Seras Vinstonas, kuris pagal giminę buvo Čerčilis, sakė, jog demokratija turi dafiga trūkumų, tačiau jis geresnės valdymo formos nežinąs.

Turint omeny, kad šitai jis sakė dar britų imperijos laikais, tai imi galvoti, ar tuomet dručkis nebuvo gerai įmaukęs savo mėgstamo viskio ir net to neužkandęs mėgstama užkanda – tortu.

Ir kai dėl VAE referendumo imta baksnoti man, kad aš, neva, prieš demokratiją, tai iš pradžių pagalvojau, ar aš čia koks Šerlokas Holmsas, kuris turi daktarui Vatsonui (beje, koks šiojo vardas?) aiškinti elementarius dalykus, kame tie trūkumai, ir kodėl manau, kad referendumas yra iš esmės projekto žlugdymas, o ne “tautos valios išraiškos forma“?


Čia ŠITIE balsuotų referendume dėl VAE likimo?… (iš Julius van Cerniauskas FB)

Bet dėl pastarojo, tai nenukrypkim, nes gal suprasite savaime, kadangi mano tikslas šiek tiek apie demokratinio valdymo trūkumus pašnekėti, nes, kaip suprantu, ne visi studijavę politologiją netgi vietiniame lopatologijos institute (aš irgi ne), tačiau jaučiasi kompetetingais prikaišioti, tarsi suprastų, apie ką kalba.

Laikykime, kad mano “kvalifikacija“ irgi tėra asmeninė nuomonė, paremta nedideliu vadybos žinių kiekiu, patvirtintu universitetiniu diplomu, ir dar patirtimi – tiek vadovavimui samdytam kolektyvui, tiek ir einant pareigas renkamose namo bendrijos valdybos pirmininko pareigose (buvau namo mastu “politikas“, kadangi vykdomoji valdžia yra namo administratorius). Manau, tikrai ne kas (oponentai, aišku, turės kuo pasigirti labiau, ar ne?), tačiau į aukščiausią (sic!) renkamą valdžią neretai pakliūna ir mažiau tokios patirties turintys, kas, šmaikštuoliai pastebėtų, irgi yra demokratijos trūkumų išdava.

Ir tikrai demokratijos trūkumu nėra “bardakas“ – šioji institucija paprastai pasižymi aiškia tvarka, kontrole, pareigų nepriekaištingu vykdymu ir net atsidavimu šioms pareigoms visu kūnu – nerasite labiau klientus mylinčių, kas yra kalambūras, tarnautojų, nei bordelyje! Bardake “bardako“ kaip tik mažiausiai.


Bardako vaizdelis pagal Henri de Toulouse-Lautrec (Au Salon de la rue des Moulins)

Tad jei nemanote, kad toliau skaityti būtina, tai visada galite persijungti langą į delfinieną arba klipus su nuogomis moterimis tarsi iš minėtojo bardako.

* * *

Demokratijoje yra svarbu rinkimai, tiesa? Tai apie šiuos esmės čia tik ir bus.

Principas paprastai yra aiškus: kiekvienas balsavimo teisę turintis asmuo turi tik vieną balsą, o tas kandidatas, kuris surenka daugiausiai, laimi. Pirmoji principo dalis paremta egalitarizmu (lygiateisiškumu arba lygiava), o antroji vadinasi “laimėtojui atitenka bankas“ arba “the winner takes all“.

Jaučiu, šioje vietoje suklusote, nes nematau reivo, kaip čia gerai viskas?

Na, jei jau suklusote, tai tam yra rimtų priežasčių.

Tarkime, kandidatuoja keturios partijos: raudonieji, baltieji, žalieji ir violetiniai (o kodėl ir ne?), o juos renka 10 rinkikų (galite versti procentais, bet ant pirštų skaičiuoti patogiau). Po balsavimo komisija suskaičiuoja, kad balsai pasiskirstė taip:

  • – raudonieji gavo 3,
  • – baltieji gavo 4,
  • – žalieji gavo 2,
  • – violetiniai gavo 1 balsą.

Baltieji laka šampaną, nes jie ima visą valdžią į savo rankas.

Raudonieji kremta nagus, nes trūko nedaug ir jiems iki pergalės (bet aukso medalis paprastai varžybose gi tik vienas, o kam rūpi antrieji, ką skausmingai patvirtintų Amžinai Antroji Lietuvos dainininkė), bendrai kartu su žaliais ir violetiniais, kurie rėkauja, kad visa valdžia korumpuota ir šalį valdys pedofilų klanas, iš tiesų surinko daugiau, nei baltieji – bendrai 7 balsus, kas vos ne dvigubai už laimėtojus.

