Mielas mano Patreon rėmėjas Tomas iš Airijos, turintis keistą muzikinį skonį ir pomėgį cituoti Senąjį Testamentą, tai ir vėl man pasakys, kad esu nuobodyla – nes o kam jam taip antrąkart iš esmės tą patį skaityti, kai jau asmeninėse žinutėse gavo išsamius atsakymus į šiuos jį sudominančius klausimus?

Bet kadangi aš ir vėl į galą rašydamas jam pats iš savęs pasišaipiau, kad čia taip eilinį kartą savo tinklaraščio vertą straipsnį surašau, tai po to dar ir pagalvojau, kad ir jums, švento Piziaus nedorėliai, šykštintys jei ne abonentinio mokesčio ten, tai bent atsiliepimų prie įrašo čia, išplėsta toji tema gali irgi pasirodyti įdomi, nors ir visiškai ne pagal įprastinį skleidžiamą propagandinį naratyvą apie tą rusėnų tautą, savo tautiniais simboliais pasiėmusią mūsų Abiejų Tautų Respublikai priešiškas švediškos dinastijos vėliavos spalvas bei mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Gediminaičių Stulpus, bizantiškais ornamentais paverstus Trizūbcu.

* * *

Na, gerai – dar gerokai išvis iki mūsų Lietuvos susikūrimo, tai tas dabartinių ukrainiečių herbas išties yra priskiriamas Rusios valdovui iš skandinaviškosios Riurikų dinastijos norvegų valdovo Haakono giminės žuvėdų karalystėje Vladimirui Didžiajam (d.ž.k. Valdamarr), kuris tapo Kijevo didžiuoju ir Didžiojo Naugardo šiaip kunigaikščiu, kai su minėtos savo variagiškos giminės pagalba sugrįžo iš skandinaviškosios emigracijos ir nužudė brolį Jaropolką, kuris prieš tai nužudė judviejų brolį Olegą.

Pasekoje taip prie dainyno krepšio pririšta mano surasta juostelė iš 2015-11-26 Londono – tai Švedija ar Ukraina?

Nenuostabu, kad tik toks didis žmogus galėjo po to tapti dar ir stačiomis tikinčių šventuoju, kadangi 21-eri metai iki išvis kronikose pirmąkart paminėto lietuvių genties vardo po šventojo Brunono nužudymo spėjama Lėcių arba dabartinio lenkų Gižycko apylinkėse, tai rusų Huilo bendravardis dar pakrikštijo sostinę Kijevą su visa jo Rusia, kuri dar nebuvo Rossyja arba Rusija, kaip mes savaip vadiname tą federaciją, kilusią ir iš mūsų Didžiojo, tik jau Vytauto, vienturtės dukros Sofijos valdytos Maskvos didžiosios kunigaikštystės.

O jei dabar smalsu, kas gi po to galėjo pakeisti tokį šventąjį Vladimirą Didįjį, tai jo sūnus Sviatopolkas, kurį pagimdė nužudytojo brolio Jaropolko našlė Rogneda iš Polocko, tapusi žmona ir Vladimirui (po to, kai šis ją nėščią išžagino jos tėvų ir brolių akivaizdoje prieš tuos nužudant, o pagal “smagesnę“ versiją – tai pasiskolintai karaliaus Haakono kariaunai vėpsant), o šiaip iki šios rusėnų dinastijos gimdytojos karjeros Kijeve, tai toji dar buvusi, teigiamai, ir graikų vienuole, kurią jos šešuras variagas (t.y. rusėnų vikingas) ir Kijevo didysis kunigaikštis Sviatoslavas parsibogino, neva, iš Bulgarijos, taip pramintos dėl ir vėl dabar LGBT+ išpopuliarinto užpakalinio kontraceptikos būdo, o jau pats jis gi buvo tėtušiu šiems paminėtiems trims broliukams-variagiukams, kurie, tiesą sakant, net ne visi buvo tikri broliukai tarpusavyje.

