.

Ir taip, vėl bręsta tokia EŽTT byla Lietuvai, t.y. jums, dėl šitokio paties pažeidimo, dabar jau pralaikius nelaisvėje iki teismo pusantrų metų Algirdą Paleckį, kaltinamą šnipinėjimu Rusijai, kai pagal vis dar, tikiuosi, galiojantį BK, tai maksimalus laikymas nelaisvėje iki teismo, primenu, net pratęsus terminą, negali viršyti pusės metų.

* * *

Tačiau vis tik tas bendrasis principas, ką daryti prie infliacijos, kuomet pinigų vertė nuvertėja, atsiprašant už tautologiją, aiškus: kuo greičiau iškeisti į kitus daiktus ar paslaugas, o ne taupyti, išėmus iš vartojimo.

Praktiškai, jau dabar galite suprasti, kas tuomet nutinka, kada palūkanos yra ne aukštos, o dargi jau ir neigiamos – suprantama, kad neskatina visa tai jokio vartojimo, nepaisant, ką ta tema vapa klasikinius ekonomikos vadovėlius iki šio neigiamų bazinių palūkanų fenomeno jei ir skaitę, tačiau skaitydami teksto nesupratę.

Nežinau, ką dabar dėsto ta tema, ir ką išties tuomet dar dėstė mūsų dabartinėms ministrėms finansų ir ekonomikos ministerijose tas dešrų kimšėjų MRU ar lopatologijos TPSMI, tačiau dar dabartinei premjerei magistriniais 1999-aisiais man studijuojant KTU mes tarpusavyje šaipėmės, kad VU magistrą gauna tas, kas praskrido pas mus bakalaure.

Tiesa, politekonomiją, pervadintą į ekonominės minties istoriją ir filosofiją, man magistratūroje jau VU TVM dėsčiusi dr Aušra Maldeikienė vis tik šaipėsi iš maniškės Alma Mater KTU ekonomistų (nors aš šiaip tarptautinio verslo ekonomiką ir vadybą studijavau, o po to – tarptautinę prekybą magistratūroje, tai gal vis tik vadyba čia mano išsilavinime yra tas raktinis žodis, nei kad ekonomika, todėl visus mano įrašus apie ekonomiką ir tinklaraštyje nepriimkite už gryną pinigą – sic!), o ir dabartinę premjerę ji, sako, labai myli, tai laikykime, kad aš čia esu neteisus, net jei prezidentiniuose rinkimuose ir balsavau už Ingridą (beje, šioji yra mano eksės bendraamžė – dar vienas faktas, trukdantis mano meilės apraiškoms šiai Metallica bendragerbėjai, skaitau).

Bet, jei rimčiau, tai aš tą klasikinę ekonomikos teoriją apie pinigus čia paminėjau juk ne veltui.

* * *

Ir kadangi joks fantikas pats savaime negali išsaugoti savo vertės (bent jau būtų iš brangaus metalo, kuris savaime pats savo kaina brangus ir materialus), tai jį dera iškeisti į kitą panašų likvidų pinigą, kuris dar gali išsaugoti tą vertę dėl iškeitimo kurso kilimo šio atžvilgiu (t.y. už valiutą duodama vis daugiau vietinių nuvertėjančių pinigų).

Tiesiog dabar tos vertės išsaugojimo ieškoma jau nebe aukse, ar kitose ne mažiau irgi nestabiliose valiutose (juk mes gi Lietuvoje dabar patys jau savo apyvartoje naudojame tikrą valiutą – eurą!), o, tarkime, bitkoinuose.

Ir jei turėtume Vyriausybėje ekonomistų, o ne lopatologių tiktokeršų ar Mėslitos sąskaitininkių, arba dar ir Lietuvos Banke ne apsirijusių kotletinių gyvulių ūkio laimės ekonomikos™ kaštų (jums) ir naudos (sau) pyarščikų, tai jau būtų susirūpinta, kokią gi funkciją dėl esamos fiskalinės ir monetarinės politikos mūsų ekonomikoje ima atlikti šitie karpyti popierėliai su europinio architektūrinio paveldo brėžiniais vietoje labiau žmogiškų karalienių ar mirusių prezidentų atvaizdų.

Nes pagrindinė pinigų funkcija yra mainų – jie yra tarpinis ne tik vertės matas, bet ir priemonė, kada savo darbą ar jo dėka sukurtą produktą iškeiti į kito darbą arba jo dėka sukurtą produktą.

Todėl marksistai ir siūlo atsisakyti komunizme pinigų, nes darbą taip, jų supratimu, tiesiogiai ir keistume į darbą vietoje tarpinių beasmenių pinigų, kurių beasmeniškumas ir yra šių pats didžiausias privalumas jiems oponuojančių liberalų požiūriu.

O juk dar ir bet kuris dabartinis aityšnykas, gaunantis Lietuvoje ekonominę rentą prie savo algos dėl arbitražinių darbo jėgos vietinių skirtumų, tai dar ir klykia, kad jo darbas yra juk gerokai vertingesnis už bet kurio kito “runkelio“, tad savo “labai vertingos“ vienos darbinės valandos net prie stalo futbolo jis nėra linkęs iškeisti santykiu viens prie vieno į valandą darbo prekybcentrio kasoje.

* * *

Na, o kitos pinigų funkcijos yra tik pagalbinės, ir jei norite sveikos “besisukančios“ ekonomikos, tai jos neturi tapti vyraujančiomis virš pirminės, primenu, jau paminėtos mainų priemonės (angl. legal tender):

  • vertės nustatymo (tiksliau – mato priemonė, nes vertes ir kainas nustato rinkoje toji “nematoma ranka“ per paklausą ir pasiūlą) – tai, kaip minėta jau apie mainus, visos tos rinkos kainos ir, be abejo, atimami iš sukuriamų verčių mokesčiai, t.y. būtent tai, ką ir nusavina iš jūsų toji, ką klaidingai vadinate valstybe, kad atiduotų tam, kam jūs atiduoti asmeniškai gal ir nesate linkę;
  • investicinė – tas pažįstamas žodis kapitalas, kuomet pinigai išleidžiami verslui, kad tas uždirbtų dar daugiau pinigų, t.y. sukurtų pridėtinę vertę;
  • taupymo – t.y. iš vartojimo išimti ir atidėti pinigai iki tinkamesnio jų išleidimo ateityje, šiuo esamu veiksmu taip nesukuriant jokios pridėtinės vertės.

