Praeitą savaitę mes stebėjome įdomią situaciją – ketvirtadienį Seime posėdžiavo mažuma, save vadinanti opozicija.

Kadangi pastarieji turėjo ir degeneratą renegatą spykerį, įsikibusį kaip erkė į Vieno Iš Trijų™ sostą, kurios per daug iškrapštyti nepersistengė kultūringo komiteto dabar jau buvęs pirmininkas, kad tą kėdę vietoje šio baltojo klouno Pjero užtūptų bebrinis dukart didvyris vogtu magistro diplomu, tai labai jie patys sau eteryje džiaugėsi, kaip jie protingai diskutuoja tarpusavyje.

Pakeliui į šį išplėstinį frakcijos posėdį užklydo lietuviškas žirinovskis Petras, negalėjęs apsispręsti kaip ta beždžionėlė iš anekdoto, ar jam prie gražių, ar prie protingų, bet neužilgo pasirinko pagal pavardę ir išėjo.

Visa meistryminė establišmentą aptarnaujanti žiniasklaida vieningai pasipiktino Naisių markizo Karabaso marionečių teatro performancu vietoje kaukių spektaklio Seimo scenoje, o šis tiesiog ciniškai darkart mums priminė, kas yra šiuo metu visos vidaus politikos manipuliatorius.

Tiesą sakant, tokia situacija mūsų vienų rūmų, bet dviejų “palatų“ (sic!), parlamente nebe pirmiena – 1992 metais toks posėdžiavimas baigėsi išankstiniais rinkimais, dėl ko mes seimūnus kaip vištukus skaičiuojame rudenį, užuot palikus visas rinkimines pramogas tamsiam bei niūriam metų sezonui ir naują valdžią išsirinkus pavasariop, kada bunda ir gamta (juk tie laikotarpiai netrukdo, tarkime, rengti prezidentinių ar europarlamentinių rinkimų bei referendumų).

Aišku, ir tada Aukščiausioje Taryboje, ir dabar Seime mažuma vis dar nominaliu lyderiu turi Landsbergį, nors kitu vardu, ir, deja, kitu (ne)įgalumu tuos rinkimus vis tik suorganizuoti.

Sakote, konstituciškai ne kažką, nes trūksta daugumos, o gražuolis akvariume iškalbus kaip žuvis?

Bet tai vis taip ir nesuprantu, kodėl Seimui iki šiol pirmininkauja asmuo, kurį formaliai remia dauguma, bet realiai irgi tėra tik mažumos pirmininkas be realių įgaliojimų?

Panašu, kad mūsų mirusios respublikos, kaip atstovaujamos demokratijos, institucijos ir jų pareigūnai seniai tapo tik simukliarais, ir jokio politinio disputo realiai nevyksta. Na, pasikartosiu: įvardinkite, prašau, šešėlinius ministrus, kada ir ekonomikos ministro jau pusmetį nėra – matomai, ta ekonomika ir iki šios pandeminės krizės nebuvo reikalinga ministro, nes buvo tvari ir savistovė (ar kaip ten?).

Tai jei nėra jokios opozicinės formalios alternatyvos, tai nėra ir jokio politinio disputo, ir tuomet visos skleidžiamos jų nuomonės yra vertos lygiai tiek pat, kiek ir mano nuomonė čia.

 

Todėl gal man tas ciniškas eilinis eilinio seimūno demaršas, kuriam pakluso (!) jo “kolegos“ ir visi ministrai, gal,  žmogiškai žiūrint, irgi nėra comme il faut, bet aš anarchistas vertinu faktus ir poelgius, o ne emocijas ir pareiškimus. Mūsų parlamentas absoliučiai nieko nebesprendžia, kad ir kiek per saviizoliacinį atstumą vieni su kitais opozicija su pozicija savo linksmakočiais matuotųsi. Tiesą sakant, šitas politinis turgus irgi užsidaręs de facto į karantiną.

Aišku, jau rytoj vėl bus bendras Seimo posėdis, kuriam surengti davęs leidimą (sic!) Naisių markizas, ir jau galės protingieji pasiginčyti su gražiais.

Bet gal vis tik metas jau tiems ponams apsispręsti, ar išties nederėtų susitrumpinti savo mums tą gerokai įsiėdusią kadenciją ir surengti paankstintus rinkimus, net jei karantino sąlygos, nors ir sušvelnintos, tam neatrodo esančios labai palankios – sutarkite suformuoti šiam sprendimui bendrą daugumą ir nutraukite šią savo dabartinio Seimo agoniją bei tą farsą, kurį mes dabar priversti buvume stebėti, ir, bijau, kad būsime priversti stebėti iki naujo Seimo išrinkimo.

Nes Vyriausybė irgi nelabai įgali ką nuspręsti, ministrų spendimus biurokratija ignoruoja, paikus draudimus jau piliečiai ir verslas apeina, ir jau nekalbant apie tai, kad nei visa sudėtimi dirba, nei kad ir jų pačių Seimas pasitvirtino Konstitucinio ir Aukščiausiojo Teismo teisėjus – panašu, kad valdžia puikiausiai funkcionuoja ir be jų, taip perfrazuojant prezimento mintį apie verslo tvarumą bent mėnesiui be verslo.

O aš jums dėkoju už finansinę paramą čia!