Sako, kad grybai prastai jau dygsta.

Ne tik Facebook, sprendžiant iš apmažėjusių sraute jau nuotraukų su jais, bet ir miškuose grybautojai randa tik persenusius, tai neaišku, ar Antroje Varėnoje grybų šventė tinkamai kalendoriuje sinchronizuota su grybų dygimo ciklu Trečioje Varėnoje. Nežinantiems, tai dabartinė Senoji Varėna buvo I, o Varėna kaip Peterburgas-Varšuva geležinkelio stotis – buvo II, kai vietiniai mišką už šio geležinkelio juokaudami vadina III (kaip Varėnoje būsimo monsinjoro jau a.a. Kazimiero Vasiliausko 1970 metais krikštytas patikslinu, nors nuo manęs duotasis vyksmas mažai tepriklausė, aišku, bet mano, kaip SKAT 1991 metų savanorio sekančią dieną po Medininkų, popieriai per Maskvos Pučą kažkur tuose miškuose iki šiol slapstosi, tai gal grybautojai kokie ir atkas kada nors).

Dar man sako, kad čia viskas ne tik dėl oro, kad, nors ir lyja, bet ženkliai atvėso, ko aš Londone nejaučiu (pas mus šilta, ir lietutis tik drėkina veido odą purškimu – anot Madam Miriam, pissing with a rain), bet labiausiai dėl mėnulio fazės – netinka grybams.

Tačiau fazė, ko gero, labai tinka Seime įstatymų leidėjams “grybams“, kurie gerokai atvėsę smegeninėse ir aiškiai veikiami tų mėnulio fazių.

Štai ir vakar (2017-09-21) Seimui buvo pateiktas socdemo Juliaus Sabatausko ir grupės jo tovariščių įstatymo projektas, kuris pripažintų nukentėjusiais asmenimis tarnavusius sovietinėje kariuomenėje, ir ypač tuos, kurie dalyvavę kariniuose veiksmuose, kaip antai (vardina šiojo iniciatyviojo kolega, kuris jam visai ne kolega, Seimo narys Arvydas Anušauskas, cituoju iš jo Facebook sienos):

…1956 m. Vengrijos, 1962–1964 m. Alžyro, 1962–1963 m. Kubos, 1968 m. Čekoslovakijos, 1961–1974 m. Vietnamo, 1975–1979 m. Angolos, 1977–1979 m. Etiopijos ir kituose kariniuose konfliktuose arba invazijose (pvz., Afganistanas 1979-1989 – mano papild.).

Toliau aš, jums leidus ir jam nepykstant, tikiuosi, pacituosiu čia jo argumentacinę dalį, nes šią jo nuomonę gerbiu kaip žmogaus, daug nagrinėjusio KGB veiklą ir rašančio knygas apie žvalgybas (turėtų tuoj išeiti apie lietuvišką – aš jau su nekantrumo jos laukiu) ir tikrai vertinu, nes ji savotiškai ideologiškai demaskuoja arba Rusijai naudingo lietuviško durniaus, arba sąmoningo valstybės kenkėjo pono Juliaus Sabatausko iniciatyvą – skaitom:

T.y. teikiamos įstatymo pataisos reabilituoja okupacinės armijos kariškius, slopinusius Vengrijos sukilimą 1956 m. ir „Prahos pavasarį“ 1968 metais. Iš socialdemokratinių stalčių ištraukiami daugiau kaip prieš metus registruoti apgailėtini įstatymo projektai, kuriais gali būti diskredituota Lietuva ir jos kova dėl Nepriklausomybės bei reabilituoti sovietinės okupacinės armijos veiksmai.

Nors įstatymas aiškinamas prievartine tarnyba sovietinėje armijoje, tačiau ignoruojami ir elementarūs istoriniai faktai. Kalbama apie prievartinę karinę tarnybą sovietinėje armijoje ir su tuo susijusią žalą sveikatai ir moralinę žalą, tačiau paskui išvardinamos „sveikatai ir gyvybei pavojingos užduotys“, į kurias buvo siunčiami „rezervistai“.

Tai pati gėdingiausia šio projekto dalis. Norima pripažinti „nukentėjusiais“ visus, kurie tankais traiškė Vengrijos revoliuciją 1956 m. ir „Prahos pavasarį“ 1968 m., taip pat visus „karinius specialistus“, dažnai su GRU užduotimis besibasčiusius po kitus, taip vadinamus „karinius konfliktus“, Alžyre, Kuboje, Čekoslovakijoje, Vietname, Angoloje, Etiopijoje ir kitur. Juk iš viso po II Pasaulinio karo SSRS slapta kariavo 27 valstybėse, išsiuntė į jas 1 425 036 kariškių ir 26 122 ten žuvo.

