Nuoroda į PODCAST S02E07 yra teksto apačioje:


Kadangi liberaliai konservatyviame paikumo lenktyniavime, kuris ministras, sveikatos ar vidaus reikalų, pasiūlys dar daugiau karantino, laimėjo vapsinčios kalgotkės™ Gedimino 11 versija “tęskime dar mėnesiui iki pavasario, bet po dviejų savaičių peržiūrėsime ir vėl nieko nenuspręsime (nes esame profesionalesni už mūsų kritikuotus buvusius prieš tai profesionalus)“, tai dar vienas, bet šįkart pažintinis ir istorine prasme, įrašas apie stagfliaciją, ir kaip su ja buvo jau tvarkomasi, bei kokius rezultatus tie veiksmai davė, tikrai nepakenks.

Ir net nepaisant to, kad girdžiu ekonomistiškenius ekonomistus™ gal dabar šaipantis, neskaitant naivaus įsitikinimo, kad karantinai ir ekonomikos uždarymai įtakos gi jokios (sic!) neturi, nes viskas stebuklingai sugrįš į vakar dieną vos atidarius, tad kaip stagnacija dabar irgi taip pat visiškai “nesiskaito“, tai ir infliacija, suprask, gi pernai buvusi net kone dukart mažesnė už prieš tai metais buvusią, tad ir šitos nėra.

Žodžiu, viskas puiku ir nuostabu Lietuvos ekonomikoje – štai jūsų eilės numerėlis pas šviestuvų sal-i-ono spaudos atstovą Ž. Mauricą jo makroekonominių įžvalgų kokainui.

* * *

Aš tik primenu, kad nesikuistumėte statistikos portaluose, štai praeitos kadencijos vartotojų kainos indeksus (nubraukus 100, gausite infliacijos arba visuotinius statistinius kainų pokyčio procentus per metus):

  • 2016 m. – 101.7,
  • 2017 m. – 103.9,
  • 2018 m. – 101.9,
  • 2019 m. – 102.7,
  • 2020 m. – 100.2.

Bet pastebėsiu, kad ne vien prie neigiamų palūkanų, tačiau būtina šiuos kainų pokyčius žiūrėti ne išimtus iš konteksto, o lyginant, tarkime, kad ir su kitomis eurozonos arba mūsų regiono valstybėmis, kurios patyrė ženklią defliaciją ir BVP smukimą – tame kontekste, vaizdžiai tariant, tarp to, kad pas mus šaltoka dabar, nes tik +2, o kaimynai šąla, nes pas juos -20 laipsnių, ne tai, kad pas juos šalčiau 22 laipsniais už mus (ir kodėl jie mums turi rūpėti?), bet kad pas mus kažkaip išskirtinai ne kaip pas visus yra atšilę 22 laipsniais, kai palyginam su tais kaimynais.

Supratote, ką noriu pasakyti šiuo palyginimu ir dėl “nedidelės“ infliacijos oficialioje statistikoje?

Kaip ir tai, kad ne tik būsto kainos, bet dar daugiau brangę ir taip vadinami socialiniai maisto produktui (t.y. kruopos, miltai, makaronai, aliejus, cukrus ir pan.) – pastarieji pernai pabrango išvis po 70-80%, dėl ko net Huilostano valdžia sukruto veikti, kuriai šiaip išvis nusispjauti į savo holopus (o kadangi pas mus jau beveik yra gerovės valstybė, tik ta gerovė ne visiems, tai ir sukrusti valdžioms nėra jokio reikalo, nes ne tam jie ten yra ir išrenkami).

Tad ir infliacijos ieškoti gal reikia ne tose statistikos departamento suvestinėse, kuriose šie skaičiai yra paprastai oficialiais surašomi, ir dar palyginti dera kontekste, ko gero, su realia perkamąja galia bei pagal socialinių klasių pjūvius – ypač, kai skurdo rizikos grupėms, ir greta šių jau vis didesnei masei žmonių artėjant, būtinos išlaidos maistui, ir ne pačiam geriausiam, sudaro vis didesnę tų “namų ūkio“ pajamų arba, deja, jau ir jų turėtų santaupų dalį.

Tai va šiems sunkiai papasakosite, kaip “niekas juk iš esmės nepabrango“, kai iš nulinių pajamų dabar jau reikia maisto nusipirkti, ir dar ką nors džiugiai apie rekordiškus indėlių dydžius bankuose.

Todėl palikime tą niekur nevedančią diskusiją dėl infliacijos buvimo ar jos nenoro pamatyti dabar nuošalyje, juolab, kad teiginiai apie tai, jog dar pernai trys ar keturi milijardai įmestų į Lietuvos ekonomiką eurų paramai jokios esminės infliacijos “nesukėlė“ – aš jau rašiau, kur ir kam nuėjo tie pinigai “ekonomikoje“, ir iš kur dabar per krizę pabrango gerokai daugiau nei iki praeitos tas gyvenamasis nekilnojamas turtas, jei vartotojų masinio pirkimo, kaip anuomet, irgi nėra.

Ir jei nėra jokių priežasčių pergyventi dėl pribrendusios, nors kartais atrodo, kad toje būsenoje permanentiškai plūduriuojame, nepaisant vietomis sukeliamų bangų paviršiuje, jau ne pirmas dešimtmetis, dabar aiškios stagfliacinės situacijos Lietuvos ekonomikoje, tai viskas puiku, ir tolimesnis mano įrašas tėra veikiau tik pažintinis istorine bendro išsilavinimo prasme.

* * *

Ir aš pagrinde kalbėsiu ir lyginsiu su JAV, kurias dar buvusias išties didžiomis savo neginčijama ekonomine pasaulyje galia, dabar su savotiška nostalgija ir visokiais priežodžiais “čia tau ne Amerika!“, kada nori geriau, bei padūsavimais “gyventi kaip Amerikoje…“, dar prisimena mano karta, kuri ne “prie ruso gyveno geriau“, o jau prie ruso norėjo gyventi kaip amerikonai.

Bet JAV ekonomikos istorijoje būta visokių laikotarpių ir iki tol, įskaitant ir tarpukario Didžiąją Depresiją, ir mažesnes krizes bei atsigavimus viso pokarinio Šaltojo Karo metu.