Spauda triedžia juodomis antraštėmis per pirmus puslapius ne tik blėnis apie korupciją, klanus, bet ir faktą, kad didesnė, vos ne “du trečdaliai“ (rašo “Respublikos vakaras“) arba “ženkliai daugiau nei pusė, bemaž dvigubai“ (spausdina “Šalies rytinės naujienos“) šios valdžios nerinko ir ja nepasitiki!

Ernest Chirakia – Winner Takes All

Jei rinkimuose dalyvauja dar daugiau partijų ar judėjimų, ar koks nors kniedytojas įtikina pakeisti rinkimų sistemą, kad svarbu net ne partijos, o tik žmonės (nes jis vakar žiūrėjo ne į veidrodį, bet jo jauna meilužė jam taip sakė), tai laimėtojas, kuris viską susižeria, gali būti surinkęs iš viso tik 2 balsus iš 10 (ar dar mažiau, skaičiuojant procentaliai, jei rinkikų yra irgi daugiau).

Prakeikimas! Kažką reikia keisti?

* * *

Vienas iš būdų – įvesti papildomus turus, tad trečioji taisyklė jau prie rinkimų principo, skamba taip: “tie du, kurie surinko daugiausiai balsų pirmame turi, iš naujo renkami antrame, o kiti nedalyvauja (toliau – pagal anuos aukščiau minėtus principus vyksta ir antrasis turas).“

Laikykime, kad pirmas turas davė analogiškus rezultatus kaip anksčiau:

  • – raudonieji gavo 3,
  • – baltieji gavo 4,
  • – žalieji gavo 2,
  • – violetiniai gavo 1 balsą.

Taigi, į antrąjį turą išeina balti ir raudoni: baltieji kiek nerimauja, kad negalėjo surinkti daugiau (beje, čia dar kitąkart padaromas toks rinkimų principas, kad antrojo turo nereikia, jei kuris surenka pusę ir daugiau balsų, nes “juk ir taip dauguma“), o raudonieji džiūgauja, nes gali peržaisti, ir ne viskas dar prarasta!

Kas kitąkart ir nutinka antrame ture:

  • – raudonieji prie savo 3 prisideda dar du iš žaliųjų (ideologijos panašios) ir turi 5,
  • – baltieji prie savo 4 prisideda dar vieną (violetiniai mėgsta baltuosius, nes tų lyderio sūnus, tarkime, su šutve atvyko į jų klonį tamtamais pamušti) ir turi… irgi 5.

Galimi šalyje neramumai, nes abi partijos kazokiškai įrodinės, kad jos laimėjo, o rezultatai suklastoti. Šalis iš esmės gali skilti ir prasidėti ne tik politinės rietenos, bet gal ir pilietinis karas.

Pilietinis karas komiksų pasaulyje (iš full-comics.blogspot.com)

Realybėje gi, mūsų pavyzdžiu, imkime, kad violetiniai šiaip kvaili ir išvis nebalsavo (kas jiems yra būdinga, nes “kas ne su mumis – tas prieš mus“), o žalieji atidavė savo balsus už raudonuosius, nes tie pažadėjo vystyti švarią energetiką, degindami šiukšles, o savo rinkėjus užtikrino, kad šiukšlių mokestį nuo kvadratinio metro atšauks, o tik suskaičiuos šiukšlinančius žmones.

Aišku, daugiau pajamų gaunantys turėtų ir mokėti daugiau už šiukšlių deginimą. Dar gerai pakelti minimumą neapmokestinamų ir leidžiamų dykai prišiukšlinti šiukšlių. Valstybės tarnautojams šiukšlių normos turėtų skirtis, nei privatiems, ir dar gerai šiukšlinimo mokesčius taikyti pagal šiukšlintojo veiklos pobūdį – advokatai mokėtų mažiau, nes už juos ir taip šiukšlina tik klientai, o samdomi darbuotojai privalo mokėti daugiau už šiukšles, nes yra nevykėliai, kurie nesukuria verslo. Ir lengvatos pagal amžių už šiukšles irgi gerai. Ir panašios ideologinės nuostatos – nebūtinai šiukšlių klausimu.

Tad, pirmą turą laimėję, baltieji šįkart pralaimi, kadangi laimi raudonieji. Žalieji irgi nieko nelaimi, nes, kaip sakiau, nugalėtojas pasiima viską, o laimėjo raudoni vien pažadais jiems (vykdyti ar ne – čia jau sąžinės reikalas, o mes kalbame ne apie dvasininkus, o politikus).