Tai va tas faktas, kad esamos valiutos yra iškeičiamos į kriptovaliutas, kurių kursas beprotiškai dėl paklausos joms tik pučiasi tarsi burbulas (kas nors dar tą istorinį olandišką tulpių bumą smagiais merkantilizmo laikais pamenate?), tai irgi parodo, kad tokie kripto pinigai savo mainų funkciją keičia jau į spekuliacinę (t.y. santaupų arba investavimo), nors tas bitkoinas, kaip nepriklausomas nuo centrinių bankų ir vyriausybių sprendimų privatus pinigas, tam savo esme net nebuvo skirtas, kuomet jį sukūrė ir paleido būtent atsiskaitymui (kiek ten bitkoinų ta pirmoji pica Niujorke kainavo?…).

Tačiau dabar jau kriptovaliutos tapo tarsi vertybiniais popieriais investicijoms ir spekuliacijoms, kas atsiskaitymams net nepanaudojamų, kaip mainų priemonių, visų kriptovaliutų kainą pučia ir toliau, ir kas dabar jau gundo ir valstybinius centrinius bankus ar netgi regionines vyriausybes išleisti savo kriptovaliutas tokioms jau jokios vertės realioje ekonomikoje nekuriančioms spekuliacijoms.

Nebent tikrai įsivaizduotumėte, kad, tarkime, sostinės savivaldybė, kompensuodama savo biudžete iš jų taip Vyriausybės atimamų daugiau nei pusę surinktų miesto pajamų, kurias ta Vyriausybė po to išdalina likusioms išlaikytinėms savivaldybėms Lietuvoje (aš primenu, 4 savivaldybės savo surenkamais mokesčiais išlaiko likusias 56 savivaldybes Lietuvoje!), taip va sugalvoja ir padalina sostinėje registruotiems namų ūkiams savo vietinę susigalvotą kriptovaliutą šimašikoinus.

Kuriuos būtų galima išleisti tik kompensacijoms už šildymą, už parkingą, už “nemokamą“ keliavimą miesto transportu ar atsiskaitymą sostinės kavinėse, kai šios privačios ir savivaldybės įmonės taip jų gautais šimašikoinais susimoka mokesčius savivaldybei, primokėdami tik trūkstamas sumas jau bendrais “nacionaliniais“ eurais, o šios kriptovaliutos nebūtų galima nei perleisti kitiems subjektams, nei atsiskaityti už kitas, nei tik yra numatyta pagal jų paskirtį, paslaugas ar prekes (tarkime, negalima išvis susimokėti už akcizines prekes).

Taip sostinės savivaldybė iš esmės sukuria savo nepriklausomą sostinės ekonomiką, o Vyriausybė taip tėra įgali nusavinti vos tik dalį “savo“ eurų, bet ne šią kriptovaliutą (todėl kai kurių šalių vyriausybės ir centriniai bankai taip priešiškai ir sureagavo į tokių privačių pinigų vėl atsiradimą, pelnytai bijodamos taip prarasti dar kol kas jų turimą pinigų gamybos ir prekybos monopolį).

Tačiau jei šitokiais šimašikoinais bus galima laisvai spekuliuoti kaip bet kuriais kitais finansiniais aktyvais, arba “investuojant“ į juos tarsi į “santaupas“, taip sukeliant jų keitimo kursą į “tikrus pinigus“ (nepamirškite, kad jie yra dar ir su valstybine garantija, tad iš esmės atrodo saugūs), užuot šituos šimašikoinus naudojus tik kaip mainų priemonę nuolatinėje prekybos ir mokesčių sumokėjimo cirkuliacijoje sostinėje, tai šitie kripto pinigai, kaip nutikę su bitkoinu dabar, taip iškart praras savo esminę pinigų, kaip mainų priemonės, funkciją ir taps FIRE sektoriui tik dar vienu finansinių verčių iš realios ekonomikos nusavinimo įrankiu.

Nors liumpenai taip paikai sau džiūgaus, kaip kažkokie lochai, suprask, už jų “beverčius“ elektronus kantiūperiuose dabar miestui davė tikrų pinigų, nors ir tokių pačių fantikų (enter Zuokas again).

* * *

Bet grįžkime nuo šio neigiamų palūkanų paskatinto ir paspartinto kriptovaliutos gimimo efekto atgal prie pačių neigiamų bazinių palūkanų.

Jei pamenate, ką rašiau apie stagfliaciją, tame tarpe ir iš istorinės perspektyvos konteksto suvokimui, tai galite dabar jau patys primąstyti, ką tos neigiamos palūkanos dabar mums signalizuoja.

Pirma, kad pinigai jau išties beverčiai.

Maža to, jau jums paskolins ir dar paprašys grąžinti netgi mažiau, tą palūkanų skirtumą tiesiog išvis sunaikinant.

Tiesa, ne konkrečiai jums skolins, nes jūs patys nenueisite į centrinį banką ir milijoninio kredito ten negausite – gi nesate nei vyriausybė, nei komercinis bankas ar panaši prie šitų pinigų prieigą turinti finansinė institucija. Tad, atsiprašau už cinizmą, bet jūsų nacionalinius pinigus jau yra privatizavę.

Antra, jei, kaip vartotojas, turite dabar “atliekamų“ pinigų, tai reiškia, kad juos išties verta taip ir toliau banaliai pasilaikyti “kojinėje“, o ne išleisti vartojimui, perkant, atsiprašant už tiesmuką jų finalinę baigtį, prekes ir paslaugas tik prašikimui ir pramoginiam jų pradulkinimui, kas, aišku, nieko bendro su dabartiniu sveikatos ministeriu neturi, tačiau per sveikatą irgi kerta.

