Jei įdėmiai perskaitėte mano įrašą apie tai, kad esame pafrontės valstybė, tai tuomet dar tikiuosi, kad skaitėte ir tai, ką rašau nuo 2007 metų apie karybą čia, ir tuomet galime kalbėtis toliau, ką turime aplink mus ir čia, ir ko iš viso to dar galime sulaukti.
Aš iš tiesų esu optimistas, kada sakau, kad turime maždaug 3 metus iki Rusijos atviros agresijos prieš mus (mūsų Prezidentė gi veikiau priešingai – jaučia grėsmę jau šiandien).
Tiesa, tas Rusijos agresijos atvirumas greičiau bus toks hibridinis ar kvazi-karas (pastarasis vyksta jau dabar, nepastebit dar?), kokį jie temoka iš tiesų kariauti – ypač, kai jiems nesipriešinama: ar tai būtų Krymo okupacija, ar mūsų 1940-aisiais.
O kada susiduria su patyrusiu ir gerai apmokytu bei tinkamai aprūpintu priešininku, tada krenta mūšyje kaip musės, ironiškai Varšuvos priemiesčio Pragos skerdikui grafui Aleksandrui Suvorovui-Izmailovui kikenant pragare, kad kovok ne skaičiumi, o mokėjimu, ir kuris prūsokiškai (sic!) savus kareivukus taip vaikęs ir muštravęs, kad nuostoliai manevrų metu būdavę didesni už nuostolius paradiniame kare anuomet (todėl jį visi kareiviai gerbė ir mylėjo kaip tėtušį, nes rusams: a) muša – reiškia, myli; b) bijo – reiškia, gerbia), ir iš čia nuo jo visi rusų strategai kartoja, kad niekai yra karas – svarbiau yra manevrai.
Suvorovo kazokai (!) Pragos (prie Varšuvos) skerdynėse (iš military.wikia.com)
Arba dar geriau: nusprendžia, kad reikia parodyti aklą drąsą (ai, bobos vėl prigimdys, kaip sakęs maršalas Žukovas), taip išplaukiant iš reido prieš visą rikiuotę priešo laivų, tada kone visus karininkus ir jūreivius paaukoti, jokios žalos priešui nepadaryti (pabūklai ne to kalibro, aha), sugrįžti atgal nieko nepešus į uostą, tuomet jau patiems paskandinti laivą ir atsiduoti gyviems demoralizuotiems likučiams tik nugalėtojo malonei, nes kada grįši namo, tai jau mušiesi į krūtinę didvyriškai, ir liaudis dainuos apie nepasiduodantį “Variagą“, kuris, aišku, tuo metu priešo yra iškeliamas nuo dugno, nesunkiai atremontuojamas ir dalyvauja jau kare priešo pusėje kaip trofėjas.
Dar, tiesa, galima apie rusų karo laivyną po šv. Andriaus vėliava (tokia artima škotams, JAV konfederatams ir Lugandono bei Donbabvės opolčencams) ir daugiau, kaip ir ginti rusiškos karinės šlovės miestą-didvyrį Sevastopolį taip, kad besigindamas patirtum didesnių nuostolių už puolančiuosius, po to, aišku, atsitraukti, atiduodant miestą, o geriausia – prieš tai paskandinus visą savo karo laivyną net be kovos su priešo laivais, kurie ramiai išlaipins desantą.
Yra tų strateginių gebėjimų rusiškai kariauti, ko gi ne?
Istorija žino ne vieną pavyzdį, ar su totoriais, ar su lietuviais, ar su lenkais, ar su prancūzais, ar su vokiečiais kariauta – tai gerai, kad tos rusės tokios vislios, o atėjūnai tokie pislūs, tai genetika va tokias šiukšles ir pagamino su tarakonų mentalitetu.
* * *
Kodėl vis tik treji metai, perklausite?
Nes iki 2018 metų yra numatyta baigti Rusijos kariuomenės reformą (neva, nukeliama dviem metams, nes dabar gi sankcijos, aha).
Aišku, karo ekspertai juokėsi, kad kur pirštu nebesi, ten visur rusų armijoje atsilikimas, suirutė ir rūdys bei Potiomkino kaimai (šio divizijos vis tik buvę tikros, kaip ir štolcas, kuriuo mojavo ne vien carienės labui, sako).
Blogiau kitkas – rusams į tuos vakariečių supratimu esamus trūkumus ir atsilikimą iš esmės nusišvilpt (ką geriausiai parodo jų autopromas). Jie nusiteikę totaliniam karui, todėl viską daro kreivai šleivai, bet už tai patys ir iš savo išteklių, kiek tik galima, nes tik taip pripratę visada buvo istoriškai su savo chronišku atsilikimu nuo karinių technologijų. Ir jei Vakarai jiems dabar tiekė kažkokias komponentes, tai arba stengėsi nukopijuoti, arba apsirūpinti atsargai į priekį, ar tiesiog technologijas ir detales vogti, kaip darė Putinas jaunystėje savo “diplomatinėje“ tarnyboje.
Mūsų laimė, kad Ukrainoje Maidanas anksčiau šitos programos užbaigimo prasidėjo, tai teko šiam huilo-kariauną prieš juos mesti dar nepilnai parengtą, nes iš buferinės ir marionetinės valstybės “broliai“ užsimojo tapti Vakarų, o tai reiškia rusams tik priešą, forpostu.
Arba, jei iš tiesų gerai pažiūrėtumėt, tai metė kaip tik atliekas, kurių negaila – čiuvašus, buriatus, visokias padugnes bydlo. Ir ant jų vadai bei strategai išbando naujas taktikas ir tobulina savo įgūdžius, leisdami vietomis pasireikšti čia ir profesionaliam karybos elitui iš specnaz (t.y. atidirba įprastinį sau modelį masinės bydlo-kariaunos su gvardijos smogiamaisiais daliniais – bet britų kariuomenėje irgi veikia ta idėja, kur tarnauja tik aristokratai ir degeneratai).
Opolčencai, prisipirkę inventoriaus vojentorge, nieko bendro su Rusija, vėliava iš olandų, nu (iš news.kievukraine.info)
Na, nieko naujo ir mums – Vytautas irgi paleido totorius prieš teutonus prie Griunvaldo 1410 metais, kas pastariesiems atrodė ne ką juokingiau, kaip proverbinis šlėkta su kardu prieš fricų tanką.
O kada šarvuočių rikiuotė suiro ir išsitąsė, skuodžiant iš mūšio lauko totoriams kaip ir turėjo nutikti, jau pagrindinėms lenkų (nes “strategas“ Didysis savo lietuvių sunkiąją kavaleriją Vorskloje prieš 11 metų prieš tuos pačius totorius pats išguldė ir naujos atkurti nebeišgalėjo ir nespėjo) riterių pajėgoms, veikusioms kaip komanda ir vieningai, jau kautis su tokiomis pačiomis, tik dezorganizuotomis dabar europiečių ir vokiečių riterių, buvo daug paprasčiau.
Ta proga Vytautas dar ir tris rusų iš Smolensko pulkus po Ordino magistro landsknechtų pajėgomis paguldė – negi gaila, kai ne savi, ką?
Laimėjom? Taip.
Pliekiamės iki šiol su sąjungininkais lenkais, kieno kalavijas mūšyje ilgesnis buvo (kas nesupranta: Griunvaldo/Žalgirio mūšio simbolis yra du apnuoginti kalavijai – padrąsinimui prieš mūšį atsiųsti po vieną pusbroliams Jogailai ir Vytautui nuo Ordino).
