Įrašas su tinklalaide PODCAST S02E33 buvo publikuotas 2021-06-14 Patreon paskyroje:

Žinia, kad Rūpintojėlio šalyje nuolat dėl saulės ir lietaus vis verkiantys europašalpiniai mūsų ūkininkai bei palangiškiai rentininkai ir kurortiniai prekeiviai turi dar savo kompanijoje, kuri niewielka, ale bardzo przyjemna, sau tokius pačius etatinius raudotojus, nepriklausomai nei nuo oro, nei nuo ekonomikos ciklo – ar ta ekonomika kyla, ar smunka ir stagnuoja, bet tie vargšiukai darbdaviai vis verkia ir verkia, kad neranda sau darbuotojų.

Nes tiems reikia juk algas mokėti – paverkime ir dėl to. O va darbdaviai yra tokie kilnūs ir geranoriški, mat tiems juk darbo duoda – nors gal pagaliau pradėtų samdyti jų verslo užduotims atlikti, tai mažiau tektų po to verkti.

Ir to dyko, visomis prasmėmis, darbo, aišku, vis turi per akis, tačiau va niekaip tie tinginiai baudžiauninkai dirbti pas juos dykai nenori, ir dar tie nedėkingieji juodnugaliai geriau jau užsienyje rankutes svetimšaliams ponams bučiuos, kad grašius numes už tų, pasirodo, ir visai našų darbą, to našumo kažkaip tik tėvynėje nesurandant, bet, kokie nedėkingieji, nebučiuos pasturgalių į ponus išsimušusiems tautiečiams funkcionieriams, savo laiku pagal savo turimą socialinę padėtį akiplėšiškai prichvatizavusiems nacionalinį turtą, taip ir toliau jau naujiesiems tokio “verslo“ sociopatams tą toliau sėkmingai dabar darant su nusavinama jau energetika, komunaliniu ūkiu, nekilnojamu turtu ir statybomis, ir jau tiesiant savo gobšias rankutes į švietimą, sveikatos apsaugą, teisėsaugą ir pan.

* * *

Oi, tik nemanykite, kad čia aš kažkaip dabar kritikuoju tą lietuvišką “verslumą“, paremtą ne tik žaviausiomis tautiškomis savybėmis, kaip anekdotinis pavydas, šykštumas dalintis su kitais bei nežabotas godumas sau, ir dar tas begalinis plikbajoriškas pasipūtimas sėkmingai taip sau kreditorius, tiekėjus, partnerius ir klientus prakrušus.

Tikrai tuomet nenuostabu, kad mūsų verslininkai nėra gerbiami žmonės, nors jiems ir pavydima tos išorinės bei geistinos sėkmės, kurią šie pasiekė rinkoje tik savo išskirtiniu suktumu, o ne talentais, intelektu ar įžvalgumu, laiku ir atsitiktinai pačiupus bepasprunkančią sėkmės vištą už tos uodegos. Gi verslas pas mus “sukamas“, o sėkmingas žmogus “prasisuka“ ir pan. – tos pačios šaknies veiksmažodžiai, kaip ir tą veiksmą atliekantis daiktavardis “sukčius“.

Bet juk tuo pačiu ne tik verslininkams ar politikos elitui yra būdinga ir net visiškai neslepiama panieka žemesnės socialinės klasės žmonėms, tačiau tiek jų rinkėjai, tiek ir prakutėliai bei save priskiriantys vis arčiau establišmento juk ateina iš tos pačios mentalinės bei kultūrinės aplinkos su tomis pačiomis mano čia išvardintomis mūsų “drąsios ir darbščios“ tautos “sėkmingiems žmonėms“ būdingomis savybėmis, nors, atrodytų, ta visiška empatijos stoka bei trykštanti arogancija juk turėtų trukdyti pasiekti versle sėkmę, kur klientas yra karaliumi, ir kur vartotojo poreikių supratimas yra raktas į pardavimus.

O tai tuomet klausimo sau užduoti nenorite, kodėl gi pas mus prasisiekę yra kaip tik šių savybių aiškiai stokojantys, tačiau atvirai mums demonstruojantys tas sociopatines tendencijas, kas yra ne šiaip jų verslo, kuris, siekdamas sau pelno juk visų pirma dar tarnauja klientams ir visuomenei, bet tokie asmens charakterio akivaizdūs defektai?

O gal taip ir nėra, jei ir… aplink juos – tokie patys ne tik toksiški kolegos ar konkurentai, bet ir iš esmės tokia yra visa mūsų visuomenė, dėl kurios Lietuvą galima, deja, neretai pavadinti tokiu savotišku Psichočernobyliu™.

* * *

Sakysite dabar: gana čia mums, mieliems pūkuotukams, savo šitoje ciniškoje preambulėje dabar taip ne apie mus (sic!) moralizuoti – verčiau jau dėstyk, kas gi dar papildė tą anksčiau paminėtą remiamų dėl nevykusio ūkininkavimo ūkininkų, tų vasaras praverkiančių palangiškių ir nuolat besiskundžiančių darbdavių govėdą?

