Apie euro žymėjimo taisykles

Nespėjo dar euras įsitvirtinti Lietuvoje, o jau, žiū, VLKK glušpetriai atskuba su savo tradiciniais “tautiniais“ blėnimis reguliuoti mums kalbos ir rašybos, tarsi būtume dviejų vingių čeburaškos (© Andrius Užkalnis).

Ir glušpetriai (kuriuos net bažnyčioje muša, nepaisant to, kad Petras yra Dangaus zakristijonas) – vienintelė, berods, nekatroji giminė lietuvių kalboje, kuri nesibaigia -a, nes Petrė – toks ir moteriškas vardas, itin pritinkantis tai perdžiūvusiai nutrijai machieriniu nutysusiu megztuku, apsigobusiai grindų skuduro spalvos vilnoniu šaliu ir beslepiančiai savo pavandenijusias akutes už praeito tūkstantmečio akinių, tarsi iš Eldaro Riazanovo “kultinių“ kinofilmų apie senmerges-aktyvistes iš partinio aktyvo, visada stropiai suprotokoluojančias susirinkimuose pasisakymus ir pasvarstymus (bet aš nuklystu, kas labai netoli bus jau iki rašliavų kokios Žemaitės, palaidotos Suvalkijoje – true story, Kapsuky akurat priešais pedagoškę, kur buvo ruskių patrankos ant postamentų, jei ką, tai tiek tos Pride of Žmudzia for 1 Litas).

Ir kol dar viena klaida netapo “rašitine™ norma“, besisunkiančia tarsi radioaktyvūs nuodai iš tos kontoros, kuri susimovė “lietuvindama“ ne vien Kroatiją (Hrvatska originale, Chorvatija tarakonyne ir kodėl tuomet ne Kroeiša, kad jau bandyta savo nudrengtu klumpakoju pataikyti į stepą pagal epochos momentą?) arba “planšetinį kompiuterį“ (kas yra pažodinė ir bezbožnai bezdarna kalkė iš rusų kalbos, kurią ir temoka, nors jiems tautiškai angažuoti geranoriai siūlė įteisinti tikrai bent jau lietuvišką skreitinį vietoje tablet, tai dar stebiuosi, kad ne “planšetinį videoterminalą“ įteisino, kaip yra darbo saugos įstatymuose).

Tie juokdariai iš “kalbos neva-parlamento“ (žr. aprašymą jų puslapyje, susireikšminimas pramuša Geigerio, ne Heigerio, skalę, nors čia panašiai kaip apie save pasakė viena trijų antkapių rašitoja, džk Slyva Rectum – “beveik diplomatė“) netgi rimtais snukučiais kliedi, kad taisyklinga, matai, yra skalbti miltelius, o ne jais skalbti (plg. “skalbiamieji milteliai“, bet ne “skalbiantys“ arba “skalbimo“ – ir čia šitie žmonės po to dar mus moko, kaip dera kalbėti, kad eitų suprasti?).

Riebaluotas galvas sau išsiskalbkite. Pradžiai.

Šitos mymros pamokys tave € taisyklingai užrašyti (iš wikia.nocookie.net)

Tai dabar jie ėmėsi euro.

Nes kaip nesiimsi – reikia gi tautiška tradicija šventę visokiems kosmopolitams (sovietmečiu kiekvienas save gerbiantis maumas žinojo, kad tai yra įžeidimas, prie tėtušio Stalino grėsęs tremtimi į kirtavietes anapus Uralo), besidžiaugiantiems Mamonos ženklais iš “gėjų sąjungos“, sugadinti, ar ne?

Kai patiems už tokį svarbų (!) mūsų kalbai triūsą litukų trūkumas, tai euriukų gi, o, dievulėliau, trys kablelis kempenki dvimaštuoni karto dar mažiau, ne vienas prie vieno – tad kaip nepasirodysi tuomet įkyriai svarbiu, nes dar, žiūrėk, žmonės patys susigalvos, kaip jiems tinka patiems užrašyti kainas! Gal ten kur nors netgi jau nužiūrėjo, nevidonai, savo užjūriuose – šiukštu čia mums kopijuoti, reikia patiems susigalvoti, ir kad būtų vis ne kaip pas žmones! Tvarka bus! Tie-SOS!!!11

Bet kad gaunasi kaip visada – toje “dvasingoje Raškoje, neturinčioje analogų taikoje“ (nesgi ne viskas prie ruso buvo taip ir blogai – patyliukais sau arba ir visai netyliai jie vis dar per visokius benrupeikius vapa).