Nes gi, pagal neigiamų palūkanų logiką, vėliau šių pinigų vertė bus dargi didesnė, nei yra dabar, tai kvaila jų nepasilaikyti iki to kito karto.

Tad taip dabar gaunasi, kad centrinis bankas, atsižvelgdamas į tautos išrinktųjų vyriausybės norus vardan tos tautos pageidavimų, su taip palaikomomis bazinėmis neigiamomis palūkanomis, kad ir ką mums paistytų, bet nebe skatina vartojimą ekonomikoje, o tą vartojimą išties maniakiškai užmušinėja, nes pinigai dabar vartotojams ne dega jų rankose, bet jas maloniai šildo, tai kam juos imti ir išleisti?

Duokite dar!

* * *

Tiesa, čia ir vėl turime paradoksą kaip aukščiau paminėtos hiperinfliacijos atveju Linksmaisiais 90-aisiais: tuomet pagal palūkanų dydžius juk pinigai teoriškai buvo “brangūs“, tačiau jų masės praktiškas didinimas rinkoje realiai šiuos, deja, darė vis labiau nuvertėjančius savo nominalia verte (monetaristai čia pritariamai dabar makteli burnelę kitą).

Ir tuomet visiškai logiška, kuomet butai, sodybos bei automobiliai skaičiuoti tik užsienio valiuta – kaip tikra to daikto ar produkto vertės nustatymo priemone, nes vietiniai fantikai tokios mato funkcijos nebeatliko, tarnavę tik dalinai mainų priemone kasdieninių prekių pirkime arba oficialių algų užsidirbime “per buhalteriją“.

Ir privačiuose uždarbiuose, taip vadinamose chaltūrkėse, irgi dažnai atsiskaityta juk ne vagnorkėmis, o doleriais, ypač, kai šitame darbo verčių mainų procese tai, ką klaidingai vadinate valstybe, buvo dar ir visiškai nepageidaujamas trečiasis asmuo, godžiai norintis savos pajamų dalies per lupikiškus mokesčius toje iš skurdo į gerbūvį lipančioje laukinio kapitalizmo ekonomikoje.

Juolab, kad tūlas to meto lietuvis pagal savo ekonominį (ne)išprusimą taip ir galvojo: jei valdžiai taip reikia vagnorkių, tai tegul ji pati sau atsispausdina kiek jiems ten reikia – o pensininkai ir viešasis sektorius taip masiškai balsavo už tas partijas, kurios per rinkimus žadėdavę dar atspausdinti tų pinigėlių ir liaudžiai, o ne tik sau, nors šiaip iždo išvogimo (t.y. nusavinimo ir įsisavinimo) apetitas ir dabar niekur nedingęs.

Tad visos Lietuvą valdžiusios iki pat dabar partijos turi ne tik prisiimti visišką atsakomybę už besitęsiančią ydingą fizinių asmenų pajamų apmokestinimo praktiką, tik skatinančią “vokelius“ ir šešėlinę ekonomiką, bet ir pagaliau šią sistemą jau iš esmės radikaliai keisti.

Ir ne, nuvilsiu – tas kasos aparatas vis tik yra skirtas ne VMI, bet to verslo savininkui apsiskaičiuoti gaunamas per dieną pajamais grynaisiais, ir nenaudotinas kaip kovos su šešėliu įrankis turguose (tai juos dabartinė premjerė dar per aną krizę, būdama finansų ministre, įvedė – sakykite, ar jau tas “šešėlis“ Lietuvoje įveiktas?).

* * *

Ir manęs nestebina, kad dabar prie neigiamų palūkanų taip rekordiškai jau padidėję santaupos bankuose, bei taip sparčiai kyla nekilnojamojo turto (tiksliau – investicinio, kuomet perkami butai išnuomavimui) kainos, apie kurias irgi rašiau, paaiškindamas, iš kur tam pinigai per krizę.

Ir ne, šitam pinigų atėmimui iš vartojimo dabar jokia šešėlinė ekonomika jų tiek nesugeneravo, kiek prigeneravo pati toji, ką klaidingai vis dar vadinate, valstybė.

Tai, kad vartotojai išima pinigus iš vartojimo ir verčia juos santaupomis, arba, kaip jie sako, “investicijomis“ (bet nuo tų laikų ir naudotą automobilį sau įsigydami jie remonto sąnaudas vis dar “investicijomis“ vadina…), dar labiau stumia pastrigusią dėl kritusio visuminio vartojimo ekonomiką tik į tolimesnę stagnaciją, prie kurios prisijungs, monetaristų siaubui, dar ir paleistos fantikų spaustuvės visame pasaulyje, kas taip neišvengiamai sukels vėl jau mano paminėtą stagfliacinę situaciją.

Aišku, čia pat jau atkurnės koks bankų PR choro maurulinių kokso apsišniojusių solistų pritariančiojo nuglušusio paskutinio balso “ekonomistas“, taip raiškiai man panosėje pamosuodamas lietuviška vartotojų kainų pokyčio statistika, kad nuo 2015-ųjų gruodžio iki 2020-ųjų metų gruodžio ta oficiali infliacija išvis bendrai tėra tik 10.9% (o pernai gruodžiui, kai užfiksuoti tie rekordiniai NT pardavimai ir rekordiniai depozitai bakuose, tai šalyje infliacija tesudarė išvis tik vos 0.2%).

Bet tai dar statistikos duomenis reikia mokėti ir suprasti, apie ką jie yra ir koks jų interpretavimo kontekstas.

Ir tuo pačiu aš jau primenu, kad per tą patį laikotarpį išimtų iš vartojimo pinigų masė depozituose, cituojant Lietuvos Banką, juk yra rekordinė, ir dėti jų realiai Lietuvoje net nėra kur kitur, kaip ir į statistikoje atsispindintį būsto kainų indeksą, kuris pakilo jau kone 41% (t.y. pernai dar prieš antrąjį karantiną jau buvo 140.85, kas yra daugiau ir už prieš dar aną krizę buvusįjį 132.09 tai burbuliniais 2008-aisiais!).

