Sveiki sulaukę Trijų Išminčių, o su jais – ir trečiosios dalies prognozių, kas laukia 2020-aisiais metais, ir šioji dalis yra skirta brangiai Lietuvai tėvynei, kuriai paskirsiu dar ir ateinančiąją dalį, atskirdamas čia politiką nuo ekonomikos ten.

Labai daug išminties nostradaminant ir vėl man nereikia, nes tiek JAV politikoje suplanuoti POTUS rinkimai, tiek JK tikėtinas ketvirtąkart (sic!) Brexit, tiek ir Lietuvoje mes juk turime šių metų, manau, svarbiausią įvykį politikoje – ateinančius naujojo Seimo rinkimus.

Paspėlioti, kas turi daugiausiai šansų formuoti valdančiąją koaliciją (o nuo 2000-tųjų, jei jau ne nuo 1996-jųjų, metų Lietuvoje vien koalicinės vyriausybės), bus smagiau ir gerokai aiškiau tik arčiau rinkimų datos, ką jūsų malonumui ir padarysiu, tuomet panagrinėdamas smulkiau.

Be abejo, mūsų dėmesio centre išlieka trejetukas ir dabar Seime esančių svarbiausių šalies partijų (ten pagal dydį): karbauskiniai valstiečiai, landsberginiai krikdemai ir, sąlyginai dabar jau net nebe parlamentine įtaka, o tik užparlamentiniu vis dar nomenklatūriniu dydžiu – paluckiniai socdemai.

Tiesa, realiai net ne lyderiu, o greičiau šeimininku savo lizingo partijoje galima telaikyti tik Ramūną Karbauskį ir jo netikrus valstiečius (gal todėl filadelfijai ir rašo šiuos kabutėse), nes va socdemai ir krikdemai iki šiol teturi tik nesutariančių frakcijų pačioje partijoje toleruojamas kompromisines jauniklių sitz-pirminykų figūras – jauniklių ne vien amžiumi, bet ir savo politine įtaka bei sukaupta patirtimi (nebent sovietų valkataujančias kales Laiką bei Strelką su Bielka laikytume irgi tikromis jų “kosmonautėmis“, atimdami pirmojo kosmonauto laurus iš Jurijaus Gagarino).

Kai socdemų pseudo-lyderis jau yra prapylęs tris tiesioginius rinkimus (mažai kas net žino, kad jis yra sostinės vicemeras), ir taip toliau sėkmingai nusiteikęs prapilti jau su visa partija ateinančius Seimo (ko jiems nuoširdžiai linkiu), o žinomiausią anūką paveldėtoją krikdemu ne tik konservatyvūs partijos rinkėjai nelaiko atstovaujančiu jų ideologiją bei turimus klerikalinius bei patriot-davatkinius lūkesčius, kaip ir jo paties politinis stiprumas susideda iki šiol gal tik iš to, kad liberalų STT dėka prisidaugino vėl kaip blusų, ir todėl galima apeliuoti rinkimuose į nuosaikių bei senstančių (ir konservatyvėjančių velniop dešiniop) liberalų rinkėjus, taip susirenkant jų balsus ir po to jau tradiciškai išsimeldžiant beretininkų malonę, kol dar gyvas (dieve, duok!) senelis, o šiems juk “vis tiek nėra daugiau už ką balsuoti“ arba “tėvynė pavojuje!“

Ir nepanašu, kad prieš rinkimus tose partijose kažkas iš esmės pasikeistų – bent jau sportinio intereso labui.

Visumoje mūsų mirusi respublika™ yra ir čia apmirusi tokioje akivaizdžioje stagnacijoje. Kitos partijos tėra visumoje tik politinis šlakas, kurie kaip parazitai, jei regionuose laimėtų vieną ar kitą vietą, tai po to prisisiurbtų prie kokios nors koalicijos, kurią kas ten beformuotų ir pritruktų keletos balsų dėl skaičiaus, kaip nutiko po darbiečiams šioje kadencijoje arba totoškėmis buvo anoje.