Taigi, matau, kad prisidėjo dar viena itin didelė tos pačios kilmės burokų lauko krachaborų gauja – ypač tų prakutėlių iš vidurinės klasės sostinėje, kurie jau įprato už centukus važinėti ne viešuoju transportu, bet, tarsi būtų išties ponai, taksi, melagingai vadinama “pavežėjimu“.

O va dabar, pasirodo, prisiliuobę benaktinėdami jau nebesuranda, kas gi juos namolio į kartonkes ar priemiesčius parvežtų, o jei kažkaip dar ir suranda, tai jau kažkaip ir per brangu, kaip virkauja vargšiukai, kad teks atsisveikinti su didesne sumele savo pinigėlių.

Sostinės meras, kuriam buvo iki tol #smagu, o per laisvėniškas dūzges jau ir toji santuoka nebedžiugina, tai irgi šių pravirkėlių jokiais savo smagumais nebenudžiugino, nesuteikdamas tos vilties, kad bent jau bus atkurti seniai išnykę naktiniai autobusai – išvis, tai padorūs žmonės naktimis gi miega, juolab, kad tamsiu paros metu dabar knaipėse vis dar juk siautėja koronavirusas, nuo kurio ir G pasas nebesaugo net šiame G taške.

Nors tas visuomeninis transportas ne tik sostinėje buvo nuosekliai per trisdešimt metų susinamas, stekenamas ir griaunamas, kad dabar to pasekoje jau turime nuolatines, nepaisant vis didesnių viešųjų lėšų užasfaltavimų, spūstis keliuose ir gatvėse bei vis gilėjančią socialinę atskirtį tarp vairuojančių ir likusių, suprask, lochavozais priverstų naudotis nevykėlių, tarp kurių ir sau pigių vežikų jau nebesurandantis “elitas“ pradėjo klykauti, kas čia taip jau darosi, kad tie appsų vergai jiems krėslo su ratukais nepakiša po minkštąja, kuria šie, matosi, ir galvoja, nes atsakymo sau į šį klausimą patys nesugalvoja.

Nes juk į veidrodėlius dairosi tik jų laikinai už grašius pasisamdomas tarnas už vairo, o ne pats toks pavežamas ponas.

* * *

Acetono apsiuostę, ar jo luminoriškų pakaitalų kaip bankiniai propagandistai prisišnioję, tie rinkodarininkai gali visaip rūgštele suaudrintų smegenėlių pagimdytais blėnimis tas savo teorijas išvedžioti, bet seniai seniai mano tarptautinės prekybos magistro studijose, kol dar jose buvo galima išties toje Alma Mater nesikeikiant studijuoti, o ne tik šiaip nusipirkti aukštojo mokslo diplomą (kaip ir tų savo nepelnytų, tad irgi be jokios sąžinės pasisavintų, valstybinių ordinų už tą “kovą“ prieš okupantus, pasireiškusią tik aktyviu ir sąmoningu kolaboravimu šių ideologų gretose, gana tipiniu nomenklatūrščikams atveju padarė ir mano menamas ir nei vienoje paskaitoje ar, juolab, kursinio darbo bei magistrų tezių gynime taip ir nepamatytas grupiokas Gediminas Kirkilas), tai ir jo taip liko neišklausyta dr J. Hardy iš Australijos, kur toji buvo tuomet ne tik Sidnėjaus universiteto profesorė, bet ir verslo konsultantė, kur, skirtingai nuo lietuviškų diplomų spaustuvių, tokia praktika ir ryšio su verslo aplinka nepraradimas yra privaloma sąlyga, norint ką nors apie verslą išvis studentams dėstyti (vienas iš jos klientų – Nike).

Ir kurios vardas J išties yra Jūratė, per tenisą sugebėjusi išsiniogti iš šitos nepriklausomybę atkuriančios šalies dar 90-ųjų pradžioje.

Tai ji vis tik, dar ir dabar labai gerai pamenu, sukėlė didžiulį pasipiktinimą savo tezėmis apie marketingą ir pardavimus mūsų magistrantų tarpe, dėl ko ji net sumišusi nuo auditorijos atsitraukė per žingsnį atgal – kiek jai ta emocinio nepritarimo ir pasipiktinimo banga buvo netikėta ir stipri.

Tai buvo kone prieš dvidešimt metų, mūsų dabartiniams influencinio verslo ir socialinių tinklų marketingu guru dar tik čiulpiant soskę, o mes su visa Lietuva gi tuomet jau sėkmingai judėjome link dar tik įstojimo į ES ir NATO, ir visiems jau čia norėjosi kuo greičiau pamiršti tuos labai šviežius ir vos vakarykščius Linksmuosius 90-uosius su jų gariūninio prekeivio mentalitetu.