Taigi turime ne ką geresnę vartotojų, siekiančių išsaugoti turimų “atliekamų“ pinigų vertę, elgseną dabar rinkoje, kaip turėjome ir anuomet Linksmaisiais 90-aisiais – tik va šįkart prie neigiamų palūkanų dar ir pinigai nebe leidžiami masiškai į vartojimą, kol nenusidėvėjo, o iš vartojimo, prekių ir paslaugų apyvartos grandinės, netgi išvis išimami tik sutaupymui ir pinigų vertės išsaugojimui negamybiniuose aktyvuose, kuriančiuose tik jų savininkams tas nedarbines pajamas ir rentas iš kapitalo vertės pakilimo per esamą kredito defliaciją.

Tiek klasikinės ekonomikos pradininkas Adam Smith, tiek ir jo amžininkas David Ricardo, dar 19-tame amžiuje kovojo vardan kapitalizmo (laisvų prekių ir pinigų mainų rinkoje) pergalės prieš iš rentos gyvenusius žemvaldžius (latifundininkus ir aristokratus), kuriuos jie laikė visuomenės progreso ir visuotinio turtėjimo (dabar pasakytume – gerovės valstybės) stabdžiais.

Tik istorijos ironija, tiesa, tame, kad taip David Ricardo, nuo kurio dabar ekonomikoje turime trijų gamybinių veiksnių (žemė, darbas, kapitalas) atskyrimą bei ekonominės rentos, pagal tą žemės ar nekilnojamojo turto nuomos mokestį, sąvokas, iškovojo pergalę, deja, tik kaip lobistas saviškių finansinių rentininkų (bankininkų ir biržos maklerių) klasei. Įskaitant ir tai, kaip šie palūkininkai ir makleriai per gerą šimtmetį jau perėmė ne tik visus latifundininkų ir rentininkų aktyvus, bet ir jų papročius.

Ir lygiai taip pat šita visuomenės klasė deda visas pastangas tam, kad jų rentos nebūtų jokios menamos valstybės jokiam jūsų nacionaliniam labui apmokestintos, ir ką dar tuomet vis tik pasiekė visų tų lordų aristokratų atžvilgiu anuomet į Parlamentą išrinktas tas finansininkas ir biržos spekuliantas David Ricardo.

Ir jis tą pasiekė, nes vienas britiškas elitas kitą britišką elitą galėjo įveikti išties demokratiniu būdu be revoliucijų ir pilietinio karo, persidalindami taikiai turimus pajamų šaltinius ir nacionalinius išteklius, juolab, kad abiejų elitų bendrasis priešas merkantilizmas išties buvo ir jų bendru vienytoju.

Bet kaip jūs galvojate, ar tikrai ir mūsų Seimo nariai gyvena tik iš algos, jau nekalbant apie jų gimines, artimuosius ir draugus?

Šį klausimą labai sau smagu užduoti, kuomet stebite eilinius Seimo ir Vyriausybės debatus dėl mokesčių sistemos pakoregavimų, kuomet vienas politinis klanas nereikšmingai (!) persidalina taip kito klano srautus.

Tiesą sakant, bokso ringe oponentai bent jau talžo vienas kitą jūsų pramogai, o va šitame politiniame turguje, deja, bet esate tų “oponentų“ prievartaujami tik jūs.

* * *

Teoriškai, aišku, visos vyriausybės naiviai mano, kad gali šitą išimtą iš vartojimo santaupoms pinigų masę tiesiog kompensuoti ekonomikoje naujais įpumpuojamais milijonais menamam “verslui“ per tuos jų valstybinius įvarius verslo bei ekonomikos “skatinimo paketus“.

Tik va praktiškai visos teorijos neveikia praktiškai.

Ir neigiamos palūkanos parodo, kad jau dabar yra milžiniškas perteklius tų pinigų verslui, kuris dar didesnį taip jiems duotų, o ne uždirbtų, fantikų perteklių pavers arba banaliais depozitais, arba santaupoms į dabar dar vertės neprarandančius (butai brankz! ©, aha)… – ir čia norėjau pasakyti aktYvus, bet kad šitas įsigyjamas turtas jau seniai yra pasyvUs, nors ir ne pasyvas (kuo yra vadinami įsipareigojimai).

Kame problema, kad dabar jau šita ekonomikos paskatinimo (t.y. visuminio vartojimo didinimo duotais, suprask, vartojimui pinigais) neveikia?

Nes dar ir neigiamos bazinės palūkanos dabar daro savo juodą darbą, kaip minėjau, skatindamos ne išleisti, o sutaupyti (atimti iš vartojimo) disponuojamus kapitalus.

Tad kuo daugiau pinigų, atėmęs iš namų ūkių (t.y. mokesčių mokėtojų), duosi tam “verslui“ (kurio tarpe yra ir dalis namų ūkių, tampančių rentininkais, nes galinčių investuoti į FIRE aktyvus, be abejo), taip tuo daugiau tas veiksmas taip tik pinigų išims iš vartojimo, kurio smukimas taip ir toliau dar labiau mažins ir gamybos bei pardavimų apimtis – tad kam tam realios ekonomikos verslui dar investuoti tuomet į gamybos plėtrą, kai paklausos jų prekėms ir paslaugoms rinkoje vartojimui nebelieka?

Antra, ir svarbiausia – vis tik mes jau gyvename nebe pramoniniame amžiuje, o finansų kapitalizme.

Ir taip dabar minėtasis David Ricardo savo grabe žagsėdamas vartaliojasi, o Londono Highgate kapinėse naktimis slampinėja dūsaujanti Karl Marx šmėkla, tarsi jo proletariškasis buržuazijos duobkasys, taip ir nesulaukusi to jo Das Kapital trimis tomais aprašytojo pramoninio kapitalizmo susinaikinimo, kai visos privačios finansinės institucijos tapę pagal jo prognozuotą trendą tik natūralia valstybės (sic!) valdoma viešųjų kreditinių išteklių monopolija, kur centrinis bankas, kreditiniai bankai verslui bei namų ūkiams ir valstybė yra vienas ir tas pats ekonomikos finansininkas, kuris palaipsniui ir pinigų išvis atsisako (na, toks tarsi supervalstybinis marazmo bankas).

