Prieš Kalėdas mūsų Seimas visai nukvako ganėtinai prikvailiojo, sukeldamas nemažai aistrų visuomenėje naujais savo mokesčių minties viražais ir pasiūlymais dėl turto apmokestinimo. Aš nediskutuosiu šia tema, nes be manęs daug kas jau parašė (šios savaitės trys populiariausi tinklaraščiai pagal poko.lt statistiką būtent šiai temai ir skyrė dėmesį), o apie mokesčių politikos esminius principus galite rasti netgi kalbėdami apie jachtas.

Ir dėl to pamišimo kai kas kaltina niūrųjį Advento laikotarpį (lyg tie lietuviai tikri katlikai būtų, o ne apsimetėliai…), pasninką (čia ne apie “kubilinį genocidą“!) ar net sutapusios pilnaties poveikį. Dar, tiesą sakant, galima kaltinti ir finansų ministerę Ingridą Šimonytę – internetinėmis klišėmis kalbant, tai ji patrolino Seimą dėl biudžeto deficito ir Kubiliaus siekio deficito mažinimui, pasikeitus tuo pačiu metu ir BVP augimo prognozėms, sukeldama daug fleimo ir lūlzų.

O gal vis tik kalta ne Kalėdų laukimo, o rinkimų nuojauta, ir, 2K koalicijos partnerius pakeitę dabartiniai valdantieji jaučia sėdimąja, kad ne visos jos kitąmet grįš atgal į Kubiką (Rubikas – tas kitame krante, perėjus gatvę nuo univermago) prie seniausiojo sostinės tilto?…

Čia gal tik liberalai, kad ir kokios atmainos bebūtų, vėl žaidžia senu metodu: kuri valdžia bebus, o mes joje irgi būsime, nes jau ana va kelintąkart, tskant. “Liberalus“ prisitaikymas – nieko nepasakysi. Ir gana “liberalus“ požiūris į savo atsakomybę dėl sprendimų bei veiksmų.

Kitų partijų neminėsiu, idant neplatinčiau kvailybės. Dar pagalvos, kad jas tikrai partijomis laikau…

Jeigu nepatvirtintais gandais dabartinis premjeras dar sovietmečiu nebuvo priimtas netgi į nomenklatūros rezervą, kur pakliūti siekė (galvojate, kad jam tuomet politiškai teisinga ir prestižine laikyta fizika rūpėjo?), tai dabar kaip ir jo svajonė su Sąjūdžio pergale (pagalvojau, kad vis tik čia prof. V. Landsbergis kaltas, kad tą įtraukė…) patekti į naująją nomenklatūrą išsipildžiusi. Viena tik smulkmenėlė – chebra tai ne ta…

Pagal debatus Seime, jau nekalbant apie ankstesnes “politiškai strategines“ ar “patriotiškai toliaregiškas“ koalicijas dar anoje kadencijoje, tai 2K koaliciją galima jau pilnai pervadinti viena partija, apjungiant Tėvynės Sąjungos ir Komunistų (ar konservatorių, jei jau būti visiškai tiksliam sąvokose, kurios Lietuvoje kažkodėl vis apverčiamos – kaip bevartysite, o didžiausi Lietuvos konservatoriai pagal principus ir veiksmus bei dairymąsi atgal ir gerumo “kaip anksčiau“ propagavimą, tai buvo ir liko tie patys, nepaisant partijos pavadinimo keitimo: LKP – LDDP – socdemai) partijos pavadinimus į vieną, nes žmonės jau seniai menkai skirtumus įžvelgia.

Po to beliks tik prisiminti Sovdepijoje vyravusį padefaultinį šūkį greta “Myrui – myrą“ (o kiekvienai moteriai – po vyrą):

“Šlovė TS-KP!“

* * *

Bet aš, pakeliui į vieną mielą mano širdžiai vakaronę pagal aistrą, kuri sukėlė aistrų kaip prabangos vertoji, pagalvojau: paliekant nuošalyje akivaizdžius durnius, o kas daro politiką protingu, ir kas – išmintingu?

Ir kuo jie skiriasi? Kame yra politiko sėkmės principinis dalykas (juokinga, nukrypsiu: angliškai skambėtų atvirkščiai – fundamental principal)? Ir kaip nutinka, kad norime vis protingų, viliamės išmintingų, bet į Seimą išrenkami kvailiai?…

Manau, kad radau sau atsakymą, ir netikėtai nemaloniai suvokiau, kad kvailių tai mes kaip tik ir neišrenkam.

