Prasideda mokinukams eilinės atostogos, ir kol dar aš pavaduojantis anglų kalbos mokytojas provincijos mokykloje, tol tų atostogų cikliškai teikiamais privalumais irgi naudojuosi.

Ne, tai ne tai, ką pagalvojote, kad ir man atostogos – kai įrašas publikuojamas, aš riedu link Vievio (sic!) į seminarą su kolegomis, ir tai yra mano darbo dalis, nes mokytojai neturi atostogų, o užimtumo (projektinės veiklos ar privalomojo kvalifikacijos kėlimo) jiems prigalvoja visi vadovaujantys bei kontroliuojantys organai (įskaitant ir tokius, kuriais dauginasi primatai).

Ir, ko gero, tame yra sovietmečio paveldo mūsų mentaliteto ir Darbo Kodekso problema, kad algos skaičiuojamos mėnesiui, o ne paskaičiuojamos metams kaip įprasta Vakaruose, todėl ir atsiranda visokie nesusipratimai su kontaktinėmis ir nekontaktinėmis valandomis ir “trečių kišenių“ apmokėjimais, o koks nutėkštas prezimentas™ Buratinas peza, kad tie mokytojai pusę dienos gi išvis nedirba, o lemingai kinkuoja pritariamai galvutėmis, kad taip taip, jie dar ir atostogų antai kiek daug turi, aha.

Kaip bebūtų, atsirado vis tik mano dyko laiko šiam įrašui ir jo temai – apie skaitymą, ir kaip baisu, kad vaikai dabar nebeskaito: kas kaltas, ką daryti, ir kam išvis reikia skaityti, jei jau kaltų neradome, o ką daryti dėl to nežinome.

O gal ir daryti nieko net nebereikia, nes juk visi ir taip šiais laikais raštingi?

Tik kad raides mokykloje išmoko, tai dar ne faktas, kad jie moka be gramatinių klaidų parašyti žodžius ir iš jų kažkokią rišlią mintį su tariniu ir veiksniu sudėlioti, kaip dar ir tame faktas, kad ne visi jau geba mano tekstus perskaityti, nes tekstai čia yra kaip plačiajuostis internetas, daugiakanalė transliacija ar lygiagretus elektros schemos jungimas vietoje nususinto portaluose naratyve nuoseklaus, kur, vienai lemputei perdegus, visa grandinė nebeveikia.

Tačiau ir vėl aš čia hiperbolizuotomis alegorijomis nuo generalinio kurso laviruotėse į vėją nuklystu, ar ne?

* * *

Anądien, sėdėdamas pedagogų posėdyje dėl individualios mokinio pažangos vertinimo sistemos diegimo, bandžiau susilaikyti kaip projektų vadybos patirtį ir verslo administravimo išsilavinimą turintis nuo savo dalykinių replikų apie objektą (ne subjektą!), tačiau persikų arbata su medumi mano termose jau baigėsi, o posėdis užsitęsė, tai ir mano kantrybė – kaip ir arbata, tad gal ir bereikalingai, bet aš atsakingai už šio “projekto“ realizavimą kolegei pasakiau tiesiai, kad visa tai neveiks.

Bet taip nuo žodžio visiškai. Visiškai neveiks.

Aišku, aš tą sakiau ir maksiminiams čingačgukams, kai jie dievagojosi, kad jų nauja prekių likučių kontrolės lentynose ir sandėliuose sistema dabar jau tikrai-tikrai duos puikius rezultatus, nes, cituoju: “jie tam jau išleido 20 milijonų“.

Išmetėte, pataisiau, ir pakartojau – neveiks. Nes…

Mano argumentai kažkodėl buvo priimti kaip asmeninis jų bobučių dorybės įžeidimas iki pat penktos kartos jų giminėje, tarsi mes ne apie abipusę naudą mūsų šiame komerciniame verslo sandėryje kalbėtume (juk kuo daugiau mano prekių jie parduoda – tuo daugiau uždirba ir jie!), bet kažkoks nedamuštas, suprask, tiekėjūkštis spardo į šitų ofisinių planktonų savimeilę, koncentruotą jų pasididžiavime žemiau juostos.

Gyvenimas parodė, kad anuomet buvau teisus (tik kas man iš to pinigais sąskaitoje vertinant?), ir jie labai greitai atšaukė tą savo paiką sistemą tobulinimui “neribotam laikui“, po ko Lietuvos rinkoje užmušė vokiškos rinkos lyderio produktą, dar vėliau atėjo į rinką jau ir LiDL, ir maksimalūs čingačgukai irgi gavo maksimaliai femdom bepraktikuojančią vadovę bei nuo jos prisegamą sodomiją savo pasturgaliams, kuriais ne tik sėdėjo savo kėdutėse, bet ir akivaizdžiai galvojo, tačiau mano piktdžiuga nėra tiek didelė, kad, dabar pravažiuodamas pro jų buveines Vilniuje, besimėgaučiau gailiais inkštimais ir graudžiais klyksmais, sklindančiais pro atvirus langus po visą Lietuvą, juolab, kad aš dabar su prekybos tinklais ir nebedirbu.

O laikinai dirbu su pedagogais, todėl ir numojau ranka ir pasakiau, kad išmesiu savo pavaduojamos kolegės kokius nors sukauptus popierius iš kurios nors dar lentynos ir tą privalomą ataskaitoms makulatūrą ten pasortiruosiu (iki ji natūraliai vis tiek atsidurs sortyre), nes realiai tai man šitas atrakcionas su eiline iš viršaus primesta kvailybe, nesuvokiant, kam ir kada ji taikoma, ir kad skirta ne masiniam naudojimui, ir kas yra šios programos KPI, yra išties dzin.

Bet taip, pasikartosiu, nuo žodžio visiškai. Visiškai dzin.

Po 23 minučių atsakingoji kolegė pati net nesuprasdama pradėjo mano (!) žodžiais ginčytis su kita, kiek šita sistema neveiks ir nėra reikalinga…

Kadangi arbatos, kaip sakiau, jau neturėjau, tai užsičiaupti ir vėl nesugebėjau, todėl konstatavau laiką, per kurį juodvi pradėjo mano žodžiais kalbėti lygiai tą patį, ką aš sakiau. Bet, pasipiktino, diegti tai juk privalu, ir manyje yra jaučiamas nenoras (sic!) siekti pažangos mokiniams (aišku, ypač jos auklėtiniams, bet čia išvis kita istorija).

