Iš Ryto Staselio citatnyko:

“Politikams trūksta ryžto pasakyti žmonėms apie tai, kad neįgyvendinamos palyginti nebrangios šilumos taupymo galimybės daugiabučiuose, iš dalies yra pačių žmonių kaltė.“

Saulius Vaina, kompanijos “Civitta“ vadovas

* * *

Dar nesušalot viduržiemį? Ar perkaitot nuo kaimynų geranoriškumo?…

Dėl šildymo sezono pradžioje gautų orui neadekvačių sąskaitų, tai suūžė ir sugaudė ne tik visas Vilnius. Nemažai nukentėjusiųjų bei šiaip suinteresuotųjų asmenų iškart apkaltino merą Zuoką.

Dalis jį gynė, atšaudami argumentais, kad čia ministeris Sekmokas kaltas (kažkur jau čia tas apie nekaltą paksių ir kaltą jo aplinką girdėtas…), arba kad tai yra exRubicon (kad ir kaip šūdą pervadinsi varške, plastelinu ar trąšomis, o esmė nuo to nesikeičia – ar ten kokia raidinė santrupa bus, ar miesto tarnyba, o vis tiek pagal kažkokį gal kvapą žmonės pradinę įmonę atpažįsta ir tuo senuoju įvardina) sąmokslas, bet šiuo atveju belieka rėplioti iškart spragėsių, nes bet kokios mero sąsajos su Rubicon, Abonento skandalu ir iš to sekusiu teismu yra visiškai nepagrįstos bei atsitiktinės: paklauskite bet kurio jo gerbėjo, ir jis jums jei neduos ausies nukąsti dievagodamasis, tai pats nukąs persiutęs, kad neužsirašot į jo tikėjimo žodžio bažnyčiai – ir nukąs neblogiau, nei koks Taisonas.

Tinklaraštis commonsense.lt ėmėsi šios temos iš esmės, pridėdamas krūvą dokumentų ir skaičių. Ir ne vienoje savo šitoje temoje. Jei kas sugebėjote viską išsistudijuoti, tai pagarbiai sakiau “niekosaupavarot!..“. Vauuu…

Mano įraše kankynės nematematiniams protams nebus. Pažadu!

Šitą iniciatyvą pasičiupo dar keli tinklaraštininkai, ir gavosi neprastas trololo, tik kad trolingo čia principe ir nebuvo. Čia yra atgarsiai. Kaip ir rimtų žmonių iš merijos, Vilniaus energijos ir panašių rimtų kontorų. Rimti ir nelabai politikai priėjo savo išvadose iki keršto aukščiausiąjai šalies valdžiai – Jos Puikybei, kuri pasirašė įstatymą, atskiriantį šilumos tiekėją nuo savo kliento šilumos gavėjo mazgo, ar, kaip jos patarėjas išireiškė: “atėjo metas uždėti energetiniam efektyvumui apynasrį“ (ką kam tokiam???).

Juk norėjo kaip geriau, o gavosi… piššš. Bet aš dar grįšiu prie šito įteisinto šnipšto.

Kai kas, į ką pirštais nebaksnosiu, labai taikliai įvardino kaip “šilumininė tryda“ – ir tai būtų teisingiausia (žr. citatą viršuje!). Net vėliau ir minėtasis tinklaraštis, be kita ko, susizgribo ir iškėlė, bežiaumojant banginieną Islandijoje vienam jo autorių, netikėtą prielaidą, kad… gal ne taip jau čia sąmokslais ar piktybišku pasipinigavimu ir kvepia? Ir ne todėl, kad “mes visi – kaimynai“ (kokiam Germanui kaimynas tikrai ne Vasia iš apsilaupiusio daugiabučio Koraluose).

Juk, kaip aiškėja iš kainos skaičiavimo metodikos, bet šilumos tiekėjas ką uždirbs tokiu būdu dabar – neteks per kažkokį perskaičiavimo mistinį (man) koeficientą, tad kas iš tos “labdaros“ jiems? Nebent, prisipirko daug, kaip tyrimą ir trololo pradėję tinklaraštininkai teigia, dujų su nuolaida, tikėdamiesi šaltos žiemos, o čia, žiū, ir pavedė juos – prakeiktas klimato atšilimas! Tenka pusvelčiui išsiparduoti – kūrenti daugiau, net jei ir nereikia. Kaip katino Matroskino dėdei, kuris dirba batų tepalo fabrike ir visiems pažįstamiems siuntinėja, neva, tą produkciją – juk daiktas naudingas, ūkyje pravers.

