Apie penktadienio vakaro teroristinį išpuolį Maskvoje aš trumpai jau parašiau šeštadienio ryte savo Patreon paskyroje, duodamas prieigą prie šio microblog įrašo ir už minimalų €5 mėnesio abonentinį mokestį.

Ir gal vėliau parašysiu išsamesnę analizę į Seiikan tinklaraštį, kai bus daugiau aiškesnių detalių, tad dabar, atsiprašau, aptariamos čia ne šios tragiškos aktualijos, kurios ir toliau taip spėriai savo rusofobijose degraduojančiam užsienio įtakos agentui ir JAV dempartijos pakalikui URM Anūkėliui net nėra svarbios, kad, kaip ir priklauso pagal diplomatinį protokolą ir tarptautinę užsienio reikalų praktiką, pareikštų oficialią užuojautą nukentėjusių artimiesiems ir Rusijos valstybei (nekalbant apie tai, kad jokių gėlių į buvusią Latvių g., o dabar Ukroreicho XEP-ojų, nenuveš ir lankytojų knygoje nepasirašys – susireikšminęs mužikiškas chamizmas yra mūsų “elituko“ skiriamasis bruožas, mieli mano bičiuliai “runkeliai“).

O kam užkliuvo KAM – aš jau parašiau praeitą savaitę.

Tad belieka tik kita aktualija iš Lietuvos ekonomikos srities – oi ne, ne apie šitos piktybinių kvaišų valdžios įvedamą ekologija prisidengiamą terorizmą prieš savo piliečius (koks ten fašizmo apibrėžimas, priminkite?), rengiant dar vienos institucijos, taip paverstos represine (ši iniciatyva ateina iš pseudo-liberalų ministro, kas absoliučiai nestebina), išpuolius dėl lengvojo automobilio išmetamųjų dujų.

O apie tai, kaip svarstymai apie trumpesnę darbo dieną bei savaitę staiga tame visų “šventojo“ karo prieš visus kitaminčius fone apsivertė aukštyn kojomis į lietuvių buožių ir jų samdytų propagandonų sapaliones, kad vardan to karo prieš Rusiją būtina atsisakyti perteklinių (sic!) laisvadienių, kurie trukdo kurti, suprask, didesnį BVP (o ne jiems turtus per dar didesnį darbo jėgos išnaudojimą, aha), nes nesurenkama pakankamai mokesčių pagal einamųjų girtuoklyčių-šimonyčių nupieštus iš Gedo prospekte esančių kontorų lubų planus į šios klaidingai vadinamos valstybės (ne)mūsų iždą.

* * *

Priminė tą seną anekdotą su Leninu ir proletarų rašytoju M. Gorkiu, kur vyksta visos Rusijos tarybų suvažiavimas, ir Leninas sako deputatams (kitose versijose – mitingas su darbininkais) kalbą:

– Draugai! Proletarinė revoliucija nugalėjo! Nuo šiol visi dirbsime 5 dienas per savaitę ir 8 valandas per dieną! (t.y. kaip dabar įprasta, nors tuomet dar taip nebuvę – mano past.)

– Uraaaaaa! – džiaugsmingai šaukia susirinkusieji rusiškąjį valio.

– Po to dirbsime 4 dienas per savaitę ir 7 valandas per dieną! (t.y. kaip dabar buvo siūloma – mano past.)

– Uraaaaa!! – džiūgauja visi.

– O po to dirbsime 1 dieną per savaitę ir 1 valandą per dieną!

– Uraaaaa!!! – šėlsta iš džiaugsmo minia.

O Leninas pasilenkia iš tribūnos link M. Gorkio ir sako:

– Na, ką, Maksimyčiau, kaip ir sakiau – proletarai visiškai* nenori dirbti!

*čia rusiškas keiksmažodis “jokio linksmakočio“ (mano past.)

* * *

Šis anekdotas yra ne šiaip smagus, bet ir turi antrą dugną, kuris jame ne visuomet atrandamas.

Kita vertus, mūsų buožės ne tik antrą dugną sugeba nesunkiai pramušti, bet ir duobėje rausiasi net be kastuvo gilyn, savo tokią veiklą pagrindžiančiais išvedžiojimais pralinksmindami geriau už visokius anekdotus.

Štai, cituoju:

Pramoninkų konfederacijos prezidentas, UAB Solitek cells vykdomasis (turėtų būti – vykdantysis, nes ne jį vykdo gi, bet jis vykdo) direktorius Vidmantas Janulevičius kalbėjo, kad galimybės taikyti trumpesnę darbo savaitę labai priklauso nuo sektoriaus ir nuo darbuotojo darbo specifikos.

