Daugiau nei metai nebe Lietuvoje, tai ką aš jau apie jūsų (sic!) politiką galiu pasakyti?

Tiesą sakant, pačią idėją dėl tokio pastebėjimo suformulavau anksčiau, dar pernai, tačiau kaip ir neradau laiko užbaigti dėstyti (juolab, skelbti gruodžio 24 dieną neleido religinis fanatizmas). O ir įvairių politologų – nuo peliukų iki kalbančių galvų su titulais, – turite patys sočiai (keistai mažai čia jų pas britus matau, kad net neįvardinčiau nei vieno).

Kas niekada netrukdė man sakyti arba parašyti tai, ką aš manau apie visą šitą politinę fanaberiją.

Tad kaip ir yra dar truputis laiko iki rinkimų pradžios, bet partijos iš esmės jau tas kovas vykdo rinkimų kampanija prasidėjo, ir, sakyčiau, šiuo metu tas menamas (!) politinis vangumas prie gana didelių rinkėjų lūkesčių po tokios nykios ir begėdiškai bukos valdžios yra sąlygotas paprasto fakto – partijos nebeturi tikrų lyderių, o tie, kurie dabar joms vadovauja, yra zic-pirmininkai (nuo vok. sitzen – sėdėti).

Atrodo, kad nusišneku. Nes kaip tai partija gali būti įsivaizduojama be lyderio, kai Lietuvoje netgi rastum partijas, kurios yra vieną savo lyderį aptarnaujančios politiškai – prisiplakėlių, kurie jaučia konjuktūrą, arba banaliai nupirktų lyderio politiniam anturažui (nors jis arba ji galvoja – ambicijoms, bet tikrai ne politinėms, o asmeninėms) tenkinti.

Tai gal pažiūrėkim tik tarp parlamentinių, kaip yra išties, pradėdami nuo silpniausios iki stipriausios?

* * *

DK (Drąsos Kelias)

– džk Lietuvos Sąrašas, džk Neršos partija, džk violetiniai patvoriniai kedofilai.

Šią margą kompaniją laikyti kokia nors partija būtų savęs negerbti, nes jokio ideologinio pagrindo, išskyrus nuvalkiotą ir numestą klausimą “ko nori mergaitė“, jie neturi, o ir niekada neturėjo, kaip ir dabar jos gretose rasite žmonių, kurie visiškai priešingai vertina pagrindinę partijos ideologinę (sic!) liniją, nes jiems irgi seniai aišku, kad mergaitė nori mamos, o ne tetos, o tetulių gerbėjai bando surasti kitų veiklos sričių, pradedant žemės prekybos ribojimais (kas yra tamsuoliškas konservatizmas) ir tikrai nebaigiant korupcinės sistemos viešinimu (kas šiaip yra progresyvaus liberalumo požymis).

Ir vertinti juos išvis nederėtų niekaip, kaip ir Rusų Aljansą Lietuvoje, džk Penktoji Okupacinė Kolona, arba Lietuvos Lenkų Rinkimų Akcija, džk vatiniai imperialistai, apsimetantys lenkų nacionalistais, kurie irgi nėra partijomis, kaip ir Žaliųjų Arbūzų judėjimas, finansuojamas Rusijos energetikų.

Vienintelė priežastis tame, kad vis tik Lietuvoje demokratiniai saugikliai per menki, ir tokie prašalaičiai pakliūna ne tik į savivaldos, bet ir į nacionalinę politiką (pasirodo, Lietuvoje kvailių yra daugiau nei 5 procentai rinkėjų tarpe – gerokai per gerai apie save galvojome, kaip ir valstybės tėvai-kūrėjai nustatę tokį barjerą). Todėl klausiu: ką ir kuo remiantis jie gali suformuluoti?

Kaip bebūtų, bet partijos lyderė, praradusi tiek teisėjos, tiek ir seimūnės vietas, šiuo metu žaidžia Nesugaunamąjį Džo (nes jo niekas negaudo) JAV, užuot vadovavusi savo įsteigtam politiniam judėjimui (kažkada revoliucionieriai pogrindininkai leido laikraščius užsienyje ir rašė laiškus bei raštus kokiame nors užkampyje – šitie nei socialinius tinklus geba išnaudoti, nei sakinį su veiksniu ir tariniu suregzti). Ir dirba “lyderė“ tokius darbus, kurie būdingi pradedantiesiems imigrantams, kas irgi rodo, kad partija neišgali finansuoti savo lyderio revoliucinės kovos emigracijoje arba pogrindyje, ir kas reiškia, kad tai visai net ne partija.