Štai ką tie glušpetriai mums dabar aiškina (citatos šaltinis čia. originali skyryba ir stilistika palikti):

Lietuvių kalboje paprastai (bet ne prastai, ane? – mano past.) vartojami (su kuo – padažu ar kečupėlio užteks? – mano past.) lietuviški (ką tu sakai?! – mano past.) valiutų pavadinimai (doleris, ko gero, žalianugaris? – mano past.) arba jų tarptautiniai kodai, pvz., 250 eurų arba 250 EUR.

Simboliai – euro €, svaro ₤, dolerio $ – kartais pavartojami praktiniais (istorija nutyli? – mano past.) arba stilistiniais (oi, dievulėliau… – mano past.) sumetimais. Anglų kalba (baubas toks ta kalba? – mano past.) jie dažniau vartojami prieš skaitmenis, bet lietuviškame (o kokiuose dar? – mano past.) tekste jie vartotini po skaitmenų ir tarpo.

Ir kodėl gi taip – po skaitmenų ir dar tarpo, ką? Kodėl vat būtent “lietuviškame“ tekste aš kažkodėl privalau tą valiutos ženklą dėti ir po tarpo, ir dar po skaičiaus?

Patys sugalvojot, ar vėl rusiškuose analuose (kaip po šikną smegenų) ieškojot, kol suradot, glušpetriai jūs neDAmušti?! Gal kaip ir ta klimaksinė mymra, kuriai parduotuvėje savaitgalį nauja kaina užkliuvo, kiek ten bus su kapeikomis (rupūžės jūs riaugėjančios, vis dar per ketvirtį amžiaus niekaip neatpratę kapeikautis!)

Ne, bet pala-pala, dar čia ne viskas, dar mažai, nes dar yra daugiau kitoje vietoje, kurios skyrybą ir stilių palieku irgi netaisytais:

Kalbos komisijos 2014 m. balandžio 10 d. (o, iš anksto ruošėsi! – mano past.) posėdyje nutarta teikti euro santrumpą – Eur (plg. pavadinimo litas santrumpa – Lt). Prireikus galima vartoti tarptautinį kodą EUR arba simbolį €.

Piniginio vieneto dalies pavadinimo santrumpa ta pati – ct (be taško). Pereinamuoju laikotarpiu, kol apyvartoje bus ir lito centai, ir euro centai, galima terpti žodį ar santrumpą, pvz.: 2 euro centai, 2 euro ct, 2 Eur ct.

Atkreiptinas dėmesys, kad santrumpa, kodas ar simbolis vartojami po skaitmeninės raiškos (darant tarpą), pvz.: 250 eurų, 250 Eur, 250 EUR, 250 €.

O žinot, kur taip vartojama, dėmesį atkreipiantys jūs tuo visur savo “du pem“ pavyzdžiu?

Taip, jūsų mylimoje Rusijoje (papezėkit man dar apie Foidorą Dostojevskį, kurio neskaitę – kas buvo seniai ir netiesa).

Nes ten niekada jų rublis valiuta nebuvo, todėl visada užrašytas kaip bereikšmis paaiškinimas po skaičiaus rub. (net litas, kaip matau, nusipelnė būti užrašomas didžiąja, ačiūdie vokiečiams, tai ir euras paskui litą – Eur atbeždžioniautas).

* * *

Bet paliekame tas išrūgas nuošaly, nes dabar truputis istorijos ir paaiškinimo, kodėl dera rašyti simbolį ne gale, o vis tik priekyje.

Žinote, kada Jėzus Kristus iš šventyklos Jeruzalėje vaikė prekeivas, tai vaikė ne tik balandžius (ne balandėlius – apie individualią pašto priemonę kalbu) ar karvelius (pasirodo, ne tas pats paukštis, bet vat žydams pagal tradiciją aukoti šiuos paukščius derėjo, ką ir dabar jaunavedžiai išėję iš bažnyčios paleisti vardan gero kadro mėgsta) pardavinėjusius, bet ir išvartė stalus spekuliantams pinigų keitėjams.