Iš posėdžio išsinešiau užsirašytą vieną išvadą:

homo sapiens evoliucinė paradigma istoriškai koreliuoja su jos psicho-socialiniu naratyvu.

Ir dar žinau, kad suės mane gyvą be sutirštinto pomidorų padažo, kai perskaitys čia. Nors išties net ne jų kaltė, ką ministerija per tai numetė eilinį kartą mokytojams krūvio padidinimui, kad tiems menamas algų pakėlimas tokiu džiaugsmingu jau nebeatrodytų, ir už kiekvieną centą atidirbtų, rupūžės neraliuoti, negalvodami, kad streikais gali ko nors pasiekti.

Kad Lietuvos švietimas yra ne apie išmokymą, tai vieša paslaptis, bet apie tokias iniciatyvas paprastai yra pasakyta Naujausiame Testamente lotyniškai: fuzzy goals lead to fuzzy results (Evangeliją pagal Marką – 6:0).

* * *

Po tokio prologo atsakant, ne kaip toks tikslo nesuvokimas nuveda ne ten, kur norėta (arba išties būtent ten, kur norėta, nes gerais norais kelias į pragarą grįstas), o į klausimą, kas kaltas, kad vaikai nebeskaito, tai visų pirma – jų tėvai.

Taip, visos tos supermamkos, nepriklausomai nuo jų lyties, su retai pagrįstomis ir dažniau nepagrįstomis pretenzijomis, kurios visada dėl visko kaltę kraunate ant “prestižinės profesijos“, tai tik jūsų kaltė, kad jūsų vaikas neskaito.

Nes mokytojai pradinėse klasėse jį skaityti vis tik išmoko (pradinukės mokytojos, kaip ir darželinukų ir priešmokyklinukų auklėtojos išvis yra šventosios, ir turėtų uždirbti algos dvigubai daugiau už gimnazistų mokytojus!), ir mokytojai vidurinėse mokyklose tikrai duoda jūsų vaikams pakankamai daug tų skaitinių, ir dar pamoko, kaip tekstus suvokti, kaip juos interpretuoti ir kaip patiems tekstus sudėlioti.

Kitaip tariant, mokykla, kaip mokymo paslaugos tiekėja rinkoje, tą paslaugą teikia daug geriau, nei jiems už tai rinkoje už tą kokybę sumokama (kai girdžiu, kad profesija yra iš pašaukimo, tai žinau, kad už darbą sumokėta nebus – nesgi iš pašaukimo, nu!).

Bėda, kad va tie jūsų vaikai tokio skaitymo brukimo pelnytai vengia, nes jūsų nemato su knyga. Jie todėl ir nemato reikalo kažko toje knygoje ieškoti, kaip ir jūs ten nieko joje nepametėte – nei ten yra jiems įprastinės pramogos (vaikai išvis pažįsta pasaulį per žaidimą), nei ten jiems yra informacijos (žinių apie pasaulį, kurios turėtų kažkokią momentinę naudą, nes strateginėmis kategorijomis į perspektyvą negalvoja – visas gyvenimas dar prieš akis).

O literatūros ir kalbų mokytojai per galvą verčiasi, kad kažkaip priverstų perskaityti bent minimalų kiekį sakinių vadovėliuose, ir kad sugebėtų anie nors kažkokį tekstą patys sudėlioti, jei jau raides rašyti ir į žodžius jungti pradinėse išmokyti buvo. Bet visuotinis raštingumas klaikiai smunka. Nes, nematydami tiek dažnai tinkamai parašyto žodžio nesvarbu kuria kalba, tie vaikai savo pasąmonėje irgi neužfiksuoja, kaip jis sutartas pagal gramatines taisykles užrašyti, todėl rašo belenkaip, ir dar patriedžia raidžių be jokios skyrybos arba išvis paveiksliukais tarsi egiptologai.

Maža to, lengvas priėjimas prie galimybės savo rasityni zhodi™ skelbti internetuose dar ir sukelia minėtą raštingumo eroziją nors kiek raštingumo anksčiau apmokytiems, bet jau seniai mokyklą baigusiems, kada jie tokią rasiba™ be skiribos™ nuolat skaito ar patys rašo tik sveplai kaip glušiai, nes arba vietoje ĄŽERTY (d.ž.k. IBM Lithuanian) pasirinkę QWERTY (d.ž.k. WinLika) klaviatūrą, kur raidės su diakritiniais ženklais yra viršuje vienoje eilutėje vietoje skaičių (tai tingi pirštai ketvirtą eilutę vietoje trijų įprastinių prie ĄŽERTY pasiekti), arba per kvaili (proto tingumas – tai irgi kvailybės rūšis) susirasti, kur ta “lietuviška klaviatūra“ išvis įsijungia.

Na taip, atsainiai nusijuoksite – buduliai ir bendrauja kaip jiems įprasta, tai kame čia problema?

Problema, kad ir jūs, net jei rašote dar kažkiek pagal gramatikos taisykles, tai jau gi nebeskaitote. Ir jūsų vaikai neskaitys. Ir jūs nematote tame problemos. Išvis, Vilniaus burbule, kai kiurksai spūstyse į darbą ir atgal, belieka tik radijo tarškėjimo klausytis, nes vairuodamas tik priešokiais dar SMS žinutę išsiųsi ar perskaitysi, o ne knygą prie vairo, kai tik lochai, kurie gali skaityti miesto transporte, kaip tai įprasta didmiesčiuose, tik ir tevažinėja lochavozais. Jūs gi prasisiekę gyvenime, ir tai paaiškina, kodėl knygų tiražai Lietuvoje klaikiai maži, dažnai dotuojami, o radijo stočių santykis su gyventojų skaičiumi yra didesnis nei kur kitur.

O jei tame neskaityme tarp savo vaikų problemą ir pamatote – tai čia tik mokykla jų neišmoko, aha.

* * *

Lenkų kalbą aš išmokau dar vaikystėje, žiūrėdamas Lenkijos televiziją pas močiutę Liudvinave, kurį pasiekdavo Suvalkų retransliatorius.

