Sakysite, vasara – ne vasara, bet jei jau skyriau dėmesio nevykusiam pučui Rostove, pakeliui link Maskvos pasukusiam saugiai savo sukilėliškų subinių labui į draugiškąją Baltarusiją, tai kaip čia taip vis dar aš nekreipiu dėmesio į tas visas riaušes Prancūzijoje, kurios netgi vienaip ar kitaip persimeta į gretimas šalis?

Tai kad kelti riaušes yra toks nacionalinis prancūzų sportas (greta vyno ir sekso) – čia nei pirmas, nei paskutinis, nei kažkuo ypač išskirtinis kartas.

* * *

Ir tai – jokia ne revoliucija, kaip apsčiai sovietinės mokyklos su vis tik gana neblogu politekonomikos pradiniu mokymu (mane tai anuomet abitūroje iš klasės išmetė kaip “buožės vaiką“ ir “buržuazinį nacionalistą“) nelankiusių glušių vis džiugiai paviauksi internetuose, įskaitant netgi besimaivančių tuštučių retušuotais speneliais užpildytą instagramą, kuriuo vis dar, nors ir vis rečiau, aš pasinaudoju, kai jau palikau snukiaknygę, o jokie kiti narcizų savireklamos tinklai nebeįtraukia, nes nei aš ten ką pardavinėju, nei aš ten ką ketinu pirkti (nors anądien ir vėl man pasiūlė prisipirkti feikinių foloverių po vieną dolerio centą už akauntą).

Revoliucinei situacijai, primenu revoliucijų klasikus ir praktikus, yra būtinos keturios sąlygos, o čia:

  • ir “viršūnės“, kurios tėra tik sorošėkinės naglosaksų marionetės, gali puikiausiai toliau “valdyti“, vietoje riaušininkų sukeliamų problemų sprendimo besilinksmindamos kokio pedrylos koncerte;
  • ir “apačios“, kurios yra autochtonais, ramiai sau gali toliau gyventi, nes problemas, suprask pagal melagienų pezalus, juk kelia ne vietiniai priplūdėliai, kai etniniai (sic!) vietiniai geria alų (iš ko Paryžiuje anksčiau iki šitos suirutės galėjai atskirti vietinį nuo paiko turisto, tai – tik pastarasis gerdavęs vyną);
  • ir nėra padidėjusio proletariato “revoliucinio“ aktyvumo – tiesą sakant, nelabai juk ir likę to proletariato klasikine marksizmo prasme kaip “darbininkų klasės“, o ne šiaip bendrai savo darbu užsidirbančių ir jokių gamybos priemonių nevaldančių, kaip tik savo rankeles bei makaules tame post-industriniame finansų kapitalizme prie vis labiau de-industrializuojamos Europos, einančios tuo šunkeliu, kuriuo mus vardan “laisvės“ naglosaksai jau pravarė Linksmaisiais 90-aisiais;
  • ir nėra dar jokios realios politinės jėgos, gaujos ar partijos (komunistai, nacionalistai ar net, neduoktudie, anarchistai), kuri imtųsi vadovauti šitam chaotiškam nepasitenkinimui, virtusiam dabar į smurtinius dekultūrinimo vandališkus veiksmus prieš miesto mažąją architektūrą bei išbuožinimą smulkiaburžujų lavkių nuo eksproprijuojamų širpotrebo prekių, nukreipiant išties į valdžios paėmimą vardan kažkokių struktūrinių valstybės (t.y. politinės, ekonominės bei socialinės sistemos) pokyčių (…po pokyčių™…) etninės minėtos tautos daugumos (nacionalistai) bei dirbančiųjų (komunistai) labui, ko prašytųsi esama papuvusi santvarka atėjusios struktūrinės, o nebe tik sisteminės (t.y. cikliškos kapitalizmo ekonomikoje) krizės akivaizdoje.

Riaušės riaušėmis, o tradicinis bordeaux et sex – pagal tvarkaraštį!

Ten netgi susivienijusi parlamentinė opozicija nieko apie išankstinių demokratiškų rinkimų būtinumą nekalba, kaip ir nėra (ar aš kažko gal nežinau?) kol kas jokių politinių demaršų esamos vykdomosios valdžios impyčinimo adresu.

