Pirma dalis yra čia, o dabar apie Angliją ir jos “verslumo aplinką“. Gal trejų metų pakanka pasidaryti tam tikras išvadas?

Ši šalis, nustebinsiu jus, bet išties paradoksaliai (!) net nelabai palanki pradėti verslą.

Susikurti sau užimtumą – taip, galima, ir nemažai imigrantų tą būtent ir padaro, nes nebenori arba nebegali būti robotukais čikenfektoriais, ir todėl ant jų vien dėl šitos laisvės ir pavydimų menamų pajamų siunta taip likę namuose “patriotai“, kad jei, suprask, tiek pastangų būtų padėję tėvynėje, tai būtų tą patį Lietuvoje turėję, ir dar, suprantama, juk dirbtų vardan tos, o ne vardan karalienės.

Pirma, tai ne – todėl jie ir išvyko, kad negalėjo. Ir likusiems Lietuvoje tą dera sau visų pirma pripažinti, o po to jau kaltinti savo rinktus politikus, kurie, suprask, emigracijos problemos nesprendžia (arba apsimesti kaip mažutėliui, kad jei sėdi šūde, tai čia šiaip asmeninis biošildytuvas toks, o prie kvapo priprantama – problema ir nebeegzistuoja daugiau, ar ne?).

Antra, verslą čia JK sukurti, ypač be turimo pradinio kapitalo – jau išties nelabai tegali, ir tai nutiko gerokai iki man atvykstant. Šitą net popsinis Richard Virgin Branson pripažino savo triskart perrašytoje ir perpakavimu perparduodamoje darkart apie tą patį iš esmės vienoje knygoje, todėl ir pats iš Little Britain išsinešdino lauk. Man tik keista, kad jo knygą skaitė tiek daug žmonių, bet taip ir nesugebėjo perskaityti, ką jis joje papasakojo.

Jūroje gerai kibo barakudos (iš prokitesurfroma.com)

Ir jei paimtum kokį vengrų žydą George Soroš, kuris yra Londono Ekonomikos Mokyklos absolventas – jis irgi padarė savo verslą ne JK (už tai Didžiąją Britaniją nubaudė už šią snobišką vietinių “aristokratų“ jo ankstesnę diskriminaciją, numušdamas savo laiku per dieną svaro kursą 15 procentų).

Jei paimtum tą garsų rumuną George Iacobescu, kuris Canary Wharf valdo bei už tai, kad tuos griuvėsius, Londonui uždarius uostą smunkant į krizę dar iki įstojimo į ES, Dockland padarė antru City ir gavo sero titulą, tai juk jis čia gavo JK pasą ir tuomet irgi išvyko verslo daryti į JAV, po kurio jau grįžęs galėjo tik investuoti ir JK.

Čia trys tokie ryškiausi trijų verslo sričių pavyzdžiai: komercijos, finansų ir nekilnojamo turto.

Nes išties Anglija (ypač Londonas) yra gera šalis pasidėti pinigus arba, jei nėra ką pasidėti, tai tik turėti darbus, aptarnaujant tuos, kurie čia pasidėjo pinigus. Bet ši šalis nėra palanki verslui, ką apie tai irgi aname tekste užsiminiau, iš ko JK visą laiką mito: kapitalo pritraukimo ir imigrantų darbo – ne mitologinio verslumo (apie ką žemiau).

Maniau, kad man čia taip tik pasirodė atvykus, bet kai teko pabendrauti su tikrai turtingais žmonėmis čia tiek seminaruose, tiek ir asmeniškai, tai jie tik patvirtino šitą mano nuojautą (kuri yra išties ne nuojauta, o gebėjimas analizuoti pagal turimus empyrinius duomenis su akademiniais bei praktiniais instrumentais – taip gana mandrai čia susakiau, bet mano diplomai yra ne kaip Kirkilo duoti už gražią barzdelę).

Tad jei daryti verslą, tai galima ir Lietuvoje, bet jį reikia daryti ne kaip verslą, o kaip korupcinę atkatų prasukimo schemą, tik dar tų verslų (ačiū ES!) taip nenusavina činovnykai, kaip Raškoje.

Bet jei turite idėjų čia JK arba pas save Lietuvoje ką nors padaryti – mielai jas aptarčiau.

Ne, neturiu noro pavogti, nes turiu savų sočiai. Tiesiog jums patiems geriau po to mane išvadinti pesimistu ar ciniku, nei kaška dariti™ ir dėl to prarasti pinigus, ir mano buvęs kolega rumunas man dėkingas už tinkamus patarimus, nors jam sekasi čia gerokai geriau, ir jau jis yra JK pilietis, ir vieną verslą pardavė, o kitą dabar įkūrė kitoje vietoje persikėlęs, ir mane kviečia pas save, jei pagaliau sutaria dėl pirmojo užsakymo korporatyviniame saugume, nes tokios patirties apsaugą organizuojant ir suprantant procesus jis, pripažįsta, neturi. Bet aš neužsiciklinu tik į apsaugą, jei ką.

* * *

Dėl verslo Anglijoje (ne)palankumo, tai dar papildysiu: net atmetus dėl Brexit įsigalėjusį hostile environment, tai kiek laiko trunka atidaryti čia banko sąskaitą (2015 metais man užtruko 6 savaites, ir tai buvo normalu, o dabar dar ir atmeta prašymus)?