Galimas visai realus toks variantas, kuomet tiesioginiu balsavimu yra renkamas šalies vadovas. Kai dalyvauja rinkimuose partijos, galima įvesti reikiamų surinkti balsų procentinius barjerus: violetiniai į parlamentą nepatenka, o raudonieji su žaliais sudaro koaliciją ir valdo kaip raudonieji, kurie retkarčiais patampomi šantažo iš žaliųjų, o baltieji tupi opozicijoje ir nieko nelemia, už tai konstruktyviai piktinasi ir taiko progas, kuomet kurie nors apsamanoję raudonskūriai neateis balsuoti į parlamento salę.

Kitąkart gali būti ir nesenas Varėnos savivaldos variantas: partija, surinkusi bemaž pusę balsų, gavo viena, berods, vieta mažiau už pusę, o kitos partijėlės susivienijo ir, turėdamas daugumą, išsirinko sau merą iš mažiausiai balsų gavusio, bet praėjusio kandidato. Daugiausiai laimėjusi pralaimėjo, likdama opozicijoje. Tiesa, kaip įprasta Lietuvoje, ilgai kirmyti nors ir baravykais kai kurie nepanoro, todėl nusprendė būti kad ir voveruškomis, bet pozicijoje.

Čia vis dar daugumos valia?…

* * *

Gerai, tai kur jūsų rankos? Kur tas reivas ir džiaugsmingi “ole-ole-ole, žiurkėnas – ne pelė!“?

Pergalė, ir – namo? Čia namai… (iš cartoonstock.com)

Jaučiate, kad šita sistema ilgainiui vis tik veda ne prie daugiapartinės, o dvipartinės rinkiminės situacijos, kuomet smulkiosios partijos ir partijėlės apmiršta arba įsilieja į pagrindines, o rinkikai vis mažiau besidomi rinkimų teise, nes jų lūkesčiai laimėti artėja prie kazino sėkmės (kur visada laimi vis tiek kazino, antraip jie būtų ne lošimų verslu, o Caritas filialu)? Kaip tai nutinka?

Pirma, partijos smulkėja tik tuomet, kai reikia įtraukti daug “nusivylusių“, antraip arba neįvyks iš viso rinkimai, arba bus renkami tik tie, kurie turi stabilų elektoratą, tačiau partijos ima iš esmės nebe skaidytis, bet konsoliduotis (jei ne jungtis, tai eiti į koalicijas).

Jau matome, kad žali yra tokie patys raudoni, kaip ir raudoni yra pažaliavę, nes tenka praplėsti ideologiją ir rinkiminius pažadus.

Kaip su baltais? Gali būti, kad retkarčiais jie ims pritraukti violetinius rinkėjus: nors ir laikydami juos debilais, bet pamalonins, kad tie savo balsais neutralizuotų žaliųjų įtaką.

Galop, vieną dieną vienų ar kitų rinkėjai numos ranka: kad ir ką berinksi, o laimi iš esmės arba balti su savo koalicija, arba raudoni su savo koalicija. Rinkėjai praranda interesą (tarkime, nebebalsuoja vienas rinkikas pradžiai, kuris atiduodavo balsą už žalius, nes koks skirtumas, kai taip gaunasi už raudonus?). Ką tuomet turime?

  • – raudoni surenka 3 ir nuo žalių 1, kas yra 4 balsai.
  • – balti surenka 4 ir dar vieną nuo violetinių – jie dabar švenčia pergalę!

Aš neskaičiuoju situacijos, kai jų pačių rinkėjai prarandami dėl to, kad balti susideda su violetiniais. Tikėtina, kad šių rinkikas rūko tyliai su žaliųjų rinkiku – ir vėl laimi raudoni. Prie dviejų rūkančių prisideda dar vienas žalias su ekologiškomis semkėmis – laimi balti. Užpypino violetiniai – rūkomas bambukas be E priedų jau keturiese, laimi raudoni. Ir t.t.

Demokratijos trūkumas – gi visiems neįtiksi!

O pasekoje – susiformavo dvipartinė sistema.

* * *

Tada, tarkime, atsiranda kažkokiu neaiškiu būdu (rūkytojams cigaretės baigėsi!) dar vienas “visuomeninis“ judėjimas, kuris yra nei už jokią ideologiją iš viso – pavadinkime juos vaivorykštiniais. Ir šių kandidatai išstatomi greta anų dviejų partijų.