Jėzus nepolitkorektiškai varo į bankrotą bankinykus (iš ancientbible.net)

Spekuliantai ir banditai jau italai Medici, nuo kurių (ar tiksliau – būtent nuo Giovanni di Bicci de’ Medici) prasidėjo ir pati bankininkystė, buvo pradžioje irgi tik tokie pinigų keitėjai. Tuomet tai buvo visiškai suprantama paslauga, sėdint prie stalo ant suolo (bankas, arba suoliukas, angl. bench, ir bankrotas, arba apversta bankininko darbo vieta, o Jėzau, taigi nuo to ir kilę!).

Tai dabar vat įsivaizduokite save jų vietoje, ir kad jums reikia užsirašyti į stulpelį krūvą gaunamų įvairių monetų ir jų skaičius bei nominalus. Būtinai prie šių skaičių, kad nesusipainiotumėte, juk prirašysite ir jo, kaip keičiamos valiutos, simbolį.

Ne gale – po skaičiaus paprastai eina trupmena, rodanti jo dalis vertėje (centai, kaip dabar) arba kitokios jums svarbios pastabos, prirašytos žodžiu. Arba – tiesiog pliusuojat dar vieną monetą prie kitos toje eilutėje, kur yra užrašytas valiutos simbolis, eilutei judant nuo simbolio dešinėn. Todėl juk ir nerašote jokio simbolio gale!

Maža to, minuso ženklo tuomet buhalterijose juk irgi nerašyta: arba pažymėta raudonai apskaitoje (iki šiol sakoma apie nuostolį – raudonuoja!), arba paimta į skliaustelius kaip nuostolis (kas ir dabar balanse užrašoma kaip “pelnas (nuostolis)“). Todėl jei rašysite minusą (pvz., išrašydami kreditinę sąskaitą), tai rašysite jį nebent tik priešais simbolį, kuris bus priešais skaičių (beje, excel sudėlios savaime, jei formatavime įdėsite €123 pasirinkimą).

Ir tarpo tarp jų nebus, kad neįrašytumėt jūs arba koks piktavalis tarp simbolio ir  skaičiaus. Gale gali prirašyti, bet, tarkime, “du su puse“ būdavo užrašoma kaip 2 ir be tarpo 1/2, kaip ir 0.75 nerašyta, nes užrašoma 3/4, ir pan. (pasidomėjus smulkesniais monetų nominalais gražu pažiūrėti, kaip jos dera dažniau trupmenų sistema, nei kad dešimtaine, kaip dabar) – tad prirašytas skaičius po trupmenos yra jau pastebima nesąmonė (kada rusai užsiiminėja prirašymais, tai “saugojasi“ rašydami rub. po kainos, bet aš nuklystu).

Todėl glušpetriams duodame sunkia buhalterio grossbuchine knyga per jų kvailas makaules ir atitaisome – rašyti euro simbolį priešais skaičių ir be tarpo: €250!

* * *

Kodėl įpratome rašyti žodžio santrupą po skaičiaus, kad jau taip?

Aiškinu toliau.

Renesansas yra iš esmės finansuotas Medici ir panašių prakutusių bankininkų pinigais (o skolos popieriais – visi karai ir panašus visuomenės interesas, nieko naujo Europos pietuose nuo to laiko).

Aišku, Renesansas į Lietuvą atėjo su Bona Sforza, o kaip dabar, taip ir anuomet būta apstu tautinių kanopinių gyvulėnų, kurie Vakaruose matė tik blogį ir grėsmę nacionaliniam unikalumui (tiksliau – atsilikimui, nemokšiškumui, pavydui, niurzgimui ir pan. “dorybėms“), todėl, drįstu spėti, ne taip jau naujasis europietiškasis bankinis know-how čia išplito po šlėktelių dvarelius ir, juolab, visokius baudžiauninkų palivarkus bei mužikėlių bakūžes, o ir istorija po to šviesuolius vėtė ir mėtė per karus, tvanus ir sukilimus. Todėl mes dar labiau vėlavome į tą pinigų keitikų sąlygotą valiutų simbolių tradiciją, kuri taptų “kaip anglų kalboje įprasta“ (sic!).