* * *

Na, prancūzų kariškiai pagrasino, kad jei sumažinta dar prie ano “vengriško“ prezidento policija bei žandarmerija nesusitvarkys su gerokai per ilgai užtrukusiais pogromais bei riaušėmis, tai trečia Europos kariuomenė (iš nekariaujančių – išvis pirma tuomet savo dydžiu, jei turkų nelaikome europiečiais su savo geografiniu kelių procentų teritorijos europiniu placdarmu prie Stambulo anapus Dardanelų su Bosforais) imsis veiksmų įvesti tvarką karinėmis priemonėmis (ir kuo tai ne pučas?) per 48 valandas po šio ultimatumo paskelbimo.

Po kurio tas vyriausiasis tų ginkluotų pajėgų vadas su savo tamsta mokytoja ramiai sau išvyko į turistinį turnė, apsilankant, sako, ir mūsų “G taško mieste“, kur dar 1812-aisiais jo tautiečio imperatoriaus kariuomenei parėjo žiemą galutinis kaput.

Ultimatumo valandos baigėsi, bet riaušės savaime tamkart aprimo, nes pikti liežuviai čia kalba, kad narkotikų prekeiviai tam turėjo daugiau įtakos už visą teisėsaugą ir menamus kariškius, kadangi daugeliui “revoliucionierių“ buvo labai aiškiai beisbolo lazdomis per kelio girneles pasakyta, kad jų demokratiški protestai trukdo šiam gatvės bizniui.

* * *

Juolab, kad kai į gatves išėjo nebeapsikentę prancūzų nacionalistai mušti įsisiautėjusių priplūdėlių, tai visa prancūzų progresyvi, nešališka ir niekuomet nemeluojanti (sic!) melagienasklaida tokius išvadino hitleriais, plodama katučių, kad prancūzų policininkai šiuos negailestingai dar ir atlupo – nes, žinia, dekolonizuotoje senutėje Europoje tik čiabuvius visur galima mušti legaliai, taip kovojant su radikaliomis tamsybių apraiškomis, popinant kitokios odos spalvos atklydėlius.

Labiausiai smagus epizodas čia buvo, kai Paryžiaus policininkai atvanojo lazdomis savo “kolegas“ Paryžiaus ugniagesius, išėjusius ta proga irgi demokratiškai pareikšti noro gauti daugiau algos – ypač, kai aplink liepsnoja padegami automobiliai, parduotuvės, o barikadas gatvėse irgi jiems teks ardyti dykai per viršvalandžius.

Bet teisėsaugai daugiau hemarojaus kelia ne šie brandspoitininkai, o gatvėse jau pradėti naudoti snaiperių šautuvai bei kulkosvaidžiai, taip geranoriškai prancūzų valdžios prieš pusmetį išsiųsti efektyviasniam rusų žudymui vardan taikos Ukrainoje (ir kas galėjo iš ten atboginti pardavimui juodoje rinkoje, ką?) – čia jau ir Batka su Putinu buvo apkaltinti, be abejo.

O jūs sakote, kad narkotikų pardavimai taip tik gatvėse buvo atstatyti?…

Nemanau, kad tiek vyno galima prisisiurbti, kad tokias genialias įžvalgas pradėtum dėstyti, bet ką aš išmanau, aha.

* * *

Šioms savaitinėms riaušėms visoje Prancūzijoje kilti pretekstas tikrai nėra išties svarbus – tai net nenagrinėsiu aš ir esamo, nuo ko jos prasidėjo, kaip ir JAV analogiško BLM atveju, nudėjus nepaklususį policijos reikalavimams recedivystą.

Vis tik, be to, kad panašios riaušės bei neramumai dar ir kitur kilę (kaip rašęs esu apie Londoną, tarkime, čia, kur ir vėl praeitą savaitę būta susidūrimų su škotų kiemo policija babajyne), bet ir konkrečiai Prancūzijoje be menamos revoliucinės situacijos, kuriai nėra politinių (konfliktas elituose), ekonominių (konfliktas tarp gamybos veiksnių valdytojų naujose produktų gamybos realijose, kaip antai “pramoninės revoliucijos“ laikais) bei socialinių (konfliktas tarp esminių socialinių klasių – darbo ir rentininkų) priežasčių, bet tiek propagandonai melagienuose, tiek nepriklausomi (nuo logikos) įkakotukai šiuo atveju meluoja arba sąmoningai (už politinio naratyvo nepaisymą juk būsi išmestas iš darbo melagienose, kai paskolą už butą reikia mokėti), arba iš savo prigimtinio glušumo (angl. bliss in ignorance).

