Išsunkiančių institucijų provincija

Važiuodamas ryte iš prekių sandėlio link biuro girdžiu per radiją žinią, kad premjeras “daragoj tovarišč“ © Sidas Prietaisas su chebrantais renkasi į Vyriausibės™ strielkę, ir klausimas paviestkėje yra tik vienas – ekonominė situacija.

“O, – galvoju, – na, nieko sau! Negi šitas sugedęs aparatas dabar atkus ir dar pradės kišti nagus prie to, ko visiškai neišmano?“

Kažkada taip Vilniaus Banko vyr.žurnalistas Julius Niedvaras, ėjęs valdytojo pareigas, kai atsisveikino su dr. Aušra Maldeikiene, ėjusia viešųjų banko ryšių su visuomene atstovės pareigas, nusprendė pats su spauda pabendrauti ne per atstovą ir jos iš anksto parengtus tinkamus tekstus žurnalistams, vaišinamiems sausainiukais su kava ir taip nepersidirbantiems, bet atspausdinantiems, ką reikia, o iš dūšios. Na, juk pareigos įpareigoja (ne!), ar ne? (ne, tik ne tai!!!).

Po tokios jo iniciatyvos tai kilo toks ažiotažas visuomenėje, kad komercinį banką anuomet iš mokumo krizės, puolus indėlininkams atsiiminėti savo pinigus, išgelbėjo tik Lietuvos Bankas.

Taip ir šitas dabar, atsisveikinęs su patarėju Stasiu Jakeliūnu, nusprendė, kad jei jau mokslinYkų studijai porą milijonų senais pinigais išleido, tai jau dabar kaip ir pats yra specialistas, nes juk pareigos (sic!) automatiškai prideda jam kompetencijos.

Pavairuos, aha. Kaip iš ano anekdoto apie sudužusį lėktuvą, kur juodosios dėžės prapuolė, tai apklausoje vienintelė gyva likusi beždžionė gestais parodė, kuo užsiėmė įgula, ir kaip ji boeingą vairavo. Tai jūs man dar pasakykite, kad mūsų premjerą nuoširdumu proverbinė beždžionė pralenkia – nepatikėsiu!

* * *

Bet palikime tą tuščių maulių, anot generalgubernatūros valdytojos, tuščią posėdį.

Ne pirmiena. Kaip miegojo – taip ir toliau miegos, ir nuo to Lietuvos ekonomikai tik sveikiau. Nes neklysta tik tie, kurie nedirba, bet kai šitie nedirba, tai nieko ir nepridirba. Taip ir stumia dieneles savo smulkius merkantilinius interesus valdžiukėse tvarkydami nuo kadencijos iki kadencijos – soušel-stail (dzūk. social[democrat]-style).

Geriau pakalbėkime apie tas mistines ir nuolat linksniuojamas verslo sąlygas, kurios, suprask, krutina ekonomiką.

Nors iš tiesų ekonomika – tai ne vien verslas, ir ne tik verslas, ir netgi ne pagrindinis tos ekonomikos variklis, o tik sudedamoji tarpusavio ekonominių, socialinių, politinių ir pan. santykių visuma tarp įvairių ją sudarančių institucijų (ne kaip pastatų ar institutų – žr. apibrėžimą) – tarp verslo ir viešojo sektoriaus, tarp valstybės ir privataus sektoriaus, tarp pirkėjų ir pardavėjų, tarp gamintojų ir vartotojų, tarp kuriančių BVP ir prisidedančių vartojime, skatinančiame savo ruožtu BVP augimą, ir t.t. Kaip matote, netgi ekonomika pati sau yra tik sudedamoji visumos dalis.

Daug įdomiau, o kokios sąlygos (arba kokie institutai plačiąja prasme) leidžia šalims vystytis, augti, kurti gerovę savo piliečiams?