Įstatymo teikėjai ignoruoja faktus apie tai, ką tie kariškiai veikė tose valstybėse ir kokiais pagrindais jie ten buvo siunčiami. Štai Vengrijoje 1956 m. lapkričio mėn. brutalia karine jėga slopinant sukilimą buvo nužudyta keletas tūkstančių vengrų ir žuvo 770 sovietinių kariškių. Tarp jų buvo ir 7-os oro desanto divizijos iš Kauno ir 43 kariškiai iš Marijampolės, 80-ojo ir 108-ojo desanto pulkų. Tarp jų nebuvo nė vieno lietuvio, nė vieno Lietuvos gyventojo. Tai nuo 1948 m. buvo okupacinės kariuomenės dalinys, kuris ne tik nenukentėjo „morališkai“, bet ir beveik tūkstantis desantininkų už žudynes Vengrijoje buvo apdovanoti ordinais ir medaliais bei dalis liko gyventi Lietuvoje. 1968 m. rugpjūčio mėn. 12 000 tos pačios divizijos desantininkų buvo permesti į Prahą ir elgėsi lygiai taip pat, kaip Pskovo oro-desanto divizija 1991 m. sausio mėn.: gavo užduotį užimti čekų televiziją, radiją, vyriausybinius pastatus. Užimant radijo centrą, kaip teigė divizijos vadas Gorelov, buvo nužudyti 8 čekai, kitur – dar 9.

Projekte siūloma „nukentėjusiais“ pripažinti Vietname tarnavusius naikintuvų pilotus ir zenitinių raketinių komplektų „Dvina“ operatorius, kurie numušinėjo amerikiečių lėktuvus ar patarėjus, taip pat „kitų karinių įvykių dalyvius“ (matyt, neįvardijami arabų valstybių karų su Izraeliu dalyviai 1967–1974 m. ir 1982 m.). Kitose išvardintose šalyse tie sovietiniai kariniai patarėjai dažnai buvo paprasčiausi GRU instruktoriai. Jie turėjo tiek bendro su „būtinąją karine tarnyba ir kariniais mokymais“, kiek GRU buvo „humanitarinės pagalbos“ tiekimu.

Rusijoje, kuri laiko save Sovietų Sąjungos teisių perėmėja, jau senokai priimtas įstatymas „Dėl veteranų“, kur taip pat išvardijamas pilnas sąrašas šalių, į kurias SSRS kišo savo „karinius patarėjus“.

Bet tai – Rusijos reikalai. Mes turime savo istoriją, kurioje yra kitas požiūris į okupantus ir jų vykdytas karines operacijas. Juk ne veltui prieš 61 metus, 1956 m. lapkričio 2-osios vakare Kaune, Vytauto prospekte, prie paminklo „Žuvusiems už Tėvynę“ susirinkę žmonės skandavo šūkius „Laisvę Lietuvai!“ ir „Šalin rankas nuo Vengrijos!“. Tai, kad Vengrijos revoliuciją kraujyje paskandinusius okupantus norima paskelbti nukentėjusiais, yra apgailėtinas ir neatsakingas atvejis mūsų teisėkūros istorijoje.

O va toliau aš ir galvoju: mano draugas Romualdas Janusauskas, visiems lietuvių buriuotojams žinomas kaip Dėdė Romas, gi savo noru tai lyg ir nesiprašė, kad jį į Angolą plukdytų, ir kad pakeliui būsimas signataras Algimantas Čekuolis jam protą kruštų kaip politrukas apie “internacionalinę pareigą“ ir dar lieptų tose džiunglėse kovoti už išties neaišku ką.

Nesiprašė gi jis ten degti šarvuotyje (kaip anie “ichtamnietai“ Donbase ir Luhanske, atvykstantys šienauti “krapų“ ir virstantys bevardžiais Gruz-200 arba trąšomis juodžemyje). Gauti amerikonišką minos skeveldrą į koją (oi, pamiršau – gi propagandistas Audrius Bačiulis jį netgi įtikinėjo, kad ten nebuvo jokių JAV ginklų, tai skeveldra irgi neaišku iš kur ir kieno gamybos, bet ir šiaip jis viską išsigalvoja, nes ponas save ekspertu tituluodamas ir kviečiamas pas draugus TV ar radijuje pasisakyti gi tikrai geriau žino, nei tas, kuris ten tuo metu vietoje buvo ir matė, iš ko ir kas ten į jį šaudė).

Finale, aišku, jokiai SSRS Romas kaip veteranas nerūpėjo (tokio karo ten gi “nebuvo“, o dėl PTSD vojenkomatai tokių žmonių, formaliai net užrašytų karo prievolininkais rezerve, ir į sborus per visokius mokymus Zapad ar Vostok stengėsi nekviesti – ar maža ką…).