Kurį amerikonai prieš sovietus, mūsų pačių didžiuliam džiaugsmui ir laisvei, laimėjo 1991-aisiais rudeniop, kuomet, kai aš jau pakeičiau dvejus metus atavėtus privalomuosius sovietinius čebatus į savanorių greito reagavimo būrio avalynę Parlamente, tai buvo išleista vienu metu tokie muzikos istorijon įėję albumai, kaip Guns N’ Roses – Use Your Illusion I&II, Metallica – The Black Album, Nirvana – Nevermind, ir Red Hot Chili Peppers – Blood Sugar Sex Magik, kai dar metų pradžioje išėjo ir Queen – Innuendo.

Geras šiemet seniesiems melomanams ir rokeriams jubiliejus, bet jei jūs tuo metu negyvenote, tai nieko apie roką ir neišmanote, kad ir ką čia dabar dar labiau sukriošusiai man apie bitlus su rolingais ar cepakais vapsėtumėte, seniukai! \m/

Jaunimas tai, matau, išvis išsižiojęs, nes jokios muzikos be autotune ar mp3 negali įsivaizduoti, net kai madingai hipsteriškai pabrūžina traškantį vinilą. O aš čia pridedu nuorodą į dešimtuką mano dar nepaminėtų tų Lūžio ne tik prie Baltijos metų muzikinių albumų, nes dėl skonio gal čia dabar nesiginčysim.

Vis tik ne apie jaunimą ir jo muziką kalbame, o ir ekonomikoje ne viskas buvo taip cool and dandy iki tol.

* * *

Ir 1970-ųjų metų energetinė krizė, kaip minėjau savo laaaaaaabai ilgame pradinime įraše apie stagfliacijos kranklius, iššaukė didelį džiugesį sovietams, pasistačiusiems tuomet savo menamą ekonominę ankstyvojo brežnevizmo didybę ant drastiškai išaugusių pasaulyje naftos kainų: tuomet Sovdepijoje buvo sutrumpinta darbo savaitė iki 5 dienų, nors šeštadieniais dar man teko į mokyklą drožti, ir dar daugiau socialinių paslaugų pradėta teikti gyventojams, karo veteranai gavo daugiau lengvatų ir padidintas pensijas, o ir pats sovietinis socializmas tapo jau “subrendusiu“, nors žadėtojo komunizmo stadijos dar nepasiekusiu – iki būsimos antrosios brežnevinės ekonomikos fazės ir jai būdingos stagnacijos SSRS ekonomikoje dar buvo prieš akis visas dešimtmetis.

Bet tas naftų šuolis tuo pačiu sukėlė stagfliaciją ne tik amerikonams, kuriems šis arabiško ristūno šuoliavimas naftos kainose smogė dviženkle šalies ekonomikos infliacija ir įvykusia JAV ekonomikos stagnacija.

Maža to, pirmą ekonomikos šoką buvo gal netgi galima kantriai palikti įveikti pačiai laisvai rinkai ir tos rinkos dar Adam Smith pamatytai “nematomai rankai“ išvis nieko nedarant ir nesiblaškant kaip vištai be galvos po kiemą. Tačiau kur jūs matėte politikus, kurie nepasistengtų dėl savo liaudies ir neprigadintų daugiau, nei ir taip jau pasidarė, ir ne be jų pirmtakų pastangų?

Tad tuomet ekonomikos politikoje išties visuotinai vyravo keinsizmas, kuriuo prisidengdami politikai ne tik JAV (ir, deja, ne tik tuomet) dėl demokratinio savo rinkėjų spaudimo taip puldavę vis strimgalviais kaška dariti™, apkaltindami dėl bėdų savo pirmtakus, kas paprastai tereikšdavę – jei yra ekonominių sunkumų, tai reikia tiesiog duoti pinigų, ir visiems palengvės (tik va iš ko atimti ir kam duoti – čia jau politinių diskusijų klausimas, reikalo iš esmės nekeičiantis).

Taip tuomet 1974-aisiais gimė netgi tokia labai sektantiškų keinsistų ir plokščio gaublio liberalų mėgstama Phillips_o kreivė, kartais dar vadinama ir Laffer_o arba abiejų vardais, tapusi respublikonų ekonomine politika prieš JAV Prezidento Gerald Ford ketinimą pakelti mokesčius, kuriais šis tikėjosi sumažinti įsibėgėjusią infliaciją – kitaip tariant, spręsti esamą stagfliaciją vyriausybei prieinamomis fiskalinėmis priemonėmis (na, kaip 2009-aisiais Andrius Kubilius, pakeldamas PVM tarifą, nes didesni mokesčiai juk visada “padidina“ nukritusius pardavimus, ar ne?…).

Taip tą paminėtą kreivę ir nubraižė ant servetėlės Vašingtono restorane paminėtas ekonomistas Art Laffer, susitikęs su žurnalistu Jude Wanniski, kuris jau šią teoriją ir išpopuliarinęs viešojoje nuomonėje, o prie jų dar prisijungė ir du labai gerai jau mums dabar pažįstami respublikonai, pavertę šią servetėlę tokia JAV respublikonų ekonomine politika ne vienam dešimtmečiui į priekį – tai jau mūsų laikais ir mano paties per rankos atstumą gyvais matyti (ar net pačiupinėti ranką paspaudžiant) prie kol kas vienintelio Lietuvą aplankiusio JAV Prezidento George W Bush gynybos sekretoriumi buvę Don Rumsfeld bei viceprezidentu Dick Cheney.

Toji istorinė servetėlė, kaip ekonomikos mokslo artifaktas, beje, yra išsaugota muziejuje – nuoroda čia.

Na, o šios Philips-Laffer kreivės ir ekonominės teorijos idėja yra tame, kad nedarbo lygis atvirkščiai proporcingas infliacijos lygiui, tad jei norite žemo nedarbo, tai turėsite taikstytis su aukšta infliacija, ir atvirkščiai.

Beje, tas “ir atvirkščiai“ – gi labai patinka ir mūsų establišmentui, kuris, nepriklausomai nuo valdančios partijos, nuosekliai vykdo ekonominę politiką “išvyk tautietį iš Lietuvos!“ – gi nedarbas taip Lietuvoje “savaime išsisprendžia“ per masinę emigraciją, o žemos infliacijos ir lėčiau nuvertėjančių finansų bei piniginių aktyvų privalumai taigi lieka pinigus ir valdžią prilaikančiųjų kišenėse, tad pasiunčiamas ne vien oro bučkis žuvėdų bankams Lietuvoje (galima dar ir kokį vietinį šių labui netgi nusnorinti, taip pagerinus investicinį klimatą užsienio kapitalui).

