Anądien kažkaip visai ne į temą diskutuojant toptelėjo mintis apie devalvaciją, kurios išvengė Kubiliaus ir Šimonytės tandemas (kadangi premjeras dviratininkas, tai gal geriau taip, nes jei pasakysi pora, tai po to dėl Ingridos nebus teisingai suprasta, o Andriui po to tik prieš žmoną teisinkis).

Iš tiesų, tai sunkmetį ištempė ne mistinis verslas, o tie patys Lietuvos žmonės (mokesčių mokėtojai privačiame ir viešame sektoriuose bei transferinių išmokų gavėjai), ir tikrai ne jiedu (nepaisant mano simpatijų) – jų sprendimai iki šiol (?!) ginčytini, tiek emocine, tiek skaičių kalba (NObamos stimulas kainavo maždaug 5 proc. BVP, o Kubiliaus taupymas – apie 6,5 proc., tai net ne skirtume skaičiuose esmė, o kad dalinimas ir nedavimas iš esmės veiksmų visumoje ir taikyme turėjo panašų efektą; apie Prietaiso kliedesius dėl nedapraskolintos Lietuvos geriau pati Ingrida pasakiusi).

Bet kad geriau neturėjome, o ir geresnių alternatyvų, kaip dabar retrospektyviai visi protingieji kurmiai išlenda postringauti, irgi nelabai tuomet ir tebuvo. Ar vis tik buvo, bet tos kainos pasekmės būtų tragiškesnės?

Tačiau kokia ne to kaina, o pats efektas, tarkime, buvo nacionalinėms valiutoms?

Ne vienas krugmanistas, įskaitant ir patį herojų, piktdžiugiškai kryžium gulė, kad mūsų Baltijos tigrai, tapę šlapiais kačiukais, o vis tik valiutas devalvuoti bus priverstos – žingsnis iš tiesų atrodė logiškas ir paprastai gana tipiškas tokiais atvejais. Kuomet procesas užtruko, prasidėjo konvulsijos, kad tie pribaltai yra geroki atmarozkai, kas prajuokino net Estijos prezidentą Ilvesą.

Mano galva, tiek Paul Krugman ir kitų kairiųjų stimuliatorių, tiek ir Ludwig von Mises bei tos visos austrų šutvės (LLRI yra iš šios pastarųjų nesantuokinės meilės gimęs benkartas) idėjos ekonominei mokslo minčiai yra žavios savo proto mankšta, ne daugiau. Bet gal todėl, kad Milton Friedman buvo iš tiesų praktiku, o ne vien ekonomikoje išsilavinusiu šnekėtoju, tad ir mano, menko protelio meškiuko pliušine galva, kimšta pjuvenomis, požiūriu taip atrodo?

Estai per tą sunkmetį netgi ne valiutą devalvavo, o įsivedė eurą (apie euro perspektyvas dabar nediskutuokim, gerai?). Latviai parkrito ant kelių prieš TVF, lietuviai gi išdidžiai galimą pagalbą atstūmė, gebėdami pasiskolinti rinkoje (bent įsivaizduojate, kiek tame yra iš tiesų Ingridos neapskaitytų darbo valandų ir gebėjimo apžavėti bankininkus bei užkalbėti jiems dantis vardan tos?…).

Iš esmės, manau, kad latą išgelbėjo estų (taip, estų, ne latvių!) šiaurietiškas apdairumas sukaupti atsargas prieš žiemą ekonomikoje (Maastrichto kriterijų nuoseklus vykdymas reiškė euro įsivedimą de jure, paskui tik de facto apkeičiant vienus fantikus kitais) ir mūsų entuziastingas lakstymas iš perkaitusios pirties plika šikyne po sniegą, krykštaujant, kaip visai nešalta, aha.

Kam latviams devalvuoti, jei TVF jau tempia už ausų, o šiauriniai ir pietiniai kaimynai devalvuos ką nori, tik ne nominaliai tą pačią savo valiutą? Ir TVF tokio spaudimo nelabai galėjo daryti, nebent, būtų minėtąjį Krugmaną paėmę į valdybą – Ilvesui patrolinti.

Bet Lietuvoje finansų sektorius, nepamirškite, yra dominuojantis švedų bankais (kurie net ne eurozonoje – veiksnys, kuris dabar nesvarbus diskusijai), o pas motininius savo vizitus prioritetiniais padarė tiek Premjeras, tiek ir Prezidentė, tad ir TVF spaudimas devalvacijai čia būtų absoliučiai reiškęs tą patį, devalvuosi ar ne (nes bankams čia visų pirma būtų kompensuojami praradimai dėl devalvacijos), tad Krugmanui ir Ko. teko labai nusivilti.