Na, jei nepričiups už rankos su tuo koeficientu Korsakaitės kontora, tai gal net ir užsidirbs, bet tikrai ne “užsidirbs padefaultu“, kaip visi nukentėjusieji nuo “šilumininkų savivalės“ klykauja. Gali būti visaip.

Kas dėl žiemos prognozavimo, tai yra ne vienas anekdotas, pradedant indėnais rezervate ir baigiant kokiais pingvinais, besidairančiais į barometrus. Kai aš turėjau tokį nepigiai kainavusį pomėgį ieškoti purvo, upės arba sniego ten, kur jau mano visureigis Toyota 4Runner užsikastų nebeištraukiamai, tai pamenu, kad dygliuotomis žieminėmis padangomis džiaugiausi tik… vieną ar dvejus sezonus iš eilės. Po to buvo žiema, kai sniego turėjom dvi savaites, o sekančią – tik vieną. Tad išsiverčiau ir su demisezoninėmis padangomis M+S, važinėdamas sausu arba šlapiu, bet retai slidžiu ir tikrai ne snieguotu asfaltu, o purvui laukuose ir miškuose tai visai buvo tas pats, ar su dygliuotomis lįsi, ar ne.

(SKELBIMAS: parduodu keturias visureigio padangas su nuolaida!).

Ir tokie orai yra periodiškai pasitaikantys, tai ten jei kas svajingai prisimena nerūpestingą vaikystę ir pokšinčias tvoras nuo šalčio ar apšerkšnijusius stiklus (brrr!), tai aš dar pamenu, kaip tarnavau sovietiniuose čebatuose Komi ASSRs, tą žiemą turėjom savaitę -47C, o draugai man rašė, kad žaidžia Lietuvoje lauko tenisą… sausio viduryje!

Visaip būna, tik mes visi turime selektyvinę atmintį, ir tie atšalimai ir neišbrendamos žiemos yra daug dažniau keičiamos ispanišku oreliu, tinkamu barbekiu.

* * *

O dabar grįšiu prie tos citatos, kurią priminė Rytas Staselis.

Nes Google Pliuse Jonas Reklaitis, po kelių mano gana pofigistinių komentarų apie šitą šildymo baisenybę ir kainas, tai prašė paaiškinti plačiau ir duoti patarimų, jei galiu.

Galiu. Jam ir dėkokite, kad tekstą čia skaitote.

Pirmiausia, tai paaiškinu, kad aš gyvenu daugiabutyje. Vien todėl, kad tikrai nesuprantu šito “amerikoniško“ pomėgio važinėtis į užmiestį į savo namą, kuomet dirbi mieste, ir dar to viso neslepiamo ir, tarsi save įtikinėjant vienais privalumais, sėjamo džiaugsmo suabejojusiems artimiesiems ir tolimiesiems, kaip yra smagu pjauti žolę, grėbti lapus, kasti sniegą, remontuoti ir prižiūrėti savo namą… Jei negaliu pasisamdyti sodininko ar ūkvedžio, tai kodėl turiu būti toks varguolis ir dirbti už juos pats?

Mano laikas man kainuoja brangiau.

Nejuokinkite, kad šitų darbų nemoku – savo balkone, kurį paverčiau valgomuoju ir penktuoju kambariu (ar šeštu, jei skaičiuoti “uošvienės“…), pats įsirengiau ne tik palanges (nestandartines), apdailą toje sienoje (tarsi sumūryta – tokios plytelės, jei ne plytos), įsirengiau šildomas elektra grindis ir susidėjau ten plyteles.

(SKELBIMAS: moku dėti kreivai – sudėsiu brangiai, dirbsiu labai ilgai, bet gal ir su nuolaida!)

Tiesiog, tuomet jau burbuliniai statybų šūdmeistriai neadekvačiai prašė už darbą, o aš turėjau dyko laiko pasirodyti old skool vyru, kuris “viską pats moka“. Na, dažyti, lempas kabinti, kiliminę dangą sudėti, klijuoti tapetus ir pan. – maniau, kad ir taip visi moka, bet tai kaip čia pažįstamos moteriškės sužinėję akutes pradėjo blizginti… ai, nukrypstu – aš šiaip gražus visas ir žavus, tai manau, kad dėl to.