Nors turėjome prasčiau aprūpintus karius (pas teutonus, kurie buvo karo profesionalai, rinkosi irgi tik vien profesionalai iš visos riteriškos Europos!) ir gerokai per mažai tokių pačių know-how riterių šarvuočių iš Lenkijos bei Lietuvos, o didelis spiečius lengvųjų valkatėlių iš LDK tolybių ne ką skaičiumi ir būtų nulėmęs, kuomet iš tiesų ne mūsų tada turėti didesni skaičiai lemia, tik taktinį planą sujaukti va ir tetikę, aišku, dar grįžus pamarodieriauti jau, kada pergalę lėmė aukštosios karybos technologijos.
Taip ir rusams gal nebūtina turėti techninio pranašumo, kada žmonių negaila, ką?
Kepurėmis, tiesa, neužmėtys, tik reikia kaip suomiams tinkamai pasiskaičiuoti, kiek kiekvienas mūsų pilietis turi nudėti, kad santykį išlygintų. Ir tam ruoštis (pvz., prie balsadėžių tik per šaudymo testą!).
* * *
Bet totaliniam karui rusu buvo mažai tik pertvarkyti kariuomenę ir ją išbandyti karuose 2008 metų Gruzijoje ir 2014 metų Ukrainoje. Dar reikia parengti moraliai ir visuomenę bei perorientuoti ekonomiką veikti totalinio karo sąlygomis.
Apie visuomenės užzombinimą jau banalu kalbėti, ar ne? Vėl palaikančių Putiną ir jo politiką reitingai rekordiniai, ir bijau, kad mažai tesuklastoti – bemaž nei vieno ruso buriuotojo tinklaraščio po nukrymnašinimo skaityti negaliu, nes visur “vatos“ kuokštai ir tumulai.
Net va ir sąvoka vatnykas™ gimė. Visuomenė ten iš tiesų kaip kokie idiotai – rusas, matai, geriau badaus, bet visas pasaulis neteisus ir susimokė prieš dvasingąją Rusiją.
Primenu: su tarakonų mentalitetu paprastai irgi nesiderama, o jie naikinami dichlofosu (arba napalmu).
Inteligentai ar intelektualai?(iš thecynicaltendency.blogspot.com)
Ekonomika patyrė Vakarų sankcijų smūgį, bet tarsi to maža būtų, tai Rusija pati dar įsivedė sankcijas.
Aš manau, kad net jei Vakarai nebūtų paskelbę formaliai to ekonominio karo, kurio niekaip nesiryžta iš tiesų kariauti (Rusijos ekonomika iki sankcijų tesudarė vos pusantro procento pasaulio BVP, tai dabar dar mažiau – anoks čia nuostolis pasauliui?), tai Rusija vis tiek būtų sankcijas prieš Vakarus įvedinėjusi – verktų kaikariai šiaip ar netgi jei turėtume kaikarių savo valdžioje, bet pretekstas visada būtų surastas (kiaulių maras, TIR konvencijos pažeidimai vežėjams, nepasterizuotas pienas, ir t.t.).
Pamirškite Rusiją kaip rinką, galūgale!
Tiesiog ekonominis karas be tokių atvirų sankcijų kaip dabar, tai vyktų aršiau ir agresyviau, nei kad dabar vyksta – būtų toks kvazi-karas ekonomikoje, kada kaip ir nėra ko vieniems prieš kitus gudrauti, kaip dabar yra akivaizdu, apsimėčius embargo skelbimais.
Ir tokio ekonominio kvazi-karo metu tiesiog dempinguojant rinkas, superkant aktyvus, reiderinant įmones, monopolizuojant ekonomikos šakas, griaunant bankus ir finansų sistemą (Snoro ir Ūkio bankus reikėjo raukti daug anksčiau!), korumpuojant valdžią (kurioje partijoje daugiausiai teistų, ką?), tuo pat metu prisidengus tokius veiksmus ekonomine rinkos laisve ir laisva konkurencija – tarsi ir pamatinėmis Vakarų vertybėmis.
Kam to reikia?
Kad nuosava šalis priprastų gyventi nepritekliaus sąlygomis. Ir kad ištekliai būtų perorientuoti karui (“viskas frontui, viskas pergalei!“ – SSRS Antrojo Pasaulinio karo laikų šūkis).
Agitacinis pasirengimo karui plakatas, kviečiantis stoti į akcininkų bendrovę, dar prie rinkos ekonomikos ankstyvąjame SSRS (iš vikės)
Tad dabar žvilgterėkime, ką turime Rusijos atveju:
- Reformuojama, modernizuojama, plečiama kariuomenė, kuri ne tik pratybų (manevrų!) skaičiumi pranoko keliskart visas NATO pratybas kartu sudėjus, bet ir praktiškai išbandoma ir treniruojama ribotuose kariniuose konfliktuose, tuo pačiu atidirbant jos užpildymo sistemą (jau ten veikia ir šaukimas, ir kontraktai!).
- Propagandos valdoma ir visiškai nuteikta prieš vidaus ir išorės priešus visuomenė – ir tai, kad dar neuždarė rusams išvykimo, yra tik laiko klausimas, nes labai naudinga, kad visokie minkštakūniai inteligentai ir opozicionieriai nešdintųsi lauk, dėl ko negaila ir parodyti itin griežtas teisines (kad ir kokia jų sistema bebūtų) priemonės kaip prie Pussy Riot ir Navalnyj, tiek ir banalus nužudymus, kaip Litvinenko, Politkovskajos ar Nemcovo (ko gero, irgi jau), tiek ir paleidžiant į laisvę opozicijos stabus kaip Chodorkovskį, kada jie nebegali politiškai nieko įtakoti.
- Nepritekliaus ir karo, dabar kol kas tik ekonominio, sąlygomis pasirengęs veikti šalies ūkis (dabartinis sankcijų poveikis, manote, yra tik skirtas priešą priversti pasiduoti, o ne šoko terapija ūkio perorientavimui?) – tiek pramonė, atkuriant karinį-pramoninį kompleksą, tiek ir vartojimo ūkiai, kurių nuosmukis pagal statistiką jau yra didžiausias kada buvęs, bet jei šitai rusai atlaikys, tai jau tikrai nusišvilpti į formalią karo būklę bus, nes karas viską nurašo, o jau dabar kaip kare gyvena, kai ir vėl trūksta šikpopieriaus.
Tad aš gal iš tiesų esu per didelis optimistas dėl tų trejų metų ir dera įsiklausyti į merginą su frenčium, ką?
* * *
Na, ir ką dar reikia paprastai rusams padaryti prie tokių namų darbų (ir į ką mes vis dar nekreipiame arba išvis jokio, arba kreipiame nepakankamai dėmesio)?
Pirma, tai dehumanizuoti priešą. Aišku, dėl visko kalta Amerika, ir tuomet net rasizmas tinka parodyti, kad JAV prezidentas nėra normalus kaip žmogus (norit anekdotų apie NObamą?), ir kad rinkėjai nėra išvis normalūs, jei negrą išsirenka, ar ne? Fašistų ir žydo-masonų įvaizdis daugiau veikia vidaus publikai, bet tai irgi svarbu.
Antra, reikia demoralizuoti priešą. Tam pasitelkiama informaciniai karai – ne tik dezinformavimui, bet ir propagandai, keliant į viešumą tik dumblą ir trūkumus šalyse, kurias numanai destabilizuoti. Geriausia, kad vietinė mass media prisidėtų, nes juk tai – demokratijos ir žodžio laisvės dalis ir ketvirtos valdžios prievolė, ar ne?