Įdomu tai, kad devalvacija Lietuvos žmones paliestų labai nevienodai. Taip, tuomet man būtų buvę liūdna, nors, manau, prarastų pajamų perkamąją galią būčiau per pusmetį po truputį atstatęs. Kita vertus, būčiau dalį finansinių įsipareigojimų gal netgi atsikratęs (ne bankinių, o mokestinių, kuriuos užkrovė Grybauskaitė dar savo ministeriavimo laikais).

Vidurinei klasės vystymosi perspektyvoms Lietuvoje būtų kapiec – čia be bajerio. Tiesiog bankų paskolose visuotinai vyravo nuostata, švedbankyje įrašyta ir tiesmukai, kad prie devalvacijos kursas perskaičiuojamas pagal “normalią“ valiutą (eurą), ir turi mokėti daugiau litų. Kad algos nebūtų kritę, tai abejočiau – jos iš pradžių tikrai kristų, o tik paskui jau augtų, tačiau ne visiems ir visiškai nespėdamos su infliacija. Kai kas nebeišgalėtų išsimokėti būsto paskolų. Tų “kai kurių“ galėjo būti ir kritinė masė – todėl valdžios galvos ir suskubo su valderijonu į Švediją.

Daugiau mūsų vidurinė klasė ne itin ką ir teturi prarasti: netgi tie, kurie neturi paskolos būstui, bet turi jau būstą, tai tik staigai jau turėtų nominaliai “brangesnį“ turtą. Bet kai mūsų žmonės turi santykinai žemas pajamas ir santykinai daug turto (žinau, kad atrodo absurdiškai didelio GPM ir kone nulinio NT mokesčio fone, bet čia šizofrenikų šalis, nesistebėkite), tai devalvacija turėtų įtaką labiau vartojimui ir moraliniam jausmui, kad nuskurdai, nei realiai nuskurdimui dėl turto vertės sumažėjimo.

Šešėlyje tūnantys labai greitai diversifikuotų riziką valiutomis – vėl automobiliai ir kitas brangus turtas būtų skaičiuojamas tik eurais arba doleriais. Kadangi šešėlis ir taip mokesčių nemoka, tai jiems tie lietuviški fantikai tebūtų kišenpinigiai ir laikini nepatogumai apsipirkinėti ne šešėlyje.

Varguoliams iš tiesų būtų dzin – ar jie mažai neturi, ar jie daug neturi, bet vis tiek neturi. Bet gal net kažkas primityviai mirtų badu, nes skirtumo tarp nominaliai išmokamos ir dar neindeksuotos pašalpos arba jai artimos netgi vyraujančios algos ir šoktelėjusių kainų tiesiog nepadengtų jokiomis šešėlinėmis iniciatyvomis. Čia ne cinizmas. Čia yra realizmas.

Labai nukentėtų… turtingieji. Jų turtas, kaip sakiau aukščiau, gal ir neliktų labai nuvertintas (tiesiog prabanga būtų išreikšta prabangesnėmis sumomis nacionaline valiuta), tačiau pajamoms iš kapitalo (aha, čia toms, kurios mažiausiai apmokestintos) devalvacija kirstų skaudžiausiai (kaip ir “gyvenantiems iš algos“). Tikrai ne viską jų pačių proletarai gebėtų kompensuoti. Blogiau, kad ir kapitalo nutekėjimas iš Lietuvos būtų staigus ir labai nemenkas, tad nubausti turčius iždui yra rankos kiek per trumpos.

darwins-devaluation-theory

Darvinistiška devalvacija – traukiam atgal

Tad, kai pasveri visus už ir prieš devalvacijos atveju, tai supranti, kad laimėjimas būtų labai menkas ir trumpalaikis, o pasekmės – milžiniškos ir sunkiai prognozuojamos. O taip, tai ką? Tiesiog sunkmečio problemas teko permesti ant Lietuvos gyventojų – kur jie visi dėsis, ištemps, o visi drauge – išsivyniosim. Lyderiui, kuris ėmėsi šio sprendimo įgyvendinimo, po to liaupsės nuo savų ir prakeiksmai nuo likusių – but haters gonna hate anyway.

Ką ir padarėm: į balą puolęs – sausas nekelsi. Svarbu, matyt, nebandyti buvo tos balos išgerti – ožiuku, o ne tigriuku, pavirsi.

Čia sutapimas, kad graikiškas sūris feta daromas iš ožkų pieno?