Bet iš tikro aš gyvenu daugiabutyje, nes man taip geriau ir patogiau. Jei jums geriau važinėti, nes neskaičiuojate laiko arba gyvenimo sąnaudų ar randate pranokstančius privalumus – tai šio įrašo veikiausiai jau ir taip neskaitote, nes šildymo problemos daugiabučiuose yra paprasčiausiai neaktualios, o iki čia perskaičius ir dar prie jų nepriėjus, tai kam skaityti ir toliau?…

Bet mano daugiabutis statytas 2001-2002 metais, o tai reiškia, kad gerokai iki burbulo pradžios. Maža to, apšiltinimui tuomet netaupyta, nes nežinota iš tikro, o kiek čia jo reikėtų dėti… Dėta iš akies ir “dėl viso pikto viršaus“ (pikti ir taupantys chaltūrščikai radosi su bumu). Turėdamas dvi sienas išorines, vieną – į laiptinę, o kitą – su kaimynu, kuris ten turi sanitarinį mazgą ir koridorių (tad – nešildomos), aš, kai šį tekstą rašau, esu jau bemaž savaitę iš viso užsukęs šildymą savo bute.

Taip, kraštiniame bute, neklystate. Nes šilta ir taip, o vaikštau vilkėdamas marškinėliais (nemėgstu šalčio ir apsimūturiuoti). Kai lauke temperatūra dabar tokia, kaip ir Ispanijoje, tai argi galima pykti?…

Galvoju, kad derėtų pasikeisti savo paprastučius plastikinius langus (vis tik tais metais dar nebuvo visokių selektyvinių su dupleksiniais vakuumo paketais ir kitokiais pribumbasais), bet žaidimas nevertas žvakių.

Aš visai suprantu, kad dabar vienas iš mano FB friendsų duotų ir į snukį, nes jis Vilniuje už apie 65 kvadratinių kambarių buto šildymą sumokėjo pustrečio šimto litų (mano, kaip suprantate, kiek didesnis, bet sąskaita ir su karštu vandeniu šios sumos nesiekė…), o jo motina už panašaus ploto Kaune, bet renovuotą – tik apie 70 Lt…

Kubilius su Sekmoku ir tuo, kaip jis ten, iš Aplinkos ministerijos, manau, šiomis abejomis sąskaitomis turėtų mosikuoti klykaudami už renovacijos privalumus per visus TV kanalus, spaudą, radiją (ai, nesimatys per šią…) bei internetus, juolab, kad minėtasis prelegentas su Kubilium yra neblogai pažįstami. Tiesa, prelegentas ir už Zuoką dar balsuoja, tai va ir nežinau, ar interesų konfliktas čia jam sutrukdė sąskaitomis vardan Lietuvos energetinės nepriklausomybės pasidalinti.

Nesidalinsiu savo sąskaita ir aš – mušit po to labai ilgai ir su pasimėgavimu. Kaip neklasinį elementą, buožę ir liaudies priešą.

* * *

Bet aš ir vėl grįžtu prie citatos įrašo pradžioje – prie to “nebrangios priemonės“, nes tikrai gal nėra būtina staigiai bėgti ir lipdyti ant griūvančių pelėsiais ir kerpėmis apaugusių sienų putaplasto?

Taip pat staigiai, kaip Jos Puikybė vienu mostu ėmė ir išmetė visus šilumos gavėjus (įstatyme sako, kad šilumos tiekėjus – įdomu, cinizmas ar natūralus čia kvailumas?) tarsi musę iš barščių, palikdama juos likimo valiai ir šoko terapijai (va kad jau “varguoliai“ purtosi konvulsijose dėl sąskaitų iki putų nasruose – jai gal kelia papildomą malonumą?), užuot palikusi pereinamąjį ir paruošiamąjį periodą.

Kam to paruošiamojo periodo iš anksto reikėjo, taip logiškai mąstant?

O kad tie laiku ir irgi iš anksto imtųsi adekvačių priemonių pirkti šilumą ir tiek, kiek jiems reikia,  o ne kiek “pripūs“, nes palaikiai šilumos mazgai savarankiškam darbui gal ir visai neparengti, o ir namas, atsiprašant, ne visai sandarus, tad lups šilumą – kaip rėčiu vandenį semiant. Ūkiški žmonės susirinktų, pasvarstytų, primestų, kas jiems naudingiau, ir ką dera padaryti pirmiausia.