Trečia, reikia korumpuoti valdantįjį elitą. Tinka ir papirkinėjimai (kada iš valstybės tarnybos prasigyvensi tik neskaidriu būdu – pakalbam apie “generolą“ Boreiką, buvusį FNTT, turėjusios kovoti su tuo, vadą, kuris laikytas ir turtingiausiu valstybės tarnautoju?), ir naudingi idiotai, kurie šiaip nori ne kariauti, o draugauti arba prekiauti, kaip netgi ir aršūs priešai, kurie skaldo visuomenę geriau už bet kokį okupantą (dar klausimas, kurie idiotai naudingesni rusams, kurie už ar prieš rusus?).
Dera tokius veiksmus daryti taip, kad nebūtų vienu metu painiojama verbavimas su papirkinėjimu (tuomet VSD ir STT kovos paskirai, ir nederindamos veiksmų). Puiku, kada teisinių struktūrų ištekliai ir laikas yra skiriamas nereikšmingiems tyrimams arba nukreipiamas į rezonansines, bet absoliučiai jokios prasmės neturinčias bylas (W pavardėse, Garliava, žemaičių autonomija, špižiniai balvonai, ir t.t.).
Bet čia klasika su tuo politiniu papirkimu – apie tai rašė dar Petras I savo politiniame testamente po Poltavos mūšio (galite rasti ir prof. A. Bumblausko bestseleryje).
Ketvirta, reikia griauti priešo ekonomiką. Ir sankcijos, kurios yra abipusės, tai yra tik pasekmė – daug svarbiau daryti tai, ką rašiau aukščiau, korumpuojant finansų sistemas ir monopolizuojant rinkas. Maža to, labai gerai griauti ne bendrai visą sistemą, o pavienes rinkas ar šalių ekonomikas, geriausia, periferines ar buferines – ir ypač tų, kurias ketini perimti savo kontrolėn.
O polinkis į monopolizavimą ir rentos gavimą rinkoje yra natūrali kiekvieno verslo subjekto būsena, tad reikia pasistengti, kad bet kokie teisiniai apribojimai būtų priimami kaip kėsinimasis į laisvą rinką ir konkurenciją (kada didesnis muša mažesnį, tai šiukštu kištis į laisvą rinką, aha).
Penkta, reikalingi įtakos agentai įvairiose srityse, ypač strateginėse: nuo protų valdymo (spauda ir televizija) iki karybos ir teisėsaugos. Ir kuo daugiau korupcijos – tuo labiau demoralizuojama visuomenė (pvz., paskelbk visuotinį šaukimą, kuris realiai yra nevisuotinis, nes aibė išimčių, kas ir yra korupcijos pavyzdys, bet šiukštu taip įvardinti – iškart prieštaraujantys tampa priešais, ir visuomenė suskaldoma).
Labai gerai turėti ir tų pačių durnių su iniciatyva, kurie pataikauja žemesnėms masėms, tarsi kovodami prieš establišmentą (pvz., už visuotinę nemokamą valstybinę mediciną).Korupcija melo ekonomikoje (iš nassauinstitute.org)
Čia yra svarbu, kad visos priemonės būtų taikomis kompleksiškai, siekiant sukurti užsidarančių institutų sistemą, kuomet esantys sistemoje gali gauti rentą (tai yra uždarbis, gaunamas dėl disponavimo ribotu ištekliu) ir jaustis patenkinti bei saugūs, o nevykėliai yra iš jos išspjaunami, nes sistema, kaip sakiau, yra užsidaranti, bet ne atvira, ir su kiekvienu ekonomikos ciklo krestelėjimu sumažina atvirų uždarbių galimybių skaičių (šioje šalyje nėra vietos mažiukams).
Bendrai tokia sistema demoralizuoja, nes prakutėliai įgauna sau teisę tyčiotis iš mažiau pasisekusių, nesuvokdami, kad jie patys yra vienu ypu visi nupirkti, o tęvai tebandančius apie sistemos pokyčius kalbėti – geriau ir už išorės priešą dehumanizuoja ir diskredituoja (lervos, komunistai, socialistai, sovokai, lūzeriai, buduliai, pašalpiniai, runkeliai, ir t.t.).
Tokiu būdu ne tik griaunama bendruomeniškumo ir bendro būvio bei sugyvenimo galimybė, be ko valstybė, tiesą sakant, egzistuoti net negali, bet ir griaunamas pats demokratijos institutas, kurio pagalba yra tokioje bendruomenių ir piliečių valstybėje derinami viešieji interesai taikiu būdu, o ne stipresniojo teise, privilegijomis ar galia.
Pilietinei visuomenė silpninama (iki 1926 metų perversmo kaip pas mus) arba net neatsiranda prielaidos susikūrimui (Rusija net nebandė, tiesą sakant, pas save tokios ir kurti).
Jokiu būdu šio etapo metu nederėtų skatinti uždarinėti sienų – turi vykti emigracija, silpninanti ir tiesiogiai šalies gynybinį potencialą bent jau paprastu patrankų mėsos vienetų skaičiumi, ar ne?
* * *
Kada visi etapai tiek namų darbų, tiek ir priešo teritorijoje, padaryti, belieka tik parengti konkretų invazijos planą ir pradėti kvazi-karą.
Netgi ne taip – kvazi-karas jau vyksta, tik dabar ateina eilė hibridiniam (nes varlę lengviau išvirti palengva, nei kad įmetus į verdantį vandenį, iš kurio ta tučtuojau iššoks).
Taigi, tavo visuomenė pasirengusi totaliniam karui. Tavo ekonomika pasirengusi ekonominiams išbandymams. Tavo kariuomenė parengta ir netgi išbandyta kare. Ko dar laukti?
Priešo visuomenė demoralizuota. Vienybė anaiptol nežydi, ieškoma, o kai ieškoma, tai ir randama, priešų tarp savų. Riboti ištekliai iššvaistyti (išvogti arba paskirstyti neefektyviai, kaip paaiškėja, dėka korupcijos ir siaurų interesų bei primityvaus lobizmo).
Gerai, kai visuomenė nėra pilietiška ir bendruomeniška, fragmentuota, nebeturi bendros nacionalinės idėjos, tad nėra pajėgi greitai mobilizuotis, juolab, dar ir nuginkluota (nes savižudžių tauta prasigėrusi vieni kitus iššaudys – paverkim?) ir neapmokyta kariauti jokio karo – nei konvencinio, nei nekonvencinio, o esami kariniai pajėgumai iš esmės yra pavienės ir neintegruotos tarpusavyje ginkluotosios pajėgos (PKT, KASP, ŠS, VST), nepakankamai aprūpintos įranga ir žmonėmis.
Priminsiu, kad po Smetonos autoritarinio valdymo, mums reikėjo visiškai naujos kartos 1944-1953 metų partizaniniam karui, ir tai šį procesą paspartino tik viena paskui kitą sekusios okupacijos ir segregacinis genocidas: bolševikų – pagal visuomenės klases, nacių – pagal tautybę.
Čia, beje, dar ir atsakymas, kodėl vokiečiai lengviai surinko savanorių į Waffen-SS iš estų ir latvių, kaip ir kitose Europos tautose, o pas mus (kaip ir lenkus su graikais, kurie iškart priešinosi, o ir vieni šlėktų demokratiją turi tautos atmintyje, ir kiti antikinę pamena, kaip pas mus giedama himne: iš praeities tavo sūnūs…).
