Publikuota gyvžurnalyje 2005-11-21

Jei dingo Jono višta, o Petras kepė po to vištieną, tai kaimynai gali susiburti ir aptarti, ar čia sutapimas, ar Petras kaltas. Petras sako, kad pirko “Saulutėj“ broilerį ir parodo čekį susirinkusiems kaimynams. Visi patenkinti.

Arba Petras pradeda isteriškai rėkti, kad vištos jis nevogė, o visi kaimynai yra aplink susimokę vagys ir niekšai, jį juodinantys jo žmonos akyse, bei pasiūlo Jonui (ar jo smulkesnio sudėjimo draugui Andriui) į snukį. Kadangi kaimynai įsižeidę iškviečia policiją, pradedamas ikiteisminis tyrimas. Dabar Petras yra įtariamas kriminaliniu nusikaltimu, jam gręsia baudžiamoji atsakomybė, jis visas dreba, o kaimynai jo vengia kaip beveik įrodyto vagies ir neskolina druskos beigi degtukų.

Jei mokyklos sargas direktoriaus pavedimu pradeda aiškintis dėl vakar dingusių kompiuterių ir įtaria ūkvedį, nes jis pats naktį nemiegojo, o vakar dieną niekas nesužiūrėjo, ką tokio dėžėse ūkvedys krovė į savo asmenišką mikroautobusiuką iš klasių, tai kiek galimybių sargas turi dirbti toliau, jau nekalbant, kad ką nors iškvosti iš ūkvedžio, jei jo įdarbinimo ir atleidimo sutartis pasirašinėja veiklusis ūkvedys, o mokyklos direktorius yra nukaršęs pedagogas, tampomas savivaldybės Švietimo skyriaus už virvučių?…

Bet gana realių istorijų apie realius piliečius, nes kai kurie galvijai, anot Orvelo, vis tiek bus lygesni už likusius gyvulius, tad šalies realijas įstatę į pateiktus pavyzdžius nebūtinai gausite tokias pačias išvadas, jei vienu atveju įstatysite į situacijas premjerą, o kitu – savo pavardę ir pareigas. Nes kas liedžiama piliečiui Jupiteriui, nebūtinai leidžiama piliečiui Jaučiui, kaip sakydavo Romos teisę sukūrę ponai.

O jei pasakojimas ir gyvenimas nesutampa, tai gal tai vadinama pasakomis?…

Tad dar viena miela vaikystės pasaka: apie Ozo šalį ir jos veikėjus po to, kai burtininkas Gudvinas sugrįžo į tėvynę. Nors greičiau šiose platumose vis tik skaitėme daugiau A. Volkovo plagiatą “Smaragdo šalies burtininkas“. Siužetas ir veikėjai daugmaž aiškūs.

Šiaudinė Kaliausė, eina Ozo (Smaragdo) šalies prezidento pareigas. Šioje šalyje vaizdas piliečiams iškreipiamas specialiai tam skirtais akiniais (viešosios nuomonės formavimo priemonėmis), kuriuos privalu nešioti nenusiimant visą laiką, idant pigaus stiklo šalies atributai būtų panašūs į tikrus brangakmenius (nes tokiais jie ir atrodo iš kokios nors “žydrosios šalies“, pvz. ES). Kramtukų (nes ne šiaip jie turi tokį polinkį vis ką nors užkrimsti – pageidautina, valstybinio ar svetimo) Taryba nusprendžia ištirti vienos trobelės, esančios šalia miesto parkelio, nusavinimo aplinkybes. Tuo įtariamas šalies ūkio reikalus tvarkantis Parūdijęs Medkirtys, kuris šią trobelę padėjo apgyvendinti Tepalinei Kristutei, kuri alyva jo sąnarius tepė nuo neatmenamų ir gūdžių sovdepinio Urfino Džiuso laikų. Ir kurią, iš pradžių kaip meilužę, o vėliau – įteisintą Medkirtienę, jis sau išlošė už gero viskio dėžę vieno tokio pasikirtinėjimo po miškus metu, kaip pats sakė.

Prezidentas Kaliausė šiek tiek prisibijo Medkirčio kirvio (ar tiksliau – jo geležinio nomenklatūrinio buldozerio). Dalis kramtukų nusprendžia sušaukti komisiją ir iškviesti pasiaiškinti Medkirtį dėl tos dovanos, kuri ne jam priklausė, kad dovanotų Tepalinei. Medkirtys įsižeidžia kaip mažas vaikas, patempia apatinę lūpą ir atsisako kramtukų atstovams aiškinti iš viso ką nors (nes čekio už pirktą broilerį neturi – žr. aukščiau apie Petrą).