Rusija dabar irgi nieko nekompensuos, nes labusas (šiaip jis totorius pagal kilmę) gi NATO valstybėje (o jei ką ir duotų rubliais, taigi Dėdė Romas iškart jau būtų “vatnykas“, ar ne?). O ir Lietuvai – tai argi toks svetimų (!) karų veteranas, realiai nukentėjęs karo veiksmuose, kur ne savo noru juose atsidūręs, kam išvis turi rūpėti juk, nu?

Nors karo akademija kitoje valstybėje tokią patirtį turinčius žmones tiesiog graibsto, kad tie ja dalintųsi. Bet KAM gi dabar svarbiau gi surašyti emigrantus į karo prievolininkų sąrašus, kad prieš NATO būtų kuo pasigirti, kiek turime rezervistų, aha. Eilėje, kaip sako ministeris, dabar jau ir penkiolikmetės būsimos karo prievolininkės – kažkoks iškreiptas interesas nepilnametėms čia, nepastebėjot?

Tad aš čia šiaip apie kitą šito paties įstatymo galimą (!) pusę, nes ponų sabatauskinės iniciatyvos bendražygių tikrų tikslų ir kėslų, kaip jų kolega Seime ponas Arvydas, taigi aš nežinau.

Bijo mergos traktoristų… o Dėdė Romas ne prie valstiečių (foto iš jo FB)

Tada nuo grybų ir kacinų atitrūkęs užsuko grumpy dzūkas™ Romas Sadauskas su pastaba:

Na, tada Vermachto snaiperis Bronius Sutkus irgi turėjo nukentėjusiojo statusą gauti.

Bet pastaba ne visai tiksli, nors ir šmaikšti – mano galva, a.a. Bruno Sutkaus autobiografinė knyga “Snaiperis“ yra net ir apkarpytoje versijoje išties pažintinė ir labai naudinga skaitymui ne tik istorikams bei karybos entuziastams (nors koks karybos blogeris™ tą “rašliavą“ ir supeiks kaip nevertą dėmesio – jis su specukais pasikantavojęs išmano gi daugiau, apie ką jums papasakos ir artimiausioje savo laidoje, kai tik cepelinais baigs stiprintis).

Tik bėda jo tame, kad Bruno Sutkus vis tik galop gavo Vokietijos pilietybę, kurios piliečiu, gimęs Rytprūsiuose, save ir laikė. O lietuvišką tremtinio išmoką (nes irgi tokiu Sibire buvo), kaip nukentėjęs jau nuo sovietinių represijų asmuo, aš nepamenu, ar buvo gavęs. Ko gero, Sodra irgi nematė reikalo jam mokėti, kad jau pasą iškeitė – nesvarbu, kad ir LLKS dalyvis, ir tremtinys, ir stažas Lietuvoje išdirbtas.

Antra, Bruno Sutkus išties yra skaitęs neformalias paskaitas Karo Akademijoje, tik jau nebe ta jo sveikata buvo, kad daugiau nei pažintinėmis jas laikyti. O ir prie AMB sugrįžinėjo sovietiniai karininkai, braudamiesi kaip lojalūs ir į krašto apsaugos sistemą, tai tokių “fašistų“ paskaitų jiems, žinote, mažiausiai ten reikėjo.

Ir, trečia, ir kas yra svarbiausia: tarptautinė Ženevos konvencija, kiek iš bendro išsilavinimo pamenu, taigi draudžia imti į karo tarnybą okupuotų (kas netaikoma Bruno Sutkaus atveju!) teritorijų piliečius.

Ir kas, savo ruožtu reiškia, kad jei Lietuvos politikai jau trečias dešimtmetis teigia, jog Lietuva išties buvo okupuota, tai tam reikia ir atitinkamo teisinio įvertinimo, kuris liečia ir tarnavusius šios okupacinės (sovietų) kariuomenės daliniuose, tuo pačiu aiškiai atskiriant kolaborantus savo noru (už ką yra numatoma baudžiamoji atsakomybė) ir paimtus per prievartą (dėl ko ir numatoma galima kompensacija kaip nukentėjusiems).

Dabar gi visus paimtus į sovietų kariuomenę šie ponai patriotai čia surašo jau į kolaborantus, kaip aš čia matau.

Tai va čia yra teisinė spraga, kurią dera pagaliau ištaisyti, ir kalba eina net ne apie kompensacijas.

Tik sutiksiu, kad ponas Sabatauskas su savo šutve tikrai ne nuo to galo eina, o gal ten koks brudas pakeliui jo iniciatyvą išties papildė tiek, kad ji savo esme ir užkliuvo kaip kolaborantų ne tik įteisinimas ir pateisinimas, bet dar ir apdovanojimas.