Cha, in your face, varguoli! Šoko terapija ir visiškas, pilnas, staigus ir ant galvos tarsi sniegas nukritęs vidurvasarį “nepriklausomumas“ – geriausia, ką dėl jūsų mūsų jūsų (kalambūras!) rinkta prezidentė ir galėjo padaryti!

Kaip beširdis liberalas aš balsuosiu iškart už tą partiją, kuri lygiai taip pat turės kiaušus vienu ypu ir negrįžtamai panaikinti bet kokias lengvatas ir pašalpas už šildymą!

Nes nereikia būti geru prekybininku arba ekonomistu “su aukštuoju“, kad suprastum: kuo daugiau šitų klientų ir pirkėjų su garantuotomis pajamomis (kurias valstybė, šiaip jau, retai besirūpindama savų pinigų efektyviu panaudojimu, sumoka šilumos tiekėjui už “lengvatininkus“ ir “pašalpinius“) – tuo mažiau reikia stengtis, konkuruoti ir persidirbti, nes pajamos juk ir taip ateis.

Mokūs klientai, kurių skaičius tokiame fone vis mažesnis, bus drožiami lygiai taip pat ciniškai ir negailestingai, o perkamosios galios ir gebėjimo pirkti neprarandantis klientas niekuomet nereikalauja kainos nuolaidos – ypač, kai jis ne savais pinigais tą kainą visą ar dalį jos sumoka, tai ne tik kad jam nerūpi, bet net jei ir rūpėtų, tai nelabai ko papurkštauti galėtų.

Pavyzdžiui, mano tėvai gyvena pirmame visoje apskrityje renovuotame daugiabutyje. Abu pensininkai. Jiems pritrūko, net po pensijų mažinimo (veikiau – buvo “per daug“), 8 litų (!), kad galėtų gauti lengvatą už šildymą, todėl moka pilną kainą. O pensijos tikrai nėra didelės, nes nebuvo jokiais ministrais ar svarbiais signatarais beigi funkcionieriais. Mama net primetė, kad nerenovuotame gal net iš savo kišenės mokėtų mažiau (renovacija, beje, nesiskundžia, nes ne tik gražiau, bet ir šilčiau!).

Tad kaimynė, kurios pensija yra mažesnė ir bigmac kainos nesudarančia suma, gyvenanti daug didesniame bute (ir reikalaujančiame didesnio apšildymo), be abejo, kad išloš tikrai ne tuos 8 litus – ją ir mano tėvų pensijos sąskaita “pašildys“ kiti.

Iš tikro, kokia paskata taupyti šildymą, jei už jį nemoki iš viso arba moki nepilną kainą? Kokia paskata iš viso pensininkui ar pašalpą už šildymą gaunančiam asmeniui norėti renovacijos, galinčios sutaupyti tą bendrą namo šilumos sąskaitą? Kaip matote, jo paties sąskaitą ta renovacija net be to, kad užkrauna kreditą arba apmažina ryškiai santaupas, gali ir padidinti: vietoje dalinės arba nulinės priversti nors ir mažesnę, bet visą, tad konkrečiam žmogui iš jo kišenės – didesnę.

Po to jūs nors iki užkimimo aiškinkite, kaip gerai yra renovuotis, bet visas lėšas tai propagandai verčiau skirti naudingiau kam nors kitam. Kaip ir tomis lėšomis, kurios, net nežinau skaičių, veikiau tas pačias pensijas ir padidinkite, užuot jas mokėję šilumos tiekėjams, prisidengiant rūpesčiu “socialiai remtinais“. Turintys “viršpločius“ ir per mažas pajamas ims ieškoti racionalesnės padėties. Galop, jei bus daug menkai mokių klientų ir kris perkamoji galia, o su ja ir paklausa didelėms šilumos sąnaudoms (čia galima įrašyti – sąskaitoms), tai ar sąskaitos mažės, ar rinka Lietuvoje veikia pagal kitokius lygiagrečios dimensijos kosminius dėsnius?…

O kai Vyriausybei trūksta valios viską nubraukti vienu ypu, nes šitą Gordijaus mazgą kitaip ir neperkirsi, tai… kreipkitės į Daukanto a. – ten valios stoka nesiskundžiama, nors jautresnės sielos žmogus ir apkaltins atjautos stygiumi.

* * *

O dabar grįžtu prie prašymo patarti dėl tų “nebrangių priemonių“ be didesnių investicijų.