Visi labai norėjo tame verslo administravime būti jau išmanūs, inovatyvūs, progresyvūs ir visaip kaip posh and cool, nors dar tuomet šita vanilinių moliūginės latte startaperių sėdmaišininkų karta net neateidinėjo, bet jau ir karjeristai yuppie buvo pasilikę toli aname Godžiųjų 80-ųjų laikmetyje, kur greed is good, nors pas mus pavėlavę savo pasirodymu geru dešimtmečiu per tą minėtąją pradinio kapitalo kaupimo laukinę vagiu-suku, perku-parduodu ir šaudau-gaudau epochą, sėkmingai užpildžiusią sėkmingų, atsiprašant už kalambūrą, turčių topinį dvidešimtuką.

* * *

Bet tie jos tuomet pasipiktinimą bei aršų neigimą išsakyti teiginiai apie marketingą ir pardavimo sėkmę konkurencinėje rinkoje buvo gana tiesmuki ir tarsi visus sugrąžinantys vėl atgal į tuos banaliuosius turginių laikus:

  • arba tu parduodi pigiau, nei visi kiti rinkoje,
  • arba parduodi ta kaina kaip ir visi, bet kažką pridedi priedo dar dykai, ko neprideda visi

Taigi, kaip bevartysi, bet apsispręsti padeda pirkėjui siūloma mažesnė kaina, o ne paikos reklaminės manipuliacijos (atsiprašau, rinkodara ar mandriau sakant ma[r]keting – jos tarimas kaip ir visų britų cockney tremtinių tame jų “sibire“ yra toks mockney).

Mane gi ta jos tezė išties tuomet tik pralinksmino (na, bet simpatijos dėstytojai kilo dar iki pirmos paskaitos per mano sąmojus prisilaidžiusį liežuvį, kai ji po to prisistatė, tai čia kita istorija), kaip ir visas tas marketinginio kolterizmo suvedimas į dažniausiai pametamą esminę mintį, kad tas vartotojas perka iš jūsų ne grąžtą, o skylę sienoje.

Kitaip tariant, nusispjauti tam vartotojui (sąmoningai įdedu čia šį žodį vietoje pirkėjo!) į jūsų prekės susigalvotą išskirtinumą, nes svarbiausia jam yra funkcinės savybės, ir netgi apglušę obuoliniai sektantai jau dabar yra pamiršę, kad ta jų gadžetų religija juk kilo nuo tų naujų sukurtų prietaisų būtent unikalių funkcinių pasiūlymų tuomet dar išvis tuščioje tam rinkoje, pasirodžius išmaniesiems iphone, tinklalaidėms pradžią davusiems ipod ir ne tik knygas pakeitusiems ipad.

Tad kad ir kiek va čia anksčiau taip pasišaipiau iš mūsų tautiečių krachaboriškojo mentaliteto, tačiau rinkodaros ir kainodaros prasme tuose pardavimuose mes su jumis, deja, nesame kažkuo taip jau pasaulyje ar rinkoje labai ir unikalūs.

Mes irgi dairomės mažesnės kainos už norimą įsigyti produktą (t.y. prekę arba paslaugą), dažniausiai pirkdami net ne prekes, bet tik nukainavimų akcijas ir išpardavimus (pažiūrėkite, kiek džiugesio sukėlė lietuviams LiDL atėjimo žinia – tarsi Atpirkėjas sugrįžtų, o ne išpardavėjas pas piguvos išsiilgusį pirkėją).

Netgi tam labai iliustratyvus yra TOCkės Neriaus Jasinavičiaus anekdotas, a.a. Aurelijaus Katkevičiaus atspausdintas “Verslo klasėje“, kur vienas prakutėlis lietuvių verslininkas ateina į kolegos parduotuvę, ir tas, žinodamas šio polinkį aršiai derėtis dėl kainos, nusprendžia vardan draugystės šio proceso išvengti, pasakydamas iškart, kad kaip jam – šiandien parduotuvėje viskas dykai!

– O kokią gausiu nuolaidą?… – tas perklausia.

O mes esame pasirengę sumokėti daugiau tik tuomet, jei kartu dar “dykai“ įsigyjame kokius nors papildomus smagius ir taip pat reikalingus priedus: pradedant nuo menamos kokybės (atsiprašau čia mano kito mielo visuotinės kokybės vadybos dėstytojo – prof. Juozo Ruževičiaus…) ir su ja siejamo tos prekės iliuzinio prestižo (vadinamo prekinio vardo bei prekinio ženklo stiprumu, arba tiesiog branding manipuliacijomis), ir neužbaigiant dar visokiomis papildomomis smagiomis funkcinėmis savybėmis.

* * *

Bet, žinote, juk taip ir su tuo pavežėjimu – nerasdami jau pasiūloje pigiausios jų girtos šiknos nuvežimo iš girdyklos iki gulyklos paslaugos, tai verkia juk irgi prie pigumo pripratę “ponai“.

Jiems išties pikta, kad teks jau sumokėti vežikui daugiau, nei leidžia jų šykštumo riba – kaip rinkoje ir klientas būdamas laikinu darbdaviu, taip va toks verksnys niekuo visiškai nesiskiria nuo tų mūsų ištisai verkiančių šykščiųjų darbdavių, kurie vis nesusiranda pusdykiai sau darbuotojų.