Kadangi tema būtų platesnė, tai aš iškart einu prie “kaltos aplinkos“™ – tuos veiksnius išvardino trejais metais už mane vyresnis ir ne vien todėl gerokai protingesnis, nes Nobelio premijos laureatas (ačiū Poviliui Poderskiui už pataisymą – nėra dar tokiu, bet manau, kad tikrai premijos vertas), ekonomistas Kamer Daron Acemoğlu iš MIT. Galite ir paskaityti jo tinklaraštį tokiu pačiu jį išgarsinusios knygos pavadinimu Why Nations Fall.

O aš tiesiog pateiksiu jas perfrazuotas mano mylimo istoriko Niall Ferguson, kuris pateikia ir savo knygoje Civilization: The West and The Rest, kurią būtina perskaityti dar mokyklos suole, įvardino tarsi killer apps – t.y. programėlės, be kurių jokia operacinė sistema neapsieina (tiksliau, apsieitų, bet būtent jos daro ją nenugalima, hence, killer apps, folks).

Man labiausiai patinkantis vienos iš knugų leidimų viršelis iš amazon.com

Šio ir paskatą TED konferencijoje galite pažiūrėti čia, o aš išvardinu šitas šešias būtinas sąlygas, palikdamas jo sąvoką ir mano lietuvišką geriau suprantamą jos interpretavimą:

1. Competition. – Laisva ir lygiavertė konkurencija.
2. The Scientific Revolution. – Mokslo pažanga ir inovacijos.
3. Property Rights. – Nuosavybės teisės ir skaidrus keitimasis jomis.
4. Modern Medicine. – Prieinamos šiuolaikinės medicinos paslaugos.
5. The Consumer Society. – Mokių vartotojų visuomenė
6. The Work Ethic. – Iš vidaus kylanti produktyvaus darbo etika.

Kiek per laisvai sau čia interpretuoju?

Nelabai. Aš tiesiog jums sutaupiau truputį laiko aiškinantis, o kokia, tarkime, kad ir darbo etika: socialistinio darbo spartuolio, komunizmo kūrėjo, darbo pagal įteisintų vagių paniatkes, vergvaldiška ar baudžiauninko, protestantiškoji ar pietiečių atsipūtusioji manjaninė, ir t.t. – nes darbo etiką visi suprantame skirtingai, o tūlas vokietis nesupranta graiko, ar ne?

* * *

Kodėl aš, rašydamas apie Lietuvos provincijos raidą savo pankišku požiūriu, užsiminiau, kad iš tiesų jokio ekonominio proveržio nenutiks, nors ir perkeltume sostinę į bet kurį kitą miestą iš Vilniaus, kuomet girdžiu suokiant daugiausiai kairiosios minties savamokslius “ekonomistus“ (paprastai atstovaujančius virkaujančiąją vargolių™ pusę), kad Vilnius, suprask, ne maitina 53 savivaldybes (šitaip pučiasi oponentai aniems, kurie mąsto dešiniu pusrutuliu™, net jei tai ne smegenų, o sėdimosios), bet pats Vilnius provincijomis maitinasi.

Iš tiesų, abi pusės dalinai teisūs – Vilnius išsunkia darbo jėgą iš tiesų iš provincijos į sostinę. Bet ar dėl to kaltas Vilnius, ar žlungančios provincijos, nieko negalinčios pasiūlyti uždarbio ir gyvenimo prasme? Ir ar iš tiesų Vilnius kuo nors pranašesnis už provincijas?

Mano mylimiausioji pusseserė yra personalo vadovė eksportuojančioje įmonėje provincijoje. Ji sako, kad specialistui ir profesionalui Kaune dera primokėti bent 500 litų prie algos per mėnesį už tą patį darbą, kurį jis dirbtų Vilniuje, nepaisant to, kad Vilniuje ir pragyvenimas brangesnis (ir ne todėl, kad “ir Kaune galima gyventi“ – galima, jei primoki kas mėnesį bent po €150 dabar). Gi dar smulkesniame mieste, tai tenka primokėti jau po 1000 Lt arba €290-300.