Ir ačiūdie, kad to neįvyko vien kaip pasekmės smetoniško tipo “demokratijos“ (lenkai turėjo diktatoriaus maršalo Pilsudskio palikimą, graikai atsako jums į klausimą kodėl po kelių dešimtmečių juodųjų pulkininkų puču – tad ne viskas tik atmintimi grindžiama, svarbu ir einamieji demokratijos institutai), nors vat Holokauste už tai sudalyvavom su savo atsitiesusiomis atmatėlėmis tai atsakančiai (o jums nepatinka žiūrėti į savo tautos veidrodį ir matyti tokį neprarususį užguito ir tvirtos rankos besiilgstančio lietuvio snukį, ponai tautininkai, ką?).
Dar geriau, kai visuomenė jau nebeturi jokio akstino ginti savo Tėvynę (“ne mano Lietuva“), net jei ir prievoles į Konstituciją po keliskart surašytum.
Labai gerai, jei tokių numatytų aukų sąjungininkai yra moraliai nepasiruošę ir silpni, nes ir užpultoji auka gi iki tol net nebuvo visiškai tokia jau ir “sava“ (“dviejų greičių Europa“ ten ir “tautinis identitetas ES“ čia – nieko nesako?) ar nesielgė comme il faut (vaikų teisės ir priežiūra, ar ko ten nori mergaitė, kurios kažkas paklausti nori – norvegai yra NATO, priminsiu; nekalbant jau ir apie mūsų ES, kur ir skundai Žmogaus Teisių teismuose, ir demokratija, renkanti pašlemėkus, kuriems paskui tenka arba skųstis dėl neteisėto nušalinimo, arba atiminėti neliečiamybę, ir pan. nesusipratimai, seniai pamiršti ir sutvarkyti senose demokratijose).
Tada ir okupacinei kariuomenei nesunku pirmiau atkirsti visus uostus ir sieną su Lenkija – ne todėl, kad visi neišsilakstytų (čia tiems, kurie svaigsta, kad spės pabėgti, kol kažkas kitas juos gins), bet kad netyčia sąjungininkai nesugalvotų užeiti, jei turi greito reagavimo pajėgas, kaip ir mes nieko nepadarėm iki šiol (o LitPolbatą išformavom?), kad turėtume Lenkiją kaip mūsų rezervinę teritoriją atitraukti karinių pajėgų pergrupavimui, nes Lietuva banaliai per maža ir mobilizaciją vykdyti, ir turėti teritorijos atsitraukimui.
O po to – jau priešui belieka tik susidoroti su menko pasipriešinimo likučiais viduje. Jei tokių dar išvis bus, nes, kaip parašiau aukščiau, nėra nei priemonių, nei nusiteikimo, viskas sėkmingai paralyžuota, o įsakymo priešintis nebuvo kam duoti.
Amen.
* * *
Ką daryti mums?
Rinkėjai nori politikų, kurie juos užliūliuotų – tad tokius ir turi. Kita vertus, netgi spygaujantys dėl galimo rusų pavojaus tą pačią visuomenę užliūliuoja rūpesčiu (anas prezidentas vis rūpestį rodė, nu) didinti išlaidas gynybai ir fiktyviomis iniciatyvomis kaip nevisuotinis šaukimas.
Apie krašto gynybos koncepciją parašysiu atskirai, nors kaip ir kartojuosi, suprantu.
O gal aš iš tiesų viską tik perdedu, ir mes visi gyvensime ilgai ir laimingai?
Komentarų: 35
Comments feed for this article
2015-03-05 12:55
Arūnas
Puikiai.
2015-03-05 16:20
Punkonomics
Ačiū. Norėčiau klysti šiuo konkrečiu atveju.
2015-03-05 14:09
g2-4da6563f2ce5ebc9533fd88ecb36204f
Skaičiau gerą UK ar JAV straipsnį, dabar netrasiu, kur pagrindinė mintis, kad Putinas stato ne už tai, kad Rusija stipri, bet už tai, kad Europa ne vieninga ir silpna.
2015-03-05 16:18
Punkonomics
Tai Europa niekada nebuvo vieninga (netgi kai į kryžiaus žygį traukė padėti Antrąjai Romai, tai venecijiečiai imperatoriaus Justiniano turtelį į Veneciją išsibogino), ir labai dažnai net ir nesiorganizuodavo prieš bendrą pavojų (Palestinos praradimas arabams arba Dodekaneso ir Rodo osmanams), kada išspręsdavusi tik trečioji jėga (Sobieskis gelbsti Šv. Romos imperatorių Leopoldą ir jo sostinę Vieną nuo osmanų arba JAV bei sąjungininkų invazija 1944-aisiais).
Kita vertus, tame ir yra Vakarų stiprybė šitame pliuralizme ir demokratijoje bei nuolatinėje tarpusavio konkurencijoje (kad ir tos pačios ES sankcijos – jau kai pagaliau suderina, kas užtrunka, tai kaip pysteli – tai mažai nepasirodo, ir paskui atšaukti patys negali be kito tokio ilgo derinimo, rusų pasiutimui). 😀
2015-03-05 14:14
laisvamanis
tik nereikia mūsų gąsdinti – anais laikais buvo populiarūs tokie lipdukai. Prašyčiau suprasti teisingai 🙂
2015-03-05 16:19
Punkonomics
Tai ką jau tu pasakysi, kada kitą savaitę pamatysi bent jau pirmą dalį iš 7 apie tai plačiau? Gi pirma dalis bus apie vyriausiąją ginkluotųjų pajėgų vadę ir alternatyvas.
2015-03-05 19:58
Pikc
Prisipažinsiu, nelabai supratau šitos vietos: “Priminsiu, kad po Smetonos autoritarinio valdymo, mums reikėjo visiškai naujos kartos 1944-1953 metų partizaniniam karui“. Kiek žinau, autoritarinis Smetonos valdymas buvo 1926-1940 m. Pasipriešinimas okupantams prasidėjo dar 1941 m. (Birželio sukilimas). Tai čia ta “visiškai nauja karta“ per 1 (1940-41) ar 4 (1940-44) metus užaugo, ar kaip? Partizaniniame kare dalyvavo daugiausia jauni žmonės (tarkim, kokių 1920-25 m. gimimo) – t.y. būtent ta karta, kuri ir užaugo to autoritarinio Smetonos valdymo metais. Tad arba čia kažkas su tuo teiginiu apie “visiškai naują kartą“ negerai, arba aš kažką visiškai kitaip suprantu, negu norima pasakyti. Apskritai, šitoj istorijos apžvalgos daly (kaip ir apie Žalgirį) mano galva, išaskytas požiūris yra “kreivokas“ ir ne visur “besiklijuojantis“, bet, kaip sako, “daina ne apie tai“, tad nesikabinėsiu. 🙂
2015-03-06 10:27
Punkonomics
1941 metais nauja karta nedalyvavo – ten sEniai dar spardėsi (Ambrazevičius-Brazaitis, Plechavičius ir pan.). Nauja karta brendo per karą (1940-1944), ir vat tie gimnazistai, studentai ir kaimo bernai ir sudarė LLKS didesnę masę, jau senukų nebebuvo, kad orą darytų. Ta naujoji karta tuomet turėjo apie 18-19 metų, tad būdami paaugliai (apie 14-likos) matė ateinant sovietus ir po to nacius, o jų tėvai dar matė 1926-uosius (maždaug apie tuos metus jaunoji karta ir gimė), tad pamena, kaip buvo vaikystėje su 1918, kaip buvo kuriama demokratija, ir kaip baigėsi viskas puču – galėjo vaikams papasakoti. Todėl po viso šito Tautos Vado, tai jaunimas, grįžtant sovietams, jau ne tik buvo kupinas ne realybės, bet svajų apie laisvą Lietuvą, bet ir sakė: fuck tuos fiurerius su tautų vadais. 🙂
Kadangi turėjome autoritarinį režimą ir uždusintą pilietinę visuomenę, tai aktyvumo formuoti karinius dalinius prie nacių nebūta, o Plechavičius buvo toks kaip ir garo vožtuvas. Niekas sociologiniu aspektu nenagrinėja priežastinių ryšių (nes ne comme il faut?), o juk sovietai su naciais malė-permalė visuomenę tiek, kad jaunimui nebereikėjo kovoti su sena karta, kad įsitvirtintų – jėgos skirtos pasipriešinimui sovietams po karo, iš čia ir tokia gausa ir tokia ilga trukmė gavosi, ir iš čia Romas Kalanta bei Katalikų Bažnyčios Kronikos vėliau.