Štai ką aš rašiau praktinėms saugumo ir savigynos temoms skirtame tinklarštyje Seiikan: apie karate kitaip © dar apie terorizmo (link to sparčiai ten einama) potencialias grėsmes 2021-aisiais “Paskatos islamiškam terorizmui Lietuvoje?“ (praleidus iš esmės tai, kad savotiškai užstojau vidaus reikalų agresyviai glušavotą A. Bilotaitę):

“Nes ir atvykėlius bei čia jau gimusius šių vaikus musulmonus radikalizuoti įmanoma tik labai nedideliu procentu – faktiškai panašiu, kaip ir su bet kokiomis krikščioniškomis ar kitokiomis pseudo-religinėmis sektomis, kai net norinčių lakstyti gatvėmis su už-loop-intu rap, įsivyniojus į spalvotas paklodes, yra ne ką lengviau susiverbuoti, nei iškeliautojų mažais gabalėliais pas rojaus hurijas.

Ir radikalizuoti pavyksta dažniausiai tik antroje (bet labai retai – nėra pakankamos skaitlingumu dar tinkamos pagal amžių šių atvykėlių vaikų imties) ar tik trečioje (dažniau, nes potencialių kandidatų atrankai jau yra gerokai daugiau) imigrantų kartoje.

Ir tik tuomet, kai tiems, dėl nelikusių socialinių liftų, suvokus, kad netekai tos tik menamos privilegijos dabar turėti į juos teisę ir taip prasimušti į establišmentą.

Ir jau taip pagaliau “prisiminus“ savo kilmės “išdidžias“ šaknis, ypač dar mistifikuojant jų gentinį šiukšlynų heroizmą, pasireiškusį protėvių gimtojo Istishhad-stano šalies senų žmonių padavimuose pjaustant kitatikių atėjūnų kryžiuočių gerkles – va tada jau ir galima pasiūlyti patrauklesnę alternatyvą tai beprasmei egzistencijai tik antrarūšiu piliečiu toje “nedraugiškoje“ šalyje (visiškai kaip giedoję į mirtį vardan pasaulinės proletariato revoliucijos ėję marksistai: “kas buvo nieks – tas taps viskuo!“)

Net jei po mirties “taps“, tik įsivaizduodami tą tapimą prieš savo savižudišką mirtį.

Bet herojišką gi mirtį, tarsi raudoniausią šikną turinčio alfa-babuino, kurios taip pavydi kitos beždžionės, ir kuomet tavo vardą, tarsi šventojo, minės visose tikro tikėjimo šventyklose.

Kol pamirš, nes atsiras vėl naujų šahidų.

Tie jauni mohametonys parazitai, kurie dabar čia braunasi jau ir per mūsų šalies sienas, taip išties ieško tik to nebaudžiamo banditizmo ant plataus kelelio – ta abejotina garbė po mirties jiems yra visiškai nepatrauklus ir mažai dominantis verslo pasiūlymas. Juk faktiškai visą tą jiems ir jų artimiesiems norimą finansinę naudą suteiks ir taip europiečių socialinė ir politinė sistema be jokio švento nusižudymo opcijos.

O antroji karta, net jei atvykusi į šalį su savo tėvais, šių buvo spaudžiama integruotis į vietos visuomenę ir visuomenėje prasimušti, todėl dažnai yra patriotiškesnė už čiabuvius, kuri gerokai uoliau laikosi vietos įstatymų ir taisyklių.

Ir jau tik trečioji karta yra realiai gausi ir potenciali savižudžių mohametonų tiekėja.

Tai va tame ir yra šios didžiausias pavojingumas, nes visuomenė, priėmusi atvykėlius, paprastai trečiai kartai, čia gimusiai, jau yra praradusi savo prigimtinį budrumą ir įtarumą (nes laiko juos jau savais piliečiais – mano papildymas čia).

Ir didžiausias pavojus kyla tose šalyse, kur terorizmas potencialiai yra užmotyvuojamas ne kažkokiomis religinėmis ar ideologinėmis nesąmonėmis, bet būtent esamomis ir neišspręstomis šalyje socialinėmis problemomis, kalbant ne vien apie tuos socialinius liftus.

