Aš suprantu, kad žiniasklaidai svarbu parduoti kuo sensacingesnę naujieną ir kuo skandalingesnę istoriją. Ji dirba tokiais principais, ir kai užsižaidžia – pelnytai praminama purvasklaida, nes žmonės kažkaip tikisi padorumo (kodėl ne iš savęs pirmiausiai?…) ir, neva, žiniasklaidos priederme laikomos misijos informuoti (čia dar naivuoliai prideda – objektyviai) visuomenę.

Žiniasklaida yra verslas, kuris vertingas yra ne tik kaip cerberis valdžios sprendimams ar jos korupcijai bei prasimušančiam diktatui, nors kartais ir pasakoma, kad šuns balsas į dangų neina, bet kartais – kad tai yra netgi ketvirtoji valdžia (aha, kaip ketvirtoji dimensija erdvėje, kuri, anot paveiksliukų rodytojų va neseniai ant Katedros sienos, yra ne laikas, o kvapai – gerai, kad ne kutuliai).

Žiniasklaidos, kaip prekės ir paslaugos visuomenei, vertė greičiau yra ne pagrindinis, o tik šalutinis, bet, ironiška, vertingesnis produktas kaip tik tame informavime ir objektyvumo siekyje (veikiau: visuomenės nuostatų ir nuotaikų atspindyje, ir todėl raginčiau ne kokius tomkės respublikas ar lietryčius komsomolkėmis pravardžiuoti, bet labai įdėmiai pažiūrėti į veidrodį – jus gi atstovauja ir jūsų skoniui bei nuostatoms pataikauja!). Todėl bloga diena žiniasklaidai, kuomet nėra blogų naujienų. Gerai – kuomet skandalą galima ištęsti beprotiškai ilgą laiką (taip kaip melžiama karvė, jei ji nėra iš Prienų, aišku).

Smoking kills, sex sells and I’ve got one hand in my pocket but the other looks cool as hell (Robbie Williams).

* * *

Aš taip pat suprantu, kas yra geras trololo (išprovokuotas veiksmas su tolimesnėmis pasekmėmis), kuomet surandamas geras trigeris (silpna arba jautri žmogaus vieta, kurios dirginimas iššaukia tam tikrą reakciją) to prisiprašusiam ar prisiprašiusiai ypatai internetuose (taip, berods, Artūro Paulausko dėka prilipo pavadinimas visoms virtualaus bendravimo formoms: forumams, socialiniams tinklams, komentarams ir t.t., kas skiriasi nuo techniškos sąvokos “internetas“), po ko pasipila fleimas (neapykantos, pykčio ir nepasitenkinimo liejimas, neva, ginčo pavidalu) iš tos pusės, o stebėtojams ir troliui (trolingą atliekančiam asmeniui; kilo nuo mitinės piktybiškos būtybės, tūnančios po tiltu, o pats veiksmas – tai tralavimas, kuomet žvejai aklai ištraukia su reikiamu laimikiu ir daug visokio šlamšto) būna daug lūlzų (šypsenėlių, kurios užrašomos ir santrupa LOL – laughing out loud), ko finale – profit (siektinas rezultatas, pasitenkinimas ir pan.).

Kuomet tai daro ne bukas trolis, bet žmogus, šiek tiek turintis suvokimą apie gerą anglišku vadinamą humoro jausmą su nemenku ad hominem elementu (fuck ‘mericans, fuck politcorectness!), pats procesas yra netgi sveikas pedagogine ir žmogaus asmenybės formavimo link subrendusios prasme, kaip ir aukščiau minėtos žiniasklaidos atveju, nes gydo per daug užsiangažavusias ir sveiką savikritiką pamiršusias (gal nereikia sakyti, kad geras angliškas jumoras visų pirma prasideda nuo nemenkos dozės saviironijos – paskaitykite kad ir Mikę Pūkuotuką!) ypatas šioje visiškai liberalioje ir demokratiškoje interneto erdvėje, kai čia žmonės veikia ir turi ir tas pačias vienodas (be ypatingos priežiūros iš valdžios institucijų) teises bei pareigas (tas pasekmes ir atsakomybę už savo veiksmus).