Antraip į provinciją dirbti nieko neprisišauksi – nebent kažkada į mokslus ir geresnio gyvenimo sostinėje anksčiau išvykusius, kuriems nepasisekė ir tie grįžta į namus, nes čia yra dar tėvai, čia dar yra pigus būstas, čia jau iš emigracijų draugeliai, dar didesni nevykėliai, gal grįžę, čia patogiau auginti vaikus, kada vienas iš šeimos narių nedirba, nes vis tiek nedirbo ir sostinėje, o į kažkokius Depresėlius sodų bendrijoje keltis nesinori, ir t.p. Bet tam reikia sau pradžioje pripažinti, kad gyvenimas, deja, nepaviko™.

Net jei ir nelankei teatrų, filharmonijos ir akropolių, apie ką svajojama provincijoje, nes Vilniuje, suprask, taigi viskas po ranka (tik tiek, kad šitie naujieji vilniečiai didesnę paros dalį praleidžia kiurksodami spūstyse su likusiais burundukais į darbą ir atgal). Mano pusseserė daugiau koncertų ir spektaklių pamato už mane, gyvenantį Vilniuje, tarp kitko, o ir šiaip atvyksta dažniau pasišopinti į Vilnių, nei arčiau į Kauną, kur vyrauja varšavska mada, o jai Suvalkai tam yra arti ir daug pigiau, o ne Kaunas sunkvežimiais užgrūstoje via Baltica.

Vilnius patraukliu laikosi tikrai dar ne todėl, kad jame visi 6 killer apps funkcionuoja puikiai. Bet funkcionuoja daug geriau, nei yra provincijoje – akivaizdu dėl pirmojo (kažkada vienas toks “vilnietis“ atvirai pareiškė pretenzijas man, dar jaunam, kad aš vietą jo, matai, po saule užimu – jis gal iki šiol negali atleisti, kad darbo vietos ir vieta socialinėje klasėje nėra paveldimi, kaip yra feodalizme ir kaip buvo išsivysčiusiame socializme prie nomenklatūros).

Investicijos eina, kur yra išsimokslinusių darbuotojų – net jei tai tik call centers kokio banko ar pašto kontoros. Nuosavybės teisės Vilniuje juda paprasčiau, nes čia jau nėra aktualu turto ar žemės paveldėtojai su kažkada senelių turėtomis žemėmis ir teisėmis į kaimyno ežią, o NT vystytojai per notarus proceso tvarkymą standartizavę, kas iš tiesų yra aktualiausia. Medicinos paslaugų kokybė irgi nekelia abejonių – juolab, kad pas specialistus iš provincijos paprastai siunčia irgi arba į Vilnių, arba į Kauną, dažniausiai.

Nėra abejonių ir dėl vartotojų visuomenės – čia pinigai juda didesni ir greičiau. Jei esi toje karuselėje ir samstai rieškučiomis, tai skaityk, kad gyvenimas paviko™. Čia iš tiesų yra kur pinigus išleisti – tik spėk uždirbti. Po darbo sodietis eina į lysvę, o miestietis – į kavinę. Ir dėl darbuotojų konkurencijos irgi turi gerą spyrį pasturgalin, kad judėtum ir krutėtum, nes darbo etika irgi yra miesčioniška – negali sau leisti provincialaus apsnūdimo.

* * *

Ir jei pažiūrėtumėt į provinciją, tai kur didžiausios problemos?

Ten, kur seniai įsivyravę vietiniais kunigaikščiais, kniaziais ar carais tituluojami merai, pajungę visą vietos savivaldą kaip sistemą savo ir artimųjų ratui, pravardžiuojamam klanu. Kiek jūs rasite konkurencijos Druskininkuose, valdomuose šitos pačios pašlemėkų vyriausibes™ LSD partijos vice-pirmininko, ar kokiuose Kėdainiuose, darbeicų tėvonijos?