Anądien toks vienas prie brangaus alkoholio lentynos įsikniaubęs, mačiau, kūkčiojo, kad jis nori blue label už langų ploviklio kainą, bet čia visi kažkokie gailiūgos ir jam už tiek neparduoda, aha.

Kadangi ir šiuo atveju paslaugos kainą rinkoje nustato mažesnė pasiūla prie tokios jų padidėjusios paklausos, tai būtų logiška, kad pagal liberalios ekonomikos teoriją toji kaina ne kristų pagal verkšlentojų gailiomis ašarėlėmis priverktas upes ir ežerus, bet vis tik pakiltų iki savo taip vadinamos nusistovėjusios pusiausvyros lygio, kuomet paklausa jau pilnai patenkinama pabrangusia pasiūla.

Bet ta pasiūla dar labiau sumažėja, sukurdama ir didesnį paslaugos deficitą šioje rinkoje, kuomet toji paslaugos kaina yra dirbtinai rinkoje nustatoma žemesnė, nei būtų laisvoje rinkoje, nulemta konkurencijos. Šitaip galima pažaisti visuomeniniame transporte, kuomet šis sumažintomis pajamomis sukuriamas nuostolis pardavėjui yra kompensuojamas ne iš jo tiesioginio pirkėjo kišenės, tą kainą grąžinant į rinkos kainos dydį, o dotacijomis per iš kitų atimtus mokesčius, bet kaip savo ekonomikoje sukurdami tik totalų deficitą taip prisižaidė sovietai, tai ar dar reikia tokių istorinių paskaitų?

Tačiau ir čia kol kas tos girtos šiknos dar neprivertė savo vietos politikų atimti pinigus iš kitos visuomenės dalies ir atiduoti jų naudojamos paslaugos dotavimui, kad šiems būtų pigiau pasivėžinti, kada jiems tos paslaugos jau priliuobus prisireiks – antraip savo menamai trečdaliu mažesnes algas dar ir daugiau makiažams išleidžiančios, todėl taip taksui babkių pritrūkusius, tos girtos tapkės ir toliau šiurpins per pareigūnų rengiamus reidus.

Nors tas ir taip vis dotuojamas visuomeninis transportas ir yra vis labiau nustumiamas į kelkraštį tiek bendrai rinkoje, tiek ir konkrečiai gatvėse, kai ir šiaip tokia praktika, iščiulpiant tą menamos valstybės iždą, o išties – tai nupešant jus ir atimant jūsų pinigus iš jūsų, jau kitose veiklos srityse vis labiau tampa lietuviško rentų ekonomiką kuriančio verslo modus operandi.

* * *

Vis tik tokios pavežėjimo paslaugos tiekėjai, kaip mikroverslininkai, o ne samdomi darbuotojai, ir čia turi juk pasiskaičiuoti savo patiriamas veiklos sąnaudas, dar prieš pradėdami konkuruoti tarpusavyje ta savo paslaugos kaina rinkoje.

Jūs pamenate, kaip tai yra anksčiau būdavę gerokai dar iki šitų appsų vergų laikų?

Tiems piguvos vartotojams, kurie pigiau pirkdavę tik jų brangaus kūno pervežimą iš vieno taško į kitą, visiškai tikdavę seni ir nudrožti taksi automobiliai su rusišką kalėjimo šansoną garsiai iš pavogtos ir pritaikytos jo trantui radijos besiklausančiu marozu už kailiu aptraukto vairo, neprisegtais saugos diržais kėpsant ant pliušinio tigro sėdynių apvalkalų.

Suprantama, kad tokios transporto priemonės įsigijimo ir vėliau amortizavimo (atsipirkimo prasme, ne tik nusidėvėjimo) sąnaudos, kaip ir tuomet dar net nebūtinas civilinės atsakomybės bei kasko draudimas, juk būdavę gerokai mažesnės, nei antraip įsigytino iš oficialaus dilerio salono naujo automobilio lizingu, ar netgi šio pradinio įnašo – tad taip rinkoje šitiems šansono taksi pavėžintojams galima buvo tenkintis ir mažesnėmis pajamomis prie žemesnės kainos toms jų mažesnėms pradinėms investicijoms atitaksuoti.

Dėl šitokio natūralaus susidariusio kainų dempingo rinkoje, vyraujant piguvą perkantiems vartotojams, tai net vienu metu sostinėje turėjome laisvos konkurencijos rinkoje taip sąlygotą tokią visiškai “neprestižinę“ situaciją, kad dešimties metų senumo taksi automobilis laikytas išvis kone nauju.

Tais laikais, pamenu, ir man su prokrastinacijai išnaudotu libido taip kainavo kainoje kone tiek pat parvažiuoti iš Kauno iki Vilniaus, kiek būčiau aš sumokėjęs už tarpmiestinio autobuso bilietą.