Tai va realiausia tokia būsima koalicinė vyriausybė susidės, ko gero, tuomet tik iš valstiečių ir socdemų (šeškams, manau, pakeitus esamus bebrus), jei dabar kol kas nepaisytume galimų dėl kokių nors sukrėtimų persiskirstymų jau po faktinių šių metų Seimo rinkimų.

Bet kuriuo atveju, net daugiausiai ateinančiuose rinkimuose kažkaip netikėtai balsų vėl ir vėl susirinkę krikdemai, deja, vis tiek liktų jiems įprastoje mažumoje – arba turėtų atsisakyti bet kokių moralinių skrupulų, susidėdami su sau priešinga (?) opozicine šutve (juk turime tokį Prietaiso pavyzdį praeitoje kadencijoje jau, tiesa?) ir tuo, be abejonės, tik pribaigtų save.

Kas, manau, netgi savotiškai išeitų į naudą vis tik bendrai dešinės pakraipos politikai Lietuvoje, nors ir kainuotų mums labai daug ir vėl prarasto tuščiai laiko (štai todėl partijose vidinė demokratija ir yra būtina, kad dėl to šalis nenukentėtų, kada tik rinkėjai per rinkimus su ilgamečiais tarpais sprendžia tai, ko pačių partijų establišmentas neįgalus išsispręsti!), ir tik tai atvestų iki šios politinės krypties performatavimo, tačiau dar ir su finansiniais nuostoliais dėl ekonomikos važiavimo subinėn pagal graikišką “gerovės valstybės“ scenarijų.

Kadangi rinkimų sistema iš esmės juk nebuvo reformuota, nes nei Seimo narių skaičius sumažintas, nei pakeistas iš esmės paties Seimo išrinkimo principas (tarkime, panaikinus išvis proporcinę sistemą ir taip palikus tik rinkimus apygardose, kas verstų partijas sparčiau keistis pagal politinius šalies lūkesčius, bei atšaukus antrąjį turą, kuris dažnai apsuka adekvačios didumos valią susimetusios į formalią daugumą destrukcinės masės labui), ir, panašu, Prezidento veto bebrų stumtam įstatymui dėl išrinkimo barjero sumažinimo nuo 5 iki 3% nebus šiame Seime panaikintas (nes realiai Ramūnui Karbauskiui ir jo pakalikams šis klausimas nėra aktualus, kiek prie jų parazituojantiems kirkiliniams bebrams), taip ir toliau paliekant 5% partijoms ir 7% koalicijoms (turėtų būti 5-7% koalicijoms ir 7-10% pavienėms partijoms!), vos kosmetiškai tik pagerimanderinus (sic!) apygardų ribas bei numetus tarsi kaulą vieną seimūno mandatą dvigubo paso referendumą pralošusiems emigrantams paguosti, tai nereikia būti orakulu, kad suprastum – vėl turėsime koalicinę vyriausybę, ir tik klausimas, kas gi sudarys jos branduolį.

Kaip minėjau, einamuoju momentu šansų turi, ką ir apklausos patvirtina, tik tie patys valstiečiai bei jų formalioje (nes dažnai karbauskines nacionalines iniciatyvas net referendumams talibiškai palaikantys – pvz., net veryginiai įstatymai yra išties krikdemo Antano Matulo iniciatyvos!) opozicijoje esantys krikdemai. Nes suskilę į šeškus ir bebrus bei nuteistojo už sukčiavimą vedini nevykėlio socdemai yra tame mano aukščiau minėtame trejetuke visiški autsaideriai.