Pirmiausiai, tai reiktų kalbėti su savo šiluminio mazgo energetiku (gerai, kai yra bendrija ir jį samdo, o ne ateina koks slyvukas Gena iš seniūnijos su visrakčiu) apie namo įvadinį skaitliuką ir termoreguliatorių, kuris paima ne kiek duoda, o tik kiek reikia to termofikato, kuris ateina iš VE. Kitaip tariant, pirmiausiai statom užkardą bandymui “pripūsti šilumos neatsiklausus“.

Įdėmiai pažiūrėkite, kur ir kaip stovi bendras namo įvadinis skaitliukas – kai kurie stovi taip, kad pirmiau skaitliukas prisuka tai, ką gavo, nors termostatas srauto viso ir nepaėmė. Galiu lažintis, kad ne vienas energetikas dievagosis, kad tame nėra jokio skirtumo, nes juk “termofikatas į kontūrą neina“.

Tad jei jau jam nėra… statykite skaitliuką už termostato! Šilumos mazgas yra gi dabar jūsų – visai neįdomu, ką ten šilumos tiekėjas pliurpia. Jūs turite vožtuvą ir turite skaitliuką – susitarkite.

Antra, aišku, o gal ir pirma: kiek labiau įmanoma, tai būtinos sandarios laiptinės durys ir langai bei… bendrų patalpų šildymo atjungimas (užsukimas) – visiškai! Jie dievagosis, kad taip peršals laiptinės ir viskas išsproginės – ne palmes laiptinėse auginat (na, yra kažkokių geradarių bobulencijų, kurios nereikalingus savo fikusus į laiptines išvelka…). Šio žingsnio tikslas – sumažinti maksimaliai bendrų patalpų šildymą, po ko liks jau tik patys butai. Net jei ir nesirenka visokie bomžiukai į laiptinę pasišildyti (tam reikia įstatyti geras duris su kodine spyna), tai ir katinai ten nekiš nosies, nes ras šiltesnių vietelių.

Trečia, ir čia priėjome prie butų: visi gyventojai turėtų pasirūpinti radijatorių reguliatoriais su termostatais – nes pačiame bute paprasčiau jiems pagal savo komforto lygį prisukti arba atsukti, reguliuojant patiems geriausiai visą tą gaunamą šilumos kiekį. Tada net jei namo termostatas praleidžia daugiau šilumos į namą – butai jos tiek nepaima.

Ir nebus tų nuolatinių skundų, kad kažką perkaitina, tai jis langus atsilapojęs, o kažkas šąla apsiglėbęs vos gyvus ir drungnus radijatorius. Šitai, tarp kitko, sprendžia ir neteisėtų ir papildomai įrengtų radijatorių įsirengimo problemą (kurie išbalansuoja namo paskaičiuotą energetinę sistemą), nes šiluma reguliuojama reguliatoriumi su termostatu, o ne baterijų kiekiu ir langų atlapojimu.

Ketvirta, jei name gyvena dar ir visokie lengvatininkai, tuomet galima labai rimtai pagalvoti apie individualius buto apskaitos prietaisus. Bet reikia, kad bendrija nuspręstų (pakanka daugiau nei pusės bendrijos narių balsų – nebendrijos nariai neimami domėn) ir būtų įrengta jie visuose butuose – skaitliukas statomas ant įvadinio buto vamzdžio, o radijo bangomis duomenys perduodami į vieną duomenų surinkimo centrą, po ko įmonė, kuri aptarnauja skaitliukus ir nuima šiuos duomenis (maždaug 4 Lt per mėnesį butui), perduoda šilumos tiekėjui, kuris išskirsto namo sunaudotą šilumą ne pagal buto plotus butams, o pagal skaitliukų parodymus.

Tokiu atveju, mokės gyventojai tik už savo buto į jį įeinančią šilumą. Iškart atkreipiu dėmesį: tai ne tas pats, kas sunaudojama buto šiluma realiai – vidiniai butai šilumą “vogs“ iš šoninių kaimynų, nes prie to paties namo šilumos sunaudojimo, šilumą konkretūs butai sunaudoja nevienodai dėl savo natūralaus skirtingo energoimlumo.

Jei kas pasakys, kad su individualiais buto skaitliukais buto savininkas moka tik už savo buto sunaudotą šilumą – pilkite jam į snukį, spardykite drąsiai kojomis ir dar nuo manęs pašokinėkite ant jo krūtinės! Nes dibilai tik taip yra nutildomi, o argumentai jiems vis tiek kitokie neveikia. Su jais kitokio šnekėjimo būdo nerado ir mūsų finansų ministrė Ingrida, tai kodėl manote, kad esate geresni už ją? O paaiškinimą duosiu atskiroje papildomoje tam temoje atskirai, nes dabar – liekame prie patarimų.