Jei jus toks palyginimas stebina, tai pažiūrėkite: ar panašiai dabar nepriėjome prie to, kad kone tą patį sumokėsi važiuodamas su pavežėju, nei prakiurksojęs stotelėje ir sulaukęs miesto autobuso, kai pakeliui tektų perlipti iš vieno maršruto į kitą, nes tie ir sudėlioti, regis, taip, kad važiuotų kaip kažkam kitam patogiau, nei keleiviams – ir kiek jau salariato socialinės klasės prakutėlių taip todėl ir įprato važinėtis va tokiu jiems nupigintu taksi vietoje miesto maršrutinio transporto, nelabai ką finansiškai sau prarasdami kelionės sąnaudose, bet labai sutaupydami savo laiko, kuris jiems irgi yra jau pinigu.

Nenuostabu ir tai, kad anuomet jau teko tai klaidingai vadinamai valstybei savivaldybių asmenyse tiesiogiai įsikišti į šią pavežėjimo rinką visiškai tokiu neliberaliu savo primestiniu administraciniu reglamentavimu, taip pasekoje priverstinai sukėlusiu ir tas būtent su naujesne transporto priemone susietas sąnaudas, ir ko pasekoje taip pat pakilo ir rinkoje tos pavežėjimo kainos, kad kompensuotų vėl pajamomis tas jiems priverstinai, nors ir su gražiais siekiais vardan visuomenės naudos, taip padidintas veiklos sąnaudas.

Bet kad ir kiek ta menama valstybė vardan jai tik rūpimos visuomenės dalies taip vis tobulintų konkurenciją rinkoje, bet toji rinka, atsiprašant už tautologiją, taip užsispyrusi, tarsi būtų kokie nors nepaneigiami fizikos dėsniai, vis ima ir sukuria rinkoje sąlygas konkurencijai.

* * *

Todėl ir užreguliuotos planinės ekonomikos sovietmečiu, kuomet neprivatus taksi parkas buvo administraciniu būdu nustatytas rinkai, taip ir prie mūsiško kapitalizmo tuomet, kai vėl tą laisvą rinką pradėjo valdžia planuoti savo reglamentais, taip va ir vėl atkuto dar ir kita pavežėjų rūšis – taip vadinami dušmanai.

Kurie savo asmeniniais ir nereglamentuotais automobiliais taip šiuo taksavimu vertėsi ne nuolatos, o dažniausiai tik prisidurdavę papildomą pinigą sau nelegaliai kokį keleivį paveždami už sutartą tarifą, buvusį mažesniu už taksistų oficialiai prisukamus skaitliukuose tarifus pagal pravažiuotą kilometražą ir važiavimo laiką (taip, prie raudono šviesoforo signalo kapeikos taksomotoro skaitliuke irgi sukosi).

Ta va šių dabartinių pavežėjų dar laukinių pirmtakų toji pagrindinė nukirpta mažesnei kainai rinkoje skurti neišvengiamų sąnaudų dalis, be abejo, lietė ne tiek jų darbo priemonės amortizaciją, kiek tiesiogiai tik jų sumokėtinus mokesčius, kurių, skirtingai nuo licencijuotų nuolatinių taksistų, juk jie ir nemokėjo, dėl ko rizikavo būti nuskausminti tiek pareigūnų, tiek ir reketininkų.

Bet taip dušmaninti, staigiai nugriebiant tokias šešėlines pajamas ir vėl iš rinkos ir mokesčių valstybinių ar privačių surinkėjų akiračio pradingstant, tai apsimokėjo tik tuomet, kai paklausa parvežimo paslaugai būdavusi laikinai gerokai didesnė už įprastinę, ir taip iš esmės neatiminėdavai duonos kasdieninės iš licencijuotų taksistų, kurie reglamentuotai arba net savo nuožiūra pasikeldavę tuomet tarifus, tad ir į snukį už tai nuo taksistų galima buvo gauti retai – ir tai daugiau tik dėl profilaktikos ir bendros tvarkos arba dėl jau perdėto akiplėšiškumo, kada atiminėji klientus, vadinamus žąsinais, iš panosės tų žąsinų gaudytojams guselovams oro uoste, arba pastveri belaukiančius gatvėje jau atvykstančio jų išsikviesto taksisto.

Beje, didmiesčiuose dušmaninti buvo paranku kone reguliariai ir rytinio bei vakarinio piko metu pagrindiniame transporto sraute, kur valdžios nusireguliavimo dėka vis trūkdavę visuomeninio transporto ar maršrutinių taksi, kadangi taip visada atsirasdavęs kas kelkraštyje taip “tranzuotų“, o tu vis tiek juk važiuoji į tą pačią pusę savo reikalais, tad ir sąnaudos tau čia – juk minimalios, todėl ir neužsiplėši kainos kaip įprastinis taksistas, nors už tą pavežimo personalinį komfortą galima ir prašyti daugiau, nei standartiškai ima tas maršrutinis šumacheris su savo vokišku RAFiku.