O juk tai – dvi partijos, iki šiol šventai įsitikinusios, kad laimėjo Seimo rinkimus, nors šiaip reali ir kadenciją atidirbusi kartu TS ir LS koalicija balsų pelnė daugiau už bet kurią iš anų minėtųjų padugnių partijų, bet kai valdžios godulys akino, tai ir nekenčiami konkurentai tampa partners in crime, dėl skaičiaus prisiimant iš rūsio iškritusius totoškes su šlapiu maišu trenktais tamošiukais.

Net ir su lenkais ji yra belenkokia (iš demotyvacija.lt)

Tačiau grįžtu prie minėtųjų pagrindinių suokalbininkų rūpestyje už darbo žmogų.

Ir tuomet žiūrim – kokia gali būti mokslo pažanga kurorte, kurio darbuotojai prie pašalpų prisiduria grybavimu ir uogavimu, kad žiemą išgalėtų pramisti, ar mieste su maisto pramone, kuri pagarsėjo visiškai nupiginta mėsos sūdytoja? Ir kur dabar rajoniniuose laikraščiuose giedami ditirambai šauniems “vaivadoms“, ar kokio stambaus kapitalo valdytoja svaisčioja, kad žema alga ne tai svarbu, kiek svarbu yra darbuotojui galimybė užsidirbti (ne, šitie tai šeimoje nieko nepasimokė – ar su vokeliais, ar su blėnimis viešumoje).

Gal ką nors galite pasakyti apie nuosavybės teises provincijoje? Kiek metų valstybei, o vis dar senukai ar jų anūkai mina žemėtvarkos slenksčius ieškodami teisibes™ dėl LSDP pirmtakų KPSS nusavintų sklypų, turėtų valdant smetoniškiems “buržuaziniams nacionalistams“?

Medicina? Kaip sakiau – siuntimai yra į respublikinius centrus antrinei priežiūrai pas specialistus. Ir tai suprantama, nes yra kvaila investuoti į tuščias rajonines ligonines provincijoje, kai jau sraigtasparniai būtų pigiau. Ir kada pinigai iššvaistomi pastatams, tai provincijoje specialistams algoms jau neužtenka. Išsunkė Kaunas su Vilniumi? Medicinos paslaugos prieinamos tik turintiems galimybę patiems nuvykti į ligoninę, taip ir profilaktiką atidedant, nes net ir susisiekimas su centru iš esmės žlugęs, provincija užsidaro savyje tarsi natūrinis ūkis.

Apie vartotojų visuomenę sunku ten kalbėti – pramogoms pinigai išleidžiami kitur. Visas kitas verslas dar sukasi tik aplink prekybos tinklus, anaiptol ne vietinius, kurie išsunkia paskutinius maistpinigius ir iš vietinių pirkėjų. Nėra amatininkų ir krautuvininkų, parduodančių vieni kitiems paslaugas, tarpusavio mainų tinklo (sugriauta gerokai iki tėtušio Landsbergio, nereikia ant Patriarcho brazauskinių šunų karti). Apie viską pagalvota. Arčiau jūsų. Kitaip ir nebebus jau.

Apie darbo etiką kalbėti sunku, kai to paties darbo ir vietų nuosekliai mažėja. O ir provincijose esantys gamintojai bei eksportuotojai, pavaikščiojus į darbo pokalbius, labai nuvylė savo esamos padėties nesuvokimu. Tarkime, galima ieškoti filijalo vadovo pusantrų metų, skaičiuojant ne nebeuždirbtus pelnus, o sutaupytus “litukus“ jo algai – kuo ilgiau ieško, tuo daugiau gi sutaupo, aha! Tad dar ieškos pusantrų metų, glušpetriai, nes ir rasti nenori, o aš tikiuosi, kad atrankos agentūra gauna pinigus irgi už paiešką, o ne suradimą.