Kvailiai gali kvailai girtis savo praeities menamais nuopelnais, rašyti memuarus, bandyti įvairius partijų-partijėlių pavadinimų variantus, deklaruoti rūpestį “liaudimi“ ar netgi lakstyti į Tą Šalį šiknos ruskiams bučiuoti, saviems pateikiant, neva, kitokią politinę bei užsienio draugysčių ir partnerysčių alternatyvą, kvailai įsivaizduojant darant realpolitik, bet iš tikro brukant naftaliną vietoje žemuogių muilo.

Gerai, kad 5 proc. barjeras neleidžia į Seimą juos išrinkti tiems 5 proc. juos renkančių kvailių, o jų visuomenėje statistiškai tiek ir yra, anot sociologų – nepaisant geografinės padėties! Pakėlus iki 7 ar 10, manau, kad neutralizuosime dar ir pusę kitų pusdurnių, bet čia aš jau gal per daug noriu.

Todėl tie, kurie yra Seime, yra iš esmės sėkmingi politikai – juk parlamentinėje demokratijoje būtent parlamentas ir yra politiko sėkmingos karjeros indikatorius.

Taip, sakysite, galima tapti gi dar ministru, premjeru ar net prezidentu, bet šiais gali tapti ir nebūdamas politiku, o kokiu nors technokratu, kurį įvardins specialistu arba profesionalu, politinė partija išstums dėl savo partijos vidinių politinių problemų arba negebėjimo rasti kompromiso politinėse išorinėse aplinkybėse (kas rodo tos partijos politinę menką kompetenciją).

Tokių ir ministrų, ir premjerų, ir netgi vyriausybių turėjom – dažniausiai, kaip rodo patirtis ir didesnes demokratines tradicijas turinčiose šalyse, tai būna labai prastas politinis pasirinkimas (o kompromisai ir negali būti geras pasirinkimas, jei lygintume su konsensusu).

Juk politikas – tai ne tik atstovavimas visuomenės interesams, juolab, kad politikas negali atstovauti visos visuomenės interesams. Jis atstovauja būtent tik dalies. Labai gerai, jei jis remiasi ideologija – tai suteikia ne tik jam stabilumo (ir solidumo), bet ir rinkėjui padeda lengviau identifikuoti, kuris politikas atstovauja būtent jo interesus.

Įsivaizduokite, jei visos padangos būtų be žymėjimų, kurios jų yra skirtos žiemai, kurios vasarai, o kurios kompromisinės (M+S dažniausiai, bet ne visada) – tai kiek reiktų patirti avarijų, kol patirtį įgytum skirti?… Dabar paprasčiau: žymėjimas parodo, jei net perbraukęs ranka protektorių ir nematai didesnio skirtumo. Gerai, kai ir partija tuo remiasi – tuomet mes turime dar ir aiškius brand_us.

Politika – tai priešingų interesų derinimo menas. Todėl geras politikas  – tai tų skirtingų interesų ne šiaip atstovas, bet ir derintojas. Iš esmės, tos derybos, kurias kitąkart įvardina žiniasklaida “politinėmis batalijomis“ arba technokratiškai “politiniu procesu“, ir yra tas metas, kuomet pasireiškia politikai – kaip šio visuomenės poreikio, derinti vieni kitų interesus aukščiausiu atstovaujamu lygiu, specialistai (kurie, pastebėsiu, negali būti pigūs – antraip turėsite gerų norų, nebūtinai tik ir egoistinių, sklidinus diletantus).

Aš galiu turėti apsčiai gerų ir gal netgi genialių idėjų, bet… būsiu prastas politikas, nes man mano principai bus svarbiau už derybinį poreikį ieškoti konsensuso ar netgi laikinojo kompromiso. Na, jei pašnekovas durnius, tai kodėl turėčiau ieškoti kompromiso jo pareiškimams ir toleruoti jo blėnis?

Su protingu – sutiksiu, su ginčytinu pasiūlymu – padiskutuosim, pasiginčysim, bet gal taip ir liksim prie savo nuomonių (politine prasme – be rezultato), o idiotai – tai nors ir į pagalvę užsimuša! Ir užsikruškite su savo menama tolerancija! Durnius – jis ir Afrikoje Mokslų akademijoje liks durnium!