“Seksiu savo įmonės pavyzdžiu. Dirbame 24 val. per parą. Optiniai lęšiai, lęšiai lazeriams, saulės (elektrinių) elementai – gaminame ištisą parą, (…) nes kitu atveju tai veikia kaštus. Atitinkamai yra mokamas atlyginimas. Tokiu atveju, sakyčiau, kad tas neįmanoma. Galima automatizuoti, ir tas daroma, nes tai yra našiau, mažiau klaidų, einama to link, bet tokiu atveju darbo vietų skaičius mažėja“, – aiškino V. Janulevičius.

Jūs irgi nesupratote, ką šitame nerišliame minčių kratinyje (šiaip “kaštai“ yra lietuviškai sąnaudos – išverčiu iš rusų kalbos anglicizmų) jis norėjo pasakyti, kaip to gal nesuprato ir jį citavusi “politikos (sic!) aktualijų žurnalistė Dalia Plikūnė“ (pavardė be priesagos jau savaime diagnozė)?

Kas neįmanoma? Kodėl neįmanoma? Kuo čia dėtas galimas ir daromas automatizavimas su klaidomis ir be jų?…

Aš taip suprantu, kad darbuotojas dirba visą parą – tas 24 valandas, nes antraip “neįmanoma“? Ar vis tik yra 3 pamainos po 8 valandas?

O jei taip, tai savaitėje yra 168 darbo valandos, kurioms padengti reikia 4.2 žmogaus, ir visi, kurie organizuoja darbus pagal tokio tipo darbo režimą, tai žino, kad 0.2 arba penktadalio gyvo žmogaus, tinkamo darbus atlikti (o ne penktadaliu gyvo po vakar išgertuvių…), gamtoje nebūna, todėl arba mokėsi viršvalandžius už 8 valandas kaip už 12 (jei pusantriniu tarifu, bet Darbo kodeksas dar kažką kalba apie naktinius ir šventinius tarifus?), arba samdysi 5 “pilnus“ darbuotojus, kur “perteklinis“ 0.8 darbuotojo turėtų teoriškai padengti šventines dienas, atostogas ir susirgimus, ir jei jam tą savaitę iš esmės darbo nėra, tai derėtų kažkokių veiklų jam prigalvoti,

Na, nebent ir čia jau galutiniai prastums kaip Anglijoje zero-hours tipo darbo sutartis (beje, darbo savaitė ten – ne 40, o 48 valandos), kuomet ateina padirbėti pagal poreikį agentūriniai darbuotojai, kuriems ir mokama tik už faktines išdirbtas valandas, todėl ir valandų gali būti mažiau už minimumą, ir už persidirbimus gausi tik įprastiniu tarifu (paprastai darbo rinkos nusistovėjusiu baziniu – tiek nacionaliniu minimaliu, tiek Londono pragyvenimo nustatytu minimaliu, kuris didesnis už nacionalinį, tiek ir profesiniu valandiniu, nieko bendro su darbo rinkos “laisvu turgumi“, “nematoma ranka“ ar profsąjungomis neturinčiu).

Kas ir kaip čia kam neįmanoma, aš neįsivaizduoju, nes esu sudarinėjęs tokius darbo grafikus, kai ir darbuotojų būta tiesioginiame pavaldume pusšimtis, ir darbų laikai objektuose skyrėsi, ir šventinės dienos kilojamos (pas mus DK jau panaikinę vėl, bet JAV šventinė diena, kuri tenka šeštadieniui, perkeliama į prieš tai einantį penktadienį, o sekmadieniui – į ateinantį pirmadienį, taip išsaugant nekintamą šventinių dienų kiekį per metus!), ir objektų ir “etatų“ padengimo trukmė skyrėsi nuo 8 bei 10 valandų iki minėtų pilnų 24 valandų per parą.

Ir ką?

* * *

Jei DK patrumpintų darbo laiką nuo 8 iki 7 valandų, tai net neabejoju, kad darbdaviai tiesiog duotų 1 valandą pietums, už kurią nemokėtų (gi nedirbi tą valandą pagal faktą – ir taip “kaštai“ neįmanomai išauga, aha!), bet dvi valandas dviejų žmonių pamainoje būtų dirbama po vieną, kai taip ir toliau išliktų tos pačios 3 pamainos per parą – argi ne?

Jei DK patrumpintų darbo laiką iki 6 arba perpus iki 4 valandų, tai reikštų, kad 24 valandų darbo parai reikėtų ne 3 pamainų, o 4 arba 6 atitinkamai, nes 24 valandos puikiai iš šių skaičių dalinasi.