Tai šitų minėtų ponų laikais prie pramoninio kapitalizmo pinigas, įdėtas į gamybą, po produkto pagaminimo ir jo pardavimo brangiau, atnešdavęs dar daugiau pinigų (taip, anksčiau, ką aš dar pamenu iki šito neigiamų palūkanų iškreipto finansų pasaulio, irgi galėjai pasidėti banko depozitą, tačiau gautos palūkanos nekompensuodavę infliacijos), ir kuomet šis skirtumas tarp investuoto kapitalo ir gautos pardavimų grąžos to paminėtojo Londono vokiečių politekonomisto Karl Marx buvo pavadintas pridėtine verte.

Ir nuo šitos marksistinės sąvokos ekonomikoje taip nevalingai dabar stojasi linksmakočiai visiems šiuolaikiniams liberalams (tai dar ir todėl tas barzdotasis komunizmo kūrėjas buvęs “liberalu“, nors šiaip jį tiesiog durnium vienas iš anarchizmo tėvų Michail Bakunin išvadinęs – nes koks gali būti darbo jėgos išsilaisvinimas per proletariato diktatūrą?).

Mes išties gyvename nebe merkatilinių pelnų (gamybos ir prekybos) ekonomikoje – dėl ko neigiamas eksporto balansas jau daugiau nei pusšimtį metų nelabai šalių ekonomikas, suprask, “jau jau ryt poryt“ sugriauna, nors “ūkiško mąstymo“ teorija tą tarsi mums ir sakytų, kuomet išlaidauji gerokai labiau, nei pagal gaunamas pajamas.

Mes gyvename rentų (t.y. nedarbinių pajamų) ekonomikose, kur hipsterynas dabar jau susigalvojęs sau irgi savo nuosavą FIRE – tik ne Finances, Insurance, Real Estate, bet Financial Independence, Retire Early.

Ir kur vertybinių popierių birža tapo pati sau ekonomika be jokio sąryšio su tuos popierius išleidusios realios ekonomikos subjektais, kai ir dabar matote tokį absoliutų loginį absurdą, gal ne veltui dar vadinamą stebuklingais gyvuliais vienaragiais, kuomet tos priešokio ekonomikos (gig economy) įmonės generuoja savo veikloje vis didėjančius nuostolius, tačiau jų akcijų kainos nuolat kyla, dar ir šių valdyboms sau išsimokant už tokius “puikus“ (sic!) nuostolingos veiklos rezultatus vis didesnes premijas.

* * *

Tad dabar tereikia tik iki neigiamų bazinių palūkanų jau atpigusius “verslui“ tuos gautus fantikus investuoti į tas investicines aktyvų rūšis, kurios:

  • arba turi nuolat kylančią vertę, kaip minėtasis nekilnojamas turtas nuomai (buhalteriškai apsukus, šita priešinė dvejybinio įrašo dalis todėl vadintina jau kredito defliacija, nes grąžinsi mažiau, nei skolinaisi),
  • arba bent jau išlaiko tą vietinių pinigų (kaip mainų priemonės!) vertę arčiau pirminės, pvz., kaip kad minėtosios kriptovaliutos, kurios taip dabar atlieka jau mūsų prisimenamų tuometinių Linksmųjų 90-ųjų valiutų funkciją, kai, tarsi, ir pinigai, kaip mainų priemonė, bet, tarsi, dar geriau pritinka santaupoms.

Ir primenu, kad tos jums patiems nulinės banko depozito palūkanos reiškia išties neigiamas dėl sumokamo bankui administravimo mokesčio. Bet tai jūs juk taip skolinate bankui pinigų, kuriam jų iš jūsų jau ir nebereikia (nes jis pigiau iš centrinio gi taip gali pasiskolinti, kur dar mažiau grąžins, nei iš to skolinosi!), tad – būkite malonūs, ir susimokėkite savo mielam bankeliui už tų jūsų pinigėlių pasaugojimą tą jums primestą abonento mokestėlį.

Tai, beje, juk liečia ir jūsų einamąsias sąskaitas, susietas su bankinėmis atsiskaitomosiomis kortelėmis, nes ir čia turite susimokėti, kad jūsų pinigus bankas jums pasaugo (“o bankomatas kieno?!“ – kaip paaiškino nesusiprantantiems lochams tuos nuolat kylančius bankinius mokesčius žuvėdų banko klaidingai banko ekonomistu vadinamas banko pyarščikas Nerijus Mačiulis).

Bet juk jūs tikrai norite (sic!), kad kuo mažiau liktų grynųjų pinigų apyvartoje (koks ten propagandinis šūkis dabar įsijungia apie to, ką klaidingai vadinate valstybe, “skaidrų pamatymą“ jūsų visų susiskaičiuotų ir nusavintinų pinigų?), ir kuo daugiau būtumėte priversti bankams susimokėti už tai, kad jie jūsų pinigus pasaugo, nes, kas galėjo pagalvoti (išskyrus Linksmuosius 90-uosius pergyvenusią kartą, kuri skiria pinigus nuo valiutos), kad kojinėje arba po čiužiniu tie pinigai išties gali ne nuvertėti, bet netgi ir užkilti vertėje?

O jei jūs dar savo atliekamus fantikus į kokią kriptovaliutą suinvestuosite, banką apeidami, tai kaip jis po to jūsų spekuliaciją į jūsų sąskaitą įskaitys? Ypač, jei dar ir tą visą uždarbį tik į vartojimą sau išleisite, pamosavę musę kandusiam bankeliui rankute atia-atia?

Verboten!

Tokie precedentai kuria sistemą, o šios – sisteminę griūtį (bent jau Revolut kūrėjas pradžioje šia idėja irgi vadovavosi).