Kadangi šie naujokai, tai pirmame ture veikiausiai surinks mažiau, nei reikia, kad patektų į antrąjį turą. O taip nutinka paprastai ne tik todėl, kad rinkiminės kovos patirties stoka, bet kad ir rinkėjams aiškiau tradicinės partijos, o ne nesisteminės, kad ir kokia vėliava bemosuotų, nes negali vienu metu būti “pusiau nėščias“, ir jei vaivorykštiniai įsivelia į debatus, tai paaiškėja, kad jų lyderiai ima diskutuoti vieni su kitais, neapsispręsdami, iš kurios pusės vamzdį jiems derėtų graužti (nors rausvose svajose jei tą naftos ar dujų vamzdį mato kaip kūdikis maitinančią krūtį).

Nesisteminiai praeina nebūtinai nebrandžioje visuomenėje – jie prasmunka ir tuomet, kai elektoratui tampa “ir taip viskas aišku“.

Gali būti, kad antrame ture baltieji jei ir varžysis su vaivorykštiniais, tai gaus paramą iš raudonųjų, todėl… vėl laimės. O spauda rašys ne tik apie klanus, bet kad partijos niekuo nesiskiria viena nuo kitos, toliau skatindama rinkėjų nihilizmą ir formuodama nusivylimą ne tik demokratija, bet ir savo valstybe.

Kažką primena?

Tiesą sakant, primena nebūtinai tik Lietuvą, bet labai tipišką demokratinę situaciją, kuomet išrenkami “vis ne tie“, kurie atstovautų didesnę daugumą rinkėjų. Netgi paprastai išrinktieji, kaip sakiau aukščiau, pataikauja mažumai, nes arba koalicija sugrius, arba pralaimėsi rinkimus ir pan. Tada kalbama apie “prostitutes politikus“ arba “parsidavėlius, melagius, vagis parlamente ir vyriausybėje“ ir t.t.

Kam tas seksas, kai turi vyriausybę, o ji turi tave? (iš twylah.com)

Tūlam norisi jau ir “tvirtos rankos“, nes koks čia dabar dar bardakas (bardake, kaip sakiau, kaip tik viskas tvarkoje, ir net bardako tarnautojus rinkėjai gali dulkinti tiesiogine prasme, o ne taip, kaip demokratijoje, kuomet, neva, valdžia dulkina rinkėjus)?

Ką darom, gerbiamieji mano pašaipos sulyti demokratiškojo parado dalyviai?

* * *

Vienas iš būdų labiau atsižvelgti į daugumos valią, yra reitingavimas.

Šis metodas yra pas mus taikomas, ir ką puikiai žino kiekvienas abiturientas – pildant anketą stojimui į universitetą, kuomet reikia rinktis specialybes, bei, deja, rinkimuose tik reitinguoti pasirinktinos partijos sąrašo eiliškumą. Iš principo, taip yra skatinamas vienmandatės apylinkės (renkamos asmenybės, ne partijos) principas netgi ir daugiamandatiniame rinkime – tuomet net partiečiai yra bejėgiai įvertinti savo kandidato intelektą, jei jo snukis kreivu pasirodė partijos rinkėjui, mažai ką, palyginus su kolegomis, nutuokiančiam apie tikrąsias kandidato dalykines savybes (o po to skundžiatės, kad daugėja gražių, bet kvailų politikų?).

Sistema reitinguojant veikia paprastai: pažymi, už kurį balsuoji. Jei jis nesurenka reikiamo kiekio, tai atitinkamai balsas yra ne nurašomas (išmetamas tuščiai), bet užrašomas jau antram pasirinktam (ir t.t., jei tas antras irgi toks pats nevykėlis).

Gali būti, kad skaičiuoti tenka kiek daugiau, bet tam yra skaičiavimo technika, todėl čia tik techniniai ir politinės valios dalykai, įteisinti ar numoti ranka. Bet ir rinkėjas žino: jo mėgstama partija gal ir nepralenda pro barjerus (o vis tik – kodėl nepabandžius?), bet už tai jo antrasis pasirinkimas, kur gal yra irgi simpatiškų politikų arba politikių, duoda kažkokią jam, kaip rinkėjui, moralinę kompensaciją, nes ne jam čia kiti “debilai“ valdžią išrinko, bet jis pats ją ir išsirinko. Ir negali pykt.

Ar tokia sistema yra ideali?

Anaiptol, tačiau ji yra labiau atsižvelgianti į rinkėjų norus ir rūpesčius.

