You are currently browsing the category archive for the ‘Atsiliepimai’ category.
Kadangi įrašų publikavimas rugsėjį aprimo, tai kyla skaitytojams natūralus klausimas: kas gi nutiko šio tinklaraščio autoriui?
Pirmiausia, tai noriu padėkoti visiems rėmėjams, kurie peipalino ir ne tik – pirmasis etapas įvykdytas sėkmingai, ir aš dabar jau persikėliau į Lietuvą. Tiesa, dar gitaros, knygos ir kai kurie asmeniniai daiktai nepersikraustė, bet laukia supakuoti parvežimo.
Reklama
Vat jei reikia iš musės dramblį padaryti, tai spauda labai greita. Kaip ir įžymybės, kurios gali dainuoti talentingai, ir netgi eiliuoti puikiai, bet kažkodėl mano, kad išmano ne vien tai, bet ir kitus dalykus.
Taip, kalbu apie terorizmo vertinimus.
Klausykite, man čia, kaip cinikui, toks klausimas pasistojo dėl tos sidabrinės kašio (a, ne ū) rinktinės: o kuo jūs čia taip džiaugiatės, nesuprantu? Gi prakišo rungtynes, ne?
Prieš 24 metus Maskvoje prasidėjo pučas, kuris finale pralaimėdamas įtvirtino mums Nepriklausomybę. O 1919 metais Afganistanas gavo Nepriklausomybę nuo Britanijos.
Verslo Žinios kartais parašo ir žinių apie ekonomiką, kaip ir antai apie Lietuvos Turčių Nr. 1 Nerijų “Kontūzytą“ Numavičių, tapusį sugar daddy ir išvykusį su savo nauja žmona ten, kur ir aš dabar, ir kur paprastai traukia visi ruskių oligarchai.
Ne, nu kodėl – įdomios viarslo naujienos.
Peter Temple knygą In the Evil Day pasiėmiau savo pub nuo židinio bibliotekėlės. Taip, galima išsinešti (£0.20 arbatpinigiai už tą galimybę irgi prašomi palikti), nors vėliau vis tiek užsiregistravau ir savo vietos bibliotekoje (nes reikėjo dokumentą atsispausdinti, kurio neprireikė).
Nežinau, kaip jums, bet man kažkodėl kyla nevalingas noras kikenti, kada skaitau apie britų teisėsaugą kad ir šituo atveju, kada du vagys paspruko į Rusiją (kas nestebina, tai kad ten yra banditų prieglauda – nuke the fuckers, I say).
Jeigu reiktų įvardinti žmogų, kuris turi optimizmo kaip atominis reaktorius, tai būtų mano krikšto mama. Kai pagalvoji, bemaž pusę gyvenimo kovojo su vėžiu. Ir vis įveikdavo.
Pakeliui iš Klaipėdos užvežiau jai Beatos “stebuklingo“ karšto šokolado, kad palaikyčiau dėl chemoterapijos, tai ji mane tiesiog užkrėtė savo optimizmo radiacija. O kai pabudo po operacijos, tai Viorika sako, kone pirmi jos mamos žodžiai buvo: “laidoti susirinkot? Nesulauksit!“
Bet net ir optimizmo reaktorius turi ribotą veikimo laiką.
Tikiu, kad jai dabar geriau ir nieko nebeskauda. Galbūt skauda čia dar likusiems, kaip kad man, dabar baksnojančiam šią žinutę sėdint prie karalienės Viktorijos monumento šalia šv. Pauliaus katedros, skambant jos varpo dūžiams.
Bet žinau, jei kada apniks mane ar ją pažinojusius niūrios mintys, tai jau taip ir girdžiu tetos Dalės balsą: “nedrįsk nukabinti nosies, rupūže tu!“
Amžinąjį atilsį.
+2015-05-17
Anądien apsižiūrėjau, kad jau kelios savaitės visiškai nesidomėjau Lietuvos aktualijomis, išskyrus tas, kurias perpublikuoja koks nors mano FB srautas. Ir supratau, kad kažkaip geriau jaučiuosi nuo to.
Tiesą sakant, man visada Lietuvos aplinka savo viešąja nuomone bei šitų kas antro sergančio negydoma vienos ar kitos depresijos forma varydavo ne mažesnę depresiją, ir visada atsigaudavau tik kur nors ilgiau išvykęs – tam itin tinka buriavimas, į kurį aš žiūriu ne kaip į sportą ar snobizmo išraišką, o eskapizmo galimybę.
Jums gal sunku įsivaizduoti, kad kovo 24-osios įrašas yra parašytas kovo 3-čią dieną.
Šiandien yra paskutinė šio mėnesio darbo savaitės diena, ir todėl manau, kad gera proga man suvesti mano eksperimento rezultatus.
Eksperimentas iš pradžių atrodęs būti tik savaitės trukmės iš tiesų nusitęsė visam mėnesiui. Esmė buvo įmesti po vieną įrašą tinklaraštyje kiekvieną darbo dieną. Gerai, kad spausdinu sparčiai, o mąstau dar sparčiau – ilgai įrašui laiko nesugaišdavau (kitąkart iliustracijos paieška užimdavo daugiau laiko, betgi ne visi raides pažįsta, kitiems reikia būtinai paveiksliukų).