Kaliausė yra aplankomas Medkirčio, kur jie užsidarę pakalba apie senus nuotykius, kaip jie Elei padėjo, kaip ten ta į Briuselį išsiųsto Liūto sveikata ir… Po to Kaliausė viešai pasipiktina nedėkingais kramtukais, tačiau, kad nuramintų Ozo piliečius, išmintingai liepia iš Urfino Džiuso paveldėtiems teisėsaugos kietakakčiams (čia tokie medinukai pareigūnai, kas neskaitęs), kurių savumas sistemai buvo užtikrintas piktus veidus perdarius į mielesnius, o uniformas perdažius smaragdine (agurkine) žalia spalva, iškelti baudžiamąją bylą prieš Medkirtį. Medkirtys gi tuo metu nėra bent jau laikinai nušalinamas nuo jokių pareigų, o vis dar lieka Vyriausiuoju šalies ūkininku ir tvarkdariu, tik jo paprašoma raudoną dažyto metalo, saugant nuo korozijos, suriko spalvą pakeisti per tą laiką į kurią nors kitą spalvą, nes perfiltruota pro žalius minėtus akinius ši spalva labai jau… surūdijusią ir primena, jei nepasakius “runkeliškai“ paprasčiau.

Kietakakčiai pasikrapšto kietas medines “buratinines“ galvas ir paskuba pareikšti, kad viskas teisėta (oficialia kalba, paveldėta iš Urfino Džiuso laikų, tai skamba kaip “vsio zakonno“). Nes, žinia, kokiu kirviu pliauskos yra malkoms kapojamos – ir ne tik Ozo šalyje, o kirvio iš Medkirčio, nors ir laikinai, niekas neatėmė.

Galop, šiaudinė Kaliausė paploja katučių skudurinėmis rankelėmis dėl išmintingo savo ir kietakakčių sprendimo, pasibaigusio taip, kaip ir turėjo pasibaigti. Medkirtys tvirtai geležinia plaštaka laiko savo kirvio rankeną kaip Ozo šalies vairalazdę. Iš trobelės parko pakraštyje kyla tapusio per dešimtmetį nereikalingu eurosiaurukinio geležinkelio deginamų žuolių dūmelis. Kietakakčiai bukai šypsosi ir saugo Ozo miesto rimtį. Kramtukai duoda darbo savo nenuilstanties dantims kąsdami vienas kitam į pasturgalius. Ozo šalies piliečiai ramiai atsidūsta ir pasitaiso tvirčiau ant nosies jau be reikalo kiek pradėjusius smukti akinius, griždami prie savo kasdienio darbo. Akinius pametę kramtukai išvyksta iš miesto ir šalies, tačiau juos uždengia Geltonasis Rūkas, tad niekas jų nepasigenda…

O po to jie visi ilgai ir laimingai gyvena.

Tik va ne pilietis Petras aukščiau minėtoje istorijoje, nes grąsinimas Jonui į snukį atsisuko prieš jį patį, kaip ir baudžiamoji byla dėl vagystės, kuri net jei ir baigėsi ne lygtiniu nuteisimu, bet nutraukimu dėl įkalčių stokos, tai Petras vien dėl šito baudžiamojo persekiojimo buvo vadinamas kaime vagimi, tad iš jo galop išsikėlė gyventi kitur.

Baigėsi ji liūdnai ir sargui, kuris nusprendė, kad yra aukščiau šioje mokykloje už ūkvedį. Kompiuteriai neatsirado, o dėl jų teisėsauga kiek patampė ir patį sargą, turėjusį užtikrinti jų saugumą. Ir nesiaiškinta, kodėl ūkvedys taip surėdė, jog sargas negalėtų šių pareigų atlikti iki pilnai, atrišdamas rankas pačiam ūkvedžiui. O direktorius, kaip administracijos vadovas, gavo dėl jų dingimo papeikimą ir pats greitu laiku buvo išlydėtas į užtarnautą poilsį, be teisės dirbti ir pedagoginį darbą dėl amžiaus.

Gerai palyginus šias istorijas kyla mintis, kad vis tik pasakoje gyventi geriau. Stabilumas jaučiasi, reikalai ir problemos išsprendžiami greičiau, nukentėjusių nėra, visi laimingi.

Jei imate skųstis politine situacija Lietuvoje, kad ne viskas čia kaip norėtųsi (ne kaip Ozo šalyje?), tai užsidėkite tvirčiau ant nosies smaragdinius (ar rausvus) akinius – gal vis tiek jie kiek nusmuko? Ir tada viskas nušvis kitomis spalvomis.

Gyvenimas taps kaip pasaka…