Tad demokratinį procesą galima tobulinti. Svarbu atminti, kad dauguma negali (tiksliau, gali ir tą daro, nors neturėtų) primesti valios mažumai, o turi į ją atsižvelgti, nes kai nugalėtojui viskas paprastai atitenka, tai jis gali kaip boulingo kamuolys per kėglius prasinešti, kapodamas galvas ministrams, pareigūnams ir vėliau gal net opozicijai ir… savo piliečiams, nepatenkintiems “tvirta ranka“.

* * *

Pabaigai atkreipsiu dėmesį, kad mes iš tiesų negyvename pirmykštės demokratijos, kuri buvo graikų valstybėse, sąlygomis, ir demokratija vadiname politinę sistemą, kuri iš esmės yra respublika kaip valdymo forma – t.y. mes renkame atstovus, kurie po to mūsų vardu (ir už mus) sprendžia, kaip mums geriau gyventi. Valdymas šiuo atveju yra ne nurodinėjimas (kaip diktatūroje), o vadovavimas (kaip respublikoje ir įprasta).

Referendumas prieš Cezarį (iš mitchellteachers.org)

Taip, demokratiškai renkam vadovus, tačiau ne patys esame vadovai – renkame sau valdžią. Čia ir yra respublikos esmė, o ne minios balsas (demokratija), kuris susirenka ir nusprendžia, kaip vieną ar kitą dalyką dabar reikia spręsti. Kuomet piliečių (turinčių sprendimo teisę) yra sąlyginai nedaug (nors gyventojų ir nuo jų priklausančių šeimynykščių gali būti ir ženkliai daugiau: visos žmonos, vaikai, samdiniai bernai ar mergos, vergai, svetimtaučiai, gastarbaiteriai ir t.t.), o klausimas yra nekomplikuotas, tada galima tiesioginė demokratija.

Faktiškai, namo bendrijos valdymas ir yra tokia tiesioginės demokratijos forma (o dabar pakelkite ranką, kuris buvote paskutinį kartą savo bendrijos susirinkime, ir papasakokite, kaip sekėsi priimti nutarimus?).

Priminsiu, tokia valdymo ir sprendimų priėmimo forma ir graikų atveju nebuvo labai jau demokratiška: balso teisę turėjo tik piliečiai pagal aiškų sėslumo, elitarizmo (pirmiau atsikėlusieji, natūralizacijos gi naujokams dažnai tekdavo palaukti), socialinės padėties (vergai ir kiti darbuotojai-imigrantai nebalsavo), amžiaus ir lyties (moterys buvo be balso teisės) cenzą.

Realiai ne tiek ten daug tų piliečių ir balsuodavo, vieni kitus iš veido puikiausiai pažinodavo, ne su vienu vienoje falangoje hoplitais stovėta ir viename simpoziume lėbauta, kur gal net vienas kitą, vynelio prisilakus, birbinta, kuomet politiniai debatai (dėl kurių balsuodavo vėliau jau išsipagirioję) rūpėdavo. Kiti (dauguma polio gyventojų!) buvo tik kandidatai (dar nesulaukę pilnametystės) arba iš viso tokios teisės galėjo ir nesulaukti. Mūsų pinkoliberalai apsiverktų, kuomet jų paprasčiausiai viršutinis socialinis sluoksnis prie balsavimo urnos neprileistų.

Netikite? Platoną pasiskaitykite. Ir dar, gerbiami kokio dešrų kimšėjų universiteto docentai, kodėl manote, kad priklausytumėte tam elitui?… Susvaigti niekas nedraudžia. Dabar. Nes – demokratija.

Respublikos atveju, galima buvo šiek tiek praplėsti balsuotojų grupes, kad geriau atstovautų visuomenės platesnių sluoksnių interesus (t.y., jei kokia virėja nelabai tinka valstybės reikalams spręsti, tai nieko tokio, nes už ją nuspręs išrinktasis atstovas). Romos šūkis ne veltui buvo SPQR – Senatas (va čia visas tas elitas, kurių protėviai valstybę ir kūrė) bei liaudis (dabar pasakytume – registruoti ir valstybiškai užauginti bei suformuoti piliečiai, visų pirma – per ilgalaikę tarnybą legionuose; dar viena priežastis apsiverkti “inteligentams“, kurie ir dabar nuo karinės tarnybos šmėklos purtosi kaip epileptikai) vieningi.