Man, kaip ciniškam ir beširdžiui liberalui, kurio kandumas ir pašaipa žeidžia perdėm inteligentiškas (you’re not pacifist but just afraid to be punched in the nose) būtybes, šita realybė yra priimtina, kaip ir priimtinos šios socializavimosi šioje erdvėje nerašytos taisyklės.

Ir jei aš stokoju saviironijos, tai jos nematantys, matyt, stokoja pastabumo – nes nėra tokių dioptrijų, kurios padėtų pamatyti, kadangi čia kaip su humoro jausmu: arba jį turi, arba ne, nors gali išsiugdyti (labai “palengvino“ šitą užduotį sitcom serijalai, kur už kadro reikiamoje vietoje pasijuokiama – iš čia ir visi tie dvitaškiai-skliausteliai taip paplitę po internetą, kad žmogus galėtų pastebėti: va, žėk, čia jau, mažum, tę bajerį suskėlė, xi-xi-xi).

Ir šioje vietoje jau man vėl dera pavaryti ant savęs, kol to pelnytai nepadarė joks linksmų plaučių troliukas, kadangi pareiškimas toks iš šalies atrodo kaip “šitas susireikšmino, neva, matantis ir jaučiantis tai, ką kiti nemato“.

Kas tie kiti?…

Aš iš tikro tesu tik menko protelio meškiukas pliušine galva, kimšta pjuvenomis, ir net ne kaimietis, stokojantis išsilavinimo, išsimokslinimo bei gerų manierų, o iš viso esu iš vidurio miško (kiekviename pokšte, jei jus čia paguos, yra dalis tiesos). Todėl man juokinga būna tai, kas kitam vėliau jau prilygsta jo įžeidimui.

Kadangi toks žmogus už virtualios erdvės realiame gyvenime jau turi statusą.

Kartais šio statuso pripažinimo siekis taip iškrypusiai prasiskverbia ir į virtualią erdvę, kad tiesiog prašosi patrolinimo – paties žmogaus labui, kaip jau minėjau. Bet ar gali gydyti per prievartą?…

Kita vertus, bijai vilko (kaip “miško sanitaro“) – nelįsk į internetą.

* * *

Ar tai patyčios?

Matyt, taip. Greičiausiai – netgi taip, patyčios, nors tą ir galima būtų maskuoti tokiais internetiniais žargonizmais, kaip trololo ar pan.

Ar patyčios gali būti teigiamu dalyku, jei svarbu teisingas tikslas, tad galima sau viską leisti?… Kvailas klausimas, nes atsakymas yra paprastas: patyčios ir yra patyčios, net jei tikslas kilnus, nes priemonės, kuriomis jis pasiektas, nėra kilnios savaime.

You can’t lie to a liar because of all the lies (tas pats Robbie Williams).

Todėl aš visiškai sutinku su jūsų nuomone, kad jei man kas yra trololo, tai jums yra patyčios, ir jos neturėtų būti toleruojamos iš viso. Galima mane apskųsti kokiai nors internetų priežiūros aukštesnei ir kontroliuojančiai institucijai. Galima man pasiūlyti į snukį. Galima durnium išvadinti (apie pliušinę galvą žr. aukščiau).

Galima netgi troliu – o pastaruosius kelis mėnesius aš tikrai atlikinėjau socialinį eksperimentą, ir dabar galėčiau jei ne disertaciją, tai magistro tezes apie trolingą ir trigerius parašyti, nes man reikėjo empyrinės patirties saugumo temai, susijusiai su patyčiomis ir reakcijomis internete (be reikalo prisipažinau, tačiau žemiau suprasite – kodėl).

Tai nereiškia, kad ateityje būsiu tik baltas ir pūkuotas, o praeityje buvau labai piktas kalės vaikas, dėl ko gailiuosi. Nei velnio aš nesigailiu (ir tas yra blogai?), kaip ir joks chirurgas (ar patoanatomas, jei taip norite) neatsiprašinėja, kad jis kažkokiam kūnui pjūvį padarė, kaip ir proktologas ne dėl kažkokio iškrypusio smalsumo ieško po šikną smegenų.