* * *

Tik problema gi su šia teorija buvo tame, kad va praktikoje buvo problema su šita teorija – t.y. stagfliacijos metu gi buvo ir aukšta infliacija, ir aukštas nedarbas!

Tad jei fiskalinėmis priemonėmis spręsdamas sumažini surenkamus iš ekonomikos į biudžetą mokesčius, palikdamas ekonomikoje daugiau laisvų pinigų, tai palaikai taip tik didesnę infliaciją ir dar padidini biudžeto deficitą.

Jei pakeli mokesčius prie stagnacijos, tai surenki tik mažiau mokesčių tam biudžeto deficitui padengti, o ekonomika tuo pačiu dar ir netenka būtinų jai vėl užsivesti lėšų – va visiškai kaip minėtasis servetėlės ekonomistas Art Laffer ir argumentavo tiems dviem respublikonų aktyvistams. Tik gaila, kad jų nebuvo patarėjais per praeitą krizę mūsiškiam jau paminėtam “gelbėtojui“, kuris pribaiginėjo tarsi Hells Angels (aha, no pun intended…) įprastiniu plaktuku tuomet nokdauną patyrusią Lietuvos ekonomiką.

Taigi, apibendrinu: tuomet JAV vyriausybės taikomos fiskalinės priemonės mokesčiais į vieną arba kitą pusę, bet iš stagnacijos išvesti nesugebėjo, nes vis tik negali nušauti vienu šūviu dviejų zuikių, nepaisant patarlės.

Ir čia va prasideda Ballet de la Merlaison antroji dalis – apie monetarines priemones, kai jau money printer go brrrrr™.

* * *

Kas juk tebūtų tik tas banalusis keinsizmas – tai va atspausdinam fantikų ir padaliname šiuos krikščioniškai (sic!) jų stokojantiems, aha.

Arba – imame ir sukūrename jau makulatūra tapusius taip dalintus į kairę ir dešinę piniginius ženklus, pavadindami tai denominacija, kai jau ir vėl iš naujo paleisime tą įprastinį visų vyriausybių skolų ir problemų sprendimo per devalvaciją mechanizmą. O tuomet, jei pamenate, JAV dviženklė metinė infliacija reiškė, kad ekonomikoje yra tas pinigų, virstančių karpytu popieriumi su mirusių prezidentų portretais, perteklius.

Ir šį infliaciją sukeliantį fantikų perteklių būtent 1974-aisiais norėjo labai nuoširdžiai vardan bendrojo gėrio nusavinti valstybės, kad ir ką tuo vardu vadinate, naudai paminėtasis JAV Prezidentas Gerald Ford, kuris, beje, nei į šį postą, nei į viceprezidento prieš tai, net išvis nebuvo išrinktas, nes tiesiog pakeitė nušalinti dėl Watergate skandalo dar nespėtą ir patį atsistatydinusį JAV Prezidentą Richard Nixon, kai į viceprezidentus gi pateko lygiai taip pat prieš tai 1973-ųjų gale atsistatydinus JAV Viceprezidentui Spiro Agnew.

Tad, kaip matote, ir demokratijos citadelėje antraip neišrenkami politikai gali tapti vyriausybės vadovais, kaip yra Lietuvoje, o ir pati stagfliacija ekonomikoje, žiūriu, sukuria gan neblogas perturbacijas vidaus politikoje.

Ir šiam nerinktam JAV Prezidentui, oi, kaip dar toli šaukia irgi iki tokio lietuvių konservatorių dukart premjeru pabuvusio, šį vardą partijai davusio ir iš partijos pasekoje išmestojo, Gedimino Vagnoriaus, kuris ir indeksuoti atlyginimus bei sukelti kone triženklę infliaciją, spausdindamas lietuviškus “bandomuosius“ iki lito pinigus talonus, pramintus jo garbei vagnorkomis, sugebėjo, ir dar žiauriomis akcijomis verslininkus terorizavo, surenkant iš jų mokesčius.

O kaip tąsėsi nuo stagfliacijų iki verslumo pliūpsnių Linksmaisiais Devyniasdešimtaisiais Lietuvos ekonomika, tai išvis atskiras skandinavų epas apie norus gyventi kaip Švedijoje su homeriškos Šiaurės Atėnų tragedijos išnašomis – kaip sakiau, ir čia pas mus dar netgi gerokai didesnių amerikietiškų kalnelių netrūko.

* * *

Bet grįžkime prie JAV ir jų monetarinių žygių, ir konkrečiai prie Fed – kuris, primenu, yra JAV centrinis bankas, vadinamas JAV Federaliniu Rezervu, ir kurį sudaro 12 autonominių centrinių bankų apygardų, atsakingų, kaip ir įprastiniai centriniai bankai, už komercinių bankų priežiūrą bei pinigų masę savo teritorijose.

Todėl ant dolerio galite rasti serijos numeriuose raides, atitinkamai abėcėlės eile parodančias, kuri apygarda šituos žalianugarius fantikus leidybai spaustuvėje sostinėje, arba Teksase prezidentų Bušų padovanotame sklype, užsisakė – ir kadangi Niujorko apygarda atsakinga už valiutinę dolerių leidybą, einančią “eksportui“, tai mums dažniausiai į rankas čia patenka serijos su B raide, tarp kitko.

Šio stagfliacinio JAV dešimtmečio pabaigai Fed vadovu tapo Paul Volcker, atbuvęs taip dvi kadencijas prie jį paskyrusiojo demokrato JAV Prezidento Jimmy Carter (nuo 1979-ųjų), ir po to dar patvirtinto jau respublikono JAV Prezidento Ronald Reagan (iki 1987-ųjų).

Ir taip nepavykus valdžios eksperimentams su fiskalinėmis ekonomikos poveikio priemonėmis, tai su stagfliacija dabar jau Fed_as pabandė tvarkytis kažkaip tiesiai per aplink iš kito galo jau monetarinėmis – pabranginus pinigus rinkoje, nes buvo ženkliai pakeltos bazinės dolerio palūkanos, už kurias komerciniai bankai skolinasi iš centrinių federalinio rezervo bankų tuos dolerius tolimesniam perskolinimui ekonomikoje.