Štai po to jau tampa aišku ir visiškai taps akivaizdu, kiek sutaupoma, kiek realiai sunaudojama, ir ar verta daryti renovaciją, ir kiek bei kokiu laipsniu. Termonuotraukos padeda identifikuoti šilumos praradimo didžiausius taškus, ir jos tikrai yra patartinos, nes galite aplipinti sienas, o šiluma prarandama labiausiai per kokią nors stogo ventiliacinę šachtą… Nors efektas bus pasiektas, bet sąnaudos nuo to gali labai ir nesumažėti.

Tarp kitko, pareklamuosiu tai, kas Lietuvoje yra nežinoma: nebūtina taip jau ir lipinti to namo kaip kokio sumuštinio putaplasčiu – yra ir termoizoliacinis tinkas su kažkokiomis vulkaninėmis priemaišomis (kažkodėl prisiminiau reklamą: “Borjomi – vulkaninės kilmės“…), kurios dar ir nuo atviros liepsnos netgi saugo, tad pikti kaimynai jūsų namo ir liepsnosvaidžiais nepaims, o gaisrininkai jums padėkos.

Taip pertinkuoti galima ir senovinius namus su visokiais lipdiniais ir pagražinimais. Technologiškai tinkavimas yra irgi spartesnis. Aišku, kai valstybė skirs lėšas, o bankai lengvatinius kreditus, tai… kam taupyti? Geriau juk daryti renovaciją brangiausiu būdu, ar ne?

Nors tarpukariu tų termoizoliacinių medžiagų net nebuvo, o pamenu, kad KTU auditorijos ir nešildomuose senuose, tarpukariu statytuose, rūmuose būdavo ir nešildomos dar šiltos (paltus atimdavo), kai jau brandaus socializmo laikais ir prie šildomų – tekdavo griebtis striukių…

Beje, čia reiktų iškart sutarti, kad nuo balsavimo susilaikytų vidiniai butai, jei jau yra visuotiniai butuose skaitliukai – jiems renovacijos nereikia (žr. atskirą temą), nes jų “apšiltinimas“ yra šoniniai kaimynai, kurie savo ruožtu rėks, kad reikia, nes jiems realiai šalta ir jie tikrai negali užsukinėti radijatorių, o koks pirmas ar paskutinis aukštas skųsis, kad laiko “nuolat ant 5“ tą reguliatorių, o vis tiek temperatūra bute aukščiau 18 nepakyla, ir būtinai atsiras koks šmaikštus durnius iš vidinio buto, kurio bute +23C, langai nuolat atlapi, pareiškęs, kad pernai trys tokie sušalo…

Bet žingsniai turėtų būti tokie ir tokia tvarka, o ne atvirkščiai, nors dažniausiai rėkiantys ir nepatenkinti kaimynai kaip tik nuo šito pirmiausia siūlo pradėti. Su jais tartis beviltiška: ne tik durniai, bet dar ir gobšūs durniai, save laikantys “labai protingais individualistais“, tarsi jų butas ne daugiabutyje, o namelis prerijose kaimo pakraštyje. Kitaip tariant, šilumą vagiu – o kiti per kvaili tą suprasti, todėl tegul moka, o aš dar parėksiu, kad čia, tipo, visi moka tik už save.

Ir, svarbiausia: jokiu būdu nesutikite, kad kuris daugiabučio kaimynas pereitų prie “individualaus šildymo“ – sudarkys visą jums namo energetiką, savo nuostolius permes likusiems, po to ir per teismus teisingumo neatstatysit, tad beliks tik visiems iš viso nuo VE atsijungti, ir ne dėl VE kaltės, o dėl tokių “individualų“ (čia draugo iš Kauno pavyzdžiu remiuosi)!

Namas yra bendra visuma, ir labai gaila, kad šito godus ir šykštus tūlas mūsų žmogėnas ne tik nepajėgus suprasti, bet dar ir gatavas gerklę perkąsti kitam vardan savo centuko, jei tik įsitikinęs, kad čia kažkas iš jo bando jį atimti pagal jo supračių “neteisėtai“, net jei taip ir nėra, o jam tik tas sapnuojasi. Garliavinis mentalitetas yra gajus ne tik Garliavoje.