Čia originali 2014-12-07 versija,
o po mėnesio 2015-01-08 jau 21:19 Vaido Saldžiūno kastruota (jo citata) versija yra publikuota mano vardu lrytas.lt, nesuderinus iš anksto su manimi, kaip žadėta, kurią redaktorius Liudas Dapkus išėmė, pasirodžius originalui tinklaraštyje, bet jau kitądien publikuojamas originalas ir Norvegijos Žiniose.
Tolimesni komentarai gal ir bus (yra jau parašyti), bet kol kas siūlau susipažint su nekupiūruotomis ir, svarbiausia, neiškraipytomis, tyčia ar netyčia, mano mintimis:
Iki šiol brangiausias lietuviškas miuziklas – virš 1 mln. litų, sako. “Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ (tokį pavadinimą galima pasirinkti darbiniu, bet pardavimams jis tikrai nepadeda).
Iškart sakau, kad pinigai išleisti ne veltui, ir jums patariu nueiti bei pažiūrėti ir paklausyti.
Visko daug. Kartais – visko per daug. Ir tada pradedi galvoti, kad kai visko lyg ir daug (nepamirškite, kad tas laikmetis – tai Renesanso atėjimas į kemsynuose skendėjančią Lietuvą), tai kažko ima trūkti. Kažkokio grynumo. Visko daug, kaip tų aname laikmetyje sunkių brokatinių drabužių ir storų žabo aplink kaklą. Ir tada imi žiūrėti kiekvieną elementą, kaip ir kas čia dera arba dusina.
Tomas Chochrin FB metė man įsimintiniausių 10 knygų iššūkį (arba nupirkti knygą jam), tai aš greitai primečiau, kad gaunasi pusšimtis pagal 10 kategorijų, jei taip kukliai.
Nes įsimintinos gali būti tik kokios trys, arba ne daugiau penkios. Arba tuomet reikia raukti viską specializuotai, kaip pats Tomas ir padarė, tad sudėliojau po tris pagal mano hobius tris:
Straipsnis apie Niall Ferguson knygą “Pinigų triumfas“ buvo publikuotas “Verslo Klasėje“ 2012 metų vasario mėnesį – redaktorius Aurelijus Katkevičius dalinasi, tai ir aš pasidalinsiu:
Nenorintys skaityti pdf sumaketuotos (nu bet gražu, nu!), ypač per RSS skaitykles išmaniukuose, teksto kopiją skaito toliau atbulinės datos nuorodoje čia.
Šiandien Latvijoje Maras.
Na, senovinė šventė tokia. Va kaip…
Švenčia, matote patys, jie ką. Ir nei patys kokios LSD (ką jau ten žolinės visokios!) partijos baidosi, nei vaikus (pagal amžių ir protelį, kas nebūtinai koreliuoja) kubiliais gasdina – nes kai pagalvoji, baubai tai po lova, o ne taziku, ane?.
Vakar dukra sako, einam į kiną, seniai buvom.
Gerai, išrink.
Išrinko pagal savo motyvus (amžiaus apribojimas buvo nesuprantamas, tačiau tsss apie tai!), bet tikrai nesigailiu filmą žiūrėjęs (antraip, argi čia rašyčiau?).
The Internship (liet. Praktikantai).
Apie Živilės Glaveckaitės leidžiamą ir redaguojamą žurnalą bznStart ketinau parašyti anksčiau, bet vis neprisiruošiau, o šįkart 13-tas (!) numeris vis tik pramušė.
Labai tikiuosi, kad tie, kurie svajojo apie tai, kad šis žurnalas užsilenks po trečio, o jau tikrai-tikrai ketvirto numerio, užsitvojo į keramzitinių blokelių sienos kampą savo momenėliu. Keturiskart daugiau numerių išėjo jų pykčiui – ir mano džiaugsmui.
Taip, aš žurnalą gaunu kaip prenumeratorius, ir savo formatu, temomis ir turiniu šis žurnalas yra mano dabar skaitomiausias. Gal mano poreikiai ne tokie intelektualūs, o inteligentai į savo ratelį nepriims dėl menko išprusimo, bet kažkaip man dėl to sriūbauti prie juodųjų ikrų sunkiai gaunasi.
Toshio Saeki kai kurių darbų galerija.
Pirmas įspūdis – sick. Antras įspūdis – totaly sick.
Bet neskubėkite atmesti, nors nesate ir japoniškojo konteksto (mąstymo, filosofijos, tautosakos, mitų ir bendrai jų mentaliteto) žinovai, o Hokusajus jums – tik “100 Fudzijamos vaizdų“.
skaityti toliau
Dr. Aušra Maldeikienė šiandien net ne trolina, o atvirai šaiposi: http://www.pinigukarta.lt/blog/kolumnistai/ka-isties-reiskia-a-boso-pergale-pries-banka – iš tiesų, jau aš perklausčiau, o kiek šioje šalyje kainuoja verslininko ir banko reputacija?
Panašu, kad mažiau už tą sumą, dėl kurios bylinėtasi. Bankas durniui kelio nedavė – nuėjo į teismą. Teismo verdiktas aiškus: bankas sukčiavo. Tai kaip dabar DNB Nord banko reputaciją vertinti? Snoro savininkai tai nors vogė sau, o šitie kas, jei ne sukčiai?…
Skaityti pilną įrašą »