Ir jei pradėjo dabar viduje draskyti kaip keičiančiam profesiją Ivanui Vasiljevičiui kažkokie migloti įtarimai dėl galimai nederamų jų tarpusavio lytinių santykių su reprodukcinėmis pasekmėmis, tai skubu nuraminti, nes Sviatoslavas (variagiškai Sveinaldas arba Sveneldas) gi turėjo dvi žmonas ir ne vienu metu:

  • pirmoji (dinastinė santuoka iš reikalo) – Predslava pagimdė jam anuodu paminėtus vyresnėlius abelišką Olegą su kainiškuoju Jaropolku, Senojo Testamento būdu taip išsprendusiu valdžios perėmimo klausimą iš savo brolio;
  • o antroji (santuoka gal jau iš meilės) – Maluša, kuri buvo Sviatoslavo motinos irgi šventosios Olgos (variagiškai – Helgos) tarnaitė ir tuo pačiu šio jaunojo išdykėlio sugulovė, kol ta griežtoji mamulė, po krikšto persivadinusi į Elenytę (arba Helen), kaip Senojo Igorio (variagiškai – Ingvarr Hrøríkrsson, t.y. pirmojo variagų Rusios valdovo Riuriko arba Hrøríkr sūnus) našlė pavadavo judviejų sūnelį Sviatoslavą, valdydama už tuodu Kijevą.

Tai va įsimylėjusiam Sviatoslavui toji kijeviečių aršių priešų drevlianietė (Kijevas šiems buvęs iš rytų, Voluinė iš vakarų, o mūsų jotvingiai iš šiaurės) Maluša nuo Černigovo srities ir pagimdė (matyt, jau toji taip “bulgariškai“ nuo nėštumo nesisaugojo) sūnų Vladimirą arba Valduką, tapusį tuo Didžiuoju ir šventuoju už skandinavišką intervenciją ir brolžudišką jo brolžudžio pilietinį karą Rusioje gerokai iki tol, kol jau atsirado mums suprantama Rusija, Ukraina (rusų vadinama Mažąja Rusija, nors išties turėtų vadintis Didžiąja Rusia arba bent jau Senąja kaip pirminė “kijevietiškoji“, valdžiusi Naugardą, Tverę, Pskovą ir Maskvą, aišku) ir gudiškoji Baltoji Rusia (nes lietuviai, kaip “tikri europiečiai“, iš tų slavų kone bAltus kaip “baltUs žmones“ padarė, aha).

O po to kijevietišką jau apsikrikštijusių variagų (va taip visur pagaliau ir baigėsi vikingų amžius…) dinastiją pratęsė minėtasis Vladimiro, turėjusio penketą žinomų santuokų, sūnelis bei Sviatoslavo anūkas Sviatopolkas Prakeiktasis (taip pramintas dėl savo tėtušio brolžudiško karo su brolžudžiu įbroliu), kuris buvo proanūkiu tai rūsčiai Kijevo valdovei Olgai arba Helgai ar Jelenai (tarp kitko, jei kyla klausimų, kodėl ukrainiečiai Helgą vadina vis tiek Olga, o ne Jelena, tai juk ir mes savo nekarūnuotą karalių vadiname Vytautu Didžiuoju, kai lenkai – jau šio krikšto vardu Aleksandru I):

Paminklas Kijeve kunigaikštienei Olgai (centre – ta ant postamento, o ne raudona suknele, nes ten tai mano tuometinė žmona) ir rusėnų rašto nešėjams Kirilui su Metodijumi dešinėje bei neaišku ko čia išvis prisiplakusiam pirmam apaštalui šventam Andriui.

Jei prie viso šito mano taip ant pirštų jums sudėlioto bardako pridėjus pastarojo prakeiktojo laikais dar ir lenkus su pečenegais (nes kaip rusiškoje sagoje be pečenegų su polovcais?!), tai, žinote, labai toli toji dabartinė Ukrainos tauta ir jų valstybė savo tokiame tautiniame modus operandi, kaip establišmentas išsisprendžia valdžios perdalinimo tarp elitų reikalus, nėra ir nutolusi, nors laikai ir yra dabar jau humanistiškesni.

* * *

Ir kai Tomas susidomėjo, kas gi tas dabar mūsų melagiasklaidos išviešintas “pučistas“ Rinatas Achmetovas, atvykęs į Trakus ne iš skausmo verkiančia maironiška širdimi, bet su savo svita atšvęsti draugelio šustriako gimtadienio, ir kas ten taip vyksta Ukrainos valdžioje, jei čia kažkoks sąmokslas taip rezgiamas mūsų Didžiojo, kuris Vytautas, istorinėje rezidencijoje tarp įvežtinių karaimų su Krymo totoriais, tai tas atsakymas natūraliai apibrėžia irgi tokius natūralius jau daugiau nei tūkstantmetį trunkančius aplink Kijevą link Didžiojo Naugardo per Maskvą įvykius: korupcinė valstybė nepasidalina, kurie ką joje vieni iš kitų taip patyliukais vogs arba tiesiog grobs jėga.