Senatą ilgainiui irgi praplėtė, todėl kreipinys prasidėdavo maždaug “ponai senatoriai senieji ir naujieji“ – plebsas nebūtinai buvo tik “prastuomenė“ ir varguoliai, o veikiau jau mūsų supratimu prakutę buržua, kai patricijai – senoji aristokratija (elitas). Kitaip tariant, valdžioje (Senate) iš esmės tebuvo irgi tik viršutinis visuomenės sluoksnis (dvi aukščiausios klasės iš šešių, skirstomų įprastinėje sociologijoje). Va šitie Senate ir balsavo “tiesioginės demokratijos būdu“ – jūs, Romos prastuomenė ir varguoliai, tai kuo dėti? Jums leis tribūnus išsirinkti – ir viskas, tuo jūsų demokratija užsibaigia.

Dažnai dar prikišama kokia nors Šveicarija ar vikingų laikų Islandija su savo valdymo formomis, kur tiesioginės demokratijos (per referendumus), yra, neva, daugiau. Iš tiesų, irgi ne visai taip: ten yra sudėta irgi daug saugiklių nuo galimybės plebsui (ar tiksliau – buduliams) įtakoti sprendimus. O ir šveicarai turėjo ne vieną šimtmetį politinei selekcijai ir pilietiniam sąmoningumui vystyti bei ugdyti – jei tokios sistemos norime, tai turime pradėti dirbti jau šiandien, tačiau apie tokias pačias teises nesvajokite ne tik sau, bet ir savo anūkams, nes gyvi rezultato nebesulauksite (ar tinka?)!

Elektroninio balsavimo privalumai gali būti ir tokie – kodėl ir ne? (iš brainbasedbusiness.com)

Maža to, išsivysčiusios respublikos paprastai turi dviejų lygių parlamento rūmus: bendruomeninius (Kongresą ir pan.) ir aukštuosius (Senatą ar Lordų arba perų rūmūs). Mūsų respublikoje tėvai kūrėjai manė, kad tauta yra pakankamai išprususi ir subrendusi nepriimti kvailų sprendimų (Einšteinas buvo didesnis skeptikas, teigęs, kad Visata yra nebegalinė, ko nepasakysi apie žmogaus kvailumą), tai dar ir šalies vadovą (kitąkart – ir boulingo kamuolį?) patikėjo rinkti tiesioginiu demokratišku būdu (1938 metų Lietuvos Respublikos Konstitucija galiojo 10 minučių 1990-tais metais).

Geriausias tokio per gero tikėjimo tautiečiais pavyzdys – tai visuotinis būstų privatizavimas, viliantis, kad gyventojai geriau prižiūrės savo turtą, tačiau realybėje girdime tik nepaliaujamus stūgavimus apie renovacijos, kaip genocido formos, baisumus, o valdžia lieka kalta, kad namai tiek daug vartoja (ir švaisto!) vis labiau visame pasaulyje brangstančios energijos.

JAV kūrėjai, kur yra seniausią Konstitucija, buvo kitokios nuomonės apie savo bendrapiliečius (bet jie buvo pagal geriausias britų tradicijas užaugintas šalies elitas, o ne mūsiškiai diletantai, pramaišiui su “geriausia“ sovietine nomenklatūra), tai ten ir šalies vadovo neišrinksi, tik gali patvirtinti vienos iš dviejų pateikiamų partijų pasiūlytus kandidatus į jo rinkikų komitetą, kurie patys išrinks jums Prezidentą. O dar ir jei nori balsuoti, tai paštininkas rinkėjo pažymėjimo neatneš į namus tau patogiu metu – teks nueiti ir užsiregistruoti, ir dar balsavimas vyks kokį trečiadienį darbo metu ribotą laiką.

JK gi elitarizmas buvo gajus nuo pačių pradžių, kuriant jų demokratijos sistemą: šalies valdymo mokęsi ir praktiškai besitobulinę perai bei lordai yra įgalūs užblokuoti bet kokią kvailybę, kilusią bendruomenių rūmuose, tačiau leidžia tiems mainais už tą teisę išsirinkti savo sprendimų vykdytojus (tame tarpe ir premjerą), nes, galop, džentelmenai ir taip nedirba, o ir jie dar ir taip turi “nuosavą monarchą“ (kuris mainais už išlaikymą biudžeto sąskaita – išnuomojo savo karališką turtą ir nuosavybę valstybei).

Dviejų rūmų parlamentinė respublika veikia ir šitaip (iš Zee FB)

O dabar pakelkite rankas, kurie gali kitą ranką prie savo širdies pridėję pasakyti, kad gerai apmąstė visa tai, ką surašiau aukščiau, įskaitant visus trūkumus bei privalumus, ir dabar galintys padiskutuoti apie referendumo demokratiškumą net be užsiangažavimo iš egalitarizmas versus elitarizmas (arba runkeliai prieš elitą) pozicijų, nes teko kiek pakalbėti apie “elitizmą“, užbėgant už akių refleksui “visi prieš Dievą lygūs, todėl“?