Gal ir gerai, kad neįgali – vis mažiau vietos teroristų turime. Nebent Drąsių vadinti tikruoju lyderiu, tai kaip ir gerai, kad vienu teroristu (žudikas, nukreipęs savo veiklą prieš valstybės pareigūnus, iškėlęs politinius tokio žudymo akto pateisinimo motyvus, nėra tik šiaip sau kriminalinis nusikaltėlis) mažiau?

Kitaip tariant, kokių nors politinės veiklos vektorių ši partija negali turėti, tai ir kam jiems tas lyderis tuomet? Tikiuosi, natūraliai išsivaikščios dar iki rinkimų kas sau.

* * *

TT (Tvarka ir Teisingumas),

– džk totoškės, džk paksoidai, džk liBdukai (kuomet bandė apsimesti liberal-demokratais).

Partijos lyderis išmestas iš prezidentų, jokių renkamų postų, kuriuose reikia prisiekti, iki šiol užimti negali. Gerai, kai Europos Parlamentas yra šutvė delegatų be sprendimo balso, tai nors garbės ten gauna (ir rentą), bet į EP paprastai politiškai yra “ištremiama“ iš Lietuvos, kad po kojomis nesimaišytų.

Bet va kažkaip formaliai tam savo suliBdytam dariniui vadovauja. Todėl ir partijos pagrindinė linija yra kaip nors reabilituoti savo lyderį (beveik pavyko). Kadangi lyderis politiškai impotentas (net Konstituciniam Teismui leidus jam vėl būti renkamam – joks implantas neatstos prarastos [po]lytinės galios), tai ir totoškės neįgalūs turėti kokią nors kitą liniją ir formuoti politiką bei kelti idėjas nacionaliniu mastu.

Nebent vietinius kontrabandininkų kunigaikštukus skirti rūpintis teisingumu Lietuvoje – gal su aukščiau minėta violetine šutve rastų bendrą kalbą? Partijos lyderę tie galėtų parsivežti kontrabandos būdu. Ypač, kai šioje pašlemėkų koalicijoje totoškėms yra VRM postas atitekęs.

* * *

DP (Darbo partija),

– džk dipsiai, kokoškės ir darbeicai.

Su proletariatu tas jų pavadinimas turi tiek pat bendro, kiek Mergaitė Mašenka su Miss Visatos rinkimais. Nuo pat pradžių buvo vieno asmens partija, kuris lyderiu buvo tiek, kiek reikėjo prasimušti į politiką, ir čia kiek liūdna, nes pinigai, pasirodo, lemia ir “demokratiją“ Lietuvoje, o gal daugiau parodo, kiek išties korumpuota valstybė, kad ir politika yra korumpuota (kita vertus, TT ir DP partijų gautų mandatų skaičius Seime daugmaž atitinka ir korupcijos procentą pagal tyrimus).

Partiją lydi nuolatiniai finansiniai skandalai, ir rinkėjui, tiesą sakant, seniai nusibodo tas apšiktos virvelės tąsymas, kad ir kokia ten teisėja Šarikova būtų išteisinusi po visų nukėlinėtų ir atidėtų posėdžių – čia kaip su Landsbergio “tvartuku“ (nors ten išties buvo svirnas, kiek pamenu), kada įstatymas įvardina, kad žemė grąžinama su priklausiniais, o teisėja tyčia (arba ji durna ir įstatymo nežino?) negrąžina pagal jos sprendimą jau teisiškai ore pakibusio pastato, nors žemę po juo grąžino, ir bylinėkis po to žurnaliūgų džiaugsmui (gal tuomet jai tiktų šarikovos vardas, nes vat “įkando“?).