Nes sovietmečiu televizorius rodė pusantros programos – iš Maskvos ir pusę dienos iš Vilniaus, kuris kitą pusę programų užpildydavęs tomis pačiomis Maskvos programomis rusiškais filmais (kitokių ir nebuvo). O lenkai buvo langu į Vakarus, todėl kultūriškai aš sugebu su tais pačiais anglais ir amerikiečiais bendrauti, nes mes tuo metu tą pačią populiarią produkciją žiūrėjome (to nematę – gali cituoti nuo vaikystės pamenamus visokius Poslie Bani bei Šūrikus), tik va lenkai viską savo overvoice ant viršaus išversdavę ir užversdavę.

Todėl ir dabar viską suprantu lenkiškai, ir, kad nepamirščiau kalbos, tai net youtube užsiprenumeravęs Cezary Pazura (kas pamena “13-tą nuovadą“?), ir iš savo artimo bei tolimo rato pažįstamų esu, ko gero, didžiausias lenkiško kinematografo žinovas, kas irgi padėjo dirbant Londone ir randant bendrą supratimą su savo kolega lenku Michalu, kaip kad savo laiku taip radome bendrą kalbą su vadovu amerikiečiu, kuris irgi buvo britų heavy metal grupės Iron Maiden gerbėjas.

Ir todėl mokiniams, kurių jau nebeįmanoma priversti (o ir kam juos versti?) skaityti, sakau, kad kuo daugiau žiūrėtų ir kuo įvairesnių klipų youtube ir filmų (kur daugiau šneka, nei šaudo-gaudo) anglų kalba, kad bent taip tą kalbą geriau pramoktų – pasyvaus mokymosi būdu, kaip aš savo laiku lenkų. Juolab, kad laikas pamokoje labai ribotas (vos trys pamokos per savaitę!), o namų darbams skiria jie dar mažiau laiko.

Tai gerai, jei dar galiu nusivežti į filmą kaip pernai Bohemian Rhapsody (ačiū direktoriui), nes ir pamokos tema buvo apie roko ir populiariąją muziką, o filmo premjera sutapo. Nes ir mokyklos specifika tame, kad nemažai vaikų čia atvežami iš vietos lenkų gyvenviečių, kur rusų (sic!) kalba yra artimesnė, ir kur tėvai spokso rusiškus televizijos kanalus, todėl ir vaikai linkę, deja, labiau į rusišką kultūrą, o ne vakarietišką (muzika, filmai, apranga, keiksmažodžiai ir pan.).

Tad ir per tėvų valandą prašau nebausti savo vaikų, jei tie prilipę prie smartfono ekrano, kai (!) jame youtube rodomas klipas anglų kalba. O va jau gramatikos ir aš klasėje pamokysiu (galiu ir knygų duoti, bet… na, jie visumoje ir taip neskaito, ir biblioteka yra ramiausia vieta mokykloje ne tik pagal elgesio joje taisykles).

Galop, tai yra augančios visos kartos problema (problema mums, o ne jiems): mes juk nežinomą informaciją internete gūgliname, o jie – susiranda ją youtube, kur gauna vaizdu, o ne raidėmis, ir youtube populiariausia paieška yra how to…

Tai, sakytumėte, o tai kame čia problema?

Na, vėpsos jie tą klipą how to kokias 5 minutes vietoje tavo 1 minutės, reikalingos perskaitymui, bet tai ne faktas, kad tu po tos minutės nepradėsi wikipedia.org per papildomas nuorodas vaikščioti ir skaityti susijusią informaciją, ir atsitrauksi gal tik už 55 minučių nuo ekrano, prikrovęs į makaulę informacinių šiukšlių apie viską.

Realiai, tai dar klausimas, kuris būdas ieškoti informacijos, susijusios su technologijomis ar techniniais sprendimais, yra geresnis: kada informacija pateikiama realiu vaizdu ir žodžiu mums tiesiogiai eksperto, ar vis tik per tarpinį jos kodavimą raidžių ženklais ir jų po to žodžių interpretavimą, kaip tai turėtų būti atvaizduota realybėje?

Ir tada pasakysite, kad tiesioginis informacijos perdavimas taupo laiko, nei skaitymas ir suvokimas bei perskaitytos informacijos interpretavimas (angliškai tiksliau: interpretation vs. misinterpretation – klaidingas suvokimas). Juk geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtąkart išgirsti (ar perskaityti).

Ir tuomet – grožinė literatūra tampa kaip ir išvis praktiškai nebereikalinga. Nes Lietuvoje geriausiai parduodamos kulinarinės arba namų šeimininkių serijinės copy-paste meilės romanų knygos, ir geriausiai tik tokios grožinės literatūros, kurios sukelia didelį skandalą mūsų tautiečių hiperbolizuotoje nepilnavertiškumo komplekso skalėje: ar apie žydšaudystę, kaip tautinį sportą ir kultūrinį bei istorinį paveldą (gėda-gėda-gėda!), ar apie barokines LDK moteris, nebūtai pralenkusias anuomet netgi dabartinį skandinavišką feminizmą (vau, didžiuojamės!).

Tad skaitymas prie tokio pasirinkimo vaikams tampa net nebe pramoginis ir išties neaktualus, ir išvis, tai koks kieno reikalas, kokiomis pramogomis užimtas tas vaikutis, nors tos pramogos ir rankutėmis, jei tik nesikaria ir namų nepadega.

* * *

Ir čia prieiname prie visiškai kitos rašto ir jo skaitymo paskirties aspekto – ne tik informacijos perteikimo, jei jau pramoginė vertė, ypač vaikui dabar, išties yra abejotina, ir šiuolaikiniai informacinio vaizdo perdavimo būdai dabar esminiai, bet ir kūrybiškumo lavinimo.

Pradėję lįsti į smegenų veiklos procesų analizavimą mokslininkai konstatavo tai, ką seniai empyriškai žinojo visų visuomenių elitas – aristokratijos (visuomenės valdymo) ar intelektualinis bei kūrybinis (menininkai, rašytojai, mąstytojai ir pan. visuomenės progresyvioji dalis). Ir ta išvada paaiškina tiek primatų, paminėtu aukščiau vardu homo sapiens, evoliuciją, tiek ir socialinius skirtumus tarp jų (nepriklausomai, kieme gerovės valstybė ar siaučia laukinis neoliberalizmas) bei turimą ir būsimą žmonijos ir civilizacijų progresą.

Tai, kad senų senovėje mes, kaip žmonės, išmokome kalbėti, o po to užrašyti informaciją ženklais, kad galėtume ją saugoti ir perduoti, skatino ir mūsų smegenų vystymąsi bei tolimą nuo irgi išlipusių iš medžių į mus panašių beždžioniškų giminaičių.