Antra, čia viskas daroma tik užsibukinant apointmentus prieš kelias savaites (!) ir po to tik pirsčiojant vietoje iš esmės apie nieką, bet su anglišku aplombu – tai čia ne tempas, čia yra stagnacija, joks verslas šiuolaikiniame pasaulyje to toleruoti jau nebegali, net jei aš ir “sugadintas“ amerikietiškos to-do bei “nerodyk man skausmo – parodyk man vaiką“ kultūros, kur viskas turėjo būti padaryti jau vakar. Net estai greitesni, ir tas akivaizdžiai BVP augime netgi atsispindi.

Beje, veiklos sau susikūrimas nėra joks verslas – čia kita sąvoka. Verslą tu gali standartizuoti ir dublikuoti, o po to ir parduoti. O savo veiklos sau šitaip parduoti jau negali, o kai jau standartizuoji ir gali pasamdyti ir apmokyti atlikti tuos procesus ką nors kito pats nebedirbdamas to darbo, tada tik pereini į verslo kategoriją ir gali sakyti, kad esi verslininkas, ir tada gali kalbėti apie investicijas ir apie verslo pardavimus.

Čia ir yra esminis skirtumas, o tą mitologiją labai palaiko ir establišmentas, kada stambios korporacijos permeta savo sąnaudas ant tokių “mikroverslininkų“ užuot juos samdę kaip darbuotojus (Amazon bei Uber pavyzdžiai). Ir aš nekalbu apie mikroverslininkus kaip amatininkus ar turgaus prekeivius.

Todėl pritariu, kad jei šito supratimo neturi, tai geriau eik dirbti kaip samdomas darbuotojas, ir jei būsi paklausus, tai piniginė išraiška bus artima ar, dažniausiai, netgi didesnė (!) alternatyvioms nuosavo verslo pajamoms, plius dar laisvi savaitgaliai ir valandos po darbo valandų bei minus galvos skausmas dėl viso verslo atsakomybės. Blogiausia, kas gali nutikti, tai neteksi tik darbo. Versle gi gali ne tik jo netekti, bet ir laisvės, ir dar turėti nebepakeliamų skolų iki gyvenimo galo.

Tai tą ir koks “influenceris Liudvė“, apie kurį čia buvo jau rašyta ir kuris po to mane užblokavo kur tik pajėgė, išties ir daro, bet jį kažkokie glušiai kažkodėl verslininku pavadina. Nėra jis verslininkas – jis yra versle samdinys kaip profesionalas, aukštos klasės, aišku, bet vis tiek tik vienas iš čingačgukų.

Beje, jei dar prie ano teksto, tai va tokiems kaip jis Lietuvoje gyventi išties gerai, kada pajamos uždirbamos ir apmokestinamos ne Lietuvoje (gerokai iki jo, bet panašiai jo amžiaus, aš irgi taip uždirbdavau Vilniuje iš JAV, ir gerumas baigėsi, kada dabartinė ekselencija Trepsė tapo finmine ir visą tą šventę atgaline data užraukė). Jei aš vis tik individualia veikla užsiimsiu Lietuvoje, tai vis tiek mokesčius mokėsiu Anglijos karalienei (jei neklystu, tą darė ir Andrius Užkalnis grįžęs, o dabar nežinau).

Nes, atsiprašau, juk JK tos pačios pajamos apmokestinamos bent 20 proc. mažiau nei Lietuvoje, o skirtumas išsigryninant minimalią sumą, artimą realiai skurdo rizikos ribai, sudaro vidutinę lietuvišką statistinį atlyginimą. O jei dar ir susigrąžinsiu PVM už savo paslaugas, tai dar 21 proc. taupau be visų lietuviškų mokesčių slėpimų “o kiek pinigėlių mokėti, jei be sąskaitos-faktūros kainikė?“ – ką, tarp kitko, daro tūlas lietuvis, vykstantis apsipirkti maisto (!) į Lenkiją ir jokio PVM už savo šį “importą“ kirtęs sieną nesumokėdamas, bet ir lenkiško PVM grąžinti neprašydamas, tai kaip ir “tas ant to“, anot buvusios finmin Ingridos Šimonytės, tik tiek, kad Lenkijos rinka kyla ir biudžetas pilnėja, o lietuviškas vis labiau senka ir rinka traukiasi.

Galop, liūdna pastebėti, bet kai buhalteriai Lietuvoje įdarbinti dirbti ne verslui, o mokesčių inspekcijai už verslo pinigus, tai mažos ir vidutinės įmonės yra rentabilios, bet nepelningos, nes jei moki pelno mokestį, tai tu veltui moki algą savo buhalteriui. Ir paliekant nuošalyje estus (turėtas verslo partneris Estijoje tik man draugiškai šaipėsi iš šios lietuviškos realybės), tai Anglijoje viskas laikosi ir šioje srityje, kaip ir kitur, arba ant garbės žodžio, arba ant snarglių, tai va ir pagalvokite, ant ko pastatyta lietuviška, o ant ko angliška mokesčių sistemos, kurios yra sudedamoji ir verslo aplinkos (bei jūsų uždarbių!) dalimi.

Kaip sakoma, pastabas – čia arba FB, o pasiūlymus – į PM. Ačiū, kad skaitote!

* * *

Trečia dalis – apie Lietuvos skurdo mentalitetą

Reklama