Arba nutinka atvirkščiai – kuomet net ir šimtmečius čia gyvenę “antrarūšiai“ staiga gauna priority pass į tuos socialinius liftus, sukuriamus drastiškai pakeistos iš išorės politinės jėgos, gausesniems čiabuviams tuomet tuos vos po metų išguldžius mirtininkų grioviuose pamiškėse (ir kažkur dabar kirba mintelė, kad tai buvo taip neseniai ir čia pas mus jau stebėta, tiesa?…) – papildant vėl: kaip JAV nutiko su Black Panthers anksčiau ir su BLM dabar.

Kitaip tariant, tai čia mums, “rasistams“ iš šalies stebint atrodo, kad riaušes ten kelia vakarykščiai atbėgėliai, kurie negavo pakankamai pažadėtų ar sau prisigalvotų pašalpų.

Ne, tokių ten irgi yra, be abejo.

Bet jie nebuvo tiek organizuoti, ir policija šių gana negausius nepasitenkinimo protrūkius iki šiol nesunkiai neutralizuodavusi – tam pajėgumų užtekdavę, net jei pozityvaus viršsvorio kamuojamos kvaišos leftistės su metaliniais snargliais nosyse ir darželinukiškai pripeckiotomis tatuiruočių glebiomis galūnėmis mosavo savo isteriškai sugniaužtais kumštukais, kvykaudamos apie pažeidžiamas sulaikomų visuomeninės rimties trikdytojų pilietines teises (o tai šių smurto ir plėšimų aukos tokių teisių nebeturi?), menamą rasizmą (ir sutapk, kad vis tamsiaodžiai nusikalsta prieš vietinius baltaodžius…), policijos brutalumą (prancūzų žandarai labai mėgsta teleskopinėmis armatūromis atvanoti) ir pan.

Nors nemoku prancūziškai, bet net aš atkreipiau dėmesį, kaip kalbinti riaušininkai puikiai kalba prancūziškai – labiau pasigilinus aiškėja, kad iš jokių sirijų, libijų, alžyrų ar morokų jie čia neseniai neatvykę, o išties jau net ir yra gimę (!) bei užaugę Prancūzijoje, kuri ne tik pagal piliečio pasą yra jų tėvynė.

* * *

Visa tai – dešimtmečiais brutaliai vietos visuomenėms primetamo taip vadinamo “multikultūrizmo“ pasekmė.

Tai ir yra toji mano aukščiau paminėtoji trečioji karta seniai jau nebe imigrantų ar šių atsibogintų atžalų, kurios stengėsi pritapti prie vietinių autochtonų, užpildydami anuomet dar kilusios per ES rinkų plėtrą ekonomikos nišas – jie formaliai jau irgi vietiniai, kurie mano, kad gali kitiems bendrapiliečiams diktuoti savo visiškai kitokį gyvenimo būdą.

Ir taip, šių riaušininkų tarpe galima tikrai rasti neseniai atplūdusių, bet jau apsčiai ir šitų priplūdėlių legalių (!) imigrantų atžalas, kurie taip pat jau išėjo pasiautėti, nes šalies ekonomika susitraukė ir buvusių jiems ekonominių galimybių taip pat nebeliko – ypač, kai de-industrializuojama ir uberizuojama šalies ekonomika, tą minėtą proletariatą išmetant į neapibrėžtų atsitiktinių pajamų ir socialiai pažeidžiamą prekariatą, kuris turi kvalifikaciją ir išsilavinimą, bet samdomas tik priešokiais kaip frylanceris arba padienis bei pakaitinis darbininkas (tas juk būdinga ne tik Lietuvai).

Toliau tęsiantis menamai etniniams, o išties socialiniams neramumams, be abejo, prisidės dar ir vakarykščiai proletarai – vieni, kaip aukščiau minėti nacionalistai, ėję mušti menamų imigrantų etniniu pagrindu vardan tos savo seniai prarastos “vakarykštės“ šalies, o kiti, matyt, kaip šių bendražygiai, nenoromis suprasdami, kad jų kritimas į socialinį dugną nulemtas kompradorinio elito ilgametės ekonominės politikos, paremtos, tame tarpe, ir priešiškomis šeimai bei tautai netradicinėmis bei globalistinėmis brukamomis idėjomis bei toksiniais naratyvais.

Kaip optimizmu prekiaujantis po du už trijų kainą, tai nematau aš nei konkrečiai Prancūzijai, nei bendrai ES jokių šviesių ateities perspektyvų, jei radikaliai nebus pakeista esama priešiška tautai politika – nes šiose riaušėse yra suveltas kamuolys labai kompleksiškų socialinių, etninių, kultūrinių ir ekonominių problemų, kurių siauraprotiškai iki šiol stengtasi išvis nematyti, o ir dabar toliau bandoma ignoruoti.