Nors dabar ginčytina, kad smegenys susideda iš emocinio ir loginio pusrutulių (psichopatai arba moksliukai būtų pusgalviai gi, nors nepiktybinius kvaištelėjusius juk irgi pavadiname “prie meno“), tačiau išties smegenys informaciją suvokia emociniame (pramoginis) ir loginiame (intelektualinis arba informacinis) variante. Mūsų mokslas taip remiasi loginiu, o menas – emociniu pradu, ir toje jų dermėje yra žmogaus proto (plačiąja prasme kaip smegenų produkto) grožis, kuriame tikintys randa Dievo-Kūrėjo malonės apraiškas, o laisvamaniai cinikai paaiškinimą, kodėl dar ateiviai neatskrido ir neišnaikino mūsų kaip debilų parazitų šioje planetoje vardan ekologijos ir rūšių pusiausvyros bei mitybos grandinės natūralaus cikliškumo.

Mat skaitymas, pasirodo, dar ir lavina vaizduotę.

Juk kaip kitaip įsivaizduosi (sau mintyse nupieši ar atvaizduosi) tą informaciją, užrašytą keliomis dešimtimis pasikartojančių kringelių?

Tiesiog nuo mažens skaitant vystosi ta smegenų dalis, kuri už vaizduotę yra atsakinga, o joks kūrybinis procesas neįmanomas be vaizduotės turėjimo. Ir ne ta prasme, kad mokslininkai neprisifantazuoja (juk yra dar ir mokslinė fantastika kaip pramoginės kultūros dalis), bet kad ne tik menas, o ir visi išradimai padaromi remiantis kūrybiškumu, o jis be minėtos vaizduotės neįmanomas.

Jei mokslui ir išradimams jos nereikėtų, o tik mianinykams su jų avangardiniais filmais, džiazine kakafonija ir siurrealistinėmis teplionėmis, tai visus mokslinius ir išradimų darbus jau dabar nudirbti galėtų dirbtinis intelektas, kurio sprendimų seka užprogramuota tik vienetais (taip) ir nuliais (ne), ir kuriam nereikia jokios vaizduotės, leidžiančios išeiti už realybės ar nustatytų taisyklių rėmų ribų (būtent šio trūkumo kompensavime ir pašalinime dirba A.I. mokslininkai, ir būtent dėl to kyla nerimastingas susirūpinimas visuomenėje, kad mašinos taip užvaldys žmones kaip Matricoje, nors mes gal jau seniai ten, ir dauguma mūsų gyvenime esame tik tų mašinų priedai kaip filme vaizduotos bio-baterijos, ir visa mūsų suvokiama realybė tėra iliuzija kaip filme arba budizme).

Galop, mes visas knygų žiurkes dabar jau švelniau vadiname moksliukais, ir jie tikrai perskaito per metus tiek, kiek gelinį nagų laką savo podrūškėms bereklamuojanti tuštutė nepajėgs ir per visą savo vartotojišką bei paiką gyvenimą.

Bet nesakykite, kad ji (čia turiu omeny abiejų lyčių – kaip kad instagraminis komisaras™, tarkime) yra žmonijos nenaudinga atlieka, nes pati yra ir dar prisigamina su kuo nors kitus mažus savo vartotojus kapitalizmui bei teikia priešingai lyčiai estetinį ir pramoginį pasitenkinimą laisvalaikiu nuo to kapitalizmo. Ir jei buduliai bei pižonai nebūtų taip masiškai čiupę gadžetų ir divaisų, kurių tikros paskirties jie net nesuvokia, tai visos šios IT terkšlės netaptų tokios pigios ir prieinamos jas savo veikloje pagal paskirtį naudojantiems “švilpikams“, o dar ir progresavę būtų gerokai lėčiau, nes ne astronautika, bet žaidimai labiausiai skatino kompiuterinių procesorių vystymąsi.

* * *

Ir va tuos užsiskaičiusius moksliukus juk mokykla irgi įvertina pažymiais – techniniais skaičiais vieningai (!) suprantamoje skalėje.

Ir tuštučių legionai bei paslaugūs jų lobistai, vos pripuolę prie valdžios, todėl bruka aukščiau minėtus individualius pažangos vertinimus, kad savo “negabumus“ (nors aš sakau, kad gabumai – tai tinginio pasiteisinimas) užmaskuotų, nes kol kas niekas bendros vertinimo skalės švietimo sistemoje juk neatšaukė (sugebėjo tik pradinukams, tuo tik dar labiau apkraudami darbo krūviais jų mokytojas visu tuo “aprašomuoju individualiu vertinimu“).

Ir jei į atestatus pradės rašyti nebe pažymius, kur 10 yra 100 procentų įgytų mokyklose žinių konkrečiuose dalykuose, o vieniems vertinimai bus sudaryti iš saulučių ir gėlyčių, o kitiems iš skaičių ar raidžių arba šviesoforo spalvų, ir jie niekaip nebus palygintini tarpusavyje pagal tą pačią bendrą skalę, tai juk vis tiek ir toliau vertins jūsų vaikus, gerbiamieji, pagal tų prakeiktų moksliukų techninę pažymių vieningą visiems skalę, net jei kažkoks švietimiškas demagogas užtrolins visą šalies švietimo sistemą “individualiu“ pažangos vertinimu – kuris jau dabar yra ir vadinamas… pažymiu.

Ir, kaip bežiūrėsi, tačiau visas progresas turi nulinę pradinę padalą (vienetą) bei baigtinę (dešimtuką), ir svyruoti gali tik tos skalės ribose (nebent jūs kiekvienam įvesite po atskirą jų susigalvotą skalę, kuri progresuos individualiai bendros skalės atžvilgiu, tai vienam užteks 5 padalų, kitas progresuos dvigubai, o ypatingai gabūs, kai jau pasieks 10, tai varys link 100?).

Ir prasideda žinių vertinimas dažniausiai pirmu pažymiu nebūtinai juk nuo vieneto, o kitąkart iškart nuo aukščiausios padalos, tad, progresuojant mokymo apimčiai, deja, tokiu atveju individualiai jo “pažanga“ gali net regresuoti, todėl KPI yra visiškai ne ten, kur bandoma nurodymais iš ministerijos baksnoti. Čia išvis man panašu į pamestų raktų paiešką po žibintu, nes kur tamsu, tai ir taip nesimato, o va ieškoti pamestų raktų liepta – tai ir ieškome, kur apšviesta, aha.