Pabrangintas taip staiga, kuomet visi buvo morališkai jau susitaikę ir prisitaikę prie infliacinės vyriausybės politikos, tas dar ir pradėtas mažiau leisti iš Fed_o į apyvartas, doleris taip tapo JAV ekonomikai “prabangos preke“ (kaip ir pas mus, kas dar pamena tą vagnorkių zoofilinę leidybą, taip prof. Kęstučio Glaveckos išpopuliarintu priežodžiu, kad “doleris ir Afrikoje doleris“), ko pasekoje JAV infliacija, kuri 1980-ųjų kovą buvo pasiekusi jau net 14.8%, per ateinančius trejus metus nukrito žemiau 3% metinių, t.y. sumažėjo kone penkis kartus!

Priminsiu palyginimui ta proga ir lietuvišką pavyzdį, kurį anuometis Lietryčio vyr.redaktoriaus pavaduotojas ir signataras, pamenu, labai savo įžvalgose išjuokė pradžioje, bet finaliniame rezultate po to aš tik pradėjau netgi gerbti LB valdytoju tuomet paskirtą Reinoldijų “Nutrijų“ Šarkiną.

Nes šis gal ne be paties premjero Gedimino Vagnoriaus palaiminimo, įveikė kone per naktį (!) visą tą jau mums įprastinę vagnorišką infliaciją, kuomet nurodė tiesmuka administracine tvarka visiems komerciniams bankams jų teikiamų paskolų palūkanų lubas 43, berods, procentus prie rinkoje buvusių net 120 su trupučiu procentų (taip, tuomet tikrai buvo tokios kosminės rinkos palūkanos ir toks valdžios pareigūnų įmanomas “savivaliavimas“), atitinkamai sumažindamas ir bazines lito palūkanas bei, bendradarbiaujantiems dabar bankams prie to jo pamosuoto rimbo, kad antraip atims licencijas veikti Lietuvoje, davęs dar ir saldų meduolį – išsiplatinti ilgalaikes vyriausybės obligacijas naujomis palūkanomis.

Istorija dabar tiek neįtikėtina atrodo, tarsi visi elitiniai rentininkai ir jų propagandistų kariauna ligi šiol būtų kamuojami patirto post-trauminio sindromo, bet aš jums patiems siūlau pasivartyti to meto spaudą (kaip nacionalinė biblioteka vėl atsidarys), jei netikite, nes suskaitmenintų archyvų internete taip galite ir nesurasti.

Neįtikėtinai skamba dabar, kai matome, kaip apgailėtinai trypčioja šlapukai iš URM ir FinMin aplink iš ES išsiprašytas sankcijas patyrusią Belarus sanatoriją ir bejėgiškai skėsčioja savo geibiomis rankutėmis, ką daryti, ką daryti, kaip gi Lietuvos piliečiams (nes baltarusių kolaborantais gal jau pats užsankcintas Batka pasirūpins?) išmokėti jų užsidirbtas ir pagal LR įstatymus darbuotojų nuosavybe esančias algas, užšaldytas kažkokio skandinaviško banko sąskaitose, pastarajam dar ir ciniškai pelnantis iš šių disponuojamų lėšų.

Tarsi tas sankcijas pritaikė ne anai trečios šalies valstybei, o kažkodėl juk, lyg ir, ES piliečiais esantiems mūsų tautiečiams, kur raktinis žodis, deja, yra “lyg ir“, nes mūsų valdžiukės funkcionieriai niekada savo tautiečių jokiais gintinais šalies piliečiais nelaiko – nu taigi tik runkeliai ir vatnykai, kad ten dirbo, tai ką čia dar ginti ir išvis diskutuoti, nu?!

Priminkite, ką turite omeny, kai vis pavartojate žodį valstybė? Kieno ta valstybė ir apie ką toji jų valstybė va šiems piliečiams šiuo konkrečiu atveju, ką?

* * *

Na, o vis tik – ką tuomet davė Paul Volcker monetarinės Fed įsivestos “sankcijos“ JAV ekonomikai?

Kaip ir reikėjo tikėtis, stagnuojančiai ekonomikai dabar jau pritrūkus atimtų ir dar netgi pabrangintų dolerių, šioji, visai logiškai, įkrito į 1980–1982 metų recesiją, per kurią dar ir nedarbas pašoko iki 10%, kas JAV yra kone trigubai ten įprasto jiems natūralaus nedarbo dydžio.

Nors Lietuvoje, net prie ekonomikos pakilimo bei masinės emigracijos, tai labai dar ir žemu čia laikomas, nes, argumentuojama, kad pas mus visiškai kitaip tą nedarbo statistiką skaičiuoja, todėl “nesiskaito“, ir, aišku, dėl to būtina tik dar daugiau įsivežti pigios darbo jėgos iš trečiųjų šalių, nes čia belikę tik tinginiai ir pašalpiniai taip rinkoje tik išaugsiančių jiems uždarbių nėra verti (paliekant nuošaly godžius viarslinykus™, tai aš jau tik ką kažką apie šitos klaidingai vadinama valstybe valdininkų požiūrį į savo tautiečius irgi paminėjau).

Kaip bebūtų, bet per dvejus metus, taip Fed_ui jau susitvarkius su infliacija, dabar reikėjo tvarkytis jau netgi ir su šia dirbtinai sukelta recesija ekonomikoje, o ne šiaip tik buvusia stagnacija, tad 1982-aisiais ir toji JAV monetarinė politika irgi buvo kiek palengvinta, nusprendus, kad savo paskirtį gi jau atliko, ir vėl, dabar jau respublikonui JAV Prezidentui Ronald Reagan, prisiminus dar JAV nuo Didžiosios Depresijos gi išgelbėjusią bei įprastine tapusią mano paminėtą keinsizmo politiką.

Tačiau šįkart buvo esminis skirtumas, nes, užuot vyriausybei dabar vėl sugriovus Fed_o pasiektus infliacijos sumažinimo vaisius savo įprastine fiskaline politika, didinant fantikų masę ekonomikoje, buvo įsiklausyta į visiškai priešingą bei netgi didelį John Maynard Keynes kritiką – Čilės ekonominio stebuklo prie Augusto Pinocheto architektą ir Čikagos ekonomistą Milton Friedman, kuris tuomet vadintas tiesiog neoklasikiniu ekonomistu (turint omeny šią politekonomikos kryptį kaip atnaujintą kritiką keinsistinei, kuri, savo ruožtu, gi yra kritiška klasikinei ekonomikos teorijai).

