Kadangi įrašų publikavimas rugsėjį aprimo, tai kyla skaitytojams natūralus klausimas: kas gi nutiko šio tinklaraščio autoriui?

Pirmiausia, tai noriu padėkoti visiems rėmėjams, kurie peipalino ir ne tik – pirmasis etapas įvykdytas sėkmingai, ir aš dabar jau persikėliau į Lietuvą. Tiesa, dar gitaros, knygos ir kai kurie asmeniniai daiktai nepersikraustė, bet laukia supakuoti parvežimo.

Pinigai jūsų, iškart užtikrinu, neprapuolė – jie taip ir yra neliesti mano Paypal paskyroje, nes jų dar prireiks kitam etapui, ir tas planuotas Youtube kanalas bus. Gal ne visai toks, kaip atrodė žiūrint iš Anglijos, bet bus, o ir šis tinklaraštis turi prasmės gyvuoti, nes neišmirė dar žmonės, kurie pažįsta raides ir jaučia malonumą skaitydami.

Antra, klausiate, o tai kas nutiko su laiku, kad nebuvo kaip prisėsti rašyti, ir tebuvo vos vienas rugsėjį įrašas apie tai, kaip prekybos tinklai “žlugdo“ smulkų verslą?

Tai atsakymas yra ir į klausimą, o tai kuo užsiimu dabar – aš pradėjau dirbti anglų kalbos mokytoju Matuizose.

Nesijuokite: darbas išties laikinas – tik šiems mokslo metams, kol tikroji mokytoja bus motinystės atostogose (palinkėkime jai lengvo ir greito gimdymo lapkritį!).

Ir šis darbas yra tam tikras mano asmeninis (dėve dėve, koks esu egoistas…) projektas, kurį noriu įgyvendinti ne vien (pa)mokydamas provincijos vaikus anglų kalbos. Aš tuo užsiėmiau ne dėl pinigų, ir aš suprantu, kad daugeliui to suprasti neįmanoma – tiesiog vieni važiuoja į Bali, o kiti į Varėnos rajoną, ir tiek. Jei nuo to aiškiau. Arba tegul apie tai pasako Tim Minchin:

Tiesiog ir iš va tokių matuizų kelias į gyvenimą atviras, ir galimybės, ypač mokant anglų kalbą, yra didesnės, nei jiems ar jų aplinkai atrodo dabar ten gyvenant (atsiprašau, bet aš dar iš mažesnės gyvenvietės, nei jų seniūnija – gal tik susisiekimas su rajono centru ir sostine buvo geresnis anuomet).

Kol kas suprantu, kad jiems Londonas – kaip jums Marsas (nors ir šis bus pasiekiamas, jei Elon Musk nebus pasodintas JAV Vertybinių Popierių Komisijos už manipuliavimus), o Vilnius – toli lyg Londonas. Kol kas jiems dar rusų (sic!) kalba turi “perspektyvas“ (kokias?), tad rusiška muzika (jei, tarkime, tai yra muzika – nesikabinėkime greitai čia prie žodžių!) neįtikėtinai yra paklausi, o kokia nors roko klasika, net jei yra vadovėliuose pagal programą (!), yra kaip “koks ten bethovenas gal su mocartu“, o cepakai – tai išvis iš dinozaurų laikų. Roko opera Jesus Christ Superstar (iš kurios irgi mokiausi anglų kalbos) – kas?!

Bet manau, kad ir tame galima praplėsti akiratį. Ir noriu, kad keistųsi požiūris, keistųsi bendravimas (gera emocinė aplinka yra ne tik mano bei administracijos, bet ir Švietimo Ir Mokslo Ministerijos šių metų siekis!), keistųsi mąstymo būdas – atsirastų siekis užduoti klausimus ir mąstyti, siekis norėti geriau, siekis jiems ir siekti gyvenime geriau.

Nors suprantu, kad visada pokyčiams atsiras žmonių, kurie ne tik patys nenorės geriau, bet nenorės, kad ir kitiems būtų geriau – čia yra jų reikalas, ar išnaudoti tą šansą (aš irgi esu gavęs savo laiku va tokią entuziastę anglų kalbos mokytoją, atsiųstą praktikai – Violetą Putriutę, tad dabar grąžinu skolą, kaip sako Tim Minchin aukščiau). Nes tas šansas per mane (ir dėka puikaus direktoriaus, nepabūgusio surizikuoti mane priimant!) jiems atsirado, ir turi tik va tokį – vos vienerių mokslo metų langą.