* * *

Tiesą sakant, FIRE sektorius dabar turi tik vis didėjantį pinigų perteklių (jiems ten realiai yra jūsų pinigų infliacija, kaip daviau aukščiau palyginime vartojimo kainų ir būsto kainų indeksus), todėl iš centrinio banko ne tik gali pasiskolinti be palūkanų, bet tas jau dabar jų maldauja ir visų paskolintų pinigų jam atgal nebegrąžinti, nes nebeturi kur šitų šiukšlių jau pats padėti (taip tas tarpbankinis kreditas patyrė defliaciją).

Matyt, jau ir centrinių bankų valdybos kaip vienaragiai gauna premijas už tai, kad kuo didesnius taip nuostolius savo balanse sugeneruoja, paskolindami komerciniams bankams ir vyriausybėms daugiau, nei po to atgauna.

Bet reali ekonomika (ta gaminanti, parduodanti ir vartojanti – klasikinė, kur sukasi pinigų srautas tarp trijų ekonominių agentų: verslo, namų ūkio ir valstybės) vis labiau traukiasi, nes pinigas dar turi tokią bjaurią, kaip pasakytų socialistai, būdo savybę – eiti ten, kur yra pelningiau, o ne kur reikia to “socialiai atsakingai visuomenei“ (kad ir ką tokia sąvoka reikštų).

Tada visuminės gerovės sau kitų sąskaita hunveibinai paprastai rėkia:

“- Valstybe, daryk ką nors, nes matai, kas darosi! Gi taip nedarbas auga, socialinė atskirtis tarp turtingųjų ir dirbančiųjų auga, vartojimas krenta, smulkieji verslai užsidaro, vidutinius verslus arba suryja didieji, arba vidutiniokai irgi kaip smulkmė jau bankrutuoja vis labiau legaliai monopolizuojamoje rinkoje, ir jau darbingi piliečiai emigruoja, kai čia nebeišgyvena, o jų vietas užima pigesni atkomandiruotieji gastarbaiteriai, jaunimas dabar jau nebeišgali įsigyti sau būsto, kaip dar tėvai galėdavę, ir tas būstas tik nuolat nežmoniškai brangsta, ir bankai rinkoje piktnaudžiauja,“ ir t.t., ir t.p.

Ir pasikrapšto tai, ką klaidingai vadinate valstybe, savo makaules, ir sako:

“- Nu tai alia tikrai – rejke kaška dariti™!“

Ir daro!

Gi taip pasiskolina (nes valdžia “savo“ pinigų niekada neturi – turi tik arba taip skolintus, arba atimtus iš mokesčių mokėtojų) iš centrinio banko dar fantikų, ir dar labai gi džiaugiasi, kad gavo pasiskolinti už neigiamas palūkanas! Jūs irgi plojate katučių, kokia gera vyriausybė, kad pasiskolino taip pigiai ir taip gudriai, kad dar ir grąžins mažiau, nei skolinosi!

Kažin, kiek reikia pasiskolinti ir grąžinti kitą dieną, kad ta neigiamų palūkanų suma išvis visą biudžeto deficitą padengtų, ką? O jei pasiskolinus dar daugiau nei tiek, tai dar ir biudžetas turės proficitą vietoje deficito – ir viską grąžinsime, ir pensijas pakelsime, ir dar šiaip dykai pasidalinsime!

Negroja šita ryla, sakote, šitaip, nes jos šarnyrai pabyra…

Gaila, aišku. Bet pasvajoti gi neuždrausi! Galop, juk taip šitą rylą juk vis labiau įsuka vyriausybės su centriniais bankais, tikėdamiesi nesibaigiančios muzikos.

O juk taip nesunkiai būtų galima gerovės valstybę vienu ypu ir mums savo Lietuvoje iškart susikurti – juolab, ir Prezidentas iš banko parėjęs, ir Premjerė valstybės finansų išmanioji buhalterė, ir Seimo pirmininkė šachmatais visus ėjimus į priekį apskaičiuotų, ir valdančiosios partijos pirmininko žmona moka iš euro 8 milijonus padaryti viena pažymuke, tai irgi įforminimą per UAB Knowledge Investment & Morka Ltd pakonsultuotų, nu.

Deja.

Tad toji prasiskolinusi ir vėl pasiskolinusi Vyriausybė dabar pinigus duoda, kaip jie sako, “verslui“, nors realiai atiduoda, nes tik šie atitinka tuos gavimo kriterijus, kuriuos jų lobistai paprastai ir surašo valdininkams, tik stambiesiems kapitalistams – jų visų pavardės pagal turčių sąrašą anksčiau buvo nuolat skelbiamos Veido, o dabar surandamos Valstybės žurnaluose.

Jūsų pinigai yra atiduodami šių stambiųjų ir prie valdžios prieinančių arba valdančiuosius banaliai nusipirkusiųjų kapitalistų jų pelningai ir darbo vietas kuriančiai “verslo plėtrai“ (t.y. pastatoma dar daugiau prekybos centrų!), arba netgi ir taip vadinamoms “plyno lauko investicijoms“.

Ir tiesiogine prasme plyno lauko – kur nors vidury laukų toli nuo stambių miestų, anksčiau buvusių pramonės centrais, kur per 50 km ir daugiau į visus galus jokios darbo jėgos išvis nėra, ir už tą algą joks darbuotojas net nesiims važinėti pats į darbą (arba jam išties reikia mokėti gerokai “per didelę“, pramonininko supratimu, algą), tad darbuotojų prie konvejerio atsivežama “nemokamu transportu“ – kokius pašalpinius prievartinius, pasiųstus Užimtumo Tarnybos atidirbimui, arba išvis per Migracijos Tarnybą sau importuoja gastarbaiterius, įsukant taip didėjančios emigracijos bei žemėjančių darbo pajamų spiralę).