Tarkime, Lukša-Daumantas yra naujos kartos vadas, ir išvis naujo tipo vadas – bet kadangi būta nemažai senių vadovybėje, tai po 1947 metų jau pavėlavo su savo idėjomis, o ir LLKS jaunimo daug išgulė iki to laiko. Į tai irgi reikia atsižvelgti.
Kas su Griunvaldo mūšiu negerai?
2015-03-06 13:34
Pikc
Negaliu sutikti. Pirma, kokių 1918-20 m. gimimo jaunuoliai 1940 m. jau buvo 20-22 m. amžiaus – t.y. JAU buvo subrendę – o brendo jie (vaikystė, paauglystė, mokykla, gimnazija) KAIP TIK Smetonos valdymo metu, ir savo vertybes (įskaitant patriotizmą) į 1940-41 m. jie atsinešė iš to laiko – jos gi nesusiformavo vienu ypu. Tai viena. Antra, kartu su jais okupantams priešinosi ir “senoji“ karta (žr. kad ir 1949 m. Vasario 16 d. aktą pasirašiusiųjų gimimo datas), tad skirtumo tarp kartų “prieš Smetoną“ ir “po Smetonos“ čia irgi nelabai (plius pats parašėte, kad Birželio sukilime “seniai“ dalyvavo – nors ir čia vieni, be jaunuomenės, jie nieko nebūtų pasiekę). Dėl “pučo“: a) jei ne perversmas, tai Lietuva TSR jau būtų jau anksčiau patapusi, nes viena iš perversmo priežasčių buvo įsisiautėję raudonieji ir akivaizdžiai su jais nesusitvarkanti ar nenorinti susitvarkyti valdžia; b) autoritarinis valdymas visoje Europoje buvo “ant bangos“ – o atsižvelgiant į to meto situaciją, ko gero buvo visai neblogas variantas. Aišku, kaip ir visur, kyla nemenka grėsmė su valdžia “užsižaisti“.
Keistas požiūris dėl SS dalinių formavimo – atseit, dėl autoritarinio valdymo. Pirma, aktyvumas SS dalinius formuoti BUVO – ir nemažas, bet jis nuslūgo, nesusitarus dėl sąlygų. Antra, Latvijoje K. Ulmanio valdymas LYGIAI taip pat buvo autoritarinis – bet ten netgi dvi Waffen SS divizijos (15 ir 19) sudarytos. Nemanote, kad tokiam skirtumui paaiškinti reiktų ieškoti KITUR (pvz. skirtumai tarp latvių ir estų bei lietuvių istorijos su vokiečiais, santykiai tarp latvių, estų ir baltvokiečių, tas faktas, kad jie neturėjo mūsų problemų dėl Klaipėdos aneksijos analogo ir pan.)? Lyginimas tuo klausimu su lenkais ar graikais išvis, švelniai tariant, keistas – čia net nėra ką pasakyti.
Su Žalgirio mūšiu – kaip ir su istorijos interpretavimu apskritai – problema yra bumblowskinis/kamuntovicziowskas/nikrzentaicziowskas – t.y. polonofiliškas požiūris. Žioplys Vytautas išklojo savo kariuomenę prie Vorsklos, paskui kaip koks rusas mėtė prieš kryžiuočius savo pulkus Žalgirio mūšyje. Dar klausimas, ar ten išvis lietuvių buvo, o jei buvo – tai pabėgo, tad jeigu ne lenkai… ir pan. Kam įdomios tokios “smulkmenos“, kaip istorinė situacija – pvz. DĖL KO Vytautas į tą kovą vėlėsi? DĖL KO mūšis pralaimėtas? KODĖL Jogaila Vytautui patikėjo vadovauti Žalgirio mūšiui, jei jis toks “nevykėlis“ buvo? Ir t.t. ir pan. Beje, manyti, kad karvedys nesugeba mokytis iš klaidų ir perimti pasiteisinusią priešo taktiką (čia aš apie lengvosios kavalerijos manevrą Žalgirio mūšyje) – tai jau atleiskite… o “kardų ilgiais“ matuotis mums su lenkais nėra dėl ko. Žalgirio mūšiui vadovavo Vytautas (su Jogaila). KURIS iš jų buvo lenkas? Tai tiek ir to matavimosi. 😉
Yra pas mus ta “progresyvi“ beigi “politkorektiška“ tendencija kovas su kryžiuočiais vertinti pagal vokiečių požiūrį, Lietuvos istoriją nuo Liublino unijos – pagal lenkų, o pokario pasipriešinimą – pagal rusų (NKVD/KGB). Bet tai pala – kodėl dabartinė situacijos pagal kacapstano požiūrį nevertinama? Gi būtų logiška ir nuoseklu? 🙂
Beje, sprendžiant pagal šitą: “nors vat Holokauste už tai sudalyvavom su savo atsitiesusiomis atmatėlėmis tai atsakančiai“ – tamsta esate kolektyvinės atsakomybės šalininkas? Jeigu už kelių tautiečių nusikaltimus atsakingi “mes“ (t.y. visa tauta) – tai ir už kelių žydų nusikaltimus (kurie prasidėjo dar PRIEŠ t.v. holokaustą) irgi atsakingi VISI žydai, ne? 😉
Finale, pora žodžių apie dabartinės situacijos vertinimą – ne pirmą kartą stebiuosi įdomiu reiškiniu: sugebėjimu adekvačiai vertinti grėsmę iš vienos pusės, bet visiškai ignoruoti kitą (arba net nebūtinai KITĄ). Šiuo atveju – kacapstano grėsmė vertinama adekvačiai, bet, va, vietinių kacapstno remiamų lugandonų ir dumbabvių entuziastų (nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo – žr. “Jedinstvo/Jednosc“) problema – tai čia jau “rezonansin[ė]s, bet absoliučiai jokios prasmės neturinči[o]s byl[o]s“. Pagal LYGIAI tą pačią logiką – Ukrainos separatistai irgi tik dėl pavardžių kipišą kelia. 🙂 Tas pats ir su bolševikiniais balvonais – pagal tokią logiką reiktų estus pasmerkti, kad jie, bjaurybės, “igarioką“ perkėlė – o ir “fošysty-benderovcy lenina svalili, jeigu ką“. 😉
2015-03-06 15:32
Punkonomics
Aš sakau, kad jaunuoliai apie 1926 metų gimimo. Kur tekste kitaip?
1949 metų akte yra mizeris senolių – ir tie ne iš establišmento. Jaunimas gi sudarė masę karių, ne vadų. Apie tai irgi rašiau, ar ne?
