(Tęsinys, o pradžia – čia)

* * *

O šitos ekonominės politikos pasekmes jūs jau irgi pamatėte per patį pirmąjį dėl pandemijos įvestą karantiną ir Lietuvoje – taip vienu ypu maždaug trečdalis mūsų ekonomikos realiai išnyko (jei čia valstybinį sektorių irgi laikysime tos mūsų ekonomikos dar kitu trečdaliu).

Nes 2020-aisiais čia pas mus teliko vos vienas realios ekonomikos ir tik realusis BVP realiai kuriantis trečdalis, ir be kurio čia išvis jokios realios ekonomikos nebūtų, kaip ir be kurio toji klaidingai vadinama valstybė su visu verslu bei namų ūkiais net negalėtų išvis ekonomikoje egzistuoti, net jei tame dar yra ir koks plebsui “nereikalingas“ šampanas ir ikrai (bet labai būtinas visokiems mūsų ir eurobiurokratams, kurie gi tučtuojau atšaukė vežėjams ir tiekėjams visas direktyvas dėl mobilumų bei karantinų, vos tik pajautę šių prekių deficitą).

Aš jau tada sakiau, kuomet klykavo ši godi, šykšti ir pavydi tauta pas mus, pasirengusi vieni kitiems perkąsti gerkles ir be jokio sąžinės graužimo paspirdami silpnesnes socialines grupes (“pašalpinius“, aha), kam reikia “teisingai“ tuos iš mokesčių mokėtojų atimtus bei dar vokiečių mums duotus eurus duoti ar neduoti, kad jei rinkoje jau realiai nebėra paklausos darbui ir jo dėka sukuriamam produktui, tai tos darbo vietos jau realiai rinkoje irgi nebėra ekonomikos prasme (nepriklausomai kad ir ką darbo kodeksai politiniu nurodymu teigtų) – todėl kvaila yra dalinti iš kitų atimtų mokesčių dabar “darbuotojų algas“ kaip paramą tam menamam pašalpiniu tapusiam verslui (tiksliau – verslo savininkui, kad tas, neduoktudie, nenuskurstų, vargšiukas!).

Bet tai kas manęs tada išvis klausėsi (aš netgi turiu iš anksčiau persikopijavęs diskusiją iš FB – labai pažintinė, derėtų publikuoti ad hoc)?

* * *

Pirma, tai pas mus nėra kaip JAV išvystytos fondų biržos, todėl čia visi banaliai taip nusavinti iždo pinigai nuėjo monetariškai tvarkingai Lietuvoje į nekilnojamą turtą, sukeldami drastiškai kainų burbulą (gi “valgyti neprašo“, o kaip godūs, šykštūs ir pavydūs politikai savo investuotus aktyvus patys ims taip ir apsimokestins?) – atsitiko lygiai taip pat, ką ir matėme per pastaruosius dvejus metus po 2020-ųjų kovo 20-osios JAV per aukščiau atvaizduotą Dow Jones indeksą.

Antra, atsitiko dar ir gerokai blogesnis dalykas.

Aš net nesiplėsiu, kaip anksčiau rinkoje pelno siekęs verslas taip pavirto tik į tokį pašalpinį ir iždą iščiulpiantįjį tuo savo nuolatiniu pataikavimu valdžiai (štai dar ir todėl Trišalėje Taryboje joks verslas ir profsąjungos nepastato menamos valstybės jau visiškai išpindėjusių atstovų į deramą vietą dėl šių lupikiškų darbo jėgos pajamų mokesčių), kur tokiam menamam verslui jau nebereikia nei darbuotojų (gi vienos sąnaudos!), nei vartotojų (nes ir taip pajamas tiesiai iš klaidingai vadinamos valstybės gauna).

Bet dar ir taip nuo 2020-ųjų pandeminių karantinų metu ir pas mus, padalinti kaip bazinės pajamos (UBI – universal basic income), pinigai nebeteko vienos iš esminių savo funkcijų – jie nustojo rodyti darbo vertę (o plačiąja prasme – ir kitų aktyvų vertę, jei disponuoji pertekliniu ir dykai gautu arba nusavintu fantikų skaičiumi, kurį skubi iškeisti į bent kokią vertę turinčias investicines turto klases: NT, auksą ar net kriptovaliutas ir pan.).

Bitcoin kainos svyravimas per 5 pastaruosius metus – akivaizdžiai atspindėtas būtos pinigų vertės praradimas nuo 2021-ųjų, taip iškeitus fantikus (fiat money) tik į niekinius ir bevertės (realiai ekonomikai) menamus apskaitos vienetus 

Iš dalies dėl to negti buvo savotiškai teisūs, kai ir mūsų godūs, šykštūs ir pavydūs darbdaviai klykavo, kad neberanda norinčių dirbti baudžiauninkų, nes tie “tinginiai“ jau pasitenkino dykai gautomis bazinėmis pajamomis baziniams poreikiams patenkinti, užuot už ne ką didesnę algelę taip gerokai sunkiau ir ilgiau atidirbę (o iš kur tie mūsų verslų “viršpelniai“, kuomet mokesčių slėpimas ir machinacijos dabar faktiškai yra išnykę kaip jiems nebepelninga veikla netgi “šešėlyje“?).

Netgi aš, laikinai anuomet po savo darbo mokytoju gavęs užsidirbtą nedarbo draudimą, išsityčiojau iš vietinių “viarslinykų“ darbo skelbimų, kur iki šiol yra siūlomos kvalifikuoto darbo pareigos už savaitinę algą dirbant mėnesį.