Šitie oligarchai dabar eina prieš Ukrainos Prezidento pareigas einančio klouno Vladimiro (sic!) oligarchus, susitelkusius aplink Dniepropetrovsko atamaną Igorį (sic!) Kolomoiskį, turintį bent tris pilietybes (Ukrainos, Izraelio ir Kipro – ir keista, kad nei vienos skandinaviškos, kaip pagal istorinę tradiciją priklausytų riurikaičių vardo turėtojui), ir dar pridėkite prie tų “plėšikaujančių kazokų atamanų eskadronų“, neva, politinį esamojo oponentą ir saldainių magnatą buvusįjį Ukrainos Prezidentą Petro Porošenką, neskaitant ten dar neršiančios visos kitos vietinių kazokų jesaūlų iš aūlų smulkmės.

Nors šiaip europietiška tradicija yra geriau, kai juokdariai tarnauja valdovų patarėjais, o ne pačiais valdovais, net jei formaliai apsimeta liaudies tarnais (sic!), tačiau… na, išties – koks iš einamojo kazokų atamano yra išvis atamanas, jei palygini su jo pirmtaku? Tinka jam tik būti tamada toje atamanų gurguolėje, kuo, matyt, išties ir yra.

Juk per istoriją, kurios pradžią (kaip Lietuvos – mūsų karaliaus Mindaugo laikus laikytume) visada taip su jų atamanščina ir buvo:

  • ar Zaporožę prie Maskvos prijungęs kazokų atamanas Bogdanas “Girtuoklis“ Chmelnickis prieš mūsų Abiejų Tautų Respubliką ir didįjį karūnos etmoną Mikalojų Potockį (nuo mūsiškio ATR lojalisto kazokų atamano Petro Konaševičiaus-Sahaidačno, kuris iš kazokų faktiškai ukrainiečių tautą ir suformavo, mirties tebuvo praėję vos 24 metai!);
  • ar anarchistų juodosios gvardijos atamanas “tėtušiu“ Batka (sic!) vadintas Nestoras Machno (mirė 1934 metais Paryžiuje), išsivaikęs ne tik buržujus baltuosius (nors jį patį jau reguliarioji generolo Antono Denikino pietinė armija irgi pravijo), bet ir bolševikus raudonuosius iš savo Laisvosios Teritorijos (į kurią įėjo ir… dabartinis Donbasas), ir taip kovojęs prieš vokiečių ir austrų Ašies statytinį “visos Ukrainos“ etmoną Pavelą Skoropadskį (šis išvytas iš šalies 1919 metais tautininko Simono Petliūros) bei, savo ruožtu, Ukrainos Direktorijos vyriausiąjį atamaną Simoną Petliūrą (buvo nužudytas 1926 metais Paryžiuje žydų jidiš poeto Sholem Schwarzbard, kuris taip atkeršijo už pogromus Ukrainoje);
  • ar Antrojo Pasaulinio karo metais, pasinaudodamas vokiečių nacional-socialistais, aktyviai prieš “socialistus“ sovietus ir “nacionalistus“ lenkus veikęs Ukrainos nacionalistų vadas Stepanas Bandera (buvo nužudytas jau po Stalino mirties KGB Miunchene 1959-aisiais);
  • ar du Maidanai “vakarietiškos“ (banderofcų) Ukrainos prieš “rytietišką“ (regionų arba Novorosijos) Ukrainą – kas iš esmės neišsirevoliucionavę ir taip tęsiasi iki šiol.

Labai juokinga yra ir dėl tokios ukrainiečių tautinės šizofrenijos, kai po Pirmojo Maidano 2005-aisiais prie atamano Bogdano Chmelnickio, o ne atamano Petro Konaševičiaus-Sahaidačno paminklo, prisiekė “vakarietiškasis“ Ukrainos Prezidentas Viktoras Juščenko – na, taip įsivaizduokite prof. Vytautą Landsbergį, prisiekiant ginti Lietuvos valstybę ir jos Konstituciją priešais Vinco “Kapsuko“ Mickevičiaus paminklą, ir ypač to paminklo versiją Grūte, kuri yra su Leninu poroje (o štai jums toji atminimo lenta):

Pridėkite faktą, kad tai ne šiaip tos pačios tautos šalies regionai teritorine prasme, bet iš esmės ir tautine, net neskaitant surusintų ar surusėjusių (kas yra oksimoronas, turint omeny kijeviečių valdytą Rusią) ukrainiečių (kurie kartu su gudais vadinami pas mus istorikų rusėnais).