Estai su latviais turėjo daugiau demokratijos, jie užsiaugino pilietinę visuomenę. Pilietinė prie Smetonos užaugti negalėjo. Taškas. Šaukimą į SS sužlugdė Lietuvos intelektualinis elitas, po to vadintas kairuolišku (nes antismetoninis) – taip ne vien Balys Sruoga atsidūrė konclageryje.
Apie Holokaustą jūs gal geriau žydams papasakokite, aš net popkorno neisiu, nes šlykšti tema. Verčiau siūlau paskaityti Sigito Parulskio “Tamsa ir partneriai“. Ten grožinės literatūros kūrinys, bet rašytas pagal faktus (tame tarpe ir spontanišką pasipriešinimą sušaudymo duobėje).
Apie benderofcus nepagavau minties.
Dėl Žalgirio labai paprasta: kur neigiau, kad Jogaila ir Vytautas nebuvo lietuviai? Tai nepakeičia fakto, kad į karą su teutonais ėjo lenkai, o ne Vytautas (jis su jais draugavo, netgi Marienburgo mūrininkai Trakų salos pilį jam statė). Vytautas eiti negalėjo – savo sunkiąją kavaleriją išguldęs buvo, naujos nesukūrė. Lenkai gi galėjo kapotis kaip lygūs su lygiais. Antra, lauko etmonas ir didysis etmonas turi skirtingas funkcijas, ir Vytautas Didysis yra lietuvių šapokiniu požiūriu, kada vyriausiuoju buvęs Jogaila. Tiek ir žinių iš Žalgirio – metas į istoriją pažvelgti ne pro rožinius akinius.
2015-03-06 17:38
Pikc
Įdomus požiūris – prie autoritarinio Smetonos pilietinė visuomenė užaugti negalėjo, o prie autoritarinio Ulmanio – galėjo. Na, na… Kas čia pro “akinius“ žiūri?
Vėl dėl datų. Tarkim, apie 1926 metų gimimo (nors tikrai buvo ir vyresnių – ir nemažai). Tai NĖRA “nauja karta“ – jie gimė ir augo “prie Smetonos“, mokyklon ėjo “prie Smetonos“ ir patriotinį auklėjimą gavo irgi “prie Smetonos“. O kas jų mokytojai buvo? Raudonieji? Asmeninis nusistatymas prieš A. Smetoną ir tautininkus neturėtų iškreipti to laikotarpio vertinimo. Apskritai, požiūris “taip būti negalėjo (ir TAŠKAS!) nes AŠ taip galvoju nėra itin objektyvus, nemanote?
Dėl “holokausto“ temos šlykštumo pritariu, ir su žydais (bent jau su kai kuriais) apie jį šnekėtis – tas pats kaip su koloradais apie Krymą – t.y. logiško ir objektyvaus argumentavimo – nė pro kur. Aš tik bakstelėjau pirštu į faktą, kad bolševikų (ir kai kurių žydų) taip megstamas “kolektyvinės atsakomybės“ taikymas kaipo toks yra “kreivas“ ir, mano galva, ne iitin gudrus. Tik tiek.
Dėl “benderovcų“ – viskas paprasta: jie dėl leninų, kaip ir estai dėl to bronzinio ruso, negalvojo, kad bolševikinių balvonų klausimas tėra “rezonansinis, bet absoliučiai jokios prasmės neturintis“, o tiesiog nuvertė tą brudą, ir tiek.
Dėl Žalgirio – tai jo, ten lietuviai apskritai su kuokom ir kailiais lakstė, o paskui pabėgo – nes negi Dlugošas meluos? Kam per “rožinius akinius“ žiūrėti, jei galma per baltai raudonus? Beje, dėl draugysčių – priminkit, kas tuos teutonus apskritai pasikvietė?
Dar vienas punktelis – dėl “pilietiškumo“: sovietai “pilietiškumą“ (gerai elkis, dalyvauk rinkimuose ir laikykis įstatymų) irgi ugdė – o, va tautinio patriotizmo – nė velnio. Jei pastebėjote, dabar Lietuvoje irgi patriotizmo nebeliko – jis “sėkmingai“ pakeistas politkorektišku kosmpopolitiniu “pilietiškumu“, o patriotizmas (jau nekalbant apie tautiškumą) – tai grynai neigiamas, netgi grėsmingas dalykas. Tai šita prasme – taip, Smetonos Lietuva TOKIO “pilietiškumo“ neugdė . 😉
2015-03-09 13:30
Punkonomics
Karlis Ulmanis diktatoriumi buvo pusketvirtų metų. O taip – visa karta per tą laiką “išaugo“, aha. Stebiuosi, kokie latviai keturiskart spėrūs, lyginant su lietuviais.
Plius, Ulmanio tautinė valstybė artimesnė Atatiurko kurtai Turkijai iš osmanų, nei kad su Smetona lyginti. Tad palyginimas “o pas jus negrus muša“ šiuo atveju yra visiškas fail ir tik patvirtina mano teiginius – istorija derėtų pasidomėti, o ne tautininkų pasakaitėmis.
2015-03-09 14:46
Pikc
“Stebiuosi, kokie latviai keturiskart spėrūs“ – kodėl gi? Pagal tamstą, pas mus per 4 metus irgi nauja karta užaugo, tai jau pas latvius per 6 (1934-40)… 😉
O dėl “pasaikaičių“ ir “teiginių patvirtinimo“ – pardon, bet nė velnio. Mūsų diskusija tiesiog patvirtina, kad esant išankstiniam nusistatymui, labai sunku pamatyti bet ką, kas to nusistatymo neatitinka. Tad nesiginčijam toliau – tikėkit ramiai, kad “prie Smetonos“ buvo tik “fašei-nacei“, jokio patriotizmo nebuvo, pilietiškumo – irgi (o pokario rezistentai – tai nauja pilietinės visuomenės karta, užaugusi 1940-44 m.), latviai su estais į SS stojo dėl to, kad pas juos pilietinė visuomenė buvo, o ne dėl kokių nors kitų priežasčių, o Lietuvoje SS dalinių sudaryti nepavyko būtent dėl to, kad tos pilietinės visuomenės nebuvo (ir taškas) – kaip ir pas lenkus, ir būtent dėl to anys irgi į SS nestojo. Ginčytis su tikinčiais – visada bergždžias reikalas, tad palaiminti tikintys, tskant. 🙂
2015-03-09 15:59
Punkonomics
Nuo 1926 iki 1944 metų – kiek metų?
2015-03-09 18:39
Pikc
Leisiu sau pacituoti tamstą: “po Smetonos autoritarinio valdymo, mums reikėjo visiškai naujos kartos“. Smetonos autoritarinis valdymas baigėsi 1940 m.
2015-03-10 10:18
Punkonomics
Taip, ir 1926 metais gimusi karta kiek metų turėjo, ir kaip tuomet Smetona jų “patriotinį“ auklėjimą įtakojo, kada jie dar po ketverių metų į LLKS išėjo?
2015-03-09 16:01
Punkonomics
Lenkai su graikais atvirai priešinosi naciams. Pas mus į nacius žiūrėjo kaip į išvaduotojus, kaip ir Europoje buvo apstu simpatizuojančių. Latviai ir estai turėjo pilietines visuomenes, todėl formavo pirmus dalinius savanoriškai, vardan Tėvynės. Lietuvoje reikėjo šaukimo (ir ačiūdie, kad jį sužlugdė).