* * *

Pirminė tokių visų ūberinių appsų paskirtis ir buvo civilizuotai su visais legaliais mokesčiais vietoje nelegalaus dušmaninimo jau pateikti va tokią irgi tik nenuolatinę pavežėjimo paslaugą prie padidėjusios įprastinių taksi paslaugų paklausos.

Pradžioje viskas išties atrodė labai žavu ir socialiai atsakinga – juk buvo suprantama, kad pati tokia tik marketinginė platforma už labai simbolišką abonentinį bei komisinį mokestį taip suteikia galimų keleivių srautą realiuoju laiku pagal tokio uždarbiaujančio laisvalaikiu pavežėjo mėgėjo esamą lokaciją, kartu pasiūlydama klientui jau standartizuotą nuvežimo kainą, kuri dėl mažesnių paslaugos tiekėjo sąnaudų, lyginant su įprastiniu taksi ir visomis su tuo susijusiomis verslo įmonės sąnaudomis, yra todėl irgi rinkoje mažesnė (nors dabar jau pradėta ir kainą papildomu appso algoritmu kaitalioti, atsižvelgiant, neva, į vietos ir laiko paklausą bei pasiūlą).

Tačiau tokioje klaidingai vadinamos, ir kaip visada pramiegančios vakarykščią dieną, valstybės dar nereguliuojamoje rinkoje, kaip jau įprasta, irgi ilgai neužtruko, kuomet ant tokio legalaus dušmano jau buvo sumestos dar ir visos įprastinės taksi vežėjo sąnaudos.

Nes tokios paslaugos marketinginės platformos jau tapo vis labiau plečiamoje jų monopolizuotoje rinkoje savo nurodymus diktuojančiomis bendrovėmis, kurios dėl to, kad nebuvo formaliais darbdaviais ir galėjo taip sau nupjauti milžinišką dalį privalomų sąnaudų, kurias patiria paprastai darbdaviai – ir va taip tokiu kainos dempingu drastiškai išplėtė savo dalį bendrai pavežimų rinkoje, faktiškai taip sužlugdydamos vietos taksi verslą, o buvusius ir naujus taksistus paversdamos tiesiog savo appsų vergais.

Ir apie ką aš jau irgi rašiau – apie tą šauniąją priešokio ekonomiką, kurią buvęs Graikijos finansų ministras dr Yanis Varoufakis dar taikliai pavadinęs ne post-industriniu kapitalizmu, bet techno-feodalizmu.

* * *

Tai dabar sakykite, mielieji pavežimo paslaugos klientai ir šių pavežėjų laikinieji darbdaviai: tai kokias va toks pavežėjas sąnaudas turi sau nusipjauti, kad galėtų savikainoje taip palįsti po ta dirbtinai jums, krachaborams, užžeminta, nors, sutinku, labai patrauklia ir prieinama, rinkoje kaina?

Gal savo lizinguojamos transporto priemonės amortizaciniais ir kreditiniais atskaitymais? Savo privalomų licencinių mokesčių ir draudimo įmokų? Savo mokamų visokių atgalinių PVM ir privalomų GPM su socialiniais jo paties, o ne darbdavio, kuris net nebėra darbdavys, tačiau reikalavimus primetęs dar didesnius, nei bet kuriam antraip kitose veiklose legaliam darbdaviui būtų išvis leistina, tuos PSD ir VSD?

Visi šie mokesčiai iš jo ir taip menkų pagal nustatytus pavežėjimo tarifus, ypač, kai iškvietimų ilgą laiką net nebūna arba appso administratorių išmislu yra tyčia neperduodama dėl kokio nors reitingo arba užsakymų išdalinimo kreivo algoritmo, yra neišvengiami tiek finansinių įsipareigojimų sutartimis, kas nebūdavusi taksisto problema, dirbant šiam taksoparke kaip samdytam darbuotojui įmonėje, tiek ir aiškiai bei geriau nei kasos aparatu šio appso platformos administratorių apskaitomi, tad ir vėl nenusukami, kaip tą galėjęs padaryti dušmanas.

Jei darbdavys visų pirma privalo atsiskaityti su darbuotoju, po to kai jau atsiskaitęs su ta klaidingai vadinama valstybe, ir tik po to sukti galvą, kaip padenti likusius finansinius įsipareigojimus (nors būna visaip, be abejo), pasilikdamas iš to, kas liko, jei liko, pelną sau, tai va tokiam appso vergui tenka pirmiau atsiskaityti su visais, kam jis pagal jam “savanoriškai“ primestus tuos finansinius įsipareigojimus yra skolingas, ir tik po to tenkintis tuo, kas lieka, jeigu irgi taip dar išvis lieka – jam taip kasdien negailestingai sukasi ne jo, kaip taksisto, o jam įjungtas jo reikiamos atitaksuoti skolos skaitliukas, tarsi tais laukiniais visuotinio reketo laikais.