Todėl ir individuali pažanga įmanoma tik individualiai, ir tik prie individualios motyvacijos, jei bendroje (sic!) skalėje kažkas individualiai nori savo bendro požiūriu turimą vertinimą pasigerinti objektyviai ribotos skalės ribose. Masinio privalomo mokymo sąlygomis tuomet reikia kurti paralelinę švietimo sistemą, ką ir daro… privačios mokyklos.

Pagal logiką, tai reikėtų, kad, nevertinant bendroje skalėje, toks individualus mokinys išties dirbtų dėl žinių, todėl jų įsisavinta apimtis nuo bendro kiekio tuomet būtų vertinama procentais (ar dešimtimis jų dalių pažymiais, kur 10 = 100%), o ne mokytųsi ir atsiskaitinėtų tam kartui ir tik dėl pažymio, fiksuojant jų svyravimus laike (šiaip aš išvis linkęs būčiau niekam pažymių nerašyti – man tai yra sunkiausia mokytojo profesijos dalis, ir ne todėl, kad aš nežinau, kaip ką už ką vertinti), kaip ir mokytojas – ne vardan ataskaitų surašymo, nes “valdžia liepė, o mes esame tik vykdytojai“, tai, suprask, turime paklusti (o po to bandome žodžiais tuos mokinius pamokyti pilietiškumo ir savivokos, ar kaip čia su tuo konformizmu, kolegos?).

Tai mokykla ir išmoko tik visus būti nuolankiais nuleistų iš viršaus procedūrų vykdytojais, o pavienės išimtys tik patvirtina taisyklę (antitarybinio požiūrio manyje kaltininkė buvo mano klasės auklėtoja, kurios tėvas tuomet buvo… vykdomojo partijos komiteto vadovas).

* * *

Ir va čia priėjome prie kitos vaikų priklausomybės nuo smartfonų problemų pusės – vaikai juose mato tik pramoginę funkciją, kai komunikacijai naudoja kaip antraeilį prietaisą (tai mes senu įpročiu tą prietaisą vadiname telefonu, nors jame telefonas tėra tik viena funkcionuojanti programėlė tarp daugelio kitų, ir tik dėl to jais prekiauja monopolį bandančios išlaikyti telekomunikacijų bendrovės, nors patį aparatą galite gi įsigyti bet kurioje elektronikos prekių parduotuvėje, tiesa?).

Vaikams išties būdinga pasaulį pažinti per žaidimus – jie žaidimais modeliuoja gyvenimo situacijas: “vairuoja“ automobilius, rūpinasi “vaikais“ (lėlės), stato “namus“ ir kelius iš kaladėlių, žaidžia policininkus, kareivius, ugniagesius, gydytojus (ša, husarai, tai čia jūs, suaugę, suvulgarinate viską, fui jūs, ištvirkėliai, gėda-pelėda!). Ir tą principą mokymosi per žaidimus taiko ne tik darželiuose bei pradinėse mokyklose pedagogai (sakiau, kad ten šventosios dirba?), bet net ir vidurinėje – visos tos pažintinės bei projektinės pamokos tam ir yra skirtos, kur per žaidimą mokomasi naudingų dalykų.

Bendrai paėmus, tai gamtos ir tiksliųjų mokslų pamokos turėtų būti žaidybiniu požiūriu įdomiausios, manau, ir ne todėl, kad ten mokytojas privalo kaskart linksminti kaip animatorius turistų vaikučius Turkijoje, bet kad ten labai daug erdvės ir progų prikišti nagus prie mikroskopų ir pamatyti kokios blusos plaukuotas kojas, ar kažką pripilti į mėgintuvėlį ir gauti kokį kontroliuojamą bum!. Tokios klasės turėtų būti tarsi laboratorijos, o ne kaip tradicinės klasės su suolais ir stalais, ir kompiuterizacija, aišku, mokyklose gerai, bet kad tos IT klasės panaudojamos kitąkart tik kompiuteriniams žaidimams, nes banaliai nėra tiek išplėtotos, kad simuliacinėje aplinkoje perteiktų gamtos ir tiksliųjų mokslų mokytojams tą galimybę, ką gali pamatyti gyvai per mikroskopą ar pats priburti mėgintuvėlyje.

Ir taip vaikai nuo klasės kompiuterio grįžta nosimi įsibesti vėl prie savo individualaus smartfono, o juose – žaidimai, o ne enciklopedija ar mokomosios programos. Ir tuomet gali bandyti paaiškinti kokio literatūrinio kūrinio grožį, ir kam jiems to reikia, ir ką jis moko, gali mokyti pavyzdžiais paleidęs net ir klipą ar filmuką ekrane, bet… žiūrėk, jau koks patyliukais traukiasi iš kišenės smartfoną ir, maždaug, jis gi niekam čia netrukdo, jūs čia žiūrėkite, žiūrėkite, o aš, suprask, pažaisiu patyliukais, kol šita katorga nesibaigė ir privalu klasėje kiurksoti.

Mokytojas nesudomino, aha. O mokytojai visi vieningai bėdavojasi, kad tie vaikai dabar, neskaičiuojant negausių išimčių, ne tik nebeieško nieko įdomaus bibliotekose, kaip mes savo laiku, kai dar nebuvo interneto rankose (aš esu perskaitęs visą lietuvišką enciklopediją; dukart), bet niekuo jau ir nebesidomi – tik duok jiems smartfonus pažaisti!

Bet nuraminsiu ir vienus, ir kitus: gerai, kad jie ten tuos žaidimus žaidžia, žinokite, ir kuo tas žaidimas primityvesnis kaip jų dabartinė klausoma drum&bass “muzika“ (nes kam daugiau įprastiniam jiems triukšmo fonui instrumentų?) su vienos bereikšmės frazės skanduote jų autotune atredaguotoje “dainoje“ – tuo dar geriau.

Nes ir ateityje jų va šitų žaidimais formuojamų reakcijos greičio, tam tikros loginės sekos pagal požymius objektų sudėliojimo ir gebėjimo valandų valandas atlikti pasikartojančias operacijas prireiks darbe. Prie konvejerio (kur ritmą palaiko dabar įprastas drum&bass, ir triukšmo fonas įprastinis) arba aptarnaujant išmaniuosius įrenginius, kurių operacijų negalima pilnai automatizuoti, ir AI čia turi vienokias ar kitokias ribotas (arba per brangias) pritaikymo galimybes.