2015-03-09 18:47
Pikc
Jargau, O KODĖL lenkai su graikais priešinosi vokiečiams? Dėl to, kad “pilietinės visuomenės neturėjo“, ar vis dėlto buvo kitų motyvų? Kad “paragavę“ bolševizmo žmonės vokiečius laikė mažesniu blogiu (ar net išvaduotojais) – nieko nuostabaus. Kad estai su latviais LABAI ilgą laiką su vokiečiais GEROKAI kitaip gyveno, negu lietuviai, kad vokiečiai sužlugdė naivias lietuvių viltis dėl savarankiškumo pripažinimo ir išvaikė Laiknąją vyriausybę, kad įžūliai įvedinėjo savo tvarką ir nesiskaitė su vietiniais – tai ne – čia ne motyvas. Nebuvo pilietinės visuomenės – ir taškas. Kad nenoras SVETIMAM tarnauti gali būti patriotizmo išraiška (pas Plechavičių juk susirinko) – tei ne, negali būti, kur jau ten. Kad lietuviai BŪTŲ sutikę kartu su vokiečiais kovoti, jeigu būtų patenkintos bent minimalios sąlygos – tai irgi dzin. Nes nesvarbu, kas ir kodėl buvo – svarbu, ką AŠ apie tai manau!
2015-03-10 10:20
Punkonomics
Kur argumentai prieš mano teiginius? Nepatinka vaizdas veidrodyje, bematant užguitą ir tvirtos rankos pasiilgusį lietuvį, kuriam Holokaustas suteikė gerą progą kaimyną plėšti?
2015-03-06 10:19
prowler
Blogiau kitkas – rusams į tuos vakariečių supratimu esamus trūkumus ir atsilikimą iš esmės nusišvilpt (ką geriausiai parodo jų autopromas). Jie nusiteikę totaliniam karui, todėl viską daro kreivai šleivai, bet už tai patys ir iš savo išteklių, kiek tik galima, nes tik taip pripratę visada buvo istoriškai su savo chronišku atsilikimu nuo karinių technologijų. Ir jei Vakarai jiems dabar tiekė kažkokias komponentes, tai arba stengėsi nukopijuoti, arba apsirūpinti atsargai į priekį, ar tiesiog technologijas ir detales vogti, kaip darė Putinas jaunystėje savo “diplomatinėje“ tarnyboje.
Va,cia visa esme rusu karybos ir santykiu su vakarais sudeta.Tokiu principu laimeje 2P.K. varosi is inercijos taip ir toliau.Skaudziausia,kad Vakarai lygiai taip pat buki ir godus kaip pries tai,kaip stume taip ir tebestumdo visa ka tik gali ir musu,praejusiu sovietine “zakalke“, suskiai neklauso…
2015-03-06 10:37
Punkonomics
Na, pirma, tai be Vakarų sąjungininkų Antrąjį Pasaulinį karą būtų prapylę – išskyrus tankus, visa kita ginkluotė ėjo per lendlizą (visi asai skraidė jankių lėktuvais), įskaitant banalius konservus paėsti, kuriuos išvogdavo ir perparduodavo juodojoje rinkoje, kuo mito dar ir jų liaudis užfrontėje.
Antra, teritorijas užima ne technika hibridiniame kare, o žmonės (šiaip ir konvenciniame kare pėstininkai išlieka tuo požiūriu itin svarbūs). O šitos medžiagos rusai kol kas dar turi sočiai. Tiesiogiai kariauti su NATO negali, ir šitą abi pusės supranta. Bet vat kokią “podlianką“ mums įmesti kaip ukrainiečiams – rusai pilnai galės.
2015-03-06 23:41
prowler
Ginkluote pas juos buvo rusiska visa,lendlizas buvo nepamainomas jos gamybai,na ir aisku kuras,ypac aviacinis,bet cia detales.
Del “hibridiniu“ karu Baltijos regione buciau skeptikas- cia tokia stuka kur viena karta gali panaudoti,ypac kai visi aplink zino kuo tai gali baigtis.
Kai manes klausia kas butu jei rusai pultu,visad sakau-eikit ir susiraskit “you tube“filmuku apie 6 dienu kara Art.Rytuose ir “Linebacker 2“ Vietname.Pasiziuresit ir primeskit kiek LT galetu atsilaikyti ir ka priespastatyti tam.
2015-03-07 01:58
Pikc
“Ginkluote pas juos buvo rusiska visa“ – na, kaip – Mosin-Nagant pusiau prancūziškas, PPŠ nuo suomių “nulaižytas“… O ir vėliau – iš “stebuklingos“ istorijos apie “genijų iš niekur“ Kalašnikovą Hugo Šmaiserio ausys kyšo. Tad čia kaip pažiūrėsi…
O dėl “hibridinio“ karo – tai tuo jis ir hibridinis, kad su tankais per sieną greičiausiai niekas nevažiuos (nors dėl latvių su estais negarantuočiau – pvz. atsižvelgiant į Narvos demografiją, ten priešintųsi nebent estų pasieniečiai – jei vietiniai kacapai jų į nugarą nenudurtų prieš tai). Labiausiai tikėtina, kad pas braliukus ir estus pagalbos puls prašytis “diskriminuojami“ rusai, pas mus – “strateginių partnerių“ kolonistai (kartu su rusais), tad “sukilusių tautinių mažumų“ scenarijus kur kas realesnis, negu masinis įsiveržimas ar bombardavimai. Vakarai reikštų gilų susirūpinimą, smerktų ir ragintų surasti taikų konflikto sprendimą, o NATO įsikišti irgi būtų sunkiau, jei tai būtų “vietinis konfliktas“, o ne invazija. Lietuvos atveju, ko gero, išvis nieko nebūtų imtasi (kad tik “strateginiai partneriai“ neįsižeistų) – o greičiausiai, “pagal tradiciją“ būtų pradėta kaltų ieškoti lietuvių pusėje. Na, o vėliau jau būtų “šaukštai po pietų“. O dar pridėkim valdžios susitapatinimą (gana sėkmingą) su valstybe ir tos valdžios elgesį bei žmonių požiūrį į valdžią (taigi, ir į valstybę), tad net aktyvios agresijos atveju, be kariuomenės (kiek jos belikę po jungtinių socdemų ir konservų “reformų“), aktyviai priešintųsi nebent šio blogo autoriaus nekenčiami nacionalistai (kurie ilgai netrauktų – tiek dėl skaičiaus, tiek dėl karinio pajėgumo). Visi kiti emigruotų arba prisitaikytų (įskaitant ir politinius “Tėvynės gynėjus“ – rinkimų piarščikus). Aišku, jei manote, kad kokių delfių užsakyti sociologiniai tyrimai atspindi tikrąją situaciją – tada kitas reikalas. 🙂
2015-03-09 13:32
Punkonomics
Žemaičius pamiršot – tų autonomija yra pavojingiau už nedatrėkštą Tomaševskį su jo pervadinta Jedinstvo.
2015-03-09 14:49
Pikc
Nepamiršau – tiesiog keli durneliai ir visa politinė organizacija, praktiškai okupavusi nemenką gabalą teritorijos, turinti nemažą valdžią ir dviejų valstybių palaikymą – per daug skirtingo kalibro dalykai, kad juos vertėtų lyginti.
2015-03-09 13:31
Punkonomics
Hibridinis karas puikiai prasuktas 1940-aisiais – kuo jau čia neprasisuktų vėl, ką?
2015-03-07 02:43
prowler
“Ginkluote pas juos buvo rusiska visa” – na, kaip – Mosin-Nagant pusiau prancūziškas, PPŠ nuo suomių “nulaižytas”… O ir vėliau – iš “stebuklingos” istorijos apie “genijų iš niekur” Kalašnikovą Hugo Šmaiserio ausys kyšo.