Tokiame fone tikrai net Vilnius atrodo Pažadėtąja Žeme.

It works both ways (iš alternet.org)

* * *

Bet jei ir į jį pažvelgsime iš šalies, tai, ko gero, mūsų ekonomika serga, o ne vien tuštėjanti ir merdėjanti provincija. Ir po truputį pati Lietuva pradės prarasdinėti patrauklumą kaip rinka, nors ir būdama ES dalimi.

Juk geografiškai esame Europos pakraštys nesuprantamuose rytuose – toks buferis nuo barbarų invazijos. Ir iš kurio žmones susiurbia Anglija ar Norvegija, kur klimatas, lyginant su gimtine, yra tikrai šiaip sau, sąnariams ir plaučiams tikrai ne į naudą, o ir ūkai ar poliarinės naktys iš savižudžių šalies pabėgus turi galutinai įvaryti depresiją.

Bet, ko gero, tos šešios programėlės ten veikia geriau, nei netgi čia sostinėje, nepagalvojot?

Sutinku, kažkas veikia netgi pas mus geriau, kai imi lyginti – taigi dar paskutinis išvykęs neišjungė šviesos, ar ne? Bet gal vis tik reiktų pradėti galvoti apie platesnę nacionalinę strategiją atsakant, o kas mūsų šaliai suteiktų pranašumą be vis dar pigios (iš tiesų, tai labai brangios, tik mažai uždirbančios, nes pajamų mokesčiams kone du trečdalius atiduodančios) ir per prievartą kone pusšimtyje vietos aukštųjų mokyklų išmokslintos (nors nebūtinai kvalifikuotos) darbo jėgos? Kokie veiksniai būtini, kad čia norėtųsi investuoti. Norėtųsi gyventi čia, o ne kitur Europoje. Norėtųsi mums patiems gyventi. Tiesiog gyventi.

Tam mūsų 6 killer apps turi tapti most lethal. Nors visumoje, apsidarius į progresą, gal ir einame, manau, tinkama kryptimi, tik nederėtų prarasti įsibėgėjimo ir pažiūrėti, kas kur eina, o kas lieka mirkti praeities godų ir nerealizuotų svajų (proletariškos diktatūros, socialistinės etikos, pagoniško ir nacionalistinio patriotizmo, ir t.t. – o iš tiesų, tamsybės ir konservatyvizmo bei priešiškumo nešvengiamoms permainoms) liūne.

O tai kaip mūsų provincija, paklausite, kuri vis labiau atsilieka paskuigalyje?

Ji turės natūraliai išnykti kaip tokia yra dabar – gana jau tuščiai pilti pinigus kaip vandenį į rėtį. O vaivadoms metas eiti į karą, kam jie ir buvo samdyti – tegul pradeda patys konkuruoti dėl tų pinigų, o ne konkuruoti dėl dotacijų iš Vilniaus, save teisinant tuo, kad tik atsiima iš provincijų, neva, išsunktus pinigus į sostinę, ir gana sostinei jaustis kaltai dėl šitų vargšų giminaičių, vis juos šelpiant. Kuomet bent jau GPM bus atiduodamas bemaž visas, ir bus atiduodamas miestui pagal darbo vietos registraciją, ir teks savivaldai iš to išgyventi, tai ir pats gyvenimas privers pasirungti dėl investicijų patrauklumo.

Savivalda, kuri pati neišsilaiko, yra ne savivalda, o pati yra išsunkianti institucija, jei dar kažkam joje gyventi gera (o kam?), kad neišsilaksto, o turtėja.

O Lietuva Europoje irgi yra savivaldė provincija, ir čia reikia jau nacionalinio sutarimo ne kuris šviesą ir kada išjungsime, nustojus išsunkinėti ES fondų lėšas. Nes būti tik geografiniu centru yra per mažai netgi vegetarų dainiaus sumenkintai “mažai agrarinei valstybei“.