Ir jei jūs renkate politikus, kurie yra “specialistai“ teisės, ekonomikos ar dar kokios kultūros srityje, ir renkate juos būtent todėl, tai, bijau, kad nelabai suvokiat, kam politikas iš tikro reikalingas. Argi samdysite savo automobiliui parduoti ne gerą pardavimų vadybininką (laikykime, kad pardavinėti patys nenorite – anksčiau ar vėliau, o civilizuota ši paslauga ateis ir pas mus, ir nebūsime “visų galų specialistais“), bet raketų variklių specialistą, kuris labai gerai išmanytų, matyt, ir kaip čia reikia pardavinėti jūsų pavažinėtą automobilį?… Mašinuką prakalinėjat brūngiai gi, o ne į kosmosą skrendat!

Nesamdysite tokio? Tai kodėl valstybės valdymui renkatės žmones pagal kompetencijas, kurios neturi didesnės reikšmės?

Argi tikrai manote, kad toks vienas ūkio ministras, kurį išspyrė iš to posto ir apie kurį ministerijoje užsiminus žmones iki šiol ištinka nervinis tikas, buvo geresnis už dabartinį netgi premjerą, pašaipiai vadinamą net ne fiziku, o laborantu, nors išspirtasis susikrovė ne vieną milijoną, tai kaip ir “raukia če babkėse i kap tę mažum meleonus vartyti, ane?“…

Ironiška, kad minėtasis derėtis, matyt, irgi moka, o va neįtiko kažkaip.

Sąmokslas? Nemanau. Tiesiog jo, kaip politiko, kompetencijos buvo… per menkos. Ir tai ne patirties stoka – jis puikiausiai žinojo tą politinę virtuvę, nes kažkada rėmė Be Penkių Minučių Prezidentą (na, kuris buvo bent jau l.e.p. lakūnui praskridus, tai kaip ir negali labai skųstis pasiektomis politikos karjeros aukštumomis).

Todėl ir dabar trinasi tas “akanuomykos“ profesionalas ir praktikas (sic!) politikoje, bet… jei nesuvoks, kas skiria gerą politiką nuo išmintingo, tai taip ir liks tokiu ne dvejetukininku, kaip kokia nors ragana nuo kokio Medvėgalio, o prie trejetukininkų, kuo ir yra dabar.

* * *

Ir čia grįžtu prie klausimo, kurį iškėliau aukščiau. Ir atsakau iškart, kad nekamuočiau.

Geras politikas girdi visuomenėje sklandančias idėjas, jas katalizuoja, įvelka į patrauklų pateikimo būdą ir stumia pirmyn, kitąkart netgi įkūnydamas (tačiau praktinis įgyvendinimas iš tikro nėra nei vieno politiko pagrindiniu tikslu – toks Planas B, kuris gerai, kai pavyksta, nes kitąkart ir gerai, kad nepavyksta, ačiūdiev).

Išmintingas politikas ne girdi, bet jau jaučia visuomenės nuotaikas, pats formuoja idėjas, jas patraukliai pateikia, tuo pačiu formuodamas jau visuomenės nuostatas, ir tada jau stumia pirmyn, dažniausiai įkūnydamas, nes, priešingu atveju, liks arba tik legenda, arba eis ant ešafoto.

Norite pavyzdžių?

Prašom! Prof. V. Landsbergis buvo išmintingas politikas. Sąjūdis prasidėjo nuo… fluxus. Po to buvo Ludwig van Beethoven Devintoji ir Odė džiaugsmui (dabar tai – jau ES himnas), po ko atėjo Laimonas Noreika su “L ir IE, tai bus Lie…“ bei Vytautas Kernagis su V. Brazdžionio “Šaukiu aš tautą“. Manote, kad tos nuotaikos netvyrojo ore dar iki Sąjūdžio?

O dar ir kaip! “Roko maršai per Lietuvą“ – geriausias to įrodymas! Galop, iš istorijos pamokų mane irgi išmetė abiturientą, o po mokslų jau tik ir atsirado Sąjūdis. Treji metai Sovdepijoje vyko perestroika, kuri čia visiems buvo dzin – ne mūsų revoliucija, ne mūsų buzz.