Tai tie moksliukai, kurie skaito ir dėl to turi išlavintą vaizduotę, yra neįgalūs išsėdėti prie šitų mirgančių, kvykiančių, besikaitaliojančių spalvų ir viso to greito chaoso tarp ekrane pasirodančių ar judančių objektų kitime (kaip ir ofisinio proletariato korporatyfkės žudo juos, paprastai intravertus, emociškai savo tuo masiniu ir alkoholiu pamotyvuotu entuziazmu bei privalomu dalyvavimu paikuose tymbildinguose).

O va budulis, lavinęs nuo vaikystės savo įgūdžius visokiais kendikrušais, tetriais, minėkraftais ar RPG žaidimais bus tobulas priedas prie mašinos – ilgą pamainą “bežaisdamas“ taip sugebantis išsėdėti ir kintamas bei pasikartojančias funkcijas gebantis vis taip pat greitai atlikti foniniame ritmiškame triukšme įrengimų operatorius.

Priedas tų mašinų, kurias ir toliau kurs moksliukai, kurie skaitė knygas ir lavino vaizduotę, kurią pasitelkia, kada kuria tas mašinas. Ir jei gerovės valstybė rūpinsis tokio priedo prie įrengimo emocine būkle, tai moksliukai jam ir darbinę aplinką sukurs kaip žaidybinę ir įprastą vaikystėje šio smartfone, kad tik to pirščiukai teisingai spaudinėtų mygtukus ir reaguotų į kintamą chaosą ekrane, versdama jį tvarkingais procesais išeigoje.

Nu kam jūs tuomet verčiate tokius būsimus AI priedus skaityti visokius briedus???

* * *

Pabaigai šiame kontekste – kas yra mokykla nepilnamečiui, ir kodėl mokymasis tarp mokyklų ir mokinių išties skiriasi gerokai labiau, nei norima pripažinti politkorekcijos persmelktoje viešojoje nuomonėje.

Tai, kad Lietuvoje švietimas yra apie pedagogų darbo vietas ir pinigus jų algoms (antroji biudžeto išlaidų eilutė – nei viena ES šalis tiek neišmėto privalomam viduriniam mokslui, kaip Lietuva), o kokybinis ar kitoks alternatyvinis švietimas susiveda irgi tik į milijonų aptarinėjimus elitinio politikos anūko ir jo žmonos karališkose mokyklose, nėra didžiausia problema.

Nes vaikus iki pilnametystės mokyti, bet nebūtinai išmokyti, turi užduotį visame pasaulyje visos viešosios mokyklos – tame mes nesame nei kažkokie unikumai, nei kažkokie nevykėliai, kaip dažnai bando primesti tie, kurie sistemos ar procesų tobulinimui po to ir nusavina tuos pinigus, skiriamus švietimui, dėl ko išlaidų eilutė biudžete yra antra, o mokytojai periodiškai rengia streikus dėl lėšų trūkumo.

Atkreipkite dėmesį, kad geriausiose mokyklose pasaulyje dominuoja visiškai ne IT aprūpinimas, o ir mokiniai ten dažniausiai net neturi teisės į mokyklos teritoriją įsinešti jokio smartfono ar tableto (jei prireiktų, tai tėvai pasiskambintų administracijai). Ir klasėse, kaip ir namie namų darbų užduotys, dažnai atliekamos primityviu “pasenusiu“ būdu: rašant ranka tekstus rašikliu ar ranka skaičiuojant matematinius uždavinius popieriuje su pieštuku – taip priverčiamos dirbti smegenys tarsi kultūristo raumenys svarmenimis.

Maža to, jie dar ir privalo skaityti mūsų švietimo sistemoje nesuvokiamą ir lepūnėliams “kenksmingą“ kiekį puslapių įvairios, dažniausiai grožinės “pasenusios“, literatūros, ir už perskaitymus atsikaityti. Ir mokosi jie dažnai “nereikalingų“ dalykų – tarkime, lotynų kalbos ar filosofijos arba retorikos pagrindų (verslumo ar ekonomikos pamokos ten retos, nes jas ir taip gauna iš tėvų namuose).

Užsienio kalbos yra kelios (taip, ir pas mus gi formaliai – anglų privalomai ir kokia rusų po to prisideda), ir tos užsienio kalbų pamokos yra… kasdien. Tiesiog sunku būtų įsivaizduoti, kad šiuolaikinis žmogus negebėtų susikalbėti keliomis užsienio kalbomis, o ypač anglų (jei taip atvirai, tai rusų kalba jums nereikalinga, o kai kuriems dar ir žalinga dėl silpno atsparumo agresyviai kremlinei propagandai, atviram bukinimui arba užslėptam tempimui į rusiško pasaulio “kultūros“ pelkę).

Svarbu, beje, ir sportas – vaikai nuo mažens mokomi per komandinius žaidimus lyderystės ir konkuravimo tarpusavyje (sic!), o per individualizuotus sportus stiprinama valia, disciplina ir tikslo siekimas. Anglijoje vaikai, mačiau pats, futbolą vienais marškinėliais ir trumpikėmis žaidžia lauke ir žiemą (mūsų žiemos dabar klimato prasme panašios), o privačiose mokyklose yra praktikuojamas kažkodėl ir boksas, ir imtynės, ir fechtavimas, tarsi šie po to eitų riteriais feodalui tarnauti.

Muzika ar dailė taip pat suvokiama ne taip primityviai ir atmestinai (suprask, o gal vaikas be gabumų) – ši veikla lavina ne tik vaizduotę, bet ir gerina matematikos bei logikos įgūdžius, moko kūrybiškai spręsti užduotis (jei vaikas nemėgsta piešti jau darželyje ar pradinėje, o pradinukas nenori dainuoti bei šokti, tai kažkas negerai yra ne tiek su juo, bet šeimoje). Jei permestumėte mintyse mūsų Lietuvos elitą, tai retas iš jų ar jų vaikų nėra dainavęs chore (čia apie Ąžuoliuką – išvis atskira tema apie klaną, ko gero). Ir jų tėvai prie muzikos instrumentų sodino ne iš dyko užsiangažavimo, o sąmoningai suvokdami, kokius pagrindus deda vaiko ateičiai – visiškai ne muzikos, o… verslo, teisės, valdymo, finansų ir pan. srityse.