Girdžiu atsakymą “taip“?…

Ar galiu jį taip pat priimti ir kaip teigiamą už jūsų asmeniškai žinomą paskutinį kvailį (jo vardą pasilikite sau – aš turiu savo sąrašą), kuriam jūs tik ką suteikėte sau lygiavertį balsą nuspręsti, kokių tapetų reikia jūsų miegamąjame (jūs tai bent jau girdėjote žmonos nuomonę, kuri, matyt, yra daugumos nuomonė jūsų šeimoje)?

Ach, sakote, tas idiotas, kuris net batus be raištelių avi, nes nemoka jų, matyt, užsirišti, neturi teisės balsuoti dėl jūsų miegamojo tapetų!?

O jei dauguma, suteikus jiems tokią teisę spręsti, nuspręs, kad vis tik jie turi pilną teisę spręsti ir tai, ar turi tas idiotas teisę spręsti dėl tapetų, ir ar jie visi turi teisę patys nuspręsti dėl jūsų tapetų – negi tai bus nedemokratiška?

Kažkas tyliai cypsi apie žmogaus teises, privatumą ir kad dauguma neturi teisės primesti savo valios mažumai, kuria liko tapetų pirkimą svarstantis?

Šeimyninė respublika (iš mattandmicahcomics.blogspot.com)

Nors ką ten svarstyti: žmona vis tiek geriau žino, kaip kurti namų jaukumą, tad, šyptelėsiu: jūsų namuose, kur, matyt, yra absoliutinė tiesioginė demokratija priimdinėti sprendimus, vis tik gali būti respublika kaip valdymo forma (apie monarchijas aš nešneku).

O taip, jūs vis dar šeimos galva, niekas neginčina! Kodėl savimi suabejojote, ką?

* * *

Pabaigai tiesiog pasvarstykime, ar gera ta mūsų Lietuvos Respublikos valdymo ir demokratijos forma, įtvirtinta Konstitucijoje?

Taip, vieni rasime vienokių trūkumų (tiesioginis ir betarpiškas kiekvieno piliečio Prezidento rinkimas, tarkime), kiti – kitokių (vienakameriniai parlamento rūmai, pusę renkama kaip nuo partijų, pusė – kaip asmenybės, ir pan.), o dar treti trūkumus pavadins privalumais.

Tačiau aš manau, kad iš esmės, tai mes turime ir gerą respubliką (šiaip ir gerą Lietuvos Respubliką, ne tik valdymo formą), ir gerą Konstiticiją, ir visiškai veikiančią demokratiją, įskaitant rinkimų sistemą.

Jei kažkas nepatinka, tai Konstitucija numato ir pakeitimą per tautos valią, išreiškiamą referendumu – tereikia surinkti mažiau nei 10 proc. (!) populiacijos balsuotojų pritarimo parašų, kas pagal pavyzdį aukščiau būtų “atėjo vienas violetinis (arba žalias, raudonas, baltas, vaivorykštinis) ir pasirašė“ – kad kiti irgi balsuotų (jei norės, nes referendumo iniciatorius to tai jau nori – labiau kaip šikti).

Man gal labiau patiktų, kad iš viso asmenybes išrinkimui paliktume savivaldos rinkimuose, ko, manyčiau, labiau trūksta, o į Seimą iš viso rinktume tik partijas, ir reitinguodami tik partijas, o ne jų sąrašus. Gal net barjerą derėtų kiek kilstelėti, kas apsaugotų naujadarų bandymus prasmukinėti į aukščiausiąją valdžią (bet palaipsniui ir taip viskas juda link dvipartinės sistemos, kaip aprašiau aukščiau, ir kaip rodo istorinis JAV pavyzdys). Arba padidinkime Seimo narių skaičių (nupirkti daugiau yra sunkiau ir brangiau kainuoja, nei sumažinus – nėra čia ko tos spaudos vograujamos “Seime vieni vagys“ korupcijos optimizuoti!). Arba…

Tą galime padaryti ir be referendumo – tam turime savo respubliką, ir Seimas pajėgus pats nuspręsti mūsų vardu, nes juk šios respublikos atstovams esame delegavę, dalyvaudami tiesioginiuose demokratiškuose jų rinkimuose, daug ką spręsti.