Pas mus kaimiečiams leido vogti iš kolhozo nuosavoms kiaulėms kombikormą, gaišenas užrašyti atgal ant kolhozo, mėsą realizuoti sau (todėl tas “ūkininkavimas“ ir buvo efektyvus: trys kiaulės atpirkdavo pardavus ketvirtąją, bet reikėjo minimizuoti kaštus svetima sąskaita, valstybės, arba… juk tai “visų“ arba “niekieno“ – tą iki šiol viarslinykai įpratę daryti) ir dalintis pelnu su valstybe, kurios vienintelė partija džiūgavo, kad darbo liaudis totalaus deficito laikais nemaištauja, nes paėsti turi. Šių vaikai pirkosi montana džinsus ir baltus importinius kedus, tėvams pasišaipant iš tų, Rusyne, kad pirmiau išmoktų dešras kimšti, o ne į kosmosą skraidyti.

Šitiems žmonėms nereikėjo glastnostj ir perestroikos – čia šiaip, inteligentijos ir proletariato žaidimėliai. Lietuvių “ūkininkui“ reikėjo kapitalo revoliucijos, kooperatyvų, farsovščikų su įteisintais spekuliantais, nutrijų ir triušių auginimo, guminių tarpinių žiguliukams štampavimo rūsyje, mezgimo ir siuvimo cechų ir pan.

Po trejų metų jau reikėjo laisvės rinkai, nors ši dar tebuvo suvokiama kaip išsiplėtęs turgus. Ir pasipūtęs vyresnysis brolis tam ėmė trukdyti…

Profesorius juokavo, kad jie fluxus stiliumi prisijuokavo taip iki Sąjūdžio, o po to jau nebuvo kur trauktis, nes visuomenė prabudo, sujudo ir teko arba eiti iki galo, arba būtų iš tikro galas. Bet pasiekus Nepriklausomybę, tas girdėjimas ir nuotaikos jautimas prarastas (gal ten Seimo aura viduje tokia?…). Deja. Toliau žiūrite apie pasekmes, kas laukia išmintingojo nesėkmės atveju – tik ką parašiau aukščiau.

O va AMBas buvo protingas politikas. Visada kalbėdavo apie “mažus žingsnelius“, apie atsargumą. Kūrė saugumo jausmą (veikiau – iliuziją, bet to pakako). Rinkimuose žadėjo jo partija šlapią dešrą ir… įsiklausė į nepatenkintosios visuomenės idėjas. Šios didesnei daliai, kai laikinasis premjeras Abišala per TV kalba, kad jam reikia irgi kompensacijos už šildymą, nebesinorėjo aukštų materijų ir kilnių siekių – juk laisvė jau buvo pasiekta.

Norėjosi prarasto būto gyvenimo be rūpesčių ir mąstymo savo galva, nes naujasis dar nebuvo sukurtas, o tikrovė tikrąja to žodžio prasme buvo niūri ir šalta (jaunimui primenu: kainos pašoko, infliacija, šildymas bemaž atjungtas, ne visada yra karštas vanduo rytais).

Jie rinkosi AMBą, nes įsivyravo konservatyvizmas (ne todėl, kad tuomet būsimi konservatoriai valdė – kalbu apie mąstymą!), o ne žiūrėjimas pirmyn. Estai turėjo planą, mes turėjome pirmeivių ir SSRS griovėjų laurus. Šiandien mums reikia vytis estus, bet… mes nežiūrim pirmyn.

Būdamas protingu politiku, AMBas sugebėjo ir laiku atsitraukti, ir laiku grįžti ir dar labiau įsitvirtinti politikoje. Iki mirties…

O man vis skamba eilutės iš Marijaus Mikutavičiaus “Trijų milijonų“ :

“…ir būsi legenda, kol nepraradom vilties“.

Vilties prezidentas mirė, užleisdamas rinkimuose vietą protingąjam, o legenda yra kaip viltis, kurių yra motina – anot patarlės.

* * *

Imsiu pavyzdžiu dar trečiąjį iš žinomesnių ir tam tikro tipo, kuris skiriasi nuo anų dviejų:

O va Zuokas – tikrai nėra išmintingas politikas. Tačiau jis yra protingas (gal todėl su velioniu tik ką minėtuoju ir rado bendrą kalbą varšuvinio ritryto metu?…). Jis puikiai vagia idėjas ir jas pateikia kaip savas (beje, politiko kompetencijos požymis). Jam nesvarbus galutinis rezultatas, ir ko jis nori tuo pasiekti – jam šitai, tiesą sakant, yra net ne tikslas!