* * *

Bet čia ir atėjome į raktinius žodžius: radikaliai ir tautai (nacijai).

O tai yra ne joks ne komunizmas (fui!…), bet toks labai natūralus (biologiškos evoliucijos!) ir radikalaus (nes priemonių derėjo imtis jau vakar!) nacionalizmo atgaivinimas.

Ir kuris neišvengiamai politikoje ves nuo esamos fiktyvios demokratijos, kuomet balsuojama tik už A kandidatus iš A pasirinkimų, link fašizmo (t.y. stambaus kapitalo diktatūros, terorizuosiančios darbo klases).

Įskaitant, aišku, ir tas atgaivintas europietiškos tradicijos nacizmo vienokias ar kitokias apraiškas (kitaip tariant – kaput ES, nes Brexit tebuvo tik šios dezintegracijos pradžia, ES technokratams neišsprendus ES esminių problemų, privedusių net daugiausiai autonomijos turėjusius britus prie išstojimo iš šitos komunalkės).

Tik va tas nacionalizmas, kaip ideologija ein Volk, ein Reich (ein Fuehrer), yra labai politikoje sunkmečių laikais patraukli ir konkurencinga (dėl biologinės selekcijos ir polinkio į traibalizmą), bet itin nestabili, nes vos tik pasiekia pirminius tikslus “sugrąžinti suverenitetą valstybėje tautai“, išvirstanti į fašizmą valstybės valdyme vietoje demokratijos bei banalų nacizmą kitų “kaltų“ arba “netikusių“ tautų atžvilgiu – dėl ko rusai ir dabar sinonimais laiko fašizmą, nacionalizmą bei nacizmą (ir iškart triedžia plytomis, vos baksteli jiems pirštu link idealizuojamo sovietizmo bei dabar jau ir jį pakeitusio rašizmo).

Toji kultūrinė ir civilizuota mūsų idealizuojama Europa prarasta.

Nes “etniniam valymui“ (t.y. kitataučių genocidui – o kaip jūs dar įsivaizduojate dirbtinę atranką etniniu pagrindu?), kuris istorijoje pasireiškęs Trisdešimtmečiu karu bei Rekonkista, arba mūsų stebėtu Jugoslavijos (kaip ir SSRS) suskaidymu, tai patys autochtonai europiečiai neturi jokių pajėgumų, per pastarąjį nepilną šimtmetį nuo negrų zoo briuseliuose jau perėję dirbtinę socialinę dirbtinę atranką vardan praktikuojamos kitų rasių ir tautų menamos tolerancijos (rasizmas, ksenofobija, homofobija – fu!…).

O kaip jūs įsivaizduojate galimą naują nerašytinį “socialinį kontraktą“ tarp europinių elitų ir jų etninio plebso bei visiškai kitokios kultūros ir mentaliteto supilietintų kitataučių bei antrarūšių nepiliečių, kurie anaiptol nenori “natūralizuotis“, bet linkę savo gyvenimo būdą ir mąstymą primesti kukoldizuotiems vietos politikiams ir jų sisifikuotiems autochtonams?

Ir mano toks tarpe tarp Mindaugo karūnavimo 1253-07-06 ir Žalgirio mūšio 1410-07-15 paminėjimų tradicinis klausimas tuomet jums, mieli tautiečiai:

  • tai ar turėtume pulti gelbėti prapulsiančius kolegas europiečius (kurių gera dalis arba ignoruoja realybę, arba net nenutuokia, kas jų laukia artimoje ateityje),
  • ar patys iš paskui turime paknopstomis tapti irgi tokiais pačiais kastratais mutantais kaip jie?

O gal jau mums gana ir tokios nebe “europos“, ir tokios mulkių “demokratijos“ – kol dar mūsų tauta neišnyko?

Išsilakstom kaip skiedros globalistiniam kirviui
Mūs tautos medžius kertant, jos ateitį,
Tad padėk, man brolau, po kruvinais ašmenimis
Stumtelk kietą lietuvišką akmenį!… 

Nacionalistas Symantas Gojus, d.ž.k. bardas Simas arba Vytautas Babravičius – šaikos “pamirštas“, bet vis dar neužmirštas:

 

Didelis ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas buvo publikuotas 2023-07-08, o taip pat dar dėkoju atskirai pabalsuojantiems savo pinigais per PayPal!