Formaliai partija todėl turi savo partijos pirmininką džk Gobšiukas, bet realiu partinės linijos formuotoju yra Svarsčikas-kapitalistas, kuris seniai į verslą grįžęs jau būtų, bet kad seniai jis jokio verslo išties nebeturi (o Lietuva pagaliau turi ES Energetikos III paketą ir dujų terminalą – in your face, oligarchy Russian-style), tai va ir priverstas makaluotis kaip tas šūdas eketėje Lietuvos politikos paraštėse, dėl ko ir partija nesuformuoja jokių ideologinių pagrindų.

Iš esmės, tai būtų konservatoriais, bet yra dar dvi partijos, kurios gviešiasi šio vardo de jure arba de facto. Lyderis gi įmanomas tik turint idėjas – o kokios idėjos partijoje be ideologijos?

* * *

LS (Liberalų Sąjūdis),

– džk Pagaliau Tikrieji Liberalai (nieko bendro PTL su patalogija neturi, nors Lietuvos liberalų iki tol buvę kovos už tikro liberalo vardą išties buvo patalogija), džk liberobliai.

Šitie turi amžinai jauną svajonių prezidentą Eligijų Masiulį (nepaisant to, kad labiausiai dabar matomas Vilniaus meras, dėl ko liberalai pravardžiuojami ir šimašoidais), bet jei kas partijoje išdrįsta suabejoti tokiu lyderiu, tai patiria jei ne revoliucinio teroro rūstumą, tai senųjų liberalų lyderių ranką (linkėjimai Gentvilui). O kad apie ranką, tai ironiška, nes Eligijus išvyko milijono rankų paspausti rinkimų proga.

Visumoje, skirtingai nuo aukščiau minėtų, partija yra linksma ne vien jaunimu, bet ir savo pasirinkimais kokių nors einamųjų front-menų, ir erotiniais skandaliukais arba sveiko proto nesveikais blyksniais. Jie tokie simpatiški kaip pandos – lyg ir meškutė, bet vegetarė, ir tarsi katukas, kurį norisi paniurkyti, bet masė visai ne tokia, kad ant kelių užsikeltum (arba per duris už sprando mestum, kai užkniaukina).

Šiaip liberalai gana liberaliai žiūri į būtiną aiškaus lyderio turėjimą kaip faktą, todėl realiai lyderio ten ir nėra, o yra tik nuotaikų kaita sprendimuose ir dūzgės, kuo jie išties primena vakariečių liberalus.

Bet neapsigaukite tokiu menamu partiniu žaismingumu – vis tik tai vienintelė (!) partija su savu think-tank: Lietuvos Laisvos Rinkos Institutu, kas gerokai kompensuoja formalaus idėjinio vedlio neturėjimą, nes visa institucija (taip geriau institutą įvardinti) dirba šį idėjinį lyderio darbą viešumoje, kad partijai net ir stengtis daug nebereikia (daugiau laiko dūzgėms).

Ir gal šita formali “liberaliai suvokiama“ lyderystė yra šios partijos patrauklumo priežastis jaunesniam rinkėjui, kuris pagal nebrandumą amžiuje dar netoleruoja kokių nors autoritetų (pop žvaigždės nesiskaito, o liberalas Šilgalis moka šokti ir turi six-pack).

* * *

TS-LKD (Tėvynės Sąjunga),

– džk krikdemai, džk koncervai, džk buvę ir vėl esami landsbergistai, džk buvę kubiloidai, džk kolhozų griovėjai, džk rusofobai, džk pencinykų priešai (nepaisant megztųjų berečių smogikių kaip priešakinio partijos kovinio būrio), džk gal ir viskas gerai čia, bet mintys kyla visokios.

Partija dabar turi partijos pirmininką, kurio pavardė (kaip netikėta!) sutampa su partijos steigėjo pavarde.

Išties, tai, kas būdinga didžiosioms partijoms ne tik Lietuvoje, dvi frakcijos – Kubiliaus ir Degutienės, – pavargo partijos viduje kovoti, kad prireikė abiems pusėms neutralaus ir bendro lyderio pato situacijai užtvirtinti iki naujų karų po šių paliaubų (kas retkarčiais blyksteli viešumoje, kada ima ėstis tarpusavyje arba pliektis su liberobliais, nes dabar gi ir jie turi jauną partijos elitą, kuris gurkšnoja nebe Borjomi, bet San Pelegrino, nors pastarojo etiketėje ir yra raudoną penkiakampė žvaigždė, tačiau elniukais ant pirmojo paminėtojo brand butelio labiau medžiotojai iš konkuruojančios partijos domisi).