Bet tai ką dabar tie, kurie supranta apie šią teisinę spragą, kalbant apie okupaciją ir tarnybą okupaciniuose daliniuose? Nesupranta, kaip dera šią spragą įstatymu ištaisyti (tik ką nurodžiau aukščiau), ar vėl padefaultu visi, Romas ir aš, be abejo, dabar jau vatnykai, ką?

Labai įdomus gyvenimo paradoksas man gaunasi: sovietinėje kariuomenėje atsidūriau neklaustas – paėmė tiesiog privaloma tvarka (šiaip ir vidurinis mokslas buvo privalomas – galima buvo išvengti, renkantis kokią tautinę mokyklą?). Kada man 1992 metais jau reikėjo siuntimo į policijos mokyklą Kaune, tai iš manęs laisvoje Lietuvoje reikalavo gauti charakteristiką iš sovietinio karinio dalinio zampolito (to paties, kurį aš siuntinėjau į Bobruiską, nes toliau Komi manęs po Maskvos jau išsiųsti nebuvo kur).

Aš net neabejoju, kad tas mentūros kadravykas išėjo į užtarnautą poilsį kaip nusipelnęs Lietuvai “ir tada dirbęs“ pareigūnas su padidinta pensija, kaip ir ilgai dar Lietuvos policijos mentalitetą formavo tokie šunsnukiai Kaune, kuriuos teko man ten sutikti trumpam studijuojant (ir dėl kurių vieną penktadienio popietę mečiau viską velniop, kol neišmetė manęs už muštynes prieš būrio vadą) – tada naujos uniformos neužteko, tad vaikščiojau mūvėdams džinsais ir avėdamas kedais kaip civiliokas, tuo pačiu erzinau ginkluotės instruktorius lietuviškomis sąvokomis (kaip apsodas ir apkaba, bei nuleistukas ir kryptukas, išardydamas AK per pusę skirto laiko užmerktomis akimis), o rikiuotės metu – lietuvišku statutu ir tinkamu pagarbos atidavimu, kurio ir dabar nemokama, o tuo metu vyresnis kursas ir dėstytojai dėvėjo sovietų milicijos uniformas, bei mes valgydavome buvusioje bažnyčioje (Linksmieji Devyniasdešimtieji, policininku netapau).

O va popierius, kad tarnavau jau savanoriu Lietuvos kariuomenėje 1991 metais (kaip ir išpirkau jau kaltę kaip DMB-91 ir okupantas bei sovietinis kolaborantas, ar čia nesiskaito?), tame tarpe ir Parlamentą saugodamas SKAT operatyviniame būryje, kurio bordines parašiutininkų beretes nusavino iš pradžių štabiniai, o dabar ne kaip pagal NATO tradiciją kažkodėl užsimaukšlinę visi KASP, tai pametė ten tarp grybavimo plotų, o vėliau ir pats štabas, su būsimu ir kariuomenės vadu ir karjeros generolu Arvydu Pociumi priešakyje besidraskantys dėl valdžios ir antpečių, bei Alytaus rinktinė kažką “sugrybavo“ bei jau irgi “neberado“ – vat uniformuotas žmogus vaikščiojo su ginklu po Aukščiausiąją Tarybą, pagarbą juo Dalai Lamai atidavė, “pasiutusius“ lenkus-autonomininkus per Vokietijos užsienio reikalų ministro Genšerio vizitą nuo įvažiavimo išvaikė, JAV kongresmenę (juodą kaip pantera, mhm…) po Gedimino prospektą lydėjo ir net talonus maistui toje pačioje deputatų valgykloje iškeisdavo, bet vos tik išėjo – ir jau kitądien jo niekas nebežino ir nebepažįsta.

Ir priesaiką Lietuvai aš daviau netgi dukart – pirmąkart formaliai pasirašydamas, kada įstojau į SKAT, o kitą jau iškilmingai dėl “paradinio davatkų šou“ be Vadelio žinios su būriu Katedroje, tai ačiū dabar tiems, kurie man pasiūlė į kokius šaulius įstoti ir trečiąkart prisiekti mylėti Lietuvą Tėvynę. Kiek galima? Iš manęs tuoj piliečio pasą, matau, atimsit, o čia – priesaikomis lietuvybę ir ištikimybę valstybei pasitvirtinti, nu.

Kita vertus, gal ir gerai, kad KAM tuos įrodymus vis tik pametė – o kam man, kad jei rusas (šiaip buriatų vaikai kaip matau) ateis arba AMB garbintojai netyčia valdžią paims (o dabar dar ne?), tai mane tik sušaudytų ar, geriausiu atveju, humaniškai į kokį Sibirą išvežtų (nors po Komi, tai skirtumo didelio nebėra)?

O pala, aš gi jau pats Londone išvykęs gyvenu…

Bėda – kaip mėgsta sakyti Dėdė Romas.