Tačiau valstiečiai ideologiškai lankstesni sudaryti koalicijas su bet kuo, kas tik sugebės prasibrauti į Gedimino pr. 53, o va kridemams gerokai morališkai sunkiau, todėl jie jau dabar gali tik pasimelsti (sic!), kad kokie nors liberalai sugebėtų jiems palaikyti… ne, ne darbą bendroje Vyriausybėje, o tik ir vėl opozicijoje įprastinę kompaniją ant atsarginio suoliuko.

Todėl jei tik Ramūnas Karbauskis dar nespėjo susitvarkyti visų reikaliukų, dėl kurių nusipirko partiją iš Šatrijos Raganos ir sugrįžo į aktyvią politiką (iki tol visus reikiamus sau įstatymus, įskaitant žemės nepardavimo, jis banaliai pirko netgi iš krikdemų, kaip ir priklauso oligarchams), ir jei tik jam dar pačiam neatsibodo šitas politikos, kaip nešvarios ekonomikos (bet kad jo verslas ne mažiau “neekologiškas“, kad ir kokiu “žalumu“ jis ten pavadinimuose puoštųsi), galios žaidimas asmeniniam turtui ir įtakai gausinti, tai mes jį ir vėl matysime Seime po šių metų rinkimų strateguojantį, su kuo tą jo “lizinginės politikos verslą“ sukti.

Taip, valstiečių turėtų ir vėl pakliūti, iš dabartinės situacijos žiūrint, kokiu trečdaliu mažiau, nei yra jų dabar, nes tokį skaičių suponuoja balsavimas dėl erkės spykerio kėdėje dukartinio nesėkmingo išlupimo kirkilinio parazito naudai. Bet realiai Ramūnui daugiau ten ir nelabai reikia – esamas skaičius tik sukuria, kaip pats pamatė, vidinę opoziciją jam nuosavoje partijoje, tad tik vienas vargas su tokiais “bičiuliais“. O be valstiečių, manau, ateinančios koalicijos irgi realiai nebus iš ko formuoti.

Labai simboliška nuotrauka iš vikės – abu labu tokie vieno labdaros fondo vaikams steigėjai, kas labiau paaiškina, kaip ir kodėl valstiečiai gali vis laimėti Lietuvos politikoje, ko burbuliatoriams niekaip nesiseka suprasti.

Tiesa, aš esu suklydęs per praeitų rinkimų prognozavimą dėl darbiečių, kurie, išsilaisvinę nuo tokio paties nuosavo šeimininko Viktoro, nieko išties ir nepasimokė iš kvailių totoškių, todėl partiniu lygiu išvis į Seimą nebepateko, tai norėčiau va ir dabar suklysti dėl valstiečių. Ypač, jei visokie glušavoti pranckiečiai su skverneliais ir jų pataikūnai susigalvos, kad jie yra išties, suprask, politikai, o ne kalbančios kojinės, ir todėl nuspręs padaryti ką nors gali patys daugiau, nei čiulpti šeimininko resursus.

Todėl rinkimų į Seimą partijų ir koalicijų barjero padvigubinimas išvis jau eliminuotų senąją nomenklatūrą, žinomą kaip socdemai – ši zombių partija šlitinėtų aplink Seimo barikadų likučius, nykiai kaukdama į pilką tėviškės dangų apie žiaurią socialinę atskirtį ir vis didėjančią (jiems!) neteisybę. Bet gal todėl ir liko tas barjeras toks, koks buvo, kad to nenutiktų, nes ar sena, ar nauja, bet vis tiek nomenklatūra – deja.