Realiai Gabrielius Landsbergis yra toks tik formalus partijos front-menas (nors aš tikiu, kad jis pats tiki, kad yra realus), tačiau lyderiu kol kas jis nėra ir būti per se negali: nei politinio begemoto Kubiliaus legionas yra linkęs išties, o ne formaliai, čia sekti paskui, nei nomenklatūrinės Degutienės brigada, nepaisant deklaravimo “už Landsbergį“ (suprask, Tatą), yra matanti dabartinį pirmininką kaip nors patenkinantį jų asmenines ambicijas ir lūkesčius (bent jau ponas Degutis yra lyderis namie, ar ne?).

O sava Gabrieliaus chebra dar nėra skaitlinga ir kiek labiau įtakinga (bet optimistiškai nusiteikusi masės įgauti, ypač kai su Ingrida flirtuoti nori kone visi partiečiai nepriklausomai grupuotės). Ir vos pradeda tą įtaką partijoje didinti, kaip prasideda patijos veteranų klyksmai (mane labiau neramintų, jei jų nebūtų, nes tuomet tai išties reikštų, kad senelis anūkui vietą paruošė, kaip piktdžiugos pliurpia).

Bet Gabrielius turi labai daug galimybių išties atsikovoti daugiau valdžios partijoje ir taip tapti ne formaliu lyderiu, o tikru: ir jo patarėjas gi yra pagal pavardę Lietuvos Nepriklausomybės patriarchas, ir paskui jį eina visa eilė atkutusio jaunimo, kuriems liberalai yra per daug kairieji (arba dešinieji – žiūrint tarakonų galvose), tad partijai senėjimas ir atsinaujinimo baimė nebegresia (ačiūdie, ir ne profesorių turiu galvoje!), ko va nepasakysi apie kitas partijas (kur išimtys tik patvirtina taisyklę apie merdėjimą, kas irgi – ačiūdie, stipkite), išskyrus, aišku, dūzgių pandas.

Nors ir neturi think-tank (vienas dr Mantas Adomėnas nors ir sunkioji artilerija, tačiau ne tankas gi), bet labai džiaugiuosi, kad pagaliau turi opozicinį ministrų kabinetą, ir šis Šešėlinis kabinetas kompensuoja lyderio svorio (no pun intended!) stoką.

Visumoje aš žiūriu angažuotai ir šališkai į šią partiją, ir netgi manau, kad jei dėl visų tų vidinių partinių kovų vardan atsinaujinimo ne formalaus, o tikrojo, ir gebėjimo kovoje iškilti lyderiui, kuris dabar formalus, partija netgi dar (vėl?) nelaimės ateinančių rinkimų, tai nebus išties labai didelė tragedija, kokia buvo ji pašlemėkams iš socdemų per praėjusius, kada Piktas Gnomas Sysas triedė plytomis, kaip jam valdžios reikėjo, kadangi partija opozicijoje banaliai ėmė byrėti (bet į kadencijos pabaigą ištisiems skyriams paliekant partiją, tai irgi lotuliukas).

Beje, dėl keturių vaikų šeimos tėvo, tai pastebėsiu, kad pirmasis Romos imperatorius Oktavianas Augustas irgi buvo pienburnis, lyginant su Gajum Julijum Cezariu ir Marku Antonijumi – pastarasis buvo tikras ir aistringas karvedys, kuriam nuo kraujo kvapo stojosi, kai jo įsūnis Oktavianas gi alpo vien nuo minties apie mūšį ir jį pykino netgi slankioti adjutantu paskui lovelasą dėdę Julių.

Go figure, bet Markas tai juk finale prakišo Oktaviukui – tiek sausumos, tiek jūrų mūšiuose.

* * *

LSDP (konservatoriai)

– džk TSKP, džk LKP (komunistų partija be platformos), džk LDDP (pirmoji kapitalistų-prichvatizatorių partija, pasivadinusi darbo).