Na, o ilgainiui Milton Friedman jau buvo pervadintas į tuomet dar liaupsinto ir mums pavyzdžiu buvusio tame pereinamame etape iš planinės socializmo ekonomikos į laisvąją rinką per minėtus Linksmuosius Devyniasdešimtuosius, ir tuomet bei dabar LLRI propaguojamo, bet jau dabar dažniau tik keikiamo, neoliberalizmo vienu iš pradininkų.

Tik, teisybės dėlei, vis tik LLRI ideologine prasme yra pasekėjais net ne gana nuosaikaus “Čikagos gangsterio“ Milton Friedman, o dar aršesnio liberalo “austrijoko“ Ludwig von Mises, kuris 1947-aisiais net Miltoną pats yra socialistu išvadinęs.

O dėl šito menamo dualizmo toje centrinio banko monetarinėje ir vyriausybės fiskalinėje politikoje suderinimo, gal todėl ir gimė tas JAV Prezidentui Ronald Reagan priskiriamas, bet išties JAV Prezidento Hary S Truman, dabar anekdotas apie prašymą jam ekonomikos patarėju pasiūlyti tik “vienarankį ekonomistą“ (angl. one-handed economist), kuris nesakytų jau nuolat taip jau po tik ką duoto aiškaus patarimo, kad “…o iš kitos pusės…“ (on the other hand).

Taip gal tik irgi atrodo, kad buvo vyriausybės ekonominėje politikoje tuomet suderintos dvi priešingos doktrinos, nes ir pritaikyta fiskalinė vyriausybės priemonė drastiškai sumažinant mokesčius tarsi neoliberalizme, ir taip pat keinsistiškai padidintos karinėms JAV programoms viešosios išlaidos (čia visi mūsų kubiloidai dabar gauna apopleksiją dėl, be abejo, tik išaugsiančio biudžeto deficito, tuo pačiu senąjai nomenklatūrai kvykiant: Pakaunėėėėė!)).

Bet ši ekonominė, monetarinė ir fiskalinė politika finale padėjo JAV netgi laimėti Šaltąjį Karą, kai iki tol šios pergalės buvo tik labai nuosaikiai ir formaliai siekiama be tikslo kažkada pasiekti, o ne išties stengiamasi aktyviai tą karą laimėti.

Nes juk kaip patogu buvo karjeros generolams ir visokių šnipų kontorų vadams taip saugiai kariauti, kai žinai, kad priešas atgal nešaudys – visi taip abejose pusėse puikiai tik daro savo kabinetuose tas biurokratines karjeras (tarsi dabartinis lietuviškasis generalitetas, kur irgi dabar nei vienas net nepabuvęs karinėse misijose, o establišmentas, tarsi amerikiečių demokratai, irgi savo kariuomenės arba bijo, arba nekenčia, todėl nei vienas vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas ar krašto apsaugos ministeris kariuomenės vadovybės karingesne praktine prasme ir nepadarys).

O ir tą įsivėlimą į ginklavimosi varžybas už mokesčių mokėtojų pinigus pats Ronald Reagan dar motyvavo paprastai ir nenuginčijamai: SSRS yra blogio imperija, ir mes laimėsime, nes dievas mūsų pusėje, todėl mes teisūs.

Ir viskas. Nepasiginčysi.

O ir ko mokesčių mokėtojams pykti, kai jų ekonomika auga ir jie patys vis geriau gyvena?

Na, istorijoje žymiausia, be abejo, čia buvo JAV Žvaigždžių Karų programa, kuri, vėliau paaiškėjo, išties tebuvo didžiulis JAV blefas prieš SSRS, padėjęs finansuoti NASA, kai visuomenė nebesidomėjo kosmosu po Mėnulio pasibaigusių misijų ir nematė reikalo tam švaistyti pinigus, nes tuomet pradėto GPS sukūrimo reikšmė aiški visiems tik dabar. Ir šis blefas taip išties paskatinęs sovietus paskirti nebepakeliamą savo BVP dalį tai konkurencijai gynyboje dabar jau ir kosmose (nors iki šiol nemoka kosminėje stotyje susitvarkyti nebeveikiančio tualeto, skolinasi konservus iš amerikiečių, nes jų transportas eilinį kartą vėluoja, o skylė prie iliuminatoriaus plastelinu neužsiklijuoja) – tik va skirtingai nuo JAV ir rinkos kapitalizmo, bet socializme taip sovietukai čia ne turtėjo, o tik vis labiau skurdo, atiduodami ribotus ir vis senkančius savo išteklius pasaulinės komunistų revoliucijos chimerai.

Kas natūraliai ir baigėsi SSRS ekonomikos žlugimu, kai JAV prie viso to dar sugebėjo per sauditus paveikti OPEC ir taip numušti naftos, finansavusius sovietinį biudžetą ir leidusius pirkti grūdus duonai iš Kanados, pasaulines kainas, kai tuo pačiu dar ir sovietų Afganistano karas SSRS pasidarė ne tik per brangus ir žiauriai visuomenėje nepopuliarus (žr. Aleksėj Balabanov filmą “Gruz 200“ apie tą “brandaus socializmo“ epochą), bet ir nebegalėjo jau būti laimėtas dėl modžahedams teikiamos JAV ginkluotės, įskaitant Stinger priešlėktuvines pėstininkų raketines sistemas, faktiškai taip perėmusias iš sovietų aviacijos oro erdvės kontrolę prie to neįmanomo laimėti (ką jau bandė per amžius makedoniečiai, kinai, britai, rusai, amerikiečiai) nekonvencinio karo ant žemės.

Ir dar visam tam “džiugesiui“ susprogo Černobylio AE – taip kažkuriame interviu paskutinis sovietų vadas Michail Gorbačiov pripažino, kad jie visam šitam jovalui apmokėti teturėjo vos taip tik jau iki trečdalio susitraukusio buvusio biudžeto pinigų, kurių ir taip dar trūko visam socializmo gerovės valstybės finansavimui net ir be to “sovietinio Vietnamo“ karo, kurį šis tiesiog banaliai nutraukė, išvesdamas kariuomenę 1989-aisiais (man kaip tik baigiant Kapsuko DOSAAF ir išvengus KamAZo vairavimo siaurais kalnų keliukais, kam buvome ten ruošiami) ir jau nebe “taikaus atomo“, o ta jo paties dėka šalyje inicijuota Perestroika dar net nesuspėjo pertvarkyti ir išvesti šalies planinės ekonomikos iš vėlyvojo brežnevizmo stagfliacijos (!) į tokią ekonomiką, kurią maždaug dabar mes matome jau pavykus Kinijoje po Tianenmenio aikštės 1989-ųjų “maidano“.