Žinote, 8 valandų darbo dienos trukmė irgi dar gana neseniai nebuvusi jokia savaiminė duotybė – kapitalistai stengėsi kuo mažiau mokėti (citavau apie tai “marksistą“ Adam Smith iš jo ”Tautų turto“) ir kuo ilgiau ištęsti darbo laiką (galiu dar ir “liberalą“ Karl Marx pacituoti, ką rašęs “Kapitale“).

Čia iš esmės yra tik vienas klausimas:

  • ar mūsų šita klaidingai vadinama valstybė atstovauja mūsų tautą, kaip parašyta Konstitucijoje;
  • ar vis tik, kaip yra jau pripaistaliojęs buvęs antikonstitucinio teismo pirmininkas, atstovauja tik labai nedidelę šios tautos dalį, kartais vadinamą “darbdaviais“, kuri savo labui išnaudoja didesnę jiems dirbančią (jei norite pagal marksistus ir liberalus – tai “kuriančią pridėtinę vertę“) tautos dalį?

Nes, sutikite, bet po Kovo 11-osios šioje šalyje yra valdymo forma ne kokia gi “proletariato diktatūra“ (tik išties šalį valdžiusi senoji nomenklatūra mikliai nusavino nacionalinius aktyvus bei gamybos priemonės ir iškart išsivertė į “kapitalistus“), bet buržuazinė demokratija, taip visokių tokių “darbdavių“ ir pramonininkų konfederacijų dėka išvirstanti į vis labiau ryškėjančią oligarchiją (t.y. stambaus kapitalo turčių diktatūrą vietoje taip vadinamų bourgeois savivaldos – smulkiųjų verslininkų, laisvai samdomų profesionalų ir amatininkų, kurių darbštumui ir veiklumui, beje, pagyrimo nepagailėjęs ir čia paminėtas K. Marksas, kritikavęs tik šių veidmainiškumą, kas juk taip irgi būdinga lietuviškiems “buožėms“).

Todėl darbdaviai visada spaus tiek pagal A. Smith mokėti mažiau, tiek ir pagal K. Marx dirbti ilgiau – tokia yra visų buožių (kapitalistų, pramoninkų, darbdavių ir t.t.) prigimtis, kaip ir aukščiau pateiktame anekdote apie Leniną proletaro (t. y. samdomo darbuotojo) prigimtis yra dirbti kuo mažiau ir kuo trumpiau.

* * *

Ir, pridėsiu dar marksistiškai (sic!), ką paminėjau aukščiau, kad ir tūlas lietuvis, pats tapęs tokiu “buržujumi“, tai lygiai taip pat savo kumečio siekį kuo mažiau ir kuo trumpiau iškeist čia pat į buožės siekį priversti samdinius dirbti jam kuo daugiau ir kuo ilgiau – ką šiaip supranta juk ir kiekvienas tikras liberalas, remdamasis A. Smith parašyta “biblija“ gerokai iki K. Marx gimimo.

Todėl svarstymas šiuo atveju turėtų būti ne apie tai, kuri pusė moka geriau išvedžioti savo argumentuose (nes net buožių lobistai nelabai tą rišliai daryti moka, kaip aukščiau matote), o kiek XXI amžiuje brangioje (aukštomis kainomis ir žemomis pajamomis) tėvynėje Lietuvoje turėtų būti toji bazinė darbo dienos trukmė, ir kiek darbo dienų savaitėje.

Nes taip grįžtume dar ir prie “mėnulingo“ kalendoriaus bei lietuviškųjų pagoniškų šaknų su 13 mėnesių (kas pasakė “tryliktas atlyginimas“?!) ir 9 dienų savaitės (oi, o tai kiek tuomet turėtų trukti tas “savaitgalis“ – nuo šeštadienio iki devintadienio imtinai keturias ar vis tiek tik dvi dienas?), arba gal, kaip “vakariečiai“ (nors atrodytume tarsi stačiatikiai) prie Julijaus kalendoriaus, kuris išties yra logiškesnis pagal sezonų kaitą mūsų platumose (ir per Užgavėnes taip “išsivyta“ žiema turėtų gerokai mažiau galimybių sugrįžti vėl sniegu) už esamą grigališkąjį, tik pastarojo pavyzdžiu pridėjus kelintinius metus ir papildomą dieną vasariui kas ketveri metai, kad vėl skaičiavimas nenusimuštų.