Kaip pareiškė, pavyzdžiui, anądien iš Molėtų krašto kilęs Teltonika IoT Group prezidentas Arvydas Paukštys savo kraštiečiams, klausiamas apie būsimas tokias jo “plyno lauko“ investicijas:

“Dideli verslai kuriasi ten, kur jau yra žmogiškųjų išteklių pasiūla, o mes ateiname sukurti darbo vietų ten, kur net nėra tiek reikalingų specialistų…“

Ble-aaa… Čia tik man vienam taip toks pareiškimas dabar iki dantų pašaknų skausmingai dilgtelėjo? Ir ne, aš šitos citatos tikrai neišsigalvojau!

Toks “gamybinių investicijų“ mąstymas Lietuvoje išties jau yra tipinis, absoliučiai pagal kitus, paralelinio pasaulio parametrus ir kriterijus, visiškai kitaip skaičiuojantis investicinę grąžą ir atsipirkimo laikotarpius. Ir tiesą sakant, manau, kad tokios investicijos yra atsipirkę dėl neigiamų kredito palūkanų jau brėžinių stadijoje, o po to tik nurašomos sąnaudos, perskirstant jas kaip uždirbamas pajamas jų rangovams.

Pastebėjote, kaip buhalterinio srauto ir investicijų bei grąžos žingsniai jau apsikeitę dabar šiame neigiamų palūkanų veidrodžių karalystėje vietomis?

Tiesiog šitas net nelabai pats suprato, ką yra čia leptelėjęs, tarsi būtų jau visi dabartinės ekonomikos ministerės dūzgių partijos prieš rinkimus pažadėtieji ir pagaliau atšaukti tie visi svaigalų ir kvaišalų draudimai, tad kas blaiviam galvoje, tas, sakoma, girtam ant liežuvio…

* * *

Prie viso to, kaip jau suprantate, giluminės ir struktūrinės ekonomikos problemos ne tik neišsprendžiamos, bet dar sukuriamos ir naujos.

Kaip kad – biudžeto deficitas, kurį reikia gi sudengti iš jūsų atimamais mokesčiais, kurių labai jau nemenka dalis vėl taip bus begėdiškai išdalinta tam “verslo rėmimui“. Ir tas, ką klaidingai vadinate valstybe, savo iždui jūsų vardu pasiima vien Lietuvoje apie 95 procentus visų iždo pajamų iš kokių mokesčių ir iš kokių mokesčių mokėtojų?

O taip, teisingai – iš tų pačių namų ūkių (per GPM, PSD, VSD, PVM ir akcizus) bei iš realios ekonomikos verslo (pelno mokestis, licencijos ir pan.).

Kitaip tariant, kai šitiems realios ekonomikos to visuminio vartojimo generavimo centrams tų pinigų ir taip trūksta, tai iš jų dar ir atimama. Nes išties – jeigu laivas jau semia vandenį į triumą, o iki kranto ne vienas šimtas jūrmylių, tai, žinokite, pramušus taip didesnę skylę laivo dugne, tai tas laivas dabar žemę pasieks taip išties gerokai greičiau (tiesa, ta žemė yra jūros dugnas, bet čia jau semantika, žinote).

Ir, kadangi taip per atimtus mokesčius yra dengiamas nuolat augantis biudžeto deficitas, tai šie pinigai ne tik prismaugia ekonomiką, kaip nutiko ir per praeitą krizę, įvardintą Didžiąja Recesija (aišku, buvęs premjeras Andrius Kubilius savo vis neparašomame žadėtame ekonomikos pribaiginėjimo vadovėlyje gal pasiginčytų), bet dar Vyriausubės taip atiduodami kreditoriui – “savo“ centriniam bankui, kuris, kaip bežiūrėsi, bet iš esmės taip perskirsto šituos jūsų milijonus tik savo privatiems klientams.

Ir, atkreipiu dėmesį, tiems tikriesiems jūsų iždo kreditoriams, t.y. visam tam stambiųjų rentininkų FIRE sektoriui, ir ne vien žuvėdų bankams tik Lietuvoje, aišku.

Tad kai eilinį kartą šitas simukliaras, vadinamas valstybe ir valdomas bemokslių, tačiau garsiausiai rėkusių arba šauniausią pramoginį reivą flešmobu sukūrusių per rinkimus netikšų, vėl jūsų vardu skolinsis per “savo“ (sic!) banką pinigus jūsų gelbėjimui, tai nenustebkite, kad jūs tų fantikų net pačiupinėti negausite, nes jūsų defliuojančiais kredito pinigais ir toliau bus finansuojama tik infliuojanti rentų ekonomika (juk balansas finansuose būtinas!), kuri dar ir turi de facto kone artimą nuliui apmokestinimą.

* * *

O taip, jie visada jums parėkaus, kad jų darbo jėga tuose finansų sektoriuose gi irgi apmokestinama analogiškai gamybinei, ir kad iš esmės jie netgi moka analogišką pelno mokestį (tik neskaitant išlygų, aišku).

Bet jei gamyba ir prekyba sukuria pridėtinę vertę, kuri apmokestinama, tai kaip ten finale vis (nesi)gauna su vertės auginimo apmokestinimu (ekonomine renta) pas tuos rentininkus FIRE sektoriuje? Ir, oi, tik nesakykite dabar, kad visokie PIFų (privačių/pensijų investicinių fondų) valdytojai nemoka susiskaičiuoti turto vertės pokyčio nusavinimo sau per visokius savo pritaikomus privačius sėkmės ir valdymo mokestėlius, aha.

Ir jei pastebėjote, kad per pastarąjį dešimtmetį užsidarė masė bankų filialų, o su grynaisiais pinigais net sostinėje tedirba vos keletas skyrių, tai žinokite, kad jau bankui turėti to fizinio banko, kaip pinigų gamybos cecho, jau nebereikia, ir darbuotojų mažinimas reiškia tiesiog darbo jėgos sąnaudų sumažinimą.