Ar tai taip pat reiškia, kad aš sąmoningai perženginėjau ribas? O tai kas tie, kurie ribas nustatė?… Ir kodėl jie nustatė jas būtent tokias?

Tas, kurias aš nustačiau sau ir kurias turėjau peržengti ne vien dėka eksperimento, aš puikiausiai žinau. Jos ne su visų “bendrai priimtinomis“ sutapo.

Ir gerai. Aš iš viso, kaip sakiau, esu liberalas iki kaulų smegenų, ir nemanau, kad kas nors turėtų būti ribojama ir kontroliuojama arba draudžiama:

a) jei pats asmuo, kuris sau kenkia, to tikrai nori ir tuo nekenkia kitiems (rūkykite kiek norite – tik nenuodinkite aplinkinių, nes laiptinėje – nuleisiu nuo laiptų, o kavinėse anksčiau linkėdavau susirgti vėžiu, kuomet nesusiprasdavo, kaip trukdo aplinkiniams; ir tuo pačiu… esu kai ką išmokinęs cigarą rūkyti – go figure, tskant);

b) jei abi pusės yra įgalios spręsti ir sutarti.

Todėl aš visai ramiai legalizuočiau, kaip tai buvo isterikuojama pseudokatalikų šioje šalyje dėl azartinių lošimų (legalizavo – ir ką?…), prostituciją (amžius ribojamas – žr. aukščiau punktą b!), lengvuosius narkotikus (galima ir sunkiuosius, nes vis tiek pirmųjų vartojimas link to veda, o alkoholis ir tabakas yra legalūs, nors pasekmės – analogiškos), pornografiją (čia su išlygomis: yra objektų ir subjektų, kurie nėra lygiaverčiai spręsti dėl sutikimo dalyvauti – žr. b!), eutanaziją, vergovę (laikinąją, savanoriškąją ir įstatymu apibrėžtą, nes jos pakaitalai dabar yra ciniškesni ir žiauresni), kvailių šaudymą per jomarkus, ginklus (jei sutariam, kad yra priežasčių, tai kodėl negaliu turėti granatsvaidžio namuose?), korumpuotos vyriausybės nuvertimą ginklu ir prievarta (beje, tas yra ne kaip teisė, o kaip prievolė, įrašyta į Pensilvanijos Konstituciją…), daugpatystę (kodėl tik 1 vyras ir iki 4 moterų – galima ir atvirkščiai!) ir dar daug kitokių smagių ir nelabai (kai kuriems) dalykėlių, tačiau suprantu, kad jų prieinamumas turėtų būti kontroliuojamas ir ribojamas, kad nepažeistų silpnesnių (tame tarpe, ir nervų) visuomenės narių teisių, vystymosi raidos arba jų turimų moralinių įsitikinimų.

Taip pat suprantu, kad jei didesnė visuomenės dalis primeta savus moralinius įsitikinimus kitiems, tai su tuo dera sutikti, jei tokioje visuomenėje norima gyventi (mūsų emigracija dabar – tai juk vien tik ekonominė, ar ne?…) – iki tai nepažeidžia tos mažumos pilietinių teisių (pogromai šiuo atveju yra visiškai nepateisinami!).

Idant, laisvė mosuoti kumščiu laisvoje visuomenėje yra apibribota atstumu iki kito nosies.

* * *

Bet, grįžtant prie priežasties, kodėl ėmiau ir pagalvojau, kad kitąmet dera mesti šitą linksmą ir daug lūlzų keliantį eksperimentą internetuose.

Ne todėl, kad toks Vincas Vyrukaitis FB savo uždaroje sienoje man ėmė grąsinti (labai drąsu iš jo pusės – nes negaliu įrašo gi matyti), kadangi, jo manymu, aš įžeidžiau Garbės Savanorį Nr.1…

Ko juokiatės, kurie mane pažįstate kaip užkietėjusį landsbergistą ir Bugailiškio-Prūdo vertą personažą?!