Jo gerbėjai pasakytų: vai vai, kiek daug idėjų (paprotovėtrinkite jūs su kuo prie alaus, o po to parėję savo sutuoktinei papostringaukite – jei nebūsite gerai primaukę ir tai nevyks paryčiui, tai gausite ne kočėlu per maulę, bet gal jus netgi išklausys ir išreikš susižavėjimą; jei ne, tada santuoka ilgai netruks). Bet idėjos yra ne jo. Todėl jo gerbėjai ir vėl man pasakytų – bet už tai jis jaučia visuomenės pulsą!…

Aha, nesunku platinti kvailybes, jei įvaldai demagogijos meną ir nestokoji avantiūrizmo. Jam ko nors iš šitų savybių trūksta? Ne.

Štai dviračių takai – taigi buvo jau seniai aišku, kad sostinė be jų yra net ne kaimas, o kažkoks urbanistinis nesusipratimas. Tai liepė pribraižyti – tų takų taip bet kur ir pribraižė, kad iki šiol didesnė dalis ir neprigijusi, ir provokuoja konfliktą tarp pėsčiojo ir dviratininko, ir man, kasmet numetančiam po ne vieną kg po žiemos būtent dviračiu, tai akivaizdžiai matosi. Bet kuris, daugiau minantis dviračio pedalus ne pramogai, o kaip susisiekimo priemonei (aš mindavau į paskaitas iš Lazdynų į Saulėtekį, tai gal per miestą pervažiavęs žinau, kur ir kaip tie takai išpeckioti?), tą irgi patvirtintų.

Efektui sustiprinti dar išdalino nemokamai dviračių – kaip žibalo į ugnį, ir apie idėją kalbama iki šiol. Bet jei būtų tokiu būdu jį patikėję šašlykus kepti, tai sudegusią mėsą ir šunys neėstų, o visi liktų tų šašlykų net ir neparagavę…

– Kaip šašlykai?

– Oi, gerai, kepėm! Alaus prilakėm, mergas pakirkinom, buvo smagu. Pridegė, aišku, bet, žinai, o va Antanas su Zose…

Arba štai panaikinimas įlipimo pro priekines duris. Didesnė dalis žmonių susitaikė ir netgi pajuto skirtumą – sumažėjo ne tik be bilietų važinėjusiųjų, bet ir visokių valkatų. Niurzgėjo tie, kuriems teko pirkti pabrangusius bilietus, o dar kurią dieną kieno pasturgalis neskubėjo įlipti, tai… Nepatenkintieji už tai rėkė garsiai. Patenkintiems – tiems tai ko šūkauti, jei jie ir taip patenkinti?

Vadinasi, “Cezaris savivaldybėje“ (kas pasakė Rubikonas?!): pamačiau, atėjau ir panaikinau.

Jei ir pradėjo rėkti pripratę, tai kas? Juk ne blogiau, kaip būdavo anksčiau, tiesa? Bet už tai dingo anųjų, garsiai rėkusių prieš visur kitur įprastinę tvarką, balsai.

Populizmas? Taip. Ir idėjų girdėjimas. Kultūros formavimas arba kažkokio proceso tobulinimas – baikite, tai taip kvaila!…

O su tuo “tanku“ (ten šarvuotis arba tanketė)?

Akcijai nuperki seną trantą mersą (gali ir nevažiuoti), išsinuomoji tanketę, sustatai viską, įskaitant “ne vietoje priparkuotą“, parenki rakursus ir filmuoji… Žinutė? Va kaip jums bus, bijokite!…

Tai ar mašinos dabar statomos tvarkingai, kad iki šiol nei vienos po to meras nepervažiavo?

Ne? Tai ko džiūgaujate? Reuters agentūra nukilino trolį ir išmetė iš savo reportažų – neketina daugiau leisti tokiems feikams savo informacinį srautą teršti. Solidi agentūra, matyt – ne pora mūsiškėms!…

O jei šią problemą spręstų radikaliai ir siekdamas tikslo?

Miestas skelbtų konkursą arba nupirktų kokį tuziną vilkikų mašinoms nutempti. Ir paskelbtų, kad nuo kitos savaitės visi ne vietoje arba netvarkingai ar nesusimokėję automobiliai bus nuvelkami. Ir jokių baudos lapukų, perspėjimų ar ratų blokavimų! Vienintelė priemonė – nuvilkimas. Taškas.