Jei savo verslo plano nesugeba pasiskaičiuoti verslininkas, tai čia jo asmeninės finansinės ir lytinės problemos, ir tuomet arba jau mokaisi kitąkart skaičiuoti, arba verčiau eini dirbti samdomu darbuotoju, nes gal pastaruoju atveju ir pajamos kaip čingačguko bus didesnės už šio verslo savininko, o tie glušiai iš žiniasklaidos vis tiek “verslininku“ vadins.

Bet kai va taip tapti, neva, “verslininku“, o ne darbuotoju, melagingai įsiūlo tokių appsų valdytojai, tai čia yra tiesiog įteisinta banalaus sukčiavimo schema, nukreipta prieš tokius, atsiprašant, kaip jie patys sako – lochus. Ir jokia valstybinė teisėsaugos institucija nuo to nei apgins, nei apsaugos, nei toji klaidingai vadinama valstybė pasirūpins šią finansinės vergovės formą pažaboti (jau irgi rašiau, kad ne Lietuvoje, bet toji valstybė teismuose vis tik jau kažką savo piliečių naudai laimėjo prieš va šitokius appsų vergvaldžius JAV, JK ar Šveicarijoje).

Mat dažniausiai, deja, taip užverbuojami mažai finansiškai praprusę arba visiškoje desperacijoje esantys tokie būsimi appsų vergai, manipuliavimo būdu, mygant ant tautiškojo godumo, tiems prakišant tik išgalvotų būsimų pajamų srautą tarsi už tų likutinį pelną po visų sąnaudų, kurias juk pirmiausia dar tiems tenka atidirbinėti, ir net prie pastovaus užsakymų srauto, deja, dažnai net laiko paroje tas sąnaudas atidirbti ir nelieka, net jei miegi ir valgai tame praskolintame ir ne tau priklausančiame taksavimui skirtame automobilyje.

Toks net ne verslo modelis yra vadinamas debt bondage – skolos atvergavimu.

Bet dabartiniai appsų vergai dabar čia vadinami kažkodėl ne bondage slaves, t.y. skolos vergais, o menamais pavežėjais, taip dirbančiais, neva, sau (sic!), o ne kokios nors apps platformos šeimininkui, su kuriuo yra susaistyti visais antraip pagal darbo santykių teisę būtinais darbuotojo, bet pagal komercinę teisę melagingai tiekėjo įsipareigojimais, bet tik ne jokiomis darbuotojo socialinėmis privilegijomis ar bent jau tiekėjo partneriškomis versle teisėmis.

Ciniškai pastebėsiu: šiuolaikiniams appsų vergvaldžiams net savo appsų vergų išlaikyti nebereikia, kaip tas sąnaudomis slėgdavę jų pirmtakus – tik drožk tuos naujuosius vergus atsipūtęs, kai tie juk patys tik visokiais bomžpakiais minta, kad už tokį “darbą“ susidarančias skolas savo ponui susimokėtų.

* * *

Kai jūs nerandate va tokio appso vergo su praskolintu netikru taksi, tai, matyt, ne todėl, kad visi varguoliai taip jau ir tapo tinginiais bei nenori įsidarbinti tokiame šauniame, suprask, be kokio pikto viršininko ant jų galvos, ir menamai geras pajamas užtikrinančiame darbe, ir dar kartu jaustis verslininkais, kas juk skamba poniškai išdidžiai.

Nes išties – tai arba kaina rinkoje paslaugai per maža ir nebepadengia sąnaudų, todėl atsirado tas deficitas, ir pasiūla atsiras vėl, kuomet kaina rinkoje jau tas sąnaudas padengs, arba…

Taip jau tikrai ne rinka tą deficitą jums sukuria, kuomet kaina sumažinama dirbtinai manipuliacijomis arba primetamu, naudojantis monopolisto galia toje rinkoje, apsauginiu nuo galimos konkurencijos, atsiradusios vėl taksi paslaugos, kainos dempingu.

Oi, kaip įdomu: ir kas rinkoje tą kainą čia taip reguliuoja, jei ne paklausa ir pasiūla – negalite pasakyti, spoksodami į tą appsą savo išmaniajame, ką?

* * *

Na, aš taip suprantu, kad sąnaudų dalies, kuri liečia lizingus, mokesčius ir draudimus, šita klaidingai vadinama valstybė visokiems pavežėjams tikrai irgi nedotuos, kaip galėtų pasiimti tokia veikla besiverčiančios taksi įmonės.

Nors pandemijos sąlygomis pašalpinis lietuvių menamas verslas taip labai mielai savo įmonėms, o tiksliau – jų savininkų naudai, susigriebęs tas vokiečių mums duotas paramas, apsiprekindamas visokiais bentliais ir kitomis prabangos prekėmis, įskaitant ir nekilnojamąjį turtą nuomai.

Tad ir toliau liks šitos dirbtinai rinkoje užžemintos kainos spaudimas po ja palįsti tokiems mikroverslininkams pavežėjams tik savo darbo užmokesčio dalies nusipjovimu.