Spręskite patys, nes pakartosiu, mano galva, tą priežastį, kurios Vincas jau ir pats nebepamena, o kad jis kovoja su visokiais pedofilais, pederastais ir manimi, kaip šiam klanui priskiriamam, matyt (kažkaip iki šiol maniau, kad profesorius Vytautas Landsbergis yra ne tik pilnametis, bet ir gerokai už mane vyresnis?…):

“Manau, kad [po vakarykštės kalbos per radiją, kur jis kedofilijos atveju suabejojo, ar teisėjas yra teisėjas, o Uspaskichas yra Uspaskichas, ir kitų girdėtų blėnių…] Pirmininkas Lan seka Kim Ir Seno pėdutėmis, nebent taip įtarčiau, kad, pataikaudamas violetinės minios nuotaikoms, bando save reabilituoti už visą tą “dėl visko kaltas Landsbergis“.

Tiesa, Liudvikas Andriulis labai tiksliai įvertino Vinco ketinimus, nominuodamas jį Darwin Award…

Aš gi sau, savo ruožtu, pasiliksiu teisę ilgai nelaukti eskaluojančiojo interviu (“kodėl be kepurės?“), jei kas nors prikibs, atitinkantis smurtautojo ir grasintojo požymius. Čia taikau ne tik Vincui – velniai ten jo nematė! Tas gali užsiblokuoti mane arba paprašyti FB administracijos mano acount ištrinti.

Čia aš tiesiog primenu visiems troliams, kad ne vien moralinės pasekmės galimos dėl trolinimo, ir kad, savo ruožtu, aš visada esu pasiruošęs bet kurio debilo išpuoliui. Todėl kad man, kažkada pripratusiam prie adrenalino, visai dzin, ar šiaip užpuls, ar su kokia nors savo priežastimi – reakcija ir atoveiksmis vis tiek yra vienodi, tai koks skirtumas?

Neturiu aš poreikio “ramiam gyvenimui“ – kai to noriu, tai plaukiu į jūrą, ir gerai, kai pučia 2-4 balai.

* * *

Priežastis buvo kita, kuri privertė baigti kvailiojus (bet nemanykite, kad pažadėsiu, jog to nebus iš viso ateityje!). Nes pramušė kitas ribas – mizantropijos.

Aš suprantu, kad rašydamas, net ir iš anksto žinomai kitokią nuomonę ar ją pateikdamas provokuojančiai, net jei ir sumėtyčiau į tekstą dailių merginų nuotraukų be drabužėlių, bet neprilygsiu rašydamas apie karate arba buriavimą, ar netgi ekonomiką, niekada skaitomumu tokioms temoms, kurios…

Va, įmečiau į čia apie logiką (veikiau, jos nebuvimą) ir “teisingumą po harliawsku“. Nes dakalė, jofana, jau ir mane visi šie kedenimai ir visas tas purpurinis srautas, skirtas tinkiams su vinkiais, kurio purslai nutykšta ir ant niekuo dėtųjų bei nesusidomėjusių tuo purvu prašalaičių.

Ir ką sau manot?

Šis iki tol merdėjęs tinklaraštis per pusdienį (!) pasiekė ir sumušė visų laikų lankomumo rekordus! Jei šiam momentui, kai rašau, peržiūrų būta iš viso tik 5881, tai tądien (primenu – per pusdienį!) – iškart 1239…

Poko.lt reitinge per trejas dienas šis įrašas ir tinklaraštis atsirado antroje vietoje – po mielosios Beatos ir jos virtuvės bei naujametinių sveikinimų. Ačiūdiev, kad ne pirmoje – pasibaisėčiau iš viso!

Net (sic!) 12 komentatorių, kurie nepatingėjo čia palikti savo nuomonių, neskaitant vos 3 trolių, iš kurių Lenkų Hipiai Mozambike net iki trolio sunkiai tempia – veikiau tai buvo netgi šmaikšti pastaba, ir be reikalo pažymėjau kaip brukalą (ups…). Šiais laikais, kuomet esi ne koks delfis ar Audrius Užkalnis arba Artūras Račas, ir dar šiame atšalusiame tinklaraštyje, o ne G+ arba FB, tai man pasirodė neadekvačiai daug.