Taip,jus teisus,bet jei taip tai tokias analogijas deliojant nueisim iki N.Zelandijos maoriu.Nes tie su savo strelem ir lankais bus patys ORIGINALIAIUSI.
Kalbant apie kita jusu posto dali,nemanau,kad viskas kartotusi lygiai taip pat.Kaip jau sakiau auksciau tai gana vienkartiniai dalykai kuriu svarbi dedamoji yra vietine specifika ir netiketumo faktorius.Bent jau antraji resursa rusai visiskai isnaudojo ir tai aiskiai matyti tiek is musu paciu,tiek is Vakaru reakcijos.
2015-03-07 13:41
Pikc
Kalbant apie ginklus – dėl analogijos galima ginčytis, bet, manau, nelendam į detales – bendrai paėmus, pritariu, kad ginklus (išskyrus lendlizu gautus -pvz. Airakobras) jie patys gaminosi – o jau ką ir nuo ko “nukosėjo“, ne taip ir svarbu.
O dėl “vienkartinio“ atvejo nebūčiau linkęs pritarti. Rusai dar nuo carinės imperijos laikų visur pridėliojo “uždelsto veikimo bombų“ etninių mažumų (kur įmanoma – rusakalbių, bet tinka ir kitos) pavidalu (šia prasme jie laike perspjovė Vakarų “multi-kulti“ entuziastus) ir dabar tiesiog jas detonuoja. Juk Ukraina – toli gražu ne pirmas atvejis. O turint tokius dėkingus įrankius, kaip separatistiškai usiteikusios svetimakalbės etninės grupės (kaip yra visose trijose Baltijos šalyse), būtų tiesiog griekas jomis nepasinaudoti, o jau ar jos rusiškai, ar lenkiškai šneka – koks skirtumas? Kacapstanas nėra kažkokie genijai, kaskart išradinėjantys dviratį – kol yra veikiantis mechanizmas, tol jie jį naudos, kol jis nustos veikti – o tai dar atsitiks negreitai.
2015-03-09 13:34
Punkonomics
Irgi sutinku: po Pirmojo Pasaulinio karo sąjungininkai griežtai atidalino turkus su graikais, kad daugiau teritorinių pretenzijų neturėtų – salos liko graikams, o žemynas turkams, išskyrus tas saleles, kurios įeina į kranto liniją. Ir per prievartą graikus iš turkų bei turkus iš graikų teritorijų iškeldino. Antraip iki dabar kariautų.
2015-03-08 00:10
prowler
Noreti tai nori,as neneigiu to,bet ar sugebetu taip suzaisti kaip Ukrainoje,va kur klausimas.Nes didziule tikimybe gauti smarkiai per nagus,o konkretaus laimejimo nebutu.Stai dabar tokia patine situacija susidariusi ir Ukrainoje-kas is to,kad rusui kontroliuoja Donbasa?Ukraina vistiek isslydo is Rusijos itakos lauko.
2015-03-08 01:45
Pikc
Na, pirmiausia, tai Ukraina niekur neišslydo, nes a) kol situacija tokia, jai jokios narystės NIEKUR “negresia“ ir b) ekonominė situacija neblizga, korupcijos lygis – irgi, tad nepasitenkinimo esama valdžia tikimybė nėra menka – o jau kacapstanas tuo TIKRAI pasinaudos. Juk nemanote, kad lugandono/dumbabvės (aka dumbass) “respublikos“ plius Krymas yra galutinis kacapstano tikslas?
O dėl sužaidimo – sugebėtų, dar ir kaip – ir bijau, kad ir lietuviškai kalbančių veikėjų pagalbos sulauktų. Vienintelis dalykas, kas kacapus stabdo – tai totalaus karo su NATO perspektyva. Jie elgsis atsargiai tol, kol baiminsis, kad NATO gali rimtai duoti jiems į galvą – arba kol ras būdą juos susilpninti – pvz. graikai dabar labai prorusiški – o dar atsižvelgiant į jų (teisėtus, beje) priekaištus turkams…).
Beje, Baltijos šalyse kacapstanas žaidžia jau LABAI seniai ir tikslingai – gi rusų separatistai Latvijoje ir Estijoje bei lenkų separatistai Lietuvoje su kacapstano tarnybomis ryšius palaiko – kaip ir minėtos tarnybos su jais. Bent jau Lietuvoje, kacapai sužaisti kaip Ukrainoje sugebėtų labai laisvai. Jei tik pakankamai atsargiai ir neforsuodami tą darytų, tai ir libkonų bei kitų valdančiųjų partijų palaiminimą gautų, bet kokį pasipriešinimą užgniaužiant kaip “etninės nesantaikos kurstymą“, “nacionalizmo apraiškas“ ir t.t. (užtenka prisiminti reakcijas į baltiškas stovyklas Dieveniškėse). Apie Latviją ir Estiją net nekalbu.
Trumpai tariant, viskas priklauso nuo to, ar prieš kacapstano “raumenų demonstravimą“ NATO darys tą patį, ar ne – nuo to ir priklausys, kaip viskas baigsis, nes kacapai, kaip žinia, pripažįsta tiktai jėgą (bjot – značit, liubit, boitsia – značit, uvažaet) – tokia ja to mongolų uluso gyventojų psichologija…
2015-03-09 13:22
Punkonomics
Ne, aš nemanau, kad Huilo pakaks tik Krymo ir Rytų – jam reikia Ukrainos kaip satelitinės valstybės, ir netgi Ukrainos finlandizaciją jis matytų kaip pralaimėjimą. Ir patiems ukrainiečiams iki šiol dar reikia galvas nuo viso rusiško mėšlo išsivalyti, nes kol jie vieni ilgisi SSRS, o kiti kuria tautinę valstybę, tai juos rusas ir valgo.
Dėl pas mus galimų kolaborantų tai irgi sutinku – jų apstu jau ir dabar (KAMe va vienas sėdi, kitas meru kol nepraspyrė sostinėje, ir pan.). Gaila, kad niekas 1940-ųjų įvykių rimtai neanalizavę – nes baisu į veidrodį pažiūrėti?
Ir taip, Rusija atviru karu prieš NATO neis. Bet rusai visada kariaudavę padliankomis, tad hibridinis karas yra jų arkliukas.
2015-03-09 05:00
Kvazi-karas: ką turim ir ką darom? (1/7) | Keverzonės kreida ant grindinio
[…] suprantate, kad gyvename ne tik pafrontės valstybėje, bet ir turime šiuo metu prieš mus Rusijos vedamą kvazi-karą, gresiantį išvirsti netgi hibridiniu karu, tai pažiūrėkime, ką turime patys, ir jau kai […]
2015-03-16 07:06
Diskusija: Europos federalizacija per graikų skolas | Keverzonės kreida ant grindinio
[…] Huilo prapuolenio, niūniuodamas naujas dainuškas vietoje Lalala, kas žvelgia giliau ir su nerimu seka hibridinį karą Ukrainoje, kur iš esmės kaunamasi ir už mūsų laisvę, ir retas kuris atkreipia dėmesį į […]
2015-03-26 07:00
Istorinis veidrodis | Keverzonės kreida ant grindinio
[…] negali papiktinti, kada parašiau apie kvazi-karą, kad dvi okupacijos ir karas išvedė į priekį ir į LLKS dar tarpukaryje augusią jau po 1926 metų, bet tik po A. […]