Primenu faktus iliuzijų turintiems:

  1. juk 2016 metų Seimo rinkimuose vos 2 vietas teprarado piktų ir kerštingų™ valstybės priešais vadinami krikdemai, prieš kuriuos visa rinkiminė kova iš esmės, ir ypač antrame ture, ir vyko;
  2. kai net 27 (!) vietas prarado minėti darbiečiai, neperžengę taip ir 5% barjero (vienmandatėse net 3% nesurinkdami po absurdiško antro turo šiaip ne taip išsiminkė tas 2 dar vis turimas vietas);
  3. ir itin klaikiai juokinga, kad labai panašiai, net 21 (!!!) turėtą vietą, prapylė socdemai (daugiamandatėje už velionio AMBo šmėklos vardą susigraibė šeškai su bebrais tuomet 15%), išlaikydami taip vos 17 vietų…
  4. …iš kurių dar 10 vėliau irgi vėl prarado, pasitraukus kirkiliniams bebrams!
  5. palyginimui – krikdemai Seime turi kone dukart daugiau, t.y. net 31 vietą 141 vietų Seime, ir yra antra pagal dydį parlamente partija (gaila, kad kaip opozicija šio pranašumo visiškai neišnaudoja).

Tad prie vieno iki tol praeitoje kadencijoje teturėto mandato valstiečiai šių nevykėlių darbiečių ir socdemų sąskaita iš esmės ir prisidėjo tas jų iškovotas 53 vietas Seime, taip gavę teisę šioje kadencijoje vienvaldiškai pasikviesti į koaliciją ką tik užsigeis (ką ir padarė).

Štai todėl man net neįdomios visos tos užsakomosios dvaro politologų ir establišmento žiniasklaidos stumiamos “apklausos“, ignoruojančios akivaizdžius faktus ir neaišku už kokius ir kieno pinigus pumpuojančios jums akivaizdžią propagandą, kažkaip frankenšteinizuojant jau zombiais po Lietuvą slampinėjančius persipykusius tarpusavyje socdemus, kaip dar ir anuomet su patosu iš anksto sveikinusius be penkių minučių dinastinį premjerą nuo krikdemų, menamoje sąjungoje su naisiečiais, nes, suprask, juk “laimėjo“ (tik kaip sakoma America’s Cup regatose – čia antrų nebūna, čia yra tik nugalėtojas ir niekas).

Beje, neaišku kodėl vis iš chemodializės į viešumą tampomas politiniams pletkams dabartinis prezimentas™, kuris jau po prezidentinių rinkimų pirmojo turo, kaip sakiau, tėra tik panaudotas gandonas, skaistuoliui ir abstinentui Ramūnui visiškai politikoje dabar net nebereikalingas – tai juk pačiam Sauliui Ramūno labiausiai reikia, bedarbystės šmėklai atriedėjus paūbauti neeiliniu asfaltu prie pusvelčiu įvertinto kadastre bei TV lažybose pralošto, bet žmonos ambicingai išsaugoto, namo Neries pakrantėje sostinės pakraštyje.

Kaip ir vis į politiką dvaro lopatologų brukamas Rokas Masiulis gi yra išvis ne politikas, o technokratas, ir jei jis eis į Seimą neradęs sau pritaikymo pagal kompetencijas, tai, manau, tik kartodamas Ingridos Šimonytės kelią, ir tai su sąlyga, jei ras sau tinkamą išrinkimui apygardą (kaip Ingridai, tarkime, Andrius Kubilius saviškę užleido Antakalnyje pas inteligentus, ar dr Aušra Maldeikienė atėjo į gerai socialistiškai iškedentą Vytenio Andriukaičio vietą pas Žirmūnų liumpenus – Jedem das Seine).

Vėl gi, matau, kad aš net nelaukdamas Seimo rinkimų oficialios pradžios jau imu labai konkrečiai ir nehoroskopiškai prognozuoti, remdamasis, ko gero, kiek ankstyvomis startinėmis dabar esančiomis pozicijomis, kurios iš esmės gal nelabai turėtų ir metų eigoje keistis, jei nebus netikėtų sukrėtimų, ir kaip man bent jau dabar tas atrodo taip maždaug 60-70% tikimybės ribose (nors paprastai aš atspėju 80%).

Todėl pereikime jau prie paskutinės šių metinių prognozių dalies, skirtos Lietuvos ekonomikai.

O jums – ačiū už paramą tinklaraščiui per PayPal!