* * *

Visumoje, kažkada Vytautas Landsbergis inicijavo viso šito komunalinių butų ir ūkio perdavimą privatiems savininkams, vyko čekinė būstų privatizacija. Mintis buvo naivi ir nuoširdžiai paprasta: savininkas geriau pasirūpins savo turtu, nei kažkokia mama-valstybė. Galop, laisvė juk ir tam buvo reikalinga.

Privatizuoti gyvenamieji butai irgi vienu ypu, numojant ranka į faktą, kad kai kurie nebus pajėgūs jų išlaikyti jau nuo pirmųjų to būsto privatizavimo metų, o kiti, ko prognozuoti buvo ne taip ir lengvai galima, jau vėliau ateityje. Kaip ir būstai kai kurie buvo arti avarinės būklės, ir jų tikrai nederėjo leisti privatizuoti – juos derėjo griauti ištisais kvartalais jau artimiausioje ateityje ir leisti statyti tose vietose naujus daugiabučius.

Bet… argi lengva žmogui paaiškinti, kad jo butas yra menkavertis ir bus per artėjantį dešimtmetį bevertis (nemenko kiekio butų vertę sudaro ne patys butai, o tik žemė po jais ir visas prieinamumas prie aplinkinės infrastruktūros), ir kad tokio būsto privatizuoti nederėtų leisti?

Leido visus. “Rinka sudėlios“.

Bet rinkai visai dzin – ji vienų problemas gali permesti kitiems, kas nutiko ir su butų šildymu ir visu tuo sprendimų kompleksu, dar ir politikams nagus kišant, prisidengiant socialiniu rūpesčiu, kad dabar išpainioti paprastai jau nepavyks, o kiekvienas mėnuo ir kiekviena sąskaita tas problemas tik dabar labiau daugina, gilina ir užcementuoja.

Galop, apie tai, kad rinka nebūtinai ir sudėlioja, nes reikalingos tam tikros dar jai pačiai veikti sąlygos, Nobelio premija duota prieš 15 metų, o Nepriklausomybę turim ilgiau – kaip ir privatizuotus butus, kurių ne vienas mielai atisakytų. Nors čia patikslinu: atsikratytų rūpesčių ir prievolių (“tegul valdžia viską padaro!“), o ne paties turto, kuriam yra godūs, nes iki šiol dar ir privalomos rinkliavos namų kapitaliniam remontui neįpareigojo įstatymu, vis dar rūpinasi kažkokių “varguolių“ teisėmis, nors iš tikro taip diskriminuoja būstų šeimininkus, puoselėdami veltėdžius, šykštuolius ir visokius goduolius.

Ai, nieko naujo Lietuvoje – ir kitose srityse panašiai.

* * *

Ar yra sprendimo keliai?

Yra, bet daug nesiplėsiu, todėl išvardinsiu be komentarų kelis:

a) progresinis pajamų mokestis (užkietėjusiems nuo LLRI propagandos: pasirašau už Milton Friedman, kurį jūsų ideologas von Mises “prakeiktu komunistu“ išvadino, pasiūlymą dėl flat tax – tik įgyvendinam jo dvi sąlygas: regresinis tarifas iki realios pragyvenimo sumos, o Lietuvoje skurdo rizikos riba yra maždaug 1850Lt asmeniui, kai vidutinis atlyginimas nesiekia 1500Lt…, ir neigiamas tarifas iki skurdo ribos, kuri yra, deja, didesnė, nei minimali alga – sutarta taip?);

b) pajamų mokesčio skaičiavimas, atsižvelgiant į pajamų gavimą kiekvienam (vaikas yra lygiavertis suaugusiąjam!) šeimos nariui;

c) nekilnojamojo turto mokestis fiziniams asmenims;

d) progresinis nekilnojamojo turto mokestis (aukštesnis tarifas “prestižinėms vietoms“);

e) turto mokestis nuo viso turto be išlygų į “pirmas butas, antra šuns būda“ ir pan.;

f) diskriminacinis turto mokestis už nenaudojamą arba apleistą turtą, įskaitant ir nacionalizavimą;

g) išieškojimas regreso tvarka už valstybės lėšomis atliekamus privaluomuosius namo priežiūros ir tvarkymo darbus (pvz., jei namas apsilaupęs, o gyventojai nesutaria – savivaldybė perspėja susitvarkyti, po to, jei niekas nesikeičia, sutvarko, sąskaita išieškoma);