Gal verslo procesų efektyvumo prasme derėtų iškart mūsų iždo valdytojai, apsimetančiai finansų ministre (bet kažkaip kartu tik su premjere bei ekonomikos, vidaus reikalų ir dar beprisijungsiančiais likusiais ministrais tik už sveikatos apsaugos ministrą, o ne pagal savo pareigas, vis kovos nematomame fronte prieš nesusiskaičiuojamą koronavirusą dirbančiai), tai pagaliau jau visus tuos mūsų visų pinigus iškart atiduoti privatiems bankams, draudimo bendrovėms ir nekilnojamojo turto vystytojams pagal jų kompetencijas ir nuožiūras (pinigai maistui, socialinis ir sveikatos draudimas, būstai pragyvenimui atitinkamai)?

O tie jau patys ir nuspręs, kiek išskirti mums su jumis tam “mūsų“ viešajam sektoriui, tai tik fiktyviai savivaldai, dar ir formaliam valstybės administravimui, būtinai gal dar kažkiek ir teisėsaugai (tik jiems reikia privačios policijos kaip prie steroidinio komisaro, kad jų kas neapiplėštų), tik jiems patiems reikiamai (nes koronavirusai, pasirodo, gali užpulti nepriklausomai nuo turtų ir socialinės padėties!) sveikatos apsaugai (jūs tai karantine kiurksokite, dantis ant lentynos pasidėję, net kai pusė suplanuotų epideminių lovų lieka tuščios), tik jų pačių prestižinėms privačioms mokykloms jų atžaloms, ir pan.

Tiesa, ir kariuomenėje tarnausite tik jūs, lochai, ir nepamirškite po to jų tėvynę jiems apginti, jei prireiks.

O jūs, čiabuviai, arba grūskitės į rezervatus su ribotu judėjimu tarp savivaldybių karantino metu bei socialinės rizikos getuose net ir be visokių karantinų, arba geriau išvis emigruokite, jei taip čia jums viskas nepatinka (arba jei taip viskas labai patinka, patriotai-idiotai, tai į cypę dar mentai įgrūs, jeigu iš džiaugsmo Trispalve nuošaly nuspręsite be išankstinio leidimo pasimosikuoti!).

Juk visada galima vietoje jūsų, tų nesukalbamųjų ir dėl kažkokių teisių vis paniurnančiųjų, čia atsivežti labiau sukalbamų beteisių trečių šalių piliečių, jums pavymui visai už jūsų pinigus papirktai propagandistų šunaujai paamsint, kokie jūs esate tik runkeliai, vatnykai ir lūzeriai, ar išvis bukiai, kai savo tas atimtas ir nekompensuotas pilietines teises bandote dar ir teisme apginti, naivuoliai.

Ir dar vėliau vis kylančioje, anot bankų PR lakštučių, Lietuvos ekonomikoje labai gerai šituos prisitaikėlius čiulpti valstybinius finansus visus “gyvenimo karalius“ tos netikros taksi pavežės, netikri pamaitintojai atveš jiems maistuko, ir kaip puikiai šitie visi atsivežtiniai biorobotukai už juos ir išvytuosius dar dirbs prie konvejerių, ar sukiodami vairus sunkvežimių kabinose po Europą, ar atidirbs krautuvais prie lentynų sandėliuose ir parduotuvėse.

Jūs tai jiems tikrai čia tokie nereikalingi – lauk iš tėvynės, net jei patys jie iš tos “savo“ tėvynės nuolat į užsienius kažkodėl vis būna išsigrūdę.

Juk ir niekas Lietuvoje taip nepasirūpins geriau stambiuoju kapitalu, kaip “socialdemokratai“ ar “darbiečiai“;

niekas taip geriau neatiminės gimtojo krašto su visu jo džiugesiu ir laisvėmis čia iš jūsų, kaip “valstiečiai“;

niekas taip labiau nekęs ir nesityčios iš savo tautiečių, kaip tam itin gabūs vietiniai krikščioniški demokratai iš tėvynės (sic!) sąjungos;

ir niekas taip laisvai neišvogs savo projektėliams jūsų pinigų, kaip liberalai su laisvėnais, dar ir nuvesdami į orvelišką socialinį bei minties progresą, kur profesinėse kompetencijose lemia jau ne tik partinė priklausomybė ir švogerystė (jau dabar sakoma, kad artimųjų įdarbinimas valstybės tarnyboje lenkia sovietinius laikus), bet ir šlapinimosi poza ar netgi ir netradicinis polinkis pasipyškinti nevaisingais (atsiprašant už kalambūrą!) sueities būdais.

Jūs vis “neturite daugiau už ką balsuoti“, o po to toji jūsų išsirinkta valdžia dar ir atpyškina jus.

Bet išrinktųjų reitingai vis kyla ir kyla, o jums, matau, tai dar ir teikia malonumą, tad aš – negaliu pykt!

* * *

Atrodytų, tie sprendimai, ką ir kaip apmokestinti, ir kaip pakeisti šalies ekonomikos struktūrą, jei nenorime tų išsunkiančių institucijų, ir ne vien tik žodžiais tedeklaruojame norą sukurti gerovės valstybę sau ir savo vaikams, kuomet tam yra, manau, ypač toks palankus metas per pandeminį karantiną, būtų daugiau nei akivaizdūs.

Kaip yra akivaizdu, deja, ir tai, kad iš šito ydingo rato, kuomet iš realios ekonomikos pinigai nusavinami ir atiduodami FIRE rentų ekonomokai, jokia vyriausybė, ir, jei paguos, tai ne vien Lietuvoje, išeiti nei yra politiškai pajėgi, nei intelektualiai tam įgali.

Galop, ką ir čia sau išsirinkote – tą finale ekonomikoje dar ir gavote.

Kaip pasakė toks vienas nušautas JAV Prezidentas, kurio brolis kaip ir dabartinis 46-tasis POTUS vis iš rusų savo rinkimams pinigų kaulino, nors sakė, kad jo oponentas yra šių parsidavėlis:

“Neklausk, ką tau gali duoti šita valstybė – geriau paklausk, ar visus mokesčius tu jai susimokėjai, ir ar visas jai duokles bei prievoles atlikai!“

Nes, neduoktudie, dar taip ir pastipsi jai skoloje likęs…