Bet jau daugiau nei dešimtmetį pas mus mokesčių mokėtojų išlaikomas valstybinis sektorius uždirba vidutiniškai daugiau, nei privatusis, kurio mokesčiais ta klaidingai vadinama valstybė išlaikoma, sumokant už tarnautojus ir valdininkus savo mokesčiais ir šių menamus pajamų mokesčius (kas netrukdo aptukusiems kokiems nors kotletiniams “kaštų ir analizės ekonomistams“ akutes išsproginus klykauti apie jiems priklausančias didesnes pensijines rentas pagal “asmenines sąskaitas“ nuo tokių jų nebeužsidirbamų ir rinkos vertės neturinčių, o tik privilegijomis susikurtų ekonominių rentų jų algose).

Ir visa tai tuomet, kai dar pernai finansų viceministrė pripažinusi, kad daugiau nei 73% dirbančiųjų neuždirba net vidutinių algų (kurios dėl savo tokio menko dydžio ES paprastai net neapmokestinamos)!

Nenuostabu, kad tokiomis ekonominėmis sąlygomis taip padalintos net tokios vos sąlyginės bazinės pajamos faktiškai užmušė bet kokią vyraujančio čia darbo vertę, o ir iš tokių kompensacijų apmokėtas netgi kvalifikuotas darbas jau nebeteko vertės to pinigine išraiška taip dar karantinuose išnykus šio darbo paklausai, kuomet toji darbo vieta formaliai dar ir “buvo“, darbuotojas irgi formaliai buvo “įdarbintas“, bet net formaliai jis jokio produkto nebekūrė.

Nes tiesiog sėdėjo karantine, išleisdamas jokiu darbu neuždirbtus pinigus savo būtiniems poreikiams patenkinti arba, kaip išvis atliekamus, tai ir tuštybei bei niekams – taip mažaverčių arba netgi beverčių produktų pardavėjai gavo pajamas, kurias antraip sveikoje ekonomikoje dėl konkurencijos rinkoje užsidirbti net nebūtų turėję galimybių (pvz., itin pagausėjo snukučio teplionių instagraminių specialisčių, sėkmingos sėkmės™ pardavėjų ir visokių dvaršunių tauškalogijos “ekspertų“ mirusiais kūdikių veidukais bei parazituojančių įtakotukais apsimetančių tuštučių).

* * *

Blogiausia buvo net ne tiems, kurie vis dar buvo būtini darbuotojai net karantino metu (angl. essential workers) ir turėjo toliau už tas algas atidirbti, nepaisant rizikos susirgti (kaip medicinos ir maisto prekybos darbuotojai), bet ypač tiems, kurie tuomet išvis jokių bazinių pajamų net negavo – nes ir jų darbas rinkoje nebeteko vertės (net nebuvo jokio verslui poreikio juos pasamdyti) arba buvo tiesiog netgi uždrausta jiems savo darbą išvis rinkoje parduoti (taip faktiškai – į komą nuvarytas visas tiesioginiame klientų aptarnavime dirbęs smulkusis ir vidutinis verslas).

Pasakykite, kad ekonomine krize ir šiuo atveju nelaikytinas (sic!) taip išimtas iš ekonomikos jos maždaug trečdalis (priklausomai nuo ekonomikos sektoriaus ir šalies ekonomikos pobūdžio, kur nuo turizmo priklausančios faktiškai sužlugo) ir vienu ypu sukeltas masinis nedarbas (nors, suprantama, dėl politinių priežasčių nebefiksuojamas arba užslepiamas po įvairiais išvedžiojimais, kaip Lietuvoje bedarbiai statistikoje sumažinti, sukūrus jų neapskaitinę kategoriją “ieškantys darbo“, kurią politikai jau siūlo dar pamažinti suskirstant kaip “aktyviai ieškantys“, “pasyviai ieškantys“, “piknaudžiaujantys užimtumo tarnybos gerumu ir neieškantys darbo apsimetėliai“ ir pan.).

Mes jau antri metai ir po karantinų galime matyti desperatišką už klaikiai nuvertintą apmokėjimą (ne fantikų skaičiumi, o realiu perkamuoju paritetu) atlaisvintos darbo jėgos persikvalifikavimą žemyn, kai pas mus juk faktiškai nebelikę net kur emigruoti, kaip būdavę anksčiau, o tos “ilgalaikės komandiruotės“ dabar net taip statistikoje neapskaitomos, tarsi visas BVP kuriamas vis dar Lietuvoje, ir tie bėdžiai darbininkai yra taip pat vartotojai rinkoje Lietuvoje (pakilusios pajamos anaiptol nebekompensavo sumažėjusio vartotojų skaičiaus – nes “cepelinų“ vis tiek galima suvalgyti tik tiek, kiek jų lenda, o ne už visus dar atlikusius pinigus).

Padaugėjo dabar jau ne tik prekariato (t.y. uždirbančių iš priešokio ekonomikos ne pastoviomis pajamomis kaip pastovias algas proletarai) ir taip vadinamų vidurinės klasės apsimetėlių “naujųjų varguolių“.

Deja, bet jau sparčiai dabar daugėja tikrų varguolių, kadangi auga skaičius atsiduriančių prie skurdo rizikos ar netgi už skurdo ribos, ir taip nuosekliai bei negrįžtamai didėja socialinė atskirtis (ir tas priekaištas “reikėjo mokykloje geriau mokytis“ – seniai nebe ta priežastis; kaip ir aukštojo mokslo diplomas nebetenka vertės darbo rinkoje, nes neberodo jokios realios kvalifikacijos ne tik darbdaviui, bet ir nėra atrankos ir vertinimo kriterijumi užimant netgi ministrų pareigas, kaip dabar matome iš “profesionalesnių už profesionalus“ kvankų).

* * *

(kita dalis – bus čia)

Ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas visa apimtimi iškart buvo publikuotas 2022-03-16, ir dėkoju dar balsuojantiems savo pinigais per PayPal!