Taip va de facto ir de jure į stagfliaciją įpuolęs socializmas ir pralaimėjo atkutusiam iš stagfliacijos kapitalizmui.

Taip tuomet ir Lietuva toje sovietinės ekonomikos ir politinio žlugimo suirutėje išnaudojo istorinę progą tapti laisva ir nepriklausoma. Taip ir mūsų karta įsiminė SSRSą tik kaip didžiulę ekonominę ir politinę nevykėlę, pasišaipydama iš 15-20 metų už mus vyresnių žmonių to jų “prie ruso gyventi buvo geriau“ nostalgiškojo naratyvo, ir todėl mes patys prisimename JAV – tik kaip didžią ekonominę ir politinę galybę, laimėjusią Šaltąjį Karą prie ne mažiau didžio JAV Prezidento Ronald Reagan.

Tik va prieš tai nesusitvarkiusi sėkmingai su užsitęsusia ekonomikoje stagfliacija – to pasiekti JAV juk niekaip negalėjo.

Todėl ignoruoti ir mums dabar šitą bręstančią stagfliacinę situaciją mūsų ekonomikoje yra tikrai nedovanotinas ateities kartų požiūriu paikumas, net jei neturime jokio geopolitinio tikslo susigrąžinti Kremlių ir atkurti LDK nuo jūros iki jūros.

* * *

Bėda, kad už šito džiugesio šėlsmo dar pasimetė kiti nelabai smagūs faktai apie tokios JAV ekonominės politikos, vėliau pavadintos reigonomika, sukeltą ir milžinišką biudžeto deficitą, tapusį nuo tada, pavadintais Godžiaisiais 80-aisiais, jau tokiu nuolatiniu iki pat dabar.

Nes biudžeto deficitas iki tol tradiciškai nebuvo būdingas JAV valdant respublikonams, kurie šį stengdavęsi kaskart sumažinti, kai tik papuldavę į valdžią – netgi ir nerinkti, kaip paminėtasis Gerald Ford su jo tam tikslui išsikeltu užmoju pakelti mokesčius, dėl ko dabar juk būtų pripažintas “išprotėjusiu respublikonu“ (nors – “tikru lietuvių konservatoriumi“), kadangi šie juk dabar mokesčius mažina, o ne didina.

Ir tas JAV biudžeto deficitas yra iki šiol besivelkanti tos šalies vidaus politikos problema, kuomet kasmet tenka kelti skolinimosi limitą, arba išleisti federalines įstaigas neapmokamų atostogų, iki šį nesusipratimą vėl suderins Kongresas su Prezidentu, kaip šalies vykdomąja valdžia, ir demokratų bei respublikonų kandidatų debatai per kiekvienus rinkimus ir dabar neišvengiamai sukasi apie mokesčių politiką vardan biudžeto deficito.

Aišku, tuomet dar ir pabrangintas doleris, kadangi nuo 1947-ųjų Bretton-Woods susitarimų buvo ir vis dar yra pasauline rezervine valiuta, taip pat paskatino importą į JAV bei taip padarė dar ir neigiamą prekybos balansą, todėl dar 1986-aisiais Fed_o vadovas Paul Volcker problemą sprendė taip vadinama Plaza Accord tarptautine valiutų kursų sutartimi, privertusia Vokietijos ir Japonijos eksportinių ekonomikų vyriausybes tyčia užsibranginti dolerio atžvilgiu savo pačių nacionalines valiutas – doičmarkę bei jieną.

Kas aniems netgi davė trumpalaikius politinius dividendus, kadangi tų šalių piliečiai staiga pasijautė savo valdžios dėka taip tarsi turtingesniais ir turinčiais didesnę perkamąją galią importo atžvilgiu, nors tuo pačiu ši monetarinė priemonė pristabdė ir tų šalių eksportines ekonomikas – juk už visus smagius atrakcionus, žinia, tenka vis tiek susimokėti: taip Japonijos ekonomikos augimas šios Plaza Accord sutarties išvakarėse 1985-aisiais siekė 4.4%, tačiau kitais metais jau nukrito vos ne perpus – iki 2.9%.

Ir tuo pačiu kone tiek pat dvigubai brangesnė dolerio atžvilgiu jiena nuo 1985-aisiais ¥237/U$ iki 1987-aisiais ¥153/U$, paskatino Japonijoje nekilnojamojo turto burbulo pūtimąsi nuo tų sutartinių 1986-ųjų, ir tas burbulas finale jau skaudžiai pokštelėjo, taip daugiau nei perpus vėl atgal nuvertindamas visą šalies nekilnojamąjį turtą jau po 1991-ųjų.

Aš dar pamenu, kaip man teko garbės gerti (jei vieną 40 gramų taurelę tuo vadinsime) lietuvišką “Suktinį“ su japonų ekonomikos profesoriumi (kuriam ir 30 gramų užteko pasigėrimui), ir kuris dar mums magistratūroje dėstė eksporto organizavimą (o jis buvęs Honda motociklų distributoriumi Jungtinėje Karalystėje tuo metu, kai gimė toji legenda, kad yra motociklai, ir yra Honda…). Tai va jis dar 2003-aisiais mums padūsavo, kad jo butas Tokijuje dabar tekainuoja pusę (per tiek krito juk ir akcijų kainos Tokijo biržoje, tarp kitko – tad jokių stebuklų ir čia) jo sumokėtos už tą butuką kainos (ir sklypų kainos Japonijoje pirmąkart nuo tos 1992-ųjų metų krizės parodys teigiamą 0.1% atsigavimą tik po… 26-erių metų!).

Ir perspėjo jis apie tokio NT burbulo sprogimą pas mus, kai apsidairė po nykiai pilkus, bet tikusius net ir dabar Černobylį nufilmuoti, sovietinius Vilniaus daugiabučių kvartalus, kuriuose butų kainos buvo jau tuomet didesnės ir už jo buto kainą Japonijos sostinėje, įeinančioje, priminsiu, tuomet į penketuką brangiausių pragyventi miestų pasaulyje.

Aš dar pamenu, o ir jūs tinklaraščio archyvuose netgi galite paieškoti, kaip tuomet jaunimėlis internetuose žvygavo man, tuos palinkėjimus nuo profesoriaus perdavus, kad esu visiškas durnius ir totaliai čia nusišneku, nes butai – tik branKZ™, kadangi “nėra“ jokių ekonominių priežasčių jiems atpigti, aha.