Netgi supermamų forume, iš kurio atėjo nuorodos į statistiką čia, pasirodo, atsiliepta labai pozityviai. Tad ir ten yra adekvačių būtybių, kurios neprarado sveikos nuovokos ir suprato, kiek mano įraše yra ne apie vaiką iš esmės (ir kad visoje toje kedofilijoje yra ne apie mergaitę galvojama – šiaip, skudurinė onutė, kurią tąso į visas puses apsiputoję skalikai).

Bet, atsiprašau, šitas visas susidomėjimas tokia purvina tema ir tokia šlykščia byla man šiaip koktus. Aš nesiskundžiu dėmesiu – ačiū visiems, kurie lankėsi, rašė komentarus, dalinosi savo socialiniuose tinkluose ir palankiai atsiliepė (dar norėčiau padėkoti kritikams, tačiau tokių neradau, tai dėkoju tik Lenkų Hipiams Mozambike).

Tačiau aš susimąsčiau, o kuo esu geresnis tuomet už visas purvasklaidas, kada gaunu tą dėmesį (nes tai vienintelė valiuta šiame nekomerciniame tinklaraštyje) iš tokios temos?

Niekuo.

Ir man koktus tuomet tas šventeiviškumas (dar – hipokrizė), kuomet aplink vieni dibilai, o aš su balta kamizelka čia stoviu. Nes suvokiu, kiek mano sutapęs trololo eksperimentas iš tiesų prisidėjo ir prie konkrečiai šios iki manęs ir be manęs jau išpopuliarintos temos susiejimo su mano rašymu ir su visu to pasekoje čia gautu dėmesiu.

Todėl nusipirkau tekilos Naujiems – seniai gėriau.

Liūdna, merginos… (Ostapa Benderis)

* * *

Aukštybėse sėdintis Kikentojas dabar žiūri primerkęs vieną akį ir lengvai pakreipęs savo galvą.

Žmogau, tau už žodį – reikės atsakyt kaip už daiktą! (Marcelijus Martinaitis)

Nieko neišsižadu, ką čia ar kitur parašiau – galėčiau ir vėl tą patį parašyti. Man tik gaila, kad laikas šioje Žemėje švaistomas tokiems niekams arba tokiems šlykštiems dalykams, užuot jį išnaudojus kažkam naudingesniam.

Gal visa ta karate – tai čia kažkokie mano psichologiniai kompleksai arba smurto poreikio bei potraukio sublimacija? Gal visas tas mano buriavimas – viso labo gryniausias eskapizmas? Gal visos mano pankiškos pastabos dėl ekonomikos – tai tik išsilavinimo spragų demonstravimas ir poreikis gauti pripažinimą, kad kažką nors tame raukiu, nors suvokiu, kad nieko neraukiu?…

Gal iš tikro derėjo va čia atvirai parašyti, nes nebeatsirado nei vieno pakankamai dantyto trolio, kuris įkąstų man į šikną ir priverstų ją pagaliau prisėsti?

So unimpressed but so in awe
Such a saint but such a whore
So self-aware, so full of shit
So indecisive, so adamant
I’m contemplating thinking about thinking
It’s so frustrating, just get another drinking
Watch me come undone…

…So rock-and-roll, so corporate suit
So damn ugly, so damn cute
So well trained, so animal
So need your love, so fuck you all
I’m not scared of dying, I just don’t want to
If I stopped lying, I’d just disappoint you
I come undone…

…Because I’m scum and I’m your son
I come undone… (Robbie Williams)

* * *

Tuo šiuos metus ir užbaikime. Pasnigo (kaltas Andrius, bet ne Kubilius, o Užkalnis – jis su sponsoriumi susitarė!), todėl mano ketinimas šiandien pavažinėti dviračiu neperaugo į praktinį pedalų (čia dviračio tokia dalis, o ne tai, ką galvojat) paminimu sostinės gatvėmis paupiu iki kokio seniausio Vilniaus tilto…

Kai nori, tai pateisinamų priežasčių gi visada prisigalvoji, tiesa? (kabliataškis plius dešininis sklaustas)

Gerų jums Naujųjų, 2012-ųjų, metų!