Svarstymas čia turėtų būti apie tai, kokias socialines, o ne tik mokesčių surinkimo dėl finansų ministerijos neįgalumo suplanuoti biudžeto pajamų ir išlaidų balansą dėl kompetencijų ir intelekto stokos (karas, pandemija, klimato kaita ar šiknakrušių privilegijos šeimistų sąskaita ir pan. – tai tik manipuliacijos, o ne argumentai), problemas šalies ekonomikoje turėtume spręsti tą bazinę darbo trukmę:

  • ilgindami (tame tarpe ir atsisakant kai kurių šventinių dienų, įskaitant “antrąsias“ religines dienas, kūčiavones su vėlinėmis, joninėmis, žolinėmis bei gal net dvi iš trijų “nepriklausomybių“?) arba
  • trumpindami (visiškai įmanoma net nenutrūkstamo darbo ciklo įmonėse ir įstaigose 6 valandų darbo diena bei 4 darbo dienos, vis tik savaitgalį paliekant dviejų, o tą papildomą laisvadienį darant trečiadienį, taip nuo “proletariško piktnaudžiavimo“ apsaugant vis tik ir darbdavius).

Jei šias socialines problemas ekonomikoje sprendžia šita klaidingai vadinama valstybė, nustatydama minimalaus atlyginimo dydžius, pajamų mokesčių mokėjimo tarifus, kasmetinių privalomų (sic!) atostogų ir papildomų laisvadienių skaičių, teises į nedarbo draudimą bei pensijas ir šių dydžius, ir t.t., tai galima atmesti kaip paikus ir kitus menamų darbdavių virkavimus, kaip jiems “neįmanoma“ bus įdarbinti sau darbuotojų, kad šie dirbdami jiems turtus suneštų (ar ne šių dėka turtai atsiranda, o aitvarai suneša arba iš iždo prisivagiliaujama, ką?).

* * *

Be abejo, kad mažiau dirbs už tą patį, bet dar ir daugiau darbuotojų reikės (jetus, gi taip sąnaudos išauga!).

Bet tai gal ne tik privers verslą remtis ne pigia samdoma darbo jėga (kiek galima darbinti priverstinai bėdžius už “pašalpas“ arba kitų mokesčių mokėtojų sąskaita importuoti gastarbaiterius, išvejant tautiečius iš tėvynės?!), o investuoti į robotizavimą (tarsi ne atėjusio DI amžius dabar?) bei procesų automatizavimą?

Jei jau taip verslai ir jų lobistai giriasi išmanumu bei aukštos pridėtinės vertės kūryba – tai laukiame rezultatų, o ne kaskart aptinkamų faktų, kaip visas tas “verslas“ remiasi tik šitos klaidingai vadinamos valstybės dotacijomis ir atitinkamų fondų papylavojimais prOjektams.

O rašau, kad problemos yra ne fiskalinės biudžeto ir net ne šiaip makroekonomikos su paistymais apie BVP, bet būtent socialinės – nes gal tai išties padės spręsti didžiulio, tame tarpe ir neapskaitomo ir paslėpto, nedarbo ir emigracijos (tai nesamo čia pakeitimas darbu svetur) bei demografijos (vargšai nesireprodukuoja, beje) problemas, kurių kaupimasis ir masto didėjimas iš esmės ir be jokio karo-maro atima iš mūsų šalies ir mūsų tautos ateities perspektyvas.

Būtent didesnė Lietuvos piliečių įtrauktis ir atsiveriančios geresnio gyvenimo šioje šalyje perspektyvos stiprina geriau šalies nacionalinį saugumą ir užtikrintumą ateitimi, nei visi tie užsitęsę bauginimai karu, kuris ir taip jau vyksta ne pirmas čia dešimtmetis, ir jokie šarvuoti brangūs griozdai bei tautos gerovės sąskaita išaugintas karo biudžetas didesnio saugumo čia nesuteikia.

Mums tiesiog reikia savos NEP – naujosios ekonominės politikos, ir darbo trukmė joje jau būtų geras akstinas tą pradėti kurti.

O ne jokio eilinio politinių gaujų, vadinamų klaidingai partijomis, mums čia savo papezėjimo rinkiminiais metais apie “gerovės (sau) valstybę“ bei “rūpestį paprastu žmogumi (baigtinis tų žmonių sąrašas saugomas partijos būstinėje) – bet kad ir šito net nėra, o vien tik “ruskis puola!“ bei “jūsų pinigus pasivogsime teisingiau!“.

Kitąkart gal reiks dar apie “ateities profesijas“ pagal Užimtumo Tarnybą, d.ž.k. bedarbių birža, pakalbėti, jei temų apie darbo turgų nebaigiam.

Didelis ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas buvo publikuotas 2024-03-23, o taip pat dar dėkoju atskirai balsuojantiems savo pinigais per PayPal!