O ta tradicija rašyti simbolius prieš skaičių išplito toliau, ir palaipsniui jau anglų bankai (ateina Rotšildai, po jų ir Morganai bei kiti), kurie ne vien standartizavo bankininkystę, sukūrė kapitalo draudimą (Lloyds), pradėjo vertybinių popierių biržas, pradėjo centrinio banko erą (Bank of England), ir t.t. (pridėjus čia olandus ir švedus, o vėliau amerikiečius – ne tiek dabar jau ir svarbu, kita tema apie pirmeivius ir finansų istoriją) – bet svarbiau, kad simbolis valiutų rašytas kaip ir Medici laikais, t.y. priekyje.

Kitaip ir negalėjai, kaip sakiau, užrašyti. Padirbėtumėt prie monetų keityklos stalo rankiniu būdu – patys tą darytumėt ir net nesigilintumėt, kodėl reikia taip, o ne kaip VLKK peza.

O mes pažinojome savo apyvartoms tik Rusiją, Lenkiją (kur ir dabar savo valiutą tarptautiniu kodu žymi PLN – polski lit nowoczesny, t.y. lenkiškas šiuolaikinis litas) ir Vokietiją (pagrindinę mūsų eksporto rinką). Vokiečių markė net neturėjo niekada išvis jokio simbolio, tik DM (doičmarkė), o užrašyta buvo kaip ir rusų rublis – gale skaičiaus, kaip pastaba valiutų keitėjui, kad čia ne valiuta, o tik vietinis (!) piniginis ženklas, vienas iš daugelio vokiečių kunigaikštysčių piniginių ženklų, pripažįstamas tik ribotoje erdvėje ir, suprask, nėra jokia konvertuojama valiuta, kad rūpėtų pinigų keitėjui.

Jums gali pasirodyti keista, kada matote šiuolaikinę Vokietiją – Europos ekonomikos lokomotyvą. Tik dar bemaž iki tarpukario Vokietija Europoje ir pasaulyje buvo žinoma kaip… dabar yra žinoma ta pati Kinija – t.y. pigių ir nekokybiškų daiktų masinė gamintoja. Kaip ir kinų juanis, kuris yra dar ir renminbinis, ir net jenos ženklą ¥ naudoja.

Primenu: Renesansas – nuo 14a. Florencijoje; o vokiečių (būtent vokiečių, o ne Vokietijos, nes iki tol vokiečių tautos buvo nesuvienytos, o dabar jau likę trys nacionalinės jų suverenios valstybės: Vokietija, Šveicarija ir Austrija, bei autonomija Belgijoje) pirmasis Reichas, su savo centralizuota bankininkyste – tik nuo 1871 metų, t.y. tarpas sudarė penkis (!) šimtus (!) metų.

Kol “visas pasaulis“ turėjo jau nacionalinius pinigus ir konvertuojamas valiutas – vokiečiai tenkinosi krūva “markių“ (kitaip – “[piniginių] ženklų“), kurios pagal vertę buvo svarbios tik jų kunigaikštysčių ribose, nebent atsiskaitytų taleriu, kurio vertės, deja, irgi ženkliai skyrėsi (bet kurie davė pavadinimą panašią tradiciją pradžioje kartojusiam doleriui dėka nemenkos vokiečių imigrantų, konsultavusių ir generolą Džordžą Vašingtoną, diasporos, ir kad vadintųsi ne svaru, tarsi vis dar Valstijos būtų anglų kolonija).

Vokiečių piniginiai ženklai tarpukariu – argi valiuta? (iš 2012patriot.wordpress.com)

Veždami savo eksporto produkciją į Prūsiją, mūsų gi vaizbūnai gaudavę tik šių vietinius “piniginius ženklus“, kurie vieningo simbolio plačiai paplitusio ir neturėjo, nes buvo užrašomi tik kaip pastaba prie skaičiaus (iki euro, tai vokiečių doičmarkė irgi tokio simbolio neturėjo, nes dukart pralaimėjusi karus šalis nesvarbi kaip pasaulinė valiutos donorė, kaip nesvarbi ir dabar Kinija – pasaulinės šūdniekių dirbtuvės), kaip ir prekyba su Rusija pasižymėjo mums tokiu pačiu valiutiniu neapibrėžtumu – nekonvertuojamu, cirkuliuojančiu tik tam tikroje ribotoje teritorijoje, ir buhalterinėse apskaitos knygose užrašomu santrupomis kaip pastabomis po skaičiaus – DM (nes vokiečių kalboje visi daiktavardžiai rašomi didžiosiomis) arba rub. (nes pastaba gi).