* * *

O juk nekart girdėjote ir JAV politikus, kaip anuomet Japoniją su Vokietija, taip dabar irgi raginančius jau ir Kiniją dabar vis revalvuoti savo juanį, neva, tik dirbtinai dėl eksporto į JAV devalvuotą – tad paminėtojo Fed_o vadovo Paul Volcker siekiai kitų valiutų vertės atžvilgiu vis dar siekia mūsų laikus, nes JAV prekybos deficitas ir toliau didėja.

Ir taip per pastaruosius dešimtmečius, vietoje panašių Plaza Accord taikių susitarimų, jau netgi privedus prie valiutų karų, kuomet šalies fantikai nuolat devalvuojami, kad bent laikinai pristabdytų taip pabrangintą importą ir paskatintų eksportą į tam momentui brangesnių valiutų ekonomikas. Ir dar dabar turime jau netgi išvis neigiamas bazines palūkanas, kuomet vyriausybės gali skolintis iš savo centrinių bankų pinigus išvis dykai, ir dar sugrąžinti šiems mažiau, taip kreditoriui už šią garbę dar ir susimokant (tik va eurozonoje italai savo vyriausybės nelabai gerbia, nes vis tiek prašo teigiamų palūkanų už paskolas šiai).

Aišku, bendrai neoliberalizmo bei konkrečiai Milton Friedman idėjos, taip puikiai ištempusios, suprask, per reigonomiką JAV iš 1980-ųjų pradžios recesijos, dar pagimdė ir panašią britų ekonominę politiką, pavadintą vėliau tečerizmu (pagal jų premjerę Margaret Thatcher) – nuo 1983-ųjų Didžioji Britanija, iki tol žinoma kaip “pasaulio dirbtuvėmis“ (kai nebuvo dar jokių Made in China kaip dabar!), tapo jau importuojančia pramonines prekes šalimi, kas buvo palydėta šalyje sukilusiu masiniu nedarbu jų tradicinėje sunkiojoje pramonėje, kuris, dar neatsigavus nuo 1980-ųjų pradžios recesijos, jau 1986-aisiais pasiekė 12.5%, arba 3 milijonus bedarbių, tačiau per ateinačius trejus tečerizmo ir neoliberalizmo ekonominės politikos metus – sėkmingai nukrito kone perpus iki 1.6 milijonų.

Stiff upper lip yra tradicinė britiška šoko terapija savo plebsui, o buvusios britų kolonijos tuo metu net pasidžiaugė ir dėl nemažo kvalifikuotų “tikrų britų“ imigracijos Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Pietų Afrikos Respublikoje ir pan.

Beje, britų ekonomika į buvusią savo pramoninių prekių eksporto struktūrą jau ir nebegrįžo (taip užsibaigus ir visai britiškai nacionalinei aviacijos bei automobilių pramonei), kad ir ką šnekėtume dabar per tuos permanentinius sunkmečius Lietuvoje vis gelbėjusius dar ir mūsų eurosąjunginius bedarbius “čikenfektorius“ per tuos pigios darbo jėgos imlius angliškų statybų, jų fabrikų konvejerius ir priešokio ekonomikos paslaugų, ypač socialinių rūpybos, sektorius.

Ir nebegrįš, nes Brexit, kaip jau minėjau anksčiau įrašuose, buvo britų establišmento siekis, prisidengiant savo plebso valios vykdymu, taip nebeleisti Britanijos ekonomikai sugrįžti atgal net iki tečerizmo buvusios gamybinės ekonomikos.

Nes britų establišmentui reikia gerokai jiems patiems dabar pelningesnio finansinio ir rentų kapitalizmo, o ne gal šimtmečiu “pasenusio“ pramoninio kapitalizmo su visomis tomis nuosavų proletarų ir jų aršių profsąjungų sukeliamomis problemomis, kurias dar 19a. turėjo spręsti torių, kaip bebūtų keista, premjeras Benjamin Disraeli, kovodamas su liberalais (sic!) ir taip Jungtinėje Karalystėje įvedęs visuotinius valstybinius sveikatos apsaugą ir privalomą švietimą, taip pat įgalinęs prieinamus savivaldybių būstus dirbantiesiems, bei suteikęs darbuotojams teises taikiai streikuoti ir piketuoti bei netgi bylinėtis dėl darbo sutarčių su savo darbdaviais.

O dabar jau kinai prištampuos visko, ko reikia – turėk tik pinigų, o dar daugiau pinigų tiesiai iš pinigų, apeinant gamybą, Londonas gi pasigaminti puikiai moka.

* * *

Kaip paminėjau, bet JAV 1987-aisiais pats Paul Volcker buvo vis tik atleistas iš Fed vadovo pareigų. Ką nobelistas ekonomistas Joseph Stiglitz konstatavęs, kad JAV Prezidentui Ronald Reagan jau nebeatrodė, kad Fed vis dar adekvačiai vykdo jo vyriausybės pasirinktą nuo reguliavimų išlaisvinančią ekonominę neoliberalizmo politiką.

Kuri juk dar lydima, primenu: privatizacijos, globalizacijos, laisvos dereguliuotos prekybos, viešųjų išlaidų mažinimo, “diržų veržimosi“ dėl biudžeto deficito sumažinimo vidurinės klasės sąskaita, ir taip panašiai – t.y. visko, kas iš esmės yra priešinga iki 1970-ųjų stagfliacijos vyravusiai ekonomikoje keinsizmo politikai, ir kuri, panašu, po truputį šios pandemijos metu supanikavusių ir pasimetusių politikų dėka vėl sugrįžta: fantikus taip tiesiog jau dykai dalino, tarkime, pernai JAV ir JK vyriausybės, be skrupulų pasiskolinę milijardus iš savo centrinių bankų, ir net pernai sukruto jau ECB spaustuvininkai iš Gutenbergo tėvynės, drėbletlėję ne vieną milijardą ir mums (ne faktas, kad iki jūsų konkrečiai tik nuėjo).