Ir net jei dabar atrodo, kad ai, kaip nors pratemps su šituo trenktu mokytoju nieko neveikdami ir prabimbinėdami (kuris dar ir net ne mokytojas, nes gi kaip čia taip, kad be kokių nors ypatingų kvalifikacinių popierių – tarsi popierius mokytų, o ne žmogus), bet kad po to kitąmet netektų graužtis ir nebūtų to biblijinio dantų griežimo, kad savo šanso neišnaudojo. Galop, atradę motyvaciją, jie palengvins ir grįžusios mokytojos darbą. Tad ir vėl ne dėl savęs stengiuosi, jei ir vėl nesupratot.

Nes aš jau dabar, žvelgdamas po bemaž mėnesio darbo, galiu sau pasakyti, kad aš tuo savo šansu pasinaudojau, ir toliau galiu dar daugiau ir dar geriau, nes visa tai tebuvo tik lengvutė pradžia ir nedidukas apšilimas – aš dabar kaip ryklys, paragavęs kraujo skonio, tad don’t stop me now, anot The Queens, ir apie kuriuos irgi buvo pamokose, juolab, kad jų tekstai geri ir kaip mokymo priemonė (na, bet ir juose kažkas, kam prireiktų mestelėti šūdelio ant ventiliatoriaus, gal irgi suras kokios nors pornografijos – net neabejoju, bet tai daug ką pasako apie tokius “suradėjus“ kaip žmones):

Todėl suprantate, kad jei turiu pilną darbo krūvį, mokydamas visas 2-10 klases, tai laiko prisėsti pirmą mėnesį prie tekstų tinklaraštyje nebuvo. Dar ir šiaip reikia užbaigti metodinius planus rašyti ir pateikti tvirtinimui – to visiškai bereikalingo popierizmo prigalvota iš ministerijos, matomai, tik tam, kad jaustųsi svarbūs, primesdami tą kontrolę, kurios išdava yra makulatūros gamyba ataskaitomis ir panašiomis ksyvomis, tarsi jos būtų mokymo sėkmės indikatoriai (čia nieko naujo, lyginant su dar vienais “pašauktiniais“ – gydytojais).

Aš netgi manau, kad tiksliais pažymiais galima vertinti tik tiksliuosius mokslus, o ne visus humanitarinius, įskaitant, ar juolab, kalbų mokymą. Na, įsivaizduokite, kad mokote privačiai suaugusius už pinigus – kaip jiems rašytumėte pažymius, ir ar pažymius gal papildomu tarifu keistumėte, ką? O kuo vaikai kitokie – ne žmonės gal?

Deja, šitos praktikos atšaukti negaliu (mokykla nėra privati ir čia ne Suomija), todėl jau teks ir pažymius rašyti, o čia vėlgi kai kam stresas, kad, pasirodo, žodžius reikia ne iš vakaro prieš testą iškalti (ir po jo sėkmingai pamiršti), o išmokti ir vartoti (!) visose ateinančiose pamokose, o ir žodžių tamsta mokytojas, pasirodo, diktuoti neketina – jie juk ir taip pratybų gale surašyti, tai kaip čia taip dabar, kad tenka ir per pamoką dirbti, ir namie dar mokytis???

Oi, lengvas bendravimo ir mokymo stilius, pasirodo, yra toks sunkus asmeniniu darbu, vaje…

Bet jei aš ruošiuosi pamokoms, tai argi tuomet tai reiškia, kad čia tik man to reikia? Aš anglų kalbą už kitus neišmoksiu – čia atsakomybė turi būti paties mokinio, ir man vėl apmaudu, kad mūsų visuomenė tikisi kažko nerealaus tik iš kitų, o ne savęs, bet ir jai pataikaujantys politikai, kurie atsakingi už švietimą, po to pataikauja ir tai visuomenei, kuomet, tarkime, pilnamečiai dar vis laikomi mokyklose (nes 12 metų mokslas!), nors jau gali vairuoti automobilį ir atsakyti pagal įstatymą už pasekmes. Tik kaip mokiniai jie yra nuinfantilinti iki absurdų.