Nes ukrainiečiai yra tautine, o ne etnine kaip pas mus žemaičiai ir aukštaičiai, sudėtimi dar juk ir zaporožiečiai (ne fiatiškas “kupriukas“ ar audiškas “mikimauzas“ ZAZ!), voluiniečiai, galyciečiai, podoliečiai, huculai, ar net ir vietiniai vengrai (su jų tautiete Naujus sutikome Vilniuje prie Katedros), ir t.p.

Beje, Euroviziją 2004-aisiais laimėjusi Ruslana su savo sado-mazo (oi, pastarojo žodžio “kaltininkas“ austrijokas Leopoldas von Sacher-Masoch gi iš Lvovo, Galycijos!) tais laukinių pašėlusių šokių elementais (kai mes ten nusiuntėme nomenklatūrinį nupiepėlį su berete) juk irgi yra ne šiaip ukrainietė, bet konkrečiai huculė:

Tiesa, ir čia mes vis tik “aplenkėme“ ukrainiečius (beveik kaip su Stulpais jų Trizūbcą), nes juk mūsų titulinis anūkas prisėdo savo “galyciškoje“ santuokoje su nomenklatūrine sklypininke ant tos nusiraminimo kėdutės™ keturias metais anksčiau before it became cool, kaip sako sėdmaišininkų profsąjungos kolektyvas.

* * *

O bandęs užtikrinti dar iki pirmojo Maidano taip savo šalies vientisumą ir išvengti galimo pilietinio karo tarp atskirų “tikresnių ukrainiečių“ ir savo šalies regionų, tai antrasis po SSRS duobkasio Belovežo girioje Leonido Kravčiuko, atkurtos Ukrainos Prezidentas ir pirmasis dvikadencinis irgi Leonidas (nu tai “This is Spartaaaaa!“) Kučma taip ne kartą žurnalistams viešai guodėsi, kad jis yra ne vienos Ukrainos, bet – dviejų Ukrainų prezidentas.

Išties tai kultūrinė ir socialinė takoskyra yra ne tik tarp geografinių ir labai simboliškų Rytų (suprask, prokremliškų) ir Vakarų (suprask, provakarietiškų), bet netgi ir Pietų (Odesa-mama su savo tame tarpe ir persikėlusių litvakų žydišku laisvosios prekybos zonos verslumu) bei 2014-aisiais rusų atplėšto autonominiu buvusio Krymo.

Ir kuris Ukrainos iki tol irgi buvo lygiai tiek, kiek tai padėjo Rusijai, kaip toji besivadintų, dar išlaikyti balansą tarp etninių Krymo totorių ir ten dar nuo vokiečių kunigaikštienės, užgrobusius Rusijos imperatoriaus sostą iš savo tokio paties danų pasienio vokiškos kilmės vyro Petro III, Kotrynos II meilužio ir imperinio valstybininko bei sėkmingo rusų karvedžio kunigaikščio Grigorijaus Potiomkino-Tauriečio (Taurija, Tauridė arba Taurika – tai ne šiaip dar vienas Ukrainos regionas, bet… antikos graikų taip pavadintas Krymo pusiasalis) laikų įsikūrusių rusų, kurie lygiai taip pat, kaip ir mūsų lenkai Vilnijoje, turi pilną teisę save vadinti vietiniais (pas mus pravardžiuojami tuteišiais).

Dabartinės Ukrainos etniniai regionai pagal Oleksiy Gnatiuk – didesnis “genčių“ skiautinys, nei tas, iš kurio karaliui Mindaugui teko į vieną Lietuvą kalaviju susiūti.

Pabandykite įsivaizduoti, kad dėl istorijos peripetijų taip ne viena Lietuva, o trys Baltijos valstybės būtų vienoje, ir dar tame makaluotųsi LDK gudai su ATR lenkais, kai Rytprūsių dalyje iki šiol dar gyvenant ten ne pirmoje kartoje “tuteišiams“ vokiečiams, įskaitant dar ir Livonijos vokiečius.