Šiaip ir visas studentavimas Oksforde, Kembridže ar Harvarde yra galutinis tokios elito jau pilnametystės sulaukusios asmenybės suformavimas ir reikalingų socialinių ryšių mezgimas ateičiai: trys pastarieji JK praimai, kad ir kiek jie skirtingi būtų – visi iš tos pačios Alma Mater, ir David su Boris išvis grupiokai, o Teresės ir David gi net bendrų profesorių būta (apie pirmąją šios profesorė pasakė, kad toji nebuvusi šviesiausia lempute klasėje, o Deividukas primena tėvą savo gudrašikniškumu).

Ir tėvai tokioje socialinėje klasėje suvokia apie savo vaikus viena: ne tiek “prestižinė“ mokykla visko išmokys, nes mokykla tėra tik paslaugos mokyti tiekėja, o čia yra jų, kaip tėvų, pareiga rūpintis, kad jų vaikai knygas skaitytų ir namų darbus atliktų bei… būtų mokytini klasėse (ir ne todėl, kad jų neklaužadas mokytojas, skirtingai nuo užguito lietuviškojo mokytojo, tučtuojau iš klasės pašalintų už nenorą mokytis patiems ir dar trukdymą kitiems) – tada jie pasistengs ir tinkamą mokyklą vaikui parinkti iš to, kokios yra jų šeimos finansinės galimybės bei gyvenamasis rajonas.

Juolab, kad kartais pasitaiko išties motyvuotų durnių, kurie ne dėl profesinio “pašaukimo“ ar karjeros pasirinkimo, bet iš savo idealizmo kitąkart nueina žiniomis dalintis ten, kur niekuo neišskirtinė mokykla neturės finansinių galimybių prisišaukti geresnių specialistų (nors Lietuvos provincijoje, tarp kitko, bendrai mokytojų yra perteklius, o dar dirbantys džiaugiasi turintys bent kokius, nors ir nepilnus, etatus ir visai pagal regionus nemenkas pajamas, ir su nerimu žiūri į vis prastėjančią vietos demografiją bei didėjančią valdžios nekompetenciją).

Ir vaiko nuomonė, ko jis ten nori (žaisti ir nieko daugiau neveikti – o jūs negi to nenorėtumėte?), išklausoma, bet visiškai nepaisoma, jei nusipaistoma. Tarkime, daugiausiai nobelistų turinti tauta žydai išvis nemano, kad nepilnametis yra kokia nors jau gatava asmenybė – ji tėvų tik formuojama, o žydų mama, prižiūrinti savo sūnelius ir po šių santuokos, išvis yra gausių anekdotų personažas. Ir tame kasdieniame (!) vaiko formavimo darbe irgi yra dar viena tėvų pamoka savo vaikams.

O ne to madingo smarfono įbrukimas, kad jiems netrukdytų, ir vaiko auginimas kaip gyvuliuko – kad tik būtų pavalgydintas ir aprengtas, o jau ten, žinia, mokykla tegul viskuo likusiu pasirūpina: ir išmokslina, ir išauklėja, ir papopina šią jų augančią brangią “asmentybę“ (tėvams kartais, deja, vis primenu: jūsų vaikai mokykloje yra jūsų šeimos ambasadoriai, todėl jei jie negerbia savo elgesiu pamokoje ir per pertraukas mokytojų, išėję iš savo namų į mokyklą, tai ir mokytojai mato, ką jūs apie juos išties sakote ar galvojate namuose, tiems jau iš mokyklos parėjus).

* * *

Ir dar tegul tie mokytojai, suprask, vertina šių “deimančiukų“ individualią pažangą, nes gal jos nebuvimas yra vienintelė tik priežastis mokytojo kompetencijos trūkumo kaip tą jų genijiuką išmokyti – kai tas nei vadovėlį teikiasi atsiversti, nei pratybose užduotis klasėje ir namuose atlikti, nei ką nors į sąsiuvinį užsirašinėti, ir dar linksmink jį, kad jis retkarčiais, kol jo appse priklausomybei prilygstantis geimas į kitą levelį kraunasi, savo tuščias akutes nuo smartfono ekrano pakeltų ir pažiūrėtų, kokias nesąmones čia mokytojas kreida ant lentos vėl rašinėja.

Galima ir ant galvos mokant, aišku, ne vien perkeltine prasme atsistoti, ir galima įvairius anekdotus pasakoti minčiai iliustruoti, ir visokius klipus parinkti, ir pavyzdžių smagių prigalvoti, ir veiklą bei informacijos pateikimo būdus kaitalioti, bet jų nenoras skaityti ir noras kiurksoti smartone pamokoje, pertraukoje ir po pamokų yra jo aplinkos ir jo tėvų “įdirbio“ pasekmė, tai ir priklausymas jų socialinei klasei (kas yra ne apie pinigus, kurie iš socialinės padėties tik išplaukia, tačiau neparodo priklausymo jai, nes statybininkas gali uždirbti gerokai daugiau už akademiką, bet apie mąstymo būdą ir būdingą tam sluoksniui mentalitetą) tą vaiką mokyklose klasėje tempia į būsimo priedo prie AI įrengimo arba pašalpinio ateitį.

Tuomet vidurinei klasei, nes elitas savimi ir savo atžalomis jau pasirūpino ir mažai tuo paprastu žmOgumi™ išties domisi (jei nelenda į politiką, kuomet priversti užsiimti populizmu), kol neužpypino jų pačių dar tos taip norima “gerovės valstybė“ savo mokestiniu ir įstatyminiu reketu, kyla pelnytas pasipiktinimas: rejke kaška dariti!™

Na, kadangi eugenika po fiurerio pralaimėjimo valstybės vidaus politikoje draudžiama, o skandinaviškos gerovės valstybės sterilizavimą praeito amžiaus antroje pusėje jau taikė socialinėms problemoms ateityje spręsti, tai belieka tik kontroliuoti gimstamumą kuo labiau prieinama kontraceptika ir kuo sunkiau prieinamomis kontraceptikos nepanaudojimo pasekmių socialinėmis programomis bei kurti atitinkamą kiekį smartfonų išaugintiems operatoriams jiems tinkamų darbo vietų, likusiems “negabiems“ apmokant jų teisę egzistuoti “darbo rezerve“ pašalpomis, kurias finale vis tiek susirenka tų pačių prekybos sistemų valdytojai, nes pašalpos juk yra pravalgomos, tad joms pinigai atimami iš juos uždirbančios vidurinės klasės ir per žemutinę klasę praturtina aukštutinę.