Mano galva, tai pradinukams pilnai užtektų 3, ir bendrai viduriniam mokslui tik 10 metų (tad pagrindinis baigtųsi su aštunta klase), ir 9-10 klasės galėtų būti jau gimnazija, ir metas amatų mokyklas (buvusias proftechnines) grąžinti į bendrą vidurinio mokslo sistemą (pabandykite, miestiečiai, susirasti santechniką dabar, aha), po kurios, vietoje gimnazijos, baigusieji galėtų rinktis ir studijas aukštosiose mokyklose (visi tie “neuniversitetiniai koledžai“ turėtų tapti universitetų bakalauro pakopos dalimis!), kur rengiami techninių mokslų specialistai – tie patys inžinieriai, programuotojai, architektai ir t.t. O gimnazistai tuomet rinktųsi šias specialybes (jei “tiksliukai“) arba humanitarines (jei “prie meno“).

Kol kas matau, kad visa sistema savo struktūra ir lėšų paskirstymu turi anaiptol ne švietimo tikslus.

Beje, sakiau, kad pradinukų mokytojos yra šventosios? Tai va jos ir darželių auklėtojos privalo gauti algas didesnes už dėstytojų (ir seimūnų, jei taip norite lyginti), nes būtent tame amžiuje vaikai yra imliausi ir formuojasi kaip asmenybės – šis mokymosi etapas dar gali kažką koreguoti, kas negerai atsinešama iš šeimos, arba papildyti tinkamus įgūdžius ir nuostatas. Nes po to jau vaikas pagrindinėje mokykloje arba smigs, arba kils. O norisi, kad kiltų. Tas noras yra tiek suprantamas, kad turite dabar ne tik politinį vaikystės sodų, bet ir realiai jau ideologinį ginčą dėl ikipradinio ir pradinio švietimo – ten tikrai ne Kapulečių ir Montegių (Karbauskių ir Landsbergių) šeimų kova Veronoje (Vilniuje).

Aišku, kas aš toks, kad aiškinčiau čia, aha. Tai ir neaiškinsiu. Kol kas.

Va, Varėnoje Grybų šventėje vakar buvau (jetus, kiek skanėstų dzūkai neišnaudoja dar eksportui į Vakarus: grikių babka, grybų sūris, samanė ir t.p.!) – tai mano pirmasis interviu spaudai yra rezervuotas grumpy dzūkui™ Romui Sadauskui-Kvietkevičiui:

Tik kol kas paprašiau palaukti – atvažiuosiu pas jo legendinius kacinus (nors katukams aš ir alergiškas, deja).

Tai va dabar reikia automobilio – nebrangiai, kaip naująjam varguoliui™. Nes gi esu mokytojas, o apie lietuviško verslo išgales (lotuliukas) pasiūlyti adekvatų ir galintį konkuruoti su mokytojo alga man atlyginimą, ko gero, dar tiek prirašyčiau. Tai tamkart užteks, o dėl automobilio – privačiai rašykite į FB.

Nes ir taip skaitys mano mokiniai, dar jų tėvai ir gal netgi mano kolegos, o po to sakys, kad kažką ne taip čia jiems (nors tinklaraščio skaitytojų ir rėmėjų tarpe, skirtingai nuo jūsų, tai jų iki rugsėjo buvo nesurasta) prirašiau, kadangi tai kažkaip (o kaip?) žeidžia jų jautrias sielas, kelia sumaištį struktūrizuotuose protuose bei jaukia nusistovėjusį “viskas Lietuvoje blogai, o Seime vieni vagEJ“© gyvenimo ritmą, kai direktorius gal griebiasi už širdies ir ieško po ranka pasidėtų raminančiųjų, keikdamas tą jam nelemtą dieną, kada sugalvojo mane priimti į darbą.

O gal ir ne.

Gal išties tas mano darbas ir išsikeltas tikslas, kad jau ateinančiai (nes spalis – tai vis arčiau kito pavasario už rugsėjį, ar ne?) vasarai visi mano mokiniai, daugiau ar mažiau, bet vis tik kalbėtų angliškai (ir nebijotų kalbėti bei nebijotų klysti!), tai veža ne tik mane? Tame aš matau ne tik šansą, bet ir prasmę, o kas nemato – tegul skrenda į Peru Bali.

Ir jei netgi grumpy dzūkas™ taip šypsosi, tai gal išties ne viskas taip ir gloom and doom, ir mes dar turime vilties?

Ačiū, kad paremiate tinklaraštį per paypal čia!