* * *

Ir aš girdžiu tą argumentą, kad nedera išsunkiančių institucijų painioti su pašalpine ir iš sostinės (bei dar trijų miestų) gaunamų dotacijų gyvenančia provincija, ar kad pati Lietuva yra pašalpinė, o tai, suprask, skirtingi dalykai.

Bet manau, kad tai tik žodžiai, paslepiantys esmę – priežastis yra tų šešių killer apps nebuvimas arba prastas funkcionalumas, nesuteikiantis galimybės pakeisti padėtį iš “pašalpinės“ į proveržio ir atvirų institucijų visuomenę. Ir kai klausiate, o tai ką pats siūlau, tai pastebėsiu paprastai: jei žuvis pūva nuo galvos, tai kniaziai-vojevodos provincijose, kone visi pagalovnai priklausantys pašlemėkiniai koalicijai iš konservatorių LSD partijos ar iš įteisintų vagių, tikrai jau akis ne vien man bado. Šios sistemos iš apačios griauti jau nėra kam – paprasčiau emigruoti į sostinę ar dar toliau.

Lėšas ir energiją gal pradžioje ir vertėtų skirti šių sisteminių mazgų griovimui jau tik iš viršaus, ir kuo greičiau. Gana šelpti, atimant lėšas, reikiamas investicijoms į Lietuvos spartesnę pažangą. Kaip Sovdepijoje revoliucija link laisvos visuomenės iš viršaus prasidėjo nuo ūkiskaitos (palydimos vėliau spartėjimo ir persitvarkymo šūkiais), tai gal ir dabar stagnuojančią savivaldą reikia pradžioje išmokinti gyventi nebe iš dotacijų, o bankrutuojančias jungti prie sėkmingiau besiverčiančiųjų.

Gyventojų tankumas (ar skystumas, jei tiksliau) nenumato 60 savivaldybių ir įsitvirtinančių vietinių vaivadų tėvonijų išlaikymo kokių nors bendrapartiečių, prasimušusių į nacionalinę politinę biržą (Seimą) ir targavojančių kaip Targovicų konfederatai bendrais nacionaliniais interesais vardan smulkių savo vietinių – ne Seimui spręsti kokio nors Kaišiadorių ar Gariūnų turgaus reikšmę (priminsiu – konkrečiai šie abu klausimai yra prastumti tik vienos partijos – LSD), ir ne Seimo nariams rūpintis savo apygardos darželiais ar šaligatviais (tą daro absoliučiai visų partijų seimūnai pagal rinkimines apygardas, bet gal tegul asfaltu rūpinasi seniūnas, o darželiu meras?).

Kažkas tikrai prašvinkę ir šioje “danų karalystėje“, kada ministro portfelis iškeičiamas į kokio Europos komisaro ar netgi paprasto parlamentaro Briuselyje; kada nei vienas šalies vadovas nėra buvęs netgi meru; kada parlamentarais tampama nedirbus politiku savivaldybės taryboje arba, bent jau, “juodadarbiu“ partijos veikloje nacionaliniu mastu, formuojant politinę strategiją ir prisidedant ją įgyvendinant, o “ant durniaus“ prasmukus; kada parlamentarai rotuojami vienu ypu, skaičiuodami dienas nuo kadencijos iki kadencijos, užtuot keitus, tarkime, kas dveji metai po trečdalį Seimo, kaip vyksta JAV Kongrese, kas leidžia užtikrinti tęstinumą ir atskaitomumą; kada tas pats Seimas yra tapęs tik vykdomosios valdžios nutarimų įtvirtintoju ir tiražuoja blėnis, nes nėra aukštesnių ir žemesnių rūmų (konkurencijai – žr. pirmą killer app!), arba vieno jų vaidmenį atlieka prezidentas, o visa teisėkūros iniciatyva perėjo Vyriausybei; ir t.p.