Jei tauta iš tiesų nesutinka, tai referendumui parašus surinkti neužtruktų nei savaitės. Bet, matomai, didesnė dalis tautos linkusi vis tik pasitikėti respublika, kad ir ką sakytų cinikai, kad didesnei daliai rinkėjų yra grynai nusišvilpti? Jei taip, tai ir nėra ko jų atsiklausdinėti referendumais (žr. pirmą iliustraciją) – parašus pirmiau sugebėkite susirinkti taip, kaip numato mūsų visų bendra Konstitucija (vis tik pagrindinis ir visų sutartinis šalies įstatymas, ar ne?).

Gal man netgi patiktų turėti Senatą, į kurį patektų buvę Prezidentai, ar Seimo nariai, atidirbę po ne vieną kadenciją, iškilūs signatarai, Konstitucinio teismo teisėjai po kadencijų (faktiškai, tai dabar – jiems nors į grabą lįsk, nes ar mes, piliečiai, save gerbiame, kai KT pirmininkas priverstas eiti į televiziją pokalbių laidų žurnalistu dirbti, o tie iš KT, kurių nepriima į TV, tai paskui pataikauja universitetams, kad nors docento vietą duotų?). Gal ir Landsbergio nereiktų siųsti į Briuselį, nes puikiausiai dirbtų čia vardan tos, Lietuvos (ir ne violetiniu heroldu klonių patvoriuose)?

Ir gal nereiktų tuomet partijoms siekti pasirašinėti nacionalinių susitarimų, nes visada būtų Senatas, užtikrinantis respublikos ir demokratijos tęstinumą? Ir labai su atlaidžia šypsena žiūrėtume į klounų ir kvailių bandymus patekti į Seimą, ir netgi jiems ten patekus – dangus nenugriūtų, nors ir jie imtų šokti Seimo salėje, o ne TV studijoje.

Bet aš gal per daug noriu, o mūsų Respublikos kūrėjai buvo itin geros nuomonės apie savo rinkėjus ir tautą – ne vien tuos, kurie juos išmetė anksčiau laiko iš valdžios olimpo, bet ir tuos rėkiančius apie kiaurų sovietinių daugiabučių renovacijos genocidą darbo žmogui, palikus jiems patiems teisę spręsti namų valdymo seimeliuose ne prasčiau, nei šlėktiškosios demokratijos ir liberum veto laikais.

Ir jau nekalbu apie “violetinę demokratiją“, kur gali būti tik viena tiesa, o jie ją žino (nes gal jiems Šventoji Mergelė apsireiškė, nepriklausomai nuo to, nekaltoji ar išniekintoji?). Kaip ir niekada nepatiks man “Lietuva – lietuviams“ arba vienos tautos, vienos valstybės ir… vieno tautos vado “kazarminė demokratija“ (ein Volk, ein Reich, ein Fuehrer).

Referendumo tai neorganizuosiu, bet kaip pilietis pasižiūrėsiu, kokias teises (o jos tikrai plačios) man suteikia mano respublikos Konstitucija, apibrėžianti ir demokratijos principus. Šiuo atveju aš iš tiesų esu visa širdimi už demokratiją, ir esu egalitaristas – nes nebuvau ir nesu joks elitas, kaip suprantate.

Todėl yra labai kvaila yra man prikaišioti, kad aš esu prieš demokratiją. Aš esu ir prieš visokius “tautos vadus“, “nacijos tėvus“, “vieną tautą, vieną valstybę ir vieną fiurerį“ ir panašius “caro bei opričinos“ valdymo metodus, o ne demokratiją – su jos visais trūkumais, kuriuos ženkliai nusveria privalumai.

Man gali nepatikti daugumos pasirinkimas, bet aš dar pajėgus suprasti ne tik, kaip demokratijos trūkumai leidžia patekti į valdžią kvaišoms, niekadėjams ir piktavaliams, bet… kad bus ir kiti rinkimai, ir kiti pasirinkimai.

Žirklės įveikia popierių (iš yellow-llama.com)

Minios valžia – tai ne demokratija, bet čia kita tema.

Ačiū, kad ir tiek perskaitėt. Gal vis mažiau bus apie demokratiją viešumoje kylančių blėnių, nesuprantant, apie ką iš tiesų kalbama ir kuo skundžiamasi. Ir tikrai tokiems virkautojams patikėtumėt spręsti ne tai kad atominės elektrinės, bet netgi jūsų miegamojo tapetų klausimą?

Prieš atsakydami, atsiklauskite žmonos. Šiaip, vardan demokratijos ir respublikos.

Reklama