Ir dviem pamainom į miestą išvažiuoja nuvilkinėtojai…

Jei laikysime, kad sugebės per dvi pamainas nuvilkti po vieną automobilį per valandą, tai per dieną gautųsi apie 100 automobilių. Kaip galvojate, ar reiktų savaitės, ar mažiau, kad vilkikų vairuotojai šmirinėtų be darbo, nes nebūtų ką nuvilkinėti?…

Žiauru, drastiška, radikalu? Bet veiktų. Tačiau – nepopuliaru. Va, muliažą tankete prieš kameras traiškyti – šitą tai mes mokam!…

O tamvajus?

Prisipažinkite, kas jį palaikote! Ranką prie širdies: visi tie, kurie važinėja ne autobusais ar troleibusais, o nuosavais automobiliais. Ypač kai stovi spūstyje, tai labai nori, kad visi tie, kurie stovi prieš tave, už tavęs ar gretimoje juostoje – nešdintųsi iš kelio, netrukdytų eismo ir važinėtų suknistu tramvajumi!!! Ir dar kad keliai būtų platinami, rengiami apvažiavimai, kuo mažiau šviesoforų, jei tie trukdo, ir pakankamai vietos mašinai pastatyti! Argi ne taip?

Ir metro palaiko tie, kurie suvokia, kad tramvajus gali atimti jo (sic!) eismo juostą, tai gerai tuos liumpenus vagonuose po žeme pakišti!… Nes man, mieliausiąjam su automobiliu, tada tai jau tikrai Vilniaus gatvėse bus vietos, a nea?

O kas važinėjo automobiliu, tas ir toliau juo važinėti ketina. Bet tikisi, kad taip meras jiems, matai, eismą pagerins, spūstis apmažins… Aha, lyg dabar negalima paleisti tų pačių autobusų ir troleibusų atskiromis “A“ juostomis, važinėti dažniau, pagal grafiką, nupirkti, galop, papildomų, kas kainuotų mažiau, o gal ir peržiūrėti maršrutus bei jų apkrovimus (VGTU profesorių trūksta tam darbui?), nes srautai nuo sovietmečio gi gerokai pasikeitė ir persiskirstė.

Ne, čia be pompos, anturažo ir dar dirbti reiks, ir dar tikslo siekti…

Jei kam įdomus šou – rinkite jį ir toliau. Aš šiuo konkrečiu atveju net nenoriu apie teistumą kalbėti. Bet jei randate jo nuopelnų, kur tikrai buvo suderinti visuomenės interesai ir skirtingos grupės gavo kažkokį naudingą rezultatą, tai duokite žinoti. Man visada įdomu panagrinėti idėjas per šią šioje temoje aptariamą požiūrio prizmę.

Kol kas matau, kad cirkas dar tik atvažiuos, bet klounus apšilimui jau atkomandiravo.

Show must go on, come on!

* * *

Todėl sakau, kad išmintingų politikų mums dabar trūksta. Tiesą sakant, aš šiuo metu nematau nei vieno.

Protingų – yra, be abejonės. Yra ir šiaip protingų, bet jie ne politikai, todėl oro nedaro. Yra daug foninio triukšmo iš trejetukininkų pusės, ir daug baimės dėl dvejetukininkų. Šita baimė apakina, todėl supainiojami geri politikai su pataikaujančiais rinkėjams.

Ką ir matėme pastarąją savaitę Seime. Jūs galite man ten gerus politikus parodyti?… Netgi geri kažkodėl pametė išminties likučius ir apakinti kažkokių emocijų kliedėjo į eterį.

Geras politikas yra ir sėkmingas politikas, ką jau sakiau. Kiek iš jų nusiris iki trejetukininkų ir patirs nesėkmę – parodys rinkimai. Rinksimės iš to, ką turim.

Tai gal ir rinkimės išmintingai? Be tuščių iliuzijų, kvailų lūkesčių, perdėtų reikalavimų. Samdysime politinius derybininkus ir interesų derintojus. Kai žinai, kokius turi interesus – tada ir derybininką jiems atstovauti ir pramušinėti imi labiausiai kvalifikuotą ir patyrusį, o ne entuziastą mėgėją su “aš galiu, aš, duokite pavaldyti, duokite!“ ideologija.

Galop, demokratijai visuomenėje reikia ir subręsti. Demokratijose todėl ir sėkmingi yra patyrę ir protingi politinių prieštaravimų derintojai. O šalis klesti, kai turi dar ir išmintingus.

Every president (čia “atstovas“ – mano past.) gets a country she deserves – dainuoja Robbie Williams:

– Oh Lord, make me pure… not yet (?)