Ir mes visi bendrai rinktume vieną prezidentą, kur gudai taip norėtų jungtis prie Maskvos, lenkai siektų būti tautiškai nepriklausomais net nuo mūsų, o estai visiems aiškintų, kad tik suomiai, kaip taikingų vikingų palikuonys, mūsų tokiai valstybei būtų geriau, ir latviai tuomet nežinotų, ar su vokiečiais, ar su braliukais leišiais jiems dėtis, ar “lenkais“ toje savo Marijos Žemėje apsimesti, o mūsų žemaitukai nuolat ėstų nervus kapsų suvalkiečiams ne tik dėl galūnių rašybos ir dvibalsių kirčiavimo.

Finale, sakote, mes vis tiek taip turėtume atskiras Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Baltarusijos valstybes, net jei visi kalbėtume panašia rusėnų prokalbe (kuo LDK raštvedyba ir vykdyta, dėl ko dabar gudų imperialistai, klaidingai nacionalistais vadinami, litvinistai ir savinasi ne tik lietuvišką istoriją sau, bet ir Vilnius, suprask, yra jų, o ne mūsų, žmudzinų) – o istorijoje juk taip ir nutikę, tai alternatyvi istorija pasibaigtų lygiai taip pat.

Bet jei toje alternatyvioje “nuo jūros iki jūros“ federacijoje dabar Vokietija vis dar rūpintųsi savo vietinių vokiečių teisėmis, o Rusija – taip rusakalbių, kaip skelbiasi ir išties intensyviai kišasi pas latvius ir estus, tai neabejoju, kad mūsų kompradorų šaikos irgi tąsytų ne tik Lietuvos viešuosius finansus ne prasčiau, nei juos išsitąso dabar ukrainiečių elito “atamanai“, siekdami neatsilikti nuo tokių pačių “kolegų“ rusų (tos pačios variagiškos šaknys…) ne santykiniais, bet absoliutiniais dydžiais.

Kaip liūdnai konstatuojama jų patarlėje, kurią labai mėgsta pacituoti ir rusai: jau kur hoholas praėjo – tai žydui nebėra ką vogti (gal todėl einamasis atamanas ir užsiundė savo kazokus prieš buvusį?).

* * *

Apie ką išties yra ukrainiečių rašytojo Nikolajaus Gogolio vienas geriausių (nes “Tarasas Bulba“ – tai tik ideologizuota aukščiau minėtų istorinių “atamanizmų“ iliustracija) klasikinių romanų “Mirusios sielos“, kuriam siužeto idėją pametėjo sostinės činovnykas Aleksandras Puškinas, kaip rašiau, pats tokiu rentininku dvarponiu valdęs virš 200 baudžiauninkų?

Apie sukčiavimo schemą, pasipelnant tiems dvarų rentininkams ir apgaudinėjant jiems tą klaidingai vadinamą valstybę, finale pasisavinus viešuosius finansus (visas iš vokiečių gautas tas mūsų pandeminis ekonomikos rėmimas lygiai taip buvo išvogtas, sukėlus ir nekilnojamo turto kainų bei depozitų burbulą).

Nelabai buvo dar pasikeitę ir 2010-aisiais, kai lankiausi Kijeve tarp jų maidanų, kur mane kaip “europietį“ šokiravo ne tiek atviros užsienietiškų logotipų bei prekinių ženklų vagystės (kaip KZara, o ir Egle požeminėje universalinėje parduotuvėje po Maidano aikšte, man susidomėjus pardavėja paaiškino, yra prancūziškas žodis, susijęs su avalyne), kiek visur atvirai iškabinti štai tokio turinio skelbimai: legalizuojame neteisėtas statybas; rašome diplominius darbus; išduodame aukštojo mokslo diplomus ir kvalifikacinius sertifikatus; ir pan.

Tuo pačiu, čia labai tinka ne tik sveikinimai mūsų bukalaurių bobausybės ministrėms, bet ir nuoširdžiausi linkėjimai Vilniaus Universiteto magistratūros studijų mano “grupiokui“ dukart ordenanoscui Gediminui Kirkilui:

Tad ir mes juk tebūtume tik tokia pati dar viena failed state, kokia yra, deja, dabar Ukraina – ir jokie maidanai bei heroiškos aukos to pakeisti nepadės (tai tęsiasi jau antras tūkstantmetis, priminsiu).

Nors su lenkų šlėktišku aplombu karyboje, ko gero, mes toje “federacijoje“ mosikuotume linksmakočiais tarsi šoblėmis į rytus ir vakarus dar daugiau, nei tą juk daro mūsų durnačiokai dabar užsienio politikoje.

* * *

(kita dalis – čia; arba visas 7667 žodžių tekstas vientisai yra Patreon paskyroje)