Tai, kad dabartinės IVA+ Vėlinių koalicijos raganaitės™ pernai isteriškai klykavo ir negailestingai trankė valstiečių prezimentui™ Sauliukui per to rankutes, žadindami jame kapsukietišką suvalkietį, kad tie jums vokiečių paskirti eurofantikai nelabai jus tepasiektų ir būtų tuomet to visi dar neatiduoti (nu taigi gaila dykai duoti runkeliams!), o jau dabar yra padalinti šių liberal-konservatorių partijų išrinkimų sponsoriams, tai juk visiškai nereiškia, kad tie šitaip “sutaupyti“ pinigai išvis nepasiekė Lietuvos ekonomikos, o vis dar saugiai guli kažkur Gedimino prospekte užrakintoje tumbočkėje.

Aišku, smulkiam ir netgi vidutiniam nuo rinkos, o ne politikų malonės, priklausomam verslui iš esmės po šio ir vis dar neužbaigiamo antrojo karantino jau parėjo total kaput.

Ir bedarbystė per mėnesį gal net perlips 20% ties tuo nesustodama, turint nemažo potencialo suregistruoti jau ir prastovose užkarantinuotus faktinius bedarbius. Ir dėl karantinų bei Brexit šių nėra kur dabar išvyti iš tėvynės, kaip įprastai, bet gal taip juk ne veltui stambių įmonių ir pasiturinčių žmonių sąskaitose susikaupė dar pernai LB konstatuotos išties rekordiškos indėlių sumos, o NT kainos pakilo daugiau, nei buvo iki praeitos krizės to NT burbulo pokštelėjimo – kaip galvojate, ir iš kur tam kurkulizmui šitie pinigėliai “nusipaišė“ dabar, ką?

Ir jei vien šių dviejų akivaizdžių faktų (aišku, tik su sąlyga, kad nesi akučių neužsipylęs kaip koks LB valdybos kotletinis prievaizdas arba neprišniojęs kaip šio prievaizdo neprižiūrėti linksmuoliai iš žuvėdiškų kontorų) banalus sugretinimas dar tos pribrendusios dabar stagfliacijos, per stagnaciją realioje ekonomikoje ir infliacijos šuolį finansinėje ekonomikoje (FIRE – finances, insurance, real estate), neparodo, tai tikrai – tik belieka dabar džiugiai eiti, laikantis socialinės distancijos ir tik savo savivaldybių burbuluose, aišku, taip draugišku darželinukų ratuku aplink berželį svyruonėlį, dainuojant visiems choru:

“Te visad šviečia saulė ir dangus būna giedras!“.

* * *

Taip ir išvedant JAV ekonomiką iš dešimtmetį trukusios stagfliacijos, kuomet dėl Fed monetarinės politikos pasiekta sėkmė, įveikiant infliaciją, tačiau tuo pačiu ir įvėlus į dvejus metus po to užtrukusią ekonomikoje recesiją, kurios už tai įveikimo nuopelnai jau buvo priskirti mano paminėtam neoliberalizmui – juk šio ideologas ir yra jau mano paminėtasis ekonomistas Milton Friedman, pridėsiu, kuris taip pat monetaristas, nes infliaciją laiko pinigų pertekliaus ekonomikoje pasekme, kai tuos pinigus “keinsistiškai“ taip į ekonomiką įpumpuoja vyriausybė.

Nenuostabu, kad ir paties Milton Friedman, ir bendrai neoliberalų pasiūlytas ir, labai teisėtai rodant pirštu – dar ir praktikoje gi pagrįstas (ir kas galėtų paneigti!), stagfliacijos ir recesijos sprendimo kelias tapo madingu bei “teisingu“ ne vienam dešimtmečiui pasaulyje iki pat mūsų dienų, net kai Pasaulio Banko ir Tarptautinio Valiutų Fondo kone kaip “mokymosi sunkumų turintiems mokiniams“ tiesmukai surašyti nurodymai per visokius Vašingtono Konsensusus į krizes patekusių šalių vyriausybėms privesdavę prie dar sunkesnių pasekmių ir nuostolių tų šalių ekonomikose – čia mes turime ir Argentiną, ir Graikiją, ir Latviją, ir netgi pavyzdingais mokinukais norėjusius pabūti lietuvius dar praeitos krizės metu.

Bet ir dabar jau mūsų “mokyklos klasės“ pirmuose suoluose vėl turime tas pavyzdingo elgesio mokinukes iškrakmolytomis apykaklaitėmis ir baltais kaspinukais dailiai supintose kaselėse, tvarkingai keliančias savo rankutes atsakinėti tamstai mokytojai – ar Kristalina_i Georgieva_i (TVF vadovė), ar Christine_ai Lagarde_i (ECB vadovė) ar Carmen_ai Reinhart_ei (Pasaulio Banko vyr. ekonomistė).

Nors dabartinis jaunimas, spėju, tokio vaizdinio jau neįgalus suvokti, nes mokykla, kaip pats įsitikinau pamokytojaudamas po 30-ties metų, jau gerokai pasikeitusi, aišku, ir labiau primena šlėktišką Seimą Abiejų Tautų Respublikos žlugimo metais.

Bet tikiuosi, kad bent jau ši mano ekonomikos istorijos pamoka tiek mano kartai padėjo prisiminti ir geriau susidėlioti struktūrinę vaizdą, kaip viskas buvo, tiek ir jaunesniems šiek tik suprasti, kad viskas “nauja ir nepažįstama“ yra tik tuomet, kai nežinai, kad tai – irgi jau buvę. Ir kas gavosi iš to, kuomet buvo, kai buvo daroma vienaip ar kitaip.

Istorija mus moko, kad ji nieko neišmoko, jei mokytis iš jos nenorima, ir tas pamokas tenka kartoti tol, kol jos išties yra išmokstamos bei klaidos nekartojamos.

Na, bet juk ne pirma, nors, deja, ir ne paskutinė ekonominė krizė Lietuvoje, kai grėblys tarsi kitas, tačiau noras ant jo laipioti vis dar tas pats ir niekur neprapuolęs – mes vis dar turime bent milijoną “perteklinių“ tautiečių šioje šalyje, kuriais atsikratyti tikrai dabar yra vėl pats parankiausias laikas.

Ačiū, kad prenumeruojatės, ir ačiū, kas remiate per Patreon!

Kitas mano podcast jau bus prieinamas tik ten – tenka ir man įsivesti tokias monetarines (sic!) priemones ir pakelti mano triūso vertę, kas neišvengiamai, aišku, irgi prives prie peržiūrų ir lankytojų skaičiaus recesijos.

Na, o toliau – jau kaip Milton Friedman neoliberaliai duos!