Užrašinėti Eur – tai beždžionauti pagal vokiečius, kažkodėl pamirštant lietuvišką galūnę (kap tę yr?). Rašykite tarptautiniu kodu, kad jau taip – EUR (Europos Unifikuotas Rublis, aha). Tikiuosi, nerašinėsite bent jau kaip rublio – tik eur?

* * *

Ir taip, $ (doleris, kuris buvęs ne auksiniu, o tik sidabriniu, todėl čia yra santrupa nuo silver, bet perbraukiant, žymint, kad ne sidabras, o moneta, kurios masė nebūtinai atitinka vertę pagal nominalą), £ (svaras, kuris atitiko pradžioje trojos svarą aukso, o L – nuo lotyniškojo libra, svarstyklės, kas davė vardą ir prancūzų livrai bei italų ir turkų lirai, o ne pound pažodžiui, tačiau anglai p žymi dabar dešimtainius pensus, kuomet iki tol svaro sudedamosios dalys žymėtos romėnų tradicija, nesijuokite, Lsd – libra, solidus, denarus, t.y. svaras, šilingas, pensas; 20 šilingų už svarą arba 12 pensų už šilingą, kai pensą sudaro 4 fartingai, o ginėją, kuriomis skaičiavo džentelmenai – 21 šilingas; taip, moku mintinai nuo vaikystės, jei klausiate), ¥ (kinai su japonais gali ginčytis, kurios šalies valiuta davė pradžią simboliui su Rytais prekiavusiems europiečiams – yuan ar yen) ir € (c – currency su dviem brūkšniais, nes united, sudaranti E – kaip Europe ir euro) yra valiutos ta prasme, kad jos konvertuojamos pasaulyje ne vien formaliai valiutų keityklose (pas mus įmonėms tarpusavyje atsiskaityti valiuta draudžia, nes net už “valiutines operacijas“ kapitalizmo šauklys Arvydas Stašaitis atsėdėjo 5 metus iki teismo, kas būtų maksimali bausmė pagal sovietinį nebegaliojusį straipsnį, tačiau taip ir nebuvo nuteistas, bet gavo tuberkuliozę ir kompensaciją už žmogaus teisių pažeidimą).

O vat rublis valiuta – ne. Doičmarkė, kaip sakiau, irgi tokia nebuvusi (jų taleris, iš kurio nusikopijavo doleris, gi buvęs sidabriniu, bet ir jo nominalas ir net vardai, netgi lotyninant kaip lirą/livrą, keitėsi, todėl prigijo pastaba po skaičiaus, o ne simbolis prieš jį).

Ir prancūzų frankas nebuvo jokia valiuta, kai prasidėjo Prancūzų revoliucija – nes prie karaliaus Liudviko Paskutiniojo prancūzų livra jau patyrė hiperinfliaciją ir finansų krizę (pagalba JAV revoliucijoje prieš amžiną priešą Angliją – viena iš priežasčių), o po to šį nuvertė ir galop, frankofoninių žerarų depardjovų džiaugsmui, dar jam ir nupjovė galvą, ir per anglų inicijuotą bei netgi amerikiečių, nenorėjusių mokėti prancūzams skolų už savo revoliuciją, palaikomą Europos blokadą, tai jau naujieji prancūziški pinigai frankai ir buvo tik vietinės reikšmės, niekas civilizuotame pasaulyje jų keisti neketino, turėjai mokėti auksu (auksiniais buljonais), ir tai anam buvo uždėtos sankcijos (kažką primena, ne?…), kol mažulis Putinas Botoksinis Napoleonas Bonapartas nebuvo įveiktas.

Apie lirą, drahmą ar kokias kronas – kaip ir kalbėti nebeišeina rimtai kaip apie pasaulines valiutas. Galop, koks istoriškai netgi ir iš rublio pinigas, jei ten 17a. daugiau talerių, vadintų jafymkėmis (nuo vok. Joachimsthalers), cirkuliavo net už vietinius “kapotuosius“ (t.y. rusiškai – atkirstus dėl pigios ir skurdžios driskių rinkos nuo įprastinių sidabrinių lietuviškų ilgųjų)?