Todėl nesistebėkite, kai turčiai palaiko gerovės valstybės idėją – jiems tai yra dar vienas būdas uždirbti papildomai. Ir kuo daugiau gerovės valstybės – tuo daugiau individualizuotos gerovės tokios valstybės valdytojams.

* * *

Šio mano “romano“, kurio dauguma juk vis tiek neįveikė perskaityti (kas yra gerai; o blogai – kad tl;dr drezinų mašinistai dažniausiai piktinasi ne ten ir ne tuo, nes teksto neįveikė, o ištrauktas iš konteksto dalis suvokė juos įžeidžiu būdu), epilogas gali būti kaip ir prologas jame.

Parvažiuoja švietimo sistemos funkcionierė iš dalykinės komandiruotės po Suomiją. Ir jos viršininkas klausia:

– Na, Genute, tai kaip ten toje Senelio Šalčio šalyje?

Ir toji, kad pateisintų jos pramoginei, atsiprašau, darbinei kelionei išmestas, atsiprašau, išleistas mokesčių mokėtojų lėšas, sako:

– Oi, žinote, ten individualios pažangos vertinimas yra švietimo sistemos kertinis akmuo, viršininke!

Atsakingos už švietimą šalyje labai atsakingo departamento itin atsakingas direktorius ne mažiau atsakingai susimąsto apie PISA ir ką jos tyrimai čia išties … riša, ir atsakingai pareiškia:

– Būtina ir pas mus įdiegti! Paruoškite savo komandiruotės ataskaitą archyvui ir tuo pačiu aplinkraštį su metodiniais nurodymais. A, ir dar pakeliui pasakykite mano sekretorei, kad paruoštų kavos bei pakviestų už projektų finansinį realizavimą atsakingą vyr.specialistą, nes reiks aptarti tokio projekto lėšų įsisavinimo švietimo sistemoje finansines galimybes mums. Atsiprašau, ne mums, o būtinybę finansuoti visą šitą procesą, ir kas mums iš to.

Nes kvaili suomiukai, sako, kad gali būti septintoku pagal mokymosi trukmę, bet sėdėti matematikoje penktoje klasėje, o istorijos pamokose aštuntoje – žinote, viskas juk individualu, ir individualiai jie daro pažangą pagal tą mokymo programą, ir mokytojas kiek gali “negabiems“ padėti, tiek juos ir išmoko (šiaip pedagogika, žinote, yra ne pašaukimas, o profesija, ir specialistai turėtų būti apmokami pagal darbą kaip profesionalai, o ne pagal “pašaukimus“).

Tiesa, po to vis tiek paskutiniais metais surašomi pažymiai visiems individualiai pagal bendrą pažangos skalę ir kiek jie tos privalomos bendros programos įsisavino, ir tuomet arba drožia tiesiu taikymu į profesinio mokymo įstaigą, nes neišmokę nei pusės (pas mus praeinamas žinių kiekis, net nepritempus, tėra vos 35%, kai JAV laikoma, kad praeinamas balas negali būti mažesnis už 75%), arba gali jau tik tuomet eiti į gimnaziją, nes sukauptų žinių ir įgūdžių pakaks mokytis (kas pasakė gabumai – pagal juos net Lietuvoje į gimnazijas nepriiminėjama, o tik pagal poreikį užpildyti klases ir gauti finansavimą rajone kitiems mokslo metams, nes reikia darbo vietas ir pačią įstaigą išlaikyti).

Nes ir šiaip vargšai dar tie suomiai – neturi pinigų visų savo vaikų privalomam mokymui iki pat 19 metų, kaip yra Lietuvoje su ta paikai ištęsta 12 metų programa, ar tu būtum gimnazistas, ar prekybos ir amatų (sovietmečiu – profesinės technikos mokyklos, o dabar verslo – sic!) mokyklos studentas.

Nebent tėvai Lietuvoje tau jau leis pagal įstatymą niekur nebesimokyti nuo 16 metų, kas reiškia, kad turėsi įgijęs tik pradinį, o ne vidurinį, išsilavinimą, ir netiksi net operatoriumi prie CNC įrengimų dirbti, kai dėl Brexit ir vištų galvų sukinėtojo karjera prapuola, o ir norvegai lašišų uodegų skutimą perkėlė jau į Lenkiją.

Va mažiau pralakti pinigų tiems suomiams Taline reikia, nespėjus dar iš kelto išgriūti, tai turės ir švietimui kaip mes! Nes pas mus švietimui pinigų lieka, kadangi dar ir sveikatos apsaugos ministras toliaregiškai atitinkama įstamdavyste pasirūpino, kad nepralaktų mokesčių mokėtojai tų mokėtinų mokesčių tėvynėje, bet viską į iždą atiduotų.

Todėl tu čiulpi, o seimūnai čiulpia bonbonkes už tuos tavo pinigus.

* * *

O jūs pasirūpinkite finansiškai čia, kad provincijos anglų kalbos mokytojas užsimotyvuotų ir toliau lietuviškai skaitinių jums parašytų. Nes technikai youtube kanalui dabar pradžiai pinigų jau turi, tačiau neturi “studijos“ filmavimui (arba operatoriaus kitose aplinkose – fono reportažui reikia) ir kol kas dar tiek dyko laiko, kad į kamerą jau papliurptų ir sumontuotų po to vaizdelį, užuot pliurpęs raidėmis čia.

Ačiū jums ir už tai, ir dar už tai, kad į skaitymą tinklaraštyje žiūrite kaip į pramogos formą. Ir kad išvis skaitote tas raides – smartfone, tablete, kompiuteryje ar popieriuje. Patikėkite, jums tai naudingiau ilgoje perspektyvoje. Netgi šis tekstas: Head and Shoulders tesugeba du viename flakone sujungti, o aš – gerokai daugiau!

Ir šiaip galvai naudingiau skaityti, nei šampūnas, kuris apsaugo tik nuo pleiskanų, o ne nuo išsilavinimo stokos (kas nereiškia, kad trinktis galvos nebūtina – aš net negaliu buriuoti, jei prieš tai jos neišsitrinkęs).