Raginu keisti konstitucinę Lietuvos sąrangą?

* * *

O gal vertėtų apie tai pagalvoti, jei norime ne stagnuojančios Europos provincijos, o iš tiesų veržlios ES šalies?

Nebent esi tas, stirkstantis vienoje iš išsunkiančių institucijų, kuris tenkinasi gaunama renta, privilegijomis bei teisine apsauga nuo galimos konkurencijos, kaip antai, dar vienas šių dienų teisėjų isteriškas reikalavimas nejudinti teisėjų pensijų, priimtas tų pačių daugiau nei prezidentinę rentą gaunančių teisėjų, argumentuojant, kad tai yra ne Sodros ir viešųjų finansų problema (t.y. mūsų visų piliečių bendrasis viešas interesas, ir politinės valdžios kompetencijos sfera), o jau būtų teismų neliečiamumo pažeidimas (sic!).

Bet juk valdžių atskyrimo principas Vakaruose buvo sugalvotas būtent konkurencingumui užtikrinti, o mūsiškės jau suaugo į vieną politinį kartelį, gražiai atsidalinusį politines “rinkas“, gyvendami iš pridėtinės išsunkiamos rentos (ekonominė sąvoka reiškianti gaunamą antkainį prie uždarbio dėl šiojo riboto ir paklausaus ištekliaus).

Tad ir sostinei tenka apmažinti savo polėkį provincijas vadinti “pašalpiniais“. Nes gal tas danų princo Hamleto klausimas, būti ar nebūti, ne toks ir retorinis Lietuvai?

Kol kas permainų į šitą pusę nepamačiau, o labiausiai nuvylė TS ir LS politikai iškart po pirmojo Seimo rinkimų turo 2012 metais, kuomet jaunimas spontaniškai (pirmąkart istorijoje!) išėjo į Nepriklausomybės aikštę pareikšti protesto dėl pavogtos iš jų ateities, sumetus į krūvą skudurus LSD, TT ir DP bei taip suformuojant greitai formalią daugumą, o jaunimo rinkti politikai pasitenkino tik opozicine vieta (nes jau išrinko gi jų vadus), net nemąstydami apie tokių papirkimais ir klastojimais pagarsėjusių rinkimų užginčijimą, ramiai eidami į antrąjį turą apygardose, kuris jiems nieko nelėmė ir iš tiesų svarbesnis buvo tik LSD partijai, kokuruojačiai su DP (ir tą konkurencinę kovą laimėjusiai, priminsiu).

Ir kaip tuomet suveikė “arbitrai“ VRK ar Konstitucijos “garantas“ Daukanto a.?

Ogi niekaip, patvirtino ir įtvirtino sistemą eilinei kadencijai.

Tad ne, ir revoliucijos iš viršaus nebus, nors populizmas Lietuvoje kaskart ant to vis dar gauna balsų. Blogiau, kad dėl demografinio neigiamo prieauglio (tiksliau – nuomirio ir emygrerio, ar kaip čia VLKK siūlytų vadinti?) jaunimo paprasčiausiai yra per mažai, kad fiziškai savo skaičiais išstumtų senstantį establišmentą. Nusiteikite politinei stagnacijai.

Karai, suirutės, skolos, politinis nestabilumas davė Renesansą Europoje. Bet tegul nelanko jūsų kinietiškas prakeiksmas gyventi permainų metu, nes aš jau irgi senstu, ir man irgi norisi turėti savo vietą šitoje išsunkiančių institucijų sistemoje. Visiems oponuojantiems mano aukščiau mintims, ko gero, to natūraliai norisi irgi.

Tad aš keliu Islay viskio taurę į jūsų sveikatą, ponai, – ir prisimenant a.a. dr. Gintaro Beresnevičiaus alegoriją apie senutėlę Europą. Mūsų vaikams gi dar užteks vietos po saule po mūsų, ar ne?