Ši nekrofilų partija dabar Lietuvos Vyriausybę valdo, todėl jiems lyderio nereikia.

Išties, koks iš Prietaiso lyderis?

char_headshot_sid

Partijos lyderis Jonas vardu Algirdas (iš iceagemovies.com)

Toks, kiek kirkiliniai dėdėpistai su sakaliniais soušeliais sugebėjo paliaubas sudaryti ir kompromisinę kaliausę partijos lyderio, kuris buvo Jonas, o dabar Algirdas, bet kurio nuomonė keičiasi dažniau nei oras Londone, iškamšos vietoje pasiūlyti?

Šiaip tą šutvę ir partija vadinti sunku – plutokratinė kriminalinė gauja, per taikią “buržuazinę nacionalistinę“ (kaip jų ideologai vadino, o dabar “pamiršo“) revoliuciją sugebėjusi nusavinti (padaryti privačia, tai kaip ir susavinti?) stambiąją pramonę ir agropromą, kaip ir svarbius ūkinius ir savivaldos postus, “pradanginti“ uždraustų partinių kontorų kasą (oi ne viskas taip ir prapuolė – antai vienas dienraštis, kuris keliasi anksčiau už kitus, tai iš Šventos Dvasios įgijo redakciją, spaustuvę ir dar ledo rūmus, tapusius krepšinio arena, bet tai kam tas rūpi… oi, darkart atsiprašau – rūpėjo Vilniaus Brigados triuškintojui prokurorui Betingiui, visai savo karjerai išgrūstam į Kauną, bet čia šiaip, pletkai gi) “niekieno“ nekilnojamąjį turtą Senamiestyje (o ko neišlaikė rankose – perpardavė) ir pan.

Bet tai aš apie lyderius, o čia kaip ir buvo apklausos būdu tyrimas skelbiamas, kad labiausiai LSD pašlemėkų šutvėje lyderyje rinkėjus žavi jo… ryžtingumas. Say woot?!

Čia jau pridurti ką nors daugiau apie “daragoj tovarišč Butkevičius“, anot Rusijos komunistų partijos sveikinimo, nebėra ko. Kol šitos kriminalinės gaujos niekas nejudina, tol jiems vieno krikštatėvio ir nereikia, kokiu buvo AMB. Anksčiau tai buvo mafija. Dabar – kartelis. Nors didelio skirtumo, kaip organizuotą nusikalstamą gaują vadinsi, labai nėra. Ir toje “permainoje“ yra jų sėkmės paslaptis, manau.

Jei perdėliojus rinkimų sistemą, suvienodinant kaimo ir miesto balso vertę, tai partija gana greitai išvis pabirtų. Nes tie, kurie ten ne “kapitalistai“, o išties idėjiniai “komunistai“, ją išdraskytų iš vidaus idėjiniu pagrindu, nes jų pirminiai ideologai, kurių vieno mumija guli prie Kremliaus sienos, dar rašė apie prieštaravimus tarp bazės ir anstato. Ir va todėl ta LSD šutvė niekaip neleis, kad būtų koreguojama iš esmės rinkimų sistema, ar kad demokratizuojama lyderio parinkimas partijos viduje, nei senu įpročiu pirtelėse be visokių “šeškučių“ (medžiotojas Brudauskas, manau, turėjo omeny ne kailiniuotus smirdukus, bet skaičių šeši – pagal rusiškas kriminalines paniatkes, kuriomis ši partija išties ir vadovaujasi).

Be lyderio, tačiau su prietaisais, tokiam LSD karteliui saugiau. Iš to naudos Lietuvai tik tiek, kad šis kartelis neleidžia tuo pačiu metu ir prasimušti į politiką visokiems išties idėjiniams “naujiems kairiems“ ar “tikriems socialdemokratams“.

* * *

Todėl artimiausiu metu nei jūs gero kandidato pakeisti dvi kadencijas atsiridenusio po Daukanto aikštę Boulingo Kamuolį su frenčiumi rasite, nei tos partijų “kovos“ Seimo rinkimuose kaip nors bus įdomios idėjų, o ne šou ir pasimėtymo mėšliuku prasme.

Суходрочка™, anot vieno finansininko liberalo dūzgėse iš Dirty Dicks pub.