Ir todėl manęs net nebestebina, kai pavežėjai (na, o kauniečiai visada buvo linkę prasisukti labiau, už kitus) jau pradeda gudrauti, bandant taip apsukti (sic!) appso algoritmą ir užsikelti sau pavežimo kainą, kaip ir yra tokių klientų, kurie bevežami patyliukais atšaukinėja tą užsakymą, kad už kelionę jiems mokėti nebereikėtų.

Ir dar kaip tokie patys sociopatai kreivalūpiškai dar mestels, kad jei kvailas žmogus nori dirbti mažiau nei už minimalią algą, ir dar susimokėti už tą savo teisę į šį darbą, tai negi “laisvoje rinkoje“ jam šį norą kas laisvoje šalyje gali uždrausti?

Tokia vagies ir sukčiaus logika, siekiant panaikinti baudžiamąją atsakomybę už kriminalinius nusikaltimus, kaip ir psichopato – jo atsakomybę už savo veiksmų pasekmes. Arba, kaip pasakyta Evangelijoje pagal Mamoną: neklausk, iš ko pavogtas pirmasis milijonas.

Bet šalyje, kur daugiausiai aistrų tarp suponėjusių krachaborų sukelia banalių arbatpinigių klausimas, o minimalių pajamų atiminėjimas mokesčiais iš dirbančiųjų yra šitos melagingai vadinamos valstybės šventas reikalas, darbdaviams gi leidžiant kompensuotis darbo jėgos kainą įvežtiniais trečių šalių gastarbaiteriais, tai juk tokių klausimų nei rinkėjas, nei joks jo renkamas politikas sau nekelia, o ir valdininko alga nepriklauso nuo jo gebėjimo suprasti problemos šaknis, kai ta karjera, perfrazuojant Upton Sinclair, čia veikiau priklauso nuo to, kad ir nesuprastų.

* * *

Šiaip neverkšlenkime gal tomis girtomis ašarėlėmis vidury nakties ant savo prabangaus išmaniuko, neišgalinčio vis tiek mums ar jums to pavežėjo surasti, kai taksistui susimokėti rinkos kainos gerokai seniau nebenorėjome, taip važinėdami nahaliavščikais su šitais beveidžiais ir beteisiais jūsų susiinstaliuotų nemokamų appsų vergais, kaip kažkada lygiai tą patį darėme ir su dušmanais, nuoširdžiai besipiktindami, kad iš mūsų pinigų tie mokesčius dar slepia nuo to, ką klaidingai vadinate valstybe, nes iš mūsų toji vis tiek atiminėja.

O gal tiesiog ta taksi paslauga išvis ne jums?

Jūs jos juk išties rinkoje taip ir neįperkate, nors poniškai pasivėžinti vis tiek norite, tarsi besipuikuodami prieš svečius savo etažerkėje parodai išstatytu pilstukiniu “konjaku“ prabangiomis etiketėmis.

Ir tuomet, tikrai, o koks taip skirtumas čia: ar vežėjų Linavos asociacijos prezidentui milijonieriui bet kuris vairuotojas yra tik jokios pridėtinės vertės nekuriantis šluotkočio laikytojas, ar išponėjusiam tokiam krachaborui tas jo pavežėjas – tai irgi tik priedas prie appso.

Ne tik tas išplitęs iki koktumo jau narcisizmas socialiniuose tinkluose, bet ir jo gimdytojai psichopatija su sociopatija kasdieniniame gyvenime pasidarė dabar tiek madingi, kad nebent nustembama tik tuomet, kada jau skaudžiai bedi pirštu į šitas demonstruojamas būdo savybes tokiam per gerai, akivaizdu, apie save galvojančiam, prakutusiam ir prabudusiam, progresyviam ir tolerantiškam, ir dar visaip kaip socialiai aktyviam bei pozityvu trykštančiam sėkmės siekiančiam, aišku, kitų sąskaita… banaliam tik pyzdukėliui.

* * *

Norėčiau tikėti, kad trumpas intarpas apie sąnaudų nupjovimus pavežimų veikloje bendrame socialinių ir ekonominių santykių kontekste nepasitarnaus naujų idėjų sukėlusia paskaita, kaip ir kur galima jas pjauti ar permesti kitiems, kad taip sėkmingai savo “versle“ prasisuktum.

Bet toks lūkestis, matyt, būtų nepagrįstas, kaip ir protesto demonstracijos čia ir toliau bus tik apie antrą galą, o ne vos galą su galu suduriančią ir vis gausinamą naujųjų varguolių bei prekariato socialinę klasę.

Didžiulis ačiū tiems, kas remiate mane per Patreon, ir ačiū tiems, kas klausėtės šios mano tinklalaidės arba perskaitėte kaip tinklaraščio įrašą.

Dėl atėjusios vasaros, gal reikėtų imti visiems mums atostogas nuo tokių rimtų ir išsamių tekstų iki rudens, o kaip bus su mano microblog įrašais – tai Patreon paskyroje ir bus aišku gal netgi artimiausiu metu.

Smagios vasaros ir turiningų atostogų visiems!