Tai kai mes gauname nuo šių metų pagaliau valiutą, kuri nors ir dabar sukurta ir visiškai dar nauja, tačiau yra iš tiesų pasaulyje konvertuojama ir turi tarsi tradiciją ir istoriją menantį simbolį, tai gal nustokime taip nemokšiškai užsirašinėti, tarsi kokį rublį, ką?

* * *

Ir pabaigai: jei jau tikiuosi sulaukti, kad €123 rašysime, tai ar sulauksiu, kad dešimtaines skaičiaus dalis atskirsime tašku, taip užbaigdami sveiką skaičių, o kableliais – tik šio skaičiaus tūkstantinius tarpus, t.y. kas trys skaitmenys nuo taško kairėn link simbolio (anksčiau rašyti ne apačioje, kaip dabar patogiau, o viršuje, kad su tašku apačioje nesipainiotų)?

Tašku mintis užbaigiama, o kableliais atskiriamos sudedamos jos dalys – tai juk taip paprasta atsiminti!

Rusai užrašinėja kableliais po sveiko, nes jiems kai be kapeikų, tai ,- (kas irgi akivaizdi kvailystė, nes – viršuje ir apačioje galima prirašyti trupmenai skaičius, bet pripyskos yra ruskių tradicija nuo seno, jau sakiau).

Yra tam tikra pinigų istorija ir pinigų tradicija. Jei jau esame dabar dalis europinės šeimos, tai gerbkime jei ne labiau išmanių ir eurą, kaip tikrą valiutą (vidaus pinigas ta pačia nominalia verte jau 19-oje valstybių ir dar laisvai konvertuojama!), mums dovanojančiųjų išmintį ir tam tikras susiklosčiusias tradicijas bei taisykles, bet, svarbiausia, gerbkime patys save, nebesivalydami snarglėtų nosių į smokingo rankovę, kriuksėdami, kad nosinės yra kažkoks išmislas, nes tikras būras bei mužikas tautišką šniobelį į nosinę tikrai nešnypš (tokius Napoleonas išauklėjo liepęs prisiūti sagas prie munduro rankovių, kad nosį gyvulėnai nusibrozdintų, ir tos sagos dabar yra vyriškuose švarkuose išlikę, tik kukliai pasisukę į nematomą pusę).

Nors riaugėjantiems glušpetriams su aukščiau minėtomis orą gadinančiomis rupūžėmis, tai, suprantu, viskas gražu ir dailu, kaip vat VLKK “tautiškai“, nors ir kvailai bei nemokšiškai, užrašyta. Bet gal ir pabaikime, galop, tiražuoti tos kontoros, save užsišaukiančios “kalbos parlamentu“, nors jų niekas ir nerinko, kvailystes?

Mano €0.03 verta nuomonė – kaip kažkada buvusi LDK moneta trigrašis (grašius net lenkai sau pasiėmė greta auksino – zloto), vadinta trečioku, o šešiagrašis – šeštoku, ir nustebsite, kad net ir senoje anglų Lsd sistemoje, apie kurią rašiau aukščiau, būta ir trijų bei šešių kronų, t.y. Karūnos (!) piniginių ženklų, monetos.

Tas pats proverbinis jau prūsiškasis trigrašis, pakeitęs paskutiniojo Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio trigrašį, po ATR žlugimo atkaldintas Vroclave (Breslau) 1796 metais, kuris cirkuliavo ir toje Lietuvoje, tuomet tapusioje Pietų Prūsija, kuri paskui davė pradžią ir visai lietuviškąjai “suvalkietiškai“ pinigų naudojimo tradicijai, perimtai iš “šlubo vokiečio su lazda“ iš Rytprūsių – uždirbimui darbu ir prakaitu, kaupimui, pinigo užspaudimui bei taupumui, pereinančiam į šykštumą, ir pan. (iš gintarinesvajone.lt)

Bet čia jau gal kita tema, kad ne tokie jau maušiai valiutose buvome prie anos valstybės, kur nuo jūros iki jūros, kaip dabar su pinigų žymėjimu mus bando VLKK padaryti.

Rašykime: €123’456.78 – nes tik taip buvo, yra ir turi būti teisingai!

* * *

Pratęsimas su glušpetrinių šalių, pateikiamų netinkamu pavyzdžiu VLKK, sąrašu čia.