h) bendrijų įstatymo pakeitimai, naikinantys susilaikiusiųjų veto teisę (dabar tie, kas neina į susirinkimus,  blokuoja bet kokius sprendimus) bei įteisinantys regresinį išieškojimo būdą (prakiuro stogas, tarkime, tai bendrija turi nutarti remontuoti ir gauti pritarimą,  bet gi “žemesniems butams nebėga, tai kuo čia jie dėti?…“, kai administruojanti įmonė paprasčiausiai sutvarkytų iškart, o po to išstatytų sąskaitą – čia ne absurdai, o iš praktikos);

i) turto nacionalizavimo supaprastintas mechanizmas (didesnė dalis, ypač pensijinio amžiaus žmonių, gyventų valstybiniame bute už simbolinį mokestį, kad tik turto rūpinimosi prievolių jiems nebūtų; šiuo metu prievolės nėra jiems įpareigojančios, rūpinantis, neva, jų teisėmis, o iš tikro diskriminuojant kitus savinininkus);

j) turto vertinimą deklaracijoms palikti paties turto savininkams įvertinti savo nuožiūra, su sąlyga, kad per metus valstybė turi teisę išpirkti nurodytąja suma turtą, o, šiam poreikiui atsiradus, turto savininkas nebeturi teisės tikslinti deklaracijos ir turto vertę užaukštinti (labai gerai apsaugo nuo pasipelnymų, kai išperkama viešojo intereso labui, bet turtas įsigytas pagal nutekintą informaciją spekuliaciniais tikslais, o ir turto mokesčiui apskaičiuoti nereikia sudėtingos ir ginčytinos metodikos, kadangi pats žmogus realiai vertina savo turtą pagal rinkos kainą, o kuris dvejoja – pasinaudoja turto vertintojų paslaugomis);

k) atskirti šiluminio trasų valdymą nuo šilumos tiekėjų, suteikiant galimybę turėti mieste keletą tiekėjų (nors ir po vieną katilinę!), kurie savo šilumą gali “pumpuoti“ vamzdynais, nepadidindami perdavimo kaštų, nepriklausomai nuo atstumo iki juos pasirinkusio kliento (t.y. vamzdynų operatorius išsilaiko iš šios paslaugos pats, tačiau ne iš tiekėjo sąnaudų; gavėjui tas pats, ar jis ima iš kaimyninės, ar iš kitame miesto gale, nes mokestis “už perdavimą“ yra vienodas – panašiai veikia telekomunikacijų bendrovės ne savo tinkluose ir elektros perdavėjai);

l) panaikinti visas kompensacijas ir lengvatas už šildymą;

m) šiluminės varžos sertifikatai ir apžiūros (kaip TA automobiliams) bei baudos už normatyvų neatitikimą (suprantama, ne vien daugiabučiams, o absoliučiai visiems pastatams, kurie naudoja šildymą);

n) “kaminų mokestis“ – yra kvaila, kai dėl masto ekonomijos pigiausias centralizuotai teikiamas šildymas yra brangesnis už individualų, o, pravažiavus per kokios Lenkijos kaimelį ar miestelį žiemą, tai imi dusti nuo smogo (vienas kaminas ir daug būstų – teršia mažiau), bet einama būtent šiuo keliu atgal – link “lenkiškojo kaimo“;

o) šilumos tiekimo kvotos šilumos tiekėjams (žiauru?), kurie gali išsipirkti papildomas, tačiau už jas mokės akivaizdžiai daugiau, ir daugiau šilumos suvartojantys (viršijantys normatyvus) šilumos gavėjai už priedą mokės irgi daugiau (čia naudinga pritaikyti tiems, kuriems  į namo TA ir baudas nusišvilpti);

p) namo bendrijai suteikti teisę neleisti įsikelti nepageidaujamiems asmenims, net jei jie tam butui daugiabutyje turi tam kartui pinigų (Madonos atvejis Anglijoje) – pastebiu, kad ne vienam prakutėliui, tame tarpe ir paskoliniams, tikrai ne vieta gyventi tam tikroje socialinėje terpėje.

r) …

Tęsti?…

Ačiū, kad tiek perskaitėt.

Gali būti, kad temos tuo neuždarysiu, nors šiluma, sako, kaulų ir nelaužo, o ir iškart sekanti tema bus apie individualius butų skaitliukus, ir kodėl aš esu skeptiškai nusiteikęs jų atžvilgiu.

Advertisement